Civilinė byla Nr. 2A-1468-555/2019

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00089-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.4.1; 2.6.10.8; 3.1.7.4; 3.1.7.6; 3.1.7.11; 

3.3.1.14.; 3.3.1.18.3;

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Mindaugo Šimonio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. ir ieškovo J. T. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18-979/2019 pagal ieškovo J. T. patikslintą ieškinį atsakovui V. J. ir atsakovo V. J. priešieškinį ieškovui J. T. dėl kompensacijos už servituto nuostolius priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas J. T. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas iš atsakovo V. J. priteisti:

1.1.       6 724,80 Eur nuostolių atlyginimo skolą, atsiradusią ir susidariusią dėl tarnaujančių kelio ir statinių servitutų nustatymo jam nuosavybės teise priklausančiame 0.4300 ha žemės sklype, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d.;

1.2.       nuo 2018 m. vasario 1 d. po 48,41 Eur periodinėmis kompensacijomis nuostolių atlyginimą, indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Statistikos departamento prie Finansų ministerijos skelbiamus infliacijos duomenis;

1.3.       bylinėjimosi išlaidas, t. y. sumokėtą žyminį mokestį, turto vertinimo išlaidas, advokato darbo ir atstovavimo teisme išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 0.4300 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) Žemės sklypo naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo. Žemės sklype yra 1 181 kv. m užstatymo ploto pastatas (kiaulidė), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po ½ dalį registruota ieškovo ir atsakovo vardu. Žemės sklypui nuo 2007 m. liepos 26 d. nustatytas statinių servitutas, nuo 2014 m. liepos 10 d. nustatytas 0.209 ha kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus. Servitutai nustatyti administraciniais aktais, klausimas dėl servitutų suvaržymais patiriamų nuostolių atlyginimo nebuvo išspręstas. Ieškovas inicijavo klausimo dėl servitutų nuostolių atlygintinumo sprendimą, t. y. 2007 m. lapkričio 13 d. atsakovui teikė pasirašyti nuomos sutartį, vėliau 2017 m. lapkričio mėn. pakartotinai kreipėsi su nuomos sutarties projektu. Atsakovas nuomos sutarties nepasirašė, derybų dėl kainos nevedė. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovas be pagrindo neatlygintinai naudojasi servitutu. Statinių servitutas nustatytas nuo nuosavybės teisių atkūrimo, ieškovo, kaip savininko, teisės suvaržytos nuo 2007 m. liepos 16 d. Reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo ieškovas įrodinėjo atitinkamo laikotarpio sklypo nuomos rinkos kaina, t. y. dėl 56,04 Eur / mėn. nuostolių atlyginimo periodinės kompensacijos laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. UAB „STIVVF“ ataskaita Nr. 0802113 ir 2008 m. kovo 7 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr.0802113, atitinkamai 48,41 Eur / mėn. laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki atliktų turto vertinimo teismo ekspertizių (ekspertės R. V. 2018 m. rugpjūčio 27 d. turto vertinimo ekspertizės aktas Nr. 2018-17 ir eksperto J. G. B. 2018 m. gruodžio 13-20 d. nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. 1812-0052) aritmetiniu vidurkiu, neskaičiuojant taikyto kelio servituto pataisos koeficiento. Su atsakovo priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

3.       Atsakovas V. J. su ieškinio reikalavimais nesutiko. Atsakovas kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydamas priteisti nuo ieškinio padavimo teismui dienos ieškovo naudai periodinę kompensaciją po 35,63 Eur / mėn. už naudojimąsi statinių servitutu, kuris yra ieškovui priklausančiame 0,43 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) ir bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovas pripažino, kad ieškovas dėl nustatytų kelio ir statinių servitutų turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo kompensacijos, tačiau nurodė, kad reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo kompensavimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 2 d. iki 2018 m. sausio 31 d. yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad ieškovas nenurodė pagrįstų ir pateisinamų priežasčių dėl ko nesikreipė į teismą anksčiau. Pasiūlymą dėl nuomos sutarties atsakovui teikė 2007 m. ir atitinkamai 2017 m. pabaigoje, po to kreipėsi į teismą su ieškiniu. Statinių servitutas nustatytas nuo 2007 metų, kelio – 2014 metų. Ieškovas, žinodamas apie servitutų nustatymą, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl servitutų atlygintinumo ir kompensacijos reikalavimo. Atsakovui buvo pateiktas pasiūlymas sudaryti žemės nuomos sutartį, bet ne susitarti ir nustatyti atlygintiną servitutą. Ieškovas savo pasyviu elgesiu (neveikimu) pripažino, kad servitutai yra neatlygintini. Reikalavimas atlyginti 6 724,80 Eur nuostolius yra piktnaudžiavimas žemės sklypo savininko teisėmis, ketinimas pasipelnyti ir praturtėti atsakovo sąskaita, tuo tarpu byloje esantys įrodymai nepagrindžia laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. realiai turėtų ar patirtų nuostolių dėl kelio ir statinių servitutų buvimo. Atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas dėl 6 724,80 Eur nuostolių atlyginimo grindžiamas 2008 metais atlikta turto vertinimo ataskaita, neatsižvelgiant į tai, kad tuo metu iki ekonominės krizės nekilnojamojo turto kainos buvo nepagrįstai didelės, vėliau ženkliai mažėjo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad kompensacijos dydžio nustatymas yra teismo diskrecija.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Alytaus apylinkės teismas 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovo V. J. ieškovo J. T. naudai priteisė 1 344,00 Eur nuostolių atlyginimo kompensaciją dėl servitutų nustatymo už naudojimąsi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d.; periodinę 35,63 Eur kompensaciją dėl servitutų nustatymo už naudojimąsi žemės sklypu, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini) mokamą kiekvieną mėnesį iki einamojo mėnesio paskutinės dienos nuo 2018 m. vasario 1 d. iki servitutų pabaigos, indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Statistikos departamento prie Finansų ministerijos skelbiamus infliacijos duomenis; iš ieškovo J. T. atsakovo V. J. naudai priteisė 1 814,36 Eur bylinėjimosi išlaidas; valstybės naudai – 11,40 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė.

