Civilinė byla Nr. e2A-1133-661/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15382-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.26;
3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Barkauskas,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KUHNE + NAGEL“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VILTRA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „KUHNE + NAGEL“ dėl skolos ir nuostolių priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „VILTRA“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „KUHNE + NAGEL“ 300 EUR skolos; 900 EUR nuostolių atlyginimo; 10,5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė UAB „VILTRA“ ieškinį grindė tuo, kad 2023 m. liepos 4 d. ji, kaip vežėja, ir atsakovė, kaip užsakovė sudarė vežimo kelių transportu sutartį Nr. OLTVNPCZ00000155 (toliau tekste –Sutartis), kuria atsakovė užsakė pervežti krovinį (automobilį ŠKODA). Pagal Sutartį ieškovė privalėjo paimti krovinį iš atsakovės nurodytos vietos ir pristatyti į atsakovės nurodytą vietą nustatytu laiku.
3. Ieškovė laiku pasikrovė krovinį ir jį pristačiusi Sutartyje nurodytą dieną paprašė pateikti išsikrovimo kodą, be kurio neįmanoma patekti į teritoriją ir iškrauti krovinį. Ieškovė 2023 m. liepos 6 d. laiške nurodė atsakovei, jog krovinys turi būti iškraunamas 2023 m. liepos 7 d. penktadienį 7:00 valandą, nes 9:00 valandą yra numatytas kitas pasikrovimas Prahoje. Tačiau pristačius krovinį sutartu laiku, krovinys nebuvo iškrautas, nes atsakovė pas krovinio gavėją nebuvo rezervavusi laiko ir negavusi įvažiavimo kodo. Atsakovė teiravosi ieškovės, ar būtų galima pristatyti krovinį kitą dieną. Ieškovė pateikė atsakymą, jog tai papildomai kainuos 1 000 EUR. Atsakovė nurodė, jog gali krovinį pristatyti naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Ieškovė turėjo įsipareigojimų kitiems užsakovams, todėl negalėjo laukti ir parvežė atsakovės krovinį atgal į Lietuvą ir grąžino atsakovei.
4. Pagal CMR 7 straipsnio 1 dalies a punktą, atsakovė atsako už visas vežėjo patirtas išlaidas, kurios atsirado dėl siuntėjo klaidingai ar netiksliai nurodytų duomenų. Be to, CMR 11 straipsnio 1 dalis įpareigoja užsakovą pateikti visus reikalingus dokumentus kroviniui pervežti, tačiau įvažiavimo kodas pateiktas nebuvo, todėl vežėjas negalėjo iškrauti krovinio. Už krovinio nuvežimą atsakovė skolinga ieškovei 300 EUR, kaip buvo sutarta Sutartyje.
5. Dėl atsakovės veiksmų, t. y. iškrovimo kodo nepateikimo, ieškovė patyrė papildomas 400 EUR išlaidas krovinio grąžinimui bei 500 EUR išlaidas teisinėms paslaugos apmokėti sprendžiant šį ginčą ikiteismine tvarka. Atsakovė nepateikė instrukcijų ką toliau daryti su kroviniu negalint jo iškrauti, ieškovė neturėjo galimybės perduoti krovinio tretiesiems asmenims, todėl ieškovė nusprendė parvežti krovinį atsakovei.
6. Atsakovė UAB „KUHNE + NAGEL“ pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, jog ji pateikė konkrečias instrukcijas vežėjai dėl Sutarties vykdymo, tačiau ieškovė šių instrukcijų nesilaikė ir savavališkai parvežė gavėjui neįteiktą krovinį atgal į Vilnių, todėl atsakovė negali būti laikoma atsakinga, kai prievolių nevykdė pati ieškovė. Pagal CMR konvencijos nuostatas ieškovė turėjo arba vykdyti atsakovės instrukcijas, arba iškrauti krovinį Čekijos Respublikoje, palikdama pas trečiuosius asmenis. Ieškovės veiksmai lėmė Sutarties netinkamą vykdymą, todėl atsakovė negali būti laikoma atsakinga. Ieškovė nepagrindė ir neįrodinėjo 400 EUR dydžio išlaidų, kaip nustato įstatymas. Ieškovė neįrodė nei šio reikalavimo pagrindo, nei pateikė kokių nors įrodymų, patvirtinančių šių išlaidų buvimą. Ieškovė nepagrįstai reikalauja 10,5 procentų metinių procesinių palūkanų, nes MAPKSVPĮ 3 straipsnio 3 dalis nurodo, jog šis įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais atlyginti nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir nusprendė priteisti ieškovei UAB „VILTRA“ iš atsakovės UAB „KUEHNA + NAGEL“ 300 EUR skolos už pervežimą, 10,5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (300 Eur) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2023 m. spalio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 800 EUR nuostolių atlyginimui bei 1 609,14 EUR bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.
8. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog patekimui į krovinio išsikrovimo vietą ir iškrauti krovinį buvo būtinas išsikrovimo kodas, kurį turėjo pateikti atsakovė, o tokio kodo nesant, vežėja neturėjo galimybės patekti į teritoriją. Ieškovė pagal Sutartį privalėjo pristatyti krovinį 2023 m. liepos 7 d. bet kuriuo laiku nuo 6:00 valandos iki 16:00 valandos. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė 2023 m. liepos 7 d. apie 7:00 valandą buvo pristatymo vietoje su kroviniu, t. y. ieškovės veiksmai atitiko Sutarties sąlygas. Sutartyje atsakovė buvo nurodžiusi, jog už pavėluotą pristatymo dieną ieškovei būtų taikoma 60 EUR bauda, t. y. ieškovė privalėjo dėti visas pastangas, jog pristatytų krovinį 2023 m. liepos 7 d.
9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė nėra atsakinga dėl to, kad krovinys nebuvo iškrautas 2023 m. liepos 7 d. Priešingai, dėl to yra atsakinga atsakovė. Atsakovė užsakė krovinį vežti ir nurodė pristatymo datą – 2023 m. liepos 7 d. Prieš pateikdama Sutartį atsakovė galėjo ir privalėjo gauti įvažiavimo kodą. Ieškovė pasirinko iškrovimo datą neįvertinusi aplinkybės, jog liepos 6 ir 7 dienos Čekijos Respublikoje buvo šventinės nedarbo dienos, todėl nebuvo suteiktas įvažiavimo kodas ir ieškovė negalėjo iškrauti krovinio Sutartyje nustatytu terminu. Ieškovė nuolat veža krovinius į tą pačią paskirties vietą, todėl žinojo arba privalėjo žinoti, jog iškrovimo diena bus nedarbo diena paskirties vietoje. Tuo labiau, jog Sutartyje atsakovė nustatė sankcijas ieškovei už pavėluotą pristatymą. Atsakovė galėjo ir privalėjo pasirinkti pristatymo datą darbo dieną arba dieną, kurią galėjo gauti iškrovimo kodą. Kaip matyti iš šalių susirašinėjimo, ieškovė nuo pasikrovimo momento ne kartą prašė atsakovės pateikti įvažiavimo kodą, tačiau atsakovė tuo pradėjo rūpintis tik nuo momento, kai krovinys nebuvo iškrautas paskirties vietoje. Taigi, atsakomybė dėl krovinio negalėjimo iškrauti Sutartyje sutartą dieną tenka atsakovei.
10. Kaip matyti iš susirašinėjimo, ieškovė klausė, o atsakovė pateikė instrukcijas – laukti išsikrovimo naktį iš sekmadienio į pirmadienį arba laukti pirmadienio. Kadangi pirminės Sutartyje sutartos krovinio pristatymo instrukcijos buvo pakeistos, todėl, teismo manymu, vertintina, ar jos atitiko CMR konvencijos 12 straipsnio 5 dalies sąlygas. Nagrinėjamu atveju, ieškovė negalėjo iškrauti į pristatymo vietą atvežto krovinio, nes atsakovė nepateikė kodo. Dėl kitų krovinių iškrovimo grafiko, siekdama nepažeisti prievolių kitiems asmenims, ieškovė neturėjo laiko ieškoti vietos kur iškrauti ir palikti saugoti atsakovės siųstą krovinį. Tokiu atveju, ieškovės veiksmai – siųsto krovinio grąžinimas, nesant jokių kitų įmanomų vykdyti siuntėjo nurodymų, geriausiai atitiko siuntėjo interesus ir negali būti laikomi vežėjo bendradarbiavimo principo vykdant sutartines prievoles pažeidimu (CMR konvencijos 14 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė tinkamai vykdė Sutartį, ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti 300 EUR už atliktą pervežimą, todėl šis reikalavimas laikytinas pagrįstu ir tinkintinu (CK 6.813 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė (apeliantė) UAB „KUHNE + NAGEL“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė šiuos argumentus:
11.1. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei šalių nurodytas aplinkybes, šio netinkamo vertinimo pagrindu padarė klaidingas išvadas dėl ginčo šalių veiksmų ir atsakomybės už patirtus nuostolius, kurių pagrindu netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas dėl vežimo santykių, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
11.2. Byloje yra nustatytos aplinkybės, kad ieškovė (vežėja), vykdydama 2023-07-04 atsakovės (užsakovė/siuntėja) transporto užsakymo sutartį Nr. OLTVNOCZ00000155, turėjo pristatyti krovinį krovinio gavėjui SKODA AUTO V. Klementa 869, esančiam adresu 293 01 Mlada Boleslav, Čekijos Respublika. Šalys sutarė, jog pervežimo kaina yra 300 EUR. Ieškovė krovinį pasikrovė 2023-07-05 ir ieškovės teigimu atvyko į iškrovimo vietą 2023-07-07, tačiau dėl krovinio gavėjo nesuteikto iškrovimo kodo negalėjo išsikrauti krovinio.
