Baudžiamoji byla Nr. 1A-193-932/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48651-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.26.2; 2.4.6.3.2
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,
sekretoriaujant Daliai Kanopienei,
dalyvaujant prokurorei Aušrai Zakarkienei,
nuteistajai V. F. ir jos gynėjai advokatei Egidijai Belevičienei,
nukentėjusiajai G. P. ir jos atstovui advokatui Dmitrijui Korsakovui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. F. buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284, ir jai paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.
Iš V. F. priteista nukentėjusiajai G. P. 250 Eur neturtinei ir 385 Eur turtinei žalai atlyginti.
Taip pat iš V. F. priteista nukentėjusiajai G. P. 300 Eur proceso išlaidų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. F. pagal BK 284 straipsnį nuteista už tai, kad 2019 m. lapkričio 12 d., apie 19.00 val., viešoje vietoje, t. y. Lietuvos pašto skyriuje, esančiame Vilniuje, Krivių g. 4, įžūliu elgesiu, šaukdama, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pastūmė G. P. į lentyną, taip sukeldama jai fizinį skausmą, po ko, tęsdama savo nusikalstamą veiką, sudavė nukentėjusiajai G. P. per ranką, taip sudaužė G. P. priklausantį telefoną „Apple Iphone 7“, padarydama jai 370 Eur turtinę žalą, šiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai
2. Nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu, V. F. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo:
- panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, kadangi V. F. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių;
- civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu;
- teismui nusprendus, kad V. F. veiksmai formaliai atitinka nusikaltimo požymius, taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti;
- vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 257 straipsniu, priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie melagingus nukentėjusiosios G. P. parodymus.
2.1. Apeliaciniame skunde pirmiausia yra aptariama teismų praktika, susijusi su BK 284 straipsnio taikymu, analizuojama, kaip minėto nusikaltimo požymiai pasireiškė šioje baudžiamojoje byloje. Skunde daroma išvada, jog nagrinėjamu atveju V. F. veiksmuose nėra objektyviųjų jai inkriminuoto nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. F. elgesys buvo įžūlus, jos veiksmai pripažinti vandališkais. Aptarus, kaip teismų praktikoje aiškinamos įžūlaus elgesio ir vandališkų veiksmų sąvokos, skunde nurodoma, kad V. F. veiksmų negalima laikyti kaip atitinkančių šiuos objektyviuosius nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo – požymius. Skunde yra aprašomas įvykis, kilusios konfliktinės situacijos esmė. Gynyba nepritaria teismo pateiktam vertinimui, kad nukentėjusioji atliko pilietinę pareigą ir gynė pašto darbuotoją. Nukentėjusiosios veiksmai nelaikytini pilietiškais, kadangi jie neatitiko doro piliečio elgesio, buvo nusikalstami. Skunde pabrėžiama, kad nukentėjusiajai neįsikišus į V. F. ir B. A. ginčą, šis būtų pasibaigęs. B. A. ir V. F. žodinis ginčas neatitinka įžūlaus elgesio požymio, nes V. F., būdama pašto kliente, turėjo teisę ginčytis, reikšti pretenzijas viešąsias paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai, ypač manydama, kad paslaugos teikiamos netinkamai. V. F. veiksmai atstumiant nukentėjusiąją nelaikytini vandališkais. Tai buvo spontaniški veiksmai, natūrali instinktyvi reakcija į nukentėjusiosios veiksmus (neteisėtus smurtinius veiksmus, telefono kišimą prie veido filmuojant). V. F. nei daužė, nei niokojo svetimą turtą, nei turėjo tikslą tai daryti, o, ranka atstumiant telefoną, šis nukrito ant žemės ir sudužo jo ekranas. Tai nėra viešosios tvarkos pažeidimas vandališkais veiksmais.
2.2. Toliau skunde yra pasisakoma dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymio – nusikalstamų padarinių. Nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, sudėtis yra materiali, būtina nustatyti šio nusikaltimo padarinius – realų visuomenės rimties arba tvarkos sutrikdymą. Šioje byloje nagrinėjamo konflikto metu pašto padalinyje be pašto darbuotojos ir jos draugės G. P. jokių pašalinių asmenų nebuvo. Konfliktas vyko pašto poskyrio darbo laikoje pabaigoje, kelios minutės iki užsidarant pašto poskyriui. Konfliktas vyko uždaroje patalpoje, nedalyvaujant pašaliniams asmenims, šio konflikto, išskyrus dvi drauges (G. P. ir B. A.), kurios pačios buvo betarpiškos konflikto dalyvės, niekas nematė. Pašto darbuotoja toliau tęsė savo darbą, pats teismas konstatavo, kad pašto darbuotojos darbui realių pasekmių nebuvo sukelta (akcentuojama, kad taip pats teismas iš esmės pripažino, kad nebuvo sukelti nusikalstami padariniai). Pažymima ir tai, jog V. F. jokių žalojančių ar turtą naikinančių įrankių nenaudojo, turto neniokojo. Taigi, apeliantės įsitikinimu, realios pasekmės, kurios pagal kasacinio teismo praktiką galėtų būti laikomos visuomenės rimties ar viešosios tvarkos sutrikdymu, šiuo atveju nekilo.
2.3. Toliau skunde pasisakoma dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyviojo požymio – tyčios. Minėtas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kuri, kaip įrodinėjama skunde, šiuo atveju neįžvelgtina. Fizinius veiksmus iniciavo pati nukentėjusioji, o V. F. veiksmai tebuvo spontaniškas ir instinktyvus gynybinis atsakas. Nuteistoji nedemonstravo jokio agresyvaus elgesio, neturėjo siekio nuskriausti ir pastatyti į vietą nukentėjusiąją. Apeliantė yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, anksčiau neteista, neturinti jokių elgesio ar psichikos sutrikimų, besilaikanti visų priimtinų socialinio elgesio taisyklių.
2.4. Išreiškus poziciją, kad šioje byloje nenustatyti BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiai, toliau skunde analizuojama, ar V. F. veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnį. Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismui buvo kilusios abejonės, ar nuteistosios veikos nereikėtų kvalifikuoti pagal minėtą straipsnį, be to, nukentėjusioji teigė, kad V. F., pastumdama ją į lentyną, sukėlė fizinį skausmą. Šioje skundo dalyje pirmiausia yra aptariama aktuali teismų praktika dėl BK 140 straipsnio taikymo, po ko dėstomi argumentai, ar nukentėjusioji G. P. juto (galėjo justi) fizinį skausmą. Apeliantė pabrėžia, kad nukentėjusioji vilkėjo pūkinę striukę, stovėjo nedideliu (apie 30 cm) atstumu nuo V. F., todėl pastūmimas objektyviai negalėjo būti toks stiprus, kad nukentėjusioji net kelias dienas (kaip pati teigė) justų fizinį skausmą. Skunde pabrėžiama, kad pirmoji asmens reakcija ir pirmieji paaiškinimai paprastai būna artimiausi tikrovei. Šiuo atveju nukentėjusioji iš pradžių teigė fizinio skausmo nepatyrusi, iš policijos pareigūnės L. J. (ši pareigūnė buvo atvykusi į įvykio vietą) tarnybinio pranešimo nematyti, kad nukentėjusioji būtų skundusis skausmu; vis dėlto vėliau pastaroji savo poziciją pakeitė ir nurodė, kad fizinį skausmą juto. Atkreipiamas dėmesys, kad ekspertai jokių išorinių sužalojimų G. P. nenustatė, nors tuo atveju, jeigu pastūmimas būtų buvęs stiprus, akivaizdu, kad būtų likusios bent kraujosruvos. Teismas nepagrįstai, remdamasis vien tik nenuosekliais nukentėjusios parodymais, nustatė, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Tuo pačiu akcentuojama, kad dėl to paties įvykio metu buvusių smurtinių pačios nukentėjusiosios veiksmų buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, t. y. jos veiksmai buvo įvertinti kardinaliai skirtingai.
