Civilinė byla Nr. 2A-272-210/2015

                                                                                   Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01427-2014-3

                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 84.;121.21.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės,

            teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Masada“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2429-797/2014, pagal ieškovo Asociacijos LATGA patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Masada“ dėl autorių teisių pažeidimo, autorinio atlyginimo, palūkanų priteisimo, viešo teismo sprendimo paskelbimo, ir

n u s t a t ė:

                                                                     I. Ginčo esmė

Ieškovas Asociacija LATGA patikslintu ieškiniu Šiaulių apylinkės teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Masada“ 75 MGL kompensaciją, kas sudarytų 9750,00 Lt už muzikos kūrinių naudojimą viešbutyje „Vaivorykštė“ laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d., šešių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, įpareigoti atsakovą UAB „Masada“ savo lėšomis per 10 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbti informaciją apie priimtą sprendimą, skelbiant teismo sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis dienraštyje „Verslo žinios“, priteisti iš atsakovo UAB „Masada“ ieškovo Asociacijos LATGA naudai bylinėjimosi išlaidas, 874,00 Lt išlaidų už faktinių aplinkybių konstatavimą ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Ieškovas nurodė, kad atsakovui UAB „Masada“ priklauso viešbutis „Vaivorykštė“, esantis Gytarių g. 25, Šiauliuose, kuriame yra naudojami muzikos kūriniai, priskirti prie autorių teisių objektų. Viešbučio kambariuose yra televizoriai, kurių pagalba transliuojami ir retransliuojami TV kanalai ir atitinkamai naudojami muzikos kūriniai. 2011 metais viešbutis buvo renovuotas, todėl muzikos kūriniai yra naudojami ne vėliau kaip nuo 2011 metų. Vadovaujasi viešai skelbiama informacija internetiniame puslapyje www.hotel.vaivorykste.com.lt, kuriame nurodyta, kad visuose viešbučio kambariuose yra televizoriai, be to, pateiktoje informacijoje taip pat yra pateiktos viešbučio kambarių fotografijos, kuriose taip pat matyti televizoriai. Viešbutyje naudojami muzikos kūrinai, neturint sutarties su autoriais ar jų teisių perėmėjais, todėl vadovaujantis Asociacijos LATGA konferencijoje patvirtintais tarifais už kūrinių viešą atlikimą, autorinis atlyginimas už muzikos kūrinių viešą paskelbimą kambariuose, palatose ir pan. už 2013-2014 metus yra 60,00 Lt už vieną kambarį. Teismui pripažinus atsakovą pažeidus įstatymo reikalavimus, ieškovo manymu teisinga reikalauti, kad visuomenė būtų informuota apie jo padarytus pažeidimus.

Atsakovas UAB „Masada“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Ieškovas nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo 9750,00 Lt sumą už muzikos kūrinių naudojimą viešbutyje „Vaivorykštė“, kai tuo tarpu viešbučio „Vaivorykštė“ vien jau vieno mėnesio apgyvendinimo pajamos yra mažesnės. Viešbutis „Vaivorykštė“ ne tik, kad dirba nuostolingai, tačiau 2014 m. sausio mėn. nuostolis sudarė net 13203,70 Lt sumą, o 2014 m. vasarį mėnesį nuostolis sudarė net 13404,87 Lt sumą ir vien jau 2014 metų pradžioje nuostolis kartu sudarė net 26608,57 Lt sumą. Todėl reiškiamo ieškinio suma prieštarauja protingumo kriterijams, yra nepagrįstai didelė. Jeigu teismas spręstų, kad ieškinys bent iš dalies pagrįstas ir įrodytas - tai reikalavimo suma mažintina dėl atsakovo viešbučio „Vaivorykštė“ veiklos nuostolingumo ir blogos finansinės padėties. Be to, jei teismas ir tenkintų ieškovo reikalavimus ir pripažintų kūrinių naudojimą, tai kompensacijos dydis turėtų būti skaičiuojamas remiantis atsakovo naudojamų ir užimtų kambarių, bei turimų televizorių skaičiumi. Atsakovas nurodo, jog visiškai nepagrįstai yra skaičiuojamas kompensacijos dydis. Kompensacija už kūrinių panaudojimą viešbučiuose turėtų būti skaičiuojama atsižvelgiant į viešbučio faktinį užimtumą bei Lietuvos statistikos departamento skelbiamus metinius rodiklius apie šalies visų viešbučių vidutinį užimtumą. Atsakovas nurodo, jog autorinis atlyginimas nepagrįstai skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d., nes ieškinys faktiškai grindžiamas tik 2013-09-11 antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuris kelia abejonių dėl įrodymams keliamų leistinumo kriterijų.

                            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.

Priteisė iš atsakovo UAB „Masada“ ieškovui Asociacijai LATGA 4000 Lt kompensaciją už muzikos kūrinių naudojimą viešbutyje ,,Vaivorykštė“ 2013 m. ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2014-03-12, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Įpareigojo atsakovą UAB „Masada“ savo lėšomis ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą, skelbiant teismo sprendimo įžanginę dalį (nurodant teismo pavadinimą, sprendimo priėmimo datą, įžanginės dalies antrą pastraipą) ir rezoliucinės dalies pirmos pastraipos antrą sakinį dienraštyje „Verslo žinios“.

Priteisė iš ieškovo asociacijos LATGA atsakovui UAB ,,Masada“ 555,09 Lt bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Byloje kilo ginčas dėl kompensacijos priteisimo už kūrinių naudojimą viešbutyje ,,Vaivorykštė“, neturint sutarties. Iš byloje esančių įrodymų teismas matė, jog 2013-03-05 raštu Nr. 730 M-L ieškovė kreipėsi į atsakovą su pasiūlymu kreiptis į Asociaciją LATGA dėl licencinės sutarties, suteikiančios teisę panaudoti muzikinius kūrinius sudarymo ir nurodė, kad siūlymas paremtas turima informacija apie tai, kad atsakovui priklausančiame viešbutyje naudojami muzikos kūriniai. 2013-03-12 iš atsakovo gautas atsakymas Nr. 13/03-M44, kuriame nurodyta, jog 2012-05-03 bendrovės direktoriaus įsakymu Nr. 36A-1 yra uždrausta kaip muzikinį foną viešbutyje naudoti fonogramas, audiovizualinių kūrinių įrašus, radijo ir televizijos transliacijas ar retransliacijas, viešbutyje „Vaivorykštė“ nėra išvedžiota garso bei vaizdo įranga, todėl atsakovas nepageidauja sudaryti jokios licencinės sutarties.