6.       Teismas pažymėjo, jog ginčo tarp šalių dėl servituto atlygintinumo nėra. Atsakovas sutiko, kad ieškovas turi teisę į administraciniu aktu nustatytų servituto nuostolių atlyginimą. Ginčas tarp šalių kilo dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo momento bei atlyginimo už naudojimąsi servitutu nuostolių kompensacijos dydžio (pagrįstumo) priteisimo.

7.       Teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl nuostolių priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, todėl aplinkybės ir / ar priežastys, dėl kurių ieškovas galimai nesavalaikiai kreipėsi į teismą, iš esmės neturi teisinės reikšmės reikalavimo pagrįstumo vertinimui, todėl teismas detaliau dėl to nepasisakė.

8.       Teismas nustatė, kad servitutai nustatyti administraciniais aktais, tačiau atlyginimas už naudojimąsi jais nebuvo nustatytas. Tai sąlygoja, kad kol servituto turinys nepakeistas, ieškovas kaip tarnaujančio daikto savininkas, neturi teisės reikalauti atlygintino servituto, t. y. periodinių kompensacijų, kurių dydžio nereikia įrodinėti kaip konkrečių, patiriamų dėl servituto nuostolių. Neatlygintino servituto nustatymas neužkerta kelio ieškovui CK 4.129 straipsnio pagrindu reikalauti konkrečių nuostolių, kuriuos patyrė dėl servituto nustatymo, atlyginimo. Reikalaudamas konkrečių nuostolių dėl servituto nustatymo atlyginimo, ieškovas privalo įrodyti nuostolius, jų dydį ir konkrečių nuostolių ryšį su nustatytu servitutu. Teismas vertino, kad 2008 m. kovo 7 d. (momentinė) žemės sklypo rinkos nuomos vertė pagal UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą (ieškovo pateikta), nesant kitų laikotarpių galimos ar tikėtinos žemės sklypo rinkos nuomos kainos, nėra pakankama ieškovo reikalavimo pagrįstumui įrodyti.

9.       Teismas taip pat nustatė, kad ieškovui nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atkurtos 2007 m. vasario 22 d. Pastatas nuosavybės teise priklausantis ieškovui ir atsakovui, žemės sklype stovėjo dar iki atkuriant nuosavybes teises į ginčo žemės sklypą. Šalių susitarimo aktualiu laikotarpiu dėl naudojimosi žemės sklypu atlyginimo nebuvo. Ieškovui priklausančio 0.4300 ha ploto žemės sklypo naudojimo paskirtis (būdas) – pramonės ir sandėliavimo, vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis, 2019 m. balandžio 9 d. sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 3 360,00 Eur. Pagal viešai teikiamus duomenis Alytaus rajono savivaldybės tarybos sprendimais nustatytas metinis valstybinės žemės nuomos mokestis iki 2018 metų – 4 procentai žemės vertės, kai paskirtis pramonės ir sandėliavimo. Teismas, įvertinęs tai, kad ginčo statinių servitutas nustatytas visam sklypo plotui (0.4300 ha), sprendė, jog žemės nuomos metinis mokestis būtų 134,40 Eur (3 360,00 Eur x 4 proc.) ir 1 344,00 Eur už dešimties metų laikotarpį (pvz.: Alytaus rajono savivaldybės tarybos sprendimai: 2015 m. rugpjūčio 12 d. Nr.K-200, 2016 m. rugpjūčio 30 d. Nr. K-216, 2017 m. rugsėjo 17 d. Nr. K-205 ir kt.; LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis).

10.       Teismas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, išlaikydamas žemės savininko ir naudotojo teisių tarpusavio pusiausvyrą, pripažino, kad nesant šalių susitarimo, teisingas atlyginimas yra vienkartinė nuostolių atlyginimo kompensacija lygi 1 344,00 Eur, t. y. dešimties metų laikotarpiu valstybinės žemės nuomos suma. Teismas vertino, kad nustatyta kompensacijos suma remiantis valstybinės žemės nuomos verte, labiausiai atitinka asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kadangi atsakovas būtų turėjęs mokėti valstybei už naudojimąsi žemės sklypu, jeigu nuosavybės teisės nebūtų atkurtos ieškovui.

