Civilinė byla Nr. 3K-3-314/2013

                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00253-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Dalios Vasarienės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės Gintaro Vidžiūno vaistinės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės Gintaro Vidžiūno vaistinės ieškinį atsakovams G. V., L. V., O. A. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

 

            Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Atsakovai G. V. ir L. V. 2009 m. balandžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 100 000 Lt pardavė O. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 0,0591 ha ploto žemės sklypą, esantį Utenoje, (duomenys neskelbtini).

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė individualiai įmonei Gintaro Vidžiūno vaistinei, kurios savininkai buvo atsakovai G. V. ir L. V., o direktorius – G. V., bankroto bylą.

Ieškovas bankrutavusios IĮ G. Vidžiūno vaistinės bankroto administratorius 2010 m. balandžio 27 d. ieškiniu prašė 2009 m. balandžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ir įpareigoti atsakovę O. A. grąžinti atsakovams G. V. ir L. V. ginčo žemės sklypą. Ieškovo teigimu, ši sutartis pažeidė bankrutavusios individualios įmonės kreditorių teises, buvo sudaryta dėl šalių piktavališko susitarimo ir tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, nes ja nekilnojamasis turtas buvo parduotas siekiant paslėpti šį turtą, išvengti IĮ G. Vidžiūno vaistinės kreditorių reikalavimų patenkinimo ir skolų išieškojimo nukreipimo į jį (CK 6.66, 1.80, 1.86, 1,91 straipsniai, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas).

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad 2001 m. birželio 12 d. įsigytą ginčo žemės sklypą atsakovai sutuoktiniai G. ir L. V. 2008 metais siekė parduoti ir gautas lėšas panaudoti įmonės vardu įsigyto vaistinės pastato, esančio Utenoje, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai; sklypo nepardavus, 2008 m. kovo 28 d. jis buvo įkeistas AB SEB bankui užtikrinti G. V. 100 000 Lt kredito, suteikto pirmiau minėto pastato rekonstrukcijai vykdyti, grąžinimą; galiojant hipotekos suvaržymui atsakovai ieškojo sklypo pirkėjo, taip siekdami sumažinti įmonės išlaidas, gauti lėšų jos veiklai; bankas, kuriam atsakovai turėjo 99 434,89 Lt įsipareigojimą, sutiko dėl sklypo pardavimo už 100 000 Lt; ginčo sklypo pirkėja sandorio kainą sumokėjo pardavėjų hipotekos kreditoriui. Ginčo sandorio sudarymo metu G. Vidžiūno vaistinė turėjo 2 793 195 Lt įsipareigojimų kreditoriams, nuosavybės teise valdė patalpas, esančias Utenoje, (duomenys neskelbtini), bei kelias transporto priemones, todėl teismas sprendė, kad įmonės materialinė padėtis buvo sunki ir ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl sandorio neteisėtumo ir įmonės kreditorių interesų pažeidimo, motyvuodamas tuo, kad ginčo sandoriu buvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi, kuris turi pirmumo teisę prieš kitus individualios įmonės kreditorius, o hipoteka suvaržytas žemės sklypas buvo parduotas už daug didesnę nei rinkos vertė kainą. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad įmonės kreditorių interesai ginčo sandoriu nebuvo pažeisti. Teismas sutiko su ieškovu, kad būtinumo nedelsiant sudaryti ginčo sandorį nebuvo, tačiau pripažino, jog tokio sandorio sudarymą lėmė siekis atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi ir sumažinti įmonės išlaidas įmokų bankui sąskaita. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė pirkėjo nesąžiningumo prezumpcijos, reglamentuotos CK 6.67 straipsnyje. Iš atsakovės O. A. veiksmų, kuriais ji siekia pakeisti ginčo žemės sklypo tikslinę paskirtį, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorį sudarytu tik dėl akių.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad individualios įmonės bankroto proceso specifika lemia tai, kad šio juridinio asmens dalyvių kreditoriai tampa įmonės kreditoriais ir jų reikalavimai tenkinami ĮBĮ nustatytu eiliškumu ir tvarka. Todėl net ir nesudarius ginčijamo sandorio, individualios įmonės savininkų hipotekos kreditorius, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų tapęs įmonės kreditoriumi su nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrintu reikalavimu, kuris pagal ĮBĮ 34 straipsnį būtų tenkinamas pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, dėl kurio perleidimo teisėtumo sprendžiama šioje byloje, arba perduodant šį turtą hipotekos kreditoriui. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas įmonės bankroto procese galėjo būti parduotas už didesnę kainą negu hipoteka užtikrinta banko reikalavimo suma ir kad būtų likę lėšų kitų kreditorių reikalavimams ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka tenkinti. Tokiu atveju konstatuoti, kad ginčijamu sandoriu neteisėtai buvo suteiktas prioritetas hipotekos kreditoriui kitų įmonės kreditorių teisių kontekste, nėra pagrindo. Byloje nenustačius įmonės kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad jį sudarydamos šalys buvo nesąžiningos. Kai nekonstatuotas kreditorių teisių ginčo sandoriu pažeidimas, aplinkybė, kad atsakovai yra pažįstami ir juos saisto darbo santykiai, nesudaro pagrindo spręsti apie sandorio šalių nesąžiningumą įmonės kreditorių atžvilgiu. Aplinkybės, kad individualios įmonės savininkas ir vadovas G. V. turėjo savo žinioje dideles sumas įmonės lėšų, kurių nepanaudojo atsiskaityti su įmonės kreditoriais ir kurios dėl vagystės buvo prarastos, nagrinėjamos bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingos ir neturi įtakos ginčo sandorio teisėtumo  įmonės kreditorių teisių pažeidimo aspektu vertinimui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, įstatymų nustatyta tvarka tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, o tam tikrų ieškovo nurodytų aplinkybių nekonstatavimas byloje ištirtų įrodymų viseto pagrindu nėra įrodinėjimo taisyklių netinkamas taikymas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, nurodydamas šiuos argumentus:

