Civilinė
byla Nr. 3K-3-47/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos: 16.1; 16.5.5; 16.5.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Januškienės (pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Vinco
Versecko,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. E. R. kasacinį skundą dėl
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
rugpjūčio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Pakruojo
ūkininkų kredito unijos ieškinį atsakovei A. E. R. dėl žalos atlyginimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui
dėl darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šioje byloje
keliamas darbuotojo – vyriausiojo buhalterio ir vyriausiojo kasininko –materialinės
atsakomybės darbdaviui klausimas.
Ieškovas Pakruojo
ūkininkų kredito unija prašė priteisti iš atsakovės A. E. R. 116 500 Lt materialinei žalai atlyginti. Ieškovo
teigimu, atsakovė dirbo kredito unijoje nuo 2000 m. gegužės 1 d. vyriausiąja
finansininke, su ja buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
Atsakovė buvo supažindinta su kredito unijos buhalterio nuostatais, pagal kurių
6.5 punktą ji, kaip vyriausioji buhalterė, atliko ir vyriausiosios kasininkės
pareigas. 2004 m. gegužės 27 d. atsakovė atleista iš darbo pagal DK
136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 237
straipsnio 1 dalies 3 punktą. 2003 m. gruodžio 31 d.–2004 m. sausio
14 d. kredito unijoje trūko 116 500 Lt. Asmenys, atlikę neteisėtas operacijas
kompiuterinėje kredito unijos apskaitoje, nenustatyti. Ieškovo nuomone, šią
žalą turėtų atlyginti atsakovė DK 245 straipsnio pagrindu. Atsakovė, dirbdama
vyriausiąja buhaltere ir vyriausiąja kasininke ir turėdama pareigą pasirašyti
buhalterinius dokumentus, būdama atsakinga už teisingą buhalterinę apskaitą, turėjo
užtikrinti, kad būtų tinkamai saugomi buhalteriniai dokumentai. Atsakovė
netinkamai vykdė Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo ir pareiginių
nuostatų reikalavimus, nevykdė Pakruojo ūkininkų kredito unijos vidaus
kontrolės organizavimo tvarkos 13.27 punktu jai nustatytos kredito unijos
finansinių dokumentų tinkamos registracijos, laikymo ir saugojimo pareigos, 3
punktu jai pavestų apskaitos tvarkymo, organizavimo ir vykdymo bei šio darbo
kontrolės pareigų, taip sudarydama sąlygas žalai atsirasti. Ieškovo nuomone, atsakovė
nebuvo atidi, pernelyg pasitikėjo buhalterijos darbuotojais ir nekontroliavo jų
atliekamo darbo. Jei atsakovė nebūtų pažeidusi pareiginių nuostatų ir kitų jos
darbą reglamentuojančių teisės aktų, kredito unijoje nebūtų galima atlikti neteisėtų
operacijų ir pasisavinti lėšų, todėl atsakovė turėtų atlyginti ieškovo patirtą
žalą DK 255 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Atsakovė pareiškė
ieškovui priešieškinį prašydama: 1) atnaujinti ieškinio padavimo terminą dėl neišmokėto
atlyginimo laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 22 d. iki 2004 m. gegužės 27 d. ir
vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimo už uždelsimo laiką; 2) priteisti iš ieškovo
302 750 Lt atlyginimo už vyriausiojo buhalterio ir vyriausiojo kasininko darbą
nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės 27 d., buhalterio darbą nuo 2004
m. vasario 13 d. iki 2004 m. gegužės 27 d.; 3) priteisti iš ieškovo 150
000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš ieškovo vidutinį mėnesinį
darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 22 d. iki 2004 m. gegužės 27
d. ir vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką nuo 2004 m. gegužės 27 d. iki
teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsakovė nurodė, kad dirbo ieškovo vyriausiojo
buhalterio, vyriausiojo kasininko ir buhalterio darbą, nors atitinkamos darbo
sutartys nebuvo sudarytos, todėl ieškovas turi sumokėti jai darbo užmokestį, t.
y. nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės 27 d. – po 3000 Lt per mėnesį už
vyriausiojo buhalterio darbą ir po 3000 Lt per mėnesį už vyriausiojo kasininko
darbą, taip pat už buhalterio darbą nuo 2004 m. vasario 13 d. iki 2004 m.
gegužės 27 d. po 2500 Lt, iš viso 302 750 Lt. Ieškovas, 2004 m.
gegužės 27 d. atleisdamas atsakovę iš darbo, su ja tinkamai neatsiskaitė (DK
141 straipsnio 1 dalis). Be to, atsakovei nebuvo apmokėtos visos dirbtos dienos,
už kurias priteistinas darbo užmokestis. Dėl to, kad ieškovas nemokėjo
atsakovei už atliekamą darbą, ji patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus,
todėl turi atlyginti jai moralinę žalą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).
