VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės  Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Sauda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Sauda“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės  mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos už transporto priemonės pasaugą priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, ir

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė        

1.       Ieškovė UAB „Sauda“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (toliau ir atsakovė, ir VMI) prašydama teismo priteisti 2 910,63 Eur skolos už pasaugą, 7,02 Eur mokėjimo palūkanų iki ieškinio padavimo teismui dienos, 8 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Paaiškino, kad veikdama pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir VA VPK) ir ieškovės 2017 m. gegužės 10 d. sudarytą Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir paslaugų sutartis), pagal 2017  m.  gegužės  14  d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą iš (duomenys neskelbtini) paėmė VA VPK Elektrėnų policijos komisariato sulaikytą transporto priemonę F. F., v.  n.  (duomenys neskelbtini) (toliau ir transporto priemonė, ir automobilis) atvežė ją į saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini) ir ją saugojo.

3.       Teigė, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-228-424/2017 transporto priemonė buvo konfiskuota, todėl valstybė nuosavybės teisę į ją įgijo, kai 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsiteisėjo baudžiamasis įsakymas. Paaiškino, kad ieškovė transporto priemonę saugojo iki tol, kol atsakovė 2018 m. kovo 6 d. ją atsiėmė pagal VA VPK 2018 m. kovo 6 d. leidimą paimti konfiskuotą transporto priemonę.

4.       Ieškovės teigimu, atsakovei kaip savininkei už 210 dienų laikotarpį nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę atsiradimo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki pasaugos pasibaigimo 2018 m. kovo 6 d. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalies pagrindu atsirado prievolė sumokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas. Nurodė, kad atsakovė įstatymu sukurtų priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo pasekmių galėjo išvengti, atsiimdama transporto priemonę iš pasaugos nedelsdama. Paaiškino, kad SEAKĮ ir įstatymo vykdymui priimtuose teisės aktuose nenumatyta galimybė saugotojui neatsiimtą daiktą, kuris gali būti konfiskuotas, parduoti, nenumatyta, kad saugotojas (UAB „Sauda“) gali spręsti dėl priverstinio saugojimo racionalumo (Civilinio kodekso 6.840 straipsnio 4, 6 dalys, 6.843 straipsnio 2 dalis, 6.850 straipsnis). Teigė, kad ieškovė, parduodama ar sunaikindama transporto priemonę, būtų pažeidusi savo kaip saugotojo pareigas, paslaugą atsakovė gavo, nes transporto priemonė buvo išsaugota ir atsakovė ją pagal pirmą reikalavimą atsiėmė.

5.       Paaiškino, kad atsakovė, atsiimdama transporto priemonę, atlyginimo ieškovei nesumokėjo, todėl ieškovė, kuriai prievolė nebuvo įvykdyta visa apimtimi iki nustatyto termino, turi teisę reikalauti taikyti atsakovei civilinę atsakomybę.

6.       Teigė, kad skolos suma (2 910,63 Eur) suskaičiuota taikant paslaugų sutartyje numatytą 15 Eur per parą atlyginimo tarifą (su PVM) už laikotarpį iki 2018 m. kovo 6 d. (automobilio atsiėmimo iš pasaugos), t. y. už 210 dienų, iš viso 3 150,00 Eur. Pažymėjo, kad atsakovė ieškovei yra sumokėjusi 298,70 Eur, kuriuos ieškovė įskaitė tokia tvarka: 40 Eur kompensaciją, 19,33 Eur 8 proc. palūkanų už 28 dienų laikotarpį iki dalinės įmokos gavimo, 239,37 Eur už pagrindinę prievolę.

7.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti.

8.       Atsakovės teigimu, ieškovė neteisingai traktuoja SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatą, pagal kurią transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai atlygina išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu, bet tik šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, t. y. kai transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad minėta teisės norma taikoma apmokant išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu ir tokių nuvežtų transporto priemonių saugojimu, tačiau netaikoma, kai priverstinai nuvežta transporto priemonė konfiskuojama.

