Civilinė byla Nr.3K-3-24/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 75.8;
98.4; 116.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 6 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei G. K., tretiesiems asmenims L. S., V. S., A. M., V. M., VĮ Registrų centro Alytaus filialui dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, atsakovės G. K. priešieškinį ieškovui ir tretiesiems asmenims dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais L. S. ieškinį atsakovams V. K., G. K., tretiesiems asmenims V. S., A. M., V. M., VĮ Registrų centro Alytaus filialui dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. K. nurodė, kad Daugų tarybinio ūkio-technikumo direktoriaus 1975 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 11, patvirtintu Daugų apylinkės DŽDT VK 1976 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 3, jam buvo išskirtas 0,15 ha žemės sklypas Nr. 78 gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai (duomenys neskelbtini). 1976 metais, gyvendamas santuokoje su atsakove G. K., jis pradėjo statyti gyvenamąjį namą, kuris buvo baigtas statyti ir kuriame apsigyveno su atsakove 1980 metais. 1990 m. gegužės 22 d. buvo atlikta šio gyvenamojo namo su pagalbiniais ūkio pastatais teisinė registracija jo (ieškovo) vardu. Alytaus rajono apylinkės teismo 1990 m. liepos 9 d. sprendimu jo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta, tačiau gyvenamasis namas liko nepadalintas, atsakovė liko gyventi name, o jis (ieškovas) toliau vykdė pastatų statybą ir rekonstrukciją. Pagalbiniai ūkio pastatai (daržinė, tvartas ir malkinė), ieškovo tvirtinimu, yra jo asmeninė nuosavybė, nes šiuos statinius jis 1963 metais įsigijo iš M. K. ir V. K. nusikėlimui už 350 rublių. Šie statiniai buvo atsivežti į jo gimtinę (duomenys neskelbtini) kaime ir įregistruoti motinos T. K. vardu, o 1980 metais, pastačius namą (duomenys neskelbtini) kaime, – pervežti ir pastatyti prie šio namo. Kadangi šie statiniai, kurių vertė 1500 Lt, yra jo (ieškovo) asmeninė nuosavybė, jie į dalintiną turtą neįskaitytini. Ieškovas prašė teismo: 1) padalinti santuokoje įgytą turtą, jam priteisiant 47/100 dalis (25 325 Lt vertės), o atsakovei G. K. – 53/100 dalis (28 675 Lt vertės) gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti jam asmeninės nuosavybės teisę į ūkinį pastatą 2I1ž – daržinę, ūkinį pastatą 3J1m – tvartą, ūkinį pastatą 5I1ž – malkinę, esančius (duomenys neskelbtini), ir įregistruotus jo (ieškovo) vardu; 3) nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal jo (ieškovo) pateiktą padalijimo projektą; 4) įpareigoti jį (ieškovą) padaryti gyvenamojo namo dalių atskyrimo darbus ir atlikti šiuos darbus jo lėšomis, taip kompensuojant atsakovei G. K. pastogės pagerinimo darbus; 5) kiemo statinį – lauko tualetą palikti atsakovei G. K., įpareigojant ją persikelti šį statinį į jai skirtiną naudotis žemės sklypo dalį; 6) kiemo statinį – šulinį palikti jam ir atsakovei naudotis bendrai; 7) nustatyti namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal jo pateiktą patikslintą projektą.