11.3. Pirmos instancijos teismas sprendime visiškai teisingai ir pagrįstai nustatė, kad krovinio iškrovimas nebuvo atliktas dėl vidinės krovinio gavėjo tvarkos, siekiant sureguliuoti atvykstančių krovinių srautus. Atsižvelgiant į tai sutiktina su atsakovės atstovo teiginiais, jog CMR 11 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos ir nebuvo pažeistos (žr. Sprendimo 61 p.). Tačiau jau kitame sprendimo punkte teismas padarė visiškai priešingą išvadą, kad atsakomybė dėl krovinio negalėjimo iškrauti Sutartyje sutartą dieną tenka atsakovui.
11.4. Nurodytą išvadą pirmos instancijos teismas padarė remdamasis klaidingomis aplinkybėmis, kad neva atsakovė pasirinko iškrovimo datą neįvertinusi tai, jog liepos 6 ir 7 dienos Čekijos Respublikoje buvo šventinės nedarbo dienos, todėl nebuvo suteiktas įvažiavimo kodas ir ieškovė negalėjo iškrauti krovinio Sutartyje nustatytu terminu (žr. Sprendimo 63 p.). Pirmos instancijos teismo klaidą įrodo 2024-02-06 teismo posėdžio garso įrašas, pradedant nuo 30:40 min., kai atsakovės atstovas pateikia paaiškinimus apie faktines ginčo vežimo aplinkybes, bei viešai prieinama informacija, kad Čekijos Respublikoje šventinės nedarbo dienos yra liepos 5 ir 6 d. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu teismui išsamiai paaiškino, kad krovinio pristatymo ir išsikrovimo procesas priklauso nuo gavėjo Čekijos įmonės SKODA AUTO V. Klementa 869 ir būtent gavėjas, o ne atsakovė, parenka krovinio pristatymo datą ir suteikia išsikrovimo kodą. Šis kodas suteikiamas išsikrovimo dieną arba ne anksčiau kaip dieną prieš krovinio pristatymą, todėl krovinį pasikrovus ir pradėjus vežti 2023 m. liepos 5 d., atsakovė dėl liepos 5-6 d. buvusių nedarbo dienų Čekijoje negalėjo gauti iš gavėjo išsikrovimo kodo anksčiau kaip 2023 m. liepos 7 d. rytą. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, 2023 m. liepos 7 d. 8:45 val. atsakovė informavo ieškovą, jog yra problemos su išsikrovimu ir klausė, ar turi galimybių pristatyti krovinį vėliau (b.t. I, l. 17), vėliau bandė gauti išsikrovimo kodą anksčiausiai įmanomu laiku. Taigi, atsakovė, kaip siuntėjas elgėsi apdairiai ir protingai, tačiau dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovės – gavėjo nedarbo šventinėmis dienomis liepos 5-6 d., per nedarbo dienas susikaupus pas gavėją iškrautiniems kroviniams, negalėjo gauti iš gavėjo išsikrovimo kodo 2023 m. liepos 7 d. ryte, kai ieškovė pristatė krovinį.
