Baudžiamoji byla Nr. 1A-1-988/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25926-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.2.4.1.1; 2.4.6.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lauretos Ulbienės,

sekretoriaujant Aistei Bareikei,

dalyvaujant prokurorei Vitai Gedvilienei, 

asmeniui, kuriam byla nutraukta, A. Š. (A. Š.), jo gynėjui advokatui Petrui Prijalgauskui,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. S., 

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo L. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, esant jo baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BK 28 straipsnio 2 daliai). Civilinių ieškovų L. S. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Priimtų sprendimų esmė

1.       A. Š. buvo kaltinamas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl to, kad sužalojo žmogų, kuriam dėl to buvo nepataisomai subjaurotas kūnas, taip pat smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2015 m. balandžio 25 d., apie 21 val. 30 min., adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpoje, namo koridoriuje, žodinio konflikto bei tarpusavio grumtynių metu jam ir L. S. gulint ant grindų tyčia nukando L. S. kairės ausies kaušelį bei po to kėde sudavė jam per rankas. Tokiu būdu nukentėjusiajam L. S. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kąstine kairės ausies kaušelio žaizda, tuo nepataisomai subjaurodamas L. S. kūną bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu su aplinkine kraujosruva kairiame žaste.

2.       Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-788-276/2016 baudžiamoji byla A. Š. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nutraukta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, esant jo baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BK 28 straipsnio 2 daliai). Civilinių ieškovų L. S. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

3.       Apylinkės teismas konstatavo, kad, nors pats A. Š. kandimo veiksmas nėra tipiškas vyro gynimosi nuo užpuolimo veiksmas, tačiau šioje situacijoje buvo vienintelis gynybos nuo užpuolimo būdas ir, apylinkės teismo nuomone, L. S. veiksmai realiai kėlė pavojų A. Š. gyvybei ir sveikatai. L. S. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi neprognozuojamai, užpuolė antrąjį kartą be jokios priežasties. Dėl šių priežasčių A. Š. elgesys vertintinas kaip noras išvengti jam gręsiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai ir, nors jo veiksmuose formaliai yra BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau A. Š. ją padarė gindamasis ir šioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė, padaryta žala L. S. nebuvo pavojinga gyvybei ar sveikatai, neviršijo būtinosios ginties ribų ir tai šalina baudžiamąją atsakomybę (BK 28 straipsnis), todėl baudžiamasis procesas A. Š. nutrauktinas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kadangi A. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo veiksmai buvo teisėti. Nesant civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos – veiksmų neteisėtumo, byloje pareikšti L. S. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmestini.

II. Apeliacinių skundų argumentai

4.       Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3–iojo skyriaus prokurorė Vita Gedvilienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį ir priimti naują, apkaltinamąjį, nuosprendį, kuriuo A. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti 2 metams įpareigojant A. Š. atlyginti padarytą žalą per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Patenkinti Valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį dėl 2 099,38 eurų dydžio turtinės žalos atlyginimo ir jį priteisti iš A. Š.. Patenkinti nukentėjusiojo L. S. pareikštą civilinį ieškinį dėl 3 000 eurų neturtinės žalos, 3 000 eurų turtinės žalos, 600 Eur išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. S. atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginimo.

4.1.       Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.

4.2.       Apeliantė argumentuoja, kad apylinkės teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos įvertino netinkamai ir nepagrįstai konstatavo, jog A. Š. veikė būtinosios ginties ribose.

4.3.       Apeliantė pastebėjo, kad apylinkės teismas nepagristai padarė išvadą, jog A. Š. įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. Prokurorės nuomone, vertindamas šią aplinkybę apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi paties A. Š. bei liudytojų A. T., K. V., V. S. parodymais, duotais teisme, jog prieš įvykį A. Š. jokio alkoholio nevartojo, tik gėrė vaikišką šampaną, nes buvo švenčiamas A. T. vaiko septintasis gimtadienis. Šie liudytojai vienaip ar kitaip yra suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi betarpiškai bendrauja su A. Š.. A. T. yra A. Š. sugyventinė, V. S. yra A. T. brolis, o K. V. – A. T. draugė. Apeliantė analizuodama šių paminėtų liudytojų parodymus daro išvadą, jog jie prieštarauja vienas kito parodymams ir dėl to vertintini kritiškai.

4.4.       O būtent, liudytojas V. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog vaiko gimtadienio metu jis pats gėrė „Starką“, o A. Š. gėrė alų ir šampaną, jis „Starkos“ negėrė, nes sakė, jog šis alkoholinis gėrimas jam per stiprus. Teisme V. S. parodė, jog A. Š. gėrė tik vaikišką šampaną, kaip jis suprato iš šventės nuotraukų, o jis pats gėrė „Starką“. Teisėjui paskelbus teisme liudytojo V. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, siekiant išsiaiškinti jo parodymuose prieštaravimų atsiradimo pagrindą, V. S. parodė, jog jo parodymai nepilni, gali būti, kad tyrėja iki galo jo nesuprato. Toks V. S. pasiteisinimas yra nelogiškas, kadangi apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolu yra jo parašas ir prierašas, jog jo parodymai užrašyti teisingai. Toks liudytojo V. S. pasiteisinimas keičiant teisme aplinkybes apie A. Š. vartojamus alkoholinius gėrimus vertinamas kaip bandymas padėti A. Š. išvengti arba sušvelninti baudžiamąją atsakomybę.

4.5.       Apeliantė pastebi, kad liudytoja K. V. teigė, jog ji apskritai nematė, jog šventės metu būtų buvę alkoholio. A. Š. bei liudytoja A. T. taip pat teigė, jog vaiko gimtadienio metu buvo geriamas tik vaikiškas šampanas, jokio kito alkoholio niekas negėrė. Tiek A. Š., tiek šių dviejų liudytojų parodymai prieštarauja liudytojo V. S. teiginiui, jog šventės metu jis gėrė „Starką“.

4.6.       Prokurorės manymu, apylinkės teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. S. parodymus, kuris yra tiek A. Š., tiek L. S. kaimynas, ir yra mažiausiai suinteresuotas bylos baigtimi. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jis matė, jog A. Š. iš skardinės gėrė alų. Taip pat teigė, jog V. S. jam pasakė, kad A. Š. visą dieną gėrė, nes kažką tai šventė. Teisme liudytojas V. S. patvirtino tyrimo metu duotus parodymus, nes tada apklausiamas liudytoju geriau prisiminė visas įvykio aplinkybes, ir patvirtino, jog matė, kaip A. Š. gėrė kažkokį alkoholį, gali būti, kad gėrė alų ir šampaną.

4.7.       Iš to prokurorė daro išvadą, jog įvykio metu A. Š. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas ir sąlygojo jo tolimesnius veiksmus nukentėjusiojo L. S. atžvilgiu.

4.8.       Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog būtent tuo momentu, kai L. S. laikė ant grindų gulintį A. Š., užgulęs ir suėmęs jo rankas, A. Š. jam įkando į ausį ir tai galėjo padaryti tada, kai L. S. spaudė savo smakru jo kaklą ir tokiu būdu naudodamas fizinį smurtą trukdė jam kvėpuoti (smaugė), o tuo metu L. S. ausis buvo prie kaltinamojo burnos. Teismas nutartyje teigia, jog realiai tokie L. S. veiksmai kėlė A. Š. pavojų jo gyvybei ir sveikatai, nes L. S. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi neprognozuojamai, užpuolė antrą kartą, be jokios priežasties. Prokurorės nuomone, vertindamas šias aplinkybes apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi tik kaltinamojo A. Š. teiginiais kaip gynybine versija, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

4.9.       Apeliaciniame skunde pastebima, kad A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad išėjus į koridorių L. S. staiga dešine ranka griebė jam iš už nugaros, už sprando, ir jį pargriovė ant grindų. L. S. jį prispaudė gulintį ir pasakė: „Žiūrėk, koks aš stiprus kaimo Jurgis“. V. S. ir V. S. padėjo L. S. atitraukti nuo jo. L. S. jį paleido ir jie ėjo toliau. Padarius kelis žingsnius L. S. vėl norėjo jį pagriebti iš už nugaros, už sprando, tačiau A. Š. pasisuko, todėl L. S. pagriebė jam už gerklės. Jis muistėsi, prarado pusiausvyrą, abu nukrito ant grindų. L. S. jį apkabino per krūtinę, gulėjo ant jo viršaus ir laikė jo rankas. Kadangi L. S. rankos buvo užimtos, jis smakru pradėjo spausti jam gerklę. Jis neatsimena ir nepastebėjo, kad L. S. būtų įkandęs į ausį, gali būti, kad tai atsitiko grumtynių metu, kai jam trūko oro, jis duso, galėjo įkasti, bet to nepamena, nes toliau grūmėsi. Jis sąmonės praradęs nebuvo, bet staiga L. S. jį paleido, atsistojo laikydamasis už ausies. Jis nieko nesuprato, buvo išsigandęs, todėl pradėjo nuo jo bėgti, girdėjo, kaip L. S. pasakė, kad susidoros su juo, paduos į teismą ir pasodins į kalėjimą. Jis bėgdamas nuo jo, kad šis nesivytų, parbloškė kėdę ir išbėgo į lauką. Teisme pasikeitus A. Š. gynėjui, A. Š. buvo papildomai apklaustas ir tada jis parodė, jog tuo metu, kai L. S. jam smakru spaudė gerklę, jis buvo praradęs sąmonę. Kai atsigavo, L. S. jau stovėjo, susiėmęs už ausies.

4.10.       Apeliantė pažymi, kad vertinant šiuos A. Š. parodymus teismas nutraukdamas bylą A. Š. atžvilgiu nepagrįstai rėmėsi tik A. Š. teiginiais, kurie nėra pagrįsti jokiais kitais objektyviais įrodymais ir yra visiškai nelogiški.

4.11.       Visų pirma, teisme du kartus apklausus A. Š. jis davė prieštaringus parodymus. Pirmą kartą jis teigė, jog tuo metu, kai L. S. jam smakru spaudė gerklę, jis sąmonės nebuvo praradęs. Antrą kartą jis jau teigė, kad jis buvo praradęs sąmonę ir nežino, kaip nukando ausį.

4.12.       Pažymima, kad vertinant šiuos A. Š. prieštaringus teiginius darytina išvada, jog A. Š. iš viso neigia nukandęs L. S. ausį, nors yra nustatyta, jog joks kitas trečiasis asmuo grumtynėse nedalyvavo, o pats L. S. sau ausies nukasti negalėjo.

4.13.       Be to, prokurorės nuomone, abejotinas A. Š. teiginys, jog L. S. laikydamas jį apglėbęs rankomis per krūtinę smakru spaudė jam gerklę, kadangi L. S. apglėbus rankomis A. Š. buvo labai nepatogu smakru spausti dar ir A. Š. gerklę, tuo labiau, kad L. S. tą dieną nuo ryto gėrė alkoholį ir buvo nemažai jo išgėręs, kas rodo, kad dėl to jis net neprisiminė visų įvykio aplinkybių. Pats A. Š. parodė, jog L. S. buvo išgėręs, jam pynėsi liežuvis. Akivaizdu, kad nukentėjusysis L. S., apgirtęs nuo alkoholio, neturėjo pakankamai jėgų vienu metu laikyti apglėbtą rankomis A. S. ir tuo pačiu metu smakru spausti A. Š. gerklę didele jėga, kaip parodė A. Š..

4.14.       Taip pat prokurorė pastebi, kad spaudžiant L. S. smakru A. Š. gerklę L. S. galva turėjo būti prie A. Š. , kuris tuo metu gulėjo ant grindų, galvos. Dėl tokios padėties A. Š. negalėjo pakankamai laisvai pasukti savo galvą, kad pasiektų nukentėjusiojo L. S. ausį.

4.15.       Antra, jeigu asmuo, užspaudus jam gerklės sritį, netenka pakankamai oro, jis instinktyviai siekia gauti kuo daugiau oro siekdamas kuo daugiau įkvėpti išsižiojus, o ne, priešingai, kaip teigia A. Š., griebia dantimis už kito asmens kūno dalies, šiuo atveju ausies, ir ją nukanda. Be to, nukandant ausį reikia įdėti pakankamai jėgos ir pastangų, tokio veiksmo negalima padaryti netyčia, kaip nori įrodyti A. Š..

4.16.       Apeliantė pažymi, kad tai, jog A. Š. visokiais būdais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, rodo ir ta aplinkybė, jog jis neigia sudavęs L. S. kėde, teigdamas, kad jo kėdę metė šalia jo, kad L. S. jo nesivytų, o L. S. nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs odos nubrozdinimu su aplinkine kraujosruva kairiame žaste, galėjo atsirasti pačiam L. S. nukritus ant grindų. Tačiau tokį A. Š. teiginį paneigė teismo medicinos specialistas nurodydamas, jog L. S. sužalojimas buvo padarytas daiktu, turinčiu ribotą paviršių ir sužalojimai L. S. negalėjo atsirasti jam pačiam parkritus ant grindų. Liudytojas V. S. paneigė A. Š. teiginį parodydamas, jog jis matė, kaip A. Š., išbėgęs iš buto, sulankstoma kėde smogė L. S. į kažkurią kūno vietą, tik neįsidėmėjo, į kurią.