2.5. Toliau skunde yra analizuojama BK 187 straipsnio nuostatų taikymo galimybė. V. F. faktiškai yra nuteista ir dėl to, kad sudavė nukentėjusiajai per ranką, kurioje ji laikė telefoną, o šis nukrito ir sudužo. Be to, pirmosios instancijos teismui buvo iškilusios abejonės, ar V. F. veiksmai neturėtų būti kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnį. Skunde yra aptariama teismų praktika, akcentuojant, kad turto vertė yra tas požymis, pagal kurį nusikalstama veika yra atskiriama nuo administracinio nusižengimo. Turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte (tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurie nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis) veikos padarymo metu. Nukentėjusioji melavo savo telefoną įsigijusi 2018 m. parduotuvėje Norvegijoje. Gynybos pateikti argumentai rodo, kad telefonas iš tiesų buvo įsigytas ir aktyvuotas 2016 m. Jungtinėje Karalystėje, o tai yra esminė aplinkybė, sprendžiant dėl to, kokia telefono vertė buvo įvykio dieną, tai yra 2019 m. lapkričio 12 d. Jeigu, kaip teigia nukentėjusioji, telefonas buvo pirktas 2018 m., vadinasi, jis įsigytas kaip naudotas ir buvo ne mažiau kaip dvejų metų, su nusidėvėjimo požymiais. Pabrėžiama, kad byloje aptariamu telefonu nukentėjusioji naudojosi ir akistatos metu (tai pažymėta akistatos protokole), o teisme pastaroji teigė, kad nors telefonas neveikia gerai, ji telefonu naudojasi kasdien. Skunde pabrėžiama, kad gynyba viso proceso metu teikė prašymus nustatyti realią telefono vertę įvykio metu, tačiau visi prašymai buvo atmesti. Gynyba savarankiškai pateikė duomenis dėl 2016 m. įsigyto telefono likutinės vertės ir sudaužyto ekrano pakeitimo kainos (ši kaina yra 99 Eur). Prie civilinio ieškinio pridėtą UAB „Ideal LT“ raštą gynyba nevertina žalą pagrindžiančiu dokumentu. Gynybos iniciatyva gauti telefonus superkančių bendrovių atsakymai (prašymuose dėl informacijos nurodant telefono modelį, amžių, techninius duomenis) rodo, kad tokio telefono vertė neviršija 150 Eur, taigi nesiekia ribos, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo vadovautis gynybos pateiktomis telefonų supirkimo kainomis, kadangi pateiktos ne pardavimo, o supirkimo kainos. Teismo iniciatyva gauti duomenys apie tokio modelio telefono kainą nėra laikytini G. P. telefono kaina, nes akivaizdu, kad beveik naujo tokio modelio telefono kaina yra didesnė nei nukentėjusiosios naudoto trejų metų senumo telefono kaina. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju teismas faktiškai ėmėsi vykdyti specialisto funkcijas. Be to, teismo prie bylos medžiagos pridėtuose skelbimuose nurodyti kitų charakteristikų (du kartus didesnės atminties apimties (256 GB)) telefono modeliai, taip pat skelbimuose nėra nurodyta, kiek naudoti šie telefonai, tačiau teismas G. P. seną ir perpus mažesnės apimties telefoną prilygino minėtų telefonų kainoms ir iš šių telefonų kainų išvedė vertės vidurkį, tokiu būdu neva nustatydamas nukentėjusiosios telefono aparato vertę. Toks vertės nustatymas atliktas, ignoruojant gynybos pateikus duomenis apie konkretaus amžiaus ir konkrečių techninių charakteristikų telefono kainą. Apeliantės įsitikinimu, toks turto vertės nustatymo būdas akivaizdžiai neatitinka teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų įrodinėjimo procesui. Telefono vertė turėjo būti nustatyta BPK numatytais patikimais įrodymų šaltiniais, vertės nustatymas turėjo būti atliktas tiksliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas „Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 182 straipsnis) apžvalgoje“ („Teismų praktika“ Nr. 36), taip pat kasacinėje byloje Nr. 2K-99/2009, yra nurodęs, jog turto vertė nustatoma pagal kainą, nurodytą šio turto įsigijimo sandoryje (įskaitant, PVM), jo sukūrimo (atkūrimo) kaštus, o kilus abejonių dėl turto vertės – remiantis šio turto rinkos verte veikos padarymo metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 6 punkte konstatuota, kad turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Jeigu tokių duomenų byloje nėra, turto vertę turi nustatyti specialistai, atlikę turto vertės tyrimą, o jeigu specialistui tyrimas nėra pavedamas, tai turi būti vadovaujamasi principu in dubio pro reo, inkriminuojant mažiausią nustatytą rinkos kainą. Pasak nuteistosios, atsižvelgiant į tai, kad BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais nėra nustatyta, kad trejų metų senumo G. P. turėto telefono kaina viršytų 3 MGL, tai reiškia nesant nustatyta būtinojo BK 187 straipsnio sudėties požymio, atitinkamai nėra ir šio nusikaltimo sudėties.
2.6. Toliau apeliaciniame skunde gynyba pateikia argumentus dėl veikos mažareikšmiškumo ir ultima ratio principo taikymo šioje baudžiamojoje byloje. Skunde yra aptariama teismų praktika dėl ultima ratio principo taikymo, taip pat dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį (dėl mažareikšmiškumo). Apeliantės nuomone, teismas ultima ratio principo šioje byloje nepaisė. Skundžiamame nuosprendyje neatsižvelgta į tai, kad nukentėjusiąja pripažinta G. P. sudavė V. F. rankine per galvą, po ko V. F. ją pastūmė. Vertinant V. F. padarytą veiką pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, matyti, kad veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga apeliantę už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Jei apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad V. F. veiksmuose vis tik buvo nusikaltimo požymių, ji turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį (dėl mažareikšmiškumo).
2.7. Toliau skunde yra dėstomi argumentai dėl nukentėjusiosios G. P. ir liudytojos B. A. parodymų melagingumo. Apeliantės teigimu, nukentėjusiosios G. P. ir liudytojos B. A. parodymai buvo suderinti ir yra melagingi. Pirmiausia akcentuojama tai, kad šios moterys viena kitą pažįsta, yra draugės (nukentėjusioji skambindama bendrajam pagalbos centrui (toliau – ir BPC) liudytoja netgi vadino „B.“, o tai yra vardo B. trumpinys), nors tokią aplinkybę proceso metu neigė. Ikiteisminio tyrimo metu G. P. tvirtino pašto darbuotojos nepažįstanti, teigė gynusi pastarąją kaip paprastą žmogų, o B. A. teigė, kad G. P. žino tik iš matymo (kaip pašto klientę). Gynybos pateikti G. P. „Facebook“ paskyros duomenys rodo, kad nukentėjusioji ir liudytoja kartu mokėsi vienoje mokykloje ir kolegijoje, ne mažiau kaip 6 metus aktyviai susirašinėjo socialiniame tinkle. Teisme šiuos faktus pastarosios iš pradžių mėgino neigti, bet vėliau pripažino, kad galbūt yra tekę dalyvauti bendruose vakarėliuose, turėti viena kitos numerį, bendrauti po įvykio. G. P. netgi teigė, jog ikiteisminio tyrimo metu paklausta apie tarpusavio santykius galėjo ne taip suprasti klausimą. Apklausos protokole yra užfiksuotas klausimas, į kurį G. P. pateikė tokį atsakymą: „Ne, mes nesame draugės. Mačiau pašto darbuotoją ne pirmą kartą, tačiau aš ją žinau tik kaip pašto darbuotoją“. Nors nukentėjusioji ir liudytoja aptariamu aspektu melavo, teismui dėl jų parodymų patikimumo abejonių nekilo. Gynyba atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji meluoja dėl to, jog į pašto skyrių ji atėjo atsiimti siuntos. Pagal gynybos pateiktus duomenis, nukentėjusiosios gyvenamosios vietos pašto skyrius yra visai kitame Vilniaus mikrorajone. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja, ikiteisminio tyrimo metu apibūdindamos tam tikras įvykio aplinkybes (apie kurias nei vienai, nei kitai nebuvo užduotas klausimas), naudojo tuos pačius ir suderintus vaizdingus išsireiškimus („rankinė net nepakilo į orą“, „spragsėjo pirštais“). Gynyba pabrėžia, jog melagingi duomenys negali būti pripažįstami įrodymais. Teismo motyvus, kuriais G. P. parodymai pripažinti kaip nuoseklūs, apeliantė vertina absurdiškais. Taip pat pažymi, kad be suinteresuotos liudytojos parodymų byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios parodymus. Pasak apeliantės, BPC skambučio išklotinė negali būti pripažinta savarankišku įrodymu. Ši išklotinė atspindi tik subjektyvią nukentėjusiosios poziciją, be to, iš išklotinės galima daryti išvadą, kad nukentėjusioji melavo ir BPC operatorei. Nukentėjusiosios užfiksuotas vaizdo įrašas patvirtina, kad ji piktybiškai laiko telefoną prie V. F. veido. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo teiginiais, jog V. F. klaidina teismą neigdama, kad pati filmavo savo telefonu, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad ji buvo nuvežta į policijos įstaigą, ten iš jos paimtas telefonas ir jame nebuvo duomenų apie tai, kad kažkas būtų filmuota. Teisme liudytoja B. A. teigė nežinanti, ar V. F. filmavo įvykį. Teismo išvada, kad neva V. F. taip pat filmavo įvykį, laikytina neatitinkančia bylos aplinkybių. Atkreipiamas dėmesys, kad po konflikto pašte V. F. iš karto išėjo į lauką ir policijos pareigūnų laukė lauke, o G. P. su B. A. tuo metu buvo pašto viduje. Policija atvyko ne anksčiau kaip po 20 minučių. Akivaizdu, kad per tokį laiką buvo galimybė detaliai suderinti tarpusavio parodymus. Galiausiai, atsižvelgiant į melagingus G. P. parodymus, skunde prašoma apie tai nutartimi pranešti prokurorui (BPK 257 straipsnis).