Iš antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0041-13-27 teismas matė, kad 2013-09-11 Gytarių g. 25, Šiauliuose esančiame viešbučio kambaryje Nr. 305 televizoriaus ir radijo imtuvo nebuvo, kambaryje Nr. 306 buvo televizorius LG, tačiau jis neveikė, o viešbučio kambaryje Nr. 402 buvo televizorius Samsung, per kurį buvo galima matyti 13 televizijos kanalų, padarytas vaizdo/garso įrašas. 2014-01-19 ieškovo pavedimu V. B. atliko muzikos kūrinių identifikavimą ir  pateikė išvadą, jog per LIUKS televizijos kanalą viešbutyje ,,Vaivorykštė“ buvo transliuojami muzikiniai kūriniai. Ieškovas pateikė įrodymus apie viešbutyje „Vaivorykštė“ viešai atliktų kūrinių teisių turėtojų sąrašą, Asociacijos LATGA autorinių-licencinių sutarčių, sudarytų su televizijos kanalais, kurių transliacijos buvo užfiksuotos antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, sąrašą, duomenis apie Asociacijos LATGA narius, sutartis su kitų šalių atitinkamomis agentūromis.

Byloje nustatyta, jog viešbučiui „Vaivorykštė“ nuo 2012-06-07 yra suteikta dviejų žvaigždučių klasė. Iš Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2013-02-28 įsakymo Nr. V-50 dėl viešbučių ir motelių klasifikavimo reikalavimų patvirtinimo 2.3 p. ir 1 priedo 123 p. teismas nustatė, jog nuo 2013-05-01 dviejų žvaigždučių viešbučiui yra privalomas spalvotas televizorius su distanciniu valdymu. Ankstesnė redakcija, galiojusi iki 2011-11-17, numatė, kad dviejų žvaigždučių klasės viešbučio kambaryje pagal nustatytus reikalavimus pristatomas televizorius už papildomą mokestį, t. y. nebuvo privalomas turėti kiekviename viešbučio kambaryje. Atsakovas paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. vasario l d. viešbutyje „Vaivorykštė“ buvo tik trys televizoriai, tačiau iš byloje esančios PVM sąskaitos faktūros Nr. SSS006O029 teismas matė, jog 2012-05-02 išrašyta sąskaita, tačiau rašytinių įrodymų, kad minėtoje PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyti televizoriai yra naudojami viešbučio „Vaivorykštė“ kambariuose ir tai, kad atsakovas minėtu laikotarpiu nepirko ar anksčiau nebuvo įsigijęs daugiau televizorių, naudojamų viešbučio „Vaivorykštė“ kambariuose, byloje nėra. Pateiktas antstolės V. Š. 2014-05-29 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 71-182 teismui patvirtino, jog 2014 m. gegužės 28 d. 16-oje viešbučio „Vaivorykštė“ kambarių yra televizoriaus aparatai, o vienas televizorius pastatytas bendrosiose viešbučio patalpose, neapima nagrinėjamos civilinės bylos ginčo laikotarpio, kadangi ieškovas prašo priteisti kompensaciją už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d., o protokole fiksuota 2014-05-28 būklė, kuri įtakos ginčo laikotarpiui neturi.

Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai: 2014-01-28 UAB „Creditreform“ išrašas, pagal kurį ieškovas sprendė, jog atsakovas nuo 2011 m. birželio 1 d. vykdo veiklą po viešbučio rekonstrukcijos, turi 22 darbuotojus, informacija, skelbiama internete, jog viešbutyje yra 41 kambarys, kambariuose yra televizorius, teismui nepatvirtino ieškovo nurodytos aplinkybės apie daromus autorių teisių pažeidimus nuo 2011-06-01 iki 2013 m. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo.

Iš byloje esančių įrodymų teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, jog atsakovo viešbutyje nuo 2011-06-01 ir 2012 m. buvo naudojami autorių muzikos kūriniai, kurie priskirti prie autorių teisių objektų, tačiau faktą, kad tokie kūriniai viešbutyje buvo naudojami 2013 m., patvirtina antstolio B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuris yra surašytas 2013-09-11. Kadangi tai ieškovas fiksavo tik 2013 m., todėl teismas nagrinėjo klausimą dėl kompensacijos priteisimo tik už 2013 metus.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors antstolis nebuvo teismo įpareigotas konstatuoti faktines aplinkybes, o tai atliko ieškovo pavedimu, laikė, kad šis dokumentas atitinka CPK 635 str. faktinių aplinkybių konstatavimui keliamus reikalavimus ir yra tinkamas rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Atsakovo teiginius, jog 2013-09-11 antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neatitinka įrodymams keliamų leistinumo kriterijų, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas pažymėjo, kad nuo 2013-05-01 dviejų žvaigždučių viešbutyje yra privaloma kiekviename kambaryje turėti televizorių. Tai, kad atsakovo viešbučio 41 kambaryje yra po televizorių, teismui leido spręsti Turizmo departamento raštas, iš kurio matė, jog 2012 m. atsakovo pateikta informacija Turizmo departamentui, kad kiekviename 41 kambaryje yra televizorius, kuris rodo 3 kalbomis, 11 informacinių ir pramoginių kanalų, šios informacijos atsakovas nepaneigė. Antstolio A. B. konstatavimo protokole yra fiksuota, jog viešbutyje buvo naudojami muzikos kūriniai. Antstolio konstatavimo protokole yra fiksuota, kad 305 kambaryje televizoriaus nebuvo. Iš atsakovo pateikto 305 kambario perdavimo-priėmimo akto, sudaryto 2013-09-11, teismas matė, jog nuomininkas M. K. (antstolio padėjėjas) priima nuomos pagrindu 305 kambaryje esantį turtą, tame tarpe ir televizorių ,,Akai“ su pulteliu, kas leido teismui spręsti, jog kiekvienam kambariui yra priskirtas televizorius, tik dėl neaiškių priežasčių jo ten nebuvo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo prezumpciją, jog visuose kambariuose nuo 2013-05-01 yra televizorius, kuris priima transliuojamus kanalus ir šios prezumpcijos atsakovas nenuginčijo. Tai, kad atsakovas, neturint autorių leidimo, naudoja kūrinius, teismui patvirtino byloje esantys įrodymai, nes pats atsakovas dar 2012 m. nepageidavo sudaryti sutarties su LATGA. ATGTĮ numato, kad teismas pakankamą gaminių skaičiaus atrankinę dalį laiko įtikinamu įrodymu, kad buvo šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimas (ATGTĮ 80 str. 1 d.). 

Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pats ieškovas nepakankamai bendradarbiavo, nes ieškovas raštu 2013-03-05 kreipėsi į atsakovą dėl licencinės sutarties sudarymo, pasiūlė dėl kilusių klausimų kreiptis nurodytais tel./fakso numeriais, nurodė, kad yra pasiruošę konsultuoti autorinės teisės klausimais. Atsakovas į šį raštą atsakė, jog nepageidauja sudaryti licencinės sutarties, o įmonėje yra priimtas įsakymas, kuriuo uždrausta naudoti kaip muzikinį foną televizijos transliacijas ir pan., tai leido teismui spręsti, jog iš ieškovo pusės bendradarbiavimas vyko.