            1. Teismai, spręsdami ar egzistuoja kiekviena iš actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų, privalėjo atsižvelgti į šalių elgesį ne tik sandorio sudarymo metu, bet iki ir po jo sudarymo, taip pat į kitas šioje ir kitose išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BIĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė v. G. V., kt.; bylos Nr. 3K-3-360/2012; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BIĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė v. G. V., S. J., kt., bylos Nr. 2A-317/2012) nustatytas faktines aplinkybes. Teisingas ginčijamo sandorio kvalifikavimas pagal CK 6.66 straipsnį galimas tik sistemiškai įvertinus visus atsakovų veiksmus ir ginčo sandorį šių veiksmų kontekste.

            2. Teismai netinkamai aiškino kreditoriaus teisių pažeidimo sąvoką ir nepagrįstai kvalifikavo ginčijamą sandorį kaip nepažeidžiantį ieškovo kreditorių teisių. Svarbu yra tai, kad kreditoriaus teisių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Ginčo sklypą perleidus nepalankiausiu metu nekilnojamojo turto rinkoje, nesant būtinybės grąžinti kredito anksčiau laiko, už sklypą gauta nepagrįstai maža 100 000 Lt kaina (daug mažesnė už kredito sutartyje su AB SEB banku nurodytą jo vertę 150 000 Lt ir už 210 000 Lt kainą, už kurią sklypas buvo bandomas parduoti 2008 m.), todėl sumažėjo kreditorių galimybės atgauti jiems priklausančias skolas. Be to, buvo visiškai patenkinti vienintelio kreditoriaus interesai, o kitų kreditorių reikalavimai ignoruojami, nors buvo disponuojama didele grynųjų pinigų suma, taigi kreditorių teisės buvo pažeistos.