11.       Teismas pažymėjo, kad ieškovas reikalavimą priteisti periodinėmis kompensacijomis nuostolių atlyginimą nuo 2018 m. vasario 1 d. iki servitutų pabaigos po 48,41 Eur per mėnesį įrodinėjo negautomis už žemės sklypo nuomą pajamomis, kurias paskaičiavo išvesdamas byloje atliktų teismo ekspertizių nustatytos žemės sklypo nuomos rinkos vertės aritmetiniu vidurkiu, eliminuodamas kelio servituto koeficiento taikymą. Atsakovas priešieškinio reikalavimus įrodinėjo analogiškai žemės sklypo rinkos nuomos kaina byloje atliktos teismo ekspertizės pagrindu, t. y. po 35,36 Eur per mėnesį, taikant kelio servituto ir užstatymo pataisos koeficientus. Taigi, tiek ieškovas, tiek atsakovas nuostolių kompensacijos dydį grindė žemės sklypo nuomos rinkos kaina.

12.       Teismas nurodė, kad byloje paskirtų teismo ekspertizių metu nustatyta, kad ginčo žemės sklypo rinkos nuomos kaina 2018 m. rugpjūčio 20 d. – 103,00 Eur / mėn. (teismo ekspertės R. V. išvada), atitinkamai 2018 m. gruodžio 13 d. – 71,25 Eur / mėn. (teismo eksperto G. J. B. išvada). Nustatytos žemės sklypo rinkos nuomos kainos skirtumas beveik 30 proc. Teismas pažymėjo, kad ekspertizės aktas yra vienas iš įrodymų ir neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Teismas, palyginęs atliktas teismo ekspertinės išvadas lyginamųjų objektų ir taikytų / netaikytų pataisos koeficientų aspektu, sprendė, kad pirminės ekspertizės išvadas iš esmės paneigia pakartotinės ekspertizės išvados – pakartotinės ekspertizės išvados yra pagrįstos išsamiu tyrimu, detalia faktinių duomenų analize, atsižvelgiant tiek į individualius vertinamo turto ypatumus, tiek ir į bendruosius rinkos kriterijus, vertinimą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus, kitus vertinimo praktikoje naudojamus dokumentus bei šaltinius. Be to, teismas, įvertino ir aplinkybę, kad atsakovas byloje pareikštu priešieškiniu sutinka mokėti ieškovui po 35,63 Eur / mėn. periodinę kompensaciją, todėl pripažino, kad būtent toks kompensacijos dydis atitinka įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Apeliaciniu skundu atsakovas V. J. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą: priteisti iš atsakovo 201,60 Eur nuostolių atlyginimo kompensaciją dėl servitutų nustatymo už naudojimąsi ginčo žemės sklypu, laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d., o likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą, taip pat perskaičiuoti ir proporcingai padidinti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Ieškovas ieškiniu reiškė reikalavimą dėl servitutu, jo vertinimu, padarytų nuostolių, kurie yra piniginė žalos išraiška, atlyginimo, todėl šiuo atveju taikytinas trejų metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Ieškovas žinojo apie susidariusius nuostolius dėl jo sklype esančių daiktinių teisių suvaržymų – nustatytų kelio ir statinių servitutų nuo 2007 m. vasario 22 d. (kai jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ir jame esančių statinių servitutą), todėl jis yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo. Šiuo atveju sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą yra svarbu ne tai, ar ieškovo ieškinys yra pareikštas ieškinio senaties ribose, bet momentas, nuo kurio jis sužinojo apie jo žemės sklype atsiradusius nuostolius dėl kelio ir statinių servitutų. Kadangi ieškovas apie tai žinojo nuo 2007 m. vasario 22 d., todėl kreipdamasis į teismą 2018 m. sausio 15 d. yra praleidęs ne tik sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo, bet ir bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį dalyje dėl nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. atmesti.

1.2.       Atsakovas nesutinka ir su priteistos kompensacijos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas, paskaičiuodamas priteistos kompensacijos dydį, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo žemės sklypas, kuris priklauso ieškovui, nėra laisvas, t. y. jame yra pastatas-kiaulidė, kurio ½ priklauso ieškovui ir likusi dalis – atsakovui. Teismas nuostolius ieškovui paskaičiavo už visą 0,43 ha ginčo žemes sklypą, nors ieškovas reikalavo nuostolių tik už pusę žemės sklypo. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad ginčo žemės sklype yra pastatas, kurio ½ dalis priklauso atsakovui, o kita – ieškovui, todėl blogai apskaičiavo kompensacijos dydį – turėjo paskaičiuoti tik už ½ dalį sklypo. Atsižvelgiant į tai, atsakovui žemės nuomos metinis mokestis būtų 67,20 Eur (3 360 Eur x 4 proc. / 2) už pusę sklypo ir 672,00 Eur už dešimties metų laikotarpį. Kadangi tokiam reikalavimui taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, priteistinų nuostolių suma būtų 201,60 Eur.

