Administracinė byla Nr. A-1094-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00268-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. ir atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujančio ir atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Alytaus pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1-4), prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-6331 ir priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, jog pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl to, kad jam kaip neįgaliajam asmeniui nėra užtikrintos teisės aktais numatytos tinkamos kalinimo sąlygos, dėl to pareiškėjas kankinasi, yra žalojamas. Pareiškėjas yra neįgalus, vaikšto su ramentais, jam būtina neįgaliajam pritaikyta fizinė aplinka. Pareiškėjui yra sunku ir skausminga lipti laiptais į valgyklą, todėl jis dažnai badauja.
Nurodė, jog Kalėjimų departamento 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 2S-6331 buvo atsakyta į pareiškėjo prašymą dėl kalinimo sąlygų užtikrinimo ir paskyrimo į Alytaus pataisos namus ir perkėlimo į kitus pataisos namus, kuriuose būtų neįgaliesiems pritaikytos sąlygos.
Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, taip pat atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15-18) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjo skunde nebuvo pateikta faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, jog Alytaus pataisos namai būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą, kad kalinimo aplinka nepritaikyta neįgaliesiems, taigi iš to galima spręsti, jog kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Šis atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.
Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl kalinimo sąlygų kreipėsi į Alytaus pataisos namų administraciją. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnyje nustatytos privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų sprendimų apskundimo tvarkos.
Nurodė, kad BVK 69 straipsnyje nustatyta, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Prie išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, priskirtini nuteistojo, kitų nuteistųjų arba pataisos įstaigos saugumo interesai, pataisos įstaigos valdymo interesai ir pan. Atsakovas pabrėžė, kad 2013 m. liepos 17 d. pareiškėjas patyrė kairiojo šlaunikaulio lūžimą, o 2013 m. lapkričio 5 d. vėl parkrito ant sulaužytosios pusės. Traumos metu sulūžo metalinės konstrukcijos, kuriomis buvo sutvirtintas prieš tai lūžęs kaulas. Po patirtų traumų pareiškėjo judėjimo funkcija yra apribota, jis vaikšto su ramentais, tačiau sveikatos būklė stabili, sugeba pats savimi pasirūpinti. Kalėjimų departamento sveikatos priežiūros skyrius nustatė, kad slauga ar priežiūra pareiškėjui nereikalinga, tačiau rekomenduotina pareiškėją apgyvendinti įstaigos pirmame aukšte, kad nereikėtų lipti laiptais einant į valgyklą bei toli eiti iki tualeto. Nustačius, jog pareiškėjui nėra būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra, darytina išvada, kad nėra formalaus pagrindo pareiškėją skirti į įstaigos lokalinį sektorių, kuriame užtikrinamas nuolatinės ir nenuolatinės priežiūros teikimas neįgaliems.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo keliama problema jau yra išspręsta, nes pareiškėjas šiuo metu yra apgyvendintas Alytaus pataisos namų 8 lokaliniame sektoriuje 18 būryje, kuris yra pirmame pastato aukšte. Būryje yra geros gyvenamosios sąlygos, patalpos suremontuotos, geros būklės, lovos vieno aukšto, tualetuose įrengti sėdimi klozetai. Atsižvelgus į pareiškėjo prašymą Alytaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 2-409 pareiškėjo miegamoji vieta paskirta arčiau lango. Šiuo metu pareiškėjas pretenzijų dėl buitinių ir gyvenimo sąlygų paskirtame būryje neturi, į Alytaus pataisos namų administraciją nesikreipė.
Paaiškino, kad siekiant Alytaus pataisos namuose sudaryti tinkamas nuteistųjų su negalia laikymo sąlygas, jog jos atitiktų statybos techninių reikalavimų reglamento STR 2.03.01:2001 ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. V-25 „Dėl darbo grupės sudarymo“ buvo sudaryta darbo grupė ir jai pavesta iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. organizuoti Alytaus pataisos namų 8-ojo lokalinio sektoriaus 2-ojo būrio patalpų pritaikymą nuteistiesiems su negalia, minėtų asmenų perkėlimą iš Vilniaus pataisos namų ir sveikatos priežiūros vykdymą.