            3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BIĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė v. G. V., kt.; bylos Nr. 3K-3-360/2012, nustatytas faktas, kad V. nuolat nesąžiningai blogino ieškovo turtinę padėtį, žinodami, kad jam nepakanka turto atsiskaityti su kreditoriais, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BIĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė v. G. V., S. J., kt., bylos Nr. 2A-317/2012, nustatyta, kad G. V., disponuodamas ieškovo lėšomis, tačiau vengdamas sumokėti skolas, suėjus jų mokėjimo terminams, buvo nesąžiningas. Šioje byloje tų pačių aplinkybių net nebuvo būtina įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, įrodančios ne tik V., bet ir kitos atsakovės O. A. nesąžiningumą, t. y. kad ji, sudarydama ginčijamą sandorį, žinojo apie ieškovo skolas ir nemokumą. Taigi teismai turėjo pagrindą pripažinti, kad atsakovų elgesys neatitinka nesąžiningumo kriterijų, nustatytų CK 6.66 straipsnio 2 dalyje.

4. Teismai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai buvo nesąžiningi, nes ieškovas to neįrodė. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, ne ieškovui, o atsakovams teko įrodinėjimo pareiga, sprendžiant atsakovų sąžiningumo klausimą.

Ginčijamas sandoris turi būti laikomas sudarytu dėl skolos, kurios grąžinimo terminas dar nesuėjęs, sumokėjimo. Pagal CK 6.67 straipsnio 5 punktą kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas, kai sandoris sudaromas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo. Taip pat preziumuojama, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei juridinis asmuo sudaro sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis (CK 6.67 straipsnio 3 punktas). Nors ginčijamą sandorį sudarė ne juridinis asmuo, V. buvo neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkai. Kadangi pagal ieškovo prievoles jie atsako savo asmeniniu turtu, tai ginčijamas sandoris, kuriuo perleistas jų turtas, gali būti prilyginamas sandoriui, kuriuo perleistas ieškovo, t. y. juridinio asmens turtas. Be to, G. V. dirba UAB „Express vaistinė”, kuriai vadovauja O. A. Taigi ginčijamą sandorį G. V. sudarė su savo tiesiogine vadove, todėl toks sandoris turėtų būti laikomas atitinkančiu CK 6.67 straipsnio 3 punkto kriterijus.

5. Teismų nustatytos aplinkybės, kad O. A. ir G. V. yra artimu ryšiu susiję asmenys ir kad G. V. ginčijamo sandorio sudarymo metu disponavo 228 000 Lt, bet atsiskaitė su banku ne iš šių lėšų, o parduodant ginčo žemės sklypą, sudaro pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti tariamuoju.

6. Byloje reikalavimą yra pateikusi bankrutuojanti bendrovė, taigi ieškiniu taip pat yra ginamas viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymą išreikalauti įrodymus, pažeidė pareigą būti aktyviam.

 

            Atsiliepimu atsakovai G. V. ir L. V. prašo kasacinį skundą atmesti bei priteisti iš ieškovo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

            1. Kasatorius nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu pateikia samprotavimus, kad atsakovai siekė išvengti atsiskaitymų su kasatoriaus kreditoriais. Teismai vertino šiuos kasatoriaus argumentus, tačiau tokio kasatoriaus tikslo sudarant ginčijamą sandorį nekonstatavo. Kadangi kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, tai šie kasacinio skundo argumentai kasacine tvarka nenagrinėtini. Kitose kasatoriaus nurodomose bylose dėl kasatoriaus ar atsakovų sudarytų sandorių ginčijimo priimti teismų sprendimai ar išaiškinimai nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, nes vienoje byloje buvo nagrinėjamas dovanojimo sandorio, pagal kurį atsakovai savo dukterims padovanojo butą, teisėtumas, o kitoje ginčytas sandoris pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais buvo paliktas galioti, pripažinus, kad jis nepažeidė kasatoriaus kreditorių teisių ir buvo realus.

