Civilinė byla Nr. 2A-111-157/2015

Teismo proceso Nr. 2-06-3-087-55-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos:50.10.;63.2.;116.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Astron Baltic“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos  apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje N. 2-533-479/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Astron Baltic“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB lizingui (jo teisių perėmėjas akcinė bendrovė SEB bankas) dėl neteisėto lizingo sutarčių nutraukimo, pripažinimo apsimestinėmis bei atsakovo akcinės bendrovės SEB banko priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Astron Baltic“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims Vidmantui Ramanauskui, Ritai Ramanauskienei ir uždarajai akcinei bendrovei „Turto nuoma“. 

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Astron Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė pripažinti Lizingo sutarčių Nr. L2007-090151, Nr. L2007-100107 (toliau ir Lizingo sutartys, Sutartys) vienašališką nutraukimą neteisėtu; Lizingo sutartis pripažinti apsimestinėmis bei negaliojančiomis nuo jų sudarymo ir nustatyti, kad tarp šalių buvo sudarytos kredito, o ne Lizingo sutartys; pripažinti negaliojančiomis ab initio šalių 2007-11-30, 2008-04-17 sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis ieškovas atsakovui pardavė dvi gamybos patalpas, esančias Šilutės pl. 79, Klaipėdoje, taikyti restituciją ir atsakovui parduotą turtą pripažinti ieškovo nuosavybe.

Ieškinyje nurodė, kad atsakovui AB SEB lizingui, kurio teises perėmė AB SEB bankas, 2007-11-12, 2008-04-17 pirkimo–pardavimo sutartimis pardavė dvi gamybos patalpas, esančias Šilutės pl. 79, Klaipėdoje. Šalių 2007-11-12 Finansinio lizingo sutartimis Nr. L 2007-100107, Nr. L 2007-090151, šios 602 409,64 eurų vertės ir 556 070 eurų vertės patalpos buvo perduotos ieškovui. Lizingo sutartimis šalys susitarė, kad ieškovui sumokėjus visą Sutartyse nustatytą kainą, turtas pereis jo nuosavybėn. Lizingo sutartys bei jų įvykdymo terminai buvo keičiami papildomais susitarimais. Atsakovas su trečiaisiais asmenimis V. Ramanausku ir R. Ramanauskiene 2007-11-12 sudarė Laidavimo sutartis Nr. LS L 2007-100107, Nr. LS L 2007-090151, kuriomis tretieji asmenys įsipareigojo su ieškovu solidariai atsakyti atsakovui, jeigu ieškovas neįvykdys prievolių. Atsakovas ieškovą ir laiduotojus 2012-05-09 įspėjo dėl netinkamo Lizingo sutarčių vykdymo ir kad nuo 2012-05-17 nutraukia Lizingo sutartis. Ieškovo teigimu, Lizingo sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, nes ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl ieškovo veiklos kreditavimo valdomo turto pagerinimui, komercinės veiklos vystymui. Ieškovas neketino turto perleisti ir naudotis tik nuomos teisėmis su galimybe ateityje jį išsipirkti, nes tokio sandorio sudarymas ieškovui buvo nenaudingas. Šalys derėjosi dėl kredito sutarčių, tačiau sudarė Lizingo sutartis. Atsakovas nuo Sutarčių sudarymo pradžios buvo nesąžiningas ir siekė sudaryti tokio pobūdžio sandorius, kurie labiau atitiktų atsakovo interesus, o ne tikruosius šalių ketinimus. Lizingo sutarčių sudarymas apribojo ieškovui galimybę sudaryti refinansavimo sutartis, nes pagal šalių sandorius turtas nuosavybės teise priklausė atsakovui. Ieškovas iš esmės pagerino atsakovui priklausantį turtą, investavo dideles lėšas. Ieškovo nuomone, Lizingo sutartys nepagrįstai vienašališkai nutrauktos, kadangi lizingo gavėjas nepadarė esminio sutarčių pažeidimo, jo įsiskolinimas atsakovui, lyginant su bendra turto verte, buvo nedidelis.

Atsakovas AB SEB lizingas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dokumentinio proceso tvarka, prašydamas iš ieškovo ir laiduotojų  solidariai priteisti 5 525,41 Lt nesumokėtų turto vertės dengimų, 25 362,25 Lt nesumokėtų palūkanų, 539,75 Lt nesumokėtų draudimo įmokų, 60 700,82 Lt nesumokėtų palūkanų pagal skolos mokėjimo grafikus, 1 254,41 Lt nesumokėtos skolos dalies pagal mokėjimo grafikus, 15 603,36 Lt delspinigių, iš viso dėl 108 986 Lt skolos ir procesinių palūkanų priteisimo. Ieškinį grindė netinkamu Lizingo ir Laidavimo sutarčių vykdymu.   

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 5 d. preliminariu sprendimu AB SEB lizingo ieškinį patenkino.