11.5. Teismas taip pat neįvertino aplinkybių, kada faktiškai ieškovė pristatė krovinį į jo išsikrovimo vietą ir kada iš jos išvyko, neišsikrovusi krovinio. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, 2023 m. liepos 7 d. 9:39 val. ieškovė nurodo, kad jo nėra išsikrovime (Sprendimo 51.4 p.), be to, 9:42 val. ieškovė nurodo, kad niekas neiškrauna, be iškrovimo kodo net į teritoriją neįleidžia (Sprendimo 51.6 p.). Vėliau ieškovė 10:57 val. nurodė, kad yra išvažiavęs į kitą vietą (Sprendimo 51.11 p.), o 15:54 val. nurodė, kad yra 100 km už Prahos (Sprendimo 51.14 p.). Iš ieškovės nurodytos informacijos neįmanoma nustatyti, kada ji tiksliai atvyko į krovinio pristatymo vietą ir ar iš vis buvo į ją atvykusi. Iš ieškovės ankstesnių žinučių atsakovui (Sprendimo 50 p.) galima suprasti, kad ieškovė žinojo, kad be išsikrovimo kodo ji negalės išsikrauti krovinio, todėl, tikėtina, kad jo negavusi, iš vis nevyko į krovinio pristatymo vietą. Ieškovė nepateikė į bylą jokio įrodymo, kuris patvirtintų jos atvykimą į krovinio pristatymo vietą.
11.6. Teismas padarė neteisingą esminę išvadą, kad pirminės Sutartyje sutartos krovinio pristatymo instrukcijos buvo pakeistos, todėl vertintina, ar jos atitiko CMR konvencijos 12 straipsnio dalies sąlygas (Sprendimo 67 p.). Jokios Sutartyje sutartos krovinio pristatymo instrukcijos nebuvo pakeistos, ieškovė išvyko iš krovinio pristatymo vietos dar nesuėjus Sutartyje nurodytam krovinio pristatymo laikui. Net ir atsakovės pateiktos papildomos instrukcijos ieškovei – krovinį pristatyti užsakyme nurodytu adresu ir laukti išsikrovimo, negali būti laikomos kaip keičiančios Sutartyje sutartas krovinio pristatymo instrukcijas CMR konvencijos 12 straipsnio kontekste, nes jos visiškai atitiko pradines Sutartyje nurodytas instrukcijas. Teismas netinkamai taikė CMR konvencijos 12 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas, sprendžiant šią bylą.
11.7. Šiam ginčui taikytina CMR konvencijos 15 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, susidarius aplinkybėms, kurios apsunkino krovinio perdavimą, jį atvežusi ieškovė privalėjo prašyti atsakovės tolesnių instrukcijų. Sutartyje taip pat yra nustatyta, kad Vežėjas privalo nedelsiant informuoti Užsakovą apie bet kokias aplinkybes, galinčias sukliudyti laiku pateikti transporto priemonę ir (ar) pristatyti krovinį į paskirties vietą, bei kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos krovinių vežimo sutarties vykdymui. Paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms, Vežėjas privalo gauti Užsakovo instrukcijas ir imtis visų reikalingų/galimų priemonių šioms aplinkybėms pašalinti.
11.8. Taigi, ieškovės nesilaikymas atsakovės pateiktų instrukcijų yra akivaizdus, o ieškovės į bylą pateikti paaiškinimai, kad ji negalėjo laukti išsikrovimo, vertintini kritiškai, nes pačios ieškovės į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina jos versijos dėl kitų išsikrovimų bei pasikrovimų, be to, tai negali būti pagrindas nevykdyti Sutarties, ar juo labiau, nesant atsakovės instrukcijų, grąžinti krovinį į Vilnių ir jį sulaikyti, pažeidžiant Sutartį.
11.9. Ieškovė, neturėdama galimybės vykdyti atsakovės instrukcijų laukti krovinio išsikrovimo iš sekmadienio į pirmadienį, galėjo tą pačią dieną, t. y. penktadienį 2023 m. liepos 7 d, kai buvo gautos instrukcijos, nedelsdama iškrauti krovinį Čekijoje. CMR konvencijos 16 straipsnio 2 dalis numato, kad atvejais, nurodytais 14 straipsnio 1 punkte ir 15 straipsnyje, vežėjas gali nieko nelaukdamas iškrauti krovinį disponuojančio kroviniu asmens sąskaita; po tokio iškrovimo vežimas laikomas užbaigtu. Šiuo atveju vežėjas prisiima prievolę saugoti krovinį. Tačiau krovinio apsaugą jis gali patikėti ir trečiajam asmeniui; tokiu atveju jis atsako tik už tinkamą trečiojo asmens pasirinkimą. Šiuo atveju išlieka visi važtaraštyje numatyti mokėjimų įsiskolinimai ir kitos atsiradusios išlaidos.