            2. Kasatoriaus kreditorių teisės ir interesai nebuvo pažeisti. Ginčijamu sandoriu žemės sklypas buvo parduotas už daug didesnę kainą, nei jo rinkos vertė. Kasatoriaus prašymu paskyrus teismo nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, nustatyta, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną (2009 m. balandžio 30 d.) ginčijamo sandorio objekto rinkos vertė buvo 52 000 Lt, o 2010 m. lapkričio 25 d. – 64 000 Lt. Kasatorius nekvestionavo šios ekspertizės išvadų pagrįstumo. Jeigu atsakovai nebūtų sudarę ginčijamo sandorio ir jo objektas būtų buvęs pardavinėjamas kasatoriaus bankroto procese, nebūtų buvusi gauta pakankama pinigų suma atsiskaityti su kreditoriumi AB SEB banku (ĮBĮ 34 straipsnis), todėl šis kreditorius kartu su kitais būtų pretendavęs į reikalavimų patenkinimą iš  likusio kasatoriaus turto. Būtent tokiu atveju būtų pažeistos kasatoriaus kreditorių teisės. Įkeisto kreditoriui AB SEB bankui ginčo sklypo pardavimas neatsiskaičius su šiuo kreditoriumi apskritai nebūtų buvęs įmanomas. AB SEB banko reikalavimai kasatoriaus bankroto atveju bet kokiu atveju būtų buvę tenkinami pirmiau už visų kitų kasatoriaus kreditorių reikalavimus, nes buvo užtikrinti ginčijamo sandorio objekto hipoteka. Vadovaujantis ĮBĮ 34 straipsniu, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka.

            3. Teismai  ištyrė atsakovų veiksmus sąžiningumo aspektu ir motyvuotai atmetė ieškovo argumentus dėl jų nesąžiningumo. Skolininko ir trečiųjų asmenų nesąžiningumas pagal CK 6.66 straipsnį konstatuojamas tada, kai jie žinojo ar turėjo žinoti, jog ginčijamo sandorio sudarymu bus pažeistos skolininko kreditorių teisės ir interesai. Atsakovų V. elgesys, kai po ginčijamo 2009 m. balandžio 30 d. sandorio sudarymo jie neatsiskaitė su kitais kasatoriaus kreditoriais, nėra niekaip susijęs su jų žinojimu ar turėjimu žinoti, kad ginčijamas 2009 m. balandžio 30 d. sandoris gali pažeisti kasatoriaus kreditorių interesus, todėl šis elgesys vertinant atsakovų sąžiningumą neturi teisinės reikšmės.

            4. CK 6.67 straipsnio 3 ir 5 punktuose nustatyta nesąžiningumo prezumpcija netaikytina, nes šioje byloje kasatorius ginčijo ne atsiskaitymo su kreditoriumi AB SEB banku sandorį, o 2009 m. balandžio 30 d. pirkimo–pardavimo sandorį, ginčijamą  sandorį su O. A. sudarė ne kasatorius, bet atsakovai V., UAB „Ekspress vaistinė“ tuo metu dar  neegzistavo.

            5. Apeliaciniame skunde kasatorius nepateikė jokių argumentų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai aiškinęs tariamojo sandorio sampratą ir neginčijo teismo išvados, kad ginčijamas sandoris buvo realus. Kadangi ginčijamo  sandorio realumas nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas, tai kasacinio skundo argumentai dėl teisės normų, reglamentuojančių tariamojo sandorio sampratą, pažeidimo kasacine tvarka nenagrinėtini.

            6. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus prašymą dėl naujų įrodymų kaip neatitinkantį CPK 314 straipsnyje nustatytų sąlygų. Be to, su atsiliepimu į ieškinį atsakovė O. A. pateikė vienos savo banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, jog ginčijamo sandorio sudarymo laikotarpiu ji ir N. A. disponavo didelėmis lėšomis, todėl ieškovo prašyti išreikalauti įrodymai nepatvirtins jo prielaidos, jog atsiskaityti pagal ginčijamą sandorį galėjo būti panaudotos ieškovo lėšos.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

 

 

Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų

 

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto Medis“ v. „Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2012; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Parex bankas v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-86/2012; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BĮĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2012; ir kt.).

             Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamu žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoriu nebuvo pažeisti individualios įmonės kreditorių interesai; netinkamai vertino sutarties šalių sąžiningumą dėl sudaryto sandorio; bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, spręsdami ar egzistuoja kiekviena iš actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų, privalėjo atsižvelgti į šalių elgesį ne tik sandorio sudarymo metu, bet iki ir po jo sudarymo, taip pat į kitas šioje ir kitose išnagrinėtose bylose nustatytas faktines aplinkybes; teisingas ginčijamo sandorio kvalifikavimas pagal CK 6.66 straipsnį galimas tik sistemiškai įvertinus visus atsakovų veiksmus ir ginčo sandorį šių veiksmų kontekste (žr. kasacinio skundo argumentų 1 punktą).

Teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde nurodomų CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų, atsižvelgdama į kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliamus teisės taikymo klausimus.

 

 

Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje

 

Byloje individualios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, pareikštu  actio Pauliano ieškiniu ginčijamas individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę teisiškai reikšmingus faktus ginčo sprendimui, konstatavo, kad ginčo sandoriu nebuvo pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės ir neįrodytas sandorio šalių nesąžiningumas, todėl nepripažino visų būtinų actio Pauliana ieškiniui patenkinti sąlygų egzistavimo ir ieškinį atmetė. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl individualios įmonės savininkų sudaryto sandorio įtakos įmonės kreditorių teisėms. Kasatoriaus teigimu, individualiai įmonei esant nemokiai, jos savininkas ginčo sandoriu sumažino savo turtą ir atsiskaitė su savo kreditoriumi, taip suteikdamas jam pirmenybę prieš įmonės kreditorius ir pažeisdamas šių teises. Įvertinę byloje esančius duomenis, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad ginčo sandorio sudarymo metu individualios įmonės materialinė padėtis buvo sunki ir ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais.  Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog įmonės bankroto bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, kurių reikalavimo teisės yra teismo patvirtintos ieškovo bankroto byloje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nemokumas yra įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas, jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte būtų pakankamai padengtas įsipareigojimų vykdymas; įmonės nemokumo konstatavimui nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Bylos duomenimis, ginčijamas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo  sandoris sudarytas iki bankroto bylos  įmonei iškėlimo. Minėta, kad šio sandorio sudarymo metu įmonė buvo nemoki. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, jog dėl įmonės mokumo ginčo laikotarpiu išsamiai pasisakyta kasacinio teismo nutartyje, priimtoje kitoje byloje pagal įmonės bankroto  administratoriaus ieškinį įmonės savininkams  ir kitiems atsakovams  dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BĮĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad actio Pauliana pagrindu pareikštam ieškiniui tenkinti keliama sąlyga – ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes. Net ir būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius, tačiau jais neturi būti pažeidžiamos kreditorių teisės. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar ginčijamu sandoriu yra pažeistos įmonės savininkų kreditorių teisės, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiama dėl induvidualios įmonės savininkams jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusio ir bankui įkeisto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio įtakos įmonės kreditorių teisėms. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju sprendžiant dėl individualios įmonės savininko sudarytų sandorių negaliojimo taikytina CK 6.66 straipsnio 1 dalis; sprendžiant, ar yra actio Pauliana taikymo sąlygos, būtina atsižvelgti į individualios įmonės savininkų atsakomybės už įmonės prievoles ypatumus. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta individualios įmonės savininkų atsakomybė už įmonės prievoles, t. y. nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Atsižvelgiant į tai, kad individualios įmonės savininkas kartu yra ir civilinės atsakomybės subjektas ir jo pareiga atsakyti atsiranda, kai prievolei įvykdyti neužtenka pagrindinio skolininko (individualios įmonės) turto, laikytina, jog kreditorius įgyja reikalavimo teisę į skolininką (individualios įmonės savininką) tada, kai kreditoriaus reikalavimams patenkinti neužtenka individualios įmonės turto (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BĮĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2012; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. A. ir kt. v. S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-7-400/2012).

