Administracinė byla Nr. eA-1560-1188/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06318-2024-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.6.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas J. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 24S140484, kuriuo buvo nuspręsta jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 36 mėnesius bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (toliau – ir Sprendimas).
2. J. P. savo poziciją grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuriam 2023 m. spalio 19 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą Nr. 24S124464 panaikinti J. P. 2023 m. spalio 19 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kadangi buvo nustatyta, kad, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta.
2.2. J. P., sutikdamas, kad jis neatitiko sąlygų, kurios yra nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti, Migracijos departamento priimto sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi neskundė. Formuluotė „duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės“ nėra korektiška, kadangi, prieš siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, J. P. tikrovės neatitinkančių duomenų neteikė, aptariama situacija susiklostė tik vėliau, kai leidimas laikinai gyventi jau buvo išduotas. Atsakovui nepateikus įrodymų, jog, prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, nebuvo jokio pagrindo tokiai išvadai. Buvo kitos sąlygos, dėl kurių leidimas laikinai gyventi galėjo būti panaikintas, tačiau pareiškėjas nesąžiningų ir neteisėtų ketinimų neturėjo.
2.3. 2024 m. spalio 25 d. J. P. buvo patikrintas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnų. Tą pačią dieną pareiškėjui buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nerašomas Nr. 0025-ANR_N-2248-2024. Šiuo nutarimu J. P. buvo nubaustas už tai, kad jis nuo 2024 m. birželio 7 d. (112 dienų) Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, kadangi 2024 m. gegužės 19 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S124464 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, buvo nutraukta su asmeniu sudaryta darbo sutartis. Pareiškėjas tik 2024 m. spalio 25 d. sužinojo apie Sprendimą, o jį gavo tik 2024 m. lapkričio 6 d.
2.4. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra numatyta galimybė, o ne privaloma draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo norma. J. P. buvo uždrausta 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo metu tam tikru laiku neatitiko keliamų sąlygų. Dėl to atsakovas jau yra priėmęs kitą sprendimą – panaikinti J. P. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimo turinys patvirtina, kad vienintelis Migracijos departamento motyvas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo tai, kad buvo priimtas sprendimas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju nėra jokių savarankiškų motyvų ir argumentų, kuriais esamomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis būtų grindžiama būtinybė uždrausti J. P. atvykti į Lietuvos Respubliką, kai Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis nustato atsakovo diskreciją, o ne privalomą elgesio variantą spręsti dėl tokio pobūdžio sprendimo priėmimo. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, kadangi Migracijos departamentas tinkamai nepagrindė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies taikymo.
2.5. Susidarius sąlygoms, kurioms esant pareiškėjas neatitiko reikalaujamų sąlygų tam, kad jam būtų leista laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, J. P. buvo pritaikyta visiškai netinkama sankcija – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams. Vien tik dėl susidariusių aplinkybių, kurios nebuvo tyčinis pareiškėjo veikimas, priimtas sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir nepagrįstas. Atsakovas neturėjo jokių duomenų, patvirtinančių, kad J. P. praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, nuosekliai Lietuvos Respublikoje nesilaikęs teisės aktų reikalavimų. Tokių duomenų net ir negalėtų būti, kadangi pareiškėjas anksčiau nėra lankęsis nei Lietuvos Respublikoje, nei kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Vien aplinkybės, kad J. P. nebuvo sumokėtas visas jam priklausantis atlyginimas ir buvo nutraukta su juo sudaryta darbo sutartis, nesant konkrečių duomenų, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, yra nepakankamos draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką taikyti. Nurodytas J. P. siekis piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, yra tik Migracijos departamento prielaida, kuri nėra pagrįsta konkrečiais duomenimis. Pakako pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.
2.6. Sprendimo dalis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius taip pat yra nepagrįsta ir neteisėta. Sprendimas turi būti grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Sprendime nurodytos faktinės aplinkybės – su J. P. nebuvo sudaryta darbo sutartis, nėra, duomenų, kad jis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką – neatitinka faktinių byloje esančių duomenų. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo spręsti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo siekį nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Migracijos departamentas turi tai įrodyti, o ne numanyti. Atsakovo surinktų duomenų negalima laikyti pagrindžiančiais realų trečiosios šalies piliečio bandymą apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
2.7. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, privalėjo vadovautis ir 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152 (toliau – SIS reglamentas) 21 straipsniu, kuriame yra įtvirtintas reikalavimas įvertinti atvejį proporcingumo aspektu, t. y. nustatyta, kad, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS). Sprendimas neatitinka proporcingumo principo ir
SIS reglamento 21 straipsnio prasme. Migracijos departamentas nepateikė motyvų, atskleidžiančių, ar iš SIS reglamento 21 straipsnio kylanti pareiga vertinti dėl pareiškėjui įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą proporcingumą buvo tinkamai įvykdyta.