9.       Anot atsakovės, transporto priemonė buvo teismo konfiskuota, todėl nepatenka į SEAKĮ 33 straipsnio 1  dalyje nurodytus atvejus. Teigė, kad šiuo atveju įstatymų leidėjas nenumatė, jog SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostata taikoma, kai priverstinai nuvežtos saugoti transporto priemonės konfiskuojamos. Paaiškino, kad SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektas, kieno transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama, yra transporto priemonės valdytojas, kuris pažeidė kelių eismo taisykles. Atsižvelgiant į tai, anot atsakovės, tokiais atvejais valstybė nėra nei minėtos transporto priemonės savininkė, nei valdytoja, taip pat nėra ir pažeidėja. Pažymėjo, jog tokiu atveju valstybei negali būti perkelta saugojimo išlaidų apmokėjimo našta pagal SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį. Anot atsakovės, paslaugų sutartis reglamentuoja priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimą ir apmokėjimą būtent už tokių transporto priemonių saugojimą, tačiau ši sutartis nėra ir negali būti taikoma, kai priverstinai nuvežtos saugoti transporto priemonės konfiskuojamos, nes ši sutartis atsiskaitymo tvarkos konfiskavus transporto priemones nereglamentuoja.

10.       Nurodė, kad ieškovė apie tai, kad saugo konfiskuotą transporto priemonę, žinojo nuo Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo, tačiau apie minėtą faktą atsakovei nepranešė. Atsižvelgiant į tai, anot atsakovės, ieškovė, teigdama, kad paslaugų sutartį taiko trečiajam asmeniui, t. y. atsakovei, nevykdė minėtos sutarties 7.6 punkto reikalavimų. Atsakovės nuomone, pastarajai negali būti pareikštos jokios pretenzijos dėl neveikimo, vilkinimo ar atsisakymo perimti transporto priemonę, dėl ko ji buvo taip ilgai saugoma. Priešingai, tokios pretenzijos galėtų būti pareikštos ieškovei, kuri, žinodama apie pas ją saugomą konfiskuotą transporto priemonę, neinformavo atsakovės, siekdama transporto priemonę kuo ilgiau saugoti ir taip gauti didesnį apmokėjimą už transporto priemonės pasaugą. Šiuo atveju, atsakovės nuomone, sprendžiant dėl apmokėjimo už transporto priemonės pasaugą, atsižvelgiant į ieškovės minėtą elgesį ir neveikimą, turi būti taikomas protingumo principas bei protingi įkainiai (Civilinio kodekso 1.5 ir 6.158 straipsniai).

11.       Atsakovė pažymėjo, jog su ieškove paslaugos sutartį sudarė VA VPK, vykdydamas sau, kaip teritorinei policijos įstaigai, priskirtą viešąją funkciją – pažeidimus padariusių asmenų transporto priemonių priverstinį sulaikymą ir nuvežimą; atsakovė nedalyvavo paslaugos sutarties su ieškove sudaryme, jos sąlygų nederino. Atkreipė dėmesį, kad šios paslaugos sutarties šalimis yra ieškovė ir VA VPK, o ne valstybė, todėl vertinti paslaugų sutarties kaip komercinio sandorio valstybės atžvilgiu nėra pagrindo.

12.       Nurodė, kad atsakovė su pritaikytu tarifu taip pat nesutinka; Lietuvos apeliacinis teismas 2017  m.  liepos  4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-833-823/2017 konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-833-823/2017 protingu pripažino 1,45 Eur dydžio atlyginimą už transporto priemonių saugojimą už kiekvieną jų saugojimo dieną.

13.       Paaiškino, kad atsakovė neneigia pasaugos fakto ir sutinka apmokėti už įvykdytą pasaugą, bet tik taikant 1,45 Eur tarifą ir jau yra geranoriškai ir taikydama protingą atsiskaitymo tarifą sumokėjusi ieškovei už transporto priemonės saugojimą 298,70 Eur sumą.

14.       Ieškovė dublike nurodė, kad atsakovė cituoja SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalį, tačiau nepagrįstai neatsižvelgia į jos nuostatą, kuri numato priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko atsakomybę visų ir bet kokių pažeidimų atvejais, t. y. kai savininkas pažeidžia „kitų teisės aktų reikalavimus“.