Byloje apeliacinės
instancijos teismo nustatyta, kad atsakovė į darbą vyriausiosios finansininkės
pareigoms priimta 2000 m. gegužės 1 d., su ja sudaryta visiškos materialinės
atsakomybės sutartis. Lietuvos centrinė kredito unija, 2004 m. vasario 12 d.
patikrinusi ieškovo apskaitos dokumentus, ataskaitas, nustatė nemažai
buhalterinės apskaitos pažeidimų, dėl kurių ieškovui buvo padaryta 116 500 Lt
žalos. 2003 m. gruodžio 31 d.–2004 m. sausio 1 d. Pakruojo ūkininkų kredito
unijos grynųjų pinigų likučiai kasoje ir fizinių asmenų indėlių likučiai iki
pareikalavimo buvo sumažinti 116 500 Lt. Unijos narys G. L. 2003
m. gruodžio 31 d. į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą banke įnešė 100 000 Lt,
kurių paskirtis buvo papildyti jo, kaip unijos nario, sąskaitą. Ieškovo
buhalterinė apskaita tvarkyta kompiuteriniu būdu; atlikus kompiuterinėje
apskaitoje įrašą į G. L. sąskaitą unijoje įnešta 100 000
Lt ir taip padidintas G. L. sąskaitos unijoje likutis. Šis
įrašas pagrįstas dokumentais. Tą pačią dieną unijos kompiuterinėje apskaitoje
atliktas įrašas, kad iš G. L. sąskaitos grynais pinigais
nuimta 100 000 Lt ir taip sumažintas G. L. sąskaitos
likutis ir unijos kasos likutis 100 000 Lt. Pirminių dokumentų, patvirtinančių
šios operacijos pagrįstumą ir teisėtumą, t. y. kad ši pinigų suma buvo G. L. išduota, nėra. 2004 m. sausio 1 d. unijos
kompiuterinėje apskaitoje padarytas įrašas, kad į unijos nario G.
L. sąskaitą įnešta 100 000 Lt, tačiau pirminių dokumentų, patvirtinančių
šios operacijos tikrumą, nėra. Taip buvo atkurtas G. L. sąskaitos
pinigų likutis ne grynais pinigais ir nebuvo atkurtas likutis unijos kasos
sąskaitoje „vyr. kasininkas – pinigai“, o kompiuterinėje apskaitoje buvo
parodyta, kad 100 000 Lt įplaukė į unijos atsiskaitomąją sąskaitą ir taip buvo
padidintas unijos atsiskaitomosios sąskaitos likutis 100 000 Lt. Atliekant šią
operaciją, dokumentų, patvirtinančių jos pagrįstumą, nėra. 2004 m. sausio 14 d.
kompiuterinėje apskaitoje padarius įrašą sumažintas unijos atsiskaitomosios sąskaitos
likutis 100 000 Lt ir fizinių asmenų indėlių iki pareikalavimo sąskaitos
likutis. Atliekant šias operacijas faktiškai buvo paslėptas 100 000 Lt
grynų pinigų trūkumas fizinių asmenų indėlių iki pareikalavimo sąskaitoje.
Trūkumas buvo padengtas iš ieškovo pelno 2004 m. vasario 17 d. valdybos ir
stebėtojų tarybos sprendimo pagrindu. Analogiška kompiuterinė apskaitos
operacija buvo atlikta 2004 m. vasario 14 d. padarius įrašą
sumažinant 16 500 Lt unijos kasos sąskaitą ir fizinių asmenų indėlių iki
pareikalavimo sąskaitą taip pat be pirminių dokumentų, patvirtinančių šių
operacijų tikrumą ir teisėtumą. Šis trūkumas taip pat padengtas iš ieškovo
turto. Atsakovė Radviliškio rajono apylinkės 2007 m. balandžio 17 d. teismo
nuosprendžiu išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių apygardos
teismas 2009 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.
Teismas konstatavo,
kad atsakovės kaltės dėl pinigų dingimo nenustatyta, t. y. žalos tiesioginiais atsakovės
veiksmais nepadaryta. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už
įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą
atsako ūkio subjekto vadovas. Ieškovo nurodomi atsakovės veiksmai (neveikimas),
t. y. kad ji nebuvo atidi, pasitikėjo darbuotojais, nekontroliavo darbuotojų,
teismo nuomone, neturi priežastinio ryšio su atsiradusiais padariniais – pinigų
dingimu ar pasisavinimu. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio
17 d. nuosprendyje ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartyje konstatuota, kad, esant
tyčinei kitų nenustatytų asmenų veikai, A. E. R. nenumatė
ir negalėjo numatyti atsirasiančių padarinių. Taigi civilinės atsakomybės
prasme nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės neatidumo, pasitikėjimo
darbuotojais, kontrolės stokos ir pinigų dingimo fakto. Neteisėtos operacijos
atliktos po darbo valandų, todėl nepagrįstas ieškovo nurodomas neveikimas, t.
y. kad darbo pabaigoje atsakovė neperskaičiuodavo kasos. Vyriausiojo buhalterio
pareigų tinkamas vykdymas nėra apsaugos nuo neteisėtų (nusikalstamų) veiksmų
garantas ir galėjo turėti įtakos ne žalos išvengimui ir pinigų sugrąžinimui,
bet pinigų dingimo išaiškinimo (fakto nustatymo) momentui per kiek įmanoma
trumpiausią laiką. Ieškovui neįrodžius ir teismui nenustačius DK 246
straipsnyje įtvirtintų materialinės atsakomybės sąlygų visumos, t. y.
priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir žalos atsiradimo bei nenustačius jos
kaltės, ieškinys atmestas.