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Aptaręs Sprendimo turinį, savo poziciją atsakovas grindė šiais argumentais:
4.1. Leidimas nuolat gyventi J. P. buvo išduotas darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Stulgiai“ pagrindu. Pareiškėjas UAB „Stulgiai“ dirbo sausio 30–31 d., vasario 1 d. ir kovo 1 d., t. y. 4 darbo dienas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių ir Migracijos departamento apie tai neinformavo, darytina išvada, jog J. P. neturėjo tikslo dirbti UAB „Stulgiai“ betonuotoju. Atsakovas savo vertinimą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, grindė faktiniu pajamų nebuvimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teismų praktikoje formuojama nuostata, jog tokie duomenys laikytini neatitinkančiais tikrovės. Pareiškėjas Migracijos departamento sprendimo, kuriuo buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi, neskundė, todėl šiame sprendime nurodyti argumentai neturėtų būti vertinami. J. P. iš esmės ginčija įsiteisėjusiame Migracijos departamento sprendime nustatytas faktines aplinkybes ir konstatuotus Įstatymo pažeidimus. Panaikinęs pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, atsakovas turėjo teisę jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
4.2. J. P. ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika vertinami kaip silpni, nustatyta, kad anksčiau jam nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas Lietuvoje buvo įdarbintas nuo 2024 m. sausio 30 d. iki 2024 m. kovo 1 d. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad J. P. turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 24 d. buvo išduota nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini), kurią 2023 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 23S143765 Migracijos departamentas panaikino, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kadangi asmuo nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (2023 m. rugpjūčio 30 d. buvo nutrauktas jo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas), taip pat kėlė įtarimų aplinkybės, kad J. P. prieš tai du kartus buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, nagrinėjant prašymą dėl vizos išdavimo, buvo pateiktos dvi skirtingos darbo sutartys dirbti betonuotoju UAB „Aurespa“, kuri tuo metu statybų veiklos nevykdė, įtarimų kėlė atsakymai į klausimus apie buvusį darbą ir pateiktą darbo knygelę. Šios Migracijos departamentui žinomos ankstesnių migracijos procedūrų aplinkybės kėlė pagrįstų abejonių dėl asmens sąžiningumo ir siekio dirbti Lietuvoje.
4.3. Pareiškėjas neįvykdė jam nustatytos pareigos, kadangi jis Migracijos departamentui nepateikė informacijos ir apie tai, jog negauna darbo užmokesčio, ir apie tai, kad nuo 2024 m. kovo 1 d. buvo nutraukta su juo sudaryta darbo sutartis, nors leidimo laikinai gyventi buvo prašoma Įstatymo 44 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. ketinant dirbti Lietuvoje. Teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, J. P. patvirtino, kad jam žinoma, jog jis turi informuoti atsakovą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl jo prašymo. Pareiškėjui savo pareigą tinkamai įvykdžius, leidimas laikinai gyventi turėjo būti panaikintas. Atsižvelgus į tai, kad J. P. apie tai Migracijos departamento neinformavo, ši aplinkybė buvo vertinama kaip piktnaudžiavimas migracijos procedūromis. Atsakovas, atlikdamas vertinimą, nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos nenukrypo.
4.4. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y. kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. kovo 1 d., per itin trumpą laikotarpį (1 mėnesį), su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktą pareiškėjui buvo nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
4.5. Faktinių duomenų apie J. P. padarytus migracijos procedūrų pažeidimus, jam išdavus leidimą laikinai gyventi, Sprendimui priimti pakako.