Ieškovas ir laiduotojai – tretieji asmenys V. Ramanauskas bei R. Ramanauskienė pateikė prieštaravimus dėl minėto preliminaraus sprendimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismui prašant, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 17 d. nutartimi sujungė Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-1143-479/2013 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-17899-535/2013, prijungiant civilinę bylą Nr. 2-17899-535/2013 prie civilinės bylos Nr. 2-1143-479/2013, ir perdavė jas kartu nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos  apygardos teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, o ieškovo UAB „Astron Baltic“ ieškinį atsakovui AB SEB bankui atmetė. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad Lizingo sutarys apsimestinės ir kad ieškovas siekė kredito sutarčių sudarymo, kadangi ieškovas dėl sandorių sudarymo kreipėsi į lizingo bendrovę, kuri teikė tik finansinio lizingo, išperkamosios nuomos ir veiklos nuomos paslaugas. Ieškovas pripažįsta, kad laisva valia užpildė lizingo paraišką ir, teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina tai, jog jam buvo žinomas sudaromų sandorių pobūdis ir jų pasekmės. Teismas taip pat nesutiko su ieškovo argumentais, kad buvo suklaidintas atsakovo, kadangi ieškovas yra verslo subjektas, pardavė atsakovui savo patalpas ir turėjo suprasti teisinius santykius dėl parduoto turto grąžinimo valdyti ieškovui pagal Lizingo sutartis, todėl sprendė, jog ieškovas neįrodė apsimestinių sandorių egzistavimo fakto. Teismo vertinimu, ieškovas taip pat neįrodė atsakovo nesąžiningumo. Kadangi atsakovas pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo iš ieškovo nekilnojamąjį turtą,  šiuos sandorius laikė teisėtais, nes ieškovas sutiko su turto pardavimu, jo kainomis ir gavo lėšas už parduotą turtą. Sandorius dėl turto pardavimo patvirtino notaras ir tai įrodo, jog šalims buvo išaiškinta sandorių esmė ir tikslas. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti ieškovo ginčijamus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius ieškovo nurodomu pagrindu. Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas nepagrįstai vienašališkai nutraukė Lizingo sutartis, ir kad nebuvo esminio šių Sutarčių pažeidimo, kadangi ieškovas nemokėjo pradelstų įsipareigojimų bei priskaičiuotų delspinigių. Nurodė, kad atsakovas siekė išsaugoti Sutartis, nes 2009-10-22, 2010-08-25, 2011-03-31, 2011-11-30 tarp šalių buvo sudaryti susitarimai dėl pradelstų įsiskolinimų sumokėjimo terminų pratęsimo, tačiau ieškovas nevykdė įsipareigojimų ir gavęs pranešimus dėl galimo Sutarčių nutraukimo. Sutarčių nutraukimo metu ieškovo skola atsakovui viršijo 100 000 Lt, ir tokia skola, teismo vertinimu, laikytina didele. Vienašališkas Sutarčių nutraukimas buvo numatytas Lizingo sutartyse, todėl sprendė, jog vienašalis atsakovo Sutarčių nutraukimas įstatymui neprieštaravo. Kadangi nei pagrindinis skolininkas, nei laiduotojai nevykdė prievolių, teismas laikė juos pažeidusiais prievoles, todėl sprendė, kad yra pagrindas iš ieškovo ir laiduotojų solidariai atsakovui priteisti skolą. Teismas, spręsdamas dėl priteistinų delspinigių dydžio, konstatavo, jog šalys susitarė dėl 0,1 procento delspinigių už praleistą dieną sumokėti skolą, delspinigiai apskaičiuoti už 6 mėnesius, atsakovas reikalauja tik 15 603,36 Lt delspinigių sumos, kuri palyginti su 93 382,64 Lt skola, nėra didelė, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo mažinti atsakovui priteistinus delspinigius.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas UAB „Astron Baltic“ prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl Sutarčių kvalifikavimo ir pripažinimo apsimestinėmis. Teismas netinkamai įvertino šalių valią sudarant ginčo Sutartis, nenustatė šalių tikslo, kurio jos siekė, neįvertino šalių elgesio ginčo Sutarčių vykdymo metu. Tarp šalių faktiškai susiklostė ne lizingo, o kreditavimo teisiniai santykiai, kadangi ieškovas į atsakovą kreipėsi, siekdamas sudaryti ne lizingo, o kredito sutartis. Ieškovas įmonės veiklai siekė gauti kreditą, už kurį galėtų suremontuoti turimą pastatą, ir nors šalys derėjosi dėl kredito sutarties sudarymo, atsakovas pateikė sudarymui Lizingo sutartis, kurių esmės ir pasekmių ieškovas sandorio sudarymo metu ne visiškai suprato. Apelianto nuomone, atsakovas buvo nesąžiningas ir siekė sudaryti tokio pobūdžio sandorius, kurie jam leistų gauti kuo didesnę naudą, visiškai neatsižvelgdamas į kitos šalies interesus. Šiuo atveju susiklostė tokia padėtis, kad ieškovas atsakovui pardavė savo turtą faktiškai už tris kartus mažesnę, nei jų vertė,  kainą, o gautą pinigų sumą panaudojo tų pačių patalpų pagerinimui. Ieškovui nebuvo sumokėta kaina už parduotą turtą, nes ji buvo įskaityta į pradinę įmoką pagal Lizingo sutartis. Šiuo metu ieškovas neturi nei tariamai atsakovo sumokėtos kainos už turtą, nei kredito, nei patalpų, t. y. faktiškai padovanojo atsakovui turtą ir dar papildomai susimokėjo palūkanas. Be to, Lizingo sutarčių sudarymas ieškovui apribojo galimybę sudaryti refinansavimo sutartis. AB SEB bankas ir UAB „SEB lizingas“ – tai faktiškai vienas ir tas pats juridinis asmuo, o šiuo metu lizingo bendrovė prijungta prie akcininko AB SEB bankas. Todėl akivaizdu, kad sandoriai yra apsimestiniai, tačiau pirmosios instancijos teismas nesuprato, kokius teisinius santykius nagrinėjo.