Spręsdamas dėl
priešieškinio teismas nurodė, kad, atsakovei reikalavimą pareiškus
2007 m. kovo 19 d., su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimas
nagrinėtinas nuo 2004 m. kovo 19 d., o ieškinio reikalavimų dalis iki šios
datos atmestina praleidus senaties terminą reikalavimams, susijusiems su darbo
užmokesčiu, pareikšti. Tuo pačiu pagrindu teismas taip pat atmetė atsakovės
priešieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už 5 darbo dienas nuo
2004 m. gegužės 22 d. iki 2004 m. gegužės 27 d., nes šis reikalavimas buvo
pareikštas tik 2008 m. vasario 1 d. Atsakovės reikalavimą priteisti
didesnį darbo užmokestį už nurodytus laikotarpius dėl to, kad ji dirbo
papildomą darbą ir jos atlyginimas, palyginus su administracijos vadovo, buvo
mažesnis, teismas atmetė, nes ieškovės mėnesinis darbo užmokestis buvo nuolatinis
– 1600 Lt, dirbama pagal penkių dienų darbo savaitės grafiką, darbo funkcijas
atlikdavo darbo laiku. Teismas atmetė atsakovės reikalavimą priteisti neturtinę
žalą dėl neišmokėto darbo užmokesčio skirtumo, nes neįrodytas neturtinės žalos
atsiradimo pagrindas ir nėra civilinės atsakomybės pagrindų.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugpjūčio 24 d.
nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo
dalį, kuria atmestas ieškinys, ir tenkino ieškinio dalį – priteisė ieškovui iš
atsakovės 80 000 Lt žalai atlyginti; kitas teismo sprendimo dalis paliko
nepakeistas.
Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad atsakovė, kaip vyriausioji buhalterė, buvo
atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11
straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad ieškovo kompiuterinėje buhalterinėje
apskaitoje buvo atliekami neteisingi įrašai ir nebuvo išsaugoti pirminiai
dokumentai, patvirtinantys kompiuterinių įrašų teisingumą, nustatyta Lietuvos
centrinės kredito unijos 2004 m. vasario 17 d. patikrinimo aktu, Finansinių
nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės
veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus 2004 m. gegužės 18 d. specialisto
išvada, liudytojų parodymais. Teismas nustatė, kad apskaitoje buvo užfiksuotos
operacijos, kurios neatitinka tikrovės, nes jos nepagrįstos apskaitos
dokumentais, jos iš tikrųjų ir neįvyko, nes kompiuterinėje apskaitoje įrašai
buvo atlikti, siekiant paslėpti grynųjų pinigų trūkumą. Visos ūkinės
operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais.
Vyriausiasis buhalteris yra atsakingas už apskaitos dokumentų tikrumą
(Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė, kaip vyriausioji kasininkė, pagal Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d.
nutarimu Nr. 179 patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų
atlikimo taisykles buvo materialiai atsakinga už visų priimtų pinigų saugumą ir
visus nuostolius, kuriuos ūkio subjektas gali patirti tiek dėl sąmoningų
kasininko veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų atlikimo.
Nustatyti pažeidimai patvirtina, kad atsakovė netinkamai ėjo vyriausiosios
buhalterės ir vyriausiosios kasininkės pareigas, dėl to ieškovui buvo padaryta
116 500 Lt žalos. Atsakovė privalo žalą atlyginti visiškai, nes su ja yra
sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Atsakovės darbas buvo
susijęs su lėšų išsaugojimu, tačiau dėl padarytų kompiuterinėje apskaitoje
tikrovės neatitinkančių, nepagrįstų apskaitos dokumentais įrašų jos
neišsaugotos. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės veiksmuose dėl padarytos
žalos nėra tyčios. Atsižvelgdama į aplinkybę, kad Lietuvos centrinės kredito
unijos patikrinimų buvo nustatyta Pakruojo ūkininko kredito unijoje nemažai
buhalterinės apskaitos organizavimo, už kurį yra atsakingas unijos vadovas,
trūkumų, taip pat į atsakovės turtinę padėtį (atleista iš darbo, pensininkė,
ieškiniui užtikrinti areštuotas žemės sklypas įvertintas 14 000 Lt), teisėjų
kolegija atlygintinos žalos atsakovui dydį sumažino iki 80 000 Lt (DK 257
straipsnio 5 dalis).
Apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas atsakovės apeliacinį skundą dėl pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti jos priešieškinio
reikalavimai, sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis,
papildomai nurodydamas, kad laikotarpis, už kurį galima priteisti darbo
užmokestį, yra ne ieškinio senaties terminas, per kurį asmuo gali apginti savo
pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, todėl CK 1.131 straipsnio 2 dalies
nuostatos dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo DK 298 straipsnyje
nustatytam terminui netaikomos.
III. Kasacinio skundo
argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria
panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas
ieškinys, ir prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti
iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl
vyriausiojo kasininko atsakomybės (DK 246 straipsnis, Vyriausybės 2000 m.
vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos
operacijų atlikimo taisyklių 22 punktas). Atsakovė nurodo, kad tam, jog
būtų galima konstatuoti, jog darbuotojas-kasininkas yra atsakingas už jam
patikėtų pinigų neišsaugojimą pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų
atlikimo taisykles, būtina nustatyti, kad konkretus darbuotojas darbdavio
pinigus priėmė, bet dėl savo kaltų veiksmų ar netinkamo ir (ar) nesąžiningo
pareigų vykdymo jam perduotus pinigus prarado (neišsaugojo). Taigi būtina
nustatyti, kad pinigai darbuotojui buvo perduoti, nustatyti trūkumą ir jo atsiradimo
priežastis, t. y. ar trūkumas atsirado dėl darbuotojo neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Pinigų trūkumas ūkio subjekto kasoje turi būti nustatomas vadovaujantis Vyriausybės
2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir
kasos operacijų atlikimo taisyklių 21 punktu, pagal kurį, nustačius pinigų
trūkumą kasoje, ūkio subjekto vadovo paskirta inventorizacinė komisija
patikrina esamus pinigus; patikrinimas įforminamas pinigų inventorizavimo
aprašu. Taigi pinigų ūkio subjekto trūkumas turi būti nustatomas atliekant
inventorizaciją. Inventorizacijos metu nustatomas skirtumas tarp kasoje
inventorizacijos atlikimo metu esančių pinigų ir pinigų, kurie turėjo būti
kasoje pagal pirminius apskaitos dokumentus, kasos pajamų ir išlaidų orderius.
Tai leidžia nustatyti trūkumo susidarymo laiką ir mechanizmą. Tačiau
nagrinėjamoje byloje ieškovo administracijos vadovas, nustatęs pinigų trūkumą,
inventorizacijos komisijos nepaskyrė ir kasos inventorizacijos neatliko. Kitų
rašytinių įrodymų, kuriuose būtų fiksuota aplinkybė, kad atsakovė neišsaugojo
jai perduotų pinigų, nėra. Dėl šios priežasties laikytina, kad byloje nenustatyta,
kada atsirado 116 500 Lt trūkumas ir kad šis atsirado būtent atsakovei einant
vyriausiosios kasininkės pareigas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje yra
nustatyta, jog ieškovo pinigai buvo patikėti saugoti ir kitiems darbuotojams.
2. Dėl vyriausiojo
buhalterio atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovo
buhalterinės apskaitos programoje atliekamomis operacijomis siekta paslėpti
grynųjų pinigų trūkumą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnį vyriausioji
buhalterė atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą. Siekiant patraukti vyriausiąją
buhalterę, su kuria yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis,
materialinėn atsakomybėn, būtina nustatyti iš esmės visas DK 246 straipsnyje
įtvirtintas materialinės atsakomybės sąlygas. Su darbuotoju sudarius visiškos
materialinės atsakomybės sutartį jo kaltė preziumuojama, tačiau apeliacinės
instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė yra materialiai atsakinga už pinigų
trūkumą, nenustatęs priežastinio ryšio tarp darbuotojo neteisėtų veiksmų ir
žalos atsiradimo. Atsakovės teigimu, pinigų trūkumas atsirado ne dėl neteisėtų
operacijų, atliktų ieškovo buhalterinės apskaitos sistemoje, bet todėl, kad
nenustatytu laiku iki 2004 m. sausio 3 d. nenustatyti asmenys pasisavino ieškovo
pinigus. Taigi, neteisingai buhalterinėje apskaitoje parodytos buhalterinės
operacijos nelėmė pinigų trūkumo atsiradimo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo
teigti, kad dėl atsakovės neveikimo buvo atliktos neteisingos operacijos ir
neišsaugoti pirminiai apskaitos dokumentai. Pirmosios instancijos teismas
nustatė, kad žala ieškovui padaryta ne dėl atsakovės veiksmų (neveikimo), bet
dėl tyčinių (nusikalstamų) kitų asmenų veiksmų, kurių atsakovė negalėjo
numatyti; neteisėtos operacijos atliktos po darbo valandų; buhalterinės
apskaitos programoje operacijos, kuriomis slėptas pinigų trūkumas, buvo
atliktos atbuline data. Apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti Lietuvos
teismo ekspertizės centro specialisto 2005 m. gegužės 30 d. išvadą Nr. 11-882 dėl
ūkinių operacijų atlikimo vietos ir laiko.