2.8. Paskutinėje skundo dalyje dėstomi argumentai dėl civilinio ieškinio. Apeliantė laikosi pozicijos, kad šiuo atveju civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad civiliniame ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės ir G. P. teismui duoti paaiškinimai dėl neturtinės žalos prieštarauja bylos medžiagai, ir ieškinys iš dalies buvo tenkintas, skunde atskirai pasisakoma dėl konkrečių aplinkybių, kadangi, kaip nurodoma, jų analizė atskleidžia nepašalintus prieštaravimus bei nukentėjusiosios parodymų melagingumą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu priteisė 385 Eur (370 Eur telefono vertė ir 15 Eur išlaidų, susijusių su kreipimosi į specializuotą servisą dėl remonto sąmatos). Turtinė žala priteista, nepaisant to, kad tiksli telefono vertė taip ir nebuvo nustatyta. Be to, nuteistosios teigimu, teismas neturėjo teisės, remdamasis BPK 3081 straipsniu, dėl turtinės žalos atlyginimo klausimo priimti 2020 m. gruodžio 15 d. nutartį, nes tai yra esminis klausimas, o ne techninė klaida. Dėl neturtinės žalos skunde pažymima, jog V. F. nesutinka sukėlusi nukentėjusiajai fizinį skausmą. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad bylos nagrinėjime nedalyvavo medicinos specialistas, kuris galėtų apibūdinti G. P. būseną (skunde abejojama, ar dėl įvykio nukentėjusioji galėjo patirti psichologinį ir emocinį šoką), be to, į bylą taip ir nebuvo pateikti jokie medicininiai dokumentai, nors nukentėjusiosios atstovas žadėjo tai padaryti. Galiausiai skunde nurodoma, kad teismo išvados dėl neturtinės žalos yra prieštaringos – nors teismas nenustatė jokių neigiamų padarinių, civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos vis tiek buvo iš dalies patenkintas.
3. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas nukentėjusiosios G. P. atstovo advokato D. Korsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašoma apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš nuteistosios nukentėjusiajai 449,40 Eur išlaidų už atstovo pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime laikomasi pozicijos, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti visi būtinieji BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiai. Įvykis įvyko viešojoje vietoje – pašto skyriuje, darbo metu, teikiant paslaugas klientams, matant ir konflikte dalyvaujant pašto darbuotojai. Nukentėjusioji ir nuteistoji iki įvykio nebuvo pažįstamos. Nuteistoji viešojoje vietoje panaudojo fizinį smurtą, buvo sugadintas nukentėjusiosios telefonas (atkreipiamas dėmesys, kad teismas nemotyvavo, kodėl teismas telefoną įvertino tik 370 Eur suma, nors nukentėjusioji pateikė duomenis, kad telefono remonto kaina yra 458 Eur). Pašto veikla buvo sutrikdyta. Konfliktą inicijavo nuteistoji, kuri veikė tiesiogine tyčia. Nukentėjusioji iš tiesų juto fizinį skausmą, apie kurį galima spręsti ne tik pagal jos ir liudytojos parodymus, bet ir pagal fizinio kontakto pobūdį. Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, jis nėra mažareikšmis. Teiginiai dėl melagingų parodymų yra deklaratyvūs. Nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti bylos duomenys.
4. Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėja advokatė E. Belevičienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios atstovas advokatas D. Korsakovas ir prokurorė prašė skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, jog BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai pasisakyta dėl reikšmingų bylai išspręsti klausimų. Toks reikalavimas neturi būti suprantamas kaip įpareigojimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną apelianto teiginį, tai yra nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014, 2K-72-746/2015, 2K-418-699/2015, 2K-572-139/2015, 2K-20-746/2016, 2K-155-924/2019).
Dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos
6. BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Skundžiamu nuosprendžiu neginčytinai nustatyta, jog konfliktas tarp apeliantės V. F. ir nukentėjusiosios G. P. vyko viešoje vietoje – pašto skyriuje, tačiau apeliaciniu skundu nesutinkama su kitais pirmosios instancijos teismo nustatytais objektyviais ir subjektyviais šios nusikalstamos veikos požymiais.
7. Pateiktu apeliaciniu skundu prašoma priimti naują, nuteistąją V. F. išteisinantį, nuosprendį. Apeliantė vienu iš pagrindų priimti išteisinamąjį nuosprendį įvardina tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai V. F. veiksmuose nustatė esant BK 284 straipsnyje numatytos veikos objektyviuosius požymius – nepagrįstai konstatavo nuteistosios elgesį buvus įžūlų, o jos veiksmus vandališkus.
8. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011).
9. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistosios veiksmus pripažino kaip įžūlius ir tokiais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, to neginčija ir pati nuteistoji, konfliktinė ir įtampą kelianti situacija prasidėjo pašto darbuotojai atsisakius priimti ir išsiųsti V. F. siuntą, po ko apeliantė pradėjo reikšti nepasitenkinimą pašto darbuotojos darbu – pakeltu tonu ir nepagarbiai kalbėti su pašto darbuotoja. Nors nepagarbus bendravimas su asmenimis yra nepriimtinas, tačiau sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog šiuo atveju tai nėra pakankamos aplinkybės, dėl kurių apeliantės elgesį bendraujant su darbuotoja būtų galima laikyti įžūliu BK 284 straipsnyje numatytos veikos prasme.
10. Nagrinėjamu atveju įžūlus apeliantės elgesys pasireiškė ne bendraujant su pašto darbuotoja, tačiau pradėjus ginčą ir panaudojus fizinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją G. P. Byloje nustatyta, jog apeliantei nepagarbiai bendraujant su pašto darbuotoja, apeliantę sudrausmino nukentėjusioji G. P. paklaususi – „Kodėl jūs šaukiate ant pašto darbuotojos?“ (1 t., b. l. 22). G. P. liudijimu, sureaguodama į jos žodžius V. F. atsakė – „Kas tu išvis tokia ir varyk iš čia“, o „ji moteriai atsakė, kad ji jai netujintų, nes ji jai nėra draugė“, po ko prasidėjo ir fiziniai apeliantės veiksmai. V. F. pradėjo spragsėti G. P. pirštais priešais veidą, šaukė, jog ši „užsičiauptų“, o po jos atsakymų moteriai pastaroji ją pastūmė tiesiai į prekių lentynas ir tuo metu ji pajuto fizinį skausmą (1 t., b. l. 22). Tapačias aplinkybes G. P. nurodė viso proceso metu, taip pat ir paties įvykio metu kviesdama pareigūnus ir bendraudama su BPC darbuotoja, kuriai nurodė, jog „ta prasme ant darbuotojos balsą pradėjo kelti, aš ją užsistojau, tada ji mane pradėjo rankomis stumdyti ? ... ? taip, taip nes aš gyniausi. Ir va čia yra kameros, aš skridau į visas tas lentynas, kaip mane stūmė čia viskas iškrito” (1 t., b. l. 62). Nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina ir liudytojos B. A. parodymai, duoti iš karto po nagrinėjamo įvykio – „V. pradėjo šaukti ant tos merginos sakydama: „Kas tu čia tokia, ko čia aiškini, nesikišk“ ir spragsėjo pirštais palei veidą G. šaukdama, tada G. sako: „Patraukite rankas ir manęs netujinkite aš Jums ne draugė“, V. labai supyko ir pastūmė G. į geležinę lentyną, G. užsigavo nugarą“ (1 t., b. l. 48).
11. Tuo tarpu nuteistoji viso proceso metu nesutiko su nukentėjusiosios ir liudytojos nurodytomis aplinkybėmis dėl jos veiksmų, analogiška pozicija yra išreikšta ir apeliaciniame skunde. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu bei apeliaciniame skunde nuteistoji pripažįsta pastūmusi G. P. į prekių lentynas, tačiau nurodo, taip pasielgusi tik dėl to, jog jai liepus G. P. nesikišti į jos pokalbį su pašto darbuotoja B. A., ši (G. P.) užsimojo ir „atbula ranka“ sudavė jai rankine per galvą. Taigi, apeliantės teigimu, jos veiksmai pastumiant nukentėjusiąją buvo tik gynyba į G. P. pradėtus fizinius veiksmus. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sutikti su apeliantės nurodytomis aplinkybėmis neturi pagrindo. Kaip teisingai pastebėta pirmosios instancijos teismo, apeliantės parodymų nenuoseklumas leidžia abejoti jos parodymų pagrįstumu. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nors V. F. nuo pat pradžių teigė, kad G. P. sudavė jai rankine per galvą, tačiau keitė ir nenurodė visų su jos pačios veiksmais susijusių aplinkybių. Nagrinėjamo įvykio dieną, iš karto po to kai atvyko policijos pareigūnai, ji nurodė „< ... > stovėjau pašte su siuntomis, ateina idiotė iš gatvės, trenkia su rankine per galvą, išsikviečia policiją, pasako, kad aš sudaužiau jos telefoną, stūmiau ją ir panašiai ir taip toliau < ... > Atėjo iš gatvės ta ir man sako, tu čia rėki ir pist man iš rankinuko per veidą”, dar kartą kartodama įvykių eigą nurodė, jog po to, kai G. P. jai trenkė rankine per galvą, ji pastūmė pastarąją į lentyną (t. 1., b. l. 53). Vėliau apklausiama kaip įtariamoji V. F. jau neužsiminė apie tai, jog būtų pastūmusi nukentėjusiąją, šias aplinkybes nurodė tik akistatos su nukentėjusiąja metu ir vėliau bylą nagrinėjant teisme. Taigi apeliantės parodymai dėl nurodytų aplinkybių nebuvo nuoseklūs, be kita ko, nurodomų apeliantės aplinkybių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, o abejones stiprina ir tai, jog nukentėjusiajai atkreipus apeliantės dėmesį ši jau buvo susierzinusi ir įpykusi dėl pašto darbuotojos atsisakymo išsiųsti siuntą, dėl ko pirma pradėjo fizinius, įžūlaus pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją G. P., siekusią sudrausminti apeliantę.
12. Be to, nurodytus apeliantės argumentus dėl G. P. veiksmų suduodant rankine jai per galvą, paneigia ir G. P. bei liudytojos B. A. parodymai. Abi merginos nurodo, jog G. P. galėjo mosuoti rankine, tačiau tai darė bandydama atstumti apeliantę ir pasipriešinti jos fizinio pobūdžio veiksmams, ją pastūmus į prekių lentynas. G. P. dar ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji rankinuku atstūmė V. F. nuo savęs. Taigi nukentėjusioji neneigė naudojusi rankinuką, tačiau tą darė, tik norėdama atstumti ir apsiginti nuo V. F. veiksmų po to, kai ši pirma pastūmė ją pačią į prekių lentynas. Taip pat ir B. A. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, jog G. P. prieš V. F. pakėlė ranką, kurioje laikė rankinę, tačiau tai darė bandydama apsiginti. Taigi liudytojos ir nukentėjusios parodymuose nurodytos aplinkybės patvirtina, jog būtent V. F. pirmoji pastūmė G. P. į prekių lentynas, po ko ši ranka, kurioje laikė rankinuką, bandė atstumti apeliantę nuo savęs, tai yra būtent G. P., o ne V. F., gynėsi nuo fizinio poveikio veiksmų. Nors V. F. ginčytinas aplinkybes G. P. pirmai imantis fizinių veiksmų trenkiant pastarajai rankine per galvą paneigia tik G. P. ir B. A. parodymai, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog viso proceso metu pastarųjų parodymai buvo nuoseklūs, be to, į tai, kad parodymus dalyse dėl tam tikrų įvykio aplinkybių patvirtina kiti byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai, yra pagrindas šiais parodymais vadovautis nustatant apeliantės ginčytinas aplinkybes.
13. Tolimesnė ginčo eiga taip pat leidžia spręsti, kad V. F. elgesys buvo įžūlus. Byloje nustatyta, jog po to, kai V. F. pastūmė nukentėjusiąją G. P. į prekių lentynas, ši paskambino BPC ir iškvietė policijos pareigūnus. Po skambučio konfliktas vyko toliau, V. F. pradėjo filmuoti G. P., todėl ji, reaguodama į apeliantės veiksmus, taip pat išsitraukė telefoną ir pradėjo pastarąją filmuoti, dėl ko įpykusi V. F. trenkė nukentėjusiajai per rankas, o jos mobiliojo ryšio telefonas nukrito ant žemės. Nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, filmuotoje medžiagoje matyti, jog moteris, žiūrėdama į telefono objektyvą, sako „pažiūrėk kameras“ bei trenkia nukentėjusiajai per rankas, dėl ko telefonas iškrenta ant žemės (1 t., b. l. 17). Dėl tokių V. F. veiksmų dužo nukentėjusiajai G. P. priklausančio mobiliojo ryšio telefono ekranas. Nors apeliantė tvirtina netrenkusi G. P. per rankas, o, tik šiai nesiliovus filmuoti, ranka nustūmė G. P. ranką, dėl ko pastarajai iš rankų iškrito telefonas ir sudužo, vis tik teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios apeliantės nurodomos aplinkybės pateiktos išsakant subjektyvų jų vertinimą ir nesuteikia pagrindo apeliantės veiksmus laikyti neįžūliais. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog apeliantė yra susierzinusi, jos kūno judesiai įsitempę, akivaizdžiai užfiksuota, jog priėjusi prie nukentėjusiosios ji ne švelniai nustumia, tačiau įnirtingai ranka trenkia nukentėjusiajai per rankas, taigi, užuot nekreipusi dėmesnio į G. P. veiksmus, nuteistoji pasirinko tęsti konfliktą ir savo veiksmais sugadino svetimą turtą.
14. Aptartų aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog V. F. įžūlus elgesys pasireiškė tuo, jog ji, apsižodžiavusi su nukentėjusiąja, spragsėjo pirštais jai prie veido, po ko pirma panaudojo fizinius veiksmus, pastumdama G. P. į prekių lentynas, po ko toliau, būdama itin suirzusi, matydama, jog nukentėjusioji ėmė ją filmuoti (nustatyta, kad nukentėjusiosios filmavimas telefonu buvo atsakas į pačios nuteistosios veiksmus, kuriais ši filmavo arba sudarė nukentėjusiajai įspūdį, jog pastarąją filmuoja), trenkė nukentėjusiajai G. P. per rankas ir tokiais veiksmais sugadino svetimą turtą. Nurodytų aplinkybių visetas, t. y. fizinio pobūdžio veiksmų panaudojimas, apeliantės veiksmai spragsint pirštais nukentėjusiajai prie veido, sumenkinant nukentėjusiąją dėl jos jauno amžiaus, yra nepagarbus ir moralės požiūriu nepriimtinas elgesys, kurio apeliantė galėjo išvengti nesiveldama į žodinį konfliktą su nukentėjusiąja G. P., todėl jos elgesys pagrįstai laikytinas įžūliu BK 284 straipsnio prasme.
15. Apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados, jog nukentėjusioji atliko pilietinę pareigą ir gynė pašto darbuotoją, tvirtinant, jog tai pačios G. P. veiksmai lėmė tokią įvykių eigą, tačiau teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Pirmiausia pažymėtina, jog pilietinė pareiga neturėtų būti apibrėžiama išimtinai formaliai, asmens noras užstoti ar ginti kitą asmenį yra suprantamas, o tai darant tinkamomis priemonėmis ar veiksmais – ir pateisinamas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji, kuri pati dirbo klientų aptarnavimo sferoje ir buvo susidūrusi su panašiomis situacijomis, bandė užstoti pašto darbuotoją, be kita ko, tą darė tik žodžiu sudrausmindama apeliantę ir, priešingai nei nurodo apeliantė, būtent dėl jos pačios tolimesnių veiksmų (pastumiant nukentėjusiąją, trenkiant jai per rankas) įvyko konfliktas, atitinkantis nusikalstamos veikos sudėtį. Nors apeliantė tvirtina, kad tai G. P. pirma trenkė jai rankine per galvą, dėl ko šios veiksmus laikyti pilietiškais negalima, visgi, kaip jau nurodyta ir šiame nuosprendyje, nepasitvirtinus aplinkybėms dėl įvardijamų nukentėjusiosios veiksmų, nurodyti apeliantės argumentai laikytini tik jos pačios gynybine pozicija.
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog dviejų moterų susistumdymas ir apsižodžiavimas, neatitinka BK 284 straipsnyje numatyto objektyvaus požymio „vandališki veiksmai“.
17. Pagal teismų praktiką vandalizmas apibrėžiamas kaip betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, istorinę, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-513/2010). Taigi išoriniu turiniu vandalizmas ir įžūlus elgesys pagal BK 284 straipsnį gali sutapti, tačiau kaip paminėta anksčiau, skiriasi materialių objektų, į kuriuos kėsinamasi, teisinis statusas.
18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nors V. F. veiksmais buvo sugadintas nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas, tačiau šis objektas neturi jokios kultūrinės, istorinės ar kitokios viešosios socialinės vertės, be to, V. F. veiksmais nebuvo padaryta žala ir nesikėsinta ją padaryti jokiems kitiems nurodytus apibrėžimus atitinkantiems objektams, todėl nuteistosios veikimo būdas nagrinėjamu atveju negali būti pripažintas vandališkais veiksmais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, pripažindamas V. F. veiksmus vandališkais, todėl ši aplinkybė šalintina iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies. Atkreiptinas dėmesys, jog tuos pačius V. F. veiksmus vertinant tik kaip įžūlius, esminės veikos padarymo faktinės aplinkybės ir pati nusikalstamos veikos kvalifikacija nesikeičia, tik tikslintinas veikos objektyvusis požymis.
19. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad V. F. veiksmais buvo sukelti BK 284 straipsnyje numatyti būtinieji šios veikos padariniai – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Kaip teisingai nurodoma skunde, aptariamos veikos sudėtis yra materiali ir šios veikos kvalifikavimui būtina nustatyti, jog dėl asmens veiksmų atsirado realūs šios veikos padariniai. Priešingai nei tvirtina apeliantė, nagrinėjamu atveju pastarosios veiksmais tokie padariniai buvo sukelti.
20. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.).
21. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pašto darbuotojos darbui realių pasekmių nebuvo sukelta, kas atitinkamai reiškia, jog dėl V. F. veiksmų realūs BK 284 straipsnyje numatyti padariniai neatsirado. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas yra nurodęs aplinkybę, jog nekilo realios pasekmės pašto darbuotojos darbui (jis nebuvo nutrauktas, tik apsunkintas), tačiau, priešingai nei bandoma teigti skunde, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad V. F. veiksmais nebuvo sukeltos BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pasekmės. Galima suprasti, kad apeliantė anksčiau nurodytą skundžiamo nuosprendžio argumentą subjektyviai vertina kaip galutinę teismo išvadą dėl padarinių nebuvimo, nors iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė ir kitas aplinkybes, kurių pagrindu pripažino, jog dėl V. F. veiksmų atsirado būtinieji nagrinėjamos nusikalstamos veikos padariniai. Pažymėtina, kad dėl apeliantės veiksmų nagrinėjamo įvykio metu buvo sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiajai, dėl konflikto iškviesti policijos pareigūnai, taigi, nors pašto darbas ir nebuvo nutrauktas, kadangi visa konfliktinė situacija kilo pašto skyriaus darbo pabaigoje, tačiau pašto darbuotoja buvo priversta laukti policijos pareigūnų, sutvarkyti išvartytas prekes, kas rodo, jog iš esmės buvo sutrikdytas normalus pašto darbas, tai yra įprasta jo uždarymo tvarka ir laikas. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog darbuotoja tęsė savo darbą, tačiau iš nurodyto akivaizdu, jog darbuotoja turėjo atlikti papildomus veiksmus, kurių įprastai neatlieka uždarydama pašto skyrių (surinkti ir sutvarkyti nukritusias prekes, laukti atvykstant policijos pareigūnų). Pažymėtina, kad teisminio nagrinėjimo metu apklausta pašto darbuotoja B. A. parodė, jog dėl kilusios konfliktinės situacijos jautė įtampą, stresą, pergyveno dėl prekių, kurios galėjo būti sugadintos, taigi darbuotojai buvo sukeltas išgąstis, dėl konflikto kilo sumaištis, sutrukdžiusi įprastą jos darbo tvarką.
22. Nors, apeliantės teigimu, pašto darbuotoja konflikto metu nebuvo pašalinis asmuo, o paties konflikto dalyvė, tačiau su tokiais teiginiais nesutiktina. Konfliktinė situacija tarp V. F. ir nukentėjusiosios G. P. kilo dėl apeliantės pakeltu tonu, nepagarbiai bendraujant reikšto nepasitenkinimo pašto darbuotojos B. A. darbu, tačiau B. A. niekaip savo veiksmais neprisidėjo ir nedalyvavo moterų konflikte, V. F. ji buvo nepažįstamas ir nematytas asmuo, taigi, B. A. nagrinėjamu atveju buvo tik konflikto stebėtoja (pašalinis asmuo), kuri dėl konfliktinės situacijos patyrė neigiamas emocijas – stresą, išgąstį. Be kita ko, pripažįstama, jog ir G. P. V. F. buvo pašalinis ir nepažįstamas asmuo, todėl ši, neturėdama jokių aiškių asmeninių paskatų, išskyrus nepasitenkinimą G. P. išsakytomis frazėmis (kurios nebuvo įžeidžiančio pobūdžio), pastūmė nukentėjusiąją, trenkė jai per rankas, dėl ko buvo sugadintas pastarosios telefonas, ir tokiais veiksmais aiškiai pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
23. Aptartų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad dėl V. F. įžūlių veiksmų buvo sutrikdyta įprasta pašto skyriaus uždarymo tvarka, iškviesti policijos pareigūnai, konfliktinė situacija sukėlė stresą ir išgąstį pašaliniams asmenims. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija, priešingai nei bando įtikinti apeliantė, daro išvadą, kad dėl jos veiksmų nagrinėjamo įvykio metu kilo BK 284 straipsnyje numatyti būtinieji šios veikos padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
24. Apeliantė skunde pabrėžia, kad BK 284 straipsnyje numatyta veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, tuo tarpu nagrinėjamu atveju, anot jos, negalima spręsti, kad V. F. tyčia siekė sutrikdyti viešąją tvarką. Tokią poziciją apeliantė grindžia tuo, jog fizinio pobūdžio veiksmus pradėjo ne ji, o nukentėjusioji G. P., o jos pačios veiksmai buvo tik spontaniškas ir instinktyvus atsakas į nukentėjusiosios veiksmus. Visgi teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė V. F. kaltės formą. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog šiame nuosprendyje konstatuota, kad ne G. P., o V. F. pradėjo fizinio pobūdžio veiksmus, pirma pastumdama nukentėjusiąją į prekių lentynas, o G. P. rankine gynėsi ir bandė patraukti nuo savęs apeliantę. Taigi apeliantės argumentai neva pastaroji fizinio pobūdžio veiksmus naudojo tik siekdama apsiginti nuo nukentėjusiosios, atmestini kaip nepagrįsti.
25. Taip pat apeliantė, nesutikdama su skundžiamu nuosprendžiu, nurodo savo veiksmais nedemonstravusi agresyvaus elgesio, neturėjusi sieko nuskriausti nukentėjusiąją ir parodyti jai vietą, teigia esanti brandi moteris, neturi jokių psichikos ar elgesio sutrikimų, dėl ko galėtų norėti nuskriausti ar parodyti vietą nepažįstamai, pirmą kartą matomai moteriai, kas rodo klaidingas nuosprendžio išvadas, dėl to, kad ji veikė tiesiogine tyčia ir siekė sutrikdyti visuomenės rimti ir tvarką.
26. Vis tik atkreiptinas dėmesys, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018). Akivaizdu, jog V. F. savo veiksmus vertina kaip gynybinius, instinktyvų atsaką į G. P. veiksmus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, tinkamai nustatė apeliantės ginčijamas aplinkybes.
27. Kaip jau minėta, bei tą nurodo ir pati apeliantė, dar iki ateinant nukentėjusiajai, ji buvo susierzinusi ir įpykusi dėl jos netenkinančio pašto darbuotojos darbo, tuomet atėjus G. P. ir šiai žodžiu sudrausminus apeliantę, pastaroji agresyviai atsakė nukentėjusiajai nesikišti, pavadino ją „malalietka“, taigi apeliantė jau į pirmuosius G. P. žodžius atsakė agresyviai, po to jai prieš veidą spragsėjo pirštais ir pastūmė į prekių lentynas, be to, iš pateikto vaizdo įrašo, padaryto G. P. telefonu, aiškiai matyti, jog apeliantė yra itin susierzinusi ir pikta (1 t., b. l. 17, 19), taip pat ir į įvykio vietą atvykusių pareigūnų kameromis užfiksuota vaizdinė medžiaga patvirtina itin didelį apeliantės susierzinimą ir niekinamą požiūrį į G. P., kuomet nuteistoji, aiškindama įvykio aplinkybes, vadina nukentėjusiąją „idiote“, „pacanke“ (1 t., b. l. 53, 55-56), kas leidžia spręsti, jog V. F. prieš nukentėjusiąją buvo nusiteikusi priešiškai. Be kita ko, byloje neginčytinai nustatyta, jog konfliktas vyko viešoje vietoje, tą suprato ir to neginčija ir pati apeliantė. Taigi nurodytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog apeliantė suvokė, kad yra viešoje vietoje, būdama agresyviai nusiteikusi, menkindama nukentėjusiąją dėl jos jauno amžiaus, pati jausdamasi pranašesne už nukentėjusiąją, suprasdama, jog konfliktą stebi ir pašto darbuotoja, prieš pirmą kartą matomą ir nepažįstamą asmenį panaudojusi fizinį smurtą, kurio metu buvo sukeltas fizinis skausmas, o vėliau, tęsiant konfliktą, sugadintas ir nukentėjusiosios telefonas, suvokė, jog savo veiksmais nori parodyti jaunesnei merginai „jos vietą“, ir taip savo veiksmais pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką.
28. Atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių ir argumentų visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, tinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą ir atsižvelgdamas į teismų praktiką, V. F. veiksmuose nustatė BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius (kaip nurodyta anksčiau, nesutiktina tik su nustatytu alternatyviu požymiu – vandališkais veiksmais), o vien apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Taigi nustačius, kad V. F. veiksmais buvo padaryta BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, apeliacinės instancijos teismas toliau nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų dėl galimybės apeliantės veiksmus kvalifikuoti pagal kitus baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnius (BK 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį).
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
29. Apeliaciniame skunde pažymima, jog net ir nustačius, kad V. F. veiksmai atitinka BK 284 straipsnio sudėtį, nėra pagrindo konstatuoti, jog padaryta veika yra pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, kad apeliantei būtina neišvengiamai taikyti baudžiamąją atsakomybę. Nors apeliantė prašymą taikyti BK 37 straipsnio nuostatas iš esmės grindžia tuo, kad tai ji pati buvo užpulta G. P., nuo kurios gindamasi pastarąją pastūmė, kas, kaip jau ne kartą konstatuota, yra paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetu, visgi teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo, įžvelgia kitas aplinkybes, kuriomis vadovaudamasi vertina esant pagrindą V. F. padarytą nusikalstamą veiką pripažinti kaip mažareikšmę.
30. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, Nr. 2K-427/2010, Nr. 2K-500/2010, Nr. 2K-7-109/2013). BK nenumato išimtinių ribojimų sprendžiant mažareikšmiškumo klausimą tam tikroms nusikalstamoms veikoms. Pažymėtina, kad BK 37 straipsnis, nustačius šio straipsnio taikymui būtinas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius numato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/2014).
31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog V. F. veiksmais G. P. sveikatos sutrikdymas nebuvo padarytas, sukeltas fizinis skausmas, tačiau jis buvo trumpalaikis, neintensyvus, nepareikalavęs nei būtinumo kreiptis į gydytojus, nei vartoti nuskausminamuosius medikamentus. Pats fizinis skausmas sukeltas vienu fiziniu poveikiu, tai yra pastumiant nukentėjusiąją, pastarajai nebuvo smūgiuota į veidą ar kitus gyvybiškai svarbius organus, iš ko spręstina, kad V. F. nenorėjo ir tyčia nesiekė šiuo fiziniu poveikiu padaryti žymią žalą nukentėjusiosios sveikatai ar sukelti jai ypač skausmingus pojūčius. Dėl V. F. veiksmų buvo sutrikdytas įprastas pašto skyriaus darbas (pašto darbuotoja turėjo sutvarkyti išverstas prekes ir pašto skyrių uždaryti vėliau nei įprasta), tačiau ženklių padarinių sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką neatsirado. Pažymėtina ir tai, kad padaryta turtinė ir neturtinė žala nėra didelė.
32. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtas aplinkybes, tai, kad nusikaltimo padariniai nėra itin pavojingi – nukentėjusiajai nebuvo padarytas sveikatos sutrikdymas, sukeltas fizinis skausmas nebuvo ilgalaikis, liekamųjų reiškinių nėra, gydymas nebuvo reikalingas, pašto darbuotojos darbas nebuvo sutrikdytas ilgam laikui ar didele apimti, kitų pašalinių asmenų rimtis nepažeista, taip pat atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, proporcingumo principus, konstatuoja, jog V. F. veiksmai nors ir atitinka BK 284 straipsnyje numatytos veikos požymius, tačiau padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad V. F. turi būti taikoma tik baudžiamoji atsakomybė ir skiriama BK 284 straipsnio sankcijoje nustatyta bausmė.
33. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat tai, jog V. F. ankščiau nėra teista, nebausta administracine tvarka (t. 1., b. l. 171-172), darytina išvada, jog baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslus galima užtikrinti V. F. taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, tai yra atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Įvertinus tai, jog apeliantė turės atlyginti civiliniu ieškiniu prašomą ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytą nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą, teisėjų kolegijos vertinimu, kartu skirti ir baudžiamojo poveikio priemones nėra pagrindo.
Dėl nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl nukentėjusiosios G. P. ir liudytojos B. A. parodymų patikimumo. Apeliantė, tvirtindama, jog nurodytų asmenų parodymai yra melagingi, akcentuoja, kad tiek G. P., tiek ir B. A. neigė pažinojusios viena kitą, nors iš socialinių tinklų gauta informacija patvirtina, jog nukentėjusioji ir liudytoja mokėsi vienoje mokykloje, artimai bendravo socialiniame tinkle, vėliau mokėsi ir vienoje kolegijoje, dėl to būdamos pažįstamos iki atvykstant policijos pareigūnams galėjo suderinti duodamus parodymus. Nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
34. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji ir liudytoja apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes davė iš esmės tapačius parodymus, tačiau tai savaime nereiškia, kad pastarųjų parodymai yra iš anksto suderinti ir nukreipti į siekį apkaltinti apeliantę. Nuo pat proceso pradžios, tai yra dar iki ir atvykstant pareigūnams, liudytojos ir nukentėjusiosios parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių išliko nuoseklūs, abi nurodė, jog būtent V. F. pradėjo fizinio poveikio veiksmus, pirma pastūmė G. P. į prekių lentynas, o vėliau trenkė jai per rankas, dėl ko iš rankų iškritus telefonui dužo jo ekranas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptariami parodymai buvo tikrinami, gretinami tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje esančiais duomenimis. Atliekant įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme nustatyta, jog nukentėjusiosios parodymus dėl dalies V. F. veiksmų neginčijamai patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Visų pirma tai, kad V. F. pirma panaudojo fizinio poveikio veiksmus ir pirma pradėjo filmuoti nukentėjusiąją G. P., patvirtina BPC garso įrašas, kuriame aiškiai girdimi G. P. žodžiai – „manęs fotografuoti negalima, aha, ačiū“, taip pat nukentėjusioji nurodo, kad moteris puolė ją stumdyti, prašomą pastarąją padėti suvaldyti (1 t., b. l. 62). Nors, apeliantės manymu, BPC garso įrašas negali būti savarankiškas įrodymas byloje, tačiau įstatymo reikalavimų pažeidimų gaunant ar darant šį garso įrašą nenustatyta ir tai, kad tame įraše yra užfiksuotas tik G. P. pranešimas apie kilusį įvykį, savaime nepaneigia šio garso įrašo įrodomosios reikšmės.
35. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog nukentėjusios ir liudytojos parodymus taip pat patvirtina ir byloje esantis G. P. telefonu padarytas vaizdo įrašas. Apeliantės teigimu, šis vaizdo įrašas rodo tik tai, jog nukentėjusioji laikė telefoną jai prie veido, tačiau jame nėra užfiksuota, jog apeliantė pati būtų telefonu filmavusi G. P., be to, jokių vaizdo įrašų nerasta ir jos pačios (V. F.) telefone, todėl pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai remdamasis G. P. ir B. A. parodymais, kritiškai vertino apeliantės parodymus, dėl to, jog ši neigė pati filmavusi nukentėjusiąją. Teisėjų kolegija priešingų, nei pirmosios instancijos teismo pateiktos, išvadų daryti neturi pagrindo. Viso proceso metu nukentėjusioji G. P. ir liudytoja B. A. tvirtino, jog po to, kai nukentėjusioji buvo pastumta į prekių lentynas ir pradėjo kviesti policijos pareigūnus, V. F. išsitraukė telefoną ir pradėjo filmuoti. Apklausiama pirmosios instancijos teisme B. A. nurodė „V. (kaltinamoji) prašė G. įrodymų apie tai, ką jai skauda, ir tuomet ta moteris pradėjo ją filmuoti“. Sutiktina, jog telefonu realus filmavimas galėjo būti ir neatliekamas, tačiau akivaizdu, kad V. F. savo veiksmais ir žodžiais G. P. ir B. A. leido pagrįstai manyti, jog ji telefonu filmuoja, norėdama, kaip pažymėjo B. A., užfiksuoti įrodymus apie G. P. jai padarytus sužalojimus. Be to, iš G. P. padaryto vaizdo įrašo matyti, jog apeliantė rankoje laiko telefoną, taigi akivaizdu, jog nors realiai ji galėjo ir nefilmuoti, tačiau siekė sudaryti būtent tokį įspūdį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas V. F. parodymus pagrįstai vertino kritiškai, tai yra kaip neatitinkančius G. P. ir B. A. parodymų bei juos patvirtinančių įrodymų pagrindu nustatytų aplinkybių.
36. Be kita ko, tai, kad B. A. ir G. P. nurodė esančios nepažįstamos, nors, kaip nustatyta, iki įvykio ir bendravo, nepaneigia anksčiau nurodytų išvadų, kadangi apeliantės pateikiama socialinių tinklų informacija nėra nauja, be to, iš tokių duomenų negalima spręsti, kokie santykiai tarp minėtų asmenų buvo proceso metu, juo labiau, kad nukentėjusioji ir liudytoja davė melagingus parodymus. Apeliantės teigimu, faktą, jog nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai buvo suderinti, patvirtina ir tai, jog pastarosios parodymuose naudoja vienodus išsireiškimus įvykio aplinkybėms įvardinti – „spragsėjo pirštais“, „rankinė net nepakilo į orą“. Vis tik atkreiptinas dėmesys, jog nurodomos frazės nėra specifinės, įprastos įvardinti nurodyto pobūdžio veiksmus, todėl indikuoja tik tai, jog nukentėjusioji ir liudytoja matė bei suvokė tas pačias įvykio aplinkybes ir dėl jų davė teisingus parodymus. Be kita ko, pažymėtina, jog nukentėjusioji ir liudytoja parodymus davė būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji ir liudytoja turėtų suinteresuotumą apkalbėti iki įvykio nepažinotą asmenį.
37. Taip pat apeliantė pažymi nukentėjusiąją nuo pat pradžių pateikus melagingus duomenis dėl telefono įsigijimo aplinkybių, vėliau skirtingai įvardijus priežastis, dėl kurių ji nagrinėjamo įvykio dieną atvyko į pašto skyrių, kas, kaip tikinama, leidžia pagrįstai abejoti visų nukentėjusiosios duodamų parodymų patikimumu. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad nukentėjusiosios nurodomos telefono įsigijimo aplinkybės nėra pilnai patikimos ir kelia abejones, tačiau, kaip pagristai konstatuota, tai neturi įtakos vertinant nukentėjusiosios parodymus dėl esminių bylos aplinkybių, susijusių su apeliantės atliktais veiksmais. Analogiškai ir nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji įvykio dieną lankėsi pašto skyriuje, nėra niekaip susijusios su esminėmis jau nustatytomis ir įrodymų visetu patvirtintomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis. Apeliantės teigimu, G. P. parodymų melagingumą rodo ir tai, kad skambučio BPC metu pastaroji nurodė, jog V. F. neva nagais įsikibo jai į veidą, o vėliau teigė, kad sumušimas į veidą padarytas jau po skambučio į BPC, kai V. F. trenkė per rankas ir telefonas pataikė jai į veidą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamame nuosprendyje aplinkybės dėl galimo trenkimo G. P. į veidą nenagrinėtos, nustačius, jog šios aplinkybės V. F. nėra inkriminuojamos, taigi atitinkamai dėl šių aplinkybių nepasisako ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliantės keliama versija dėl G. P. parodymų melagingumo atmestina.
38. Nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai pirmosios instancijos teismo vertinti gretinant juos tarpusavyje bei kartu atsižvelgiant į kitus byloje surinktus duomenis, kurie teismo pripažinti įrodymais, tai yra BPC garso įrašą, vaizdo įrašus, pareigūnų parodymus, tarnybinių pranešimų turinį, taip pat V. F. parodymus, akistatos tarp nukentėjusiosios ir V. F. metu gautus duomenis, taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, teismo nuosprendis pagrįstas ne nuomonėmis, tačiau surinktų ir įvertintų įrodymu visuma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo tiek V. F. teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, taigi nagrinėjamo įvykio aplinkybes nustatė ištyręs ir tinkamai įvertinęs surinktų įrodymų visetą.
Dėl civilinio ieškinio
39. Skundžiamu nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios G. P. civilinis ieškinys ir iš V. F. nukentėjusiajai priteista 250 Eur neturtinei žalai ir 385 Eur turtinei žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytu turtinės ir neturtinės žalos dydžiu.
40. Atkreiptinas dėmesys, jog BPK niekaip nereglamentuoja klausimo, koks sprendimas dėl civilinio ieškinio turi būti priimamas, kai baudžiamoji byla yra nutraukiama, tačiau Konstitucinio Teismo nurodytais kriterijais civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, yra galimas, jei priimant tokį nuosprendį nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog dėl V. F. veiksmų buvo sugadintas nukentėjusiajai priklausantis mobiliojo ryšio telefonas ir sukeltas fizinis skausmas, todėl byloje egzistuojant visiems civilinės atsakomybės pagrindams, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl civilinio ieškinio paliekamas galioti.