4.6. Tiek sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, tiek sprendimas įtraukti pranešimą į SIS buvo priimti įvertinus, kad J. P. piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Remdamasis turima su pareiškėju susijusia informacija, įtarimų kėlusiais veiksmais, bandant gauti vizą atvykti į Šengeno erdvę bei J. P. elgesiu, gavus leidimą gyventi, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti bei pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinęs tai, kad vienas iš draudimo atvykti instituto tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, atsakovas priėmė sprendimą, kad asmens duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo turi būti teikiami SIS.
4.7. Savo teiginiais pareiškėjas bando suklaidinti teismą ir sudaryti įspūdį, kad perspėjimas į SIS gali būti įvestas išimtinai teroristinių nusikaltimų atvejais, tačiau tokie teiginiai neatitinka
SIS reglamento nuostatų. Minėto reglamento 21 straipsnio 2 dalyje yra kalbama apie atvejus, kai sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu (nurodant, kad toks atvejis sudaro pagrindą SIS perspėjimui, tuo pačiu nustatant atvejus, kada SIS perspėjimas gali būti neįvedamas). Nurodytas straipsnis reglamentuoja specialias taisykles konkrečiu atveju, bet nereglamentuoja kitų SIS perspėjimo įvedimo pagrindų ir tvarkos. Migracijos departamentas Sprendimą grindžia SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktu, t. y. situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, todėl pareiškėjo nurodytas teisinis reguliavimas šiuo atveju neturi būti taikomas.
4.8. Migracijos departamentas vertino, jog atvejis yra proporcingas, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS. Sprendime buvo tinkamai pagrįstas taikomo poveikio priemonės proporcingumas, Sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jis buvo priimtas individualiai įvertinus svarbias aplinkybes. Sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas, esant pagrindams. Pareiškėjas nėra pateikęs prašymo išbraukti jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ar SIS duomenis apie jį.
4.9. Sprendime dėl techninės klaidos vienoje iš pastraipų buvo nurodyta, kad su užsieniečiu nebuvo sudaryta darbo sutartis ir nėra duomenų, kad užsienietis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką, tačiau, prieš padarant šią klaidą, buvo nuosekliai išanalizuotos ir aptartos visos su J. P. susijusios sprendimui priimti svarbios aplinkybės, o aktualūs duomenys buvo nurodyti jau pirmoje pastraipoje. Padaryta akivaizdžiai techninė klaida Sprendimo faktinių aplinkybių nekeičia, Sprendimo turinio neiškraipo ir Sprendimo nesuprantamu nedaro.
4.10. Migracijos departamentas priėmė teisės normomis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatyme nurodytus, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, o motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą tenkino ir Migracijos departamento 2024 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 24S140484 panaikino.
6. Teismas nustatė tokias faktines aplinkybes:
6.1. Pareiškėjas J. P. yra Azerbaidžano pilietis. Jam 2023 m. rugpjūčio 24 d. buvo išduota nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėjas 2023 m. birželio 13 d. buvo pateikęs prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
6.2. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 23S143765, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino J. P. 2023 m. rugpjūčio 24 d. išduotą nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi asmuo nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (2023 m. rugpjūčio 30 d. buvo nutrauktas jo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas), taip pat kėlė įtarimų aplinkybės, kad pareiškėjui prieš tai du kartus buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, nagrinėjant jo prašymą dėl vizos išdavimo, buvo pateiktos dvi skirtingos darbo sutartys dirbti betonuotoju UAB „Aurespa“, kuri tuo metu statybų veiklos nevykdė, įtarimų kėlė atsakymai į klausimus apie buvusį darbą ir pateiktą darbo knygelę.
6.3. 2024 m. gegužės 19 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S124464 panaikinti J. P. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 19 d., vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kadangi buvo nustatyta, kad, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta. Migracijos departamento 2024 m. gegužės 19 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įteisėjęs, todėl nekvestionuojamas.
6.4. Įsiteisėjus sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas 2024 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 24S140484, kuriame nusprendė uždrausti J. P. atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriuose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius.
7. Pacitavęs Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas atkreipė dėmesį, kad, net ir nustačius šioje normoje įtvirtintus pagrindus, savaime tai nėra pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti motyvuotas, proporcingas ir tinkamas.
8. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad Įstatymo leidėjo panaudotas teiginys „gali būti“ reiškia, jog ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai panaikinamas jam išduotas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik tai, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika), neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Kriterijų vertinimo tvarkos 11.1–11.3.2 papunkčių nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo turinį, padarė išvadą, jog vien tai, kad buvo panaikintas užsieniečiui išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentui nesukuria pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Atsakovui yra suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau šios institucijos diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios yra detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus.