4.17.       Apeliaciniame skunde pažymima, kad apylinkės teismas priimdamas nutartį nutraukti bylą A. Š. atžvilgiu visiškai atmetė liudytojo V. S. parodymus remdamasis kitų liudytojų, suinteresuotų bylos baigtimi, bei A. Š. parodymais.

4.18.       Nurodoma, kad nešališkas liudytojas V. S. parodė, jog tuo metu, kai L. S. ir A. Š. ėjo koridoriumi apsikabinę, jau po pirmojo nukritimo ant grindinio pastebėjo, kaip A. Š. smogė galva nukentėjusiajam L. S. į galvą. Tuomet jie abu susigrūmė. Matė, kad jie nukrito ant grindų, tačiau nematė, kaip jie tiksliai grūmėsi. Po to pamatė, kaip abu atsistojo, L. S. laikėsi už ausies, o A. Š. nubėgo į butą.

4.19.       Prokurorė iš šių parodymų daro išvadą, jog antrąjį kartą tarpusavio grumtynės tarp A. Š. bei L. S. kilo dėl to, kad pats A. Š. pirmasis galva smogė į L. S. galvą. Būtent liudytojas V. S. paneigia A. Š. versiją, jog antrąjį kartą L. S. jam griebė už gerklės ir parvertė jį ant grindų. Šio liudytojo nurodytos aplinkybės negalima atmesti, nes jos parodo, jog A. Š. buvo pats agresyviai nusiteikęs nukentėjusiojo L. S. atžvilgiu ir tai apsprendžia, jog jam nekilo jokia reali, akivaizdi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei.

4.20.       Teigiama, kad situaciją, jog A. Š. nekilo jokia reali, akivaizdi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, rodo ir ta aplinkybė, jog jis nesišaukė pagalbos, nors visiškai šalia stovėjo V. S. ir V. S., su kuriais jis ėjo pas V. S. į butą.

4.21.       Be to, liudytojas V. S. nurodė dar vieną reikšmingą aplinkybę. Tada, kai antrąjį kartą A. Š. bei L. S. grūmėsi ant grindų, jis norėjo juos išskirti, tačiau jam neleido V. S. pasakydamas, kad jie abu patys išsiaiškins. Iš to darytina išvada, jog nei V. S., nei V. S. neįžvelgė, jog nukentėjusiojo L. S. veiksmai kelia grėsmę kaltinamojo A. Š. gyvybei ar sveikatai, dėl ko A. Š. reikėjo gintis nukandant L. S. ausį.

4.22.       Apeliantės teigimu, ši aplinkybė įrodo, jog A. Š. antrąjį kartą grumtynes pradėjo pats smogdamas nukentėjusiajam L. S. be jokios priežasties į galvą, o ne todėl, kad jam kilo reali grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. A. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą L. S. padarė ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, o pats pirmasis panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo L. S. atžvilgiu.

4.23.       Apeliaciniame skunde vertinama, kad šiuo atveju apylinkės teismas nutartyje neteisingai konstatavo, jog pagal atsiradusius padarinius A. Š. veika formaliai atitiktų BK 135 straipsnio 1 dalyje aprašytos veikos požymius, tačiau ją padarė gindamasis ir šioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė.

4.24.       Pastebima ir tai, kad skundžiamoje teismo nutartyje padarius tokią išvadą nepasisakyta, ar A. Š. pasirinkta gynybos priemonė buvo proporcinga, ar jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, nes būtent šios aplinkybės neabejotinai svarbios sprendžiant būtinosios ginties proporcingumo klausimą, kadangi įstatyme numatyti tik du atvejai, kuriais esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

4.25.       Apeliaciniame skunde apibendrinama, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus padarė prieštaringas išvadas, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Šiuo atveju kito asmens sužalojimas, jo sunkus sveikatos sutrikdymas draudžiamas įstatymo, todėl A. Š., nors galbūt ir išprovokuotas nusikalsti, turi atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką ir dėl to kilusias pasekmes. Tarp A. Š. nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajam L. S. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nėra nustatyta, jog L. S. savo veiksmais pavojingai kėsinosi į A. Š. sveikatą ar gyvybę, kas būtų sudarę pagrindą A. Š. padaryti L. S. sunkų sveikatos sutrikdymą. Sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam L. S. A. Š. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. A. Š. nukasdamas L. S. ausį suvokė tokio savo veiksmo pavojingumą ir norėjo tokių padarinių, todėl A. Š. turi atsakyti pagal sukeltus padarinius. Šiuo atveju pagal atsiradusius padarinius A. Š. nusikalstama veika atitinka BK 135 straipsnio 1 dalies požymius. 

5.       Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį kaip visiškai nepagrįstą ir neteisėtą ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti A. Š. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, atitinkamai patenkinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. S. baudžiamojoje byloje pareikštą patikslintą civilinį ieškinį dėl 3 000,00 Eur turtinės žalos ir 5000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų priteisimo iš A. Š. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. S. naudai arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

5.1.       Apeliaciniame skunde nukentėjusysis ir civilinis ieškovas .L. S. nurodo, kad baudžiamoji byla A. Š. atžvilgiu BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir BK 28 straipsnio 2 dalies pagrindais nutraukta visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, atitinkamai nepagrįstai ir neteisėtai atmesti baudžiamojoje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai ištyrus ir įvertinus bylos medžiagoje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes (teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių).

5.2.       Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas A. Š. veiksmuose nustatydamas būtinosios ginties situaciją ir spręsdamas būtinosios ginties ribų neperžengimo klausimą tinkamai ir tiksliai neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių, tokių savo išvadų tinkamai teisiškai neargumentavo, nemotyvavo ir nepagrindė. Skundžiamoje nutartyje nebuvo atskleistas ir bylos medžiagoje esančiais įrodymais nepagrįstas teismo konstatuoto būtinosios ginties ribų neperžengimo turinys.

5.3.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai, tinkamai neištyręs ir neįvertinęs bylos medžiagoje esančių įrodymų, konstatavo, kad A. Š. gynėsi nuo nukentėjusiojo L. S. užpuolimo, t. y. veikė būtinosios ginties sąlygomis, o padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam L. S. (nepataisomai subjaurodamas kūną – nukandus dalį ausies (kairės ausies kaušelį) neperžengė būtinosios ginties ribų, kas kaltinamojo veiksmuose netgi formaliai esant BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams laikytina baudžiamąja atsakomybe šalinančia aplinkybe.

5.4.       Pažymima, kad skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas visiškai nesiaiškino, ar yra būtinosios ginties teisėtumo sąlygos ir faktiškai tik formaliai konstatavo A. Š. veikus esant būtinajai ginčiai. Tuo tarpu priimdamas skundžiamą nutartį ir konstatuodamas, jog A. Š. įgyvendino savo teisę į būtinąją gintį ir tai darė pagrįstai ir teisėtai, apylinkės teismas privalėjo nutartyje nurodyti būtinosios ginties požymius ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.

5.5.       L. S. teigimu, apylinkės teismas neteisingai traktavo faktines aplinkybes ir konstatavo, kad būtent L. S. užpuolė A. Š., ko pasėkoje pastarasis neva gynėsi nuo užpuolimo. Įvertinus bylos medžiagoje esančius duomenis, akivaizdu, jog A. Š. ne gynėsi nuo neva nukentėjusiojo L. S. puolimo, o pats puolė L. S., ko pasėkoje L. S. bandydamas sulaikyti A. Š., kad šis nesimuštų, jį laikė rankomis apglėbęs per juosmenį, ir jie abu, praradę pusiausvyrą, nugriuvo ant žemės, o netrukus po nugriuvimo ant žemės A. Š. nukando L. S. dalį ausies.

5.6.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, pirminėse apklausose liudytoju apklaustas V. S. nurodė, kad po to, kai L. S. su A. Š. ėjo apsikabinę koridoriumi, jis vienu momentu pastebėjo, kaip A. Š. smogė galva L. S. į galvą ir tuomet jie abu susigrūmė, abu nugriuvo ant žemės ir abu staiga atsistojo – L. S. laikėsi už ausies, o A. Š. nubėgo į butą prieš tai smogdamas sulankstoma kėde L. S. į kažkurią kūno vietą (t. 1, b. l. 63–64). Pirminėse apklausose liudytoju apklaustas V. S. taip pat nurodė, kad matė, jog A. Š. bandė L. S. smogti galva, o šiems pargriuvus L. S. laikė prispaudęs A. Š. ant žemės, ko pasėkoje staiga L. S. paleido A. Š. ir tada V. S. pastebėjo, kad L. S. ausis kraujuoja (t. 1, b. l. 66–67). Netikėti šiais būtent pirminių apklausų ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų V. S. ir V. S. parodymais nėra pagrindo.

5.7.       L. S. vertinimu, apylinkės teismas ignoravo šiuos liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus spręsdamas klausimą, kas visgi buvo įvykio iniciatorius ir užpuolikas (antrajame epizode, kai buvo nukąsta L. S. ausies dalis), atitinkamai visiškai nepagrįstai vadovavosi bylos nagrinėjimo teisme metu to paties liudytojo V. S. (kuris, beje, yra A. Š. sugyventinės ir vaikų motinos A. T. brolis, atitinkamai suinteresuotas teikti kaltinamajam palankius parodymus) pateiktais jau kitokiais bei kritiškai vertintinais paaiškinimais – kad „antrą susikibimą“ pradėjo L. S., kuris pargriovė A. Š. ant grindų.

5.8.       Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos K. V. (A. Š. sugyventinės A. T. brolio draugės, kuri taip pat turi atitinkamą suinteresuotumą teikti A. Š. palankius paaiškinimus) parodymai (kad ji matė, kaip ant nugaros gulėjusio A. Š. „sėdėjo“ L. S., nors yra nurodžiusi, kad, kas vyko koridoriuje, ji nematė) negali būti laikomi patvirtinančiais, jog užpuoliku buvo L. S., jau vien dėl to, kad nei vienas iš koridoriumi ėjusių ir koridoriuje įvykio metu buvusių asmenų (A. Š., L. S., V. S. ar V. S.) nematė jokių kitų asmenų (įskaitant K. V.) vaikštant ar buvus koridoriuje įvykio metu, o ir A. T. nurodė, kad K. V. jai nieko nesakė apie jokį įvykį koridoriuje.

5.9.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad L. S. užpuolė ir pargriovė A. Š., ko pasėkoje jis gynėsi nuo L. S. tariamo užpuolimo, neatskleidė ir nepagrindė bylos medžiagoje esančiais įrodymais, kad (atitinkamai dėl kokios priežasties ir kuo konkrečiai remiantis) L. S. veiksmai laikytini pavojingu, realiu ir akivaizdžiu kėsinimusi į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas vertybes.

5.10.       L. S. nesupranta, kaip pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad negali nei paneigti, nei laikyti įrodytu, jog dėl L. S. veiksmų užgulant A. Š. pastarajam buvo sutrikdytas kvėpavimas ir deguonies patekimas į kraują ir tuo pačiu smegenis galėjo konstatuoti, kad L. S. veiksmai realiai kėlė pavojų A. Š. gyvybei ir sveikatai.

5.11.       L. S. vertinimu, taip pat objektyviai, logiškai ir fiziškai nepaaiškinama, kaip L. S. laikydamas ant grindų gulintį A. Š. jį užgulęs ir suėmęs jo rankas savo rankomis galėjo smaugti (savo smakru) A. Š. kaklą (beje, A. Š. visą laiką kalbėjo apie spaudžiamą raktikaulį), o tokio veiksmo metu jo kairės ausies kaušelis galėjo būti prie A. Š. burnos (jam patogioje minėtos ausies dalies nukandimui padėtyje). L. S. nuomone, akivaizdu, kad tokia situacija buvo objektyviai neįmanoma, kas reiškia, jog A. Š. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą L. S. nespaudžiant jam kaklo smakru (juolab nesmaugiant), t. y. nesant realiai grėsmei sveikatai ar gyvybei.

5.12.       Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, jog nei vienas liudytojas, buvęs koridoriuje įvykio metu, nenurodė, kad A. Š. būtų šaukęsis pagalbos ar pan., kas tik dar kartą liudija, jog jam jokia reali grėsmė gyvybei ar sveikatai nebuvo kilusi.

5.13.       Apeliaciniame skunde vertinama, kad šiuo atveju buvo netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės ir tiek nepagrįstai konstatuotas tariamai L. S. inicijuoto A. Š. užpuolimo faktas, tiek tinkamai neatskleista, kodėl L. S. veiksmai laikytini pavojingu, realiu ir akivaizdžiu kėsinimusi į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas vertybes.

