Administracinė byla Nr. A-2277-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00302-2015-8

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1; 61.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo M. R. skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir M. R. bei trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Liteckus“ dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas), 2015 m. balandžio 28 d. pateikė teismui prašymą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. 13.6-968 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Palangos mieste“; 2) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 900 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui M. R.“; 3) taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą M. R. (toliau – ir atsakovas) atlyginti valstybei turto – 1,3459 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (šiuo metu žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) vertę, buvusią nuosavybės teisių atkūrimo metu – 359 552 Eur sumą.

Pareiškėjas nurodė, kad iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2015 m. kovo 6 d. raštu Nr. 16SD-237-(14.16.9) pateiktos informacijos nustatyta, jog atsakovui neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į jo senelio brolio M. (M.) R. turėtą žemę. Atsakovas 1992 m. sausio 10 d. pateikė prašymą Palangos miesto agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į M. R., M. s., valdytą žemę, Kretingos apskrityje, Palangos valsčiuje, Šventosios kaime pagal dabartinį suskirstymą, esančią (duomenys neskelbtini). Ginčijamais Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. įsakymu ir sprendimu atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant nuosavybėn natūra laisvą (neužstatytą) 1,3459 ha žemės sklypą turėtoje vietoje, esantį (duomenys neskelbtini). Šio įsakymo ir sprendimo pagrindu žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. 2005 m. lapkričio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas ginčo žemės sklypą pardavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Interlitus“. Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 4-4433-(1.3), prašant UAB „Interlitus“, patvirtinti žemės sklypo sprendiniai ir sklypai, buvę (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), padalinti į 11 atskirų žemės sklypų, ginčo sklypas, buvęs (duomenys neskelbtini), padalintas į du atskirus žemės sklypus: kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis 2012 m. vasario 6 d. įvykusių varžytinių rezultatais, UAB „Interlitus“ įgaliotas asmuo Turto varžytinių aktu 2012 m. vasario 14 d. perdavė UAB „Litectus“ nuosavybėn žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas paaiškino, jog, išnagrinėjus atsakovo giminystės ryšį su buvusiu savininku M. R. įrodančius dokumentus, nustatyta, kad atsakovas buvo sūnus M. R., J. s., todėl jis galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į senelio J. R., M. s., žemę, bet prašymą pateikė į senelio brolio M. R., M. s., žemę. Skundžiamais administraciniais aktais atsakovui neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, nes jis neatitiko nustatytų reikalavimų asmenims, turtintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjas teigė, jog priėmus ginčijamus aktus buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) 2, 5, 9 ir 10 straipsnių, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka), 11 ir 14 punktų nuostatos.

Pareiškėjas pažymėjo, kad, panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu atkurtos nuosavybės teisės, turėtų būti taikoma restitucija, t. y. atsakovas privalėtų grąžinti 1,3459 ha žemės sklypą, įgytą neteisėtų administracinių aktų pagrindu, valstybės dispozicijon, tačiau jis minėtą žemės sklypą pagal pirkimo-pardavimo sutartį už 1 500 000 Lt (434 430,03 Eur) pardavė UAB „Interlitus“, o 2012 m. vasario 14 d. varžytinių aktu nuosavybės teisės į ginčo sklypą perėjo UAB „Litectus“. Pareiškėjas pabrėžė, jog asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Atsakovas laikytinas nesąžiningu įgijėju, nes jis nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdė ne į turto savininko vaikui, kuris buvo miręs vaikas, tekusią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, ir tokiu būdu neteisėtai įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. R. turėtą žemę.

Pareiškėjas nurodė, jog nereiškiami reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais UAB „Interlitus“ ir UAB „Litectus“, kadangi jie laikytini sąžiningais įgijėjais. Atsakovas, negalėdamas grąžinti ginčo žemės sklypo, įgyto neteisėtų administracinių aktų pagrindu, valstybės dispozicijon natūra, privalėjo atlyginti valstybei šio žemės sklypo vertę pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.146 str.). Remdamasis tuo pareiškėjas teigė, jog skundžiamo įsakymo priėmimo metu žemės sklypo vertė buvo 359 552 Eur, kurią ir prašė atlyginti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad senaties terminas nebuvo suėjęs, todėl nebuvo pagrindų bylai nutraukti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.