10. Įvertinęs Migracijos departamento 2024 m. gegužės 19 d. sprendimo turinį, teismas nustatė, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas dėl to, kad duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. kovo 1 d., per itin trumpą laikotarpį (1 mėnesį), su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta). Teismas pažymėjo, kad Sprendimo turinys patvirtina, jog Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2024 m. gegužės 19 d. sprendime dėl leidimo gyventi panaikinimo nustatytomis aplinkybėmis, teigdamas, kad J. P. savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
11. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad iš Migracijos departamento nurodytų aplinkybių (duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nebuvo sudaryta ir nėra duomenų, kad užsienietis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką) neseka, jog pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, jog yra pagrįsta ir proporcinga nustatyti draudimą atvykti, kadangi užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teismas akcentavo, kad nėra duomenų, jog J. P. Lietuvoje būtų padaręs nusikalstamas veikas ar pažeidęs viešąją tvarką. Teismas sprendė, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, o priimtas Sprendimas nėra proporcingas, todėl Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta ir nepagrįsta.
12. Vertindamas Sprendimo dalies dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumą ir pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai (C. SIS), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
13. Pacitavęs SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 24 straipsnio 2 dalies c punkto nuostatas, vertindamas atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS, teismas pažymėjo, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
14. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kadangi prieš tai valstybės narės yra įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) bei 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir tokį administracinį sprendimą motyvuoti.
15. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, jog J. P. buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl J. P. atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas bei svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti bei apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.
16. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, yra taikomi ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
17. Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus, susijusius su sprendimų motyvavimo turiniu, teismas konstatavo, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama, priimant Sprendimą, atsakovas neatliko. Tai, kad Migracijos departamentas priėmė 2024 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 24S124464 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, remdamasis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir šis sprendimas įsiteisėjo, J. P. nepasinaudojus teise skųsti sprendimą teismui, savaime nėra pagrindas taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą ir pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvą 3 metus bei į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti bei apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius.
18. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir proporcingu, kadangi jis neatitinka Įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio ir Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimų, todėl turi būti panaikintas.
III.
19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
20. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą ir nepagrįstai Sprendimą vertino kaip neatitinkantį Įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio,
SIS reglamento 21 straipsnio bei Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimų; teismas nevisapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes. Savo poziciją Migracijos departamentas grindžia šiais argumentais:
20.1. Teismas nevertino fakto, kad J. P. dirbo tik nuo 2024 m. sausio 30 d. iki 2024 m. kovo 1 d., kol buvo nutraukta su juo sudaryta darbo sutartis, nors leidimo laikinai gyventi buvo prašoma Įstatymo 44 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. ketinant dirbti Lietuvoje. Nutraukus darbo sutartį, pareiškėjas iš Lietuvos neišvyko (neišvykdamas iš Lietuvos, nutrūkus darbo santykiams, jis pažeidė Įstatymo 44 str. 5 d. nuostatas). Taip pat J. P. neišvyko ir tada, kai buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi, taip jis pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies nuostatas. Migracijos departamentas, vertindamas su leidimo laikinai gyventi panaikinimu susijusias aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras.
20.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti savarankiški draudimo atvykti pagrindai, o aplinkybė, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, sudaro savarankišką draudimo atvykti pagrindą pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį. Aplinkybė, kad pareiškėjo atveju nebuvo nustatytas draudimo atvykti pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje, savaime nereiškia, jog nėra draudimo atvykti pagrindo pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį.
20.3. Migracijos departamentas nepadarė nei aplinkybių vertinimo, nei teisės taikymo klaidos ir pagrįstai vertino, kad migracijos procedūras pažeidusiam užsieniečiui, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Priimdamas Sprendimą, atsakovas vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarka ir nustatė su J. P. susijusias individualias aplinkybes, įtvirtintas Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte – buvo nustatyta, kad užsieniečiui anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kad jis buvo įdarbintas vos vieną mėnesį, šeiminių ryšių Lietuvoje neturi, Migracijos departamentas taip pat įvertino leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą – pateiktus tikrovės neatitinkančius duomenis bei piktnaudžiavimą migracijos procedūromis (Įstatymo 50 str. 1 d., 35 str. 1 d. 2 p.). Nustatęs faktines aplinkybes, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, atsakovas pareiškėjui nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Kadangi toks laikotarpis yra nustatytas Kriterijų vertinimo tvarkoje ir yra pagrįstas objektyviai nustatytomis aplinkybėmis, jis yra pagrįstas ir proporcingas. Šios aplinkybės yra išdėstytos Sprendime, todėl Sprendimas yra tinkamai motyvuotas.