Įvertinęs įrodymų visumą, teismas sprendė, jog atsakovas nebuvo rūpestingas – ieškovui Asociacijai LATGA nurodė, jog neturi techninių galimybių viešbutyje naudoti muzikinius kūrinius kaip foninę muziką, bet ją naudojo, tai fiksuota 2013-09-11, po ieškovės raginimo sudaryti sutartį, jos nesudarė, iki ieškinio pateikimo teismui nesikreipė į Asociaciją LATGA dėl licencinės sutarties sudarymo, nors apie tokią pareigą žinojo, kūrinius viešbutyje naudojo, todėl atsakovo veiksmus teismas laikė tyčiniais.

Atsakovas nurodo, jog kompensacija turi būti skaičiuojama pagal atsakovo naudojamų ir užimtų kambarių skaičių, tačiau teismas nesutiko su tokia atsakovo pozicija, nes tarifų 8.1 p. numato, jog mokestis skaičiuojamas už vieną kambarį per metus. Atsakovas iki kūrinių naudojimo nesikreipė į ieškovą, todėl į faktinį kambarių užimtumą būtų galima atsižvelgti tuo atveju, jei atsakovas kūriniais būtų naudojęsis teisėtai, o neteisėto naudojimo atveju nuolaidos negali būti daromos.

Nustačius neteisėtą autorių kūrinių naudojimą, teismas taikė ieškovo pasirinktą kompensacijos priteisimą, kuri skaičiuotina po 60 Lt už 41 kambarį 2013 m. – 2460 Lt. Atsižvelgiant į tyčinius atsakovo veiksmus, teismas šią sumą didino 2 kartus, – 4920 Lt, tačiau atsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovas pateikė įrodymus apie nuostolingą viešbučio veiklą, todėl priteistiną sumą mažino iki 4000 Lt, kurią ir priteisė, o kitoje dalyje ieškinį atmetė. Reikalavimo priteisti už laikotarpį iki 2014-02-01teismas netenkino, kadangi atsakovas pateikė prie bylos informaciją, jog kreipėsi į ieškovę dėl sutarties sudarymo, todėl teismas šalims sudarė galimybę susitarti dėl sutarties sąlygų, netenkinant ieškovės prašymo dėl atsakomybės taikymo už 2014 metus. Iš atsakovo teismas taip pat priteisė 6 proc. metinės palūkanos už priteistą 4000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2014-03-12, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismo sprendimo paskelbimas informuoja visuomenę apie autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimą ir yra dar viena iš priemonių, užtikrinanti veiksmingesnį autorių teisių gynimą. Tačiau teismas sutiko su atsakovo išsakyta nuomone, kad sprendimo motyvuojamosios dalies paskelbimas neatitiktų šio įstatymo tikslų. Todėl ieškovės prašymą šioje dalyje tenkino iš dalies ir atsakovą įpareigojo paskelbti sprendimo įžanginės dalies, rezoliucinės dalies pastraipą, susijusią su pareikštais ir patenkintais reikalavimais. Atitinkamai teismas paskirstė patirtas šalių bylinėjimosi išlaidas.

                        III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Masada“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo tenkinta dalis ieškovo reikalavimų, ir priimti kitą sprendimą - ieškinį atmesti visiškai, o pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje teismas ieškinio netenkino, palikti nepakeistą.

Prašo prijungti naujus rašytinius įrodymus prie bylos: 2012-05-31 viešbučio viso turimo trumpalaikio turto ir inventoriaus pagal kambarius sąrašo, 2013 m. gruodžio 31 d. viešbučio „Vaivorykštė“ inventorizacijos aprašo, reklamos iš viešbučio interneto tinklalapio, elektroninių laiškų su užklausomis dėl pranešimo talpinimo įkainių laikraščiuose ir laikraščių redakcijų atsakymų elektroniniais laiškais, kopijas.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinus ar iš dalies pakeitus, perskirstyti visas apelianto turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmos instancijos teisme.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas nurodo, kad teismas antstolio A. B. 2013 m. rugsėjo 11 d. faktinių aplinkybių protokole Nr. 0041-13-27 neatsižvelgė į nurodytą aplinkybę, jog nei viešbučio registratūroje, nei viešbučio trečiame, nei ketvirtame aukštuose, jokios muzikos nesigirdėjo ir jokių televizorių nebuvo. Pažymėtina, kad visame viešbutyje buvo rastas televizorius tik vieninteliame kambaryje Nr. 402. Be to, byloje nepaneigta, kad faktinių aplinkybių konstatavimo metu, t. y. 2013 m. rugsėjo 11 d., viešbutyje buvo vos 3 televizoriai, kuriuos apeliantas įsigijo 2012 m. gegužės 2 d. Pažymi, kad klientai kambarių su televizoriumi nepageidauja, nes nakvynė yra brangesnė. Todėl reikšminga, kad atsakovas dviejų žvaigždučių pažymėjimo gavimo metu turėjo tik 3 televizorius. Apeliantas teikia teismui 2012 m. gegužės 31d. viešbučio „Vaivorykštė“ turimo trumpalaikio turto ir inventoriaus pagal kambarius sąrašą, iš kurio matyti, kad televizorius LG buvo 305 kambaryje ir viešbučio registratūroje, o televizorius Samsung - 402 kambaryje, t. y. būtent šiame kambaryje antstolis A. B. ir užfiksavo tuo metu buvusį televizorių. Vis tik, apelianto pateikti įrodymai patvirtina, kad laikotarpyje nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., būtent už šį laikotarpį teismas priteisė kompensaciją, viešbutyje buvo tik 3 televizoriai. Teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, kad apeliantas nebuvo įsigijęs daugiau televizorių, prieštarauja įrodinėjimo taisyklėmis, nes ieškovo pareiga įrodyti, kad atsakovas turėjo daugiau televizorių. Teismas, aiškindamasis televizorių skaičių, be reikalo nesivadovavo antstolės V. Š. 2014 m. gegužės 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, nes ieškovas neįrodė, kad po ieškinio pateikimo atsakovas nebeturi 41 televizoriaus. Iš ieškovo pateiktos atsakovo viešbučio reklamos internete nėra aišku, ar ji buvo patalpinta internete. Viešbučio internetinio puslapio reklama nepatvirtina, kad apeliantas 2013 metais turėjo visuose kambariuose televizorius. Be to, internetinio puslapio išrašas atspausdintas 2014 m. sausio 8 d., tai yra teismo nevertintam laikotarpiu. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas taikė dvejopus standartus šalių pateiktiems įrodymams vertinti, todėl teismo sprendimą laiko prieštaringu. Įrodymų, kad iki 2013 m. rugsėjo 11d. apelianto viešbutyje būtų veikęs nors vienas televizorius ir kad jis būtų transliavęs konkrečiu metu būtent ieškovo atstovaujamus kūrinius, apskritai nėra. Todėl teismas kompensaciją galėjo priteisti tik ją skaičiuojant nuo 2013 m. rugsėjo 11d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad antstolio A. B. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra rašytinis įrodymas turintis didesnę įrodomąją galią, nes jis surašytas ieškovo, o ne teismo, pavedimu. Antstolis A. B., vykdydamas šį pavedimą, konstatavo, kad bendrojo naudojimo patalpose kūriniai apskritai nebuvo naudojami, o iš visų 41 kambarių antstolis konstatavo muzikinių kūrinių naudojimą tik vieninteliame apelianto kambaryje Nr. 402, bet teismas į šią svarbią aplinkybę neatsižvelgė. Teismas konstatuodamas aplinkybę, kad viešbutyje vis tik buvo televizoriai visuose kambariuose, nepagrįstai vadovavosi Valstybės turizmo departamento 2014 m. gegužės 28 d. rašte nurodyta anketa, kurios nėra. Iš pateikto 305 kambario perdavimo-priėmimo akto teismas matydamas, kad nuomininkas M. K., tai yra antstolio A. B. padėjėjas, priimdamas 305 kambaryje buvusį turtą, priėmė ir televizorių „Akai“ su pulteliu, nors antstolio konstatavimo protokole fiksuota, jog šiame kambaryje televizoriaus nebuvo, leido teismui padaryti nepagrįstą išvadą, jog kiekvienam kambariui yra priskirtas televizorius.

2. Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad ieškovas bendradarbiavo tinkamai su apeliantu siūlydamas sudaryti licencinę sutartį, nes teismas rėmėsi vieninteliu ieškovo 2013 m. kovo 5 d. raštu, todėl išvadą, kad autorių teisių pažeidimą lėmė apelianto tyčia ar didelis neatsargumas, priteisiant 2 kartus didesnę kompensaciją, laiko nepagrįsta. Teismas ieškovo elgesio negalėjo pripažinti atitinkantį gero verslo standartus, nes tarp šalių dar nebuvo kilęs ginčas, kadangi šalys tik apsikeitė vieną kartą nuomonėmis dėl sutarties sudarymo tikslingumo ir reikalingumo. Vieno rašto pasiuntimas apeliantui, slaptas kreipimasis į antstolius, o vėliau ir į teismą,  nelaikytinas tinkamu šalių bendradarbiavimu. Teismas turėjo atsižvelgti į šalių elgesį jau iškilus ginčui, buvo pateikti įrodymai, kad apeliantas iškėlus bylą teisme prašė ieškovo sudaryti licencinę sutartį, kad išvengti naujų ginčų. Licencinės sutarties atsisakymas sudaryti su apeliantu ir šių derybų vilkinimas iš ieškovo pusės, atspindi tikruosius, t. y. nesąžiningus ieškovo ketinimus ir orientavimąsi tik į dvigubos kompensacijos  priteisimą, o ne į  realų tarpusavio bendradarbiavimą. Teismas turėjo konstatuoti ieškovo nesąžiningumą ir nebendradarbiavimą, ir atsižvelgiant į tai spręsti dėl kompensacijos dydžio, tačiau to nepadarė.

3. Teismas, net ir įvertinęs padarytą nuolaidą dėl nuostolingos veiklos, priteisė ne dvigubą, bet 2,8 karto didesnę kompensaciją nei prašė ieškovas, t. y. teismas išėjo už ieškinio ribų. Apeliantas įsitikinęs, kad atėmus 900 Lt nuolaidą, kurią taikė teismas ryšium su nuostolinga viešbučio veikla, teismas turėjo priteisti ne 4000 Lt kompensaciją, bet tik 1013 Lt. Teismo išvadą, kad nuo 2013 m. gegužės 1 d. kiekviename 2 žvaigždučių viešbučio kambaryje privaloma turėti televizorių, apeliantas laiko nepagrįsta. Apeliantas 2 žvaigždučių viešbučio pažymėjimą Nr. 1371 gavo 2012 m. birželio 7 d. , jis galioja iki 2015 m. birželio 7 d., todėl ir pakeitus reikalavimus 2 žvaigždutėms gauti, šie reikalavimai atgaline data netaikomi. Atsižvelgiant į tai, ir į pateiktus skaičiavimus, jokia kompensacija ieškovui nepriteistina.

4. Apeliantas mano, kad nenustačius apelianto kaltės, galėjo būti taikomi ATGTĮ 77 str. nurodyti alternatyvūs teisių gynimo būdai, kuriuos laiko proporcingais ir adekvačiais vertinant paties ieškovo veiksmus ir bendradarbiavimą. Nei alternatyviomis teisių gynimo priemonėmis, nei galimybe išreikalauti iš apelianto gautą naudą dėl esą apelianto atliktų ATGTĮ normų pažeidimų, ieškovas nesinaudojo. Todėl visiškai nepagrįstai yra reiškiamas reikalavimas pritaikyti savo esme pačią griežčiausią sankciją apeliantui, t. y. sumokėti kompensaciją. Be to, nei vieno iš šių atsakomybės sąlygų ieškovas jokiais objektyviais įrodymais byloje nepagrindė.

5. Teismas nei vienu žodžiu neužsimena apie tai, jog ieškovas visgi suformulavo prašymą informaciją apie teismo sprendimą paskelbti konkrečiame laikraštyje, t. y. dienraštyje „Verslo žinios“, kurio taikomi įkainiai yra ženkliai didesni nei bet kurio kito šalyje leidžiamo laikraščio, o tai yra itin reikšminga aplinkybė vertinant ieškovo suformuoto vieno iš ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Apeliantui nesuprantama, kodėl jo paties leidžiamame laikraštyje „Šiaulių naujienos“ sprendimo dalies paskelbimas neužtikrintų tą pačią visuomenės informavimo paskirtį apie autorių pažeidimą.

6. Apeliantas apeliacinės instancijos teisme patyrė 3000 Lt išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. UAB „Masada“ teisinė pagalba buvo suteikta pagal atsakovo ir VšĮ „Kultūros vizija“ 2012 m. teisinių paslaugų sutartis. Todėl mano, kad pagal formuojamą teismų praktiką šios išlaidos priteistinos apeliantui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą asociacija LATGA prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas, kaip kūrinio naudotojas ATGTĮ įstatymo prasme, naudojo muzikos kūrinius neturėdamas sutarties su autoriais ar jų teisių perėmėjais ir jų leidimo tai daryti. Tokiais savo veiksmais 2013 m. atsakovas pažeidė autorių teises, numatytas įstatymo 15 str. 1 d. 7 p., t.y. teisę leisti viešai atlikti kūrinį ir įstatymo 15 str. 3 d., t.y. teisę gauti autorinį atlyginimą, kurį privalo mokėti visi fiziniai ar juridiniai asmenys, naudojantys kūrinius. Atsakovas, neturėdamas sutarties dėl kūrinių panaudojimo ir nesumokėdamas už tai atlyginimo, pažeidė ATGTĮ 15 str., 70 str. nuostatas, todėl teismas pagrįstai priteisė kompensaciją. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis CPK 185 str. numatyta tvarka. Teismas pakankamą gaminių skaičiaus atrankinę dalį laikė įtikinamu įrodymu, kad buvo šio Įstatymo nustatytų teisių pažeidimas. Todėl ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ar jų motyvų apimtimi, negali būti pripažinta kaip įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas.

2. Ieškovas ginčo byloje pateikė įrodymus, kurie neabejotinai pagrindžia, jog atsakovui UAB „Masada“ priklausančiame viešbučio „Vaivorykštė“ kambariuose yra televizoriai, kurių pagalba buvo transliuojami ir rodomi kūriniai ir dėl to atsakovui kilo pareiga mokėti autorinį atlyginimą. Atsakovas kiekvieną įrodymą bando vertinti ne visų jų kontekste, t.y. kompleksiškai, o atsirenkant tik tam tikrus iš visumos įrodymų paimtus teiginius. Teismas pagrįstai vadovavosi viešai  skelbiama informacija internetiniame puslapyje, kuriame nurodyta, kad visuose viešbučio kambariuose yra televizorius, be to, pateiktoje informacijoje taip pat yra pateikta viešbučio kambario fotografija, kurioje taip pat matyti televizorius. Nors atsakovas nurodo, kad internetinio puslapio kopija, kurią pateikė ieškovas daryta tik 2014 m. sausio 8 d., tačiau atsakovas, kaip informaciją internetiniame puslapyje talpinantis subjektas, nepaneigė, kad iki to laiko ji buvo kitokia. Apeliaciniame skunde nėra pateikti argumentai, leidžiantys užginčyti konstatuotą faktą, kad viešbučio kambariuose yra televizoriai, kurių pagalba buvo galima matyti TV kanalus ir buvo naudojami muzikos kūriniai. Atsakovas visais būdais siekia paneigti, kad viešbutyje ginčo laikotarpiu aiškiai buvo daugiau nei 3 televizoriai ir skirtingais pavadinimais. Byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad viešbutyje buvo naudojami muzikos kūriniai, kurie yra priskirti prie autorių teisių objektų ATGTĮ 4 str. prasme, todėl atsakovas dėl šių autorių teisių turėtojų kūrinių panaudojimo licencijos turėjo kreiptis į LATGA, tačiau to nepadarė. Atsakovui nevykdant įstatymuose numatytų pareigų, jo elgesys pripažintinas nesąžiningu, todėl nepagrįstai visa įrodinėjimo naštą atsakovas perkelia ieškovui.

3. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nebuvo suinteresuotas šalių bendradarbiavimu ir to nedarė. Atsakovas iki šio laiko kurdamas įvairias hipotezes, nesiekia teisėtai naudoti kūrinius. Pripažįsta, kad iš atsakovo pusės, neigiančio kūrinių naudojimo faktą, jokio bendradarbiavimo nebuvo nei iki ieškinio pareiškimo teisme dienos, nei šiuo metu.

4. Kompensacija, numatyta Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 83 str. 4 d. 1 p., yra alternatyvus žalos atlyginimo būdas. Taigi, LATGA reikšdama ieškinį, turėjo teisę nuspręsti ir pati pasirinkti optimaliausią pažeistų teisių gynimo būdą. Apeliacinio skundo argumentai, kad teisės pažeidimą apeliantas darė nežinodamas to ir neturėdamas žinoti, ar kad ieškovas nemėgino taikyti alternatyvių teisių gynimo būdų, neatitinka nei įstatymų reikalavimų, nei yra protingi. Teismas taip pat neturėjo teisės spręsti galimybės taikyti kitus teisių gynimo būdus, nes taip išeitų už ieškinio reikalavimų ribų. Apeliaciniame skunde pateikta siūloma priteistina kompensacijos suma, tiksliai susiejant ją su ieškovo nurodytais tarifais, yra nepagrįsta. Atsakovo siekis sumažinti priteistą kompensaciją, argumentuojant LATGA tarifais bei pateikiamais skaičiavimais su nuolaidomis būtų tiesiog neteisingas.

5. Teismo primatas sprendimas dėl jo dalies paskelbimo spaudoje atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo preambulės 27 p., o taip pat teismų formuojamą praktiką. Kadangi ieškiniu teismo sprendimą buvo prašoma paskelbti dienraštyje „Verslo žinios“, o atsakovas jokio priešieškinio šiuo klausimu nepareiškė, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti teismo sprendimo paskelbimo klausimą kitame leidinyje, nes taip būtų pažeisti CPK 265 str. įtvirtinti reikalavimai.

6. Teismas priimdamas sprendimą, vadovavosi CPK 93 str. ir proporcingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, iš apeliacinio skundo teiginių nėra aišku su kuo atsakovas nesutinka.

7. Atsakovo prašomi įrodymai galėjo būti pateikiami bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, todėl juos priimti nėra jokio pagrindo, priešingu atveju, įžvelgtinas atsakovo siekis piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir pažeistų bylos proceso koncentraciją ir ekonomiškumą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ginčo byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškinio ir priimto teismo sprendimo pagrįstumą, todėl prašomi naujai priimti dokumentai neturės įtakos ir įrodomosios reikšmės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

                     Apeliacinis skundas atmestinas.

            Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliaciniame skunde apeliantas prašo prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus: 2012-05-31 viešbučio viso turimo trumpalaikio turto ir inventoriaus pagal kambarius sąrašo, 2013 m. gruodžio 31 d. viešbučio „Vaivorykštė“ inventorizacijos aprašo bei reklamos iš viešbučio interneto tinklalapio, elektroninių laiškų su užklausomis dėl pranešimo talpinimo įkainių laikraščiuose ir laikraščių redakcijų atsakymų elektroniniais laiškais, kopijas.

CPK 314 straipsnyje expressis verbis nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto pateiktuose dokumentuose esantys duomenys yra susiję su nagrinėjamo klausimo aplinkybėmis, todėl apelianto prašymą dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos tenkina, pateiktus įrodymus prijungia prie bylos ir vertina juos visų byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste (CPK 180, 181, 185 ir 314 straipsniai).

Dėl televizorių buvimo viešbučio kambariuose

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui UAB „Masada“ priklausančio viešbučio „Vaivorykštė“, adresu Gytarių g. 25, Šiauliuose, kambariuose transliuojami ir retransliuojami TV kanalai ir atitinkamai naudojami muzikos kūriniai, tačiau atsakovas nėra sudaręs licencinės sutarties dėl gretutinių teisių objektų naudojimo ir nemoka atlyginimo už kambariuose transliuojamas ir retransliuojamas TV kanalų programas.

Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu ieškovui kompensacijos už neteisėtą gretutinių teisių objektų naudojimą dydžiu ir teigia, kad teismas skaičiuodamas kompensacijos dydį neteisingai nustatė kambariuose esančių televizorių skaičių, tinkamai neįvertino daromo teisės pažeidimo pobūdžio, atsakovo kaltės formos, todėl teismo priteistas kompensacijos dydis nėra adekvatus ir teisingas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad autoriai, atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę gauti tam tikrą atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, komerciniais tikslais išleistų fonogramų ar jų kopijų tiesioginį ar netiesioginį transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą atlikimą bei viešą paskelbimą. Už viešą kūrinio atlikimą autorius turi teisę gauti atlyginimą, tiek kai kūrinys atliekamas tiesiogiai, tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą, radijo ir televizijos transliaciją ar retransliaciją.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pirmosios instancijos teismo neginčijamai nustatyta, jog 2013 metais atsakovui priklausančio „Vaivorykštė“ viešbučio kambariuose buvo įrengti televizoriai, kuriais buvo transliuojamos televizijos programos. Tokiu būdu atsakovas savo veikloje nuolatos naudojo autorių ir gretutinių teisių objektus, todėl privalo mokėti atlyginimą už autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimą –  viešai atliekamus kūrinius, įskaitant ir viešbučių kambariuose rodomas TV kanalų programas.

Apeliantas įsitikinęs, kad teismas neteisingai nustatė pažeidimo mastą, nes laikotarpyje nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., už kurį teismas priteisė kompensaciją, viešbutyje buvo tik 3 televizoriai.

Apeliantas nurodo, kad teismas antstolio A. B. 2013 m. rugsėjo 11 d. faktinių aplinkybių  protokole Nr. 0041-13-27 neatsižvelgė į nurodytą aplinkybę, jog nei viešbučio registratūroje, nei viešbučio trečiame, nei ketvirtame aukštuose, jokios muzikos nesigirdėjo ir jokių televizorių nebuvo.

Visų pirma, antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0041-13-27 patvirtina tai, kad 2013-09-11 Gytarių g. 25, Šiauliuose, esančiame viešbučio kambaryje Nr. 305 televizoriaus ir radijo imtuvo nebuvo, kambaryje Nr. 306 buvo televizorius LG, tačiau jis neveikė, o viešbučio kambaryje Nr. 402 buvo televizorius Samsung, per kurį buvo galima matyti 13 televizijos kanalų, padarytas vaizdo/garso įrašas. Tačiau apelianto nurodoma  aplinkybė, kad nei viešbučio trečiame, nei ketvirtame aukštuose jokios muzikos nebuvo girdėti, negali paneigti daugiau nei trijų televizorių viešbutyje buvimo fakto.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepaneigė aplinkybės, kad nuo 2013-05-01 dviejų žvaigždučių viešbutyje yra privaloma kiekviename kambaryje turėti televizorių. Taigi, pagal teisės aktų reikalavimus, apeliantas viešbučio kambariuose privalėjo turėti po televizorių, todėl esant nepaneigtai atsakovo viešbučiui suteiktai 2 žvaigždučių klasifikacijai, nėra pagrindo abejoti teismo nustatytam televizorių skaičiui. Paties apelianto 2012 m. informacija pateikta Turizmo departamentui, kad kiekviename 41 kambaryje yra televizorius, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui vertinti esamų televizorių kiekį viešbučio kambariuose, todėl apelianto argumentai, klaidinantys teismą suteiktos viešbučio kategorijos ir jos galiojimo aspektu atmestini. Byloje esantis atsakovo pateiktas 305 kambario perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, kad nuomos pagrindu 305 kambaryje perimtas turtas, kuriame yra televizorius ,,Akai“ su pulteliu. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad paties atsakovo pateiktas 2012 m. gegužės 31d. viešbučio „Vaivorykštė“ turimo trumpalaikio turto ir inventoriaus pagal kambarius sąrašas, leidžia daryti išvadą, kad viešbutyje buvo daugiau nei trys televizoriai. Būtent, minimame sąraše prie kiekvieno iš kambarių Nr. 204, 407 inventoriaus, kurie nėra įvardinti A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, yra nurodytas televizoriaus distancinio įjungimo prietaisas - „pultelis“ (2 t., 171-191). Nors apeliantas teigė, kad laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2014-02-01 atsakovas turėjo tik tris televizorius, teismui akivaizdu, kad turint tris televizorius nėra būtinas didesnis distancinio įjungimo prietaisų skaičius, vertinant tą aplinkybę, kad kambario inventoriuje televizoriaus nėra nurodyta. Nagrinėjamu atveju, paties atsakovo pateikti tiek 2012 metų, tiek 2013 metų viešbučio viso turimo trumpalaikio turto inventorizacijos aktai, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad viešbutyje televizorių buvo tik trys. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai abejonių kelia inventorizacijos aktuose fiskuotų duomenų tikrumas. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas teigdamas, jog įrodymų, kad iki 2013 m. rugsėjo 11d. apelianto viešbutyje būtų veikęs nors vienas televizorius ir kad jis būtų transliavęs konkrečiu metu būtent ieškovo atstovaujamus kūrinius, apskritai nėra, prieštarauja apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota prezumpcija, jog visuose kambariuose nuo 2013-05-01 buvo televizoriai, kurie priima transliuojamus kanalus. Šios prezumpcijos atsakovas nenuginčijo.

Apeliantas teismo išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kad apeliantas nebuvo įsigijęs daugiau televizorių, laiko prieštaraujančia įrodinėjimo taisyklėmis, nes ieškovo pareiga įrodyti, kad atsakovas turėjo daugiau televizorių.

Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad pakanka atrankos būdu pateikti įrodymus, kurie patvirtina patį autorių teisių objekto panaudojimo faktą, todėl ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis pažeidimo masto aspektu, negali būti pripažinta kaip įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių nustatydamas atsakovo viešbutyje turėtų televizorių skaičių. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, visiškai sutinka su ieškovo pastebėjimu, kad apeliantas kiekvieną įrodymą vertinta ne visų pateiktų ir ištirtų įrodymų kontekste, t.y. kompleksiškai, o atsirenkant tik tam tikrus iš visumos įrodymų, paimtus teiginius. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, taip pat ir nuomonės, kad teismas nevienpusiškai įvertino bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir nustatytus faktus, atmestinas apelianto argumentas dėl sprendimo prieštaringumo taikant teismui dvejopus standartus šalių pateiktiems įrodymams vertinti.

Apeliantui iš ieškovo pateiktos atsakovo viešbučio reklamos internete nėra aišku, ar ji buvo patalpinta internete. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Tiek internetinio puslapio formatas, tiek internetinis atsakovo viešbučio adresas patvirtina viešai atsakovo skelbiamą informaciją internete, iš kurios teismui akivaizdu, kad paties atsakovo yra nurodyta, jog viešbutyje yra 41 kambarys, o kambariuose yra televizorius. Be to, internete pateiktoje informacijoje apie viešbutį, yra pateikta viešbučio kambario fotografija, kurioje matosi, kad yra televizorius (1 t., 17 b. l.). Priešingų duomenų, kad tai nėra atsakovo viešbučio internetinis puslapis, ar jame patalpinta informacija neatitinka situacijos realybėje, apeliantas nepateikė. Būtent viešbučio internetiniame puslapyje pateikta informacija, teisėjų kolegijai leidžia spręsti apie apelianto viešbučio kambariuose turėtus televizorius. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad internetinio puslapio išrašas atspausdintas 2014 m. sausio 8 d., tai yra teismo nevertintam laikotarpiui, negali paneigti atsakovo nurodytos viešbučio informacijos internete turinio.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad antstolio A. B. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra rašytinis įrodymas turintis didesnę įrodomąją galią, nes jis surašytas ieškovo, o ne teismo, pavedimu. Vienas iš įrodymų, numatytų CPK, yra ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. CPK 635 str. 4 d. numato, kad antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Nors 2013-09-11 antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašytas vykdant ieškovo LATGA prašymą, nėra pagrindo abejoti jo patikimumu atsižvelgiant į įstatymo, jam kaip įrodymui suteikiamą reikšmę, bei tai, kad jį surašo antstolis, kuris pagal antstolių įstatymą, yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia faktinių aplinkybių konstatavimo funkciją. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo argumentu, kad ieškovo pateiktas antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas atitinka CPK 635 straipsniui faktinių aplinkybių konstatavimui keliamus reikalavimus ir yra tinkamas rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią.

Nors apeliantas teigia, kad antstolis A. B., vykdydamas šį pavedimą, konstatavo, kad bendrojo naudojimo patalpose kūriniai apskritai nebuvo naudojami, o iš visų 41 kambarių antstolis konstatavo muzikinių kūrinių naudojimą tik vieninteliame apelianto kambaryje Nr. 402, ir teismas į šią svarbią aplinkybę neatsižvelgė, tačiau tokiai atsakovo pozicijai prieštarauja paties pateikti 2012-2013 metų viešbučio viso turimo trumpalaikio turto inventorizacijos aktai, kuriuose fiksuota, jog šiuo laikotarpiu atsakovo II aukšte prie registratūros yra televizorius LCD32LD450 „LG“ (2 t., 188 b. l., 3 t. 18 b. l.). Papildomai teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinant įrodymų visumą pagal CPK 185straipsnį būtina atsižvelgti į šios nagrinėjamos bylos specifiką, kad vertinamos aplinkybės, susijusios su tęstiniu atlikėjų teisių pažeidimu, todėl būtina vadovautis atlikėjų teisėje galiojančia visumos nustatymo specifika. Pagal ją išvada dėl visumos yra galima iš kelių faktų, gautų atrankos būdu. Taigi jeigu pažeidimas tęsiasi tam tikrą laiką, nereikalaujama tikrinti kasdien, bet pakanka patikrinti ir konstatuoti pažeidimą tam tikrais periodais (ATGTĮ 80 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011).

Apeliaciniame skunde pateikti argumentai, nesudaro pagrindo paneigti teismo konstatuoto fakto, kad viešbučio kambariuose yra televizoriai, kurių pagalba buvo galima matyti TV kanalus ir buvo naudojami muzikos kūriniai. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, sprendžia, kad teismas pagrįstai sprendė, kad šių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad atsakovo viešbutyje naudojamose kambariuose yra ne mažiau nei 41 televizorius, todėl teisingai nustatė pažeidimo mastą.

Dėl priteistos kompensacijos dydžio ir šalių bendradarbiavimo

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl teismo priteisto kompensacijos dydžio. Išaiškintina, kad kompensacijos instituto paskirtis – apginti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistas teises, teisingai jiems atlyginant jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus ir taip užtikrinant teisingą autorių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimą, kai dėl autorių ir gretutinių teisių pažeidimo neįmanoma nustatyti padarytos žalos. ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalyje nustatytas kompensacijos dydžio ribų intervalas, o kompensacijos, priteistinos konkrečioje situacijoje, dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Pagal ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktą teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, atsižvelgia į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl konkrečios priteistinos kompensacijos sumos būtina vadovautis ir civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis civilinio kodekso normomis. Jose nustatyta, kad kompensacijos dydį visų pirma lemia pažeidėjo kaltė. Nuo skolininko kaltės formos, laipsnio ir kitų su skolininko kalte susijusių svarbių bylos aplinkybių priklauso kompensacijos dydis. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas vengė bendradarbiauti su ieškovu, žinodamas, kad pažeidinėja atlikėjų teises, nereagavo į ieškovo raginimus sudaryti licencinę sutartį, nors suprato apie savo pareigą mokėti atlyginimą už viešą gretutinių teisių objektų naudojimą. Atsakovas yra juridinis asmuo, taigi jam keliami didesni rūpestingumo, apdairumo ir teisėtumo laikymosi savo veikloje reikalavimai. Atsakovas žinojo, jog teisėtam gretutinių teisių objektų naudojimui privalėjo sudaryti sutartį, nes tik toks dokumentas būtų suteikęs jam teisę teisėtai naudotis jais, tačiau jokių aktyvių veiksmų neatliko. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2013 m. kovo 5 d. ieškovas LATGA išsiuntė raštą Nr. 730 M-L dėl muzikos kūrinių naudojimo ir licencinės sutarties sudarymo, kuriame informavo atsakovą apie, tai, kad viešbutyje yra atliekami muzikos kūriniai ir pasiūlė sudaryti licencinę sutartį, suteikiančią teisę viešai atlikti muzikos kūrinius. Tačiau atsakovas 2013 m. kovo 12 d. raštu Nr. 13/03-M44 informavo, kad viešbutyje muzikiniai kūriniai nėra naudojami ir licencinės sutarties nesudarė. Nors apeliantas teigia, kad nežinojęs autorių teisių įstatymo reikalavimų, tačiau pats nesiekė to išsiaiškinti ir ieškovo pasiūlymą tai padaryti, nepriėmė.  Kita vertus, CK 1.6 straipsnyje įtvirtinta, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Atmestini apelianto argumentai dėl ieškovo atsisakymo sudaryti licencinę sutartį, 2014 m. įsigijus papildomai 14 naujų televizorių, nes tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, kad teismas išvadą dėl tinkamo ieškovo bendradarbiavo, padarė remdamasis vieninteliu ieškovo 2013 m. kovo 5 d. raštu, laikytinas nepagrįstu. Priešingai nei teigia apeliantas, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad atsakovas nebuvo suinteresuotas šalių bendradarbiavimu, todėl atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai vertino priteistos kompensacijos dydį. Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad tokie atsakovo veiksmai, vengiant įteisinti gretutinių teisių objektų naudojimą savo veikloje, neatitinka apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio standartų. Vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai. Atsakovas yra privatus juridinis asmuo, jo veiklos tikslas – pelno gavimas. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į sunkią atsakovo finansinę padėtį ir mažino priteistos kompensacijos dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo daromą tęstinį autorių teisių pažeidimą, šio pažeidimo trukmę, atsakovo kaltę, atsakovo didelį nerūpestingumą, pažeidimo mastą, atsakovo pajėgumą sumokėti teismo priteistos kompensacijos dydį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas kompensacijos dydis atitinka padaryto pažeidimo mastą, yra proporcingas, adekvatus ir teisingas, pagrįstas kolektyvinio administravimo asociacijų taikomais atlyginimo už gretutinių teisių objektų panaudojimą tarifais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį mažinti, ar jo iš viso nepriteisti.

Dėl ieškovo pasirinkto nepagrįsto teisių gynimo būdo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nenustačius apelianto kaltės, galėjo būti taikomi ATGTĮ 77 str. nurodyti alternatyvūs teisių gynimo būdai, kuriuos apeliantas laiko proporcingais ir adekvačiais vertinant paties ieškovo veiksmus ir bendradarbiavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pažeistos autorių teisės ieškovo pasirinkimu gali būti ginamos vienu iš ATGTĮ 77 straipsnyje numatytų gynimo būdų, nes ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad kolektyvinio teisių administravimo asociacijos, gindamos administruojamas teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti sumokėti kompensaciją. ATGTĮ 83 straipsnis 4 dalies 1 punktas numato, kad vietoje dėl šio Įstatymo saugomų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo, šio Įstatymo 77 straipsnyje 1 dalyje nurodyti asmenys, gali reikalauti kompensacijos, kurios dydį iki 1 000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ieškovas yra nurodęs, kad kompensacija kaip gynimo būdas buvo pasirinktas atsižvelgiant į ginčo bylos aplinkybes.  Be to,  ieškinio reikalavimų suformulavimas yra išimtinai ieškovo pasirinkimo teisė, numatyta LR CPK 135 str. 1 d. 4 p., todėl LATGA, reikšdama ieškinį, turėjo teisę nuspręsti ir pati pasirinkti optimaliausią pažeistų teisių gynimo būdą. Pažymėtina ir tai, kad kompensacija, numatyta ATGTĮ 83 str. 4 d. 1 p., yra alternatyvus žalos atlyginimo būdas. Pažymėtina ir tai, kad apylinkės teismas neturėjo teisės spręsti galimybės taikyti kitus teisių gynimo būdus, nes taip būtų pažeistos ieškinio reikalavimų ribos. Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovas nepagrįstai reiškia reikalavimą pritaikyti savo esme pačią griežčiausią sankciją apeliantui, t. y. sumokėti kompensaciją.

Dėl apelianto įpareigojimo savo lėšomis paskelbti informaciją apie priimto teismo sprendimo įžanginę ir rezoliucines dalis

Apeliantas teigia, kad teismo sprendimo paskelbimas konkrečiame ieškovo nurodytame laikraštyje, t. y. dienraštyje „Verslo žinios“, kurio taikomi įkainiai yra ženkliai didesni nei bet kurio kito šalyje leidžiamo laikraščio, yra itin reikšminga aplinkybė vertinant ieškovo suformuoto vieno iš ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Apeliantui nesuprantama, kodėl jo paties leidžiamame laikraštyje „Šiaulių naujienos“ sprendimo dalies paskelbimas neužtikrintų tą pačią visuomenės informavimo paskirtį apie autorių pažeidimą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo paskelbimas intelektinės nuosavybės teisių gynimo bylose yra papildoma pažeistų teisių atstatymo priemonė, kuri, ieškovo pasirinkimu, gali būti taikoma greta kitų teisių gynimo būdų. Šis teisių gynimo būdas nėra siejamas nei su padarytos žalos, nei su pažeidėjo gautos naudos dydžiu, kalte ar kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, o užtenka neteisėtų veiksmų konstatavimo. Svarbu ir tai, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas žinojo apie pareigą mokėti atlyginimą už autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimą savo veikloje, tačiau šios pareigos vengė. Be to, tai, jog Lietuvos teismų praktika vertinant kūrinių naudojimą viešbučiuose dar tik formuojasi, tik patvirtina teismo sprendimo paskelbimo būtinybę, ypač atsižvelgiant į prevencinius tokios pažeistų teisių atstatymo priemonės tikslus. Minėta, kad ginant intelektinės nuosavybės teises, svarbūs ne tik kompensaciniai, bet ir prevenciniai tikslai. Todėl ATGTĮ 85 straipsnyje numatytas papildomas atlikėjų pažeistų teisių gynimo būdas – įpareigojimas pažeidėją savo lėšomis paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą apie atlikėjų teisių pažeidimą visuomenės informavimo priemonėse, šis pažeistų teisų gynimo būdas gali būti taikomas kartu su kitais teisių gynimo būdais. Teismo sprendimo paskelbimas spaudoje informuoja visuomenę apie autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimą ir užtikrina veiksmingesnį atlikėjų teisių gynimą. 2004-04-29 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB „Dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo“ preambulės 27 p. pažymėta, jog tam, kad sprendimai intelektinės nuosavybės pažeidimo atvejais papildomai atgrasytų vykdyti kitus pažeidimus ir prisidėtų prie visuomenės švietimo, naudinga tokius sprendimus skelbti. Teismo sprendimo rezoliucinės dalies paskelbimu visuomenės informavimo priemonėse siekiama informuoti visuomenę apie atsakovo padarytą atlikėjų teisių pažeidimą, taip pat siekiama ir prevencinio tokių priemonių poveikio, atgrasyti atsakovą bei kitus asmenis daryti tokius pažeidimus bei prisidėti prie visuomenės švietimo, todėl ieškovui prašant taikyti šią priemonę konkrečiame leidinyje ir nenustačius išimtinių aplinkybių jai netaikyti, teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą paskelbti teismo sprendimo rezoliucinę dalį dienraštyje „Lietuvos rytas“ (ATGTĮ 85 str., 2004-04-29 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB „Dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo“ preambulės 27 p. ). Nagrinėjamu atveju, įpareigojimas atsakovą paskelbti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, jo paties leidžiamame laikraštyje „Šiaulių naujienos“, neatitiktų prevencinio priemonių poveikio siekiamų tikslų.

Visuma išdėstytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo ir jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.). Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

            Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas skundžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme, tačiau iš apeliacinio skundo teiginių nėra aišku su kuo atsakovas nesutinka.

Iš apelianto UAB „Masada“ ieškovas LATGA prašo priteisti 550,28 Eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir pateikia tai patvirtinančius dokumentus (3 t., 53-54 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, kad prašoma priteisti 550,28 Eurų suma yra pagrįsta, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apelianto ieškovo naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Masada“, įmonės kodas 144674717, ieškovui Asociacijai LATGA, įmonės kodas 110061038, 550,28 Eurų (penkis šimtus penkiasdešimt eurų 28 euro centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Vytautas Kursevičius

Teisėjai                                                                                                Danutė Burbulienė

                                                                                                             Birutė Simonaitienė