NŽT nurodė, kad ji 2015 m. kovo 6 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą ir prašė inicijuoti teisminį procesą dėl viešojo intereso gynimo, restitucijos taikymo natūra ir turto išreikalavimo iš atsakovo, neteisėto valdymo bei su juo susijusių administracinių aktų bei civilinių sandorių panaikinimo. NŽT nurodė sutinkanti su pareiškėjo prašymo argumentais.

Atsakovas M. R. prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsakovas teismo prašė atsisakyti ginti viešąjį interesą, nes praėjo nepateisinamai ilgas laiko tarpas nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Atsakovas teigė, kad 1992 m. sausio 10 d. teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. R. žemę jis elgėsi sąžiningai, tikslo apgauti ar kitaip suklaidinti valstybės institucijų ir/ar pareigūnų neturėjo. Atsakovas, teikdamas prašymą, nurodė visas jam žinomas aplinkybes, nurodė ir tai, kad atkuriamos nuosavybės teisės į M. R. (mirusio 1957 m.) turėtą žemę. Šios aplinkybės buvo žinomos Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, kuri priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Pateiktame 1992 m. sausio 10 d. prašyme nurodyta dar viena pretendentė – L. G., prisistačiusi kaip anūkė, tačiau ji giminystės ryšio neįrodė ir jai nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Atsakovo giminystės ryšys buvo įrodytas per tėvo giminystės liniją ir NŽT galėjo atkurti nuosavybės teises į jo dėdės valdytą žemę, kadangi jis buvo vienintelis paveldėtojas. Atsakovas tvirtino, jog jo dėdės, tėvo ir senelio ryšys buvo artimas, M. R. seneliui perleido daug vertingų dovanų, kurias vėliau paveldėjo atsakovas. Pastebėtina, kad tuo pačiu metu prašymą atkurti nuosavybės teises į jo senelio J. R. žemę pateikė atsakovo dėdė A. J. R. (miręs 2013 m.).

Atsakovo vertinimu, atsakomybę dėl pasekmių turėjo prisiimti institucija, kuri vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Palangos miesto žemėtvarkos skyriui jau 2003 m. buvo kilę neaiškumų dėl tinkamo pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą. Priešingai, nei teigė pareiškėjas, 2007-2012 m. laikotarpiu (po nuosavybės teisių atkūrimo) atsakovui nebuvo siųsti jokie pranešimai dėl giminystės ryšio patikslinimo, apie juos atsakovas sužinojo tik susipažinęs su nuosavybės teisių atkūrimo byla. Atsakovas pažymėjo, kad institucija sąmoningai delsė priimti sprendimus, kurie jam sukėlė neigiamas pasekmes, nesiėmė veiksmų pažeidimams pašalinti, kai nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės buvo žinomos dar 2003 m. ir 2007 m., todėl 12 metų trukęs delsimas buvo nepagrįstai ilgas ir todėl bylos nagrinėjimas turėtų būti nutrauktas.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad žalą privalėjo atlyginti kalti asmenys, kurie piktnaudžiavo ir/ar netinkamai atliko savo pareigas, todėl atsakovas kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litectus“ prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

UAB „Litectus“ paaiškino, jog ji 2012 m. vasario 6 d. įvykusiose viešosiose varžytinėse iš UAB „Interlitus“ įsigijo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Varžytinių akto pagrindu 2012 m. kovo 20 d. UAB „Litectus“ nuosavybės teisė į žemės sklypus buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. UAB „Litectus“ buvo sąžininga nekilnojamojo turto įgijėja, todėl atsakovo numanomas nesąžiningumas neturėjo jokios įtakos jos, kaip ginčo žemės sklypų įgijėjos, sąžiningumui.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo, jog keliamais reikalavimais pareiškėjas siekė apginti viešąjį interesą, taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą. Taigi valstybinės žemės apsauga ir disponavimo ja teisėtumo klausimas buvo neabejotinai susijęs su visos visuomenės, t. y. viešuoju, interesu.