2. Dėl vienašališko Lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais argumentais, nepaisydamas skolininko interesų, nevertino, koks buvo ginčo turto vertės ir ieškovo pradelstos skolos santykis, ar Sutarčių nutraukimo metu dar buvo galima išsaugoti sutartinius santykius. Šiuo metu ieškovas yra pajėgus tinkamai vykdyti prievoles atsakovui, susitarus su juo dėl protingo termino pradelstam įsiskolinimui grąžinti, tačiau atsakovas atsisako bendradarbiauti. Teismas nevertino, kad toks atsakovo elgesys yra nesąžiningas ir pažeidžia ieškovo interesus. Tuo tarpu sutartiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui. Lizingo sutartimi Nr. L2007-090151 ieškovui perduoto turto vertė sudarė  602 409,64 eurų,  o Lizingo sutartimi Nr. L2007-100107 –  556 070,44 eurų. Tuo tarpu pradelstas įsiskolinimas Sutarčių nutraukimo dieną buvo tik 42 298,52 Lt pradelstų įmokų, 38 675,81 Lt delspinigių. Tokio dydžio įsiskolinimas sudarė tik nedidelę dalį ieškovo turto vertės ir nesuteikė atsakovui pagrindo manyti, jog Lizingo sutartys apskritai nebus įvykdytos. Ieškovas pagal savo finansines galimybes vykdė įsipareigojimus, o atsiradus bet kokiems finansiniams sunkumams, bendradarbiaudavo su atsakovu. Tuo tarpu atsakovas atsisakė geranoriškai išspręsti iškilusį ginčą ir siekia perimti vertingą turtą. Tokie atsakovo veiksmai laikytini nesąžiningais.

3. Dėl skolos priteisimo. Teismas nepagrįstai paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. preliminarų sprendimą, kadangi atsakovas neatsisakė vykdyti savo prievolių. Teismui patenkinus ieškovo reikalavimus, ieškovui atsirastų objektyvi galimybė padengti įsiskolinimą atsakovui, nes jis turėtų galimybę parduoti dalį ginčo nekilnojamojo turto, arba sudaryti refinansavimo sutartis ir taip atsiskaityti su atsakovu.

4. Dėl delspinigių dydžio. Teismas civilinę atsakomybę taikė silpnesnei šaliai, stipresniosios šalies naudai, neatsižvelgė į tai, kad dėl paties atsakovo nesąžiningų veiksmų ir ekonominės krizės ieškovas negalėjo tinkamai vykdyti Lizingo sutarčių, todėl buvo visi pagrindai sumažinti atsakovo reikalaujamą netesybų dydį, bei priteisti tik 3 120,67 Lt delspinigių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad protingas ir pagrįstas delspinigių dydis yra 0,02 procentai. 

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais: 