14.       Ieškovas J. T. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Atsakovas nepagrįstai tapatina ieškovo sužinojimą apie nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypą su sužinojimu apie pažeistas teises, t. y. suvokimu, kad atsakovas nesutinka ir atsisako kompensuoti ieškovo patiriamus nepatogumus dėl statinių servituto nustatymo. Aplinkybė, jog atsakovas geranoriškai nesutinka kompensuoti ieškovo nepatogumus, t. y., kad yra pažeidžiamos jo teisės (subjektyvusis momentas), ieškovas suprato tik po 2017 m. gruodžio 6 d., kuomet buvo pakartotinai kreiptasi į atsakovą su nuomos sutarties projektu. Ieškovo teisių pažeidimas yra tęstinis, kadangi nepatogumai yra patiriami kasdien, todėl ieškinio senatis prasideda kiekvieną pažeidimo dieną. Ieškovas turėjo teisę reikalauti piniginės kompensacijos atlyginimo už nepatogumus, patirtus dešimties metų laikotarpyje iki ieškinio pateikimo teismui dienos.

2.2.       Atsakovas iš esmės neturi teisės ginčyti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl ieškinio senaties taikymo, kadangi tokio reikalavimo nereiškė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šioje byloje nei teikdamas atsiliepimą į ieškinį, nei kitus procesinius dokumentus, atsakovas nesuformulavo reikalavimo taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo taikyti ieškinio senaties. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį teisines pasekmes sukelia tik tuo atveju, jei to reikalauja ginčo materialiojo teisinio santykio šalis. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, tokio reikalavimo nesuformulavo, todėl šio klausimo neturi kelti apeliacinės instancijos teisme.

2.3.       Ieškovas dalyje dėl vienkartinės piniginės kompensacijos (nuostolių) dydžio yra pateikęs apeliacinį skundą, kuriuo nesutinkama su priteista pinigine kompensacija, nes ji yra per maža.

15.       Ieškovas J. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą dalyje, kuria iš dalies atmestas ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl periodinės kompensacijos dydžio, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnyje. Šiuo atveju nėra aišku, kokiu pagrindu teismas sprendė, kad periodinės kompensacijos dydis dėl ieškovo patiriamų nuostolių, nustačius servitutą, turėtų būti 35,63 Eur / mėn. Šiuo atveju iš ginčijamo teismo spendimo yra akivaizdu, kad teismas tiesiog palaikė servitutu besinaudojančio atsakovo poziciją, tačiau jos nekvestionavo ir nenurodė konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis ją palaikė.

3.2.       Pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija dėl periodinės kompensacijos dydžio parinkimo yra nenuosekli, o dėstomi motyvai yra prieštaringi. Teismo sprendimas priimtas, pažeidžiant CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes šalys nuostolių kompensacijos dydį grindė žemės sklypo rinkos nuomos kaina, t. y. būtent šalys nustatė ginčo ribas, o sprendime jomis nebuvo vadovautasi. Be to, priimto sprendimo motyvai yra neaiškūs, iš pradžių nurodant, kad teismo atliktų ekspertizių išvados nekelia abejonių, tuo pačiu teigia, kad pirminės ekspertizės išvadas iš esmės paneigia pakartotinės ekspertizės išvados. Teismas turėjo pagrįsti, kodėl vadovaujasi G. J. B. ekspertizės aktu su jame taikomomis kelio servituto ir žemės sklypo užstatymo pataisų koeficientais ir, kodėl kritiškai vertino ekspertės R. V. ekspertizės išvadą, jog kelio servituto ir žemės sklypo užstatymo pataisų koeficientai neturėtų būti taikomi, bei kodėl nepriima sprendimo vadovautis šių teismo ekspertizių vidurkiu (kaip reikalauta patikslintu ieškiniu). Dėl to teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.

3.3.       Šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas sutiko, kad ieškovas, laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. patyrė nuostolius dėl servituto nustatymo, tačiau nesivadovavo pateikta 2008 m. kovo 7 d. (momentine) žemės sklypo rinkos nuomos verte pagal UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą. Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą bei teismo vaidmenį jame: nepatikslino ieškovui jo pareigos įrodinėti, nepasiūlė skirti ekspertizės, dalyje dėl nuostolių dydžio nustatymo 2008 m. – 2018 m. laikotarpiu, įvertinant pasaulinės ekonominės krizės įtaką nuostolių dydžiui. Teismas, neturėdamas teisinio pagrindo, ėmėsi aktyvaus vaidmens ir išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį, 2019 m. balandžio 9 d. pasinaudojo vieša VĮ Registrų centro prieiga, nustatydamas ginčo žemės rinkos vertę, t. y. buvo pažeistas rungimosi principas – ieškovui nebuvo sudaryta galimybė pateikti įrodymus, patvirtinančius žemės sklypo rinkos vertę 2019 m. balandžio 9 d. Esant minėtoms aplinkybėms, teismas turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir suteikti šalims galimybę teikti papildomus įrodymus apie individualią žemės sklypo vertę.