Pagal Buhalterinės
apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai
turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje
numatytą atvejį; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio
įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o pagal šio straipsnio 4 dalį – apskaitos
registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės
operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai
padaryti. Atsakovės teigimu, apie 2003 m. gruodžio 31 d. operaciją (operacijos
pluoštas Nr. 049), kuri buvo padaryta 2004 m. sausio 3 d., ji nežinojo ir
negalėjo žinoti, nes ši operacija buvo atlikta po to, kai buvo užregistruotos
2003 m. gruodžio mėnesį atliktos ūkinės operacijos. Atitinkamai ieškovo
buhalterinėje sistemoje parodyta 2004 m. sausio 1 d. operacija Nr. 003
(kai buvo išimti pinigai iš kasos) galėjo būti padaryta po 2004 m. sausio 3 d.,
t. y. atsakovei užregistravus 2004 m. sausio 1-3 d. atliktas ūkines operacijas,
todėl apie jos atlikimą atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad atliktos
operacijos ir pinigų trūkumas atsirado dėl atsakovės neteisėto neveikimo.
Pažymėtina, kad nei
Buhalterinės apskaitos įstatyme, nei Pakruojo ūkininkų kredito unijos vyriausiojo
buhalterio pareiginiuose nuostatuose nėra įtvirtintos vyriausiojo buhalterio
pareigos užtikrinti, kad po darbo valandų nebūtų galimybės atlikti buhalterinių
operacijų. Pareiga užtikrinti, kad darbo priemonėmis negalėtų pasinaudoti
nenustatyti asmenys, tenka administracijos vadovui, kuris turi užtikrinti ieškovo
turto apsaugą ir tikslinį panaudojimą. Tokia pareiga nustatyta Buhalterinės
apskaitos įstatymo 19 straipsnyje, pagal kurį apskaitos dokumentai ir registrai
iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo
nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų
saugumą. Ieškovo administracijos vadovas nenustatė tokios tvarkos ir nesiėmė priemonių
apskaitos dokumentams, registrams ir pinigams apsaugoti. Tai patvirtina 2004 m.
vasario 8 d. įvykdyta pinigų iš ieškovo būstinės vagystė.
Atsiliepimo į
kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Civiliniame procese
galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra
ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo
šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta
CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas
patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu,
o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų (išskyrus šio
straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį – kai to reikalauja viešasis interesas).
Šioje byloje kasaciniu skundu yra skundžiama apeliacinės instancijos teismo
nutarties dalis dėl darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo, todėl teisėjų kolegija
pasisako dėl konkrečios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies teisėtumo.
Dėl vyriausiojo buhalterio
ir vyriausiojo kasininko materialinės atsakomybės darbdaviui taikymo
Materialinė
atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. DK
245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės
pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui,
neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo
materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui
žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. DK
253 straipsnio, reglamentuojančio darbuotojų materialinės atsakomybės atvejus,
5 punkte nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą,
atsiradusią dėl netinkamo materialinių vertybių saugojimo, 6 punkte – dėl
netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos. Darbuotojų
materialinės atsakomybės ribos nustatytos DK 254 straipsnyje, pagal kurį
darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų
vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus DK
255 straipsnyje. DK 255 straipsnio 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad
darbuotojas privalės atlyginti visą žalą tuo atveju, kai su juo buvo sudaryta
visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos
materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių
darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu,
išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui
naudotis darbe.
Pagrindinis
darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius.
Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1)
padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3)
yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra
pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo
susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo
veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai
yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės
sąlygos. Nustačius nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė
darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl
kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji
atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra
savarankiška turtinės atsakomybės rūšis.
Materialinės
atsakomybės sąlyga – žala yra tikroji tiesioginė žala ir negautos sumos, kurias
nukentėjusi šalis būtų gavusi, jei pažeidėjas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo
pareigas. Darbuotojų materialinė atsakomybė paprastai atsiranda dėl tikrosios tiesioginės
žalos padarymo, t. y. turto netekimo, sužalojimo ir pan., tačiau galimi
atvejai, kai dėl darbuotojo veiksmų, be padarytos tiesioginės žalos, darbdavys praranda
tam tikras pajamas, kurias darbuotojas taip pat turėtų atlyginti darbdaviui. Dar
viena iš būtinų materialinių atsakomybės sąlygų – neteisėta veika – suprantama
kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų –
lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra
tinkamai atlikti savo pareigas; jo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu,
kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus. Trečioji
materialinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir
atsiradusios žalos. Analizuojant priežastinį ryšį nustatoma, dėl kieno veikos
atsirado ir kokio dydžio žala. Taip pat gali būti nustatytas ir netiesioginis priežastinis
ryšys, kai tam tikri darbuotojo veiksmai (neveikimas) yra sąlyga žalai padaryti
(pvz., neatliekama ar netinkamai atliekama materialinių vertybių apskaita, neužrakinamas
sandėlis, dėl to pavagiamas turtas ir pan.). Pasisakydamas dėl kaltės
materialinės darbuotojo atsakomybės atveju kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekviena
darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar
netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo)
yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I.