15.       Paaiškino, kad ieškiniu neprašoma priteisti transporto priemonės saugojimo išlaidų, kurias ieškovė turėjo iki jos konfiskavimo, todėl atsiliepimo teiginys apie saugojimo išlaidų apmokėjimo naštos perkėlimą nėra susijęs su byla.

16.       Nurodė, kad paslaugų sutartis yra sudaryta dėl prievolių, kurios atsiranda iš įstatymo vykdymo, todėl tos prievolės turi būti vykdomos pagal paslaugų sutartį ir teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad prievolė dėl transporto priemonės pasaugos atsirado iš įstatymo ir nepasibaigė transporto priemonės nuosavybės teisės į jį atsakovei atsiradimo dieną, nes atsakovė transporto priemonės iš pasaugos neatsiėmė.

17.       Teigė, kad atsakovė ieškovės paslauga pasinaudoti neprivalėjo, tačiau pasinaudojo, pasaugos prievolė pasibaigė tinkamu įvykdymu, todėl atsakovė privalo susimokėti pagal pasaugos metu galiojusius įkainius. Pažymėjo, kad atsakovė nustatyta tvarka neginčija paslaugos sutarties, tačiau ją vykdyti atsisako.

18.       Atsakovė triplike nurodė, kad ieškovės nurodyti reikalavimai nepagrįsti.

19.       Paaiškino, kad konfiskavimo atveju valstybei pereina nuosavybės teisė į konfiskuotą turtą, bet tuo pačiu valstybė nėra ir negali būti laikoma pažeidėju, todėl SEAKĮ 33 straipsnio nuostatos netaikomos, kai transporto priemonė konfiskuojama.

20.       Anot atsakovės, ieškovės teiginys, kad nepažeidė paslaugų sutarties 7.6 punkto, yra deklaratyvus, neparemtas jokiais įrodymais.

21.       Pažymėjo, kad valstybė nevykdo komercinės veiklos, o valstybei atstovaujančios institucijos pagal savo kompetenciją atlieka ir įgyvendina tam tikras valstybės funkcijas. Atsakovė, kaip valstybės atstovas, vykdo valstybės jam pavestą vieną iš funkcijų, t. y. administruoja valstybei perduotą turtą, bet tokia veikla nėra ir negali būti laikoma komercine. Turto konfiskavimas yra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo (perėjimo) pagrindų, kadangi konfiskuoto turto vienintelė savininkė yra valstybė, pastaroji negali būti laikoma komercinio sandorio (sutarties) šalimi, nes toks traktavimas prieštarautų Civilinio   6.156  straipsnyje įtvirtintam sutarties šalių laisvės principui, t. y. teisei laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas.

22.       Teismo posėdyje ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti, o atsakovės atstovas palaikė atsiliepime ir triplike nurodytus argumentus.

23.       Trečiasis asmuo VA VPK atsiliepimo į ieškinį neteikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

24.       Pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 545,17 Eur skolos, 0,99 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 546,16 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 199,49 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitoje dalyje ieškinį atmetė.

25.       Teismas konstatavo, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. automobilis tapo valstybės nuosavybe ir valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto turto saugojimu, t. y. turi pareigą atlyginti saugojimo išlaidas. Pažymėjo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šias išlaidas apmoka mokesčių inspekcija iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

26.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog įkainiai (tarifai) už konfiskuotų automobilių saugojimą įvairiose Lietuvos vietovėse ir laikotarpiais yra itin skirtingi, todėl šie rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai, kad atsakovės nurodytas 1,45 Eur už parą įkainis yra pagrįstas ir teisingas. Be to, teismas sprendė, kad pagal pateiktus įrodymus taipogi negalima vienareikšmiškai sutikti su ieškovės pozicija, kad 15 Eur (su PVM) už parą tarifas yra ekonomiškai pagrįstas, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad vėlesnėse sutartyse yra įkainių didėjimo tendencija galima dėl ieškovės patiriamų nuostolių ir pan. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą sutartyje nurodytas įkainis nėra pagrindas jį taikyti automatiškai sutarties sudaryme nedalyvavusiai šaliai.