3.4.       Nesuprantama teismo pozicija, kuomet CK 4.129 straipsnio pagrindu, nuo civilinės bylos iškėlimo dienos yra priteisiama 35,63 Eur / mėn. periodinė kompensacija dėl nuostolių atlyginimo, kuri atitinka žemės sklypo rinkos nuomos kainą, tačiau to paties minėto straipsnio pagrindu vienkartinė piniginė kompensacija už laikotarpį iki ieškinio padavimo dienos, kuri ieškinyje apskaičiuojama padauginus metinę žemės sklypo nuomos rinkos kainą iš dešimties metų laikotarpio, nepriteisiama, pirmosios instancijos teismui nusprendus vadovautis valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžiu. Tokiu būdu yra pažeidžiama visiško nuostolių atlyginimo principas, nes tik rinkos kainą atitinkančio žemės nuomos mokesčio dydžio piniginė kompensacija būtų atlyginusi ieškovo nepatogumus dėl servituto žemės sklypui nustatymo.

3.5.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalimi ir tokiu būdu pažeidė materialinės teisės normas, kadangi taikė netinkamą įstatymo redakciją – ginčo situacijai turėjo būti taikomas minėto įstatymo nuostatos, galiojusios nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo metu, t. y. 2007 m. vasario 22 d. (Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.), kurioje nebuvo reglamentuotas ginčo situacijos sprendimo būdas.

3.6.       Pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes ieškovas, kuriam buvo priteistas nuostolių atlyginimas už dešimt metų naudojimąsi jam nuosavybes teise priklausančiu žemės sklypu, ne tik kad faktiškai negaus jokio nuostolių atlyginimo, bet dar ir turės primokėti atsakovui jam priteistas bylinėjimosi išlaidas, kurios yra didesnės nei priteista nuostolių suma. Šiuo atveju teismas pažeidė CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas, nustatančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgiant į proceso šalies elgesį. Akivaizdu, kad atsakovo procesinis elgesys nebuvo sąžiningas, todėl skirstant bylinėjimosi išlaidas, teismas turėjo į tai atsižvelgti. Pirma, ieškovas siekė taikiai išspręsti ginčą, teikė atsakovui pasiūlymus, tačiau atsakovas į minėtus pasiūlymus nereagavo, todėl savo pažeistas teises ieškovas turėjo ginti teisme. Antra, atsakovo pareikštas priešieškinis yra iš esmes sutikimas su dalimi ieškinio, todėl teismas, paskirstydamas tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į šią aplinkybę.

3.7.       Kadastrinių matavimų byloje matyti, kad kelios servitutas yra nustatytas konkrečiai atsakovo valdomo sklypo daliai, kuris įregistruotas viešame registre, todėl ši aplinkybė privalėjo teismo būti įvertinta. Teismo ekspertas G. J. B., mažindamas žemės sklypo nuomos vertę, savo ekspertizės akte klaidingai įvertino šį faktą. 

16.       Atsakovas V. J. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

4.1.       Priešingai, nei teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė ir išanalizavo, kodėl priimtame sprendime sprendžiant klausimą dėl periodinės kompensacijos dydžio vadovavosi būtent G. J. B. ekspertizės aktu. Pirmoje ekspertizėje nustatyta ginčo sklypo nuomos kaina skiriasi nuo antrosios beveik 30 procentų, skirtumą lėmė žemės sklypo kelio servituto ir užstatymo pataisos koeficientų taikymas, kuriuos privalėjo taikyti, bet netaikė ekspertė R. V., vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo metodikos 58.2 punktu. Ginčo atveju yra būtina taikyti kelio servituto ir užstatymo pataisos koeficientus, ką teismo posėdžio metu bei ekspertizės akto tiriamojoje dalyje išsakė ir pats ekspertas G. J. B.. Minėtos vertinimo metodikos taisyklės įpareigoja teismo ekspertą taikyti nurodytus koeficientus, todėl R. V. atliktoje ekspertizėje jų netaikius, teismas pagrįstai vadovavosi G. J. B. atliktos ekspertizės išvadomis, t. y. nustatyta ginčo žemės sklypo rinkos nuomos kaina. Būtent eksperto G. J. B. atlikta ekspertizė atitinka ekspertizės aktui keliamus metodikos reikalavimus.

4.2.       Atsakovas dalyje dėl ieškovo naudai priteistų nuostolių dydžio už laikotarpį nuo 2008 m. – 2018 m. yra pateikęs apeliacinį skundą. Atsakovas laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo ieškovo naudai priteisė minėtų nuostolių atlyginimą, kadangi jis į teismą kreipėsi jau praleidęs ieškinio senaties terminą, be to, skaičiuojant kompensaciją nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, kad ginčo žemės sklype esantis pastatas ieškovui ir atsakovui priklauso po ½ dalį, t. y. kompensacija negali būti priteisiama už visą žemės sklypą, kurio dalimi naudojasi ir pats ieškovas.