Atsakovė G. K. priešieškiniu prašė teismo taikyti ieškovo reikalavimams ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti, o, teismui nusprendus ieškinio senaties netaikyti, prašė: 1) padalinti turtą, įgytą santuokoje iki tol, kol jie su ieškovu pradėjo gyventi skyrium (CK 3.127 straipsnio 2 dalis): jai asmeninės nuosavybės teise priteisti jos statinių inventorizacinėje byloje nurodytus nekilnojamuosius daiktus – 2000 Lt vertės 81,25 kv.m bendro ploto gyvenamąjį namą su rūsiu ir 9,36 kv.m ploto veranda, 100 Lt vertės 27,22 kv.m ploto rąstinį ūkio pastatą, 100 Lt vertės 47,90 kv.m ploto lentų ūkio pastatą, 100 Lt vertės šulinį ir 50 Lt vertės tualetą, viso nekilnojamųjų daiktų už 2350 Lt, o ieškovui asmeninėn nuosavybėn priteisti 2000 Lt vertės automobilį VAZ 21011, 500 Lt vertės motociklą, 800 Lt vertės telyčią, 1000 Lt vertės veršį, 300 Lt vertės pjūklą „Družba“ ir 200 Lt vertės dviratį, viso daiktų už 4800 Lt; 2) priteisti jai iš ieškovo už jam paliekamus didesnės vertės daiktus 1000 Lt piniginę kompensaciją; 3) panaikinti VĮ Registrų centro Alytaus filiale ieškovo V. K. vardu atliktą nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją ir pripažinti jai nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamuosius daiktus. Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad su ieškovu susituokė 1965 m. kovo 13 d. Alytaus rajono apylinkės teismo 1990 m. liepos 9 d. sprendimu santuoka buvo nutraukta. Ieškovas ištuoką įregistravo 1991 m. sausio 25 d. Civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo teismas konstatavo, kad du metus iki ištuokos bylos iškėlimo, t. y. nuo 1988 metų ieškovas kartu su ja ginčo name negyveno ir nevedė bendro ūkio, nesiėmė jokių veiksmų disponuoti šia nuosavybe, leido naudotis namu jai vienai, taip pripažindamas šį daiktą asmenine jos nuosavybe. Atsakovės teigimu, ji valdė šį turtą būdama įsitikinusi, kad santuokoje įgytas turtas yra padalintas nesant ginčo – mokėjo draudimo mokesčius, daugiau kaip dešimt metų statė ir perstatinėjo namą, jį remontavo, leido jame apsigyventi dukterims ir jų šeimoms bei įsirengti dukrai L. S. pastogę, pritaikyti ją gyvenimui. Ieškovas, kuris nuo 1988 metų gyveno (duomenys neskelbtini), ir ten kartu su broliu statė gyvenamąjį namą, niekada netrukdė vaikams ir jų šeimoms rekonstruoti ginčo namą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, bei statyti kiemo statinius. Be to, 1991 m. gegužės 31 d. ieškovas sudarė santuoką su A..J. G., todėl nuo šios santuokos sudarymo dienos ieškovo įgytam turtui taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisės režimas su dabartine sutuoktine. Atsakovės manymu, jos ir ieškovo santuokinio turto režimas pasibaigė 1991 m. sausio 25 d., kai buvo įregistruotas jų santuokos nutraukimas. Ieškovas dėl santuokinio turto padalijimo kreipėsi tik 2000 m. lapkričio 8 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą santuokoje įgytam turtui padalinti, kuris baigėsi 1994 m. sausio 25 d. Ji apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2000 metais, ieškovui pareiškus ieškinį teisme, nes iki tol buvo įsitikinusi, kad visą santuokoje įgytą turtą jie su ieškovu yra pasidaliję neteismine tvarka. Jei teismas nuspręstų netaikyti ieškinio senaties termino, atsakovė laikė, kad dalijant turtą būtina apskaityti visą santuokoje įgytą turtą, o ne jo dalį. Bendrąja jungtine nuosavybe laikytinas turtas, įgytas nuo santuokos sudarymo (1965 m. kovo 13 d.) iki jos pasibaigimo (1991 m. sausio 25 d.). Ieškovui išėjus gyventi kitur, ginčo namas dar nebuvo galutinai įrengtas (be vidaus apdailos). Atsakovės manymu, priteisus jai gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, o ieškovui – kilnojamuosius daiktus, kuriuos jis pasiėmė išvykdamas gyventi kitur, būtų geriausiai užtikrintas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų laikymasis, nes padalinti namą natūra šiuo atveju nėra galima – per dešimties metų laikotarpį jis buvo perstatytas, atnaujintas (namo plotas, santuokinio turto režimo pabaigoje buvęs 81,25 kv.m, padidėjo iki 175,08 kv.m; name nebuvo gyvenamosios patalpos – pastogės, nebuvo atlikta namo vidaus apdaila ir pagerinimai, kai šiuo metu jame įrengta pastogė, namo vidus iškaltas dailylentėmis, sudėtos grindys suremontuotas stogas, pakeisti langai ir durys), jo išlaikymui ir priežiūrai yra sunaudotos asmeninės jos (atsakovės) ir kartu gyvenančių dukterų lėšos.
Tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais atsakovės pusėje L. S., nesutikdama su ieškiniu, pareiškė savarankišką ieškinį, kuriuo prašė teismo panaikinti pastatų – 198 Lt vertės malkinės ir 19 000 Lt vertės gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies, plane įvardintos „Pastoge“, patalpų teisinę registraciją V. K. vardu ir pripažinti jai nuosavybės teisę į malkinę bei pastogę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. sausio 6 d. sprendimu ieškovo ir trečiojo asmens ieškinius atmetė, priešieškinį iš dalies patenkino; priteisė G. K. įgyjamosios senaties pagrindu asmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini), bei panaikino VĮ Registrų centro Alytaus filiale V. K. vardu atliktą šių daiktų teisinę registraciją; priešieškinio dalį dėl santuokoje įgytų kilnojamųjų daiktų padalijimo ir kompensacijos už tenkančią didesnę turto dalį priteisimo atmetė. Nustatęs, kad iki santuokos nutraukimo teisme momento (1990 m. liepos 9 d.) ieškovas, kaip vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių, su atsakove ginčo name kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio du metus, kad po santuokos nutraukimo taip pat gyveno kitur, o 1991 m. gegužės 31 d. sudarė kitą santuoką, teismas ieškinio senaties termino eigos pradžia laikė ištuokos įregistravimo datą – 1991 m. sausio 25 d., nes nuo tol ieškovas nebegalėjo visa apimtimi įgyvendinti savininko teisių į gyvenamąjį namą bei jo priklausinius (1964 m. SŠK 10 ir 23 straipsniai). V. K. ištuokos įregistravimo faktas, teismo nuomone, šiuo atveju sutampa su ieškovo, kaip bendraturčio, teisių pažeidimu. Nustatęs, kad reikalavimas dėl santuokoje įgyto namo padalijimo buvo pareikštas papildomu ieškiniu 2000 m. lapkričio 9 d., teismas, esant atsakovės prašymui, šį ieškovo reikalavimą atmetė, kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, kuris nagrinėjamu atveju baigėsi 1994 m. sausio 25 d. Atmetęs ieškovo reikalavimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, teismas nesprendė ir klausimo dėl namo priklausinių pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe. Spręsdamas dėl atsakovės priešieškinio, teismas pažymėjo, kad pasibaigus ieškinio senaties terminui, pasibaigė ir ieškovo V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teisė, tačiau ji atitinkama dalimi turi atsirasti kitam sutuoktiniui. Nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų prasme, teismo nuomone, tai atitiktų įgyjamąją senatį. Ieškovas V. K., turintis jo vardu įformintą bendrąją jungtinę nuosavybę, tačiau realiai ilgą laiką ja nesinaudojantis ir nesiekiantis naudotis, valdyti ir disponuoti, sudarė sąlygas buvusiai sutuoktinei G. K. faktiškai sąžiningai perimti visą bendrą turtą. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas iki santuokos nutraukimo du metus negyveno ginčo name, kad po santuokos nutraukimo neišreiškė valios naudotis turtu ir valdyti jį kaip savo, sudarė kitą santuoką, kartu su broliu pastatė kitą gyvenamąjį namą ir jame gyveno, kad neprieštaravo jo dukters L. S. atliekamai namo palėpės rekonstrukcijai ir kiemo statinių statybai, teismas laikė, jog taip ieškovas atsisakė nuo nuosavybės dalies, nors ji įforminta jo vardu. Įvertinęs bylos faktus, kad atsakovė G. K. ilgą laiką sąžiningai valdė savo ir ieškovo dalį, naudojosi namu atvirai, nepertraukiamai, kaip savininkė (viena darė būtinas ginčo namo išlaikymo išlaidas – mokėjo mokesčius, draudimo įmokas; kreipėsi su prašymu dėl namų valdos žemės sklypo pardavimo ir mokėjo žemės mokesčius; sumokėjo įmokas už perkamą žemę pagal žemės sklypo įkainojimo aktą; remontavo ir tvarkė namą; kreipėsi į registro įmonę dėl namų valdos kadastrinių matavimų ir statinių inventorizacijos; sudarė elektros tiekimo sutartį), kad seniūnijos ūkio knygose namų valda taip pat apskaitoma G. K. vardu, teismas sprendė, jog šie faktai yra pagrindas pripažinti G. K. nuosavybės teisę visai buvusiai bendrajai jungtinei nuosavybei (gyvenamajam namui su priklausiniais) įgyjamąja senatimi. Atsakovei nepateikus įrodymų, kad priešieškinio