Baudžiamoji byla Nr. 1A-61/2011
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.3.1. (S)

LIETUVOS
Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. sausio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio
(pranešėjo),
teisėjų: Aloyzo Kruopio, Lino
Žukausko,
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
gynėjui
advokatui Antanui Vitlipui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m.
spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. nuteistas pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2009 m. birželio 16
d. įstatymo Nr. XI-303 redakcija) laisvės atėmimu devyniems metams. Laisvės
atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo J. K. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. L. priteista 1 509,53 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei
žalai atlyginti.
Laikinai apribotos J. K. turto nuosavybės teisės į jam
priklausantį turtą: XXX Lt; X/X gyvenamojo namo, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X
klėties, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X ūkinio pastato, unikalus Nr.
XXXX-XXXX-XXX; X/X tvarto, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X ūkinio pastato,
unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X ūkinio pastato, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X
pirties, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X tvarto, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX; X/X
kitų kiemo statinių, unikalus Nr. XXXX-XXXX-XXX, įregistruotus nekilnojamojo
turto registre Nr. XXXX-XXXX-XXX ir X/X X,X ha žemės sklypo, unikalus Nr.
XXXX-XXXX-XXX, įregistruotą nekilnojamojo turto registre Nr. XX/XXXX, esančius (duomenys
neskelbtini).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
bylą,
n u s t a t ė :
J. K. pripažintas
kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 19 d., laikotarpiu tarp 19 val.
ir 20 val. 30 min., name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone
konflikto dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų metu tyčia sudavė tris smūgius
peiliu nukentėjusiajam M. L., taip padarė jam du
paviršinius odos įpjovimus kairio riešo srityje, vieną durtinę-pjautinę
kiauryminę žaizdą kairėje nugaros pusėje su plaučio sužeidimu, dėl ko išsivystė
ūmus vidinis nukraujavimas ir nukentėjusysis M. L. įvykio
vietoje mirė, taip tyčia jį nužudė.
Nuteistasis
J. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d.
nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies
perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį.
Apeliantas
skunde nurodo, kad nukentėjusįjį M. L. nužudė netyčia,
savo namuose gindamasis nuo girto nukentėjusiojo smūgių. Teigia, kad
nukentėjusysis jam grasino ir sudavė daugybę smūgių rankomis, kojomis, taip pat
porą kartų trenkė kumščiu į veidą. Prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis M. L. buvo jaunesnis ir fiziškai stipresnis už jį, todėl jis
(apeliantas), būdamas senyvo amžiaus norėjo tik apsiginti. Pasak apelianto,
nukentėjusysis M. L. jį ankščiau ne kartą buvo sumušęs. Prašo
atsižvelgti į tai, kad labai gailisi dėl savo netikėtų veiksmų, kuriuos
išprovokavo nukentėjusysis, atsiprašo nukentėjusiojo artimųjų ir giminių. Skunde
taip pat nurodo, kad yra senyvo amžiaus, pensininkas, todėl negalės atlyginti
nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. L. priteistos 1 509,
53 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos. Prašo sumažinti arba panaikinti
Kauno apygardos teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydį, kadangi
jis gynėsi, todėl nesijaučia kaltas dėl padaryto nusikaltimo.