1. Dėl Sutarčių kvalifikavimo ir pripažinimo apsimestinėmis. Sutarčių sudarymo metu ieškovui nekilo jokių abejonių dėl šių sandorių teisėtumo, o ginčas kilo tik dėl to, kad nutraukus Lizingo sutartis ieškovas suprato, kad jam nenaudingos Sutarčių nutraukimo teisinės pasekmės. Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo laikyti negaliojančiais ir naikinti prašomus sandorius. Be to, teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas aiškiai suvokė ginčijamų Lizingo sutarčių sudarymo teisines pasekmes ir jų sąmoningai siekė, t. y. perleido atsakovui nuosavybės teisę į lizinguojamus daiktus. Byloje yra pateikta paties ieškovo užpildyta paraiška, kurioje ieškovas aiškiai nurodė, jog pageidauja gauti ne kreditą, bet lizingą. Įstatymas leidžia finansuoti klientą sudarant ne tik kredito, bet ir lizingo sutartis, todėl tai, kad ginčijamose sutartyse egzistavo ir finansavimo elementas, nesudaro pagrindo kitaip kvalifikuoti šių sandorių. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas atsakovui padovanojo turtą ir dar papildomai susimokėjo palūkanas, kadangi 2008-04-17 pirkimo –  pardavimo sutartimi, ieškovo turtas buvo parduodamas už 1 920 000 Lt, iš kurių 744 00 Lt buvo užskaityti kaip pradinė įmoka pagal Lizingo sutartį Nr.1, 8 760 Lt buvo skirti notaro atlyginimui, o 1 167 240 Lt buvo pervesti ieškovui. Pagal 2007-11-30 pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas atsakovui pardavė turtą už 2 080 00 Lt, iš kurių 806 000,02 Lt buvo užskaityta kaip pradinė įmoka, atlyginimas notarui sudarė 10 630 Lt, o likę – 1 261 289,98 Lt buvo pervesti  ieškovui. Lizingo sutarčių 15 straipsnis numatė ieškovo teisę anksčiau laiko išsipirkti lizinguotą turtą, todėl ieškovas turėjo refinansavimo galimybes.

2. Dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Ieškovas pažeidė esmines Sutarčių sąlygas, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai anksčiau laiko jas nutraukti. Ieškovas tvirtina, jog Sutarčių nutraukimo metu buvusi skola jam buvo nedidelė, tačiau šios skolos iki šios dienos nėra sumokėjęs. Ieškovui 2010-08-25 Sutarties pakeitimu Nr. 3, buvo atidėti 100 procentų turto vertės dengimai nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2011 m. sausio mėn.; 2011-03-31 Lizingo sutarčių pakeitimu Nr. 4 – 100 procentų turto vertės dengimai nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn.; Lizingo Sutarčių pakeitimu Nr. 5 – turto vertės dengimai nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. balandžio 30 d. Net ir tuo laikotarpiu, kai ieškovui buvo leista mokėti tik palūkanas ir draudimo įmokų kompensavimą, o turto vertės dengimai buvo atidėti ir turėjo būti mokami tik nuo 2012 m. gegužės mėn., ieškovas nemokėjo net ir tokių sumažintų mokėjimų. Toks ieškovo elgesys sudarė pagrindą atsakovui nesitikėti Lizingo sutarčių vykdymo ateityje, todėl jos buvo vienašališkai nutrauktos. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pajėgus mokėti atsakovui įmokas, kadangi prašyme atidėti / atleisti nuo žyminio mokesčio apeliantas pats patvirtina aplinkybę, kad jei jam tektų sumokėti pirmosios instancijos teismo priteistą daugiau 100 000 Lt sumą, jis bankrutuotų. Per 5 metus, kol galiojo Lizingo sutartys, ieškovas išpirko tik nedidelę dalį lizinguoto turto, todėl atotrūkis tarp pažadėto ir realaus Sutarčių vykdymo yra labai didelis, dėl to teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl Lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

3. Dėl delspinigių dydžio. Ieškovas nėra silpnesnioji sutartinių santykių šalis, kadangi Lizingo sutartis sudarė du privatūs juridiniai asmenys (verslininkai), todėl tai, kad ieškovas nesiderėdamas sutiko su delspinigių dydžiu, nesudaro pagrindo vėliau, kai būtent ieškovas netinkamai vykdė savo prievoles, keisti jų dydį. Be to, prašomus priteisti delspinigius atsakovas  paskaičiavo tik už 6 mėnesius, nors prašoma priteisti pagrindinė skola nemokama jau daugiau kaip 2 metus, todėl ieškovo argumentai dėl pernelyg didelių delspinigių laikytini nepagrįstais.

Tretieji asmenys atsiliepimų nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

              Tarp šalių kilo ginčas dėl apelianto ginčijamų Lizingo sutarčių kvalifikavimo, jų vienašališko nutraukimo teisėtumo, delspinigių dydžio ir pagal ginčijamas Sutartis atsakovui skolos priteisimo pagrįstumo. Apeliantas siekia ginčijamas Sutartis panaikinti CK 1.87 straipsnyje nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu.

              Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad Lizingo sutarys laikytinos apsimestinės (CK 1.87 straipsnis), ir kad ieškovas siekė kredito sutarčių sudarymo, kadangi ieškovas dėl sandorių sudarymo kreipėsi į lizingo bendrovę, kuri teikė tik finansinio lizingo, išperkamosios nuomos ir veiklos nuomos paslaugas. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės liudija, kad ieškovui buvo žinomas sudaromų sandorių pobūdis ir jų pasekmės. Tuo tarpu apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato, kokius teisinius santykius nagrinėjo, neįvertino šalių valios, sudarant ginčo Sutartis, šalių elgesio jų vykdymo metu, nenustatė tikslo, kurio šalys siekė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais ir pirmiausia pasisako dėl ginčijamų Sutarčių kvalifikavimo.