D., bylos Nr. 3K-3-446/2009). Pažymėtina, kad nuo kaltės rūšies, jos
laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. Be to, minėta,
būtinos dar dvi sąlygos materialinei atsakomybei atsirasti, būtent: kad
atsakomybės šalys teisės pažeidimo metu būtų susijusios darbo teisiniais
santykiais ir kad žalos atsiradimas būtų susijęs su darbo veikla. Sutartimi
gali būti sutarta ir dėl kitų sąlygų.
Šioje byloje svarbus
vyriausiojo buhalterio, atliekančio ir vyriausiojo kasininko funkcijas, materialinės
atsakomybės, reglamentuojamos ir specialiųjų teisės normų bei visiškos
materialinės atsakomybės sutartimi, klausimas. Visiška materialinė atsakomybė
reiškia, kad darbuotojui taikoma turtinio pobūdžio atsakomybė už jo kaltais
veiksmais ar neveikimu padarytą žalą, kuri nėra ribojama dydžiu. Atlygintinos
žalos dydį sudaro padaryta žala, ir jos dydis neribojamas pagal DK ir kitus
įstatymus, jeigu visiškos materialinės atsakomybės sutartis galioja (jei ši
sutartis neprieštarauja įstatymo imperatyviosioms nuostatoms ar nėra nuginčyta
kaip negaliojanti). Visiškos materialinės atsakomybės sutarties, kuria
dažniausiai pagal DK darbuotojui taikoma materialinės ribotos atsakomybės
sąlyga pakeičiama į neribotą, nekeičia kitų darbuotojo materialinės atsakomybės
sąlygų. Visiška materialinė atsakomybė, atsirandanti dėl turtinės darbuotojo atsakomybės
ribų panaikinimo, taikoma kaltės ir kitų materialinės atsakomybės sąlygų
pagrindu.
Pagal nagrinėjamos
bylos duomenis atsakovė, kaip vyriausioji buhalterė, tvarkė ieškovo, kaip ūkio
subjekto, apskaitą, į kurią privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir
ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio
arba struktūros pasikeitimu (Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2
dalis, 10 straipsnio 1 dalis); su ja buvo sudaryta visiškos materialinės
atsakomybės sutartis. Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta vyriausiojo buhalterio atsakomybė už buhalterinių įrašų teisingumą. Visos
ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais,
išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį; apskaitos dokumentai surašomi
ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (Buhalterinės
apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje). Pakruojo ūkininkų kredito unijos
apskaitos vedimo ir atsiskaitymų mokėjimo nurodymais vykdymo tvarkos 3 punkte
įtvirtinta nuostata, kad kredito unijos apskaitos operaciniam darbui vadovauja
vyriausiasis buhalteris; šio dokumento 76 punkte nustatyta, kad visos
operacijos, atliekamos pinigais arba mokėjimo nurodymu, kompiuterinės apskaitos
programoje turi būti užfiksuotos tą pačią dieną, o 78 punkte – kad vyriausiasis
buhalteris atsakingas už pinigų paskirstymą kasininkams, jei šios funkcijos
nepaskirstytos kitiems darbuotojams; 82, 99 punktuose nustatytas grynų pinigų
perdavimas vyriausiajam buhalteriui po darbo dienos. Pagal Pakruojo ūkininkų kredito
unijos vidaus kontrolės organizavimo tvarkos 13.1, 13.5 punktus vyriausiasis
buhalteris atsakingas už seife laikomus grynuosius pinigus, kuriuos jis
perskaičiuoja pasibaigus darbo dienai ir sutikrina su esančiais apskaitoje.
Taip pat šiame dokumente nustatyta vyriausiojo buhalterio atsakomybė už
materialinių vertybių apskaitą, kredito unijos dokumentų registravimą, laikymą
ir saugojimą. Pakruojo ūkininkų kredito unijos vyriausiojo buhalterio
pareiginių nuostatų 6.1, 6.5, 9 punktuose nustatyta, kad vyriausiasis
buhalteris tvarko unijos buhalterinę apskaitą, atlieka ir vyriausiojo kasininko
pareigas, atsako už pinigų paskirstymą kasininkams, unijos buhalterinių įrašų
teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku. Nurodytuose norminiuose
dokumentuose įtvirtintos nuostatos yra aktualios įvertinant pagal susiklosčiusią
faktinę situaciją, ar atsakovei pagrįstai taikyta materialinė atsakomybė, ar
yra visos DK 246 straipsnyje įtvirtintos sąlygos šiai atsakomybei kilti.