Nuteistojo
J. K. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo
J. K. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1
dalies 1 punktas). Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos
aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
(toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK
303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
J. K. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos
Respublikos 2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-303 redakcija) numatytą
nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais
įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės
instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į
paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde teigia, kad
nukentėjusįjį M. L. nužudė netyčia, dėl neatsargumo. Iš
nuteistojo parodymų teisme matyti, kad M. L. į nugarą dūrė
peiliu gindamasis, kai nukentėjusysis jį sugriebė už kairės rankos ir tempė į
lauką. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tokius nuteistojo
argumentus įvertino ir atmetė kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija sutinka su
tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, kadangi toks nuteistojo
teiginys nepagrįstas, nes neatitinka bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu
nuteistasis J. K. apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant
gynėjui, parodė, kad nukentėjusysis jam sudavė apie 10-12 smūgių į įvairias
kūno vietas. Po to nukentėjusysis M. L. nusisuko ir pasakė:
„palauk aš tuoj ateisiu, vis tiek užmušiu tave“, ir išėjo į koridorių. Po šių
žodžių, nuteistasis išsigando, kad gali blogai baigtis, nes nukentėjusysis yra
stambaus kūno sudėjimo ir nuo jo neatsigins. Nuteistasis išėjo paskui M. L. į koridorių ir peiliu, kuriuo valė grybus, dūrė kažkur
į nugarą (t. 1, b. l. 112-113). Nuteistasis šiuos parodymus patvirtino parodymų
patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 120-126). Kaip matyti iš bylos medžiagos,
ikiteisminio tyrimo metu J. K. apie įvykio aplinkybes buvo
apklaustas ir dar kartą nurodė tokias pačias aplinkybes parodymų patikrinimo
vietoje metu, dalyvaujant gynėjui. Tiek nuteistasis, tiek kiti proceso dalyviai
dėl šių ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų ir surašytų procesinių
dokumentų jokių pastabų nepareiškė. Teisėjų kolegijos nuomone, šie įrodymai
gauti teisėtai, todėl jais nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Pirmosios
instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir surinktus įrodymus motyvuotai
ir pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios V. L., liudytojų A. L., K. Ž. parodymais, iš kurių matyti,
kad būtent nuteistasis dar ankstesnių konfliktų metu su peiliu yra puolęs M. L., šaudė dujiniu pistoletu (t. 2, b. l. 84-85-87).
Nuteistasis ir nukentėjusysis nuolatos bendravo, nuteistasis prižiūrėdavo
nukentėjusiajam priklausantį arklį, o nukentėjusysis iš nuteistojo imdavo
vandenį arkliui girdyti, nors dažnai dėl to paties arklio pykdavosi. Todėl tiek
nuteistasis, tiek nukentėjusysis vienas kitą gerai pažinojo, kiekvieno iš jų
elgesys nekėlė netikėtumų, nes jų tarpusavio santykiai buvo nusistovėję. Iš
teismo medicinos specialisto Ą. Sutkaus parodymų matyti, kad peilis buvo
įdurtas į nukentėjusiojo kūną įstrižai, beveik 45 laipsnių kampu iš viršaus
žemyn ir iš nugaros į priekį. Tokia žaizdos kanalo kryptis įrodo, kad
labiausiai tikėtina, jog M. L. buvo sužalotas jam stovint
arba sėdint, peiliu smūgiuojant iš nugaros pusės, iš viršaus (t. 2, b. l.
105-106). Akivaizdu, kad toks sužalojimo pobūdis ir mechanizmas atitinka
nuteistojo pirminius parodymus ir parodymų patikrinimo vietoje protokole
užfiksuotus duomenis.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis vėliau ikiteisminio tyrimo metu
pakeitė savo parodymus ir teigė, kad nukentėjusįjį sužalojo, kai šis jį (nuteistąjį)
tempė už kairės rankos. Iš teismo medicinos specialisto Ą. Sutkaus parodymų
teisme matyti, kad mažai tikėtina, jog nuteistasis nukentėjusiajam esant
tokioje padėtyje galėjo įdurti į nugarą ir padaryti tokius sužalojimus (t. 2,
b. l. 2, 105-106). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis negalėjo
objektyviai ir įtikinamai paaiškinti savo parodymų pakeitimo priežasčių. Kaip
matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo pakeisti parodymai nepagrįsti jokiais
kitais objektyviais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai
juos įvertino kaip siekimą palengvinti savo atsakomybės laipsnį. Sužalojimo pobūdis
rodo, kad nuteistasis panaudojo fizinį smurtą iš nugaros pusės, kai M. L. buvo nusisukęs. Tai reiškia, kad nukentėjusysis tuo
metu nesikėsino į nuteistojo sveikatą ar gyvybę. Iš nuteistojo parodymų matyti,
kad nukentėjusysis rankomis ir kojomis jam (nuteistajam) neva sudavė daugybę
smūgių į veidą, kojas. Tačiau iš teismo medicinos specialisto išvados matyti,
kad nuteistajam J. K. konstatuotos poodinės kraujosruvos
nugaroje, dešinėje ir kairėje rankose, dešinėje kojoje ir odos nubrozdinimas
kairėje blauzdoje, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b.
l. 136). Akivaizdu, kad nuteistojo veide ar galvoje nėra konstatuota jokių
sužalojimų, todėl tokie apelianto parodymai neatitinka tikrovės. Aukščiau
paminėtos aplinkybės įrodo, kad tarp J. K. ir
nukentėjusiojo M. L. įvyko konfliktas, tačiau byloje
surinkti ir aukščiau aptarti įrodymai neduoda pagrindo daryti išvadą, kad
nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje. Tai, kad J.