Akcentavo, jog pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo, į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 68-72) pareiškėjo A. Ž. skundą tenkino iš dalies, panaikino Kalėjimų departamento 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-6331, priteisė A. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas yra kilęs dėl Kalėjimų departamento 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 2S-6331 teisėtumo ir pagrįstumo ir Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė jį kalinant Alytaus pataisos namuose.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Spręsdamas dėl nurodytų sąlygų buvimo teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 18 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas perkelti jį į kitus pataisos namus, kuriuose būtų pritaikytos neįgaliesiems skirtos sąlygos. Pareiškėjui nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2014 m. kovo 24 d. yra nustatytas 45 proc. darbingumo lygis. Kauno tardymo izoliatoriaus administracija 2013 m. balandžio 10 d. paskyrė pareiškėją į Alytaus pataisos namus atlikti laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu. Pareiškėjas 2013 m. liepos 17 d. patyrė kairiojo šlaunikaulio lūžimą, o 2013 m. lapkričio 5 d. vėl parkrito ant sulaužytosios pusės, traumos metu sulūžo metalinės konstrukcijos, kuriomis buvo sutvirtintas prieš tai lūžęs kaulas.
Kalėjimų departamentas tyrimo metu nustatė, kad nuteistasis sugeba pats savimi pasirūpinti, slauga ar priežiūra jam nereikalinga, tačiau rekomenduotina apgyvendinti įstaigos pirmame aukšte, kad nereikėtų lipti laiptais einant į valgyklą bei toli eiti iki tualeto. Teismas nurodė, jog Alytaus pataisos namai 2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. 8-979 Kalėjimų departamentą informavo, kad tuo metu pareiškėjas apgyvendintas pataisos namų 8-ame lokaliniame sektoriuje18-ame būryje, kuris yra pirmame aukšte ir kuriame gyvenamosios sąlygos yra geros, patalpos suremontuotos ir geros būklės, lovos vieno aukšto, tualetuose įrengti sėdimi klozetai. Atsižvelgus į pareiškėjo prašymą, jam miegamoji vieta paskirta arčiau lango. Pastaruoju metu A. Ž. į pataisos namų administraciją dėl buitinių ir gyvenimo sąlygų paskirtame būryje nesikreipė. Nurodė, kad po patirtų traumų pareiškėjo judėjimo funkcija yra apribota, jis vaikšto su ramentais, tačiau sveikatos būklė stabili, sugeba pats savimi pasirūpinti, slauga ar priežiūra jam nereikalinga, tačiau gydytojų rekomenduota apgyvendinti įstaigos pirmame aukšte, kad nereikėtų lipti laiptais.
Kalėjimų departamentas, įvertinęs nurodytą situaciją, skundžiamu 2013 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. 2S-6331 pareiškėjui atsakė, kad Alytaus pataisos namuose jis yra apgyvendintas viename iš geriausiai įrengtų būrių, tačiau specialių priemonių nėra. Vilniaus pataisos namuose tokios sąlygos yra, tačiau ten patalpinami asmenys, kuriems reikalinga slauga, judėti gali tik vežimėlių pagalba. Be to, Vilniaus pataisos namuose laisvų vietų nėra. Kybartų pataisos namuose specialiai įrengtų patalpų neįgaliesiems taip pat nėra. 2014 m. Alytaus pataisos namuose numatyta įrengti neįgaliesiems pritaikytas patalpas, tuo pačiu pagerės pareiškėjo kalinimo sąlygos.
Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos rėmėsi Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas) 2 straipsnio 8 dalimi, numatančia, kad neįgalusis – asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis ir nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjas laikytinas neįgaliuoju. Neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 6 p.).
Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pagal BVK 65 straipsnį į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. BVK 69 straipsnyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje (1 dalis); iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (2 dalis); nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (3 dalis). Pagal BVK 173 straipsnio 5 dalį neįgaliesiems, taip pat ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos ir nustatomos didesnės mitybos normos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 72 punkte įtvirtinta, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti: dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu; dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada.
Teismas pažymėjo, jog Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2011 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. V-30 redakcija) (toliau – ir Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklės), 6 punkte įtvirtinta, kad sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį turintys nuteistieji, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose, jų rašytiniu prašymu turi būti skiriami (perkeliami) į šių įstaigų lokalinius sektorius, kuriuose užtikrinamas nuolatinės ir nenuolatinės priežiūros (pagalbos) teikimas, atsižvelgiant į esamą juose gyvenamųjų vietų skaičių: <..> į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąją sektorių – pilnamečiai vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčinius nesunkius ir apysunkius nusikaltimus, taip pat už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba);į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iąją sektorių – pilnamečiai vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčinius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba); į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Rasų g. 8, – pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir pavojingi recidyvistai, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba). Pagal šių taisyklių 11 punktą Kalėjimų departamento Apsaugos, priežiūros ir įskaitos skyrius kartą per savaitę tardymo izoliatoriams elektroniniu paštu išsiunčia informaciją apie tai, kiek pataisos namuose ir areštinėse laikoma nuteistųjų; koordinuoja ir koreguoja nuteistųjų skyrimą į šias pataisos įstaigas bausmei atlikti. Kalėjimų departamentas, be kita ko, koordinuoja suimtų ir nuteistų asmenų paskirstymą į Kalėjimų departamentui pavaldžias įstaigas.