Bylos nagrinėjimo
metu nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 31 d., 2004 m. sausio 1, 14 d., 2004 m.
vasario 14 d. Pakruojo ūkininkų kredito unijos grynųjų pinigų likučiai kasoje
ir fizinių asmenų indėlių iki pareikalavimo sąskaitos likučiai buvo sumažinti
116 500 Lt. Nurodytomis dienomis buvo atliktos tam tikros ūkinės operacijos,
kurių metu buvo paslėptas grynųjų pinigų trūkumas ir kurios nebuvo pagrįstos
dokumentais. Asmenys, atlikę šias operacijas, nenustatyti. Taip pat byloje nėra
duomenų apie tai, kada konkrečiai pinigai dingo (buvo paimti ir kas tai padarė)
iš kasos, už kurią, minėta, buvo atsakinga atsakovė ir, pagal byloje esančius
duomenis, iki 2004 m. vasario 10 d. perdavimo akto surašymo pas ją buvo
seifo raktai. Byloje nenustatyta, ar tai tik apskaitoje esantis buhalterinis
trūkumas. Sprendžiant dėl darbuotojo materialinės atsakomybės yra būtina
nustatyti jo atliktą neteisėtą veiką, kuri turėtų būti priežastis žalai
atsirasti. Faktinį ieškinio pagrindą ir reikalavimo dydį turi įrodyti ieškovas
(CPK 178 straipsnis). Lėšų trūkumas pagal apskaitos duomenis nėra pakankamas
patvirtinimas, kad iš tikrųjų yra padaryta žala, nes nepaneigta, kad tai gali
būti apskaitos klaidos ar netikslumai. Be to, yra svarbu, dėl kokių priežasčių
ir kada susidarė trūkumas, ar dėl tų priežasčių yra neteisėtos operacijos
grynaisiais ar negrynaisiais pinigais. Sprendžiant, ar trūkumas susidarė, t. y.
ar lėšos dingo dėl netinkamos apskaitos sudarytų sąlygų, gali būti svarbus
pinigų pasisavinimo būdas, laikas ir kitos aplinkybės.
Vyriausiasis
finansininkas (vyriausiasis buhalteris) atsako už netinkamą apskaitą, kuri
tiesiogiai nėra lėšų dingimo priežastis, bet sudaro ar palengvina tam sąlygas.
Tokie veiksmai yra pagrindas vyriausiojo finansininko materialinei atsakomybei,
o esant sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, visa apimtimi.
Atsižvelgiant į konkrečias neteisėto lėšų užvaldymo aplinkybes, netinkamos
apskaitos nulemto trūkumo padengimas visa ar pagrindine dalimi tik už tinkamą
apskaitą atsakingo asmens nebūtų teisingas. Bylą nagrinėję teismai skirtingai
vertino atsakovės darbinių funkcijų atlikimą nurodytų operacijų atlikimo
laikotarpiu ir skirtingai sprendė dėl priežastinio ryšio tarp jos veikos ir
nustatyto trūkumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė nėra
atsakinga už tai, kad nenustatyti asmenys atliko neteisėtas ūkines operacijas,
dėl to ieškovas patyrė žalos. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą
išvadą, konstatuodamas, kad byloje nustatyti pažeidimai patvirtina, kad atsakovė
netinkamai ėjo vyriausiosios buhalterės ir vyriausiosios kasininkės pareigas,
dėl to ieškovui buvo padaryta 116 500 Lt žalos; atsakovės darbas buvo susijęs
su lėšų išsaugojimu, tačiau dėl padarytų kompiuterinėje apskaitoje tikrovės
neatitinkančių, apskaitos dokumentais nepagrįstų įrašų jos neišsaugotos. Tačiau
kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tam, jog būtų konstatuota šioje
byloje atsakovės, kaip vyriausiosios buhalterės ir vyriausiosios kasininkės,
materialinė atsakomybė už nustatytą trūkumą ar atmestas pareikštas ieškinys dėl
žalos atlyginimo, nebuvo nustatytos visos būtinos faktinės aplinkybės.
Šioje byloje yra tam
tikrų duomenų, kad pas ieškovą nustatytas 116 500 Lt trūkumas. Tačiau byloje nebuvo
nustatyta, ar šis trūkumas atsirado dėl nenustatytų asmenų neteisėtų veiksmų –
atliktų ūkinių operacijų 2003 m. gruodžio 31 d., 2004 m. sausio 1, 14 d., 2004
m. vasario 14 d. ir iš kredito unijos seifo paimtų grynų pinigų (jei taip, tai
kaip atsakovės netinkamai atliktos darbo funkcijos – neteisėta veika lėmė žalos
padarymą), ar dėl atsakovės neteisėtos veikos – tam tikrą laiką netinkamai
tvarkytos buhalterinės apskaitos ir kitų teisės aktuose nustatytų pareigų, tarp
jų – netinkamai atliktų pareigų pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį.