K. yra vyresnis (gimęs XXXX m.), o nukentėjusysis M. L. (gimęs
XXXX m.) buvo nežymiai jaunesnis ir fiziškai stipresnis, neduoda jokio pagrindo
nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip. Pirmosios instancijos teismas
padarė pagrįstą išvadą, kad J. K. nužudė M.
L. dėl asmeninių nesutarimų, nuteistojo veiksmai dėl kilusio pykčio
protrūkio buvo kaip atsakomoji reakcija į rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Tačiau
kerštas nebuvo šio nusikaltimo padarymo pagrindinis motyvas, nes tokius
nuteistojo veiksmus iš dalies sąlygojo rizikingi nukentėjusiojo veiksmai.
Teisėjų kolegijos nuomone, nors pirmosios instancijos teismas kerštą nurodė
kaip šio nusikaltimo padarymo motyvą (t. 2, b. l. 118), tačiau tai nekeičia
teismo nustatytų faktinių aplinkybių ar nuosprendžio esmės.
Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios
atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis.
Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė
pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko
padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo
suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei
numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu
atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio
ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. O jeigu priežastinio
ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip
padarytas esant tyčinei kaltei. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas J. K. dėl tyčinio nužudymo konstatavo netiesioginę tyčią. Teismas,
įvertinęs suduotų smūgių skaičių, jų intensyvumą ir lokalizaciją, nusikaltimo
padarymo įrankį (peilį, kuriuo buvo smūgiuota į nugarą, kur yra išsidėstę
žmogui gyvybiškai svarbūs organai) padarė teisingą išvadą, kad tarp nuteistojo
veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo
kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie
padariniai negali būti jam inkriminuoti, kaip padaryti esant tyčinei kaltės
formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo,
konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo
leidimo jiems kilti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neatsargus
gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas
numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau
lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2
dalis). Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad
elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės
atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis,
kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Tikėjimas abstrakčiomis
aplinkybėmis – sėkme, pranašystėmis ar pan., kurios neturi objektyvaus
pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti,
nelaikomas tikėjimu kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu.
Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai
gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis,
pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia (BK 15
straipsnio 3 dalis), kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus
gyvybės atėmimui dėl savo veikos, sąmoningai leisdamas kilti
numatomiems padariniams. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo
nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti
gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines
savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant
nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas
veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos
nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas). Nusikalstamas pasitikėjimas
reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai,
ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir
tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias
aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių
(žmogaus mirties) atsiradimo galimybę. J. K. apeliacinio
skundo argumentas, kad M. L. sužalojo netyčia (dėl
neatsargumo) laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais
įrodymais, nes nuteistojo veikoje nėra nei nusikalstamo pasitikėjimo, nei
nusikalstamo nerūpestingumo požymių.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame
nuosprendyje vietoj J. K. pavardės klaidingai nurodė J. K. pavardę (t. 2, b. l. 118). Teisėjų kolegijos nuomone,
teismas padarė techninę klaidą, kuri neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui
ir nuteistojo veikos kvalifikavimui, todėl ištaisoma nekeičiant nuosprendžio.
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis
baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies
straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją
laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę,
atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą
ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos
stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant
nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias
aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę,
atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik
atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir
atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.
Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias
aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas
aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat
skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2
dalys).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad
tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo
sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko
asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti
ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų
asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko
antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir
nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio
padarinys.
Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas
įvertino J. K. asmenybę (yra pensininkas, anksčiau neteistas,
nebaustas administracine tvarka). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad J. K. nusikalstamą veiką padarė spontaniškai, o
nukentėjusiojo veiksmai įvertinti kaip rizikingi ir teisingai pripažinti jo
atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kauno apygardos teismas skirdamas apeliantui
bausmę, atsižvelgė į tai, kad J. K. padarė labai sunkų
nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15
straipsnio 2 dalies 3 punktas), nusikaltimas baigtas, dėl ko kilo neatitaisomi
padariniai, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Iš bylos medžiagos
matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J.
K. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino ir nesigailėjo.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas
padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant
tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o
nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas,
išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti
nusikalstamos veikos padarinius. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis bylos
aplinkybes traktuoja tik sau naudinga linkme, taip stengiasi sumažinti savo
veiksmų apimtį ir sušvelninti atsakomybę. Nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs
ir prieštarauja kitai faktinei bylos medžiagai. Akivaizdu, kad J.
K. prisipažinimas ir gailestis dėl padaryto nusikaltimo yra tik formalus ir
nenuoširdus. Todėl pripažinti J. K. jo atsakomybę
lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai
gailisi nėra jokio pagrindo. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis
pranešė V. L., jog nukentėjusiajam reikalinga medicinos
pagalba. Nors nuteistasis skunde teigia, kad labai gailisi dėl savo netikėtų
veiksmų, kuriuos išprovokavo nukentėjusysis, atsiprašo nukentėjusiojo artimųjų
ir giminių, tačiau to nepakanka, kad būtų galima sušvelninti jam paskirtą
laisvės atėmimo bausmę.
Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei
skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos
Respublikos 2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-303
redakcija) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už įstatymo
sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde neišdėsto jokių naujų įtikinamų
argumentų, dėl kurių jam reikėtų paskirtą laisvės atėmimo bausmę švelninti. Teisėjų
kolegijos nuomone, J. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė
yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61
straipsnio nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad
Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės
skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, J. K. paskirta
laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo
įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir
nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d.
nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo
pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai)
apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.
Apeliaciniame
skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš jo nepagrįstai
priteisė 1 509,53 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes yra
senyvo amžiaus pensininkas, todėl prašo priteistą neturtinę žalą panaikinti
arba jos dydį sumažinti iki minimumo. Apeliantas pažymi, kad Kauno apygardos
teismas priteisdamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimus neatsižvelgė į
tai, kad jis gynėsi, todėl nesijaučia kaltas dėl padaryto nusikaltimo.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal
Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju,
turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą
veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos
atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos
patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese
pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems
asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Teismas, priimdamas
apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio
pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį
ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Šioje
byloje dėl M. L. nužudymo kaltu pripažintas būtent
nuteistasis J. K., todėl jis privalo nukentėjusiajai
atlyginti šia nusikalstama veika padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai tenkino
nukentėjusiosios V. L. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos
atlyginimo. Toks ieškinys pagrįstas ir įrodytas dokumentais, t. y. iš J. K. priteista 1 509,53 Lt už laidojimo išlaidas ir
sugadintus rūbus. Nuteistasis skunde jokių argumentų dėl šios žalos atlyginimo panaikinimo
ar dydžio sumažinimo skunde nenurodo.
Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą
(toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai
išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,
reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo
įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta
dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais
įstatymo nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad CK nenustato
atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi
teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos
pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas
turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio
1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo
kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje
užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos
ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės
situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz.,
padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės
žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in
integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad
neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai
įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria
turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus
(ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas iš
nuteistojo J. K. priteisė 100 000 Lt neturtinei žalai
atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas
nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė
pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais
sutinka. Teisėjų kolegija atkreipia
nuteistojo dėmesį į tai, kad remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalies
nuostatomis, kai žala padaryta tyčia, teismas nustatydamas neturtinės žalos
dydį neturi atsižvelgti į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš nuteistojo J. K. nukentėjusiajai
V. L. priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra
aiškiai per didelė, atitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir
neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteistinų
neturtinės žalos atlyginimo ribų. Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant
užtikrinti civilinio ieškinio atlyginimą, J. K. turtui
taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (t. 2, b. l. 44, 100-101). Tai
patvirtina, kad nuteistojo turtinė padėtis nėra sunki, jis turi pakankamai
turto, kurį realizavus bus užtikrintos nukentėjusiosios teisės į turtinės ir
neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pusiausvyra tarp
nukentėjusiosios teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėtą jos
prioritetą ir nuteistojo padėties yra išlaikyta.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis
Jucys
Teisėjai
Aloyzas Kruopys
Linas
Žukauskas