11.10. Nagrinėjamu atveju atsakovė pateikė aiškias instrukcijas ieškovei dėl krovinio pristatymo gavėjui, jokių kitų instrukcijų ji ieškovei neteikė. Teiginiai, kad atsakovė nepateikė instrukcijų iškrauti krovinį ir perduoti saugoti tretiesiems asmenims neturi jokios logikos, nes atsakovė pateikusi instrukciją pristatyti krovinį gavėjui negalėjo teikti instrukcijos iškrauti krovinį ir perduoti jį saugoti tretiesiems asmenims, nes tokios instrukcijos prieštarautų vienai kitai, juo labiau, kad ieškovė savavališkai savo nuožiūra parvežė gavėjui neįteiktą krovinį į Vilnių, o apie tai ir krovinio sulaikymą informavo ieškovą tik 2023 m. liepos 10 d., kai jau nebebuvo jokios prasmės teikti kokias nors kitas instrukcijas, išskyrus reikalauti perduoti krovinį atsakovui.
11.11. Ieškovės veiksmai, pažeidžiantys CMR konvencijos ir Sutarties nuostatas lėmė, kad Sutartis nebuvo tinkamai įvykdyta, krovinys nebuvo pristatytas gavėjui Čekijoje, ieškovei nesilaikant atsakovės pateiktų instrukcijų laukti krovinio iškrovimo ir savavališkai grąžinant krovinį į Vilnių. Pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė tinkamai vykdė Sutartį, ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti 300 EUR už atliktą pervežimą, todėl šis reikalavimas laikytinas pagrįstu ir tinkintinu (CK 6.813 straipsnis).
12. Ieškovė UAB „VILTRA“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė šiuos argumentus:
12.1. Iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo teismas nustatė, kad:
12.1.1. 2023 m. liepos 5 d. trečiadienį, kaip ir nurodyta Sutartyje, ieškovė pasikrovė krovinį, o iš 17:26 val. žinutės matyti, kad tik pasikrovusi krovinį 7:26 val. ieškovė prašė atsakovės atsiusti iškrovimo numerį (kodą), o atsakovė 17:26 val. atsakė – gerai. Taigi, kaip teisingai nustatė teismas ieškovė prašė kodo iš atsakovės nuo pasikrovimo momento ir atsakovė buvo įsipareigojusi jį pateikti.
12.1.2. Iš šalių susirašinėjimo sekančią po pasikrovimo dieną, t. y. 2023 m. liepos 6 d. ketvirtadienį, matyti, kad ryte 9:56 val. ieškovė pakartotinai pasiteiravo koks yra išsikrovimo kodas? Vėliau, 23:02 val. ieškovė pranešė atsakovui, jog rytoj, t. y. 2023 m. liepos 7 d., jei mašina nebus 7 valandą iškrauta, ji išvažiuos, nes 9 valandą ryte yra rezervuotas laikas Prahoje išsikrauti. Atsakovė per visą dieną neatsakė į ieškovės žinutes.
12.2. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais pristatė krovinį gavėjui, tačiau pastarasis krovinį priimti atsisakė, nes atsakovė nebuvo rezervavusi išsikrovimo kodo.
12.3. Apeliaciniame skunde išdėstytos atsakovės abejonės apie tai, kad ieškovė galimai iš viso net nebuvo nuvykusi pas gavėją, turi būti vertinamos kaip gynybinė atsakovės pozicija siekiant išvengti atsakomybės. Juolab, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė patvirtino aplinkybę, kad ieškovė Sutartyje nustatytu terminu ir tvarka pristatė krovinį gavėjui. Taip pat atsakovė neneigė aplinkybės, kad ieškovė pati savarankiškai negalėjo gauti išsikrovimo kodo ir pastarąjį gauti galėjo tik siuntėjas.
12.4. Pagal Sutartį išsikrovimo laikas buvo nuo 6:00 valandos iki 16:00 valandos ir ieškovė turėjo visą šį laiką laukti vietoje iki bus iškrautas, akivaizdu, kad tokia atsakovės pozicija yra nesąžininga. Atsakovė ne kartą buvo informuota, kad vežamas dalinis krovinys, t. y. kartu su atsakovės kroviniais vežami ir kiti kroviniai.