Nurodytų teisės normų analizė teismui leido daryti išvadą, kad Kalėjimų departamentui suteikta teisė perkelti asmenį iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, kai šiam būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju Kalėjimų departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą būti perkeltam į kitą pataisos įstaigą ir tyrimo metu nustatęs, kad Alytaus pataisos namuose nėra užtikrintos neįgaliesiems asmenims būtinos užtikrinti sąlygos, nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad pareiškėjo teisių pažeidimas būtų nutrauktas. Apskritai iš teismui pateiktų dokumentų nebuvo aišku, kokiu būdu Kalėjimų departamentas nustatė, kad pareiškėjui slauga ar priežiūra nebuvo reikalinga. Atitinkamai, teismas sprendė, jog skundžiamas Kalėjimų departamento 2013 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. 2S-6331 išdėstytas sprendimas nėra pakankamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.
Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjui nuo 2013 m. balandžio 10 d., kai atvyko į Alytaus pataisos namus, iki kreipimosi į Kalėjimų departamentą (2013 m. lapkričio 18 d.) aplinka nebuvo pritaikyta asmenims su negalia. Pareiškėją apgyvendinus Alytaus pataisos namų 8-ame lokaliniame sektoriuje 18-ame būryje buvo sudarytos sąlyginai geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, tačiau vis dėlto aplinka nebuvo pritaikyta neįgalių asmenų poreikiams. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad valgykla randasi antrame aukšte, laiptinė nėra pritaikyta neįgaliesiems, jam be galo sunku lipti laiptais. Kalėjimų departamento direktoriaus sudarytai grupei iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. buvo pavesta organizuoti Alytaus pataisos namų 8-ojo lokalinio sektoriaus 2-ojo būrio patalpų pritaikymą nuteistiesiems su negalia.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo kalinimas nepritaikytomis neįgaliesiems sąlygomis ir jo neperkėlimas į kalinimo įstaigą, kurioje tokios sąlygos būtų užtikrintos, sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes jo sveikatai, nepatogumų ir dvasinių kančių. Atsižvelgęs į pareiškėjo sveikatos būklę, turinčią įtakos didesniems jo poreikiams, kurie nebuvo užtikrinti, įvertinęs tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirta neturtinė žala vertintina 1 000 Lt (CK 6.271 str.).
III.
Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 91-92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, atlyginant jam žalą teisingai ir adekvačiai padarytiems pažeidimams, t. y. priteisiant po 40 Lt už vieną parą, praleistą netinkamomis sąlygomis, bei įpareigoti Kalėjimų departamentą suteikti jam įstatymuose numatytas kalinimo sąlygas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą už gan ilgą laiką praleistą kankinančiomis sąlygomis ir tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus išvada. Nurodo, jog buvo kreiptasi į teismą ir 2013 m. gruodžio mėnesį, kai nuo kalinimo netinkamomis sąlygomis (nuo 2013 m. balandžio 10 d.) buvo praėję aštuoni mėnesiai ir už šį laiką pareiškėjas prašė 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodo, jog jis administracinę bylą nagrinėjant teisme pateikė liudytojų parodymus, kad visą minėtą laiką, nesudarius jam įstatymais numatytų kalinimo sąlygų, jis buvo priverstas kęsti kančias, negalėdamas pasinaudoti tualetu, dušu, siekiant patenkinti kitus būtinus fiziologinius poreikius buvo priverstas prašyti kitų kalinamųjų pagalbos, kas pagal teisės aktus jam yra draudžiama ir už tai yra baudžiama, be to, tokia pagalba žemino pareiškėjo orumą. Pareiškėjas buvo priverstas pažeidinėti įstatymus ir prašyti, kad juos pažeidinėtų kiti, pastoviai baimintis, kad gali būti bet kada nubaustas ar gali būti nubausti jam padedantys asmenys.