             Kasatoriaus teigimu kreditorių teisės yra pažeistos dėl to, kad ginčijamu sandoriu įmonės savininkas sumažino savo turtą ir, atsiskaitydamas su savo kreditoriumi, suteikė jam pirmenybę prieš įmonės kreditorius; kad ginčijamu sandoriu turtas buvo perleistas už kainą, iš esmės lygią įmonės savininko įsipareigojimo bankui sumai ir dėl to įmonės kreditoriai negavo jokios naudos; kad turtas parduotas ekonomiškai nenaudingoje situacijoje ir nesant būtinybės grąžinti kredito anksčiau laiko, tai lėmė įmonės kreditorių teisių pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dėl ginčijamo sandorio sumažėjo individualios įmonės savininkų turto, tačiau šiuo sandoriu gautomis lėšomis  buvo atsiskaityta pagal įstatymą pirmumo teisę prieš kitus kreditorius turinčiu hipotekos kreditoriumi, kurio reikalavimai iš įkeisto turto tenkinami pirmiausia (CK 4.174 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sandorio dėl įkeisto turto pardavimo teisėtumą apeliacinės instancijos teismas vertino ir bankroto procesą reglamentuojančių normų kontekste. Teisėjų kolegija pažymi, kad individualios įmonės bankroto proceso specifika lemia tai, jog šio juridinio asmens savininko kreditoriai tampa įmonės kreditoriais ir jų reikalavimai tenkinami ĮBĮ nustatytu eiliškumu ir tvarka. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad, net ir nesudarius ginčijamo sandorio, individualios įmonės savininkų hipotekos kreditorius, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų tapęs įmonės kreditoriumi su nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrintu reikalavimu, kuris pagal ĮBĮ 34 straipsnį būtų tenkinamas pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, dėl kurio perleidimo teisėtumo sprendžiama šioje byloje, arba perduodant šį turtą hipotekos kreditoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad individualios įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į įmonės bankroto bylą yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sandorio sudarymą dėl įkeisto turto lėmė įmonės savininkų siekis atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi ir taip išvengti palūkanų pagal paskolos sutartį jam mokėjimą. Kasatoriaus teigimas, kad ginčo turtas įmonės bankroto procese galėjo būti parduotas už didesnę kainą negu hipoteka užtikrinta banko reikalavimo suma ir kad būtų likę lėšų kitų kreditorių reikalavimams ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka tenkinti, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegijos požiūriu, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus bylos teisiškai reikšmingus faktus, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamojoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, jog  ginčijamu sandoriu neteisėtai buvo suteiktas prioritetas hipotekos kreditoriui kitų įmonės kreditorių teisių kontekste, ar kitaip šiuo sandoriu būtų pažeistos įmonės kreditorių teisės. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad įmonės savininko įsipareigojimai bankui sudarė 99 434,89 Lt; kad kredito grąžinimui užtikrinti bankui įkeistas nekilnojamasis turtas ginčo sandoriu buvo parduotas už 100 000 Lt ir tokia sandorio kaina viršija ginčo turto rinkos vertę. Kasacinio skundo argumentai, kad ginčo žemės sklypas 2008 m. banko buvo vertinamas didesne verte (150 000 Lt), nesudaro pagrindo spręsti, jog bankroto procese (prasidėjusiame 2009 m. gruodžio 17 d.) ginčo žemės sklypas būtų parduotas didesne kaina. Byloje nepaneigti atsakovų argumentai, kad 2008 m. jie siekė parduoti ginčo žemės sklypą kasatoriaus nurodoma kaina , bet sklypas nebuvo parduotas. Remiantis tuo, kas aptarta, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai.