12.5. Ieškovė krovinio iškrovimo dieną ne kartą klausė atsakovės instrukcijų ką daryti su kroviniu ir dar net prieš 16 valandą, t. y. 15.55 val. prašė atsakovės pateikti išsikrovimo kodą, t. y. siekė pristatyti krovinį gavėjui.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
14. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
16. Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
17. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
18. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog ieškovė, pagal Sutartį privalėjo pristatyti krovinį 2023 m. liepos 7 d. bet kuriuo laiku nuo 6:00 valandos iki 16:00 valandos. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė 2023 m. liepos 7 d. apie 7:00 valandą buvo pristatymo vietoje su kroviniu, t. y. ieškovės veiksmai atitiko Sutarties sąlygas. Sutartyje atsakovė buvo nurodžiusi, jog už pavėluotą pristatymo dieną ieškovei būtų taikoma 60 EUR bauda, t. y. ieškovė privalėjo dėti visas pastangas, jog pristatytų krovinį 2023 m. liepos 7 d.
19. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė krovinio iškrovimo dieną ne kartą klausė atsakovės instrukcijų, ką daryti su kroviniu ir dar net prieš 16 valandą, t. y. 15.55 val. prašė atsakovės pateikti išsikrovimo kodą, t. y. siekė pristatyti krovinį gavėjui.
20. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniais šalių įrodymais, pagrįstai sprendė, kad ieškovė Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais pristatė jį krovinio gavėjui, tačiau pastarasis krovinį priimti atsisakė, nes atsakovė nebuvo rezervavusi išsikrovimo kodo.
Dėl siuntėjo pareigų ir atsakomybės
21. Vežimo sutarties šalių teisės ir pareigos, susijusios su aprūpinimu vežimui reikalingais dokumentais ir informacijos suteikimu, bei atsakomybė dėl tokių dokumentų nebuvimo ar netinkamo panaudojimo bei netinkamo informacijos suteikimo yra nustatyti CMR konvencijos 11 straipsnyje. CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti. Pagal šio straipsnio 2 dalį, vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo; siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas.
22. CMR konvencijos 11 straipsnyje įtvirtinta siuntėjo pareiga ir siuntėjo bei vežėjo atsakomybę reglamentuojančios nuostatos neabejotinai suponuoja, kad visa našta, susijusi su vežimui reikalingų dokumentų ir informacijos suteikimu, tenka būtent siuntėjui. Kasacinis teismas, aiškindamas CMR konvencijos 11 straipsnį, plėtoja nuoseklią praktiką, kad, pagal CMR konvencijos 11 straipsnį, aprūpinti vežėją reikiamais dokumentais, informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, yra pirmiausia siuntėjo, bet ne vežėjo pareiga, ir būtent siuntėjas atsako už visus nuostolius, atsiradusius dėl tokių dokumentų ar duomenų nebuvimo ir netikslumų. Siuntėjas privalo ne tik pridėti visus reikiamus dokumentus muitinės formalumams atlikti, bet ir suteikti vežėjui visapusišką informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-421/2020, 31 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Siuntėjo pareiga pateikti reikalingus dokumentus ir suteikti vežėjui visapusišką informaciją yra nors ir susijusios, bet dvi savarankiškos siuntėjo pareigos.
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siuntėjas privalo pasirūpinti visais reikiamais dokumentais: importo ir eksporto leidimais, kilmės sertifikatais ir bet kuriais kitais dokumentais, kurių reikalaujama įvažiuojant į atitinkamos valstybės teritoriją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-421/2020, 30 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad siuntėjas privalo suteikti vežėjui visą informaciją apie pareigą deklaruoti krovinį, įskaitant ir vežti perduodamų prekių kodą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-421/2020, 32–36 punktai).
24. Taigi siuntėjui, kaip krovinio žinovui, tenka pareiga išsiaiškinti formalias, su siunčiamu kroviniu susijusias, procedūras, kurias privaloma atlikti gabenant krovinį vežimo sutartyje nustatytais maršrutais, ir apie tokius reikalavimus informuoti, t. y. instruktuoti (suteikti atitinkamus nurodymus), vežėją. Tokia pareiga siuntėjui kyla nepriklausomai nuo to, kad atitinkamas procedūras (pvz., registruotis tam tikruose registruose ir pan.) turi atlikti pats vežėjas. Tačiau siuntėjas neprivalo šių formalumų atlikti už vežėją, jis tik privalo suteikti visą informaciją apie taikytinus formalumus ir pateikti dokumentus, kurie yra būtini šioms procedūroms atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-1075/2024, 34 punktas).
25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakomybė dėl krovinio negalėjimo iškrauti Sutartyje sutartą dieną tenka atsakovei.
