Civilinė byla Nr. 2-2002-330/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00113-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal trečiojo asmens V. V. ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Apskaitos etika“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1640-273/2016 pagal pareiškėjos „Swedbank“, akcinės bendrovės skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Apskaitos etika“ 2016 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkime priimtų nutarimų panaikinimo, trečiasis asmuo V. V.,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėja „Swedbank“, AB prašė:
1. Panaikinti BUAB „Apskaitos etika“ 2016 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkime priimtus nutarimus pirmuoju ir trečiuoju darbotvarkės klausimais;
2. Nustatyti BUAB „Apskaitos etika“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarką: UAB „Apskaitos etika“ priklausantį ir „Swedbank“, AB įkeistą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su administraciniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavinėti varžytynėse kaip vieną turtinį kompleksą; nustatyti tokias pradines turto pardavimo varžytynėse kainas: pirmosiose varžytynėse - pradinė kaina 1 380 000 Eur plius PVM; antrosiose varžytynėse - pradinė kaina 1 311 000 Eur plius PVM; trečiosiose varžytynėse - pradinė kaina 1 242 000 Eur plius PVM; ketvirtosiose varžytynėse - pradinė kaina 1 173 000 Eur plius PVM; apie turto pardavimą nuolat skelbti interneto svetainėse (www.aruodas.lt ir bankroto administratoriaus pasirinkimu kituose tinklapiuose); nustatyti 3 proc. kainos didinimo intervalą varžytynėse; nustatyti 30 Eur mokestį varžytynių žiūrovams.
2. 2016 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkime pirmuoju darbotvarkės klausimu priimtu nutarimu buvo atmestas pareiškėjos pasiūlymas dėl turto pardavimo tvarkos ir pradinės kainos nustatymo. Pareiškėja nurodė, kad turtą bandoma parduoti nuo 2012 metų ir banko teikiami pasiūlymai dėl turto pardavimo yra nuolat atmetami daugiausiai balsų turinčio kreditoriaus UAB „Ekonomiški sprendimai“, nenurodant jokių atmetimo motyvų. 2012 m. vasario 8 d. turto vertinimą atliko nekilnojamojo turto agentūra „Latmas“, 2015 m. liepos 10 d. turto vertinimą atliko UAB „Ober-Haus“. Daliai kreditorių nesutinkant su teikiamu banko (pareiškėjos) pasiūlymu ir nutarimo projektu, tačiau ir neteikiant savo alternatyvių pasiūlymų, kuriuos būtų galima svarstyti siekiant pradėti turto pardavimo procedūras, buvo sudaryta situacija, kai bankroto procedūros yra vilkinamos, todėl, pareiškėjos nuomone, turto pardavimo tvarka ir pradinė kaina turi būti nustatyta teismo. Kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu nutarta advokato kontoros suteiktai teisinei pagalbai apmokėti papildomai skirti 6 010,03 Eur plius PVM sumą. Pareiškėja nurodė, kad 2012 m. spalio 12 d. kreditorių susirinkime buvo nutarta už perkamas teisines paslaugas mokėti 250 Lt (72,41 Eur) plius PVM už vieną darbo valandą, tačiau bendros teisinės išlaidos iki bankroto procedūros pabaigos negali viršyti 10 000 Lt (2 896,20 Eur) plius PVM sumos. Pareiškėja akcentavo aplinkybę, jog iš bankroto administratorės pateiktos informacijos visiškai neaišku, kam buvo panaudota minėta 10 000 Lt (2 896,20 Eur) suma ir kodėl jos nepakako. Suteiktų teisinių paslaugų ataskaita yra neišsami ir joje pateikta informacija visiškai nepagrindžia, kad patirtos išlaidos yra susiję su BUAB „Apskaitos etika“ bankroto procedūra. Pažymėjo, jog atstovavimo išlaidos ir joms priskirtas darbo valandų skaičius yra visiškai neadekvatus, o dalis išlaidų susiję ne su bankroto administravimu.
3. Atsakovės BUAB „Apskaitos etika“ bankroto administratorė ir trečiasis asmuo V. V. su pareiškėjos skundu nesutiko. Nurodė, kad duomenys, kuriais remdamasi pareiškėja nurodė turto pardavimo kainas, negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs. Jų nuomone, šiame įmonės bankroto etape kreditorių nuomonės nesutapimas su kito kreditoriaus nuomone negali būti vertinamas kaip tyčinis bankroto proceso vilkinimas ar piktnaudžiavimas turima teise, todėl nėra pagrindo išvadai, kad bendrovės kreditorių susirinkimas vengia realizuoti savo kompetenciją. Pažymėjo, kad turto pardavimo klausimas buvo svarstytas dar tik dviejuose kreditorių susirinkimuose. Jų nuomone, bankroto procese papildomai patirtos teisinės pagalbos išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pareiškėjos „Swedbank“, AB skundą patenkino – panaikino BUAB „Apskaitos etika“ 2016 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkime pirmuoju ir trečiuoju darbotvarkės klausimais priimtus nutarimus; nustatė tokią BUAB „Apskaitos etika“  priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarką ir kainas: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su administraciniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pardavinėti varžytynėse kaip vieną turtinį kompleksą; nustatyti tokias pradines turto pardavimo varžytynėse kainas: pirmosiose varžytynėse pradinė turto kaina 1 380 000 Eur plius PVM; antrosiose varžytynėse pradinė turto kaina 1 311 000 Eur plius PVM; trečiosiose varžytynėse pradinė turto kaina 1 242 000 Eur plius PVM; ketvirtosiose varžytynėse pradinė turto kaina 1 173 000 Eur plius PVM; apie turto pardavimą nuolat skelbti interneto svetainėse (www.aruodas.lt ir bankroto administratoriaus pasirinkimu kituose tinklapiuose); nustatyti 3 proc. kainos didinimo intervalą varžytynėse; nustatyti 30 Eur mokestį varžytynių žiūrovams.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bendrovės kreditorių susirinkime atliktus veiksmus, susijusius su atsakovės turto pardavimu, konstatavo, kad turto pardavimo klausimas nėra išspręstas nuo 2012 metų. Parduotino pastato patalpos yra išnuomotos ir iš gaunamo nuomos mokesčio yra dalimis tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, dengiamos administravimo išlaidos bei mokamas atlyginimas administratorei. Teismo vertinimu, yra akivaizdu, kad susidariusioje situacijoje trečios eilės kreditorius UAB „Ekonomiški sprendimai“, kurio finansinio reikalavimo suma viršija pusę visų patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, kreditorė V. V., kuri yra buvusi įmonės vadovė ir laiduotoja, bei atsakovės bankroto administratorė nėra suinteresuoti greitu atsakovės turto, kurį valdant yra gaunamos stabilios pajamos, pardavimu. Tačiau tokiu būdu pažeidžiami pareiškėjos – hipotekos kreditorės interesai. Tai įvertinęs, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kreditorių susirinkimas, kuriame nutarimai yra priimami iš esmės didžiausios kreditorės UAB „Ekonomiški sprendimai“ balsais, vilkina atsakovės turto pardavimą ir tokiu būdu vengia realizuoti savo kompetenciją. Teismas pažymėjo, jog kreditorių susirinkime pareiškėjos pasiūlyta turto pardavimo kaina iš esmės atitinka turto vertintojų UAB „Latmas“ ir UAB „Ober-Haus“ vertinimo ataskaitose nurodytą turto vertę. Taip pat akcentavo aplinkybę, jog bylos nagrinėjimo metu atlikus turto vertinimą, nustatyta daug mažesnė turto vertė, nei pardavimo kaina, kurią siūlė pareiškėja.
6. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu, teisėtumą, įvertino advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį bei apimtis ir pritarė pareiškėjos argumentams, kad advokato ataskaitoje nurodytiems veiksmams atlikti priskirtas valandų skaičius yra neadekvatus. Teismas akcentavo aplinkybę, jog bankroto administratorė yra juridinis asmuo, šias paslaugas teikiantis nuo 1998 metų, turintis pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, todėl pastato administravimo,  negyvenamųjų patalpų nuomos, pareiškimo dėl žalos atlyginimo parengimą galėjo atlikti išimtinai savo jėgomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bankroto administratorės pasiūlymas papildomai skirti lėšų teisinei pagalbai apmokėti yra nepagrįstas. 

3. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

7. Trečiasis asmuo V. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos „Swedbank“, AB skundą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kreditorių susirinkime nutarimai priimti nepažeidžiant procedūrinių taisyklių, todėl nebuvo pagrindo jų panaikinti.
2. Įgyvendinus pareiškėjos pateiktą siūlymą pirmuoju susirinkimo darbotvarkės klausimu, bus tenkinami tik vienos kreditorės „Swedbank“, AB finansiniai reikalavimai. Tokiu nutarimu pažeidžiami kitų kreditorių interesai, eliminuojama galimybė patenkinti kitų kreditorių reikalavimus.
3. Siekiant bankroto procedūrų efektyvumo, turto pardavimo tvarka ir kaina gali būti nustatyta teismo tik išimtiniais atvejais, kai bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimas akivaizdžiai vengia įgyvendinti savo kompetenciją šioje srityje. Vien tik kreditorių daugumos valia nebalsuoti už tam tikrus siūlomus projektus negali būti sutapatinama su vengimu realizuoti kreditorių susirinkimo kompetenciją. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad turto pardavimo klausimas kreditorių susirinkime buvo svarstomas tik tris kartus.
4. 2015 m. gegužės 12 d., 2015 m. rugsėjo 9 d. ir 2016 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkimuose pagrįstai nepritarta pareiškėjos teiktiems pasiūlymams, nes jos pateikti duomenys apie atsakovės turto vertę nėra objektyvūs, grindžiami netinkamai parengta turto vertinimo ataskaita.
5. Pastatą parduodant atskiromis dalimis būtų gauta didesnė nauda.
6. Trečiuoju darbotvarkės klausimu kreditorių susirinkimo nutarimas priimtas nepažeidžiant procedūrinių taisyklių, todėl teisėtas. Įstatymas suteikia teisę administravimo išlaidų sąmatą pakeisti. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog bankroto procedūra užsitęsė ilgiau nei du metus. Bankroto administratoriui taikomi kvalifikacijos reikalavimai neriboja jo teisės samdyti kvalifikuotas paslaugas teikiančius specialistus. Būtina atsižvelgti į tai, jog pareiškėja bendrovės atžvilgiu inicijuoja teisminius procesus. 
8. Atsakovė UAB „Apskaitos etika“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta panaikinti BUAB „Apskaitos etika“ 2016 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą, ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos „Swedbank“, AB skundą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Priimant nutarimą trečiuoju susirinkimo darbotvarkės klausimu procedūrinės taisyklės nebuvo pažeistos, todėl neegzistavo jo panaikinimo pagrindas.
2. Kasacinio teismo išaiškinta, jog kreditorių susirinkimas, atsiradus naujoms aplinkybėms, turi teisę pildyti administravimo išlaidų sąmatą. 2012 m. spalio 12 d. kreditorių susirinkime patvirtinta 10 000 Lt plius PVM teisinių paslaugų sąmata orientuoja į vienerių metų bankroto procesą. Pareiškėja buvo informuota apie aplinkybes, sąlygojančias poreikį skirti papildomas lėšas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo bankroto administratorei keliamus išsilavinimo reikalavimus, turimą patirtį. Įstatymas neriboja administratoriaus teisės kreiptis į atitinkamos srities specialistus. Teismas nevertino aplinkybės, jog teisme buvo nagrinėjamos net trys bylos, kuriose bankrutavusi bendrovė turėjo atsakovės procesinį statusą, ir viena byla, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
4. Pareiškėjos nurodytos rūšies išlaidos susijusios su bankroto administravimu. Nurodytos išlaidos susijusios su bendrovės turto apsauga ir priežiūra. Teisinių paslaugų ataskaitoje nurodyta, kad advokatas rengė procesinius dokumentus, todėl logiška, jog procesinius dokumentas pasirašė bendrovės bankroto administratorė. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, koks advokato teisinių paslaugų teikimo laikas yra teisingas ir priimtinas.
9. Atsiliepime į atskiruosius skundus pareiškėja „Swedbank“, AB prašo skundų netenkinti, o Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo išvados dėl kreditorių nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu yra pagrįstos. Įstatymas įpareigoja imtis veiksmų, nukreiptų į kreditorių finansinių reikalavimų operatyvų  tenkinimą. Pripažinus įmonę likviduojama, pagrindinė bankroto proceso paskirtis – realizuoti įmonės turtą ir gautomis lėšomis tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Kreditorių vengimas priimti sprendimą dėl įkeisto turto pardavimo tvarkos ir kainos laikytinas piktnaudžiavimu teisėmis. Pirmosios instancijos teismas turėjo įsikišti į kreditorių susirinkimo kompetenciją ir nutraukti ilgą laiką besitęsiantį dominuojančio kreditoriaus piktnaudžiavimą.
2. Apeliantų argumentai dėl susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu, nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju neįrodytas papildomų išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti būtinumas. Bankroto administratorė nepagrįstai net kasdienėse situacijose naudojosi teisininkų paslaugomis, tokiu būdu siekdama padidinti bankroto administravimo sąnaudas. Teisinių paslaugų ataskaita neišsami.
10. Trečiasis asmuo V. V. atsiliepime prašo patenkinti BUAB „Apskaitos etika“ atskirąjį skundą. Trečiasis asmuo palaikė atsakovės atskirojo skundo argumentus. Papildomai nurodė, kad teismas, panaikinęs kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą, apribojo kreditorių susirinkimo diskrecijos teisę spręsti dėl bankroto administravimo išlaidų. Paaiškino, jog būtų neteisinga riboti bankrutavusios bendrovės teises į kvalifikuotas teisines paslaugas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Atsakovė BUAB „Apskaitos etika“ (apeliantė) kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – 2016 m. vasario 23 d. PVM sąskaitos faktūros ADV6 Nr. 040 kopiją. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net ir nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Apeliacinis teismas konstatuoja, kad apeliantė nepagrindė nesavalaikio naujo įrodymo pateikimo būtinumo. Nenustatyta, kad atsakovė šį įrodymą būtų teikusi pirmosios instancijos teismui, o šis nepagrįstai atsisakęs šį įrodymą jį priimti. Byloje sprendžiamas klausimas dėl advokato suteiktų teisinių paslaugų būtinumo (kreditorių susirinkimo nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu). Byloje šalys nekelia klausimo dėl šios rūšies išlaidų realumo (t. y. jog nurodyto dydžio išlaidos buvo patirtos). Dėl šios aplinkybės motyvų nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Tuo pagrindu teismas daro išvadą, jog atsakovė nepagrindė CPK 314 straipsnyje įtvirtintos taisyklės išimties taikymo galimybės, be to, pateiktas įrodymas nėra susijęs su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, todėl atsakovės pateiktą naują įrodymą atsisako priimti (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimų procedūrinės patikros

13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. vasario 26 d. įvyko BUAB „Apskaitos etika“ kreditorių susirinkimas. Pareiškėja „Swedbank“, AB (BUAB „Apskaitos etika“ kreditorė) dėl šiame susirinkime pirmuoju ir trečiuoju darbotvarkės klausimais priimtų nutarimų pateikė skundą BUAB „Apskaitos etika“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
14. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
15. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtiems interesams, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina. Taigi teisminė kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo kontrolė skirta užtikrinti, kad nebūtų pažeistos kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo procedūros, nebūtų pažeistos kitos imperatyvios teisės normos ir kad nė vieno asmens interesas nebūtų suabsoliutinamas kito asmens intereso sąskaita. CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą joms konkuruojant.
16. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad priimant ginčijamus kreditorių nutarimus buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos. Apeliacinis teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų. Kita vertus, pažymėtina, jog vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti apskųstų kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, neatlikus jų turinio vertinimo.

     Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto pirmuoju darbotvarkės klausimu

17. BUAB „Apskaitos etika“ 2016 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkime buvo sprendžiamas klausimas dėl bankrutavusios įmonės turto pradinių pardavimo kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo (pirmasis darbotvarkės klausimas). Šiuo darbotvarkės klausimu buvo nutarta (priimtas nutarimas) kitame kreditorių susirinkime svarstyti klausimą dėl UAB „Ober-Haus“ vertinimo ataskaitos papildymo / patikslinimo arba naujo turto vertinimo atlikimo bei nutarta nepritarti pareiškėjos pasiūlymui dėl pradinių turto pardavimo kainų ir pardavimo tvarkos nustatymo. Pareiškėja kreditorių susirinkimui pateikė siūlymą UAB „Apskaitos etika“ priklausantį ir „Swedbank“, AB įkeistą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su administraciniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavinėti varžytynėse kaip vieną turtinį kompleksą; nustatyti tokias pradines turto pardavimo varžytynėse kainas: pirmosiose varžytynėse - pradinė kaina 1 380 000 Eur plius PVM; antrosiose varžytynėse - pradinė kaina 1 311 000 Eur plius PVM; trečiosiose varžytynėse - pradinė kaina 1 242 000 Eur plius PVM; ketvirtosiose varžytynėse - pradinė kaina 1 173 000 Eur plius PVM; apie turto pardavimą nuolat skelbti interneto svetainėse (www.aruodas.lt ir bankroto administratoriaus pasirinkimu kituose tinklapiuose); nustatyti 3 proc. kainos didinimo intervalą varžytynėse; nustatyti 30 Eur mokestį varžytynių žiūrovams. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino: šiuo darbotvarkės klausimu priimtą kreditorių susirinkimo nutarimą panaikino bei nustatė bendrovės turto pardavimo tvarką ir kainas pagal kreditorių susirinkimui pateiktą pareiškėjos siūlymą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kreditorių susirinkimas vengia vykdyti įstatyme numatytas funkcijas, susijusias su bankrutavusios bendrovės turto realizavimu, o pareiškėjos pasiūlyta turto pardavimo tvarka yra teisinga, be to, pradinės pardavimo kainos iš esmės neprieštarauja atliktų turto vertinimų duomenims. Apeliantė V. V. su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigdama, jog vien tik kreditorių daugumos valia nebalsuoti už tam tikrus siūlomus projektus negali būti sutapatinama su vengimu realizuoti susirinkimo kompetenciją, todėl teismas kreditorių susirinkimo kompetencijos turto pardavimo procese negalėjo realizuoti. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms bei procesiniam sprendimui.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas, turto pardavimo kainos tvirtinimas (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
19. ĮBĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kreditorių susirinkimas, be kita ko, tvirtina įmonės turto pardavimo kainą. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos yra pažymėjęs, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, o teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (kreditorių susirinkimo) kompetencijai. Dėl to teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą, bet gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimus ir klausimą perduoti nagrinėti kreditorių susirinkimui iš naujo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397/2014).
20. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors pagal bendrąją taisyklę teismui nesuteikta teisė spręsti dėl kreditorių kompetencijai priskirtinų klausimų (šiuo atveju – parduodamo turto tvarkos ir kainos nustatymo), tačiau teismų praktikoje nustatyta šios taisyklės išimtis, suteikianti teismui teisę išspręsti klausimus, kurie kreditorių susirinkime nėra tinkamai sprendžiami ir dėl to pažeidžiami bankroto proceso tikslai ir paskirtis.
21. ĮBĮ nereglamentuojama situacija, kai kreditorių susirinkimas neįgyvendina įstatyme jam patikėtos kompetencijos, susijusios su turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymu. Nepaisant to, teismų praktikoje aiškinama, kad kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas gali pažeisti pačių kreditorių interesus ir trukdyti bankroto bylos eigai. Nustačius, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją, taip pat, siekiant bankroto proceso operatyvumo, užkertant kelią nepagrįstam būtinųjų procedūrų vilkinimui, likviduojamos įmonės turto pardavimo tvarkos bei pradinės parduodamo turto kainos nustatymo klausimus gali spręsti ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas, o su pasiūlymu dėl konkrečios pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo turi teisę kreiptis bet kuris kreditorius, kuris yra suinteresuotas turto realizavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-387/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397/2014). Taigi, sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės ir teismui įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo išsprendimą, būtina įvertinti bylos faktines aplinkybes, kreditoriaus (-ių), turinčio (-ių) balsų daugumą, veiksmus (neveikimą), jų priimamų sprendimų įtaką operatyviam ir veiksmingam bankroto bylos užbaigimui, taip pat atsižvelgti į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų visuma leidžia spręsti apie kreditorių, turinčių balsų daugumą, vengimą tinkamai įgyvendinti kreditorių susirinkimui pavestas funkcijas ir taip greičiau pasiekti bankroto procesui keliamus tikslus – tarp jų ir kuo operatyviau bei didesne apimtimi patenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju teisę teismui išspręsti klausimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo pagal pareiškėjos prašomą patvirtinti turto pardavimo tvarką leidžia žemiau nurodytos faktinės aplinkybės.
23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ginčui reikšmingas bankrutavusios bendrovės turto, įkeisto pareiškėjai, pardavimo proceso aplinkybes, suponuojančias išvadą dėl kreditorių susirinkimo vengimo vykdyti jo kompetencijos ribose esančius klausimus, susijusius su bendrovės turto realizavimu. Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi UAB „Apskaitos etika“ iškėlė bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstąją nutartį, nustatė, kad 2012 m. gruodžio 18 d. kreditorių susirinkime nutarta atlikti atsakovės turto, kaip vieno turtinio vieneto, įvertinimą bei nustatyti administracinio pastato vertę, pavedant turto įvertinimą atlikti mažiausią kainą pasiūliusiai turto vertinimo agentūrai UAB „Latmas“. Pagal  UAB „Latmas“ parengtą turto  vertinimo ataskaitą atsakovės žemės sklypo ir administracinio pastato vertė yra 4 092 000 Lt (1 185 125,12 Eur). 2013 m. vasario 18 d. raštu  UAB „Latmas“ informavo bankroto administratorę, kad negali atlikti atskirų pastato patalpų vertinimo, nes pastatas nėra padalintas į atskiras patalpas ir nėra sukurti atskiri turtiniai vienetai. 2013 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkime nutarta pritarti parengtiems atsakovės pastato išskaidymo į 9 turtinius vienetus projektiniams pasiūlymams ir pavesti kreiptis į UAB „Latmas“ dėl pastato atskirų turtinių vienetų vertės nustatymo. 2013 m. rugsėjo 12 d. raštu UAB „Latmas“  nurodė atsakovės pastato patalpų, esančių atitinkamuose pastato aukštuose, vieno kvadratinio metro kainas. 2013 m. spalio 22 d. kreditorių susirinkimas nutarė atidėti atsakovės turto pardavimo klausimo svarstymą ir jį svarstyti ne anksčiau 2013 m. gruodžio 31 d. 2014 m. rugsėjo 29 d. kreditorių susirinkimas nutarė nepritarti „Swedbank“, AB pasiūlymui dėl atsakovės turto pardavimo kainų ir pardavimo tvarkos  nustatymo pagal UAB „Latmas“  parengtą turto vertinimo ataskaitą. 2014 m. lapkričio 27 d. kreditorių susirinkimas nutarė nepritarti „Swedbank“, AB pasiūlymui dėl atsakovės turto pardavimo kainų ir pardavimo tvarkos nustatymo. 2015 m. gegužės 12 d. kreditorių susirinkimas nutarė nepritarti „Swedbank“, AB pasiūlymui dėl atsakovės turto pardavimo kainų ir pardavimo tvarkos nustatymo, taip pat buvo nutarta pritarti UAB „Ekonomiški sprendimai“ pasiūlymui surinkti  ne mažiau kaip penkis vertintojų pasiūlymus dėl atsakovės turto vertinimo atlikimo. 2015 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkimas nutarė pavesti atlikti atsakovės turto vertinimą UAB „Ober-Haus“. Pagal 2015 m. liepos 7 d. UAB „Ober-Haus“ atliktą vertinimą atsakovės turto vertė yra 1 380 000 Eur. 2015 m. rugsėjo 9 d. kreditorių susirinkime UAB „Ekonomiški sprendimai“ ir V. V. balsais buvo atmestas „Swedbank“, AB pasiūlymas dėl atsakovės turto pardavimo kainų ir pardavimo tvarkos nustatymo, motyvuojant tuo, jog nesutinkama su turto įvertinimu dėl lyginamųjų kaštų metodo netaikymo bei dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į šalia pastatytą naują traukos centrą – VDU fakultetą. Bankas siūlė nustatyti 1 380 000 Eur pradinę turto pardavimo kainą. 2016 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkime UAB „Ekonomiški sprendimai“ balsais nutarta nepritarti „Swedbank“, AB pasiūlymui dėl atsakovės turto pardavimo kainų ir pardavimo tvarkos nustatymo, motyvuojant tuo, jog UAB „Ober-Haus“ atliktas turto vertinimas yra netikslus, kad būtina tikslinti turto vertinimo ataskaitą arba atlikti naują turto vertinimą. Bylos nagrinėjimo metu UAB „Capital vertinimas“ atliko naują to turto  vertinimą.  UAB „Capital vertinimas“ 2016 m. liepos  12 d. Turto vertinimo ataskaitoje Nr. 16-N07-34 nurodyta, kad 2016 m. liepos 12 d. atsakovės turto (pastato ir žemės sklypo) vertė yra 739 000 Eur, nustatyta taikant lyginamąjį metodą, ir 639 000 Eur vertė, nustatyta taikant pajamų metodą. 
24. Apeliacinio teismo vertinimu, nutarties 22 punkte nurodytų faktinių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog atsakovės turto pardavimo klausimas nėra išspręstas nuo 2012 metų. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės turtas yra išnuomotas. Iš turto nuomos veiklos gautos lėšos proporcingai skirstomos visiems kreditoriams, kas ekonomiškai naudinga trečios eilės kreditoriui UAB „Ekonomiški sprendimai“, kurio finansinis reikalavimo suma viršija daugiau nei pusę visų patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Tai naudinga ir apeliantei V. V., kuri laidavo už UAB „Apskaitos etika“ prievolę kreditorei „Swedbank“, AB. Apeliacinis teismas pritaria šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog greitas pareiškėjai įkeisto turto realizavimas šiems konkretiems kreditoriams nėra palankus. Pritartina apeliantės argumentui, jog kartotinis kreditorių daugumos nepritarimas pareiškėjos siūlomai turto pardavimo tvarkai savaime negali būti prilygintas turto realizavimo vilkinimui. Tačiau aptariamu atveju būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog kreditorių dauguma, kurią lemia iš esmės vieno kreditoriaus turimi balsai, nuolat blokuodama pareiškėjos pasiūlymus, neteikia racionalių alternatyvių siūlymų dėl atsakovės turto realizavimo. Priešingai, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos pasiūlymai blokuojami įvairiais skirtingais, nemotyvuotais arba nepakankamai motyvuotais bei formaliais argumentais. Apeliaciniam teismui nėra aiški dominuojančio kreditoriaus UAB „Ekonomiški sprendimai“ pozicija dėl pirmosios instancijos teismo konstatuoto kreditorių susirinkimo vengimo vykdyti įstatymu deleguotą funkciją. Tačiau apeliantės V. V. reiškiamos argumentacijos nenuoseklumas papildomai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Nors apeliantė daug atskirojo skundo argumentų nukreipia į atsakovės turto įvertinimo trūkumus bei pardavimo tvarkos ydingumą, tačiau esminę jos pozicijos dalį sudaro argumentai dėl atsakovės turto realizavimo neatitikimo kreditorių visumos (ypatingai žemesniųjų eilių kreditorių) interesams. Apeliantė nurodė, jog įkeisto turto pardavimas iš esmės naudingas tik pareiškėjai, nors dabar vykdoma šio turto nuomos veikla leidžia palaipsniui proporcingai tenkinti visų kreditorių finansinius reikalavimus. Toks apeliantės argumentas, apeliacinio teismo vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atskirų kreditorių siekio išvengti turto realizavimo (pardavimo), turint tikslą ilgą laiką gauti pajamų iš jo nuomos. Tačiau tokia alternatyvi galimybė neužtikrina bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo bei, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pažeidžia hipotekos kreditorės – pareiškėjos interesus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apeliantė iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto vengimo vykdyti kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas funkcijas, susijusias su bendrovės turto realizavimu. Pažymėtina, jog apeliantės nurodytos savo esme skirtingos priežastys, jos nuomone, sąlygojančios objektyvias turto realizavimo kliūtis (įvairiais aspektais išryškinant turto vertinimo trūkumus,  nesutinkant parduoti turtą kaip vieną turtinį objektą, siūlant tęsti pastato nuomos veiklą), patvirtina, jog eilę metų bankroto procese sąmoningai sudaromos įvairios nepagrįstos kliūtys turto realizavimo procesui pradėti. Tokios išvados nepaneigia ir apeliantės argumentas, jog pareiškėjos pasiūlymų priėmimas buvo blokuojamas tik tris kartus, t. y. kuomet esą realiai buvo sprendžiamas turto pardavimo tvarkos nustatymo klausimas. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog turto realizavimas daliai kreditorių gali būti nenaudingas, todėl tam sąmoningai sudaromos kliūtys. Nors apeliantė  pateikia išsamų turto vertinimo proceso teisinį ir metodologinį reguliavimą, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl turto vertės ir pradinės jo pardavimo kainos nustatymo. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismo nustatė pradines turto pardavimo kainas, kurios neatitiktų turto vertės, o pasirinktas turto realizavimo būdas (turtą parduodant kaip vieną kompleksą) būtų ydingas ir ekonomiškai nenaudingas. Pradinių turto pardavimo kainų pagrįstumą pagrindžia objektyvūs duomenys – bankroto procese atliktų turto vertinimų ataskaitos. Trečiojo asmens atskirojo skundo argumentas, jog kreditorių susirinkimas ėmėsi veiksmų atsakovės turto vertei nustatyti, tik patvirtina, jog turto pardavimo procesas kartotinai grąžinamas į tą stadiją, kurioje jis buvo dar 2012 metų pabaigoje (t. y. prieš keturis metus). Kita vertus, šiame kontekste būtina pažymėti, jog bankroto procesą reguliuojančios teisės normos nenumato imperatyvios pareigos turto realizavimo tikslu atlikti jo vertinimą, o atlikto turto vertinimo duomenys, sprendžiant pardavimo kainos nustatymo klausimą, nėra privalomi.
25. Neprotingai ilgai užsitęsusi įmonės likvidavimo procedūra, neracionalus ir neadekvatus turto pardavimo kainos nustatymo procesas, nepagrįstai užtęstai sprendžiamas klausimas dėl turto pardavimo būdo (parduoti pastatą kaip vieną objektą ar atskiromis patalpomis), nuolatiniai ginčai, kylantys tarp balsų daugumą turinčio (-ių) kreditoriaus (-ių) ir kitų kreditorių, pirmosios instancijos teismo identifikuotas ir apeliantės nedviprasmiškai atskleistas siekis turto neparduoti, bet tęsti jo nuomos veiklą, leidžia teigti apie kreditorių susirinkimo vengimą deramai įgyvendinti jo kompetencijai priskirtus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos aplinkybes, bankroto proceso efektyvumo ir operatyvumo principus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir tinkamai motyvuotą procesinį sprendimą įsiterpti į kreditorių susirinkimo kompetenciją bei nustatyti BUAB „Apskaitos etika“ nekilnojamojo turto pardavimo kainas ir tvarką pagal pareiškėjos kreditorių susirinkimui pateiktą pasiūlymą. Turto pardavinėjimas varžytynėse už pareiškėjos pasiūlytas pradines kainas nepažeis kreditorių interesų, nes siūloma turto pardavimo vertė daug didesnė, nei nurodyta įmonės bankroto procese įvairiu laikotarpiu parengtuose šio turto įvertinimo dokumentuose. Kita vertus, nepardavus turto už nustatytą kainą, nebus užkertamas kelias kreditoriams ateityje bendra tvarka spręsti klausimo dėl turto pardavimo kainos ir būdo.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu

26. BUAB „Apskaitos etika“ 2012 m. spalio 12 d. kreditorių susirinkime buvo nutarta už perkamas teisines paslaugas mokėti 250 Lt (72,41 Eur) už vieną darbo valandą, tačiau bendros teisinės pagalbos išlaidos iki bankroto procedūros pabaigos negali viršyti 10 000 Lt (2 896,20 Eur) plius PVM sumos. 2016 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, priimtu trečiuoju darbotvarkės klausimu, nutarta advokatų kontoros suteiktai teisinei pagalbai apmokėti papildomai skirti 6 010,03 Eur plius PVM. Pareiškėja su šiuo nutarimu nesutinka, prašydama jį panaikinti. Pareiškėja nurodė, kad iš bankroto administratorės pateiktos informacijos visiškai neaišku, kam buvo panaudota minėta 10 000 Lt (2 896,20 Eur) suma ir kodėl jos nepakako. Pareiškėjos nuomone, suteiktų teisinių paslaugų ataskaita yra neišsami ir joje pateikta informacija visiškai nepagrindžia, kad patirtos išlaidos yra susiję su BUAB „Apskaitos etika“ bankroto procedūromis. Pažymėjo, jog atstovavimo išlaidos ir joms priskirtas darbo valandų skaičius yra visiškai neadekvatus, o dalis išlaidų nesusiję su bankroto administravimu. Pirmosios instancijos teismas pritarė pareiškėjos argumentams ir apskųstą kreditorių susirinkimo nutarimą panaikino. Papildomai nurodė, kad bankroto administratorė yra juridinis asmuo, šias paslaugas teikiantis nuo 1998 metų, turintis pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, todėl pastato administravimo,  negyvenamųjų patalpų nuomos, pareiškimo dėl žalos atlyginimo parengimą galėjo atlikti savo jėgomis. Apeliantės V. V. ir BUAB „Apskaitos etika“ su teismo išvadomis nesutiko, nurodydamos, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovės bankroto procedūros neplanuotai užsitęsė. Taip pat jos tvirtino, jog bankroto administratorės teisinis statusas neriboja galimybės tam tikrų veiksmų atlikimui pasitelkti kvalifikuotą specialistą. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
27. Apeliacinis teismas pažymi, jog BUAB „Apskaitos etika“ 2016 m. vasario 26 d. kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu iš esmės buvo sprendžiama dėl papildomų administravimo išlaidų patvirtinimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Taigi, įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti.
28. Iš bylos duomenų nustatyta, jog bankroto administratorė aplinkybę dėl papildomų administravimo išlaidų advokatų kontoros suteiktoms teisinėms paslaugos apmokėti grindė 2016 m. vasario 23 d. advokato ataskaita dėl BUAB „Apskaitos etika“ suteiktų teisinių paslaugų, kurioje, nurodant suteiktas paslaugas, identifikuotas paslaugų pobūdis, fiksuota suteiktų paslaugų trukmė. Bylos nagrinėjimo metu pateikta ir 2016 m. rugpjūčio 5 d. advokato ataskaitos detalizacija.
29. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog atskiruosiuose skunduose apeliantės nurodo sprendžiamam klausimui (dėl bankroto administravimo sąmatos tikslinimo galimumo) aktualų teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą teismų praktikoje. Tačiau nei nurodytas teisinis reguliavimas, nei jo aiškinimas teismų praktikoje nėra reikšmingas šioje byloje sprendžiant dėl išlaidų už suteiktas teisines paslaugas būtinumo ir pagrįstumo. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsiradus poreikiui ar pasikeitus faktinei situacijai, kreditorių susirinkime patvirtinta administravimo išlaidų sąmata gali būti tikslinama. Tačiau, kaip minėta nutarties 27 punkte, administratorius negali nepagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Apeliacinis teismas pritaria pareiškėjos argumentams, jog tokiu atveju bankroto administratorė turėjo išsamiai argumentuoti ir pagrįsti papildomų administravimo išlaidų šios rūšies paslaugoms apmokėti poreikį. Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkime patvirtinta sąmata (perkamų teisinių paslaugų eilutė) viršyta 6 010,03 Eur suma, kuri anksčiau kaip maksimalią patvirtintą 2 896,20 Eur sumą viršija daugiau nei 200 procentų. Ginčijamu kreditorių nutarimu patvirtintos išlaidos jau yra patirtos. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog kreditorių susirinkime administratorė turėjo išsamiai pagrįsti jų būtinumą, pateikti išsamią ataskaitą ir objektyvius duomenis, patvirtinančius ankstesne sąmata nustatytų teisinės pagalbos išlaidų panaudojimą. Administratorės elgesį vertinant protingumo ir sąžiningumo principų kontekste, manytina, jog papildomos išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimas turėjo būti sprendžiamas ne retrospektyviai (kaip šiuo atveju), o išnaudojus sąmatoje nurodytas išlaidas ir prognozuojant papildomų paslaugų poreikį bei apimtis. Aptariamu atveju administratorė iš esmės prašo kompensuoti jau faktiškai patirtas išlaidas, dėl kurių galimumo kreditorių susirinkimas nebuvo išreiškęs valios. Būtina įvertinti ir tai, jog pradinėje sąmatoje nurodytų lėšų panaudojimas objektyviais duomenimis taip pat nebuvo pagrįstas. Todėl šiuo atveju iškyla administravimo išlaidų atribojimo problema (t. y. ar advokato ataskaitoje ir detalizacijoje nurodytos paslaugos nebuvo bent iš dalies apmokėtos pagal 2012 metais patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą). Kita vertus, bankroto administratorė, turėdama atitinkamą pareigą, abejonių dėl papildomų teisinės pagalbos paslaugų poreikio ir būtinumo nepašalino nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui pateiktame atskirajame skunde.  
30. Atskiruosiuose skunduose apeliantės akcentavo, kad maksimali 2 896,20 Eur administravimo išlaidų suma sąmatoje buvo patvirtinta su sąlyga, kad bankroto procesas užtruks metus. Taip pat nurodė, jog kreditoriai ir bankroto administratorė neturi pastabų dėl suteiktų teisinių paslaugų, kurių kompensavimo bankroto administratorė siekia, kokybės. Akcentavo aplinkybę, jog pati pareiškėja, įmonės atžvilgiu inicijuodama teisminius procesus, vilkino bankroto procesą, kas sąlygojo papildomų teisinių paslaugų ir atitinkamai didesnių išlaidų poreikį. Apeliacinis teismas šiuos argumentus pripažįsta nepagrįstais. Apeliančių argumentų turinyje nėra objektyvių duomenų, būtinų sprendžiant klausimus tiek dėl patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje numatytų lėšų teisinei pagalbai apmokėti panaudojimo, tiek dėl papildomų šios rūšies išlaidų poreikio ir pagrįstumo. Minėta, jog administratorė privalo pagrįsti administravimo išlaidų panaudojimą, o ta aplinkybė, jog išlaidos (jų rūšis ir suma) buvo numatytos kreditorių susirinkimo patvirtintoje sąmatoje, neduoda pagrindo išvadai, kad administratorė administravimui skirtomis lėšomis gali naudotis nekontroliuojama.
31. Apeliacinis teismas iš esmės pritaria apeliančių argumentui, jog ĮBĮ nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, teikiantiems administravimo paslaugas, nepaneigia bankroto administratoriaus teisės kreiptis kvalifikuotos pagalbos į atitinkamas žinias turinčius specialistus. Visgi tokia galimybė neturėtų būti suabsoliutinama, t. y. negali būti sudaroma situacija, kuomet visos bankroto procedūros būtų vykdomos ne paskirtojo bankroto administratoriaus (tiesiogiai), o per įgaliotą atstovą, kurio paslaugos apmokamos iš bankroto administravimui skirtų lėšų. Todėl pirmosios instancijos teismui pagrįstai kilo abejonių dėl konkrečių teisinių paslaugų būtinumo, vykdant įprastas ir kasdienes bankroto administravimo procedūras. Nors, kaip minėta, administratorius turi teisę pasitelkti tam tikros srities specialistus, tačiau toks specialiųjų žinių poreikis ir būtinumas turi būti įvertintas protingumo ir sąžiningumo principų kontekste. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu, neteisėtumo. 
32. Kiti atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir priėmė teisingą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

      Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                            Gintaras Pečiulis