27.       Teismas nurodė, kad tiksliai apskaičiuoti ieškovės turėtų išlaidų ir pelno iš šio konkretaus automobilio saugojimo objektyviai neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad šioje konkrečioje byloje atsakovė turi mokėti pagal 15 Eur įkainį už saugojimo parą.

28.       Teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju teisingas ir protingas ginčo automobilio saugojimo įkainis yra 4 Eur (su PVM) už 1 parą. Teismo vertinimu, tokio dydžio tarifas padengia visas ieškovės sąnaudas ir nesudaro prielaidų nepagrįstai pasipelnyti valstybės sąskaita. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad perskaičiuotina suma už ginčo automobilio saugojimą yra 840 Eur, įskaitant PVM (4 Eur x 210 dienų).

29.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės prievolė ieškovei yra atsiradusi viešosios teisės normų pagrindu, šalių nesiejo komerciniai sutartiniai santykiai, todėl Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau ir MAPKSVPĮ) nuostatos netaikytinos, dėl ko konstatavo, kad ieškovė turėjo teisę skaičiuoti ne 8 proc., bet 6 proc. palūkanas, o 40 Eur neginčytinų išlaidų užskaitė nepagrįstai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

30.       Ieškovė UAB „Sauda“ (toliau ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

31.       Apeliantės teigimu, valstybei, kuri lygiai su kitais savininkais (Civilinio kodekso 2.36 straipsnio 1 dalis) sudaro civilines teisines sutartis (kai nerealizuojamas pavaldumas; Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1, bet ne 2 dalis), yra lygiai taikomos SEAKĮ ir lygiai taikomos atsakomybę už prievolių nevykdymą reglamentuojančios teisės normos, įskaitant MAPKSVPĮ. Nurodo, kad iki priverstiniai nuvežtos transporto priemonės konfiskavimo buvo priverstinės pasaugos santykiai, o po konfiskavimo, valstybei neatsiėmus automobilio iš pasaugos, prasidėjo laisvanoriški lygiateisiai dviejų juridinių asmenų saugotojo (UAB „Sauda“) ir savininko (valstybės) santykiai dėl atlygintinų pasaugos paslaugų suteikimo.

32.       Pažymi, kad šioje byloje sprendžiama dėl nusistovėjusio (jau taikyto) įkainio taikymo ir nėra kalbos apie galinčią atsirasti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančią situaciją, kai valstybė būtų priversta mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas dėl to, kad dėl įkainių dydžio valstybė nebuvo susitarusi. Atkreipia dėmesį, kad iš gausybės visos Lietuvos teismuose nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose atsakovas dėl neatsiskaitymo už priverstinai nuvežtų konfiskuotų transporto priemonių pasaugą yra valstybė, matyti, kad VMI nuolatos daro konfiskuotų transporto priemonių apskaitos klaidų, kurių racionalaus, protingo asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną atitinkantis asmuo neturėtų daryti.

33.       Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl taikytino ginčo atveju automobilio saugojimo įkainio, lygino nesulyginamus dalykus.

34.       Paaiškina, kad ginčo sutartis galiojo metus; 20 proc. sutarties yra ne tik nepelninga, bet nuostolinga ir nuostolis auga; pagal priverstinio saugojimo sutartį yra gauta 10 000 Eur pajamų su PVM; grynasis šios sutarties pelnas (kuris yra gautų pagal sutartį bendrųjų pajamų dalis, liekanti atėmus veiklos sąnaudas, ypatinguosius praradimus bei sumokėtus mokesčius), taikant 3 ir 15 Eur įkainius atitinkama proporcija pagal saugotų transporto priemonių skaičių nesiekia 5 proc.

35.       Nurodo, kad ieškovė turi teisėtą saugotiną lūkestį gauti atlyginimą už suteiktą paslaugą pagal Priverstinio  saugojimo sutartyje numatytą įkainį. Ieškovės teigimu, skundžiamas sprendimas yra neteisingas, nes gina aplaidžiai veikusią valstybę ir baudžia visas prievoles įvykdžiusią ieškovę.