Pareiškėjas pažymi, jog dėl negalėjimo patekti į valgyklą jis badavo. Pareiškėjas buvo priverstas gyventi vien iš produktų, kuriuos pirkdavo už asmeninius, jam artimųjų atsiųstus pinigus kalėjimo parduotuvėje. Kalėjimų departamentui buvo žinomos nurodomos problemos, pareiškėjas ne kartą dėl jų kreipėsi į departamentą, todėl toks Kalėjimo departamento veikimas yra tyčinis, kenkiant pareiškėjui už tai, kad jis gynė savo pažeistas teises.
Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl nurodytų veiksmų visumos jis patyrė nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, ženkliai pablogėjo jo sveikata, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5, 8 straipsnių nuostatos, neįgaliųjų teisės.
Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, apeliaciniu skundu (b. l. 79-82) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliaciniame skunde atsakovas remiasi BVK 69 straipsniu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punktu, Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių 6.6 punktu ir nurodo, jog asmenys, kurie turi būti laikomi teisės aktuose numatytame sektoriuje, turi atitikti visus šiuos reikalavimus: 1) jie turi būti pilnamečiais vyrais, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę ar pavojingi recidyvistai; 2) šiems asmenims būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba). Siekiant nustatyti, ar pareiškėjas turėjo būti perkeltas į jo prašomą atskirą sektorių, esantį Vilniaus pataisos namuose, būtina įvertinti jo atitiktį pirmiau minėtiems reikalavimams. Iš sprendimo dėl A. Ž. darbingumo lygio (2013 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. SS-1082) matyti, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba pareiškėjui specialiųjų poreikių (būtinos nuolatinės ar nenuolatinės priežiūros (pagalbos) nenustatė, tokių poreikių nenustatė ir Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros tarnyba. Esant šioms aplinkybėms ir tokiam reglamentavimui, nustačius, jog pareiškėjui nėra būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra, darytina išvada, kad nebuvo formalaus pagrindo pareiškėją skirti į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių. Kalėjimų departamentas neginčija, kad pareiškėjas yra neįgalus, tačiau tai savaime nesuponuoja išvados, kad jis privalomai turi būti perkeltas į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių.
Kalėjimų departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, analizavo, ar reikalinga pareiškėjui speciali nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba), kadangi tai yra vienas pagrindinių motyvų perkelti nuteistąjį į kitą (specialią) įstaigą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas tik pareiškėjo neįgalumo faktas, tačiau nevertinti jo specialūs poreikiai. Pareiškėjui nebuvo nustatyta specialusis nuolatinės slaugos poreikis, byloje nėra pateikta medicininių dokumentų ar objektyvių įrodymų, kad pareiškėjui aktualiu laikotarpiu buvo reikalingi specialusis nuolatinės slaugos poreikis ar ypatinga socialinė priežiūra. Pareiškėjui nustatytas 55 proc. darbingumo netekimas reiškia, kad jis yra darbingas 45 proc., bet tai nereiškia, kad jis turi specialiųjų poreikių. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pritaikyta aplinka pareiškėjui.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo interesai buvo pažeisti. Atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą Alytaus pataisos namų direktorius 2013 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 2-409 pareiškėjo miegamąją vietą paskyrė arčiau lango. Pareiškėjo būklė yra ta pati kaip ir tuo metu, kai buvo nagrinėjamas jo prašymas perkelti jį į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių. Šiuo metu pareiškėjas pretenzijų dėl buitinių ir gyvenimo sąlygų paskirtame būryje neturi, į Alytaus pataisos namų administraciją nesikreipia. Pareiškėjas yra patenkintas aplinka ir gyvenimo sąlygomis. 2014 m. spalio 29 d. Alytaus pataisos namų iniciatyva svarstant pareiškėjo perkėlimo į Alytaus pataisos namų socialinės globos sektorių klausimą buvo nuspręsta, kad pareiškėjui socialinės slaugos ar globos nereikia ir pareiškėjas tokio sprendimo neskundė. Šiuo metu socialinės globos sektorius įrengtas Alytaus pataisos namuose. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo interesų pažeidimą ir nesant pagrindo priteisė neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas A. Ž. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 107-109) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovas apeliaciniame skunde neigia neįgalių asmenų teises ir poreikius. Pareiškėjas į Alytaus pataisos namus buvo atvežtas 2013 m. balandžio 10 d., t. y. po jam padarytos operacijos, ir nuo to laiko jis vaikšto tik su ramentais. Nuo atvykimo pareiškėjas buvo atleistas nuo patikrinimų ir jam buvo skirtas lovos režimas, tačiau gyvenamoji aplinka jo būklei nebuvo pritaikyta. Mano, jog siekiant tinkamai įvertinti pareiškėjo sveikatos būklę yra būtina išreikalauti jo sveikatos duomenis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-6331 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-6331, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, priteisė jam nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Atitinkamai, pareiškėjas prašo atlyginti jam žalą teisingai ir adekvačiai padarytiems pažeidimams, t. y. priteisiant po 40 Lt (11,58 Eur) už vieną parą, praleistą netinkamomis sąlygomis, bei įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos suteikti jam įstatymuose numatytas kalinimo sąlygas. Tuo tarpu atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neišsamiai įvertino administracinės bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, administracinės bylos medžiagą, nurodytai pareiškėjo, atsakovo pozicijai pritaria iš dalies ir atsižvelgusi į apeliacinių skundų argumentus dėl nurodytų pareiškėjo skundo reikalavimų pasisako atskirai.
