Administracinė byla Nr. I-4210-402/2015
Proceso Nr. 3-62-3-01707-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.;74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 28 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A.L. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 120 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 4-7) nurodė, kad nuo 2010-08-10 iki 2013-11-20 buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose. Buvo paskirtas į 11-ą būrį, 2010-08-25 d. perkeltas į 10-ą nuteistųjų būrį, 2010-10-27 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo perkeltas į 22-ą nuteistųjų būrį. Pažymėjo, jog nebuvo užtikrintas minimalus patalpų plotas. Pasivaikščiojimų kiemelių plotas apie 250 kv. m. ir juo gali naudotis 250-300 asmenų. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose beveik visi asmenys rūko, nerūkantiems asmenims ar rūkantiems su tinkama ventiliacija patalpų nėra. Pažymėjo, jog yra įrengtas atskiras tualetas, kuriame įrengti 3 tualetai bei 2 pisuarai ir prausimosi kranai. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, neįrengta juose ir ventiliacija. Teigė, kad dušu, kuriame nėra pertvarų, gali naudotis 250-300 nuteistųjų vieną kartą per savaitę, kitos galimybės pasinaudoti šiltu vandeniu nėra. Nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje didelė drėgmė, todėl rūbai dažnai supelija, čiužiniuose yra parazitų, patalpoje - graužikų, tarakonų, ko pasėkoje neįmanoma miegoti. Draudžiama su savimi turėti nuosavus pledus. Pataisos namuose nėra nuteistiesiems papildomų užsiėmimų, išskyrus du kartus per savaitę skirta valanda sportui ir vieną kartą galima pasinaudoti biblioteka. Taip pat nurodė, kad pareigūnai netinkamai elgiasi su nuteistaisiais. Tokiu būdu buvo ir yra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Dėl to patyrė neturtinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas ir visavertis gyvenimas. Prašo skundą tenkinti.
Atsakovas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10-15). Nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus atvyko 2010-08-10 ir Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu 2010-08-18 d. buvo paskirtas į 11-ą būrį, 2010-08-25 d. perkeltas į 10-ą nuteistųjų būrį, 2010-10-27 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo perkeltas į 22-ą nuteistųjų būrį. Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę 22-e nuteistųjų būryje gyveno 2 gyvenamojoje patalpoje, gyvenamosios patalpos plotas 144,92 m2, buvo įrengta 36 gyvenamosios vietos. 22-as būrys, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo (apie 170 kvadratinių metrų), kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti Valstybės įmonėje „Mūsų amatai“, kuri savo gamybinę veiklą vykdo pataisos namų teritorijoje. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt (skaičius metų eigoje kito) socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai.
22 būrio sanitarinio mazgo patalpoje, įrengti 3 klozetai ir 2 pisuarai. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti penki šalto vandens čiaupai. Pastatas pastatytas 1985 metais, kapitaliai rekonstruotas nebuvo. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, todėl sanitariniuose mazguose tinkama ventiliacija užtikrinama. Kadangi tinkama sanitarinių mazgų ventiliacija užtikrinama, sanitariniuose mazguose nesikaupia drėgmė ir blogas kvapas. 22 būrio nuteistieji nėra skundęsi, jog jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus.
Pareiškėjas savo skunde teigia, kad atliekant bausmę 22 būrio gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose beveik visi asmenys rūko, Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Tabako kontrolės įstatymas draudžia bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose rūkyti, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Todėl teiginys neturi pagrindo.
Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio mėnesį, 2012 m. kovo mėn. atliko Marijampolės pataisos namų patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams (aktai pridedami) ir pažeidimų nenustatė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose nuo 2010-08-10 iki 2013-11-20.
Atsakovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b.l. 10-15), nes pareiškėjas į Marijampolės pataisos namus atvyko 2010 m. rugpjūčio 10 d., ir atsakovas prašo ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui (vadovaujantis CK 1.125 str. 8 d.) taikyti senaties terminą, kadangi dauguma įstaigos dokumentų, pasibaigus saugojimo terminui sunaikinti ir atsakovas objektyvių duomenų pateikti negali.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis laikymo sąlygomis nuo 2010-08-10 iki 2013-11-20. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto į Marijampolės PN administraciją. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Marijampolės PN administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, t.y. nuo 2010-08-10 (b.l. 16), tačiau į teismą kreipėsi tik 2015-09-02 (b.l. 4).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010-08-10 iki 2012-09-02 taikytinas ieškinio senaties terminas, aplinkybės susijusios su šiuo laikotarpiu teismo nevertintinos, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Taigi sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2012-09-03 iki 2013-11-20.
ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad jis buvo laikomas perpildytoje patalpoje, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos bausmės atlikimo sąlygos. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktais. Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).
Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Bylos duomenys patvirtina, kad 22 būryje pareiškėjui buvo skirta gyvenama vieta antroje gyvenamojoje patalpoje (patalpų schemos kopija b.l. 25, schemoje pažymėta 3-1). Patalpos plotas 144,92 m2. Šioje gyvenamojoje patalpoje įrengtos 36 gyvenamosios vietos. Todėl užtikrinant anksčiau paminėtus reikalavimus 22 būrio antroje gyvenamojoje patalpoje galėtų gyventi: 144,92 / 3,1 = 46,75 nuteistieji. Atsižvelgiant į pateiktą Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko pažymą (b.l. 17) nustatyta, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiu 22 būrio antroje gyvenamojoje patalpoje vienam nuteistajam teko 4,026 m2 gyvenamojo ploto. Taigi, pareiškėjo buvimo 22 būrio antroje gyvenamojoje patalpoje laikotarpiais buvo užtikrinamas minimalaus ploto reikalavimas vienam nuteistajam.