36.       Teigia, kad priverstinio saugojimo sutartis tegaliojo vienerius metus, todėl ieškovė neįrodinėjo įkainių didėjimo tendencijos. Anot ieškovės, teismo išvada apie įkainių tendenciją („nėra pagrindo išvadai, kad vėlesnėse sutartyse yra įkainių didėjimo tendencija galima dėl ieškovo patiriamų nuostolių ir pan.“ – ten pat skundžiamame sprendime) nepagrįsta bylos duomenimis.

37.       Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ekspertizės byloje neskyrė, todėl, neturėdamas specialių žinių ir nesurinkęs tyrimui reikalingos medžiagos, anot ieškovės, neturėjo galimybės nustatyti, ar pasaugos kaina 15 Eur už parą yra „itin didelė“, o 4 Eur „tarifas padengia visas ieškovo sąnaudas“.

38.       Nurodo, kad ieškovės atstovas neturėjo pagrindo šioje byloje dėl Priverstinio saugojimo sutarties vykdymo ginčyti tuos įkainius, kuriuos sau viešojo pirkimo metu išsireikalavo VA VPK kitose sutartyse.

39.       Teigia, kad ieškovė kritiškai vertina trečiojo asmens perkančiosios organizacijos VA VPK praktiką prisijungimo būdu sudaromose viešųjų pirkimų sutartyse išsireikalauti išskirtinai sau naudingų, esminę trečiųjų asmenų, kuriems taikoma sutartis, nelygybę lemiančių sąlygų.

40.       Pažymi, kad ieškovė palaiko Vilniaus apygardos teismo poziciją, kuri išdėstyta 2019 m. sausio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019, kurioje spręsta atsižvelgiant į vartojimo santykius. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neinformavo proceso dalyvių, kad skundžiamame sprendime lygins įkainius, kurie taikomi VA VPK ir įkainius, kurie taikomi savininkams (valdytojams).

41.       Nurodo, kad atsakovės atstovas pripažino, kad ne trumpiau kaip nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nepagrįstai vilkino konfiskuoto turto atsiėmimą iš pasaugos, todėl valstybė privalo susimokėti ieškovei, o VMI turi prisiimti atsakomybę už žalos valstybei padarymą.

42.       Anot ieškovės, MAPKSVPĮ taikymui šioje byloje nėra reikšminga, ar sutartiniai prievoliniai santykiai atsirado iš įstatymo (pagal SEAKĮ, t. y. „viešosios teisės normų pagrindu“, kaip teigiama skundžiamame sprendime), pagal Civilinio kodekso normas (sutartis trečiojo asmens naudai, kito asmens reikalų tvarkymas, priverstinė pasauga ar kt.), ar/ir iš Priverstinio saugojimo sutarties, mišriu būdu, ar sutartis buvo sudaryta ją pasirašant, ar konkliudentiniais veiksmais prie jos prisijungiant (faktiškai pasinaudojant Priverstinio saugojimo sutartyje numatyta galimybe gauti pasaugą), ar kitu būdu.

43.       Atsakovė atsiliepime prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

44.       Nurodo, jog atsakovė nuolat teikdavo, kad turi apmokėti ieškovei už atliktą saugojimo paslaugą ir tai buvo padariusi, kai sumokėjo ieškovei 298,70 Eur, taikydama 1,45 Eur įkainį, todėl šio apeliacinio skundo 12 punkte išdėstyti ieškovės teiginiai dėl valstybės prievolės bei jos (ne)atliktinų veiksmų neturi teisinio pagrindo.

45.       Teigia, kad jokie teisės aktai, reglamentuojantys valstybei perduoto turto disponavimo (administravimo) tvarką, neįpareigoja VMI rinkti, kaupti bei turėti informacijos apie Lietuvos Respublikos mastu pasirašytas valstybei perduotinų transporto priemonių pasaugos sutartis; taip pat jokie teisės aktai neįpareigoja transporto priemonių pasaugos sutarčių šalis VMI teikti informaciją apie jų pasirašytas transporto priemonių pasaugos sutartis. Anot atsakovės, teigti, jog VMI privalo disponuoti informacija apie tai, kas vyksta Lietuvos rinkoje, nėra teisinio pagrindo.

46.       Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr.  e3K-3-14-690/2019. Pažymi, kad ieškovės su trečiuoju asmeniu pasirašytos sutarties sąlygos ir įkainiai netaikomi konfiskuotų transporto priemonių saugojimui, nes minėta sutartis nereglamentuoja santykių tarp ieškovės ir valstybės.