20.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl SIS reglamento 24 straipsnio išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad šio straipsnio lingvistinis ir sisteminis-loginis aiškinimas atskleidžia, jog Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė išskirti minėtuose a ir b punktuose apibrėžtas situacijas ir expressis verbis aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinti kaip atvejus, kai
SIS reglamento taikymo kontekste trečiosios šalies piliečio buvimas valstybės narės teritorijoje laikytinas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės arba nacionaliniam saugumui. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nuostatoje vartojama formuluotė „pirmiausia tuomet, kai“ reiškia, jog toks Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinktas sąrašas yra pavyzdinis, taigi, nebaigtinis. Kitaip tariant, aptariamas reglamentavimas nereiškia, kad SIS reglamento taikymo kontekste trečiosios šalies piliečio buvimas valstybės narės teritorijoje negali būti laikomas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės arba nacionaliniam saugumui kitais, SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies a ir
b punktuose nenurodytais, atvejais. Įvertinus tai, kad J. P. nesilaikė Įstatyme nustatytų migracijos procedūrų nuostatų, pasiliko Lietuvos Respublikoje tais atvejais, kai Įstatymas imperatyviai nurodo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, neišvyko tada, kai pasibaigė jo darbo santykiai, taip pažeisdamas Įstatymo 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, o taip pat neišvyko ir panaikinus leidimą laikinai gyventi, kai pareigą išvykti numato Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies nuostatos, yra būtent tas SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas atvejis, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, ir šis atvejis yra realus, o ne numanomas. Tokį pareiškėjo elgesį patvirtina ne tik aplinkybės, konstatuotos panaikinant leidimą laikinai gyventi 2024 m. gegužės 19 d. bei priimant Sprendimą 2024 m. birželio 7 d., tačiau ir faktas, kurį nurodė pats J. P. – 2024 m. spalio 25 d. jis vis dar neteisėtai buvo Lietuvos Respublikoje. Šis faktas buvo nustatytas pareiškėją patikrinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyriaus pareigūnams. Teismas šios aplinkybės nevertino ir į ją neatsižvelgė. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo atsižvelgti ir į šias faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad atsakovas pagrįstai darė išvadą, jog J. P. ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Sprendime yra nurodyta, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedamas į SIS, siekiant vieno iš draudimo atvykti instituto tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę.
20.5. Migracijos departamentas tinkamai įvykdė savo pareigą ištirti faktines aplinkybes ir jas argumentuoti, atsakovas taip pat atsižvelgė į visus svarbius veiksnius, kurie turėjo reikšmės, priimant Sprendimą, bei tinkamai išdėstė faktines aplinkybes ir Sprendimo motyvus, taip pat faktines aplinkybes susiejo su teisės normomis, todėl teismas nepagrįstai vertino, kad Sprendimas yra nemotyvuotas.
20.6. Pirmosios instancijos teismas, išskirtinę reikšmę teikdamas formaliam Sprendimo vertinimui, o ne realiai egzistuojančioms bylos aplinkybėms, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla buvo išspręsta neteisingai – pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pagal to paties įstatymo 147 straipsnį, materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 24S140484, kuriuo buvo nuspręsta J. P. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 36 mėnesius bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius, teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą Nr. 24S124464, kuriuo panaikino J. P. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 19 d. Šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kadangi buvo nustatyta, jog, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta. Migracijos departamento 2024 m. gegužės 19 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintas J. P. išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įteisėjęs; pareiškėjas minėto atsakovo priimto sprendimo neginčijo.
23. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y. kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. kovo 1 d., per itin trumpą laikotarpį (1 mėnesį), su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą pareiškėjui buvo nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Sprendime taip pat buvo įvertinti asmens ryšiai su Lietuvos Respublika (buvo nustatyta, kad užsieniečiui anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kad jis buvo įdarbintas vos vieną mėnesį, šeiminių ryšių Lietuvoje asmuo neturi).