4.3.       Nustatydamas nuostolių dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo pateikta 2008 m. kovo 7 d. (momentine) žemės sklypo rinkos nuomos verte pagal UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą dėl 2009 m. – 2010 m. vykusios pasaulinės ekonominės krizės, kurios metu ženkliai keitėsi nekilnojamojo turto kainos rinkoje, o pateikta ataskaita nėra pakankamas įrodymas ieškovo nuostoliams pagrįsti. Būtent ieškovas, kaip tarnaujančio daikto savininkas, turėjo įrodyti konkrečius nuostolius, tačiau to nepadarė, o teismas įvertino nuostolius savo nuožiūra, pagrįstai vadovaudamasis VĮ Registrų centro viešais duomenimis ir LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalimi.

4.4.       Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad kelio servitutas yra bendro naudojimo ir remdamasis ekspertizės aktu pritaikė kelio servituto pataisos koeficientą. Kelio servitutu gali naudotis netik atsakovas, tačiau visi kiti asmenys be išimties. Atsakovas naudojasi tik 0,1105 ha dydžio žemės sklypo dalimi, nes likusi dalis yra kelio servitutas.

4.5.       Vadovaujantis CPK 94 straipsnio 1 dalimi, priežasties teorija, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, taikoma tik tokiu atveju, kai civilinė byla yra baigiama nepriimant teismo sprendimo iš esmės, todėl paminėta įstatymo nuostata negali būti taikoma. Kita vertus atsakovo elgesys vykusio teisminio ginčo metu buvo tinkamas ir jis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Šiuo atveju nėra pagrindo atsakovo elgesį teisminio proceso metu pripažinti nesąžiningu, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis bylinėjimosi išlaidų priteisimo priežasties teorija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniuose skunduose nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo.

19.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui J. T. nuosavybės teise priklauso 0.4300 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą Alytaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003, buvo nustatyta sklypo naudojimo paskirtis (būdas) – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija bei nustatytas 0.43 ha ploto statinių servitutas (tarnaujantis), nuo 2014 m. liepos 1 d. – 0.209 ha ploto kelio servitutas (tarnaujantis) (teisė važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus).  Žemės sklype yra ieškovui ir atsakovui V. J. po ½ dalį nuosavybės teise priklausantis 1 012 kv. m ploto pastatas-kiaulidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

20.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu.

21.       Nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys, kad atsakovo naudai nustatytas servitutinis kelias ir statinių servitutas iš esmės atima ieškovo teisę visavertiškai naudoti jam nuosavybės teise priklausantį pramonės ir sandėliavimo paskirties sklypą. Teisiniai santykiai dėl servituto nustatymo yra grindžiami atlygintinumo principu. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

22.       Ieškovui byloje pareiškus reikalavimą dėl servituto atlygintinumo, atsakovas sutiko, kad ieškovas turi teisę į administraciniu aktu nustatytų servituto nuostolių atlyginimą. Ginčas tarp šalių kilo dėl servitutą nustačius atsiradusių nuostolių atlyginimo iki ieškinio pateikimo dienos bei atlyginimo už naudojimąsi servitutu dydžio (pagrįstumo).

23.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalies. Nustatęs, kad ieškinys teisme registruotas 2018 m. sausio 15 d., (priimtas 2018 m. vasario 5 d.), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino.

24.       CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, tačiau jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Ekonomine prasme tai žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2-1075/2019 46 punktas). Atsižvelgusi į nurodytus kasacinio teismo praktikos išaiškinimus, teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą 2018 m. sausio 15 d. dėl nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. yra praleidęs sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo.

25.       Nagrinėjamu atveju atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nesutinka su ieškovo reikalavimu sumokėti nuostolius nuo servituto nustatymo dienos, kas iš esmės reiškia, kad ginčo šalis (atsakovas) reikalavo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimui taikytinas bendras dešimties metų senaties terminas, byloje nespręsta, ar yra pagrindas (svarbios priežastys) šį terminą atnaujinti.

26.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas apie pažeistą teisę turėjo sužinoti nuo 2007 m. vasario 22 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. S-33-23003, kurio buvo suteikta atsakovui teisė servituto pagrindu naudotis ieškovui nuosavybės teise priklausančiu turtu, priėmimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016, 36 punktas; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-969/2017, 51 punktas).

27.       Aplinkybę, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą suprato ne nuo 2017 m. gruodžio 6 d. pakartotino kreipimosi į atsakovą su nuomos sutarties projektu, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina iškart po administracinio akto priėmimo jo kreipimasis į atsakovą 2007 m. spalio 19 d. su pasiūlymu sudaryti nuomos sutartį. Byloje nepateikta duomenų, kokiu būdu ieškovas gynė ar įgyvendino savo teises atsakovui nereagavus į 2007 m. spalio 19 d. pasiūlymą sudaryti nuomos sutartį. Taigi akivaizdu, kad dar iki ieškinio pareiškimo momento ieškovui buvo žinoma, jog administraciniu aktu nustačius servitutą, svetimą turtą naudojantis asmuo atsisako padengti turto savininko (ieškovo) patiriamus nuostolius. Nustačius, kad ieškovas žinojo apie savo teisių pažeidimą nuo 2007 m. vasario 22 d., teikė atsakovui pasiūlymus dėl nuostolių padengimo, spręstina, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti.