5.14.       Taip pat sprendžiama, kad apylinkės teismas nenurodė ir nepagrindė, kokia konkrečiai reali grėsmė ir pavojus buvo atsiradęs A. Š. gyvybei ir sveikatai dėl to, kad L. S. galimai buvo užgulęs A. Š..

5.15.       L. S. vertinimu, pirmosios instancijos teismui tinkamai neištyrus bylos medžiagoje esančių duomenų, jų teisingai neįvertinus ir nenustačius, kad L. S. veiksmai buvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į A. Š. gyvybę ir sveikatą, nebuvo jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad A. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis, atitinkamai nebuvo galimas išvados, kad A. Š. neperžengė būtinosios ginties ribų, padarymas.

5.16.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog A. Š. veikė gindamasis nuo L. S. būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengė būtinosios ginties ribų, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, dėl to sprendžiant klausimą, buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, buvo netinkamai taikytos ir BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatos.

5.17.       Pažymima, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad padaryta žala L. S. nebuvo pavojinga gyvybei ir sveikatai, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. Š. ne įkando, bet nukando L. S. kairės ausies kaušelį (ko, beje, A. Š. neneigė, o teismas nurodydamas, kad A. Š. veiksmuose formaliai yra BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, patvirtino), tokiu būdu nepataisomai subjaurodamas L. S. kūną ir padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą (beje, iš minėtos teismo išvados, kad padaryta žala L. S. nebuvo pavojinga gyvybei ir sveikatai, apskritai nebegalima suprasti, ką teismas visgi laiko užpuoliku ir besiginančiuoju).

5.18.       Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad A. Š. neperžengė būtinosios ginties ribų, tuo pat metu pripažindamas, kad A. Š. veiksmai atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius (sunkus sveikatos sutrikdymas), nepaneigė A. Š. tiesioginės tyčios, kai tuo tarpu akivaizdu, kad nukąsti dalį žmogaus ausies „netyčia“ objektyviai neįmanoma, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine (apibrėžta ar neapibrėžta) tyčia.

5.19.       Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodydamas, kad A. Š. neperžengė būtinosios ginties ribų, ir nurodydamas klaidingą aplinkybę, jog padaryta žala L. S. nebuvo pavojinga gyvybei ar sveikatai, nevertino A. Š. tariamos gynybos proporcingumo ir adekvatumo.

5.20.       Apelianto vertinimu, netgi jeigu iš tiesų L. S. buvo prispaudęs A. Š. ant žemės, toks prispaudimas nebuvo tiek pavojingas, kad būtų imamasi tokios neadekvačios ir neproporcingos gynybos, sukūrusios neadekvačius ir neproporcingus padarinius – nepataisomai subjaurotas kūnas, t. y. nukandus L. S. kairės ausies kaušelį, išliko vijoklio defektas ir pilnai atstatyti ausies kontūrą neįmanoma dėl kremzlės defekto.

5.21.       L. S. vertina, kad tariama A. Š. gynyba aiškiai neatitinka tariamo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, juolab laikantis pozicijos, kad L. S. ne užpuolė A. Š., bet bandė jį patį sulaikyti nuo L. S. gresiančių fizinių veiksmų, t. y. būtent A. Š. laikytinas užpuoliku.

5.22.       Apeliaciniame skunde pažymima, kad neaišku, kuo vadovaujantis skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad L. S. elgėsi neprognozuojamai ir antrąjį kartą užpuolė A. Š. be jokios priežasties.

5.23.       Argumentuojama, kad liudytojo V. S. ir V. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina, kad būtent A. Š. užsipuolė (smogė ar bandė smogti galva) L. S.. Tai, kad L. S. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nereiškia, kad jis elgėsi ar galėjo elgtis neprognozuojamai, t. y. toks faktas nėra pagrįstas bylos medžiagoje esančiais įrodymais. Tuo tarpu apylinkės teismas vertindamas A. Š. elgesį ir jo iškeltą įvykio versiją neatsižvelgė į atitinkamai A. Š. charakterizuojančius duomenis, t. y. kad A. Š. ne kartą buvo baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus.

5.24.       Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį vertino byloje esančius atskirus įrodymus, nesiedamas jų su kitais duomenimis ir nevertindamas visų byloje esančių įrodymų kaip visumos, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų reikalavimus. Šiuo atveju teismo išvados iš esmės grindžiamos ne įrodymų viseto, o atskirų įrodymų analize – kaltinamojo A. Š. ir jam artimų asmenų (sugyventinės A. T., jos brolio V. S., sugyventinės A. T. brolio draugės K. V., turinčių suinteresuotumą teikti A. Š. palankius ir suderintus parodymus) teisiamojo posėdžio metu duotais bei kritiškai vertintinais parodymais.

5.25.       Apibendrindamas apeliantas L. S. daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė baudžiamąją bylą A. Š. atžvilgiu BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, esant jo baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BK 28 straipsnio 2 daliai), atitinkamai visiškai nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. S. baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismui konstatavus A. Š. veiksmuose esant BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams, yra tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas patenkinti L. S. baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl 3 000,00 Eur turtinės žalos ir 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

6.       Teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti.

7.       Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. S. atstovė prašė savo atstovaujamojo apeliacinį skundą, patikslintą civilinį ieškinį tenkinti ir panaikinti skundžiamą nutartį, priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. Š. atžvilgiu pripažįstant jį kaltu padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nurodė, kad, kadangi praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas nuo baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo pradžios, tai, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes ir išaugusias kainas, pateikė pažymą ir tos pažymos pagrindu yra atitinkamų sąskaitų ir faktūrų, kurios liudija medicininių konsultacijų išlaidas, todėl prašo padidinti turtinės žalos atlyginimo sumą. Prašomos priteisti neturtinės žalos suma nesikeičia, t. y. 5 000 eurų. Iš viso prašoma priteisti 1400 eurų proceso išlaidų.

8.       Teismo posėdžio metu asmuo, kuriam byla nutraukta, A. Š. ir jo gynėjas Petras Prijalgauskas prašė prokurorės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo L. S. apeliacinius skundus bei patikslintą civilinį ieškinį atmesti ir palikti galioti skundžiamą nutartį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkinami

9.       Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš prokurorės ir nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) apeliacinių skundų turinio matyti, kad jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir baudžiamosios bylos nutraukimu esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.  

10.       Kolegija, patikrinusi skundžiamą nutartį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, taip pat įrodymus, gautus atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrus faktines įvykio aplinkybes, ko pasekoje buvo atliktas neteisingas šių faktinių aplinkybių ir gautų įrodymų teisinis įvertinimas baudžiamojo įstatymo kontekste.

11.       Pažymima, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymima, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

12.       Teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. S. prašė jo apeliacinį skundą, patikslintą civilinį ieškinį tenkinti ir panaikinti skundžiamą nutartį. Parodė, kad ausis anksčiau jau buvo sužalota ir tas sužalojimas irgi akivaizdžiai matomas, nes ant ausies kitos pusės yra likęs plonas randelis. Tuo momentu, kai jam buvo padarytas šis sužalojimas, ausis buvo pilna, su sveiku vijokliu, tik su plonu mažu randeliu, kuris yra už ausies ir iš išorės matosi labai minimaliai. Anksčiau jo ausys buvo visiškai vienodos. L. S. vyko du kartus abdukcijai, nes pirmąjį kartą buvo pasakyta, kad S. C. nenuklijuos ir neapžiūrės, jis šiek tiek pradaręs pro tarpelį apibūdino, ir buvo pasakyta atvykti antrąjį kartą. Ausies nebuvo šalinama nė kiek, iš karto buvo užsiūta. L. S. randeliu ausyje nesiskundė, bet ekspertas jo paklausė apie šią 2008 metais patirtą traumą. 3 000 eurų suma buvo pasakyta privataus plastikos chirurgo, kiek kainuotų jo klinikoje operacija. L. S. jaučia tą subjaurojimą, žmonių žvilgsnius ir jam tai fiziškai nemalonu. Tuo nemaloniu jausmu grindžia neturtinę žalą. L. S. turi paso nuotrauką, kuri buvo padaryta iki šio sužalojimo. Po šios traumos, kuri buvo padaryta šioje baudžiamojoje byloje, tam, kad ausis būtų atstatyta į dabartinę padėtį, L. S. patyrė lankymąsi į perrišimus, mėnesį buvo nedarbingas, po trijų mėnesių vyko į Santaros klinikas, darėsi su pilna narkoze operaciją, buvo imami audiniai, po ko yra likęs apie 10 cm randas, nes reikėjo imti audinius iš vienos vietos ir perkelti juos į kitą. Tai truputį pagerino padėtį, bet jo tai visiškai netenkina.

13.       Asmuo, kuriam byla nutraukta, A. Š. parodė, kad kai pirmą kartą L. A. Š. pargriovė ant žemės ir laikė, sakė, žiūrėk, koks aš stiprus, jie tada išsiskyrė ir A. Š. vengė konflikto. Antrą kartą A. Š. pajuto, kad L. S. ir vėl nori tą patį padaryti. A. Š. atsisuko ir L. S. pradėjo jį smaugti. A. Š. pradėjo rankomis atsimušinėti. A. Š. visą laiką sakė, kad prieš tai, kai jie nugriuvo, L. ant jo buvo užgriuvęs, visa smūgio jėga jam teko, jau tada pradėjo dusti ir L. jį smaugė smakru ir jam trūko oro, praradinėjo sąmonę, ir jis tai galėjo, tai negalėjo suvokti. A. Š. smakru spaudė iš kairės pusės, L. S. buvo jį apkabinęs ir užgriuvęs, savo rankų negalėjo ištraukti, negalėjo šauktis pagalbos, muistėsi. Kai A. Š. atsikėlė, bėgo, numetė L. kėdę, kad jis jo nesivytų.

14.       Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. V. (buvusi pavardė S.) parodė, kad jis pažįsta L. S. ir A. Š.. Tą dieną V. V. gėrė su L. S.. Kai nuėjo į A. Š. namus, alkoholį vartojo V. V., L. S., gali būti, kad tada A. Š. gėrė alų. Įvyko kivirčas tarp L. S. ir A. Š., negali pasakyti kuris buvo iniciatorius, negali pasakyti ir to, kad vienas kažkuris puolė. V. V. matė A. Š. smūgį. Jie tarpusavy susigrūmė, vienas kitam kumščiais smūgiavo. Nebuvo vieno asmens dominavimas, tai buvo lygiavertės grumtynės. A. Š. neprašė V. V. pagalbos. Antrą kartą, kai nukrito A. Š. ir L. S. ant grindų, V. V. bandė ir skirti juos. Paties įvykio (imtynių, ausies nukandimo veiksmo) V. V. nematė, nes jį laikė ir buvo gana tamsu, tai tiksliai neatsimena, tik matė, kaip jie atsikėlė. V. V. išgirdo, atsisuko, paskui V. S. jį pradėjo laikyti ir pasakė nelįsti, kad patys nenukentėtų. Po to A. Š. kažką padarė su ta kėdute, tiesiog jau buvo įniršis dėl paties įvykio. A. Š. matė, kad kažkas su ausimi L. S. negerai. Po to L. S. į namus nuėjo. Įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė.

15.       Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. S. parodė, kad jis pažįsta ir A. Š., ir L. S.. V. S. tą vakarą gėrė „starką“. V. S. sesuo (A. Š. sugyventinė) pasakė, kad A. Š. vaikišką šampaną gėrė. A. Š. gėrė iš bokalo. Užpuolikas buvo L. auka buvo A.. A. gynėsi, nepuolė L. L. S. puolė A. Š.. L. bandė rankomis A. smaugti, tačiau neatsimena ar L. jį buvo paėmęs už kaklo. V. S. matė, kaip A. bandė smogti L. į galvą, bet nepataikė. A. metė kėdę į L., pataikė į rankas. Pasibaigus pirmosioms muštynėms A. paėmė kėdę ir metė į L. S.. Po to A. atsistojo nuo žemės, pradėjo pretenzijas reikšti ir tada metė kėdę. A. Š. ir L. S. buvo nukritę. V. S. matė jų grumtynes. A. Š. buvo užspaustas. Kai L. S. buvo pasilenkęs prie A., jų galvos buvo ne daugiau pusės metro atstumu. Paties ausies nukandimo V. S. nematė. Muštynių pabaigoje, kai L. jį paleido, tada jam jau kraujavo ausis. A. prisipažino, kad nukando L. ausį gindamasis, nes šis bandė jį smaugti. Įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė.

16.       Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas S. C. paaiškino, kad nukentėjusysis jau buvo pas juos atvykęs po medicininės apžiūros ir jiems atliekant apžiūrą buvo pateikti Vilniaus Respublikinės universitetinės ligoninės paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapas ir jame nurodytas sužalojimas, tai yra kairės ausies kąstinė žaizda. Nukentėjusysis, atėjęs į apžiūrą, buvo su ausies kaušelio trūkumu, tos ausies dalies nebuvo. Jis apžiūrėjo nukentėjusįjį. Sužalojimą vertino nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Vadovaujantis pateiktais medicininiais dokumentais bei apžiūros duomenimis, jie nurodė, kad tai yra kąstinė ausies žaizda. Teismo medicinos praktikoje sužalojimo jėga nėra nustatinėjama. Išvados, kad buvo nepataisomai sužalotas veidas, negali daryti. Medicinos specialistas išvadoje nurodo tik esamus fizinius sužalojimus. Tokią išvadą galėtų daryti tik sprendžiant klausimą su plastikos chirurgijos specialistais dėl padarinių pašalinimo galimybės.

17.       Savanoriškų daiktų, dokumentų 2019-10-11 protokolu buvo pateiktos penkios fotonuotraukos, iš kurių matyti, kaip L. S. atrodo iki 2015 metų (t. 3, b. l. 126-132)

18.       2019-10-11 apžiūros protokole užfiksuota L. S. veido ir ausų apžiūra (t. 3, b. l. 134-139)

19.       Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas R. V. paaiškino, kad L. S. veidas (ausis) negali atsistatyti, nes yra minkštųjų ir kietųjų kremzlės defektas. Minkštuosius audinius buvo bandyta atstatyti, bet nesėkmingai. Kremzlės atstatyti neįmanoma. Proporcijų pilnai atstatyti buvo negalima.

20.       Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad L. S. 2015 m. balandžio 25 d. jo konflikto su A. Š. metu buvo padaryta kąstinė kairės ausies kaušelio žaizda, odos nubrozdinimas su aplinkine poodine kraujosruva kairiame žaste. Dėl kairės ausies kąstinės žaizdos (sužalojimo) susiformavo kairės ausies kaušelio vijoklio defektas viršutiniame trečdalyje. Tokios kairės ausies kaušelio sužalojimo pasekmės vertinamos kaip nepašalinamos terapinėmis priemonėmis. Todėl L. S. 2015 m. rugpjūčio 17 d. buvo atlikta kairės ausies kaušelio rekonstrukcinė plastinės operacija. Vertinant šias aplinkybes ir tai, kad šios byloje jau konstatuotas nepataisomas kūno subjaurojimas, L. S. sužalojimas vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. L. S. kairės ausies kaušelio sužalojimas gali būti vertinamas kaip kąstinės žaizdos (sužalojimo) pasekmė (t. 3, b. l. 42-45).

21.       Teismo medicinos konsultacinėje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad L. S. konflikto su A. Š. metu buvo padaryta kąstinė kairės ausies kaušelio žaizda, odos nubrozdinimas su aplinkine poodine kraujosruva kairiame žaste. Po pirmos operacijos išlieka ausies vijoklio defektas. Teismo medicinos eksperto kompetencijoje yra vertinimas pagal sužalojimų prarasto darbingumo procentų nustatymo lentelę, kas ir buvo įvertinta 21.2 punktu, kad atitinka 10 procentų prarasto bendrojo darbingumo, ir todėl vertintinas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Ar sužalotas kūnas laikytinas subjaurotu, nustato teismas (t. 3, b. l. 69-76).

22.       Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas R. R. paaiškino, kad sunkus sveikatos sutrikdymas yra tada, kai teismas konstatuoja, kad nepataisomai subjaurotas kūnas. Eksperto išvadoje sužalojimas vertintas sunkiu dėl to, kad klaidingai suprasta, jog teismo nutartyje skirti ekspertizę konstatuotas nepataisomas kūno subjaurojimas. Atliekant ekspertizę buvo manyta, kad teismas konstatavo L. S. kūno nepataisomo subjaurojimo faktą. Sužalojimas įvertintas kaip nepataisomas terapinėmis priemonėmis, tai reiškia, jis yra neatstatomas, todėl ir sunkus. Jeigu teismas to nebūtų konstatavęs, tai tada pagal turimus medicininius duomenis sužalojimo sunkumas liktų toks, koks buvo – nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl kairės ausies kąstinės žaizdos susiformavo kairės ausies kaušelio vijoklio defektas viršutiniame trečdalyje ir tokios pasekmės vertinamos kaip nepašalinamos terapinėmis priemonėmis, todėl buvo atlikta plastinė operacija. Atlikus plastinę operaciją pasekmės nebuvo pašalintos. Kairė ausis, kuri buvo sužalota, vis tiek liko su defektu. Medicininiuose dokumentuose tokių detalių, ar buvo, ar nebuvo pašalinta dalis audinių atliekant vijoklio dalies rekonstrukcinę operaciją, užfiksuota nėra, tik, kad atlikta profilaktika ir pirminis žaizdos sutvarkymas. Ar ateityje tą defektą bus galima ištaisyti taip, kad jo nebūtų galima pastebėti, plastikos chirurgai negali atsakyti. Jei žmogus neteko kūno dalies, ji buvo deformuota ir tam reikėjo atlikti plastinę operaciją, kaip ir šiuo atveju, toks pažeidimas vertinamas kaip neatstatomas. Terapinės priemonės yra tepalai, fizioterapinės procedūros. Jei nebūtų atliekamos plastinės operacijos, jei niekas nekonstatuotų nepataisomo kūno subjaurojimo, būtų nesunkus sveikatos sutrikdymas – toks, koks buvo padarytas kąstine žaizda. Chirurgai šalino nebegyvybingą ausies dalį tam, kad sugytų gyvybinga ausies dalis. Vertinant sunkumo laipsnį nepriklausomai, ar galima atstatyti chirurginėmis priemonėmis, ar negalima, net jei būtų visiškai atstatyta ausies kaušelio pirminė forma, įtakos tai sužalojimo vertinimui neturi. Galimybės atstatyti sužalojimo į pirminę būseną nėra. Kad bus identiškai atstatyta taip, kaip buvo, veikiausiai nepavyks. Tai, kad negalima atstatyti iki buvusios būsenos, nekeičia sužalojimo sunkumo laipsnio. Netgi visą ausį nupjovus sužalojimas nepasiekia sunkaus sveikatos sutrikdymo kriterijaus. Buvo nukąsta ne daugiau 10 procentų ausies. Vertinant, ar subjaurojimas, turi būti atsižvelgiama, ar yra galimybė atstatyti pilnai. Nustatant kūno sužalojimo sunkumo laipsnį, ne subjaurojimo lygį, reikia atsižvelgti ir į galimybę pašalinti tas sužalojimo pasekmes. Nepataisomas sužalojimas gali būti ir nesunkus. Jei teismas nekonstatuoja subjaurojimo fakto, tada jis bus nesunkus. Šiuo atveju šios sužalojimo pasekmės vertinamos kaip nepašalinamos. Komisinės ekspertizės akte yra plastikos specialisto R. V. parašas. R. V. yra išdavęs ir pažymą, kurioje parašyta, kad kremzlės defektas yra nepašalinamas, tik galima jį sumažinti. Kai darė ekspertizę ir aiškinosi dėl 2008 metų įvykio, nukentėjusysis jam parodė, kur yra tie randai. Jis yra tos pačios ausies kaušelyje, bet šita dalis su dabartiniu defektu nieko bendro neturi.

Dėl būtinosios ginties sąlygų

23.       Vienas esminių skundų argumentų yra susijęs su nagrinėjamos situacijos įvertinimu būtinosios ginties aspektu. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymima, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

24.       Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016).

25.       Teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015).

26.       Apylinkės teisme apklaustas nukentėjusysis L. S. parodė, kad 2015-04-25 savo bute šventė uošvio gimtadienį, per visą dieną išgėrė apie litrą degtinės, tačiau jautėsi tvirtai, suvokė ką daro. Vakare jis palydėjo svečius į namus, lauke sutiko V. S., su juo nusipirko alaus, kurį išgėrė. Prie namo išgirdo V. S. kalbant su A. Š., šis pasikvietė V. S. į svečius, kartu užėjo ir jis. Jis su V. S. gėrė alų, ar gėrė alkoholį A. Š. ir kiti buvę bute, to jis neįsidėmėjo. A. T. liepus jis, V. S., V. S. iš buto išėjo, kartu ėjo ir A. Š.. Koridoriuje jis pamena vieną konfliktą su A. Š., jis su A. Š. buvo žodinis, priežasties nepamena. Jiems nugriuvus, jis smakru A. Š. gerklės nespaudė ir nedusino, jiems besigrumiant A. Š. įkando jam į ausį, pradėjo bėgti kraujas, jis atsistojo. Nukastos ausies dalies koridoriuje nerado (t. 1, b. l. 187-189).

27.       2015-05-07 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas L. S. parodė, kad 2015-04-25, apie 18.00 val., savo gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje, sutiko savo draugą V. S., kuris pasiūlė nueiti į svečius pas A. Š., kuris gyvena antrame aukšte. Sutiko ir kartu su V. nuėjo pas A. Š.. Pas A. Š. bute buvo V., jis ir A. sugyventinės brolis, vardu V.. Ar bute buvo A. Š. sugyventinė, pasakyti negali, neatsimena. Išgėrinėjo visi keturi. Buvo girtas, kadangi prieš ateinant gėrė degtinę, apie litrą. Ką gėrė visi kartu neatsimena. Po kurio laiko tarp jo ir A. kilo žodinis konfliktas, A. jį puolė, jie apsistumdė, jis laikė A., kad nesimuštų ir A. jam įkando į kairės pusės ausį, po to jis išbėgo, iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policiją (t. 1, b.l. 18).

28.       2015-05-13 ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas L. S. parodė, kad 2015-04-25, apie 21.30 val., jis buvo sužalotas, t.y. jam buvo nukasta dalis ausies, (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo koridoriuje. Įvykio aplinkybių tiksliai nepamena, kadangi buvo smarkiai apgirtęs, tačiau tikrai pamena, kad ausį jam nukando A. Š.. Nepamena, ar gindamasis nuo A. Š. jis jam kur nors sudavė ar jį smaugė, tačiau gali būti. Įvykio metu A. Š. taip pat buvo apgirtęs, nežino, kiek jis buvo išgėręs. Dar nori paminėti, jog prieš įvykį jis nebuvo patyręs jokių sužalojimų, visi po minėto įvykio jo kūne nustatyti sužalojimai jam buvo padaryti įvykio metu. Įvykio metu jis grūmėsi tik su A., su kitais buvusiais asmenimis jis nesimušė ir nesistumdė, todėl mano, kad visus sužalojimus jam padarė A. Š. (t. 1, b.l. 19-20).

29.       Apibendrinant viso baudžiamojo proceso metu duotus nukentėjusiojo L. S. parodymus, matyti, kad jis pakankamai nuosekliai kiekvienos apklausos metu parodė, kad jam dalį ausies nukando A. Š. ir tai įvyko po judviejų žodinio konflikto kilusių grumtynių metu. L. S. negalėjo detaliai nurodyti savo ir A. Š. veiksmų, tačiau neigė smaugęs ar dusinęs A. Š..

30.       Apylinkės teisme apklaustas A. Š. parodė, kad 2015-04-25 bute, esančiame (duomenys neskelbtini) šventė sugyventinės A. T. sūnaus gimtadienį, bute buvo V. S., K. V., alkoholinių gėrimų jis negėrė, gėrė vaikišką šampaną. Vakare išgirdo lauke V. S. balsą, pro langą pamatė jį ir L. S., pakvietė užeiti. V. S. ir L. S. buvo neblaivūs, bute jie gėrė atsineštą alų, viskas vyko ramiai, konfliktų nebuvo. A. T. pasakė, kad jie per garsiai kalba ir paprašė išeiti, jis nutarė visus palydėti į 1 aukštą, kur gyveno V. S.. Išėjus į koridorių L. S. jį netikėtai sugriebė už sprando ir pargriovė, sakė „žiūrėk, koks aš stiprus kaimo Jurgis“. Jis prašė paleidžiamas, V. S. atitraukinėjo L. S. nuo jo, V. S. įkalbinėjo paleisti. L. S. jį paleido, jis atsistojo. L. S. pasakė, kad jis pajuokavo. Paėjus kelis žingsnius pajuto, kad L. S. vėl bando iš už nugaros sugriebti jį už sprando, atsisukęs nustūmė jo rankas, tada L. S. abiem rankomis iš priekio sugriebė jį už gerklės, jis muistėsi, prarado pusiausvyrą ir abu nugriuvo. L. S. gulėjo ant jo, laikė abi rankas, smakru pradėjo spausti jam gerklę, pradėjo trūkti oro ir jis duso, bijojo, kad bus pasmaugtas, buvo panikoje. Momento kaip įkando L. S. į ausį jis nepamena, nors sąmonės praradęs nebuvo, bet taip galėjo būti, nes L. S. staiga jį paleido ir atsistojęs laikėsi už ausies. Būdamas išsigandęs jis pašoko, bėgdamas metė kėdę į L. S., šis jam grasino susidoroti, paduoti į teismą ir pasodinti į kalėjimą. Jis pavaikščiojo mieste, grįžęs nuėjo pas V. S., šis jam pasakė, kad jis neva nukando L. S. ausį. Tyrėjai jis sakė, kad L. S. jam smakru spaudė kaklą, dėl lietuvių kalbos nežinojimo galėjo tai įvardinti raktikauliu, bet spaudė kaklą (t. 1, b.l. 186-187).

31.       Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. Š. kaltės nepripažino ir parodė, kad 2015-04-25, apie 21.00 val., jis buvo bute, adresu (duomenys neskelbtini), kartu su savo sugyventine A., jos drauge K. ir A. broliu V.. Šventė sūnaus E. gimtadienį. Šventės metu bute nebuvo jokio alkoholio, jis pats tą dieną apskritai nevartojo jokio alkoholio. Jam būnant bute, pro atvirą langą jis išgirdo lauke kalbant savo draugą V., jo pavardės nežino, gyvenantį tame pačiame daugiabutyje, trečiame aukšte, todėl priėjo prie lango. Matė, kad jis ėjo su kitu jam iš matymo pažįstamu vyriškiu, vardu L.. Vidas elgėsi ramiai, o L. kažką šūkavo. Jis V. pakvietė į butą, tačiau į butą kartu su V. atėjo ir L., jis tam neprieštaravo. L. atrodė apgirtęs, nuo jo sklido alkoholio kvapas, V. girtas nepasirodė, tačiau nuo jo taip pat sklido alkoholio kvapas. L. atsinešė du stiklinius butelius alaus, vienas buvo atidarytas, o kitas – uždarytas. V. atsinešė alaus skardinėse. Atėję pas juos į butą L. ir V. gėrė savo atsineštus alkoholinius gėrimus, jis su jais kartu negėrė, nematė, kad ir V. butų kartu su jais gėręs. Po kiek laiko, kai vaikams atėjo laikas miegoti, jie nusprendė išeiti iš buto, kur nors kitur. Jis su V., V. ir L. išėjo iš buto. Iš buto išėjo iš karto visi kartu. Pirmi išėjo V. ir V., paskui ėjo jis, o paskui jį – L.. Tik uždarius duris, staiga iš niekur nieko L. priėjęs jam iš nugaros griebė jam už kaklo, nespėjo pamatyti kuria ranka, kadangi nesitikėjo tokio L. poelgio. Sugriebęs jam už kaklo, L. jį parvertė ant žemės ir laikydamas jam už kaklo prispaudęs prie žemės, jam gulint nugara į viršų šaukė „ar matai, aš kaimo Jurgis, man viskas (duomenys neskelbtini), ar matai, koks aš stiprus“. Po to prie jų pribėgo V. ir V. ir atitraukė L. nuo jo. Po to jis atsistojo ir jie vėl visi ėjo toliau koridoriumi. Jis ėjo pirmas, paskui jį – L., o paskui juos – V. ir V.. Vienu momentu pajuto, kad L. vėl jį puola, todėl atsigręžė. Tuo metu staiga L. jam sugriebė už kaklo dešine ranka, jis tuomet norėdamas apsiginti stengėsi numušti jo ranką, jam pavyko išsilaisvinti, L. paleido jo kaklą. Tačiau praslysdama jo (A. Š.) ranka L. netyčia pataikė į antakio sritį, todėl gali būti, kad nubrozdino L. ties antakio sritimi. Iš karto po to L. jį stipriai apglėbė per juosmenį ir jie abu praradę pusiausvyrą nugriuvo ant žemės. Jis nugriuvo nugara į grindis, o L. visu kūnu, priekiu užgriuvo ant jo. Jiems nugriuvus ant žemės L. vis dar laikė jam už juosmens, taip pat buvo apglėbtos ir jo rankos. Kadangi L. rankos buvo užimtos, L. smakru stipriai jam spaudė kairės pusės raktikaulio sritį, dėl ko jam pradėjo trūkti oro. Neįsidėmėjo, kad grumtynių metu būtų L. į ką nors kandęs, neįsidėmėjo, kad būtų nukandęs ir ausį. Vienu momentu L. jį paleido ir atsistojo laikydamasis už ausies. Nematė, ar L. ausis buvo nukasta ar kaip nors sužalota, jokio kraujo ant L. kūno nesimatė. Taip pat kraujo ar nukastos ausies dalies jis nematė ir koridoriuje ant grindų (t. 1, b.l. 79-80).  

32.       Apibendrinant A. Š. parodymus, matyti, kad jis teigė, jog L. S. jį užpuolė du kartus, po antro užpuolimo jie pargriuvo ant grindų, o L. S. jį smaugė ir dusino savo smakru spausdamas kairės pusės raktikaulio sritį (parodymai ikiteisminio tyrimo metu) arba gerklę (parodymai pirmosios instancijos teisme). A. Š. negalėjo nurodyti, kad jis nukando L. S. ausies dalį (šios aplinkybės neprisimena), tačiau grumtynių metu vienu momentu L. jį paleido ir atsistojo laikydamasis už savo ausies.

33.       Taigi asmens, kuriam byla nutraukta ir nukentėjusiojo parodymai dalyje dėl smurto naudojimo vienas kito atžvilgiu ir smaugimo veiksmo iš esmės skiriasi, todėl būtina vertinti kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius A. Š. ar L. S. nurodytas įvykio aplinkybes.  

34.       Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. T. parodė, kad A. Š. yra jos sugyventinis, L. S. pažįsta nuo vaikystės, nes jie gyvena tame pačiame name. 2015-04-25 šventė sūnaus gimtadienį, alkoholio niekas negėrė, gėrė vaikišką šampaną. Vakare vaikai išbėgo į lauką, išgirdo kaip per atidarytą langą A. Š. kalbasi su V. S. ir L. S., suprato, kad šie užeis į svečius. V. S. ir L. S. buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, jie abu gėrė atsineštą alų, kiti alkoholio negėrė. L. S. pradėjo keiktis, todėl ji paprašė, kad A. Š. svečius išprašytų iš buto. Ji girdėjo kaip koridoriuje kažkas rėkė, kad yra stiprus kaimo Jurgis, buvo nėščia ir į koridorių nėjo. Į koridorių buvo išėjusi K. V., bet ką ji matė jai nesakė. Tyrimo metu jos parodymai, kad A. Š. jai sakė, kad L. S. jį puolė, o jis įkando jam į ausį, yra netiesa, ji sakė, kad žmonės bendrabutyje kalbėjo, kad A. Š. nukando L. S. ausį (t. 1, b. l. 189-191).

35.       Ikiteisminio tyrimo metu apklausta A. T. parodė, kad 2015-04-25, vakare, po devynių, buvo namuose, (duomenys neskelbtini). Kartu su ja buvo jos sugyventinis A. Š., draugė K. V., V. S., jos sūnus E. T., kuriam 6 m., ir draugės dukra D. V., kuriai apie 10 m. Būdami namuose jie šventė jos sūnaus gimtadienį. Švęsdami alkoholinių gėrimų nevartojo, bute jų neturėjo. Vienu momentu pro pravertą langą išgirdo jų kaimynus L. S. ir V., kurio pavardės nepamena. Pradžioje jie kažką garsiai kalbėjo tarpusavyje, negirdėjo, ką. Po to prie lango priėjo jos sugyventinis, jis pradėjo su jais kalbėtis. Išgirdo, kaip L. ir V. užsiminė, kad jie užeis pas juos į butą. A. sutiko juos įsileisti. Taigi jos vyras jiems atidarė duris, jie įėjo. Matėsi, kad abu jie buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, nuo jų sklido alkoholio kvapas. V. buvo ramus, tačiau L. labai keikėsi ir garsiai kalbėjo. Tiksliai neįsidėmėjo, ar L. ar V. pasiūlė A. alaus. Kadangi įėję kaimynai labai triukšmavo, todėl ji liepė A. su L. ir V. išeiti iš buto, kur nors kitur. Nematė, kaip jie išeidinėjo iš buto, tačiau girdėjo, kaip L. kažkam pasakė ,,aš kaimo Jurgis“. Kadangi ji buvo kitame kambaryje, buvo įjungtas televizorius, ji buvo užsiėmusi su vaikais, todėl nekreipė į A. ir L. su V. dėmesio, negirdėjo ir nematė, kad jie būtų susigrūmę ar baręsi. Jos akivaizdoje apskritai nevyko netgi joks žodinis konfliktas tarp A. ir minėtų dviejų kaimynų. Maždaug po pusvalandžio, kai A. su kaimynais išėjo iš buto, pas juos atvyko pareigūnai, paklausė, kur A.. Pareigūnai nurodė, kad A. nukando ausį. Ji pasakė pareigūnams, kad A. nėra, nurodė A. gimimo metus ir telefono numerį. Po to pareigūnai išvyko. Maždaug apie 23.00 val. į namus grįžo A., jis buvo labai susijaudinęs, sakė, kad jai viską paaiškins rytoj, sakė, kad jis buvo pasislėpęs. Nepastebėjo, kad jis būtų buvęs išgėręs. Kitą dieną A. jai papasakojo, kad jis susigrūmė su L., L. jį puolė, o jis šiam įkando į ausį (t. 1, b.l. 60-61).

36.       Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja K. V. parodė, kad 2015-04-25 A. T. pakvietė jos dukrą į savo sūnaus gimtadienį, kartu atėjo ir ji. Pobūvio metu alkoholis nebuvo geriamas, nes buvo vaikų šventė. Atėjo neblaivūs V. S. ir L. S., kuriuos pro langą pakvietė A. Š.. V. S. ir L. S. gėrė atsineštą alų, pradėjo keiktis vaikų akivaizdoje, todėl buvo paprašyti išeiti. Visi vyrai iš buto išėjo. Ji girdėjo koridoriuje triukšmą, bet ten nėjo. Po to ėjo plauti indų į virtuvę ir matė kaip ant grindų gulinčiam A. Š. bandė suduoti smūgius ant jo sėdintis L. S., o šis gynėsi rankomis. Ar tuo metu dar kas nors buvo šalia, to ji nepamena (t. 1, b.l. 189-191).

37.       Ikiteisminio tyrimo metu apklausta K. V. parodė, kad tikslios datos nepamena, galimai 2015-04-25, vakare, galimai apie 21.00 val., ji buvo pas savo vaikino seserį A., adresu (duomenys neskelbtini), kur šventė A. vaiko gimtadienį. Gimtadienyje dalyvavo ji, A., A. ir V. taip pat gimtadienyje buvo ir A. sūnus, bei jos dukra. Nematė, kad šventės metu būtų buvę alkoholio, nematė, kad kas nors būtų vartojęs. Vienu momentu jie buvo išėję su vaikais ir A. į lauką, todėl gali būti, kad tuo metu vyriškiai vartojo alkoholį, tačiau ji nepastebėjo, kad kas nors iš vyrų būtų apgirtęs. Vienu momentu į butą atėjo jai iš matymo pažįstami du vyrai. Jie atsinešė alkoholio, vienas vyras atsinešė kelias skardines alaus, o kitas (kurį, kaip vėliau sužinojo, sužalojo A.) – jei gerai pamatė, stiklinį butelį su kažkokiu alkoholiu. Atėję vyriškiai labai keikėsi, garsiai kalbėjo, nuo jų sklido alkoholio kvapas, akivaizdžiai matėsi, kad jie buvo girti. Jie paprašė, kad paminėti du vyrai išeitų. Nors dėl tokio jų prašymo jie buvo nepatenkinti, tačiau vis dėlto jie išėjo iš buto. Kartu su jais išėjo ir V. su A.. Po kiek laiko ji nusprendė nueiti į virtuvę plauti indų. Eidama iš virtuvės koridoriumi pamatė, kad ant žemės guli A., o jį prispaudęs už kaklo vienas iš minėtų anksčiau į butą atėjusių vyriškių (kurį vėliau sužalojo A.). Matė, kaip tarp A. ir minėto vyriškio vyko grumtynės, tačiau ji nebandė jų skirti, nenorėjo veltis į vyriškus reikalus, todėl grįžo į butą. Kas vyko koridoriuje, ji nematė. Po kiek laiko į butą atvyko policininkai, pasakė, kad A. sužalojo žmogų, jam nukando ausį, paklausė, ar nežino, kur A., apieškojo butą norėdami jį rasti. Bute A. nebuvo, jai būnant bute A. negrįžo. Nori pažymėti, kad ji nematė, ar A. nukando vienam iš į butą atėjusių vyriškių ausį ar kaip nors kitaip jį sužalojo, apie tai, kad vienam iš vyriškių buvo nukasta ausis, sužinojo tik iš policininkų (t. 1, b. l. 69-70).

38.       Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas V. S. parodė, kad 2015-04-25 jis pas seserį A. T. šventė šios sūnaus gimtadienį. Jis turėjo 0,5 l butelį „Starkos“ ir gėrė, išgėrė apie pusę butelio. Kiti alkoholio negėrė. Tyrimo metu sakė, kad A. Š. gėrė šampaną, po to matė nuotraukas iš pobūvio ir suprato, kad šampanas buvo vaikiškas. Pro langą išgirdo, kad į svečius ateis V. S. ir L. S., kurie buvo neblaivūs, gėrė atsineštą alų. Jie pradėjo keiktis, A. T. liepė išeiti, todėl jis juos pasikvietė į savo butą namo 1 aukšte. Koridoriuje tarp L. S. ir A. Š. įvyko konfliktas, dėl ko jis nežino, pamatė, kad L. S. A. Š. pargriovė ir smaugia už kaklo, jis ir V. S. juos išskyrė. Jis paklausė L. S., kodėl jis užpuolė A. Š., šis pasakė, kad norėjo parodyti savo jėgą. Jie susitaikė ir toliau ėjo koridoriumi, einant L. S. griebė A. Š., jį pargriovė, jie abu susikibo. Jie nespėjo jų išskirti, viskas įvyko labai greitai. Po to abu atsistojo, A. Š. bėgdamas į L. S. metė kėdę ir nubėgo. Po to A. Š. atėjo pas jį į namus, klausė kas atsitiko, nes kaimynai jam pasakė, kad jis nukando L. S. ausį (t. 1, b.l. 189-191).

39.       Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. S. parodė, kad 2015-04-25, apie 21.00 val., jis buvo pas savo seserį A., (duomenys neskelbtini). Pas seserį kartu su jos sugyventiniu A. ir brolio drauge K. šventė A. sūnaus gimtadienį. Švęsdami, vartojo alkoholinius gėrimus: jis gėrė starką, A. gėrė alų ir šampaną, starkos negėrė, kadangi sakė, jog šis alkoholinis gėrimas jam per stiprus. Kiek A. išgėrė, jis neskaičiavo. Vienu momentu A. per langą į butą pasikvietė savo kaimynus, jo pažįstamus L. ir V., jie užėjo į butą, buvo taikūs, su jais nekonfliktavo, jie gražiai bendravo. Į butą jie atsinešė, jei gerai pastebėjo, po porą skardinių alaus. Kadangi bendraudami jie visi kėlė triukšmą, o jo sesuo A. laukėsi, todėl ji paprašė, kad jie išeitų iš buto. Jie taip ir padarė. Vienu momentu, einant su A., V. ir L. koridoriumi (jie su A. ėjo priekyje, o L. su V. paskos), L. iš niekur nieko, iš nugaros puolė A. ir jį parvertė ant žemės, L. laikydamas A. už kaklo pradėjo jį smaugti. Jis bandė išskirti A. ir L., o V. bandė juos įkalbinėti, kad jie išsiskirtų. Vienu momentu A. pavyko išsilaisvinti nuo L. ir A. nubėgo namo į butą, tačiau netrukus grįžo atgal į koridorių, pradėjo L. reikšti pretenzijas dėl to, kad jį užpuolė. Tuomet L. pasakė, kad jis tiesiog norėjo parodyti savo jėgą, o jo sumušti nenorėjo. Taigi jie susitaikė ir jie visi keturi ėjo toliau gerti. Tačiau tik paėjus apie 2 metrus, L. su A. vėl susigrūmė, nematė, kas pirmas ką puolė. Matė, kad A. bandė L. smogti galva, L. bandė A. smaugti. A. staiga paėmė koridoriuje buvusią sulankstomą kėdę ir ja smogė L. į rankas. Po to L. ir A. nugriuvo ant žemės ir grūmėsi, L. laikė prispaudęs A. ant žemės. Staiga L. paleido A. ir tada jis pastebėjo, kad L. ausis kraujuoja. Atsistoję A. ir L. pradėjo vienas kitam reikšti pretenzijas, barėsi. Po to staiga A. pasišalino iš įvykio vietos. L. išėjo į lauką ir laukė greitosios medicinos pagalbos. Viskas tuo ir baigėsi. Apie 23.00 val., jam būnant namuose, (duomenys neskelbtini), pas jį užėjo A., pradėjo klausinėti apie L. ausį, prisipažino, kad nukando L. ausį, kadangi gynėsi, nes L. jį bandė smaugti. Nori pažymėti, jog jis nematė to momento, kaip A. nukando ausį L., kaip jau minėjo, tiesiog vienu momentu pamatė kraujuojančią L. ausį. Nukastos ausies dalies įvykio vietoje nepastebėjo. A. jam nesakė, kokią dalį ausies jis nukando ir ką su nukasta dalimi darė, t.y. ar ją išmetė, ar prarijo. Kiek jam žinoma, A. nėra agresyvus (t. 1, b.l. 66-67).

40.       Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas V. S. parodė, kad 2015-04-25 jis su L. S. susitiko jų gyvenamo namo kieme, abu buvo išgėrę alkoholio. Jie dar nusipirko alaus skardinėse, grįžo į kiemą. Ten būnant juos į svečius pro buto langą pakvietė A. Š.. Bute buvo A. Š., A. T., V. S., K., jie kažką šventė. Jis ir L. S. gėrė alų, V. S. gėrė alkoholį, A. Š. gėrė alų arba šampaną. Jokio konflikto nebuvo, visi bendravo draugiškai. Vėliau A. T. paprašė juos išeiti, nes norėjo migdyti vaikus. Jis, A. Š., V. S. ir L. S. išėjo į koridorių, užėjo į tualetą, po to ruošėsi eiti pas V. S. į butą. Žodinio konflikto tarp A. Š. ir L. S. nebuvo, eidamas išgirdo triukšmą ir atsisukęs pamatė, kad L. S. laiko rankomis ant grindų gulintį A. Š., priėjęs su V. S. išskyrė. Einant toliau išgirdo dundesį, pamatė, kad L. S. su A. Š. guli ant grindų susikibę. Jis bandė juos išskirti, V. S. liepė nesikišti. Viskas įvyko greitai, L. S. pašokęs laikėsi už ausies, A. Š. pašoko, bėgdamas pastūmė vaikišką kėdutę link L. S. ir pabėgo. Ar dar kas matė konfliktą – jis nematė. Jam atrodo, kad A. Š. galva nebandė suduoti L. S. (t. 1, b.l. 189-191).

41.       Ikiteisminio tyrimo metu V. S. parodė, kad tikslios datos nepamena, galimai 2015-04-25, vakare, apie 21.00 val., jis su draugu, L. S., ėjo iš parduotuvės, kur buvo nusipirkę 4 skardines alaus, namo. Jiems einant, pro langą jo draugas A., kurio pavardės nepamena, juos pasikvietė užeiti. Taigi, jie pas jį užėjo, bute rado A., V., A., nepamena, ar bute buvo daugiau žmonių, kadangi buvo išgėręs. Užėjęs į butą pastebėjo, kad bute buvo kažkas švenčiama, matė, kad A. gėrė alų iš skardinės. V. jam pasakė, kad A. visą dieną gėrė, nes kažką šventė. Jie kurį laiką gėrė alų kartu su A., V. ir L., ramiai bendravo, po to nusprendė eiti iš buto kur nors kitur. Išėjo iš buto jis, L., A. ir V.. Išėję iš buto nuėjo į tualetą, iš tualeto jis išėjo pirmas. Einant iš tualeto, staiga, atsisukęs pamatė, kad A. guli ant pilvo, ant žemės, o L. jį laiko prispaudęs viena ranka. Jis neįsidėmėjo, ar jie vienas kitam ką nors sakė, ar jie barėsi. Jis tuomet bandė atkalbėti L. paleisti A., pasakė, kad jie išsiskirtų. Vienu metu jie išsiskyrė, atsistojo ir jie visi toliau ėjo koridoriumi. A. ir L. ėjo apsikabinę. Vienu momentu, jiems netoli nuėjus, pastebėjo, kaip A. smogė galva L. į galvą. Tuomet jie abu susigrūmė. Staiga V. sugriebė jį, kad jis neitų skirti A. ir L.. Nematė, kaip tiksliai grūmėsi A. ir L.. Pamatė, kad A. ir L. nugriuvo ant žemės, po to pastebėjo, kad abu atsistojo, L. laikėsi už ausies, o A. nubėgo į butą. Tuomet V. jį paleido. Netrukus A. išbėgo iš buto, nėra įsitikinęs, bet jam atrodo, kad su sulankstoma kėde smogė L. į kažkurią kūno vietą, neįsidėmėjo į kurią. Po to kažkur pasišalino. Jis pastebėjo, kad L. trūksta dalies ausies. Iš įvykio vietos pasišalino ir L.. Kaip viskas vyko toliau, detaliai paaiškinti negali, kadangi buvo apgirtęs, todėl tiksliai nepamena įvykio aplinkybių. Matė, kad po kiek laiko atvyko greitoji ir policija. Jis po to nuėjo namo. Dėl ko įvyko konfliktas tarp A. ir L., jis nežino (t. 1, b. l. 63-64).

42.       Teisėjų kolegija, vertindama A. Š. ir L. S. parodymus, taip pat aukščiau aprašytus liudytojų paaiškinimus, atsižvelgia į tai, kad L. S. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, kas galėjo įtakoti tai, jog jis neprisiminė arba netiksliai prisiminė įvykio aplinkybes; į tai, kad liudytojai A. T., V. S., K. V. yra artimais santykiais susiję su A. Š. ir jo sugyventine A. T., kas reiškia, jog jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai turi būti vertinami itin atidžiai ir preciziškai, lyginant ir gretinant tiek tarpusavyje, tiek kitų įrodymų kontekste. Paties A. Š. parodymai taip pat vertinami itin atsargiai, kaip asmens, kuris turi teisę į gynybą ir gali nutylėti ar klaidingai nurodyti įvykio aplinkybes.

43.       Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, apygardos teismas nustatė sekančią įvykių eigą. 2015 m. balandžio 25 d., apie 21 val. 30 min., adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpoje, iš kambario išėjo keturi asmenys: A. Š., L. S., V. S. ir V. V.. Pagal A. Š., V. S. ir V. V. parodymus daroma išvada, kad tuo metu įvyko du konfliktai tarp A. Š. ir L. S.. Pagal minėtų asmenų parodymus negalima daryti vienareikšmiškai spręsti, kas ir kaip pradėjo pirmąjį konfliktą, tačiau nustatyta, kad šio konflikto metu abu minėti asmenys pargriuvo, duomenų, kad tuo metu kuriam nors buvo padaryti sužalojimai, nėra. A. Š. ir L. S. buvo išskirti V. S. ir V. V..

44.       Antrasis konfliktas tarp A. Š. ir L. S. kilo netrukus po pirmojo, paėjus vos kelis metrus. Anot A. Š., šį kartą jį be priežasties užpuolė L. S., dėl ko jie parkrito, o vėliau L. S. jį pradėjo smaugti. Teismas tokius A. Š. parodymus vertina kritiškai, kaip siekį sušvelninti savo atsakomybę ar jos išvengti.

45.       Šiuo atveju reikšmingi kiti byloje esantys įrodymai. Pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu L. S. parodė, kad po kurio laiko tarp jo ir A. kilo žodinis konfliktas, A. jį puolė, jie apsistumdė, jis laikė A., kad nesimuštų (t. 1, b. l. 18). Nors vėliau nukentėjusysis paaiškino, kad dėl girtumo netiksliai atsimena įvykio aplinkybių ir detaliai negali visko papasakoti, tačiau teismas šiuos pirminius jo parodymus laiko patikimais bei (dėl trumpo laiko tarpo nuo įvykio) geriausiai apibūdinančiais situaciją. Pažymima ir tai, būtent šioje dalyje L. S. parodymus patvirtina ir liudytojo V. V. bei V. S. paaiškinimai.

46.       Apeliacinės instancijos teisme apklaustas V. V. paaiškino, kad negali pasakyti, jog kuris nors buvo iniciatorius, negali pasakyti ir to, kad vienas kažkuris puolė. V. V. matė A. Š. smūgį. Jie tarpusavy susigrūmė, vienas kitam kumščiais smūgiavo. Taip pat patikslino, kad įvykio aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad „vienu metu, jie išsiskyrė, atsistojo ir jie visi toliau ėjo koridoriumi. A. ir L. ėjo apsikabinę. Vienu momentu, jiems netoli nuėjus, pastebėjo, kaip A. smogė galva L. į galvą. Tuomet jie abu susigrūmė. Staiga V. sugriebė jį, kad jis neitų skirti A. ir L.. Nematė, kaip tiksliai grūmėsi A. ir L.. Po to A. Š. kažką padarė su ta kėdute, tiesiog jau buvo įniršis dėl paties įvykio.“

47.       Iš esmės analogiškas aplinkybes dėl antrojo konflikto pradžios papasakojo ir liudytojas V. S.. Apeliacinės instancijos teisme jis parodė, kad matė, kaip A. bandė smogti L. į galvą, bet nepataikė. Pasibaigus pirmosioms muštynėms A. paėmė kėdę ir metė į L. S., pataikė į rankas. Po to A. atsistojo nuo žemės, pradėjo pretenzijas reikšti ir tada metė kėdę. Šioje dalyje V. S. parodymai (dėl smūgiavimo galva) iš dalies (dėl pataikymo) sutampa su liudytojo V. V. parodymais, o paaiškinimus dalyje dėl kėdės metimo byloje patvirtina ir objektyvūs duomenys – 2015-04-29 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad L. S. padaryta: kastinė kairės ausies kaušelio žaizda, labiausiai tikėtina dantimis 2015-04-25; odos nubrozdinimas su aplinkine poodine kraujosruva kairiame žaste (t. 1, b. l. 24-26). Taigi dalyje dėl A. Š. smūgiavimo galva ir kėde L. S. minėtų liudytojų parodymai iš esmės sutampa, juos patvirtina objektyviai nustatyti sužalojimai, todėl teismas sprendžia, kad šioje dalyje liudytojų V. S. ir V. V. parodymai yra patikimi ir jais vadovaujasi. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad V. V. šioje byloje nėra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi jis draugystės ar giminystės ryšiais nėra susijęs nei su L. S., nei su A. Š..