Pagal nurodytus vyriausiojo buhalterio ir vyriausiojo kasininko funkcijas
reglamentuojančius teisės aktus, minėta, atsakovė buvo atsakinga už ieškovo,
kaip ūkio subjekto, apskaitą, dokumentų tvarkymą, tinkamą ūkinių operacijų
atlikimą, grynųjų pinigų saugumą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad
atsakovė netinkamai tvarkė ieškovo apskaitą (pvz., Lietuvos centrinės kredito
unijos 2004 m. vasario 17 d. patikrinimo aktas, Finansinių
nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės
veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus 2004 m. gegužės 18 d. specialisto
išvada), tačiau byloje neištirta, ar būtent dėl šios priežasties ar didžiąją
dalimi dėl jos ieškovas patyrė 116 500 Lt žalos, kurią ir prašo priteisti iš
atsakovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2003 m. gruodžio 31 d., 2004 m. sausio
1, 14 d., 2004 m. sausio 14 d. nenustatytiems asmenims atliekant
neteisėtas ūkines operacijas ir, kaip byloje nustatyta, atsakovei to nežinant,
ji negali būti atsakinga už tai, kad šios operacijos nebuvo pagrįstos
dokumentais. Minėta, kad nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, kaip viena
iš materialinės atsakomybės sąlygų, turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su
nustatyta žala.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad šioje byloje nėra tinkamai nustatytos visos reikiamos
aplinkybės tam, jog būtų galima spręsti, kad būtent dėl atsakovės, kaip
vyriausiosios buhalterės ir vyriausiosios kasininkės, veiksmų ar neveikimo ir
kaltės atsirado šis trūkumas, kad jis realus. Pažymėtina, kad ieškovas,
reikšdamas atsakovei reikalavimą dėl materialinės žalos atlyginimo, privalo
įrodyti materialinei atsakomybei taikyti reikiamas sąlygas (CPK 178
straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tinkamai neištirta,
dėl kokių priežasčių atsirado 116 500 Lt trūkumas, ar dėl atsakovės kurį
laiką netinkamai tvarkytos finansinės apskaitos, ar dėl kitų asmenų neteisėtai atliktų
ūkinių operacijų ir grynųjų pinigų paėmimo iš kredito unijos kasos.
Apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas, kad pirmosios instancijos teismas,
konstatuodamas, jog atsakovė nėra atsakinga už ieškovo patirtą 116 500 Lt
trūkumą, netinkamai sprendė dėl atsakovės materialinės atsakomybės, ir,
siekdamas tinkamai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą bei priimti teisingą
sprendimą, neviršydamas savo kompetencijos ribų, turėjo patikrinti tiek
faktinius, tiek ir teisinius bylos aspektus. Pagal byloje nustatytas aplinkybes
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar nustatytas priežastinis ryšys,
turėjo vadovautis tuo, ar yra nustatytas realus lėšų dingimas, ar jis įvyko
grynaisiais ar negrynaisiais pinigais, ar apie atliktas operacijas, lėmusias
lėšų dingimą, buvo ar galėjo būti žinoma už apskaitą atsakingam vyriausiajam
buhalteriui, ar grynųjų pinigų paėmimo operacija susijusi su vyriausiosios
kasininkės tvarkomomis grynųjų pinigų lėšomis, nes už šių pareigų nevykdymą,
sukėlusį darbdaviui žalą, atsiranda vyriausiosios kasininkės materialinė
atsakomybė. Kadangi priežastinio ryšio, žalos ir kaltės klausimai buvo spręsti
neatsižvelgiant į šias nuostatas, tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad
kasacinis skundas yra pagrįstas, nes yra pažeistos DK 246 straipsnio,
reglamentuojančio materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, nuostatos. Tai
sudaro pagrindą CPK 359 straipsnio 3 dalies pagrindu panaikinti apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalį dėl 80 000 Lt žalos priteisimo ieškovui iš
atsakovės ir šią bylos dalį grąžinti šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka
iš naujo.
Dėl bylinėjimosi
išlaidų šioje byloje priteisimo
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad, priėmus sprendimą grąžinti bylos dalį dėl žalos atlyginimo nagrinėti
apeliacine tvarka iš naujo, naikintina ir apeliacinės instancijos teismo
nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės
būti peržiūrėtas priklausomai nuo teismo priimto procesinio sprendimo šioje
byloje (CPK 93 straipsnis).
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 40,83 Lt tokių išlaidų.
Taip pat kasatorė prašo priteisti 3000 Lt advokato pagalbai kasaciniame teisme
apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasacinis skundas
tenkinamas tik iš dalies ir byla grąžinama apeliacinės instancijos teismo
nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, bei kasatorės išlaidų advokato pagalbai
kasaciniame teisme apmokėti paskirstymo klausimą palieka spręsti apeliacinės
instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93
straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 24 d.
nutarties dalį, kuria panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d.
sprendimo dalis dėl ieškinio atmetimo ir priimtas naujas sprendimas – priteista
ieškovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai iš atsakovės A. E. R. 80 000 Lt žalai atlyginti, 4573,42 Lt žyminio mokesčio
ir 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o atsakovei A. E. R. iš ieškovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos – 1253 Lt
išlaidų advokato pagalbai apmokėti, panaikinti ir grąžinti šią bylos dalį apeliacinės
instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Algis
Norkūnas
Vincas
Verseckas