28.       Byloje nenustačius faktinių aplinkybių, trukdžiusių ieškovui laiku pareikšti ieškinį, bei nesant pagrindo senaties termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ieškovo reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 15 d. taikyti ieškinio senatį. Šioje dalyje ieškovo reikalavimas priteisti nuostolius atmestinas, pripažintina, kad ieškovas turi teisę į nuostolių atlyginimą už trejų metu laikotarpį iki ieškinio pateikimo dienos.

29.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta.

30.       Vykdydamas nurodytą pareigą, teismas sprendimu viešpataujančiojo daikto savininkui gali nustatyti prievolę mokėti tiek vienkartinę, tiek periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Teismo teisė parinkti kompensacijos rūšį įtvirtinta CK 4.129 straipsnio nuostatose. Šalių prašymas priteisti konkrečios rūšies kompensaciją (šiuo atveju – periodinę) negali riboti aptariamos teismo teisės. Tačiau teismas turi motyvuoti, kodėl parinkta konkreti kompensacijos rūšis, kaip ji dera su abiejų šalių interesais, ar viešpataujančiojo daikto savininkui nepriskiriama neproporcinga našta parinkus vienkartinę kompensaciją, ar toks kompensavimo įvykdymas yra realus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 33 punktas).

31.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016, 31 punktas).

32.       Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ieškovas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimą pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo apskaičiuota tiek vienkartinė kompensacija iki ieškinio pateikimo dienos, tiek ir 35,63 Eur kompensaciją per mėnesį yra akivaizdžiai per maža, nes ieškovas nuostolių kompensacijos dydį grindė žemės sklypo rinkos nuomos kaina. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors žemės sklypo rinkos kaina pagal kasacinio teismo praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015), tačiau nustatant kompensacijos dydį, būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą.

33.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė nustatyti atsakovui prievolę mokėti vienkartinę  kompensaciją iki ieškinio pateikimo dienos, kurią grindė jo byloje pateikta UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita. Minėta, kad kompensacijos dydžio nustatymas priklauso teismo diskrecijai, t. y. teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustato, kokia suma turi būti kompensuojamas savininko teisių suvaržymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto vertintojo išvada yra tik vienas iš rašytinių įrodymų, kuris neturi teismui iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas besąlygiškai nesivadovavo šalies pateikta turto vertinimo ataskaita, nurodydamas, kad žemės sklypo nuomos rinkos kaina yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant kompensacijos dydį.

34.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai disponuoja diskrecija nustatyti kompensacijos dydį. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už servitutą dydį, įvertino ir atsižvelgė į tai, kad ieškovas nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą įgijo nuosavybės teisių atkūrimo procese, jau suprasdamas, kad daiktu be apribojimų naudotis negalės. Teismas, nustatęs, kad žemės sklype esantis statinys dalinės nuosavybės teise priklauso abiem šalims, įvertino byloje pateiktų nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizių duomenis ir vienkartinės kompensacijos iki ieškinio pateikimo dienos dydį susiejo su valstybinės žemės nuomos mokesčiu. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgus į žemės sklypo įsigijimo nuosavybės teise aplinkybes, susiklosčiusius šalių santykius, viešai prieinami duomenys apie sklypo nuomos rinkos kainas ginčo laikotarpiu yra tinkama įrodinėjimo priemonė spręsti dėl servituto patirtų nuostolių atlyginimo (CPK 178 straipsnis).

35.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas kompensacijos už servitutą dydis atitinka bendruosius teisės ir civilinės teisės principus ir yra tinkamai nustatytas atsižvelgiant į pirmiau nurodytus teismų praktikos suformuotus kompensacijos už servitutą dydžio nustatymo kriterijus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už servitutą dydį, atsižvelgė į tai, kad servitutas neterminuotas, t. y. atsakovas daiktu naudojosi ir naudosis neribotą laiką, įvertino nuosavybės teisių į žemės sklypą įsigijimo aplinkybes, sprendė, kad žemės sklypo savininko teisių suvaržymai nuomos ir servituto atveju yra skirtingi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už servitutą dydį, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl šalių apeliacinių skundų argumentai dėl nustatytos kompensacijos dydžio atmestini.