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo J. P. skundą tenkino ir Migracijos departamento 2024 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 24S140484 panaikino. Teismas sprendė, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, o priimtas Sprendimas nėra proporcingas, todėl Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, jog J. P. buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl J. P. atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas bei svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti bei apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Teismas konstatavo, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama, priimant Sprendimą, atsakovas neatliko, o tai, kad Migracijos departamentas priėmė 2024 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 24S124464 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, remdamasis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir šis sprendimas įsiteisėjo, J. P. nepasinaudojus teise skųsti sprendimą teismui, savaime nėra pagrindas taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą ir pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvą 3 metus bei į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus. Teismas sprendė, kad Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir proporcingu, kadangi jis neatitinka Įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio ir Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimų, todėl turi būti panaikintas.
25. Atsakovas Migracijos departamentas su tokiu teismo sprendime nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą ir nepagrįstai Sprendimą vertino kaip neatitinkantį Įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio bei Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimų. Be to, teismas nevisapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes. Migracijos departamentas teigia, kad ši institucija, vertindama su leidimo laikinai gyventi panaikinimu susijusias aplinkybes, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, o aplinkybė, kad J. P. atveju nebuvo nustatytas draudimo atvykti pagrindas, nustatytas Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje, savaime nereiškia, jog nėra draudimo atvykti pagrindo pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį. Atsakovo nuomone, jis nepadarė nei aplinkybių vertinimo, nei teisės taikymo klaidos, ši institucija tinkamai įvykdė savo pareigą ištirti faktines aplinkybes ir jas argumentuoti, atsakovas taip pat atsižvelgė į visus svarbius veiksnius, kurie turėjo reikšmės, priimant Sprendimą, bei tinkamai išdėstė faktines aplinkybes ir Sprendimo motyvus, taip pat faktines aplinkybes susiejo su teisės normomis, todėl teismas nepagrįstai vertino, kad Sprendimas yra nemotyvuotas.
26. Sprendimo turinys patvirtina, kad draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas – Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis ir Kriterijų vertinio tvarkos 11 bei 14 punktai.
27. Įstatymo 133 straipsnio, reglamentuojančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, 1 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
28. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 pp.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
29. Aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024).
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentui nesukuria pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui yra suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau šios institucijos diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios yra detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012, 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
32. Sprendimo turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, kadangi buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi ir įvertinus faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą, t. y. kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. kovo 1 d., per itin trumpą laikotarpį (1 mėnesį), su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tai patvirtina, kad atsakovas iš esmės rėmėsi Migracijos departamento 2024 m. gegužės 19 d. sprendime Nr. 24S124464, kuriuo buvo panaikintas J. P. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatytomis aplinkybėmis.
33. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2441-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2460-624/2023, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024).
34. Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nenustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, darytina išvada, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
35. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su Migracijos departamento nuomone, kad aptartas draudimas turėtų būti nustatomas, kai užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, tačiau nagrinėjamu atveju vien faktinė aplinkybė, kad užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. kovo 1 d., per itin trumpą laikotarpį (1 mėnesį), su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu. Jokių kitų argumentų Sprendime, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas nenurodė. Aplinkybių dėl J. P. buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės, teisėtumo ir / ar išvykimo į kilmės valstybę atsakovas Sprendime nesiaiškino.
36. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nepagrįstai sprendė dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo, panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, Sprendime nėra pateikta savarankiškų argumentų, pagrindžiančių, kad J. P., teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą ir objektyvų pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju J. P. nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis negali būti laikomas proporcingu ir atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
37. Sprendimu taip pat buvo nuspręsta į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu bei Taisyklių 15 punktu.
38. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka
SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
39. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
40. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. kovo 1 d., per itin trumpą laikotarpį (1 mėnesį), su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, o tai, atsakovo nuomone, sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS II). Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir panašiai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
42. Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o Migracijos departamento sprendimai, kuriems trūksta motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstami neatitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024).
43. Įvertinusi nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio ir Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimų. Sprendimas negali būti laikomas proporcingu, todėl teismas pagrįstai jį panaikino.
44. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal J. P. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovo Migracijos departamento apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o Migracijos departamento apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis