Administracinė byla Nr. eA-5379-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02170-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Energy Service“) dėl sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. P. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui V. P. panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas, kuriuo Departamentas pakeitė savo poziciją ir pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) panaikino, pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius bei interesus, teisingumo ir protingumo kriterijus, yra siurprizinis ir įrodo Departamento pozicijos nenuoseklumą. Sprendimas nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimo išaiškinimu, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų, ir teisės aktų negaliojimo į praeitį principui, kuris apima ne tik įstatymo galią turinčius teisės aktus, bet ir kitus, ir aiškinamas, kad teisės aktų galia yra nukreipiama į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams, negalima nustatyti teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius.

3.       Pareiškėjas vertino, kad Departamentas, nustatęs, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį, yra baustas ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto pagrindu dėl to panaikinęs pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nenustatė nelegalaus darbo fakto pareiškėjo atžvilgiu, todėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas, kaip sankcija, nėra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjas negali ir neturi atsakyti už darbdavio veiksmus, kuriuose jis nedalyvavo ir kuriems jokios įtakos nedarė. Faktas, kad pareiškėjo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas prieš tris mėnesius iki Sprendime minimų įvykių dėl nelegalaus darbo. Faktas dėl pareiškėjo darbdavio atstovo nubaudimo, išduodant pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, dar neegzistavo. Todėl Sprendimas po devynių mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi teisėto išdavimo nėra suprantamas ir pagrįstas.

4.       Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. 

5.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tuo pagrindu, kad jis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje uždarojoje akcinėje bendrovėje „Baltic Energy Service“ (toliau – ir Bendrovė), pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Išnagrinėjus šį prašymą, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2018 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Tačiau nustačius, kad Bendrovės direktorius Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda, kurią Bendrovės direktorius sumokėjo 2018 m. gruodžio 5 d., Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

6.       Atsakovas pažymėjo, kad imperatyvi teisės norma, kuria vadovaujantis priimtas Sprendimas, nereikalauja, kad leidimas gyventi būtų panaikinamas tik tam užsieniečiui, kuriam darbdavys (šiuo atveju – Bendrovė) leido nelegaliai dirbti. Todėl pareiškėjo argumentas, kad jo atžvilgiu nebuvo konstatuotas nelegalus darbas, neturi teisinės reikšmės. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei tik jis atitiks Įstatymo numatytas sąlygas.

7.       Atsakovas teigė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normas Departamentas pritaikė tinkamai, motyvus išdėstė adekvačiai, aiškiai, jų yra pakankamai, Sprendimas paremtas surinktais duomenimis, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

8.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltic Energy Service“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą tenkinti.

9.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nuo 2018 m. liepos 24 d. pareiškėjas pradėjo dirbti pagal darbo sutartį (duomenys neskelbtini) pareigose, apie pareiškėjo darbą buvo informuota Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, iš pareiškėjo atlyginimo buvo priskaičiuojami ir mokami mokesčiai į valstybės biudžetą. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 22 d., tenkinęs pareiškėjo prašymą, išdavė jam leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas yra aukštos kvalifikacijos specialistas, jo požiūris į darbą yra profesionalus, todėl šiuo metu nėra kuo jo pakeisti. Pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas turės rimtų ekonominių pasekmių pačiai Bendrovei.

10.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pritarė pareiškėjo argumentui, kad Departamentas būtent pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatęs nelegalaus darbo. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata turėtų būti taikoma tik tokiam asmeniui, kurio atžvilgiu buvo nustatytas nelegalus darbo faktas, o šis faktas buvo nuslėptas ir leidimas laikinai gyventi buvo išduotas neteisėtai. Šiuo atveju nebuvo nustatytas nelegalus pareiškėjo darbas, pareiškėjas dirbo su visais reikalingais dokumentais. Todėl pagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jis negali ir neturi būti atsakingas už veiksmus, kuriems negali daryti jokios įtakos ir kuriuose nedalyvavo.

II.

11.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino skundžiamą Departamento sprendimą.

12.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Departamentui pateikė 2018 m. liepos 3 d. prašymą, kuriuo prašė išduoti leidimą laikinai gyventi 2 metams, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktais. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad ketina dirbti Bendrovėje, prie prašymo, be kitų dokumentų, pridėjo ir su Bendrove sudarytą 2018 m. liepos 2 d. darbo sutartį Nr. 503, kuria priimtas į (duomenys neskelbtini) pareigas. Departamentas, išnagrinėjęs šį prašymą, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 22 d. Vyriausiasis specialistas, 2019 m. birželio 3 d. patikrinęs administracinių nusižengimų registro apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 1 metus duomenis, nustatė, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu konstatuota, kad Bendrovės direktorius (darbdavys) pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, taip padarydamas administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, dėl ko jam buvo paskirta 1 000 Eur bauda. Bendrovės direktoriui nurodyta bauda paskirta už tai, kad jis leido dirbti asmenims be pilietybės: nuo 2018 m. sausio 8 d. laivų korpusų surinkėjais bei nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. vamzdininku, nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių asmenų, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai įdarbinimą, nustatytos tvarkos, t. y. įdarbintieji asmenys neturėjo nacionalinės vizos ar leidimų laikinai gyventi. Išaiškėjus šiai aplinkybei, Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2020 m. rugpjūčio 22 d.

13.       Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant VAĮ 8 straipsnio 1 dalį bei nustatytų faktinių aplinkybių kontekste išanalizavęs bylos medžiagą pažymėjo, kad ginčo, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, pritaikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, nustatęs, kad Bendrovės direktoriui buvo paskirta administracinė nuobauda – bauda – už leidimą dirbti nelegalų darbą, nėra, tačiau nenustačius Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintos darbdavio sąvokos turinio negalima iš esmės teisingai išspręsti kilusio ginčo. Todėl teismas ex officio (iš pareigos), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 1 dalimi, analizavo šios sąvokos prasmę kilusio ginčo kontekste.

14.       Teismas, sistemiškai įvertinęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 21 straipsnio 3 dalį, ANK 2 straipsnio 1 dalį ir 95 straipsnį bei Užimtumo įstatymo 55 ir 56 straipsnius, darė išvadą, kad užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimui, be kitų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintų sąlygų, būtina nustatyti ir tai, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, yra nubaustas už nelegalų darbą. Todėl svarbu vertinti, ar Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nustatė, kad pareiškėjo darbdavys buvo nubaustas už tokio pobūdžio veiką.

15.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas darbo sutartį yra sudaręs su Bendrove, kuri yra Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo. Pareiškėjo darbdaviu yra Bendrovė. Byloje nėra duomenų, kad Departamentas būtų nustatęs, jog yra priimtas nors vienos Užimtumo įstatymo 55 straipsnyje išvardytos institucijos individualus administracinis aktas, kuriuo konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnį ir dėl to jai paskirta minėtame straipsnyje numatyta poveikio priemonė. Tai reiškia, kad byloje nenustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo už nelegalų darbą faktas. Teismas darė išvadą, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, netinkamai teisiškai kvalifikavo vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatytų šios teisės normų taikymo sąlygų, kas per se (savaime) lemia priimto Sprendimo neteisėtumą.

16.       Teismas konstatavo, kad teismo ex officio nustatyta reikšminga aplinkybė – netinkamai teisiškai kvalifikuotas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis – yra esminė, dėl kurios Sprendimas laikomas neteisėtu ABTĮ 91 straipsnio 1 punkto prasme.

III.

17.       Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18.       Atsakovo teigimu, teismas, vertindamas įrodomus bei darydamas išvadas, pažeidė ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį ir 147 straipsnį, t. y. padarė esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, netinkamai taikė teisės aktus, motyvus išdėstė nevisapusiškai ištyręs visas su byla susijusias aplinkybes.

19.       Atsakovo vertinimu, teismas vadovavosi formaliu teisės aktų vertinimu. Sistemiškai vertinant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą ir Įstatymo 2 straipsnio 232  ir 233 dalis, laikytina kad įstatymų leidėjo tikslas – įtvirtinti taisyklę, kad tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, galėtų įdarbinti užsieniečius. Pagal Įstatymo sąvokas priimančioji įmonė visais atvejais bus tik juridinis asmuo ar juridinio asmens filialas / atstovybė. Tačiau Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis numato, kad tais atvejais, kai priimančiajai įmonei (t. y. juridiniam asmeniui) taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, yra pagrindas neišduoti leidimo gyventi (panaikinti leidimą gyventi). Darytina išvada, kad įstatymų leidėjas neturėjo siekio taip siaurai traktuoti darbdavio sąvokos, todėl darbdavio sąvoka turi būti vertinama pagal esmę, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, ne taip siaurai, kaip ją vertino teismas.

20.       Atsakovas nurodo, kad Bendrovės vadovas V. G., veikdamas Bendrovės vardu ir pasirašydamas su pareiškėju darbo sutartį, veikė kaip pareiškėjo darbdavys. Byloje nėra ginčo, kad Bendrovės vadovas nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad darbdavys buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą.

21.        Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-1555-201/2018 Bendrovės vadovas V. G. buvo nubaustas 1000 Eur bauda už tai, kad būdamas darbdaviu leido dirbti asmenims be pilietybės, nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių asmenų, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai įdarbinimą, nustatytos tvarkos, t. y. įdarbintieji asmenys neturėjo nacionalinės vizos ar leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip vadovas pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Minėtame nutarime teismas nustatė, kad Bendrovės direktorius V. G. yra darbdavys.

22.       Atsakovas, akcentuodamas kovos su nelegaliu darbu svarbą bei šiuos teisinius santykius reglamentuojančią Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. birželio 18 d. direktyvą Nr. 2009/52/EB bei joje įtvirtintą darbdavio sąvoką, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovės vadovas buvo nubaustas būtent už tai, kad leido nelegaliai dirbti ne savo, kaip fizinio asmens, o Bendrovės naudai ir šį procesą prižiūrėjo ir jam vadovavo kaip Bendrovės atstovas, vertina, kad V. G. pripažintinas pareiškėjo darbdaviu. Departamentas, nustatęs šią aplinkybę, pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu. Teismo išdėstytas darbdavio sąvokos aiškinimas, Departamento vertinimu, prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, neatitinka įstatymo leidėjo valios užtikrinti, kad leidimai laikinai gyventi būtų išduodami tik sąžiningų, teisės aktų reikalavimus gerbiančių darbdavių darbuotojams.

23.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24.       Pareiškėjas vertina, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas, vertindamas įrodymus bei darydamas išvadas, materialinės ir proceso teisės normų nepažeidė, ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes.

25.       Pareiškėjas teigia, kad byloje nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo už nelegalų darbą faktas. Trečiojo asmens vadovas buvo nubaustas už nelegalų darbą kaip fizinis asmuo. Trečiajam asmeniui, kaip darbdaviui, sankcijos už nelegalų darbą nebuvo skirtos.

26.       Pareiškėjas nurodo, kad nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-1555-201/2018 surašytas trečiojo asmens vadovui asmeniškai, o ne kaip Bendrovės atstovui. Akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodo, kad šiuo atveju Bendrovės direktorius negali būti sutapatinamas su jo vadovaujama Bendrove, kaip asmenų, neturinčių teisės dirbti Lietuvos Respublikoje, darbdaviu. Nurodytoje administracinio nusižengimo byloje trečiojo asmens vadovas patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl netinkamai įgyvendintų funkcijų, leidžiant dirbti asmenims, kurie tokios teisės neturėjo, o tai reiškia, kad trečiojo asmens atsakomybė nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui V. P. panaikinimo“, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui, nuspręsta panaikinti išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

28.       Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, motyvuodamas, kad Departamentas nepagrįstai panaikino pareiškėjui Leidimą, nes nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas, todėl Departamentui nebuvo galima remtis ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punktu priimant Sprendimą.

29.       Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg siauriai aiškino materialiosios teisės normas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punktą), neįvertino visų byloje esančių faktinių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

30.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31.       Įvertinus apeliacinio skundo argumentus matyti, kad apeliacijos dalykas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto aiškinimas, t. y. keliamas klausimas, ar darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui pritaikius administracinę atsakomybę dėl nelegalaus darbo pagal ANK 95 straipsnį yra pagrindas užsieniečiui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

32.       Byloje nustatyta, kad atsakovas 2019 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui V. P. panaikinimo“ panaikino pareiškėjui nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. galiojantį leidimą (iki 2020 m. rugpjūčio 22 d.) Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto pagrindu, nes nustatė, kad trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltic Energy Service“ direktorius Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda. Pareiškėjui leidimas išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais, kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje – (duomenys neskelbtini) UAB „Baltic Energy Service“.

33.       Įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu – iki 2019 m. liepos 1 d.) 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punktas numato vieną iš leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų, kai nustatoma, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis apibrėžia nelegalaus darbo sąvoką, pagal kurią nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus.

34.       Pažymėtina, kad 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

35.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas.

36.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad byloje nenustatytas pareiškėjo darbdavio (kaip ūkio subjekto) nubaudimo už nelegalų darbą faktas ir konstatuodamas, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai teisiškai kvalifikavo vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkte nustatytų šios teisės normų taikymo sąlygų, netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, todėl neteisingai išsprendė ginčą ir priėmė neteisėtą sprendimą.

37.       Kaip jau buvo minėta, UAB „Baltic Energy Service“ vadovas V. G. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas.

38.       Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019 ir 2019 m. spalio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019, kurios savo reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir taikytina teise yra iš esmės analogiškos nagrinėjamam, be kita ko, analogiškai aiškino ir taikė šiam ginčui aktualią Įstatymo nuostatą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

39.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.  

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.