Dėl kitų CMR konvencijos nuostatų taikymo
26. Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė CMR konvencijos 12 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas. Nagrinėjamu atveju šios teisės normos negali būti taikomos, nes nėra nė vienos CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, kuriai esant būtų galima taikyti nurodytas straipsnio dalis. Apeliantės manymu šiam ginčui taikytina CMR konvencijos 15 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, susidarius aplinkybėms, kurios apsunkino krovinio perdavimą, jį atvežusi ieškovė privalėjo prašyti atsakovės tolesnių instrukcijų.
27. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog tokie apeliantės argumentai yra nepagrįsti. Apie tai bus pasisakyta išsamiau.
28. Pagal CMR konvencijos 12 straipsnio 1 punktą siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti iš vežėjo nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Pagal CMR konvencijos 13 straipsnio 1 punktą pristačius krovinį į paskirties vietą, gavėjas turi teisę pareikalauti iš vežėjo jam perduoti antrąjį važtaraščio egzempliorių ir krovinį, parašu patvirtindamas apie krovinio gavimą.
29. Krovinio pristatymu į paskirties vietą laikytinas krovinio pristatymas į CMR važtaraštyje nurodytą vietą arba pakeistą siuntėjo reikalavimu paskirties vietą, tai suteikia teisę gavėjui reikalauti iš vežėjo perduoti jam antrąjį važtaraščio egzempliorių bei perduoti jam krovinį, parašu patvirtinant apie krovinio gavimą. Vežėjo atsakomybė už krovinį laikytina pasibaigusia, jei važtaraštyje nurodytas gavėjas arba siuntėjo reikalavimu nurodytas gavėjas priims krovinį ir pasirašys važtaraštyje, liekančiame vežėjui. CMR konvencijos 13 straipsnio 1 punktas nustato, kad gavėjas parašu patvirtina krovinio gavimą, todėl pagal CMR konvenciją antspaudas nėra būtinas.
30. Iki važtaraščio antrojo egzemplioriaus perdavimo gavėjui vežėjas privalo vadovautis krovinio siuntėjo instrukcijomis, nebent važtaraštyje būtų įrašyta, kad krovinio disponavimo teisė priklauso gavėjui nuo važtaraščio surašymo ar kito nurodyto momento (CMR konvencijos 12 straipsnis). Kai važtaraštis įteikiamas krovinio gavėjui, šis tampa kroviniu disponuojančiu asmeniu. Jei vežėjas neįvykdo kroviniu disponuojančio asmens nurodymų arba vykdo juos netinkamai, jis atsako už patirtus dėl to nuostolius.
31. CMR Konvencijos 14 str. 1 d. yra nurodyta, kad jei dėl kokių nors priežasčių vežėjas sutarties negali vykdyti važtaraštyje numatytomis sąlygomis, iki krovinys pasieks paskirties vietą, vežėjas privalo gauti asmens, pagal 12 straipsnį turinčio teisę disponuoti kroviniu, instrukcijas.
32. CMR Konvencijos 15 str. 1 d. yra nurodyta, kad susidarius aplinkybėms, kurios apsunkina krovinio perdavimą, jį atvežęs į paskirties vietą, vežėjas turi prašyti siuntėjo tolesnių instrukcijų. Jei gavėjas atsisako priimti krovinį, siuntėjas, nepateikdamas važtaraščio pirmojo egzemplioriaus, turi teisę disponuoti kroviniu.
33. Taigi, pagal CMR konvencijos 15 straipsnio 1 dalį, susidarius aplinkybėms, kurios apsunkina krovinio perdavimą, ieškovė jį atvežusi į paskirties vietą, turėjo prašyti atsakovės tolesnių instrukcijų. Kaip matyti iš šalių pateikto byloje susirašinėjimo, ieškovė tokių instrukcijų paprašė, o atsakovė pateikė instrukcijas. Atsakovė 2023 m. liepos 7 d. 10:58 val. pateikė instrukciją – krovinį pristatyti užsakyme nurodytu adresu – laukti pirmadienio. 16:09 valandos elektroniniame laiške atsakovė pateikė instrukciją, kurioje nurodė, jog su ieškovės sąlyga sumokėti 1 000 EUR nesutinka, sutinka mokėti 100 EUR prastovą ir nurodė laukti pirmadienio ryto. Ieškovė atsakovei 16:15 valandos elektroniniame laiške nurodė, jog pirmadienio ryto laukti negali, nes pirmadienį turi krovinių, kuriuos reikia jau pristatyti. Atsakovė 19:14 val. elektroniniu laišku - parašė ieškovei, jog gali užsakyti iškrovimo laiką naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Taigi, kaip matyti iš Sutarties šalių susirašinėjimo, ieškovė klausė, o atsakovė pateikė instrukcijas – laukti išsikrovimo naktį iš sekmadienio į pirmadienį arba laukti pirmadienio. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pradinės Sutartyje sutartos krovinio pristatymo instrukcijos buvo pakeistos, todėl vertintina, ar jos atitiko CMR konvencijos 12 straipsnio 5 dalies sąlygas.