41. Apeliantė nurodo, jog teismo išvada, kad G. P. sudaužyto telefono vertė nagrinėjamo įvykio dieną buvo 370 Eur, yra nepagrįsta. Visgi, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas atliko išsamią analizę, siekdamas nustatyti G. P. mobiliojo telefono vertę nagrinėjamo įvykio dienai ir ją pagrindė gautų ir išanalizuotų duomenų visetu. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pačios apeliantės pateiktus duomenis, taip pat pats rinko ir tikrino duomenis, galinčius turėti reikšmės telefono vertei nustatyti, galiausiai rėmėsi prokurorės duomenimis, gautais iš įmonių, prekiaujančių naudotais telefonais. Pažymėtina, kad surinkti duomenys pateikia informaciją apie 2019 m. lapkričio mėn. buvusią analogiško kaip ir G. P. telefono (Iphone 7 plus 128 GB), tačiau naudoto, vertę. Ją nustatant buvo gauta kelių šaltinių (trijų skirtingų įmonių) informacija (2 t., b. l. 124-129), kuri lyginta tarpusavyje ir išvestas telefono vertės vidurkis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu turtinės žalos dydžiu, todėl anksčiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
42. Apeliantė pažymi, kad tai pati nukentėjusioji, kaip civilinė ieškovė, o ne teismas privalėjo pateikti duomenis dėl telefono vertės, o, tokių duomenų nepateikus, civilinis ieškinys turėjo būti atmestas. Visgi priešingai nei nurodo apeliantė, nukentėjusioji pateikė duomenis dėl jai padarytos turtinės žalos (šiuo atveju buvo pateikta oficialaus mobiliojo ryšio telefono platintojo skyriaus UAB „Ideal“ nustatyta remonto sąmata) (1 t., b. l. 49), tačiau pirmosios instancijos teismo iniciatyva byloje paprašyta daugiau duomenų tiksliai mobiliojo ryšio telefono vertei nagrinėjamo įvykio dienai nustatyti. Pagal galiojančias BPK taisykles teismas bylą nagrinėja neperžengdamas nei kaltinamojo akto, nei pareikštų civilinių ieškinių ribų, tačiau nustatęs juridinius faktus, neleidžiančius išspręsti civilinį ieškinį pagal jame pareikštus prašymus, vadovaudamasis aktyvaus teismo funkcija bei, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas gali siūlyti tikslinti pareikštą ieškinį bei spręsti jį, užtikrindamas teisiamojo (nuteistojo) teisės į gynybą, tinkamą procesą principų įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos dar bylos nagrinėjimo metu paprašė pateikti papildomą informaciją telefono vertei nustatyti, o, siekdamas kiek įmanoma teisingai nustatyti padarytos žalos dydį, tikrino tokią informaciją ir pats, kas iš esmės tik pašalina abejones dėl nustatytos mobiliojo telefono vertės tinkamumo. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliantės teiginiai dėl G. P. parodymų skirtingai nurodant telefono įsigijimo aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, kadangi turtinės žalos nustatymui yra aktuali telefono vertė nagrinėjamo įvykio, o ne jo įsigijimo dieną.
43. Apeliantės nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nustatyta nukentėjusiajai padaryta neturtine žala, akcentuojant tai, kad nukentėjusiosios patirtų sužalojimų ar sukrėtimų masto nepatvirtina jokie duomenys, o sukeltas skausmas išimtinai vertintinas tik subjektyviais nukentėjusiosios nusiskundimais. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio išvadas kartu su byloje esančiais surinktais įrodymais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos pagrįstai nustatė esant padarytą neturtinę žalą, taip pat teisingai apskaičiavo jos dydį.
44. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, jog V. F. pastūmė nukentėjusiąją G. P., dėl ko ši atsitrenkė į prekių lentynas. Akivaizdu, jog po fizinio poveikio atsitrenkus į kietas metalines lentynas yra juntamas tam tikras fizinis skausmas, todėl apeliacinės instancijos teismas neabejoja, jog G. P. dėl apeliantės veiksmų patyrė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog dėl nagrinėjamo įvykio nukentėjusioji patyrė ir emocinį šoką, tačiau, apeliantės teigimu, tokią diagnozę galėtų patvirtinti tik eksperto išvada. Vis tik sutikti su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, jog dėl kilusios konfliktinės situacijos nukentėjusioji patyrė didelį šoką, buvo stresinėje būsenoje, tą patvirtina ne tik pačios G. P. parodymai, bet ir su ja iš karto po įvykio bendravusios pareigūnės parodymai, kuriuose užfiksuota, jog G. P. buvo išsigandusi, pasimetusi, nežinojo, ką daryti. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, jog nukentėjusioji dėl įvykusio konflikto patyrė emocinio pobūdžio sukrėtimą, stresą, išgąstį, todėl vien tai, jog pirmosios instancijos teismas patirtiems išgyvenimams apibūdinti parinko emocinio šoko sąvoką, nėra pagrindas abejoti teismo atliktu aplinkybių vertinimu. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje nėra pateikta papildomų dokumentų dėl padarytų sukrėtimų ar liekamųjų reiškinių, pagrįstai vertino tik objektyviais bylos duomenimis pagrįstas aplinkybes ir remdamasis jomis nustatė neturtinės žalos dydį.
45. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes bei teismų praktiką, nukentėjusiajai padarytos turtinės ir neturtinės žalos nustatė tinkamai, todėl keisti nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio dydžio nustatymo ar, juo labiau, paliekant civilinį ieškinį nenagrinėtu, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su esminiais BPK pažeidimais
46. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas per klaidą nurodė, jog G. P. iš V. F. priteistina tik neturtinė žala, o kita ieškinio dalis atmestina. 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi rezoliucinėje teismo nuosprendžio dalyje padaryta klaida, vadovaujantis BPK 3081 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo ištaisyta, tai yra nutartyje nurodyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esantis netikslumas ištaisytinas, antroje pastraipoje papildomai nurodant, kad nukentėjusiajai iš kaltinamosios priteisiami 385 Eur turtinei žalai atlyginti. Apeliantės teigimu, tokia 2020 m. gruodžio 15 d. teismo nutartimi buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, kadangi teismas savo iniciatyva po nuosprendžio priėmimo gali ištaisyti tik techninio pobūdžio klaidas ir netikslumus, tačiau šiuo atveju nutartimi išspręsti klausimai yra esminiai ir keičia priimto nuosprendžio esmę dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kuria nuosprendžio rezoliucinės dalies antroji pastraipa papildyta teismo sprendimu dėl turtinės žalos priteisimo, nebuvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog aprašomojoje dalyje yra detaliai aptarti ir išdėstyti teismo argumentai dėl civiliniu ieškiniu prašomos atlyginti turtinės žalos, kaip jau minėta ir šiame nuosprendyje patvirtinta, teismas BPK leistinais būdais nustatė priteistinos turtinės žalos sumą, vadovaudamasis bylos aplinkybėmis, įstatymu bei teismų praktika padarė aiškią ir nedviprasmišką išvadą nukentėjusiosios civilinio ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir jos naudai iš V. F. priteisti 385 Eur sumą turtinei žalai atlyginti. Tai, jog teismas atskira 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi papildė skundžiamo nuosprendžio rezoliucinę dalį išvadomis, dėl kurių to paties nuosprendžio motyvacinėje dalyje jau prieš tai buvo pateikęs išsamius argumentus dėl turtinės žalos G. P. priteisimo, niekaip neapribojo V. F. teisės į gynybą ar teisingą teismą. V. F. teisę į gynybą įgyvendino pateikdama apeliacinį skundą, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta klaida, kuri vėliau ištaisyta, nesutrukdė aiškiai suprasti teismo argumentus dėl turtinės žalos priteisimo G. P. ir dėl jų pasisakyti apeliaciniame skunde. Akivaizdu, jog esminis BPK pažeidimas negali būti konstatuojamas remiantis išimtinai formaliu BPK nuostatų aiškinimu, todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nutartimi ištaisydamas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą klaidą, esminio BPK pažeidimo nepadarė.
Dėl atstovavimo išlaidų
48. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios G. P. atstovas advokatas prašė nukentėjusiajai priteisti 449,40 Eur dydžio atstovavimo išlaidas, patirtas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Kartu su tokiu prašymu buvo pateikti išrašas iš paslaugų teikimo sutarties, sąskaita už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymo kopija (3 t., b. l. 38-40).
49. Vadovaujantis BK106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ir iš kaltinamojo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas
50. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistosios apeliacinį skundą. Nukentėjusiosios atstovas pateikė atsiliepimą į skundą, taip pat dalyvavo teismo posėdžiuose (į vieną posėdį atvyko fiziškai, kitame dalyvavo nuotoliniu būdu). Byla išnagrinėta per du teismo posėdžius, nuteistosios apeliacinis skundas iš dalies patenkintas. Atsižvelgiant į skundo išnagrinėjimo rezultatą, prašomos atlyginti atstovavimo išlaidos tenkintinos iš dalies ir iš V. F. priteistina nukentėjusiajai G. P. 200 Eur išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, apmokėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
nuteistosios V. F. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria V. F. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir jai paskirta 60 MGL, tai yra 3 000 (trijų tūkstančių) Eur, dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, V. F., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.
Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje nurodytą požymį „vandališkais veiksmais“.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Iš V. F. priteisti nukentėjusiajai G. P. 200 (du šimtus) Eur išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Teisėjai Julita Dabulskytė-Raizgienė
Rasa Paužaitė
Ugnius Trumpulis