padavimo metu jame nurodytas kilnojamasis turtas realiai egzistavo ir gali būti padalintas, teismas atmetė atsakovės reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą, ieškovui priteisiant kilnojamuosius daiktus, ir atitinkamai – reikalavimą priteisti atsakovei piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį. Atmesdamas trečiojo asmens L. S. savarankišką ieškinį dėl nuosavybės teisės į dalį gyvenamojo namo ir statinį pripažinimo, pareikštą CK 4.23 straipsnio 2 dalies ir 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, teismas nurodė, kad pripažinus atsakovei G. K. nuosavybės teisę į visą nekilnojamąjį daiktą, nuosavybės teisės į dalį šio daikto L. S. negali būti pripažintos, nes ieškinio ir priešieškinio esmė yra santuokoje įgyto turto padalijimas. Teismas pažymėjo, kad tretysis asmuo L. S. šiuo atveju galėtų reikalauti tik piniginės kompensacijos už pastogės įrengimui panaudotas lėšas priteisimo, nes, įrengdama ir pritaikydama gyventi pastogę, ji naujo daikto nesukūrė (CK 4.2 straipsnio 1 dalis), o malkinė, pristatyta prie namo ir galinti egzistuoti tik su juo, yra nedalus daiktas (CK 4.13 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 8 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 6 d. sprendimą pakeitė, panaikindama jo dalį dėl atsakovės G. K. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį ir sprendimo rezoliucinės dalies trečiąją pastraipą išdėstydama taip: padalinti bendrąją jungtinę šalių nuosavybę, atsakovei G. K. pripažįstant nuosavybės teisę į visą gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini); kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su visais pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ieškovo ištuokos įregistravimo dieną – 1991 m. sausio 25 d., tačiau sprendė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo visų įstatyme įtvirtintų sąlygų atsakovės nuosavybės teisės į ieškovui priklausiusią pastatų dalį įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti buvimą (reikalavimo dėl šio fakto nustatymo atsakovė nereiškė, be to, nėra ir juridinių faktų visumos nuosavybės teisės įgijimui šiuo pagrindu konstatuoti, pvz., laikotarpis tarp ištuokos ir ieškovo kreipimosi į teismą yra devyneri metai). Laikydama, kad tokias pat teisines pasekmes, kaip kad nuosavybės įgijimas pagal įgyjamąją senatį, sukelia teismo sprendimas atmesti buvusio sutuoktinio reikalavimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo ir patenkinti priešieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatus pripažinimo, teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovės nuosavybės teisės į pastatus pripažinimo pagal įgyjamąją senatį ir padalijo šalių bendrąją jungtinę nuosavybę, pripažindama atsakovei nuosavybės teisę į visą santuokoje įgytą gyvenamąjį namą ir jo priklausinius.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas V. K. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 6 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 8 d. nutartį panaikinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama du kartus. Pirmą kartą išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo yra nepagrįstos, 2002 m. lapkričio 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis yra priimta teisėjų kolegijos, į kurios sudėtį įėjo teisėjas R. Mitkus, nagrinėjęs šią civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, tačiau apeliacinis instancijos teismas padarė priešingą išvadą dėl ieškinio senaties termino. Kasatoriaus manymu, antrą kartą apeliacine tvarka ši byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, ir tai yra absoliutus skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 65 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimus suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios reikalavimui dėl santuokoje įgyto turto padalijimo pareikšti. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovo ištuokos įregistravimo faktas 1991 m. sausio 25 d. sutampa su jo, kaip bendraturčio, teisių pažeidimu, jokiais įrodymais nepagrindė, kuo pasireiškė šis ieškovo teisių pažeidimas, o tik darė prielaidą, kad, gyvendamas kitur ir būdamas kitoje santuokoje, jis nebegalėjo visa apimtimi įgyvendinti savo, kaip savininko, ginčo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių. Kasatoriaus teigimu, nuo pat jo registracijos ginčo name (1988 m. sausio 22 d.) ir šio namo įregistravimo jo vardu momento jo nuosavybės teisių į namą niekas nepažeidinėjo, todėl nebuvo ir pagrindo kreiptis į teismą dėl turto padalijimo. Ketinimą, kad ginčo namą su atsakove dalinsis vėliau, jis išreiškė bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimo metu, o tai, kad nesidalijo ginčo namo nutraukiant santuoką, kad gyveno kitame kaime, sudarė kitą santuoką, padėjo broliui statyti kitą namą, leido dukroms gyventi ir naudotis ginčo namu, nerodo, jog jis atsisakė savo dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, įgytoje santuokos metu su atsakove G. K., ir dėl nurodytų aplinkybių jo nuosavybės teisė į ginčo namo dalį nesibaigė. Jo (kasatoriaus) veiksmai įrenginėjant ginčo pastatus ir po santuokos su atsakove nutraukimo, taip pat 1993 m. birželio 7 d. jo užsakymu atlikta einamoji ginčo pastatų inventorizacija rodo, kad niekas jam netrukdė ir jis pilnai galėjo įgyvendinti savo, kaip savininko, teises ir po ištuokos įregistravimo. Kasatoriaus teigimu, jo, kaip ginčo namo bendraturčio, teisės buvo pažeistos tik 2000 metais, kai, ketinant paruošti ieškinį teismui dėl santuokinio turto padalijimo, reikėjo patikslinti inventorizacinius pastatų duomenis ir atlikti jų įvertinimą, tačiau atsakovė G. K. ir tretieji asmenys neleido to padaryti. Atsakovės G. K. argumentus, esą ji buvo įsitikinusi, kad turtas buvo pasidalintas gera valia, nes ieškovas pasiėmė kito turto dalį, o jai paliko ginčo namą, paneigia vėlesni pačios atsakovės veiksmai (bandymas apgaule perregistruoti nuosavybės teises į ginčo pastatus jos vardu, ką patvirtina Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2001 m. spalio 15 d. raštas „Dėl dokumento suklastojimo“, užuot kreipimasis į teismą dėl, jos manymu, įvykusio turto pasidalijimo įforminimo ar notarinės tokio pasidalijimo sutarties sudarymas). Tai, kad ūkio knygoje ginčo pastatai buvo apskaitomi G. K. vardu, nepaneigia jo (kasatoriaus) nuosavybės teisių į šiuos pastatus, nes ūkio knygoje įrašai buvo atlikti ne nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pagrindu, ir jie tik byloja, jog tuose pastatuose gyvena atsakovė G. K. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad jis dėl kokių nors atsakovės ar trečiųjų asmenų veiksmų, atliktų po ištuokos įregistravimo 1991 m. sausio 25 d., iki 2000 metų negalėjo naudotis ginčo turtu, jį valdyti ar juo disponuoti, o bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškinio senaties termino eigos pradžią, nepagrįstai neatsižvelgė į bylos duomenis, patvirtinančius, kad nuo 1994 m. jam buvo nustatytas II-os grupės invalidumas, ir dėl to jis negalėjo nuolat lankytis ginčo pastatuose bei juos prižiūrėti. Be to, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas savo sprendime turėjo išspręsti visus ieškinyje pareikštus reikalavimus (CPK 265 straipsnio 2 dalis), tačiau reikalavimo dėl nuosavybės teisės į tris ūkinius pastatus, kurie buvo įgyti iki santuokos su atsakove G. K., pripažinimo teismas nenagrinėjo ir dėl jo sprendime nepasisakė. Dėl apeliacinio skundo argumentų ieškinio pilno neišnagrinėjimo klausimu apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė G. K. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad šioje byloje nebuvo nei CPK 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, nei pagrindų teisėjui nusišalinti, nustatytų CPK 65 straipsnio 1 dalies 6 punkte, todėl teisėjas R. Mitkus galėjo dalyvauti nagrinėjant tą pačią bylą apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį vien tuo pagrindu, kad reikalavimui dėl ginčo pagalbinių pastatų pripažinimo asmenine nuosavybe reikšti ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, šį ieškovo reikalavimą išsprendė, todėl kasatoriaus argumentai dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo yra nepagrįsti, o kasatoriaus nurodytą aplinkybę, kad ginčo ūkiniai pastatai (daržinė, tvartas ir malkinė) buvo įgyti iki santuokos su atsakove sudarymo, paneigia Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 11474 duomenys, pagal kuriuos minėti statiniai pastatyti 1980 metais, t. y. santuokos metu. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 1988 metų nesirūpino ginčo nekilnojamuoju turtu, nesiekė jo valdyti, naudotis juo ir disponuoti, todėl ji (atsakovė), būdama įsitikinusi, kad šį turtą jie su ieškovu pasidalijo gera valia, ir savo asmeninėmis lėšomis jį žymiai pagerinusi, turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, kad šis turtas ieškovui nebepriklauso ir yra jos asmeninė nuosavybė. Pripažindamas aplinkybę, kad 1993 metais jam nebuvo leidžiama viešai naudotis namu, nes į namą statybos darbams užbaigti jis įeidavo tik paslapčia, ieškovas kartu pripažino, kad jau 1993 metais jo, kaip bendraturčio, teisė buvo pažeista, tačiau į teismą nesikreipė. Atsakovės manymu, bylą nagrinėję teismai, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes konstatuodami, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl santuokoje įgyto turto padalijimo pareikšti, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nenukrypo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Ieškovas V. K. ir atsakovė G. K., būdami santuokoje, pastatė gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini). Ginčo dėl gyvenamojo namo valdymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise tarp šalių nėra, tačiau ieškovas tvirtina, kad ginčo pagalbiniai ūkio pastatai, jo įgyti iki santuokos su atsakove sudarymo, yra jo asmeninė nuosavybė. Namų valdos žemės sklypas nėra privatizuotas. 1990 m. gegužės 22 d. minėtas gyvenamasis namas su priklausiniais buvo įregistruotas V. K. vardu. 1990 m. liepos 9 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimu santuoka tarp šalių buvo nutraukta. Du metus iki santuokos nutraukimo teisme momento, t. y. nuo 1988 metų ieškovas su atsakove ginčo name kartu nebegyveno ir bendro ūkio nevedė. Ieškovas ištuoką įregistravo 1991 m. sausio 25 d., o atsakovė – 2000 m. gegužės 2 d. 1991 m. gegužės 31 d. ieškovas sudarė santuoką su A.J. G.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl teisėjo R. Mitkaus pakartotinio dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Pagal CPK 71 straipsnio 4 dalį teisėjo dalyvavimas nagrinėjant apeliacinį skundą netrukdo jam nagrinėti tą pačią bylą pakartotinai apeliacine tvarka, išskyrus atvejį, numatytą šio straipsnio 2 dalyje. Tokiu atveju, kuriam esant teisėjo dalyvavimas pakartotinai nagrinėjant tą pačią bylą apeliacine tvarka būtų negalimas, pagal CPK 71 straipsnio 2 dalį laikytinas atvejis, kuomet panaikintas procesinis sprendimas (sprendimas ar nutartis), kuriuo byla išspręsta iš esmės, buvo priimtas šiam teisėjui dalyvaujant apeliacinės instancijos teisme. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, kuri nagrinėjo šią bylą apeliacine tvarka pirmą kartą ir į kurios sudėtį įėjo teisėjas R. Mitkus, 2002 m. lapkričio 18 d. nutartimi, kuria buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla grąžinta šiam teismui nagrinėti iš naujo, byla nebuvo išspręsta iš esmės, be to, ši teismo nutartis nebuvo panaikinta, todėl konstatuoti, kad ši byla pakartotinai apeliacine tvarka buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nėra pagrindo. Tokiomis aplinkybėmis ieškovo V. Kašėtos kasacinio skundo argumentą dėl teismo nešališkumo principo (CPK 21 straipsnis) pažeidimo ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties absoliutaus negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas) buvimo kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Dėl ieškinio senaties termino
Pagal LR santuokos ir šeimos kodeksą, galiojusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo, iš santuokos ir šeimos santykių kylantiems reikalavimams ieškinio senatis netaikoma, išskyrus atvejus, kai pažeistai teisei ginti terminas yra nustatytas įstatymuose.