47.       Nurodo, kad atsakovė sutinka su teismo teigimu, kad ieškovės naudai priteistas 4 Eur už parą dydžio tarifas padengia visas ieškovės sąnaudas ir nesudaro prielaidų nepagrįstai pasipelnyti valstybės sąskaita.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

48.       Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

49.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimas, kuriuo teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 545,17 Eur skolos, 0,99 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 546,16 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gegužės 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 199,49 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitoje dalyje ieškinį atmetė.

50.       Įvertinus apeliacinio skundo turinį, nustatyta, jog apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog teismas nepagrįstai nesirėmė paslaugų sutartyje įtvirtintu automobilio saugojimo įkainiu, tokiu būdu pažeidžiant teisėtų lūkesčių principą, neįvertino fakto, jog šioje byloje sprendžiama dėl nusistovėjusio (jau taikyto) įkainio taikymo, nustatydamas ginčo automobilio saugojimo įkainio dydį (4 Eur (su PVM) už 1 parą) teismas lygino iš esmės nelyginamus ginčo atveju dalykus, neteisingai vertino ieškovės poziciją, nepagrįstai padarė išvadą, kad ginčo teisiniams santykiams netaikytinos MAPKSVPĮ nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, jog šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

51.       Nagrinėjamu atveju byloje spręstinas ginčo klausimas dėl už automobilio saugojimą laikotarpiu nuo 2017  m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. kovo 6 d., t. y. už 210 dienų, atsakovės mokėtinos sumos dydžio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo situacijoje teisingas ir protingas ginčo automobilio saugojimo įkainis yra 4 Eur (su PVM) už 1 parą, dėl ko apskaičiavo, jog mokėtina už ginčo laikotarpiu automobilio saugojimą suma yra 840 Eur, įskaitant PVM (4 Eur x 210 dienų). Tuo tarpu, ieškovė byloje laikosi pozicijos, jog mokėtina už ginčo laikotarpiu automobilio saugojimą suma turi būti apskaičiuojama taikant paslaugų sutartyje nustatytą 15 Eur (su PVM) už 1 parą įkainį, ir atitinkamai sudaro 3 150 Eur sumą (15 Eur x 210).

52.       Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2018  m.  gegužės 20 d.) nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

53.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento; valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, o bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu, 5 punktas detalizuoja, kad jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmoka VMI; valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 ir kt.).

54.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (Civilinio kodekso 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  e3K- 3-14-690/2019). Be kita ko, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytos sutarties ir jos pagrindu nustatytais įkainiais (Lietuvos  Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

55.       Taigi, ši aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika paneigia apeliaciniame skunde ieškovės argumentus, jog ginčo situacijoje turi būti taikomas būtent paslaugų sutartyje nurodytas automobilio saugojimo įkainis – 15 Eur (su PVM) per 1 parą - ir šio įkainio netaikymas sąlygoja teisėtų lūkesčių principo pažeidimą, kadangi, akivaizdu, jog esant byloje iškeltam ginčo klausimui dėl atlyginimo už automobilio saugojimą dydžio pagrįstumo visais atvejais tai yra konkrečioje byloje, vadovaujantis konkrečios bylos aplinkybėmis bei teismų praktikoje suformuotais aiškiais kriterijais, nustatinėjama aplinkybė.

56.       Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai apeliuojama į tai, kad atsakovei yra žinomi visi taikytini Lietuvoje automobilio saugojimo įkainiai, dėl ko ir šioje byloje spręstina dėl jau nusistovėjusio įkainio ir nėra pagrindo šios situacijos vertinti teisingumo ir proporcingumo principų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė nėra įpareigoti rinkti, kaupti bei turėti informacijos apie Lietuvos Respublikos mastu pasirašytas valstybei perduotinų transporto priemonių pasaugos sutartis, įskaitant ir visus jose nurodytus įkainius. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovei tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose yra kilusi pareiga atsiskaityti už transporto priemonės saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį, kurios sąlygoms įtakos atsakovė neturėjo, nedalyvavo ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodomas faktas, kad atsakovė galėjo sužinoti (žinojo) apie taikytiną ginčo paslaugų sutarties įkainį, šiuo atveju nepaneigia atsakovės teisės ginčyti tokį įkainį bei atitinkamai pareigos teismui spręsti dėl įkainio dydžio pagrįstumo teisingumo bei proporcingumo principų kontekste.