Marijampolės pataisos namuose nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis Diferencijuoto skirstymo schema (b.l. 29-30), taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Dauguma pareiškėjo pateiktų citatų, kalinimo sąlygų tema, yra iš bylų(-los), kur nagrinėjamos sąlygos kamerų tipo patalpose t. y. tardymo izoliatoriuose arba pataisos namų baudos izoliatoriuje. Kamerų tipo patalpose nuteistieji neturi teisės laisvai judėti po kitas patalpas ar teritorijas, jie kameroje (vienoje patalpoje) praleidžia apie 95 proc. paros laiko ir turi tik trumpus pasivaikščiojimus nustatytu laiku nedideliuose kiemeliuose.
Tuo tarpu pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. ryto iki 22:30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse - pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Todėl šiam kalinimo tipui Europos žmogaus teisių teismas yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją, nei nurodo pareiškėjas.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentuoja, jog bausmės atlikimo Marijampolės PN 10, 11, 22 būrio nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų.
Be to, pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės PN būriai, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą papildė nemaži kitų būriui priklausančių patalpų plotai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjas šiais aplinkybes nutyli. Pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 47). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prašė perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Pareiškėjas nurodė, jog yra įrengtas atskiras tualetas, kuriame įrengti 3 tualetai bei 2 pisuarai ir prausimosi kranai. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, neįrengta juose ir ventiliacija. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog 22 būrio sanitarinio mazgo patalpoje, įrengti 3 klozetai ir 2 pisuarai. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti penki šalto vandens čiaupai. Pastatas pastatytas 1985 metais, kapitaliai rekonstruotas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu.
Administracinių bylų teisenos įstatymo normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).
Byloje esantys įrodymai, t.y. 2015-09-15 pažyma Nr. 55/04-463 patvirtina, jog pareiškėjas atlikdamas bausmę Pataisos įstaigoje į psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos nebuvo kreipęsis (b.l. 47). Teismui pateiktų pažymų (b.l. 47, 48) duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie jo išvardintus pergyvenimus, sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, kurių tiesiogine priežastimi būtų bausmės atlikimo sąlygos. Kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pasivaikščiojimų kiemelių plotas apie 250 kv. m. ir juo gali naudotis 250-300 asmenų. Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Pataisos įstaigoje yra įrengtas sporto aikštynas kuriame visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti (b.l. 27, 28), todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas akcentuoja, jog Pataisos įstaigoje gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose rūkoma, o patalpų, skirtų rūkymui, įrengta nėra. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Pataisos įstaigos visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovų atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose kur buvo atliekamas patikrinimas nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Taip pat, minėtame protokole pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“ (b.l. 36-37). Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nuteistieji rūko atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje didelė drėgmė, todėl drabužiai pelija. Taip pat pažymėjo, kad čiužiniuose yra parazitų, patalpoje - graužikų, tarakonų. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo akte Nr. Pa-65 ir 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342 konstatavo, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b.l 31-35). Teismas pažymi, jog minėtais aktais, konstatuota, jog Pataisos įstaigoje laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta (b.l. 31-35). Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų gyvenamojoje patalpoje atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Atmestini pareiškėjo argumentai, jog Pataisos įstaigoje nėra jokių papildomų užsiėmimų. Į bylą pateikti atsakovo dokumentai patvirtina, kad pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka (2014 m. vasario 7 d. įsakymas Nr. 4/07-18, ( b.l. 26), 2014 m. liepos 21 d. Nr. 14/07-2396 Socialinės reabilitacijos programų vykdymo grafikas (b.l. 27)), atsiliepime nurodoma, kad nuteistieji gali lankyti Pataisos įstaigoje veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę bei kitas laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat nuteistieji gali lankyti vieną iš kelių pasirinktinai socialinės reabilitacijos programų, kurių metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos.
Pareiškėjas teigia, kad atvykstant ar išvykstant iš Marijampolės pataisos namų, daromos asmens apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis. Toks pareiškėjo argumentas atmestinas. 2014 m. rugpjūčio 12 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-272 (b.l. 40-42) yra nustatyta, kad nuteistųjų kratų patalpose, kontrolės praleidimo punkto koridoriuje oro temperatūra, santykinė oro drėgme, oro judėjimo greitis atitiko HN 76:2010 reglamentuotas vertes. Kratos patalpose tabako dūmų kvapo nesijautė. Rūbus galima pasidėti ant stalo arba ten ant ten esančių kėdžių. Kratas ir apžiūras atlieka prižiūrėtojai, kitų laisvės atėmimo vietų tarnybų pareigūnai. Ypatingo įvykio laisvės atėmimo vietoje metu, tvarkai kratos ir apžiūros metu palaikyti gali būti pasitelkti Vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pajėgų, atsakingų už viešąjį saugumą pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Kratų ir apžiūrų metu gali būti naudojamos techninės ir specialiosios priemonės, taip pat tarnybiniai šunys.
Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009). Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 120 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Natalja Zelionkienė