48.       Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad antrasis konfliktas (kurio metu ir buvo nukąsta ausies dalis) prasidėjo būtent dėl aktyvių A. Š. veiksmų, kurie sekė galimai dėl pykčio, kilusio dėl pirmųjų grumtynių su L. S.. Vėliau aktyviais fiziniais veiksmais atsakė ir L. S., kas reiškia, kad abu konflikto dalyviai smurtą naudojo puolimo, bet ne gynybos tikslais, dėl ko būtinoji gintis tokioje situacijoje pagal minėtą teismų praktiką nėra galima.

49.       Pažymima ir tai, kad kilusi muštynių situacija vėlesnio fizinio kontakto tarp L. S. ir A. Š. metu neperaugo į būtinosios ginties situaciją. Minėta, kad A. Š. teigė, jog kando į ausį dėl to, jog duso, nes jį smaugė L. S., kai abu gulėjo ant grindų, jam L. S. smaugė gerklę smakru, o rankas laikė. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu A. Š. parodė, kad L. S. smakru jam spaudė raktikaulį, ir tik pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jam buvo spaudžiama gerklė. Apygardos teismas kritiškai, kaip gynybinę versiją, vertina A. Š. parodymus dėl to, kad jie nėra nuoseklūs ir logiški, be to jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

50.       Liudytojos A. T. ir K. V. apskritai nematė konflikto arba matė tik jo dalį (K. V.), atsižvelgiant į šias aplinkybes ir šių liudytojų ryšį su A. Š., sprendžiama, kad jų parodymai šioje dalyje nėra informatyvūs bei kartu ir patikimi. Tuo tarpu liudytojas V. V. parodė, kad jie tarpusavyje susigrūmė, vienas kitam kumščiais smūgiavo. Nebuvo vieno asmens dominavimas, tai buvo lygiavertės grumtynės (t. 3, b. l. 12). Liudytojas V. S. parodė, kad matė, kaip L. bandė rankomis A. smaugti, tačiau neatsimena, ar L. jį buvo paėmęs už kaklo. A. Š. buvo užspaustas. Kai L. S. buvo pasilenkęs prie A., jų galvos buvo ne daugiau pusės metro atstumu. Paties ausies nukandimo V. S. nematė (t. 3, b. l. 13). Ikiteisminio tyrimo metu V. S. parodė, kad po to L. ir A. nugriuvo ant žemės ir grūmėsi, L. laikė prispaudęs A. ant žemės.

51.       Taigi nei vienas iš minėtų liudytojų nepatvirtino A. Š. parodymų, kad į jo gerklę ar raktikaulį smakru buvo įsirėmęs L. S.. Priešingai, liudytojas V. V. teigė, kad abu grumtynių dalyviai vienodai grūmėsi. Tuo tarpu V. S. paaiškino, jog smaugiama buvo rankomis, nors kartu neatsiminė, ar L. A. buvo paėmęs už kaklo. Apie tai, kad A. Š. buvo spaudžiamas smakru, neparodė nei vienas iš liudytojų.

52.       Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. Š. parodymai dėl smaugimo pavojingumo nėra logiški, todėl nėra įtikinami. Pažymima, kad vienam asmeniui gulint ant kito ir smakru spaudžiant gulinčiojo gerklę, prispaustajam asmeniui nėra įmanoma dantimis pasiekti ant jo gulinčio asmens ausies, nes ši būna keliolikos centimetrų atstumu nuo gulinčiojo burnos. Toks veiksmas yra įmanomas tik užgulusiam asmeniui pasukus galvą į šoną, tačiau tokiu atveju smakras jau nebesirems į kito asmens gerklę ir tokiu būdu nebekels realaus pavojaus. Gulinčiajam asmeniui kito asmens ausį dantimis galima pasiekti nebent tuo atveju, kai jam spaudžiamas raktikaulis (ikiteisminio tyrimo metu duoti A. Š. parodymai), nes tokiu atveju vieno asmens ausis gali būti visiškai šalia kito burnos. Tačiau paprastai raktikaulio spaudimas jokio realaus pavojaus kito asmens sveikatai ar gyvybei nesukelia, žmogus nuo tokio veiksmo nedūsta, todėl nėra pagrindo  būtinajai ginčiai.   

53.       Kartu šiame kontekste atkreipiamas dėmesys, kad A. Š. ir L. S. yra panašaus kūno sudėjimo, ūgio ir svorio, įvykio metu L. S. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl mažai tikėtina, kad panašaus kūno sudėjimo (ir jėgos) žmogus, būdamas labai apsvaigęs, gali pavojingai kėsintis šiuo atveju į A. Š. sveikatą ar gyvybę. Juo labiau, kad apskritai šio konflikto ir grumtynių metu A. Š. neprašė ir nešaukė pagalbos iš šalia buvusių V. S. ar V. V., be to, ir šie asmenys nematė būtinumo dar kartą skirti besigrumiančius asmenis (V. S. parodė, kad jie nusprendė nesikišti).

54.       Apeliaciniuose skunduose prašoma pripažinti, kad nusikalstamą veiką A. Š. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas galėjo turėti jo veiksmams ir (ar) parodymams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais. Pats A. Š. neigė vartojęs alkoholį. Apygardos teisme apklaustas liudytoju V. V. parodė, kad gali būti, kad A. Š. gėrė alų, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad užėjęs į butą matė, jog A. gėrė alų iš skardinės. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. S. parodė, kad A. gėrė alų ir šampaną, starkos negėrė, kadangi sakė, jog šis alkoholinis gėrimas jam per stiprus. Kiek A. išgėrė, jis neskaičiavo. Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apklaustas V. S. parodė, kad A. Š. gėrė vaikišką šampaną, o tyrimo metu dėl to susipainiojo, nes A. gėrė iš bokalo. Daugiau byloje nėra jokių duomenų įrodymų dėl to, kad įvykio metu A. Š. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ar juo labiau, kad veiksmams įtakos turėjo išgertas alkoholio kiekis. Apygardos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti V, V. parodymais, kad A. Š. gėrė alų, nes iš esmės nuoseklūs, jis neturi pagrindo apkalbėti A. Š., nes su nėra susijęs jokiais santykiais. Be to, jo parodymus šioje dalyje patvirtina ir liudytojo V. S. parodymai, kuris vėlesnius savo parodymus galėjo pakeisti A. Š. įtakos dėka. Taigi sprendžiama, kad A. Š. įvykio metu išgėręs alkoholio, tačiau šiuo metu nėra galimybės nustatyti jo kiekio, kartu ir įtakos jo veiksmams. Apskritai iš byloje esančių įrodymų visumos kyla abejonių dėl to, kad A. Š. elgesiui galėjo turėti įtakos alkoholio vartojimas (niekas iš dalyvių neparodė apie tai, kad jis buvo nekoordinuotas, kad nuo ji sklido alkoholio kvapas, kalba nerišli ir pan.). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvykio metu A. Š. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau nėra pakankamai duomenų, kad jis nusikaltimą padarė išgerto alkoholio įtakoje.     

55.       Apibendrindama išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. Š. ir L. S. tarpusavio konflikto metu vienas kito atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, nes tarp šių asmenų kilo žodinis, o vėliau fizinis konfliktas. Antrojo konflikto metu fizinius veiksmus L. S. atžvilgiu pradėjo būtent A. Š., o vėliau vienas kito atžvilgiu smurtą naudojo abu konflikto dalyviai. Todėl vertinant A. Š. elgesį, sprendžiama, kad kilusi situacija atitinka muštynių situaciją, kas reiškia, abi pusės (šiuo atveju viena iš pusių – A. Š.) buvo puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudojo ne gynybos, bet puolimo tikslais. Todėl teismas sprendžia, kad A. Š. šioje situacijoje neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Kartu tai reiškia, kad nesant būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo vertinti, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Dėl L. S. padaryto sveikatos sutrikdymo masto vertinimo

56.       Prokurorė ir nukentėjusysis apeliaciniais skundais, be kita ko, prašo pripažinti, kad nukentėjusiojo veidas buvo nepataisomai subjaurotas, kas atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Šio nusikalimo sudėtis yra materialioji, todėl nusikalstamos veikos padariniai šiuo atveju yra būtinasis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis.

57.       Pažymima, kad nepataisomas nukentėjusio asmens kūno subjaurojimas, atitinkantis BK 135 straipsnio dispoziciją, pripažįstamas teismui konstatavus dvi aplinkybes: 1) kūnas yra subjaurotas ir 2) tas kūno subjaurojimas yra nepataisomas. Pastarasis faktas nustatomas vadovaujantis specialiomis medicinos žiniomis, teismui įvertinus teismo medicinos ekspertų ar specialistų išvadas. Kūnas laikomas nepataisomai subjaurotu, kai subjaurojimas laikui bėgant pats savaime neišnyksta ar jo negalima pašalinti be specialių kosmetinių operacijų. Tačiau teisiškai reikšmingą požymį, ar sužalotas kūnas baudžiamojo įstatymo prasme laikytinas subjaurotu, nustato teismas. Šis požymis yra vertinamasis. Baudžiamojo įstatymo prasme ne bet kuris randas ar kitoks dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiojo išvaizdos pablogėjimas laikytinas kūno subjaurojimu. Paprastai laikoma, kad kūnas subjaurotas yra tada, kai jis tampa neestetišku, atstumiančiu (pvz., dėl akies obuolio, nosies praradimo, didelių randų, likus aiškiai pastebimai kūno asimetrijai ir pan.). Pažymima, kad baudžiamoji atsakomybė, numatyta BK už nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, diferencijuojama pagal nusikalstama veika sukeltus atitinkamo sunkumo padarinius, grupuojant juos pagal mastą į sunkų, nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal įstatymą sunkiu sveikatos sutrikdymu laikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas (BK 135 straipsnis). Kūno subjaurojimu kaip veikos, numatytos BK 135 straipsnyje, padariniu gali būti pripažintas tik toks nukentėjusiojo išvaizdos pablogėjimas, kuris yra ryškus ir, įvertinus nukentėjusiajam tuo sukeltų neigiamų pasekmių sunkumą, gali būti laikomas sunkiu sveikatos sutrikdymu ir pagal įstatymo loginę prasmę, o ne vien vadovaujantis faktu, kad dėl nusikalstamos veikos yra nepataisomai pablogėjusi nukentėjusiojo išvaizda. Kartu pažymima, kad, jeigu teismas kaip įrodytą konstatuoja BK 135 straipsnyje numatytą kūno subjaurojimo požymį, būtina nurodyti ne tik šį požymį pagrindžiančias konkrečias faktines aplinkybes (pvz.: randų kiekį, dydį, lokalizaciją ir pan.), bet ir kokiais objektyviais kriterijais vadovaujantis šis teisiškai reikšmingas požymis nustatytas (greta estetinių kriterijų, pvz., gali būti nukentėjusiojo bendravimo su kitais asmenimis galimybių sumažėjimas ir pan.).

58.       Šiuo atveju sužalojimo nepataisomumas konstatuotas jau minėtu ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nustatyta, kad L. S. 2015 m. balandžio 25 d. jo konflikto su A. Š. metu buvo padaryta kastinė kairės ausies kaušelio žaizda, odos nubrozdinimas su aplinkine poodine kraujosruva kairiame žaste. Dėl kairės ausies kastinės žaizdos (sužalojimo) susiformavo kairės ausies kaušelio vijoklio defektas viršutiniame trečdalyje. Tokios kairės ausies kaušelio sužalojimo pasekmės vertinamos kaip nepašalinamos terapinėmis priemonėmis. Tokias pačias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas specialistas plastikos chirurgas R. V., kuris nurodė, kad L. S. veidas negali atsistatyti, nes yra minkštųjų ir kietųjų kremzlės defektas. Minkštuosius audinius buvo bandyta atstatyti, bet nesėkmingai. Kremzlės atstatyti neįmanoma. Proporcijų pilnai atstatyti buvo negalima. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas R. R. taip pat paaiškino, kad dėl kairės ausies kastinės žaizdos susiformavo kairės ausies kaušelio vijoklio defektas viršutiniame trečdalyje ir tokios pasekmės vertinamos kaip nepašalinamos terapinėmis priemonėmis, todėl buvo atlikta plastinė operacija. Atlikus plastinę operaciją pasekmės nebuvo pašalintos. Jei žmogus neteko kūno dalies, ji buvo deformuota ir tam reikėjo atlikti plastinę operaciją, kaip ir šiuo atveju, toks pažeidimas vertinamas kaip neatstatomas. Šiuo atveju šios sužalojimo pasekmės vertinamos kaip nepašalinamos.