Kiek tai susiję su pareiškėjo pateiktu reikalavimu panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-6331, teisėjų kolegija pažymi, jog administracinių teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui yra išvardyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 bei 24 straipsniuose. Minėti reikalavimai reiškia, kad skunde inter alia turi būti nurodyti konkretūs skundo reikalavimai, su kuriais yra siejamas teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.
Kalbant apie patį skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-2301/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, 2011 m.). Kitaip tariant, skundo reikalavimas, turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-438-94/2009). Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-469-261/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 11). Minėtas reguliavimas suponuoja būtinybę įvertinti reikalavimo turinį, atsižvelgiant į tai, ko konkrečiai siekiama tokiu reikalavimu ir kokios pasekmės atsirastų tuo atveju, jeigu teismas patenkintų tokį pareiškėjo reikalavimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-392/2010).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktu skundu prašė panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-6331, nurodant, kad jo pateiktas prašymas buvo išnagrinėtas neįsigilinus į pareiškėjo individualią situaciją, nepagrįstai buvo atsisakyta spręsti pareiškėjo nurodytą problemą dėl jo, kaip neįgaliojo asmens, teisių tinkamo užtikrinimo (b. l. 1-4). Pareiškėjas taip pat buvo pateikęs prašymą įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos laikytis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų (b. l. 1-4). Pareiškėjo skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teismo dėl visų jo pirmiau pateiktų reikalavimų, tačiau dėl reikalavimo įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos laikytis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė (b. l. 13). Be to, tokį reikalavimą, dėl kurio nepasisakė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas taip pat pateikė ir apeliaciniame skunde (b. l. 91-92).
Nurodyta aplinkybė leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl visų pareiškėjo skundo reikalavimų, neatsižvelgė į tinkamą suformulavimą, ar jie atitinka administracinių teismų kompetencijos ribas ir tokiais reikalavimais bus apgintos pareiškėjo teisės, patenkinti teisminio ginčo inicijavimu jo siekti interesai. Šiuo atveju svarbu tai, kad vien tik pirmosios instancijos teismo nurodyto akto panaikinimas pareiškėjo teisių neapgins (ABTĮ 10 str.).
Kiek tai susiję su pareiškėjo prašoma priteisti neturtine žala, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas pateiktame skunde buvo nurodęs, jog, nesudarius jam, kaip neįgaliajam asmeniui, tinkamų Lietuvos Respublikos įstatymais ir Europos Sąjungos teisės aktais numatytų kalinimo sąlygų, prie jo sveikatos būklės pritaikytos aplinkos, jam buvo padaryta žala. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Kalėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nepagrįstai atsisakė jį perkelti į kitus pataisos namus, kuriose yra sudaromos tinkamos kalinimo sąlygos neįgaliesiems (b. l. 1-4).
Nurodytu klausimu teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių kilo dėl deliktinės atsakomybės buvimo, vertina, kad pirmiausiai yra tikslinga aptarti deliktinės atsakomybės sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo pareiga atlyginti pareiškėjui žalą.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Kita vertus, pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, jog viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Būtent įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus atsakovo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti turtinė žala yra kildinama iš delikto, siekiant aiškumo atskirai pasisakytina dėl sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, buvimo ir spręstina, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui prašomą žalos atlyginimą, taip pat dėl specialaus teisinio reguliavimo, pareiškėjo teisių pažeidimo su kurių pažeidimu yra siejama priteisti neturtinė žala.