Dėl kreipimosi į teismą termino teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika, nurodė, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnį, sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Byloje nustatyta, kad pirminę informaciją apie pažeistą viešąjį interesą Klaipėdos apygardos prokuratūra gavo 2015 m. kovo 9 d. – NŽT 2015 m. kovo 6 d. raštu Nr. 16-SD-237-(14.16.9.). Minėtame rašte NŽT nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 13.6-968 ir 2005 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 900 atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant nuosavybėn natūra laisvą (neužstatytą) 1,3459 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (žemės sklypas suformuotas buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėje), pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, nes atsakovas neturėjo teisės pretenduoti į senelio brolio M. R. turėtą žemę. Darytina išvada, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra 2015 m. kovo 9 d. gavo informaciją apie būtinybę ginti pažeistą viešąjį interesą teismine tvarka, kadangi NŽT nesuteikta kompetencija administracine tvarka panaikinti savo priimtus aktus, kuriuose asmenims suteiktos tam tikros teisės ar įtvirtintos pareigos. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. balandžio 8 d., t. y. nepraleidęs Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinto 30 dienų termino.

Dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas Palangos miesto agrarinės reformos tarnybai 1992 m. sausio 10 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. R., M. s., iki 1940 metų nacionalizavimo valdytą 7 ha žemės plotą Šventosios k., Palangos valsč., Kretingos apskrityje ((duomenys neskelbtini)), nurodydamas, kad savininkas bei jo sutuoktinė buvo mirę, o atsakovas buvo jų sūnus. Taigi prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė atsakovas M. R., kuris buvo M. R., J. s., sūnus, o J. R., M. s., anūkas. Pagal giminystės liniją J. R., M. s., ir M. R., M. s., buvo broliai, atitinkamai M. R., M. s., buvo atsakovo tėvo M. R., J. s., dėdė, t. y. šoninės giminystės linijos giminaičiai (CK 3.133 str.). M. R., M. s., testamentas teismui nebuvo pateiktas, todėl, nesant pagal Atkūrimo įstatymą išvardintų asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, niekas negalėjo pretenduoti į M. R. turėtą nuosavybės teise žemę. Atsakovas turėjo teisę pretenduoti į tėvo M. R. ir senelio J. R. nuosavybės teise turėtą žemę, tačiau prašymą pateikė į senelio brolio M. R. žemę, klaidingai nurodydamas, kad jis buvo jo įpėdinis (sūnus). Atsakovas turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į savo tėvo M. R. ar senelio J. R. turėtą žemę, tačiau nepretendavo pasinaudoti šia teise, o perleido ją savo dėdei A. R., J. s. Šios aplinkybės leido daryti išvadą, kad atsakovas žinojo nuosavybės teisių atkūrimo tvarką, tačiau ja pasinaudojo netinkamai.

Teismas pabrėžė, jog byloje nebuvo ginčo dėl to, kad skundžiamais Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. įsakymu ir sprendimu atsakovui neteisėtai, pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant nuosavybėn natūra laisvą (neužstatytą) ginčo žemės sklypą. Atsakovas atsiliepime į skundą ir jo atstovas teismo posėdžio metu pripažino faktą, kad atsakovui nuosavybės teisės į M. R. turėtą žemę atkurtos neteisėtai. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymas numatė galimybę atkurti nuosavybės teises tik į tiesiosios giminystės linijos giminaičių (CK 3.132 str. 1 d.) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje nebuvo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į senelio brolio M. R. iki nacionalizacijos valdytą 1,3459 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl priimti Klaipėdos apskrities viršininko administraciniai aktai atsakovo atžvilgiu laikytini nepagrįstais ir naikintini, nes jais atkurtos nuosavybės teisės į žemę asmeniui, kuris tokios teisės pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį neturėjo. Priimti skundžiami aktai buvo neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams.

Dėl restitucijos taikymo teismas nustatė, kad pripažintais negaliojančiais administraciniais aktais atsakovui perduotas neatlygintinai nuosavybėn 1,3459 ha žemės sklypas vėliau atlygintinai, t. y. už 1 500 000 Lt (434 430,03 Eur), perleistas UAB „Interlitus“, kuriai bankrutuojant minėtą žemės sklypą iš varžytinių 2012 m. vasario 14 d. įsigijo trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litectus“. Šios perleidimo sutartys byloje neginčytinos, nes šių asmenų nesąžiningumas byloje neįrodinėtas, jie laikytini sąžiningais įgijėjais. Taigi, kadangi nagrinėjamu atveju žemės sklypo nebuvo galima išreikalauti iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo ir nebuvo aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens.

Teismas pažymėjo, jog CK 6.241 straipsnio 1 dalyje numatytų išimčių, kai negalima išreikalauti be pagrindo įgyto turto, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 str. 2 d.). Byloje nenustatyta, kad atsakovas, pripažintų negaliojančiais administracinių aktų pagrindu įgydamas turtą, veikė nesąžiningai, nes prašymo atkurti nuosavybės teises turinys kėlė abejonių ir buvo klaidinančio turinio. Atsakovo kaltė šioje byloje įrodinėta tuo, kad atsakovas žinojo arba turėjo žinoti, kad žemė jam suteikiama pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas privalėjo atlyginti didžiausią turto vertę, t. y. ginčo žemės sklypo vertę, buvusią jo gavimo metu 2005 m. kovo 15 d.

Atsakovas nesutiko su restitucijos taikymu ir manė, kad atsakomybę dėl pasekmių turėjo prisiimti institucija, kuri vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Ginčo dėl nuosavybės teise perduoto žemės sklypo vertės tarp šalių nebuvo.

Teismas pastebėjo, kad pati valstybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, vertino atsakovui neatlygintinai nuosavybėn perduoto žemės sklypo vertę, t. y. nustatė, kad 1,3459 ha ploto sklypo vertė buvo 1 241 461,00 Lt (359 552,00 Eur), šiuo pagrindu atsakovas įregistravo savo nuosavybės teises į jam perduotą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą. Nustačius, kad restitucija taikoma dėl atsakovo kaltės, atsakovas privalėjo atlyginti didžiausią turto vertę. Pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį, taikant restituciją, piniginiu ekvivalentu iš atsakovo valstybei priteistina valstybės institucijos pagal nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančius aktus nustatyta šio žemės sklypo vertė, t. y. didžiausia turto vertė, kuri buvo nustatyta jo gavimo metu 2005 m. kovo 15 d. – 359 552,00 Eur.

III.

Atsakovas M. R. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas atsiliepimo į skundą argumentais. Atsakovas dar kartą pabrėžia, jog jo giminystės ryšys su senelio broliu M. R. įrodytas per tėvo giminystės liniją, atsakovo tėvo ir senelio ryšys su dėde buvo artimas, todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl šis giminystės ryšys kvestionuojamas. Pažymėtina, kad atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo byloje informaciją iš dalies teikė jo dėdė A. R., kuris tuo pat metu siekė atkurti nuosavybės teisę į atsakovo seneliui J. R. priklausiusią žemę. Pareiškėjas teigia veikęs pagal institucijų nurodymus, jokių dokumentų neklastojęs ir sąžiningai manęs, jog atliko teisėtus veiksmus. Atsakovas nuomone, atsakomybę dėl kilusių pasekmių turėjo prisiimti institucija, kuri vykdė nuosavybės atkūrimo procedūrą. Be to, duomenys apie numanomai neteisėtą nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimą NŽT buvo žinomi dar 2003 m. ir 2007 m., kilus klausimams dėl tinkamo pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl NŽT delsimas kreiptis į prokurorą laikytinas nepateisinamai ilgu. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas prašymą teismui pateikė nepraleidęs skundo padavimo termino.

Atsakovas taip pat nurodo apie tai, kad nuosavybės teisė jam atkurta į senelio brolio žemę, sužinojęs tik gavęs NŽT 2014 m. gruodžio 12 d. pranešimą. Atsakovas, 1992 m. teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, siekė atkurti nuosavybės teises į seneliui J. R. priklausiusią žemę. Atsakovui nėra žinoma, kodėl šiame prašyme atsirado kitos aplinkybės, ir jis mano, kad pateiktas prašymas galėjo būti suklastotas. Nepaisant to, NŽT privalėjo patikrinti pateiktus duomenis ir atsakovą laiku informuoti apie pasikeitimus. Atsakovas įtaria, kad jo dėdė A. R. (miręs 2013 m.), veikdamas kartu su NŽT darbuotojais, nusikalstamais ketinimais sudarė situaciją, pagal kurią A. R. buvo atkurta nuosavybės teisė į J. R. priklausiusią žemę, o atsakovui, pažeidžiant įstatymus ir klastojant dokumentus – į J. R. broliui priklausiusią žemę, nuo atsakovo nuslepiant tikruosius faktus ir ketinimus. Teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, nors atsakovas teismui ir pateikė pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kopiją, kurį atsisakyta pradėti dėl suėjusio senaties termino.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentu, jog apie tai, kad nuosavybės teisės atkurtos ne į J. R., o į jo brolio M. R. žemę, jis sužinojo tik 2014 m. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad 1948 m. liepos 20 d. atsakovas pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkyrimo į senelio brolio M. R. valdytą žemę. Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. sprendime Nr. 900, kuriuo atsakovui atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, šio sklypo buvęs savininkas – M. R. – įvardytas sprendimo tekste. Be to, pats atsakovas nurodė, o jo tėvo ir senelio ryšys su M. R. buvo artimas, todėl atsakovas nuosavybės teisių atkūrimą į senelio brolio žemę suprato kaip nuosavybės teisių atkūrimą į giminės turtą. Pareiškėjas pažymi, kad abejonės dėl atsakovo giminystės ryšio su M. R. NŽT kilo 2007 m. pabaigoje, todėl atsakovas buvo įvairiais raštais kviestas atvykti į instituciją ir pateikti papildomus giminystės ryšį su buvusiu ginčo žemės sklypo savininku patvirtinančius dokumentus. Papildomi dokumentai (santuokos, mirties ir gimimo liudijimai) buvo pateikti 2014 m. lapkričio 28 d., todėl NŽT Palangos skyriaus vedėjas tik 2014 m. gruodžio 2 d. įsakymu nusprendė nutraukti atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į M. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę (dar neatkurtus žemės sklypus). Taigi NŽT kreipimasis į prokuratūrą 2015 m. kovo 6 d. nelaikytinas nepateisinamai ilgu delsimu, užkertančiu galimybę ginčyti neteisėtus administracinius aktus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti.

NŽT nurodo, kad 2007 m. NŽT Palangos skyriaus specialistai pakartotinai išnagrinėjo buvusio ginčo žemės sklypo savininko M. R. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius duomenis bei atsakovo papildomai pateiktus dokumentus ir nustatė, kad M. R. buvo atsakovo senelio brolis. Atsakovas minėtus papildomus dokumentus pateikė tik 2014 m. lapkričio 28 d. Laikytina, kad institucija apie įvykusią klaidą sužinojo būtent šią dieną. Pakartotinio nagrinėjimo metu NŽT konstatavo, kad nuosavybės teisės atsakovui buvo atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnius ir todėl NŽT Palangos skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 2 d. įsakymu nuspręsta nutraukti atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į M. R. turėtą žemę. Be to, NŽT 2015 m. kovo 6 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą, prašydama inicijuoti teisminį procesą dėl restitucijos taikymo natūra, turto išreikalavimo iš atsakovo neteisėto valdymo ir su tuo susijusių administracinių aktų bei civilinių sandorių panaikinimo. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, 2015 m. balandžio 8 d. kreipęsis į teismą, nepraleido Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinto 30 dienų termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu pareiškėjo skundas buvo patenkintas.

Ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Sprendžiant dėl termino skundui paduoti, pažymėtina jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirminę informaciją apie pažeistą viešąjį interesą Klaipėdos apygardos prokuratūra gavo 2015 m. kovo 9 d. – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 6 d. raštu Nr. 16-SD-237-(14.16.9.). Minėtame rašte Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 13.6-968 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Palangos mieste“ ir 2005 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 9000 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui M. R.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės M. R., grąžinant nuosavybėn natūra laisvą (neužstatytą) 1,3459 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, nes M. R. neturėjo teisės pretenduoti į senelio brolio M. R. turėtą žemę. Pareiškėjas su prašymu į teismą kreipėsi 2015m. balandžio 8d., t.y. nepraleidęs vieno mėnesio termino nuo to momento, kai tapo žinoma apie viešojo intereso pažeidimą.

Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog Klaipėdos apygardos prokuratūra 2015 m. kovo 9 d. gavusi informaciją apie būtinybę ginti pažeistą viešąjį interesą teismine tvarka, į teismą kreipėsi nepraleidusi ABTĮ 33 straipsnyje numatyto 30 dienų termino. Toks ABTĮ 33 straipsnio nuostatų aiškinimas visiškai atitinka Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bylose, kuriose į teismą su prašymu ginti viešąjį interesą, kreipiasi prokuroras.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas M. R., turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į senelio J. R., brolio M. R. iki nacionalizacijos valdytą 1,3459 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Dėl to Klaipėdos apskrities viršininko priimti administraciniai aktai, kuriais M. R. atkurtos nuosavybės teisės į jo senelio J. R. brolio M. R. iki nacionalizacijos valdytą 1,3459 ha žemės plotą, yra neteisėti ir naikintini, nes jais atkurtos nuosavybės teisės į žemę asmeniui, kuris tokios teisės pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį neturėjo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog argumentas, kad atsakovo tėvo ir senelio ryšys su dėde buvo artimas, nagrinėjamoje situacijoje neturi jokios reikšmės, nes tokio giminystės ryšio, koks yra tarp M. R. ir jo senelio brolio, kaip suteikiančio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, Atkūrimo įstatymas nenumato.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl šioje byloje taikytos restitucijos, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Šioje byloje nustatyta, kad pripažintais neteisėtais administraciniais aktais atsakovui M. R. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 1,3459 ha žemės sklypas vėliau atlygintinai, t.y. už 1500000 Lt, perleistas UAB „INTERLITUS“. Šiai įmonei bankrutavus, ginčo žemės sklypą iš varžytinių 2012 02 14 įsigijo tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Litectus“.

Iki turto grąžinimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos ir tik valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvusiam savininkui atkuriamos savininko teisės į tokį turtą. Todėl pripažinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, negaliojančiu, asmens nebegalima laikyti teisėtu žemės savininku ir turtas iš jo gali būti išreikalaujamas taikant restituciją (CK 6.145 str. 1d.).

Prokuroras nagrinėjamoje byloje ginčo sklypo perleidimo sutarčių neginčijo, žemės sklypo įgijėjų nesąžiningumo byloje neįrodinėjo, todėl jie laikytini sąžiningais įgijėjais. Byloje aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, nenustatyta (CK 4.96 str. 2d.). Todėl daryti išvada jog nagrinėjamoje byloje žemės sklypo restitucija natūra negalima. CK 6.146 straipsnis numato, kad tais atvejais, kai restitucija natūra neįmanoma, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Jei administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 str., kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens.

Apskaičiuojant piniginio ekvivalento dydį taikomos kainos, galiojusios tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti ( CK 6.147 str. 1d.).

Tais atvejais, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia (CK 6.147 str. 2d.).

Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 str. 2d.).

Įvertinus virš nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje svarbus nustatytinas aspektas yra tai ar privalantis grąžinti turtą asmuo buvo sąžiningas. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą mažiausią turto vertę, o jei nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės – piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą didžiausią turto vertę.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas M. R. nuosavybės teisių atkūrimo procese pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo senelio brolio turėtą nuosavybę. Nei viena galiojusi ar galiojanti Atkūrimo įstatymo redakcija nenumatė ir nenumato galimybės atkurti nuosavybės teises esant tokiam giminystės ryšiui. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas M. R. inicijavo nuosavybės atkūrimo procesą bei dalyvavo jame veikdamas nesąžiningai, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad žemė jam suteikiama pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo nuostatas. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas M. R. privalo atlyginti didžiausią turto vertę, t. y. turto vertę, buvusią jo gavimo metu 2005 03 15 (CK 6.147 str. 2d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vadovaujantis LR Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (redakcija galiojusi nuo 2004 11 12 iki 2006 11 05) patvirtinta Žemės įvertinimo metodika, grąžintinas nuosavybėn 1,3459 ha ploto ginčo sklypas buvo įvertintas 1241461,00 Lt (b.l. 17).

Atsižvengiant į nustatytas faktines aplinkybes bei išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažinęs negaliojančiais administracinius aktus, kuriais neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovui M. R. ir neatlygintinai perduotas 1,3459 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1241461,00 Lt, bei pagrįstai nustatęs, kad restitucija taikoma dėl atsakovo kaltės todėl M. R. privalo atlyginti didžiausią turto vertę, padarė teisingą išvadą, kad taikant restituciją piniginiu ekvivalentu iš atsakovo M. R. valstybei priteistina valstybės institucijos pagal nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančius aktus nustatyta šio žemės sklypo vertė, t. y. didžiausia turto vertė, kuri buvo nustatyta jo gavimo metu 2005 m. kovo 15 d., 359552,00 Eur (1241461,00Lt).

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                              Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                            Dalia Višinskienė