              Dėl Sutarčių kvalifikavimo ir pripažinimo apsimestinėmis

              Nuosekliai formuojamojoje teismų praktikoje pasisakyta, kad teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dispozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. CK 6.157 straipsnis apibrėžia sutarties laisvės principo ir įstatymo santykį. Bet kuris teisės principas nėra absoliutus, ribas turi ir sutarties laisvė. Jas nustato imperatyviosios teisės normos, taip pat teisės principai, viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimai. Šalys, sudarydamos sutartis, yra laisvos tiek, kiek jos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų.

              CK 6.881 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tuo tarpu lizingo sutarties apibrėžties Civilinis kodeksas nepateikia, palikdamas šalims teisę, naudojantis CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarties laisvės principu ir neišeinant už įstatymo normų, modifikuoti lizingo sutarties sąlygas ir jose nusistatyti savo teises bei pareigas. 

              CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Prie finansinio lizingo sandorių priskiriamos ir vadinamojo grįžtamojo lizingo sutartys, pagal kurias lizingo davėjas lizingo dalyką gauna ne iš trečiojo asmens, o iš lizingo gavėjo, tai yra daikto pardavėjas tampa lizingo gavėju. Šiai lizingo rūšiai būdingos esminės finansinio lizingo savybės. Skirtumas tik tas, kad pagal grįžtamojo lizingo sandorį lizingo davėjo atliekamos finansavimo funkcijos esmė – ne daikto įsigijimo finansavimas, bet lizingo gavėjui reikalingų lėšų suteikimas. Kaip matyti, lizingo teisinių santykių paskirtis, tikslas yra finansinės paslaugos suteikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-301/2012; 2014 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-778/2014). 

              Taigi, teismų praktikoje išaiškinta, kad šalys, remdamosi sutarties laisvės principu, gali modifikuoti lizingo sutarties sąlygas ir jose nustatyti savo teises ir pareigas. Tuo tarpu sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (CK 1.87 straipsnis).

              Pirmiau šioje nutartyje jau buvo minėta, kad pagal nagrinėjamos bylos medžiagą ieškovas 2007-11-12 ir 2008-04-17 pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovui  pardavė dvi gamybos patalpas, esančias Šilutės pl. 79, Klaipėdoje. Šalių 2007-11-12 Finansinio lizingo sutartimis Nr. L 2007-100107, Nr. L 2007-090151, šios 602 409,64 eurų vertės ir 556 070 eurų vertės minėtos patalpos buvo perduotos ieškovui.  Lizingo sutartimis šalys susitarė, kad sumokėjus visą Lizingo sutartyse nustatytą kainą, turtas pereis ieškovo nuosavybėn (Sutarčių bendrųjų sąlygų 12, 16 punktai). Lizingo sutartys bei jų įvykdymo terminai buvo keičiami papildomais susitarimais (1 t., 15-18, 21-25, 30-36 b. l.).

              Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad šalys buvo sudariusios Finansinio lizingo, o ne kredito sutartis, kadangi ieškovas, neturėdamas pakankamai apyvartinių lėšų savo veiklai, bet turėdamas turto, gavo tai, ko ir siekė, tai yra reikalingų lėšų atnaujinti gamybos patalpas (pastatą) bei galimybę savo ūkinėje komercinėje veikloje toliau naudotis minėtomis patalpomis ir iš to gauti naudą, bei teisę, tinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, minėtas gamybines patalpas susigrąžinti nuosavybėn. Lizingo sutartyse šalys išsamiai aptarė ir ieškovo, kaip lizingo gavėjo, teisių valdyti ir naudotis turtu sąlygas (Lizingo sutarčių bendrosios dalies 6.1–6.2.9, 7.1.1–7.1.5, 8.1.1–8.1.22.5 punktai), taip pat sąlygas, kada ieškovas galės įgyti nuosavybės teisę į ginčo turtą (Lizingo sutarčių bendrosios dalies 12.1–12.2, 15.1–15.7, 16.1–16.4 punktai). Kaip teisingai nurodo atsiliepime atsakovas, apelianto nurodytas aplinkybes dėl siekio sudaryti kredito, o ne lizingo sutartis paneigia ir tai, kad atsakovas AB „SEB lizingas“, kaip lizingo bendrovė, neteikia kreditų ar paskolų, o jo teikiamos paslaugos apsiriboja tik finansinio lizingo, išperkamosios nuomos ir veiklos nuomos sutarčių sudarymu. Be to, ieškovas, užpildydamas lizingo paraišką verslo klientams, nurodė, kad kreipiasi į atsakovą ne dėl kredito, o dėl lizingo teisinių santykių sukūrimo, paraiškoje taip pat nurodydamas, jog turi 36 458 Lt įsipareigojimą pagal kredito sutartį AB SEB Vilniaus bankui (1 t., 161 b. l.). Taigi, apeliantas aiškiai suvokė, jog kreipėsi ne dėl kredito, o dėl Finansinio lizingo sutarčių sudarymo, todėl teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, teisingai įvertino šalių valią sudarant ginčo Sutartis. Apeliacinio skundo motyvas, kad AB SEB bankas ir UAB „SEB lizingas“ – tai faktiškai vienas ir tas pats juridinis asmuo, o šiuo metu lizingo bendrovė prijungta prie akcininko AB SEB bankas etc., – nesuteikia pagrindo sutikti su jo tvirtinimu, jog sutarčių sudarymo metu šios abi bendrovės veikė išvien prieš ieškovo interesus, ir nepaneigia teismo išvadų teisingumo (CPK 185 straipsnis.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė jo argumentais, jog jam nebuvo sumokėta visa turto kaina pagal pirkimo-pardavimo sutartis (CPK 178 str.). Byloje nustatyta, kad 2008-04-17 pirkimo-pardavimo sutartimis ieškovo turtas buvo parduodamas už 1 920 000 Lt, iš kurių 744 00 Lt buvo užskaityti kaip pradinė įmoka pagal Lizingo sutartį Nr.1, 8 760 Lt buvo skirti notaro atlyginimui, o 1 167 240 Lt buvo pervesti ieškovui. Pagal 2007-11-30 pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas atsakovui pardavė turtą už 2 080 00 Lt, iš kurių 806 000,02 Lt buvo užskaityti kaip pradinė įmoka, atlyginimas notarui sudarė 10 630 Lt, o likę 1 261 289,98 Lt buvo pervesti ieškovui. Siekiant gauti finansavimą nekilnojamojo turto pagerinimui, ieškovas laisva valia prisiėmė įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo kainas nustatė atsakovas. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši aplinkybė nesuteikia pagrindo išvadai, kad tai ieškovas turėjo besąlygiškai sutikti su tokiais atsakovo veiksmais ir jo nustatytomis kainomis. Visų pirma byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas tam būtų prieštaravęs ar iki sudarant sutartis, ar jas pasirašydamas. Antra, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad nuo 2007-2008 m., kai buvo sudarytos šios sutartys, iki sutartinių teisinių santykių nutraukimo (2012 m.), ieškovas, kaip juridinis asmuo būtų ėmęsis ginti savo, kaip teigiama, pažeistas teises įstatymo nustatyta tvarka. Taigi ši aplinkybė taip pat neleidžia sutikti su apelianto motyvu, kad Lizingo sutarčių sudarymas jam buvo nenaudingas nei finansine, nei turto valdymo prasme.

              Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa. Pirma, šis institutas skirtas siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymo nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais siekiama užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007 ir kt.).

Bylos duomenys liudija, kad ieškovas ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.87 straipsnio pagrindu pareiškė tik po to, kai atsakovas dėl netinkamai vykdomų mokėjimų nutraukė su juo sudarytas Lizingo sutartis. Kaip jau minėta, Sutarčių sudarymo metu ieškovui nekilo jokių abejonių dėl šių sandorių teisėtumo, o ginčas kilo tik tada, kai apeliantas dėl savo kaltės prarado teisinę galimybę toliau naudotis lizingo dalyku, ir teisę ateityje susigrąžinti jį nuosavybėn. Taigi įvertinus byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, bei vadovaujantis pirmiau aptarta teismų praktika ir motyvais, tokiu atveju nėra teisinio pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.87 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl atsakovo nesąžiningumo, jog atsakovas siekė sudaryti tokio pobūdžio sandorius, kurie jam leistų gauti kuo didesnę naudą, visiškai neatsižvelgiant į kitos šalies interesus. Sąžiningumas – tai vertybinis asmens elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Nei pagal vieną iš kriterijų negalima identifikuoti nesąžiningumo lizingo davėjo, kuris įsigijo ieškovo naudai būtent tą turtą, kuris pastarajam buvo reikalingas su atpirkimo teise, kadangi, visų pirma, ieškovas, siekdamas gauti finansavimą savo nekilnojamojo turto pagerinimui, laisva valia prisiėmė įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad abi ginčijamų sandorių šalys yra pelno siekiantys juridiniai asmenys. Ieškovui, kaip ir kiekvienam verslo subjektui, buvo keliami padidinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, sudarant Lizingo sutartis, vertinant ateities verslo perspektyvas bei galimą riziką, neįvykdžius prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad šis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudą ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Ieškovo verslo rizikos pasekmės, nulemtos pasirinkto verslo finansavimo būdo bei galbūt nepalankiai susiklosčiusios ekonominės situacijos, negali paneigti antrosios sandorio šalies sąžiningumo ar teisėtų lūkesčių padengti savo nuostolius, dėl lizingo gavėjo kaltės nutraukus Lizingo sutartis. Atsakovas, sudarydamas ginčijamas sutartis, negalėjo numatyti lizingo gavėjo finansinių sunkumų. Bylos medžiaga liudija, kad ginčijamos sutartys buvo keičiamos papildomais susitarimais atidedant pagrindinių mokėjimų terminus, pratęsiant šiuos terminus, siekiant išsaugoti Lizingo sutartis, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo sudarant ginčo Sutartis. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo minėtas sutartis kvalifikuoti kitaip nei jas kvalifikavo šalys ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu (CPK 178 straipsnis). 