59.       Nors teismo medicinos konsultacinėje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad L. S. konflikto su A. Š. metu buvo padaryta kastinė kairės ausies kaušelio žaizda, kuri vertintina nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 3, b. l. 69-76), tačiau šios išvados argumentai nepaneigia galimybės teismui nustatyti kitokį sveikatos sutrikdymo mastą, be to, šioje išvadoje apskritai nepasisakoma dėl minėto sužalojimo pasekmių pašalinimo galimybės.

60.       Minėta, kad kūno subjaurojimas (sužalojimo) nepataisomumas nustatomas vadovaujantis specialiomis medicinos žiniomis, teismui įvertinus teismo medicinos ekspertų ar specialistų išvadas. Šiuo atveju, įvertinus ekspertizės aktą, dviejų specialistų teiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad L. S. nukasta ausies dalis iki šio nėra atstatyta, to padaryti po plastinių operacijų (praėjus beveik 5 metams) nėra galimybės, todėl šis sužalojimas vertinamas kaip nepataisomas. Teismas neturi pagrindo abejo teismo ekspertizės akte nurodyta ir specialistų teismo posėdyje patvirtinta išvada dėl nepataisomo L. S. kūno dalies (ausies) sužalojimo fakto.

61.       Tačiau šiuo atveju būtina įvertinti, ar nukentėjusiojo kūnas buvo subjaurotas, o dėl šios aplinkybės turi nuspręsti teismas, kaip minėta, vadovaudamasis estetiniais ir panašiais kriterijais.

62.       Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam L. S. buvo nukasta apie ¼ viršutinės ausies dalies, kas specialistų buvo įvertina 10 procentų darbingumo netekimu. Vis tik vien skaičiais išreikštas formalus darbingumo netekimas negali turėti lemiamos reikšmės nustatant kūno (šiuo atveju veido srities) subjaurojimą.

63.       Teismas pastebi, kad teismų praktikoje yra atvejų, kai randas veido ar kaklo srityje, gali būti pripažįstamas kaip bjaurojantis nukentėjusiojo kūną, tačiau tai paprastai daroma, kai randas yra vertinamas kaip žymus, itin ryškus, negražus, atstumiantis. Bylą nagrinėjančio teismo vertinimu, veido srityje esančio rando kaip kūno subjaurojimo negalima pripažinti vien formaliai ir izoliuotai nevertinant kitų pagal BK 135 straipsnio dispoziciją kaip sunkaus sveikatos sutrikdymo vertinamų sužalojimų pobūdžio ir jų rimtumo. Tokiais pagal įstatymų leidėją pripažįstami sužalojimai ar susargdinimai, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką.

64.       Teismo įsitikinimu, būtent dėl tokių BK 135 straipsnyje nurodytų padarinių rimtumo ir šios veikos pavojingumo teisės doktrinoje pripažįstama, kad „veido subjaurojimas – yra akies obuolio netekimas, nosies netekimas ar deformacija, ausies kaušelio ar jos dalies netekimas, žymus veido randas, asimetrija ar pan.“ (žr. plačiau Abramavičius A. [et. al.] Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras [Kn.] 2, Specialioji dalis (99-212 straipsniai), Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004, p. 136). Žymiu veido randu teismas turėtų pripažinti tokį, kuris pvz., yra itin ryškus, apimantis žymią veido dalį, dėl savo estetinės išvaizdos pats savaime atkreipiantis dėmesį į žmogų ir pastebimas iškart, o ne specialiai apžiūrint žmogų ir matomas tik iš arti.

65.       Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ausies dalies nepataisomas praradimas, padarinių sunkumo ir veikos pavojingumo prasme, gali būti vertinamas kaip veido dalies netekimas, kuris prilyginamas vienos iš pagrindinių žmogaus estetinį vaizdą sudarančių kūno dalių netekimu. Pažymima, kad toks sužalojimas (sprendžiant pagal L. S. vaizdą gyvai teismo posėdžių salėje bei jo apžiūros protokolą) yra lengvai pastebimas ir itin ryškus, iš karto atkreipiantis kitų žmonių dėmesį, žymiai iškreipiantis veido srities simetriją. Tokie šį sužalojimą apibūdinantys požymiai teismui leidžia pagrįstai konstatuoti, jog nukentėjusiojo L. S. veidas buvo subjaurotas, o šis subjaurojimas yra nepataisomas.

66.       Apygardos teismas, apibendrindamas minėtas aplinkybes bei įvertinęs įrodymus, daro išvadą, kad A. Š. sužalojo žmogų, kuriam dėl to buvo nepataisomai subjaurotas kūnas, taip pat smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2015 m. balandžio 25 d., apie 21 val. 30 min., adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpoje, namo koridoriuje, žodinio konflikto bei tarpusavio grumtynių metu jam ir L. S. gulint ant grindų tyčia nukando L. S. kairės ausies kaušelį bei kėde sudavė jam per rankas, dėl ko nukentėjusiajam L. S. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kastine kairės ausies kaušelio žaizda, tuo nepataisomai subjaurodamas L. S. kūną (veidą) bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu su aplinkine kraujosruva kairiame žaste. A. Š. veiksmai kvalifikuojami pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl skirtinos bausmės

67.       A. Š. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

68.       Skirdamas bausmę A. Š., teismas atsižvelgia ir į nusikalstamos veikos rūšį ir pobūdį – padaryta viena sunki nusikalstama veika žmogaus sveikatai. Nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia ir yra baigta. Įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes, teismas mano, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra panašus rūšiniam tokios nusikalstamos veikos pavojingumui, įvertintam įstatymo leidėjo BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

69.       Teismas taip pat atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę, kurios pavojingumas yra nedidelis. A. Š. anksčiau neteistas, daugiau nei prieš metus kelis kartus baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 107-114), šiuo metu dirba, darbdavių charakterizuojamas teigiamai. Teismas vertina ir tai, kad A. Š. yra jauno amžiaus, turi mažametį vaiką. Analizuojant A. Š. asmenybę matyti, kad nusikaltimas buvo daugiau jo gyvenimo padarinys. Skiriant bausmę atsižvelgiamą ir į pakankamai ilgą visą baudžiamojo proceso trukmę, kuri iš esmės nepriklausė nuo A. Š. veiksmų.   

70.       Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis).

71.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir aktualią teismų praktiką skiriant bausmes, teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. Š. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, artimą bausmės minimumui, mažesnę nei prašoma prokurorės apeliaciniame skunde. 

72.       Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymima, kad tai yra formalūs bausmės vykdymo atidėjimo taikymo pagrindai, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmę ir jos paskirtį apibrėžiančio BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

73.       Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

74.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant ir į apeliacinio skundo reikalavimus ir ribas, sprendžia, kad yra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus paskirtos bausmės vykdymą.  Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu A. Š. įpareigotinas pradėti dirbti (ar tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir būti joje užsiregistravusiam; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, A. Š. skiriama baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimas per vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti L. S. padarytą turtinę žalą 3 675 Eur).

75.       Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – naikintina.

Dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos ir civilinių ieškinių

76.       Nagrinėjamoje byloje civilinius ieškinius pareiškė nukentėjusysis L. S., kuris reikalauja 3 675 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; Vilniaus teritorinė ligonių kasa, kuri reikalauja 2 099,38 Eur turtinei žalai atlyginti.

77.       Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

78.       Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 2 099,38 Eur turtinės žalos padarymo pagrįstas dokumentais, kurie patvirtina, kad ieškovas turtinę žalą patyrė dėl L. S. gydymo. Apygardos teismui nustačius, kad sužalojimus L. S. nusikalstamais veiksmais padarė A. Š., minėta suma priteistina iš jo.  

79.       Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. S. atstovė E. T. nurodo, kad L. S. patyrė 75 Eur išlaidas dėl medikų apžiūros (pateikti kvitai (t. 3, b. l. 144-145), taip pat 3 600 Eur nurodė kaip būsimas išlaidas dėl ausies operacijos (t. 3, b. l. 143).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

80.       Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, jeigu asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Ši teisės norma nustato deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, padarytą fizinio asmens sveikatos sužalojimu. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), t. y. į tokią padėtį, kokia būtų jam nesant sužalotam (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003). Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos).

81.       Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe, ir kaip žalos atlyginimą gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad CK 6.249 straipsnio 3 dalis taikoma tais atvejais, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti laiko, gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-13/2012, 3K-3-202/2012, 3K-3-164-1075/2019). Taip pat pripažįstama, kad sprendžiant, ar išlaidos dėl padarinių, atsiradusių dėl sveikatos sutrikdymo, šalinimo turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, atsižvelgiama į tai, ar išlaidos, susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, ar jos pagrįstos pateiktais įrodymais, ar nurodytos išlaidos yra realios, būtinos (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-85/2011, 2K-276-458/2019). 

82.       Šiuo atveju būsima turtinė žala grindžiama plastinės chirurgijos klinikos raštu (t. 3, b.l. 143), iš kurio matyti, kad L. S. siūloma kairės ausies vijoklio rekonstrukcija šonkaulio kremzle. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl L. S. veido subjaurojimo, kurį padarė A. Š., kas reiškia, kad veido (ausies) atstatymui ar koregavimui būtina plastinė operacija. Kaip matyti iš pateiktų sąskaitų, L. S. konsultavosi UAB Valakupių plastinės chirurgijos klinika, todėl šios klinikos pateikta būsimos operacijos kaina vertinama kaip patikima ir reali. Taip pat nustatyta ir dokumentais pagrįsta, kad L. S. patyrė 75 Eur turtinės žalos dėl medikų konsultacijų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 3 675 Eur suma priteisiama iš A. Š..

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

83.       Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014)

84.       Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymima, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

85.       Laikydamasis tokių teismų praktikoje formuojamų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų teismas pastebi, kad teismų praktikoje priteisiamas neturtinės žalos dydis bylose dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo labai svyruoja ir priklauso nuo daugelio aplinkybių. Nukentėjusiojo prašomas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas teismų praktikos kontekste nėra per didelis. Teismas neabejoja, kad L. S. dėl ausies dalies netekimo patyrė išgyvenimus, nepatogumus, šie su sužalojimai galėjo turėti įtakos jo savijautai, bendravimui su kitais asmenimis. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad sužalojimas padarytas veido srityje, akivaizdžiai pastebimas ir iki šiol nėra pašalintas, vertinamas kaip nepataisomas. Teismas vertina ir kitus civilinės atsakomybės kriterijus – A. Š. turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas aukščiau paminėtas aplinkybes.

86.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas vertina, kad šiuo atveju 5 000 Eur yra pakankama ir pagrįsta suma L. S. individualiai neturtinei žalai kompensuoti, kuri priteisiama iš A. Š..

Dėl proceso išlaidų priteisimo

87.       Byloje buvo pateiktas prašymas dėl advokatės, kuri dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovė, paslaugų apmokėjimo, L. S. naudai priteisti 500 Eur patirtų išlaidų advokatės paslaugoms apmokėti. Pagal byloje esančius pinigų priėmimo kvitus matyti, kad 1 400 Eur sumokėjo L. S. (t. 2, b. l. 8-11, t. 3, b. l. 65-68, 147-148).

88.       BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

89.       Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (LAT nutartis Nr. Nr. 2K-374/2012). 

90.       Teismas, spręsdamas šių išlaidų dydžio proporcingumą suteiktoms paslaugoms, vertina tai, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta bendra proceso tvarka, bylos nagrinėjimas vyko pakankamai ilgą laiko tarpą, buvo daug teismo posėdžių, apklausti liudytojai, kaltinamasis, nukentėjusysis, ekspertai ir specialistai, advokatė surašė civilinį ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, teismas sprendžia, kad prašoma priteisti 1 400 Eur suma yra protinga, todėl priteisiama iš A. Š..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu,  

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo L. S. apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – nuosprendį.

A. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) ir 2 dalies 5 ir 8 punktais, A. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti (ar tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir būti joje užsiregistravusiam; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, skirti A. Š. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti L. S. padarytą turtinę žalą 3 675 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt penkis eurus).

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Priteisti iš A. Š. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 2 099,38 Eur (du tūkstančius devyniasdešimt devynis eurus 38 ct) turtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš A. Š. L. S. 3 675 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) turtinei žalai ir 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš A. Š. L. S. 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                    Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė

Darius Pranka

Laureta Ulbienė