34. CMR konvencijos 12 str. 5 d. imperatyviai nustato, jog Siuntėjo instrukcijos turi atitikti CMR nustatytas sąlygas. CMR konvencijos 12 straipsnio 5 dalies b) papunktis nustato, jog instrukcijų vykdymas turi būti įmanomas, kai jas gauna asmuo, kuris privalo jas vykdyti ir jų vykdymas neturi pažeisti normalios vežėjo įmonės darbo eigos, taip pat padaryti nuostolių kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams. CMR konvencijos 12 straipsnio 6 dalis nustato, jog jeigu vežėjas negali įvykdyti gautų instrukcijų dėl 5 punkto „b“ papunktyje nurodytų sąlygų, jis privalo nedelsdamas apie tai pranešti asmeniui, davusiam šias instrukcijas.
35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš karto po to, kai tik gavėjas atsisakė priimti krovinį ieškovė kreipėsi į atsakovę (apeliantę) dėl instrukcijų ką daryti su kroviniu, kur jį iškrauti. Tokį prašymą ieškovė liepos 7 d. išreiškė ne kartą, tačiau atsakovė, nepasinaudojo CMR Konvencijos 12 str. 1 d. įtvirtintomis teisėmis, priešingai, tik kartojo pristatyti krovinį gavėjui, ignoruodama aplinkybę, kad pristatymui (iškrovimui) reikalingas kodas, kurį turi gauti būtent atsakovė.
36. Remiantis imperatyviomis CMR nuostatomis, kroviniu disponuojantis asmuo, gali reikalauti iš vežėjo tik tokių instrukcijų vykdymo, kurios nesukels nuostolių pačiam vežėjui ar tretiesiems asmenims. Taigi vežėjas neprivalo besąlygiškai paklusti duodamoms instrukcijoms, bet įvertinęs, ar tai gali turėti įtakos jo ar trečiųjų asmenų interesų pažeidimui, gali atsisakyti vykdyti tokias instrukcijas.
37. Nagrinėjamu atveju ieškovė aiškiai nurodė, kad negali laukti, nes turi ir kitų išsikrovimų bei pasikrovimų. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu iš esmės neneigė šios aplinkybės ir patvirtino, kad jai buvo žinoma, jog buvo vežamas dalinis krovinys, t. y. ne tik atsakovės krovinys. Pažymėtina, kad siekdama įrodyti šią aplinkybę ieškovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie turėtus įsipareigojimus tai pačiai 2023-07-07 datai su ta pačia transporto priemone. Dėl šios priežasties visos atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytos abejonės ar tikrai ši transporto priemonė turėjo kitus krovinius, atmetama kaip nepagrįsta.
38. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad atsakovės duotos instrukcijos „laukti pirmadienio“ nebuvo galima įgyvendinti, nes ji neabejotinai būtų sukėlusi nuostolius pačiai vežėjai ar tretiesiems asmenims (CMR 12 str. 5 d. b punktas). Šiuo atveju vežėja (ieškovė) priėmė pagrįstą sprendimą grąžinti krovinį atgal į Vilnių ir toks sprendimas iš esmės atitiko ir pačios atsakovės interesus (CMR Konvencijos 14 str. 2 d.).
Dėl bylos baigties
39. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
40. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
41. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
42. Pažymėtina, kad ši byla nėra didelės apimties, joje nebuvo nagrinėjami itin sudėtingi ar retai pasitaikantys teisiniai klausimai (priešingai teismų praktika dėl CMR konvencijos taikymo yra pakankamai išplėtota), ginčas buvo kilęs dėl nedidelės sumos, ta pat advokatė ieškovę atstovavo ir pirmosios instancijos teisme. Taigi, atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimui nereikėjo ypatingai didelių laiko sąnaudų. Dėl išvardintų priežasčių apeliacinės instancijos teismas, remdamasis protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), ieškovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą mažina iki 800 Eur.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Atsakovės UAB „KUHNE + NAGEL“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei UAB „VILTRA“ (į. k. 302646211) iš atsakovės UAB „KUEHNA + NAGEL“ (į. k. 300580613) 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjas Alvydas Barkauskas