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas pateiktame skunde buvo nurodęs, jog, nesudarius jam, kaip neįgaliajam asmeniui, tinkamų Lietuvos Respublikos įstatymais ir Europos Sąjungos teisės aktais numatytų kalinimo sąlygų, prie jo sveikatos būklės pritaikytos aplinkos, jam buvo padaryta žala. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Kalėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nepagrįstai atsisakė jį perkelti į kitus pataisos namus, kuriose yra sudaromos tinkamos kalinimo sąlygos neįgaliesiems (b. l. 1-4).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjui padarytos žalos klausimą, pažymėjo, jog pareiškėjui nuo 2013 m. balandžio 10 d., kai jis atvyko į Alytaus pataisos namus, iki kreipimosi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (2013 m. lapkričio 18 d.) aplinka nebuvo pritaikyta asmenims su negalia. Pareiškėją apgyvendinus Alytaus pataisos namų 8-ame lokaliniame sektoriuje 18-ame būryje buvo sudarytos sąlyginai geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, tačiau vis dėlto aplinka nebuvo pritaikyta neįgalių asmenų poreikiams. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad valgykla randasi antrame aukšte, laiptinė nėra pritaikyta neįgaliesiems, jam be galo sunku lipti laiptais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus sudarytai grupei iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. buvo pavesta organizuoti Alytaus pataisos namų 8-ojo lokalinio sektoriaus 2-ojo būrio patalpų pritaikymą nuteistiesiems su negalia. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo kalinimas nepritaikytomis neįgaliesiems sąlygomis ir jo neperkėlimas į kalinimo įstaigą, kurioje tokios sąlygos būtų užtikrintos, sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes jo sveikatai, nepatogumų ir dvasinių kančių, priteisė 1 000 Lt (289,62 Eur) pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neturtinei žalai atlyginti (b. l. 68-72).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentaciją, pastebi, jog teismas sprendė, kad pareiškėjo kalinimas nepritaikytomis neįgaliesiems sąlygomis ir jo neperkėlimas į kalinimo įstaigą, kurioje tokios sąlygos būtų užtikrintos, sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes jo sveikatai, tačiau šiuo atveju buvo vertinta žala susijusi su dviejų skirtingų institucijų neteisėtais veiksmais, t. y. žala, sukelta kalinus pareiškėją prie jo fizinės būklės nepritaikytos aplinkos Alytaus pataisos namuose, kai tinkamu atsakovu šiuose santykiuose būtų Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų (vertinant veiksmus nuo 2013 m. balandžio 10 d., pareiškėjui atvykus į Alytaus pataisos namus, iki kreipimosi į Kalėjimų departamentą (2013 m. lapkričio 18 d.), ir žala, sukelta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nusprendus pareiškėjo neperkelti į kitus pataisos namus, kai tinkamu atsakovu byloje būtų Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir šiuo aspektu susijusia žala. Pažymėtina, jog pareiškėjas pateiktame skunde buvo tik nurodęs, kad, nesudarius jam tinkamų Lietuvos Respublikos įstatymais ir Europos Sąjungos teisės aktais numatytų kalinimo sąlygų, neįgaliajam pritaikytos aplinkos, jam buvo padaryta žala (b. l. 1-4). Apeliaciniame skunde, papildomuose paaiškinimuose b. l. 91-92, 107-109) pareiškėjas prašomą priteisti žalą iš esmės sieja su tinkamu kalinimo sąlygų jam neužtikrinimu Alytaus pataisos namuose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nepagrįstu jo neperkėlimu į kitus pataisos namus.
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje ginčo nagrinėjimo stadijoje nėra visiškai aišku, su kokiais veiksmais pareiškėjas sieja jo prašomą priteisti žalą, t. y. su abiejų institucijų neteisėtais veiksmais, ar tik su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtais veiksmais. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, turėtų pasiūlyti pareiškėjui tikslinti, dėl kokių konkrečių veiksmų jis prašo priteisti neturtinę žalą ir esant poreikiui tikslinti byloje atsakovą, jo atstovus ir į tai atsižvelgus išnagrinėti kilusį ginčą, neišplečiant nagrinėtino ginčo ribų. Pirmiau nurodytos aplinkybės yra reikšmingos vertinant ir galimą neteisėtų veiksmų laikotarpį, trukmę, kai dėl neteisėtų veiksmų atlikimo galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, susijusius tiek su prašomu panaikinti aktu, tiek su prašoma priteisti neturtine žala, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Kiek tai susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės ir proceso šalių pateikiamais argumentais dėl byloje taikytinos teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegijos manymu vis dėlto prasminga kai kuriais aspektais pasisakyti.