Kiekvienu šeimos teisinių santykių pažeidimo atveju, jeigu jiems ginti taikoma ieškinio senatis, įstatyme nurodomas konkretus terminas, per kurį pažeistoji teisė bus ginama. SŠK 23 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei padalyti. Tačiau iš šio straipsnio neaišku, nuo kurio momento turi būti pradedama skaičiuoti ieškinio senaties termino eiga – ar nuo santuokos nutraukimo, ar nuo subjektyvinės teisės pažeidimo momento. Pagal SŠK 10 straipsnį ieškinio senaties termino eigos pradžia gali būti skaičiuojama dvejopai: 1) nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; 2) nuo to momento, kuris nurodytas atitinkamame SŠK straipsnyje (pvz., SŠK 59 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, įrašytas vaiko tėvu ar motina, turi teisę užginčyti įrašą per vienerius metus nuo tos dienos, kuria sužinojo ar turėjo sužinoti apie įrašą). Minėta, kad SŠK 23 straipsnio 3 dalyje nenustatyta nuo kurio momento turi būti pradedama skaičiuoti ieškinio senaties termino eiga, tačiau SŠK 9 straipsnyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminams, kurie taikomi šeimos teisiniams santykiams, jei įstatyme nenustatyta kitaip, turi būti taikomos civilinių įstatymų dėl ieškinio senaties terminų taisyklės. Ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektyvinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Taigi dėl turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, padalijimo šis terminas skaičiuotinas ne nuo santuokos nutraukimo, bet nuo tos dienos, kada sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektyvinė teisė naudotis, valdyti arba disponuoti šiuo turtu. Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti.
Teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose nustatyta, kad iki santuokos nutraukimo teisme momento (1990 m. liepos 9 d.) ieškovas, kaip vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių, su atsakove ginčo name kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio dvejus metus. Ieškovas po santuokos nutraukimo iki ieškinio teisme pareiškimo gyveno kitur, 1991 m. sausio 25 d. įregistravo ištuoką, o 1991 m. gegužės 25 d. sudarė kitą santuoką. Teismai ieškinio senaties termino eigos pradžia pripažino ieškovo ištuokos įregistravimo datą – 1991 m. sausio 25 d., nes laikė, kad ieškovas nuo minėtos datos nebegalėjo visa apimtimi įgyvendinti savininko teisių į ginčo gyvenamąjį namą ir jo priklausinius – ūkinius pastatus (SŠK 10 ir 23 straipsniai). Teismų nuomone, ieškovo V. Kašėtos ištuokos įregistravimo faktas sutapo su ieškovo, kaip bendraturčio, teisių pažeidimu.
Teismai, nustatę, kad ieškovo reikalavimas dėl santuokoje įgyto namo ir ūkinių pastatų padalijimo buvo pareikštas 2000 m. lapkričio 9 d., o atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, šį ieškovo reikalavimą atmetė, kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties teminą, kuris nagrinėjamos bylos atveju baigėsi 1994 m. sausio 25 d. (SŠK 23 straipsnio 3 dalis).
Kasatoriaus teiginiai, kad teismai netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, yra nepagrįsti. Kasaciniame skunde nenurodytos, kurios teisės normos yra pažeistos ir nuo kokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kasatoriaus manymu, nukrypo bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Ieškinio senaties termino eigos pradžios klausimas yra fakto, bet ne teisės klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasatoriaus argumentas, kad byloje liko neišspręstas ieškinio reikalavimas dėl nuosavybės teisės į tris ūkinius pastatus pripažinimo, taip pat atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, nutarties rezoliucinėje dalyje kasatoriaus minimus tris ūkinius pastatus, kaip ginčo gyvenamojo namo priklausinius, pripažindamas asmenine atsakovės nuosavybe, šį klausimą išsprendė.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Antanas Simniškis
Pranas Žeimys