Dėl vienašališko Lizingo sutarčių nutraukimo ir skolos priteisimo

              Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvadomis, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė Lizingo sutartis. Pasak apelianto, teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais argumentais, nepaisydamas skolininko interesų, neįvertino aplinkybės, jog nebuvo esminio Finansinio lizingo sutarčių pažeidimo –  neapmokėtos skolos sumos santykis nebuvo didelis, palyginti su visa lizingo suma, todėl apelianto nuomone, atsakovas neturėjo CK 6.217 straipsnyje numatyto pagrindo nutraukti Sutartis anksčiau nustatyto termino. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. 

              Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Tinkamu sutarties vykdymu laikytinas ir šalies atsiskaitymas sutartyje numatytais terminais. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe šalis gali esant esminiam sutarties pažeidimui.

              Pagal bendrųjų Finansinio lizingo sutarčių 18 punktą, atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti ginčo sutartis anksčiau termino, jeigu atsirado bent viena šiame punkte nurodytų sąlygų, be kita ko, jeigu ieškovas ilgiau, kaip per 20 kalendorinių dienų nesumoka, pagal sutartį jam tenkančių mokėjimų (Sutarties 18.1.2 punktas).

              Byloje nustatyta, kad ginčijamos Sutartys sudarytos 2007-11-12; 2007-11-12 Lizingo sutartys buvo papildytos sąlyga, leidžiančia subnuomoti atsakovui perleistas ginčo patalpas. Kaip teisingai atsiliepime nurodo atsakovas, 2009-10-22 Sutarčių pakeitimu Nr. 2, atsakovas ieškovui atidėjo 100 procentų turto vertės dengimo mokėjimą nuo 2009 m. gegužės mėn., vieneriems metams (3 t., 44–46 b.l.); 2010-08-25 Sutarčių pakeitimu Nr. 3, atsakovas ieškovui atidėjo 100 procentų turto vertės dengimus nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2011 m. sausio mėn. (3 t., 49–50 b. l.); 2011-03-31 Sutarčių pakeitimu Nr. 4 – 100 procentų turto vertės dengimus nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn. (3 t., 51–52 b. l.); Sutarčių pakeitimu Nr. 5 –  100 procentų turto vertės dengimus nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012-04-30 (3 t., 53–55 b. l.). Taigi, ieškovas turto vertės dengimus pagal Sutartis turėjo mokėti tik kelis mėnesius iki Sutarčių nutraukimo ir visą laikotarpį iš esmės turėjo mokėti tik palūkanas ir turto draudimo įmokų kompensavimą. Kaip teisingai nurodo atsiliepime atsakovas, iš AB „SEB lizingas“ pranešimo Nr. 02-03-02-2700, kuriuo buvo nutrauktos ginčo Sutartys ir iš atsakovo buhalterinės apskaitos programos išrašo matyti, kad Sutarčių nutraukimo metu apelianto skola Bankui sudarė 42 298,52 Lt (neskaičiuojant 38 675,81 Lt delspinigių), nesumokėti turto vertės dengimai sudarė 5 525,41 Lt, o nesumokėtos palūkanos – 25 362,25 Lt; draudimo įmokų kompensavimo skola sudarė 539,75 Lt, o skola už restruktūrizuotas palūkanas 10 250,16 Lt ir 620,95 Lt skola už restruktūrizuotus kitus mokėjimus. Minėti Lizingo sutarčių pakeitimai, mokėjimų atidėjimai leidžia spręsti apie tinkamą atsakovo bendradarbiavimą su ieškovu, siekiant išsaugoti ginčo sutartis ir suteikti ieškovui galimybę susigrąžinti lizingo bendrovei perleistą ieškovo turtą. Aplinkybė, kad tokį ilgą laikotarpį ieškovas neturėjo galimybių sumokėti net ir palūkanų, draudimo kompensavimo, iš tiesų sudarė pagrindą atsakovui nesitikėti tinkamo ginčo Sutarčių vykdymo ateityje. Todėl esant esminiam Sutarčių pažeidimui, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas pagrįstai pasinaudojo galimybe vienašališkai nutraukti ginčo Sutartis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria atsakovo pozicijai, kad apelianto nurodytos aplinkybės, prašant atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą, paneigia apelianto argumentus dėl galimybių vykdyti ginčo Sutartis (CPK 185 straipsnis).

              Vadovaujantis pirmiau nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš lizingo gavėjo ir laiduotojų teismas priteisė atsakovui skolą, kildinamą iš neįvykdytų ginčo Sutarčių.

Dėl delspinigių dydžio

Apelianto teigimu, teismas civilinę atsakomybę taikė silpnesnei šaliai, stipresniosios šalies (lizingo bendrovės (jos teisių perėmėjo – Banko)) naudai, neatsižvelgė į tai, kad dėl paties atsakovo nesąžiningų veiksmų ir ekonominės krizės, ieškovas negalėjo tinkamai vykdyti Lizingo sutarčių, todėl buvo visi pagrindai sumažinti atsakovo reikalaujamą netesybų dydį, bei priteisti tik 3 120,67 Lt delspinigių. Pasak apelianto, teismų praktikoje pripažįstama, kad protingas ir pagrįstas delspinigių dydis yra 0,02 procentai, todėl pirmosios instancijos teismo priteisti delspinigiai turėtų būti sumažinti iki 0,02 procento. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

              Byloje nustatyta, kad pagal Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 17.2.2. punktą, už laiku nesumokėtas sumas ieškovas atsakovui įsipareigojo mokėti 0,1 procento delspinigius (1 t., 12–14, 19–21 b. l.).

              Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri sistemiškai taikoma su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybos gali būti mažinamos, jeigu jos neprotingai didelės, jeigu įvykdyta dalis prievolės. Teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nėra įtvirtinto konkretaus dydžio, kuris reikštų, kad netesybos atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, kiekvienu atveju bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendžia, ar netesybos mažintinos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jo atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl konkrečių netesybų dydžio, atsižvelgtina į tokius kriterijus: sutarties dalyko vertę, sutartinių santykių pobūdį (komercinis ar nekomercinis), neįvykdytos prievolės terminą, priskaičiuotą delspinigių (netesybų) sumą, šalių sąžiningumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1190/2003). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir negali būti vertinama, kad suformuotoje praktikoje nustatytas konkretus priteisiamų netesybų tarifas; sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 procento tarifu. Taigi, kilus sutarties šalių ginčui dėl netesybų dydžio atitikties protingumo reikalavimams, vertintina ne sutarties sudarymo metu, o ginčo metu esanti situacija, teismų praktikoje nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010). Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

              Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo motyvai ir išvados, susijusios su atsisakymu mažinti netesybų (delspinigių už prievolės termino praleidimą) dydį, yra teisiškai pagrįsti. Apeliacinis teismas pažymi, kad ginčo Sutartys sudarytos šalių laisva valia, tarp dviejų pelno siekiančių privačių juridinių asmenų, kurios, atsižvelgiant į ieškovo interesus ir galimybes, tinkamai vykdyti prievoles, buvo keičiamos ir papildomos daug kartų. Keičiant ir pildant Sutartis, ieškovas nekėlė delspinigių dydžio klausimo, ir dėl nustatytų 0,1 procentų delspinigių dydžio reikalavimus iškėlė tik tuomet, kai Lizingo sutartys atsakovo vienašališkai jau buvo nutrauktos. Sutarčių keitimas ir pildymas liudija, kad ieškovas puikiai suvokė savo teises derėtis su atsakovu dėl Sutarčių sąlygų, išlygų, mokėjimų atidėjimo ir pan., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas negali būti pripažintas silpnesne ginčijamų sandorių šalimi. Ieškovas turėjo patirties verslo bei derybų srityje, galėjo numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, be kita ko, ir į pirmiau nurodytus motyvus dėl atsakovo sąžiningumo ir bendradarbiavimo, taip pat įvertinęs negrąžintą 93 382,64 Lt skolos dydį (be delspinigių), sprendžia, kad ieškovo reikalaujama 0,1 procento dydžio delspinigių suma (15 603,36 Lt), pritaikius 6 mėnesių ieškinio senaties terminą delspinigių skaičiavimui iki kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, taikant Lizingo sutartyse nustatytą delspinigių dydį, nėra per didelė, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir nesudaro pagrindo paneigti jį nustačiusių Lizingo sutarčių šalių valios, todėl tenkinti apelianto skundo ir mažinti juos pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo.

              Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, šalių valią sudarant ginčo Sutartis, teisingas jas kvalifikavo, taip pat tinkamai taikė materialinės ir civilinio proceso teisės normas; apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

              Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą, kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, – pritaria skundžiamo teismo sprendimo motyvams bei išvadoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Apeliacinės instancijos teismas apeliantui priėmė nepalankų procesinį sprendimą, todėl valstybei iš apelianto priteistina 43 010 Lt (12 456,55 eurų) žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas apeliantui buvo atidėtas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (4 t., 183-184 b. l.) (CPK 93 straipsnis).

              Atsakovas neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nesprendžia (CPK 93 straipsnis).  

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

              Klaipėdos  apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Astron Baltic“ (juridinio asmens kodas 110800319) priteisti 12 456,55 eurų (43 010 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. 

Teisėjos                                                                      Virginija Čekanauskaitė

                                                                                    Dalia Kačinskienė

                                                                      Nijolė Piškinaitė