Nurodytu klausimu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir BVK) 65 straipsnis numato, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.
BVK 69 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 69 str. 3 d.).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 72 punktas numato, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti, be kita ko, dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu, dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, jos direktorius pristato į Kalėjimų departamentą po tris egzempliorius jo pasirašytos motyvuotos išvados ir nuteistojo charakteristikos. Išvadą tvirtina šio departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba šio departamento direktoriaus pavaduotojas. Patvirtintos išvados pagrindu išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. Vienas paskyros egzempliorius su išvada ir nuteistojo charakteristika išsiunčiamas pataisos įstaigai, į kurią perkeliamas nuteistasis, o kitas egzempliorius su išvada ir charakteristika – pataisos įstaigai, iš kurios į kitą bus perkeltas nuteistasis. Ši įstaiga gautą išvadą ir charakteristiką įsiuva į perkeliamo nuteistojo asmens bylą. Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada.
Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2012 m. birželio 22 d. redakcija) (toliau – ir Paskyrimo taisyklės), 6 punktas numato, jog sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį turintys nuteistieji, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose, jų rašytiniu prašymu turi būti skiriami (perkeliami) į šių įstaigų lokalinius sektorius, kuriuose užtikrinamas nuolatinės ir nenuolatinės priežiūros (pagalbos) teikimas, atsižvelgiant į esamą juose gyvenamųjų vietų skaičių: 6.1. į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus – nepilnamečiai vyrai, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba); 6.2. į Panevėžio pataisos namus – pilnametės ir nepilnametės moterys, kurioms būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba); 6.3. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, esančią Pravieniškių-2 gyvenvietėje, – pilnamečiai vyrai ir moterys, sergantys tuberkulioze; 6.4. į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąją valdybą – pilnamečiai vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčinius nesunkius ir apysunkius nusikaltimus, taip pat už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba); 6.5. į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iąją valdybą – pilnamečiai vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčinius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba); 6.6. į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Rasų g. 8, – pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir pavojingi recidyvistai, kuriems būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba). Nurodytų taisyklių 8 punktas numato, jog esant išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistuosius toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, Kalėjimų departamentas gali perkelti nuteistuosius iš vienų pataisos namų į kitus, neatsižvelgdamas į šių taisyklių 1.1–1.5 punktuose nurodytas nuteistųjų kategorijas, tačiau užtikrinant BVK 70 straipsnio 3 dalyje nustatytus izoliavimo reikalavimus.
Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės (BVK 111 str.) ir tokiu būdu būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis ir minėtos bendrosios taisyklės. Įstatymų leidėjas BVK 69 straipsnio 2 dalimi suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui Pataisos įstaigų vidaus taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės (BVK 69 str. 1 d.), nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą. Lingvistiškai aiškinant minėtas BVK 69 straipsnio 2 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkto normas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiose normose įtvirtinta administravimo subjekto teisė (diskrecija), o ne pareiga (teisės normose vartojama formuluotė „leidžiama“) perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą.
Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovas nėra absoliučiai laisvas vertinti tokias aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, tokių kaip: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (VAĮ 3 str. 1 p.). Taigi šiais atvejais viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, kalinamojo, žmogaus teisės, be kita ko, įvertinus suvaržymus, kuriuos objektyviai sąlygoja nustatytas kalinimo režimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytu būdu suteiktos diskrecijos įgyvendinimas suponuoja ir teisinio tikrumo, aiškumo principų įgyvendinimą. Be to, svarbu yra ir tai, kad administravimo subjekto naudojimasis įstatymų leidėjo jam suteikta diskrecija turi būti motyvuotas. BVK 69 straipsnio 2 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkto taikymo kontekste pažymėtina, kad Kalėjimų departamento kompetentingo pareigūno administracinis aktas perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės lėmė išvadą, jog yra (nėra) išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą perkelti jį į kitą kalinimo įstaigą grindė savo sveikatos būkle, tuo, jog jis yra neįgalus asmuo ir kalinimo įstaigoje, kurioje jis buvo paskirtas atlikti bausmę, gyvenamoji aplinka nėra pritaikyta jo poreikiams (b. l. 23-25). Atitinkamai, sprendžiant dėl pareiškėjo pateikto prašymo turėjo būti išsamiai vertinamos aplinkybės dėl jam, kaip neįgaliajam, tinkamų kalinimo sąlygų pritaikymo ir jo perkėlimo į kitą kalinimo įstaigą, kur tokios sąlygos būtų sudarytos, turėjo būti įvertintos ir neįgaliesiems suteikiamos teisės.