 

 

Dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo

 

Sandorio šalių pareiga teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai įtvirtinta įstatyme (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko (nagrinėjamu atveju – individualios įmonės savininkų), tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sandorio šalių sąžiningumo, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovai (individualios įmonės bei  perleisto turto savininkai bei turto įgijėja) žinojo apie įmonės turtinę padėtį ir vykdytinus įsipareigojimus kreditoriams, tačiau dėl perleisto turto statuso ir atsiskaitymo su hipotekos kreditoriumi nelaikė pažeidžiantys įmonės kreditorių teises. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, byloje nenustačius įmonės kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti, jog jį sudarydamos šalys buvo nesąžiningos; kad ta aplinkybė, jog atsakovai dėl jų vaikų santykių yra pažįstami ir juos saisto darbo santykiai, nesudaro pagrindo spręsti apie sandorio šalių nesąžiningumą įmonės kreditorių atžvilgiu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybės, jog atsakovas individualios įmonės savininkas ir vadovas turėjo savo žinioje dideles sumas įmonės lėšų, kurių nepanaudojo atsiskaityti su įmonės kreditoriais, nagrinėjamos bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingos ir neturi įtakos ginčo sandorio teisėtumo įmonės kreditorių teisių pažeidimo aspektu vertinimui. Kasatorius su šiais teismo argumentais nesutinka. Kasaciniame skunde teigiama, kad   įmonės savininkų sąžiningumas vertintinas visų jų neteisėtų veiksmų, konstatuotų kitose bylose, priimtose pagal bankroto administratoriaus ieškinius, kontekste. Pažymėtina, kad sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, o nustatant ginčijamo sandorio šalių sąžiningumą jo turinys priklauso nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokiomis aplinkybėmis asmenys veikia. Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, individualios įmonės savininkų turtas (ar jo vertė) perduodamas bankrutuojančiai įmonei ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 34 ir 35 straipsniais, reglamentuojančiais kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Pagal ĮBĮ 34 straipsnį įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi nesudarius ginčijamo sandorio arba pripažinus jį negaliojančiu, individualios įmonės savininkų hipotekos kreditorius, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų tapęs įmonės kreditoriumi su hipoteka užtikrintu reikalavimu, kuris pagal ĮBĮ 34 straipsnį būtų tenkinamas pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą arba perduodant šį turtą hipotekos kreditoriui. Bylą nagrinėję teismai pasisakė dėl ieškovo argumentų, kad ginčo turtas įmonės bankroto procese galėjo būti parduotas už didesnę kainą negu hipoteka užtikrinta banko reikalavimo suma ir kad būtų likę lėšų kitų kreditorių reikalavimams ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka tenkinti. Ieškovo prielaidos, kad ginčo turto vertė bylos nagrinėjimo metu galėtų būti tokia pat, kaip 2008 m. kovo mėn., kai jis buvo įkeistas bankui, t. y. nekilnojamojo turto kainų piko metu, ne tik nepagrįstos įrodymais, bet ir prieštarauja nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės išvadai, todėl teismai pagrįstai šias prielaidas atmetė. Taigi, teismai, išanalizavę ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, nustatę, kad hipotekos kreditorius prieš kitus kreditorius turi pirmumo teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą, turėjo pagrindą konstatuoti, kad ginčijamu sandoriu nebuvo neteisėtai suteiktas prioritetas hipotekos kreditoriui prieš kitus įmonės kreditorius. Priešingai, ginčo turtą parduodant varžytynėse, šiam pardavimui organizuoti būtų patirtos papildomos išlaidos, todėl už parduotą žemės sklypą gautų lėšų nepakankant atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, jis pretenduotų į kitą įmonės turtą kartu su visais jos kreditoriais, taip dar labiau sumažinant galimybes, kad jų reikalavimai bus patenkinti. Kadangi ginčijamą sandorį sudariusių šalių sąžiningumas pagal CK 6.66 straipsnį susijęs su jų žinojimu ar turėjimu žinoti, jog jį sudarius bus pažeistos skolininko kreditorių teisės ir interesai, tai, byloje nenustačius įmonės kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimo, teismai pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad, sudarydamos ginčijamą sandorį, jo šalys buvo nesąžiningos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamoje teisinėje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana institutą, vertindami šalių sąžiningumą.