57.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir ieškovės apeliacinio skundo teiginiui, kad nesant byloje paskirtai ekspertizei pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės nustatyti ginčo situacijoje taikytiną (pagrįstą) automobilio saugojimo įkainį, kadangi protingumo ir teisingumo principus atitinkantis automobilio saugojimo įkainio dydis nustatytinas iš esmės vadovaujantis teismų praktikoje suformuotais kriterijais, kuriais šiuo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi, spręsdamas šalių ginčą.

58.       Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konkrečiu atveju teisingas ir protingas ginčo automobilio saugojimo įkainis yra 4 Eur (su PVM) už 1 parą, įvertinęs visą byloje surinktą rašytinę medžiagą, pagal bylos duomenis paskaičiuotas vidutines automobilio saugojimo rinkos kainas, jų proporciją iki ir po sprendimo konfiskuoti transporto priemones (po  sprendimo konfiskuoti transporto priemonę saugojimo įkainis sudaro nuo 4,13 iki 20 procentų kainos, esamos iki sprendimo konfiskuoti), atsižvelgdamas į ieškovės pateiktus automobilių saugojimo įkainius rinkoje, nesant priverstinio transporto priemonės nuvežimo (5 Eur para, 55 Eur per mėnesį), į mažiausią ir didžiausią kainą, esant įkainio diferenciacijai, šalių paaiškinimus, užtikrindamas ir ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas automobilio saugojimo įkainį konkrečiu atveju, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, taikė tinkamus kriterijus tokio ginčo klausimo sprendimui, išsamiai įvertino abiejų šalių įrodymus bei argumentus ir pagrįstai konstatavo, jog 4 Eur (su PVM) už 1 parą automobilio saugojimo įkainis šiuo atveju užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, yra teisingas ir protingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sutiko, kad iš esmės tiksliai apskaičiuoti ieškovės turėtų išlaidų ir pelno iš šio ginčo konkretaus automobilio saugojimo objektyviai neįmanoma, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad 4 Eur (su PVM) už 1 parą padengia visas ieškovės sąnaudas ir nesudaro prielaidų nepagrįstai pasipelnyti valstybės sąskaita, kadangi pastarosios teismo išvados apie tai, kad 4 Eur (su PVM) už 1 parą padengia visas ieškovės sąnaudas teisingumą bei pagrįstumą patvirtina byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su taikytinais automobilio saugojimo tarifais atitinkamose vietose bei atitinkamu laikotarpiu, visuma bei šalių pateikti įrodymai.

59.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovės poziciją, kadangi iš bylos medžiagos bei skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės poziciją vertino būtent tokią, kokia buvo išreikšta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei kuri nurodoma ir apeliaciniame skunde.

60.       Tuo tarpu dėl apeliaciniame skunde ieškovės nurodytos pozicijos bei argumentų, susijusių su trečiojo asmens veiksmais, sudarant paslaugų sutartis, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi tai nėra ginčo objektą sudarančios aplinkybės ir jų vertinimas sąlygotų pagrindą išeiti už bylos nagrinėjimo ribų.

61.       Pažymėtina, jog, savo ruožtu, MAPKSVPĮ taikytinas tik tuo atveju, kai skolininko piniginės prievolės atsiskaityti su kreditoriumi atsiradimo pagrindas yra komercinė sutartis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju atsakovės prievolė ieškovei yra atsiradusi viešosios teisės normų pagrindu, šalių nesiejo komerciniai sutartiniai santykiai, todėl MAPKSVPĮ nuostatos netaikytinos.

62.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, šalių argumentus, tinkamai taikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

63.       Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, atsakovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Savo ruožtu, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai apie atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, dėl ko šios išlaidos atsakovei neatlyginamos.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r ė :

ieškovės UAB „Sauda“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                          Ramunė Mikonienė

Andrius Verikas

Renata Volodko