36.       Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas kompensacijos už servitutą dydis yra teisingas ir proporcingas ir užtikrina teisingą tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyrą. Byloje nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.125 straipsnio 5 dalį ir padarė materialiosios teisės pažeidimą, yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista kompensacija iki ieškinio pareiškimo dienos. Ieškovo reikalavimas priteisti nuostolius, patirtus dėl servituto taikymo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d., atmestinas,  priteista kompensacijos suma mažintina iki 403,20 Eur (134,40 Eur x 3 metai) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme perskirstymo ir apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

37.       Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinus iš atsakovo ieškovui priteistinos vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu dydį, perskirstytinas pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsakovui priteistiną vienkartinę kompensacijos sumą sumažinus iki 403,20 Eur sumos, ieškovo reikalavimų iš viso patenkinta 19,29 procentai (pradinė ieškinio suma – 8 741,80 Eur, tenkinta suma – 1 685,88 Eur (403,20+(35,63x36)), todėl 1 685,88x100/8 741,80). Kadangi atsakovas su ieškovo ieškiniu nesutiko, reiškė byloje priešieškinį, kuriuo iš esmės sutiko su ieškovo naudai priteistina 35,63 Eur dydžio periodine kompensacija, t. y. tokioje apimtyje pripažino ieškinio reikalavimą ir realiai priešieškiniu savarankiškų naujų reikalavimų nereiškė, o taip pat įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu būtent tokioje apimtyje ir tenkino ieškovo reikalavimą dėl periodinės kompensacijos priteisimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas atsikirto nuo ieškinio reikalavimų 7 055,92 Eur sumoje, kas sudaro 80,71 procentus ieškinio atmestų reikalavimų (7 055,92x100/8 741,80=80,71 proc.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių prašomų bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrįstumą, taip pat nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, šalių procesinių dokumentų skaičių ir jų apimtį bei kitas aplinkybes, sprendė, kad šalių prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos. Teisėjų kolegija, neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada. Priešingos išvados nesuponuoja ir ieškovo apeliacinio skundo argumentai, ieškovas nepateikė į bylą objektyvių duomenų dėl atsakovo sąmoningo piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas pradiniu ieškiniu taip pat prašė ir didesnės periodinės kompensacijos (56,04 Eur), kurią sumažino savo iniciatyva, gavęs ekspertizės išvadas, t. y. pripažino nepagrįstu savo reikalavimą dalyje dėl 7,63 Eur (56,04-48,41) periodinės kompensacijos dydžio, todėl tenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija skaičiuojama būtent nuo pradinių reikalavimų sumos.

38.       Ieškovas pirmosios instancijos teisme turėjo 1 216,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl jam iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudarytų 234,57 Eur (1 216,00x19,29/100), tuo tarpu atsakovas – 2 400,00 Eur, todėl jam iš ieškovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudarytų 1 937,04 Eur (2 400,00x80,71/100). Įvertinus tai, kad ieškovo ir atsakovo reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra vienarūšiai priešpriešiniai, todėl juos įskaičius, iš ieškovo atsakovo naudai priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 1 702,47 Eur (1 937,04-234,57).

39.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (pašto išlaidos) sudarė 13,94 Eur, todėl iš ieškovo valstybės naudai priteistina suma mažintina iki 11,25 Eur (13,94x80,71/100).

40.       Ieškovo apeliacinio skundo netenkinus, jam turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminio mokesčio ir apeliacinio skundo rengimo išlaidos, nepriteisiamos, o atsakovui atitinkamai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu, kurios sudaro 150,00 Eur (t. 4, b. l. 119-120) (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atsakovo apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, t. y. 82,35 procentais, tarp šalių proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovas už apeliacinio skundo parengimą yra sumokėjęs 26,00 Eur žyminį mokestį (t. 4, b. l. 109), todėl jam priteisiama suma sudarytų 21,41 Eur (26,00x82,35/100). Ieškovas už atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą turėjo 300,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų (t. 4, b. l. 134-135), todėl jam iš atsakovo priteisiama suma sudarytų 52,95 Eur (300,00x17,65/100).

41.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), sprendžia, kad ieškovo ir atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos. Kadangi ieškovo ir atsakovo reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų yra vienarūšiai priešpriešiniai, todėl juos įskaičius, atsakovui iš ieškovo priteisiama 118,46 Eur ((21,41+150,00)-52,95).

42.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 21,93 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290), iš ieškovo valstybės naudai priteisiama 19,99 Eur suma (21,93x91,17 (bendra ieškovo atmestų reikalavimų suma (100+82,35)/2)), tuo tarpu iš atsakovo valstybės naudai priteisiama suma yra mažesnė (1,94 Eur (21,93-19,99)), nei 3,00 Eur, todėl valstybės naudai nepriteisiama (CPK 92, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :        

Pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui J. T. iš atsakovo V. J. dėl servituto nustatymo priteista nuostolių atlyginimo suma.

Priteistą iš atsakovo V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 344,00 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų keturiasdešimt keturių eurų) nuostolių atlyginimą dėl servitutų nustatymo už naudojimąsi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), sumažinti iki 403,20 (keturių šimtų trijų eurų 20 ct) Eur.

Priteistas iš ieškovo J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 814,36 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų keturiolika eurų ir 36 ct) bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 1 702,47 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų dviejų eurų 47 ct).

Priteistas iš ieškovo J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 11,40 Eur (vienuolikos eurų 40 ct) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidas sumažinti iki 11,25 Eur (vienuolikos eurų 25 ct).

Likusią Alytaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 118,46 Eur (vieną šimtą aštuoniolika eurų 46 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 19,99 Eur (devyniolika eurų 99 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (nurodytas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Diana Labokaitė

Mindaugas Šimonis

Egidijus Tamašauskas