 

 

Dėl teismo aktyvumo bankroto byloje

 

Nagrinėjant bankroto bylas, ginčijant sudarytus sandorius, įrodinėjimo procesas yra specifinis, nes jose ginamas tiek privatus, tiek viešasis interesas, todėl teismas šiose bylose yra aktyvesnis nei kitose bylose. Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, pareiškia ieškinį dėl sudaryto sandorio nuginčijimo, teismas ne tik pasiūlo šalims pateikti reikalingus įrodymus, o esant poreikui, kai dalyvaujantys byloje asmenys įvykdo ne visas savo pareigas įrodinėjimo procese, teismas savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, juos tirti ir vertinti (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnis). Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymą išreikalauti įrodymus, pažeidė pareigą būti aktyviam. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsiskaitymo pagal ginčo sandorį aplinkybes, iš byloje esančio banko sąskaitos išrašo, mokėjimo dokumento nustatė, jog atsakovė (ginčo žemės sklypo pirkėja O. A.) sandorio kainą sumokėjo atsakovo (įmonės savininko G. V.) hipotekos kreditoriui ir jog ji turėjo pakankamai lėšų ginčo žemės sklypui įsigyti. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovo atstovo prašomi išreikalauti duomenys neįrodys, jog sandoris įvykdytas ieškovo lėšomis, ir nepaneigs rašytiniais įrodymais pagrįsto ir teismo nustatyto fakto, kad banko sąskaitoje atsakovė (ginčo žemės sklypo pirkėja O. A.) disponavo pakankamu lėšų kiekiu sandoriui įvykdyti. Remdamasis tuo, kad nurodyta, apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą išreikalauti naujus įrodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir jais remiantis teismų konstatuotas aplinkybes, neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė istatymų reglamentuojamą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesą.

             Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę bei visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013  m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Ping fan“ v. Lizhong Wang ir kt.; bylos Nr. 3K-3-137/2013; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė įstatymų nustatytą įrodinėjimo pareigą bei nesilaikė teismo veiksmų įrodinėjimo procese. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės  ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai įstatymų nustatyta tvarka tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, tinkamai sprendė dėl įrodymų pakankamumo.

 

Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatyto pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovai prašo priteisti iš kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Netenkinant kasacinio skundo, atsakovų prašymas tenkintinas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8 punktuose nustatyta rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarka. Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai apskaičiuotini nustatytą koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Rekomendacijose nustatytas koeficientas skaičiuoti atlyginimui už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą yra 2 (8.14 punktas). Rekomendacijų 2 punkte nustatyti kriterijai, į kuriuos taip pat atsižvelgtina sprendžiant dėl priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį. Atsakovai prašo priteisti iš ieškovo  3388 Lt už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą bei dokumentus, patvirtinančius, kad jie patyrė nurodytas išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pagal nustatytą koeficientą atsakovų prašomas priteisti išlaidų atlyginimas viršija rekomenduojamą maksimalų dydį – 2000 Lt, taip pat atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus išlaidų advokato pagalbai atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, konkrečiai – į tai, kad kasaciniame skunde nebuvo keliami nauji ar sudėtingi teisės klausimai, sprendžia, kad atsakovams iš kasatoriaus priteistina 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginimo.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 46,47 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti L. V. (duomenys neskelbtini) ir G. V. (duomenys neskelbtini) iš bankrutavusios individualios įmonės Gintaro Vidžiūno vaistinės (į. k. 183717372) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš bankrutavusios individualios įmonės Gintaro Vidžiūno vaistinės (į. k. 183717372) 46,47 Lt (keturiasdešimt šešis litus 47 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Janina Januškienė                                                           

 

                                                                                                            Algis Norkūnas

                                                                                                           

                                                                                                                                                                                                                                                                  Dalia Vasarienė