Kiek tai susiję su asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, teisėmis, pažymėtina, jog neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas), Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Visų pirma nė su vienu asmeniu, be jo laisvo sutikimo, negali būti atliekami jokie medicinos ar moksliniai bandymai. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra numatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra suprantamas pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.).
Atliekant nurodytą vertinimą turėjo būti atsižvelgiama ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. Šiuo aspektu EŽTT, nagrinėdamas situaciją, kai pareiškėjas, kenčiantis dėl daugelio sveikatos problemų, įskaitant visišką apatinės kūno dalies paralyžių ir itin blogą regėjimą, buvo įkalintas beveik trejiems metams pataisos įstaigoje, kuri nebuvo pritaikyta neįgaliesiems, pažymėjo, jog pareiškėjo judėjimo apribojimai buvo tokie stiprūs, kad jis negalėjo valgyti valgykloje kartu su kitais įkalintais asmenimis, jo formalus atskyrimas nuo kitų įkalintųjų stigmatizavo jį ir savaime buvo pagrindinis jo oraus gyvenimo atšiaurioje bausmės vykdymo institucijos aplinkoje ribojimas. EŽTT akcentavo, kad valstybės turi pareigą užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą, ir valstybė negali atleisti savęs nuo tokios pareigos perkeldama tą atsakomybę kitiems kaliniams. Įvardintoje situacijoje nurodydama kitiems kaliniams rūpintis pareiškėju valstybė nesiėmė būtinų žingsnių, kad panaikintų aplinkos ir požiūrio barjerus, kurie rimtai trukdė pareiškėjui dalyvauti kasdienėje veikloje kartu su kitais įkalintaisiais, kas kliudė jo integracijai ir dar labiau jį stigmatizavo. EŽTT akcentuoja, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jiems savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr. EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.
Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. 2S-6331 atsakovas nurodė, kad pareiškėjas sugeba pats savimi pasirūpinti, slauga ar priežiūra jam nereikalinga (b. l. 7, 20), tačiau byloje nėra aišku, kokiu pagrindu remiantis Kalėjimų departamentas, priimdamas skundžiamą 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą, padarė minėtas išvadas, ar pagrįstai buvo naudojantis diskrecijos teise įvardinta, kad socialinės slaugos ar globos nuteistajam A. Ž. nereikia, jis gali pats savimi pasirūpinti ir jis atitinkamai pagrįstai jis nebuvo perkeltas į kitus pataisos namus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti žalos atlyginimo, kai ji yra siejama su jo nepagrįstu neperkėlimu į kitą pataisos įstaigą, turėjo atskirai vertinti, ar pareiškėjas turėjo būti perkeltas į jo prašomą atskirą sektorių, esantį Vilniaus pataisos namuose. Vertindamas nurodytą klausimą teismas turi svarstyti galimybę pasitelkti ir sveikatos specialistus, kiek tai yra reikšminga pareiškėjo specialiems poreikiams ir sveikatos būklei atskirai įvertinti, atsižvelgti, ar pareiškėjo kalinimas Alytaus pataisos namuose atitinka pareiškėjo sveikatos būklę, ar tokiu kalinimu yra jam užtikrinamos pirmiau šioje teismo nutartyje minėtos teisės ir atitinkamai spręsti, ar Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tinkamai vadovavosi jam suteikta diskrecijos teise spręsdamas pareiškėjo prašymą jį perkelti į kitus pataisos namus. Sprendžiant nurodytą klausimą turi būti vadovaujamasi pirmiau minėtais ir kitais aktualiais EŽTT išaiškinimais, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos neįgaliesiems deklaruojamomis teisėmis, Konstitucijos 21 straipsniu, numatančiu, jog draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė pareiškėjo inicijuotą ginčą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujančio ir atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujančio ir atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė