Civilinė byla Nr. 2A-22-302/2015

                             Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00114-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija: 30.2.; 121.; 121.18.(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eglės Surgailienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Viktoro G. G. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovams Viktorui G. G. ir A. G., trečiajam asmeniui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl neteisėtai pastatytų statinių nugriovimo,

n u s t a t ė:

              I.              Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras gindamas viešąjį interesą prašė įpareigoti statytoją V. G. G. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti 3,0401 ha miškų ūkio paskirties žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatytus ūkinį pastatą (3,8 m x 5,0 m) ir priestatą prie ūkinio pastato (5,0 m x 7,0 m). Nurodė, kad 2012-09-13 Vilniaus apygardos prokuratūroje gautas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012-09-10 raštas Nr. (23.34)-2D-13006 „Dėl statinių miškų ūkio paskirties žemėje Zelvės kaime, Vievio seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje“. Nustatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2011-02-22 V.G. G. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-110222-00023 dėl savavališkos statinio statybos - ūkinio pastato (3,8 m x 5,0m) ir priestato prie ūkinio pastato (5,0 x 7,0 m). 2011-03-14 reikalavimu „Pašalinti savavališkos statybos padarinius“ Nr. RE-135 buvo pareikalauta iki 2011-09-30 pašalinti savavališkos statybos padarinius: demontuoti pastatytą ūkinį pastatą ir priestatą prie ūkinio pastato, šis terminas buvo pratęstas, tačiau patikrinus 2012-08-14 buvo nustatyta, kad savavališkos statybos padariniai nepašalinti ir reikalavimas neįvykdytas. Statytojas pažeidė kitų teisės aktų, reglamentuojančių statybas miškų ūkio paskirties žemėje, imperatyvias nuostatas, ribojančias statybas miškų ūkio paskirties žemėje - Miškų įstatymo 2 str. 3 d., Žemės įstatymo 26 str. 1 d. Iš 2011-02-22 savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-110222-00023 ir jo priedų matyti, jog 2011-02-21 buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-357, kuriame užfiksuota, jog 2011-02-18 atlikus patikrinimą nustatyta, kad ūkinis pastatas pastatytas už namų valdos sklypo ribų, t.y. miškų ūkio paskirties sklype kadastrinis Nr. 7942/0003:57, statytojas V. G. G.. Ūkinis pastatas rastinis, vieno aukšto, stogas šlaitinis, išmatavimai 3,8x5 m, statybos metai 2001. Prie šio pastato priblokuotas garažas (sandėlis), vieno aukšto, sienos medinės karkasinės, stogas šlaitinis, išmatavimai7x5 m. baigtas statyti 2005 metais. Nurodo, kad iš VĮ „Registrų centras“ išrašo (registro Nr. 42/6543) apie žemės sklypą kadastrinis Nr. 7942/0003:57, matyti, jog jame nėra registruota pastatų. Nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą šiuo metu registruotos A. G. vardu, registravimo pagrindas - 2012-10-10 dovanojimo sutartis Nr. RJ-3492. Iš VĮ „Registrų centras“ dokumentų matyti, jog 1999-08-13 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 7-459 V. G. G. iš G. K. pirko 3,2593 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame miškas sudaro 3,2089 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). 2000-05-25 V. G. G. pateikė prašymą pakeisti dalies jam priklausančio žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) paskirti iš miško paskirties į kitą valdą. 2000-06-26 potvarkiu Nr. 82 Elektrėnų savivaldybės meras patvirtino V. G. G. žemės sklypo detalųjį planą. Pagal jį numatyta esamame 3,2953 ha sklypo plote suprojektuoti 0,2129 ha ploto namų valdos sklypą gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai. Vilniaus apskrities viršininko 2000-07-05 įsakymu Nr. 2324-79 atsižvelgiant į minėtus V. G. G. prašymą ir Detalųjį planą 3,2593 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) buvo padalintas į 3,0401 ha žemės sklypą, kuriam suteiktas kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) ir palikta miškų ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir 0,2192 ha žemės sklypą kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriam pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis iš miškų ūkio pakeista į kitos paskirties (namų valdai). Padalijus žemės sklypą, 3,0401 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) ( kurį sudaro 3,0057 ha miško ir 0,0344 ha keliai) nustatyta žemės sklypo naudojimo sąlygos - miško naudojimo apribojimai - 30057 kv. m. Nurodė, kad 2000-07-14 V. G. G. buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 486, kuriuo leista žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) statyti gyvenamąjį namą ir 5,03x3,83 ploto pagalbinį pastatą. Gyvenamasis namas suprojektuotas sklypo šiauriniame kampe, pagalbinis - sklypo pietrytiniame kampe. Iš Elektrėnų savivaldybės administracijos gautų dokumentų matyti, jog 2009-12-18 įsakymu buvo patvirtintas detalusis žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) planas, kuriuo iš esmės pakeista 2000-06-26 Elektrėnų savivaldybės mero potvarkiu Nr. 82 patvirtintame detaliajame plane bei 2000-07-14 V. G. G. išduotame leidime vykdyti statybos darbus Nr. 486 numatyta gyvenamojo namo statybos vieta, numatant jį pietvakariniame sklypo kampe. Ūkinis pastatas detaliajame plane nenumatytas. Pagal šį detalųjį planą, 2011-01-24 Elektrėnų savivaldybės administracija išdavė statybą leidžiantį dokumentą statytojui V. G. G. Nr. LNS-06-110124-00005 pagal kurį žemės sklype kadastrinis Nr. 7942/0003:58 leista statyti gyvenamąjį namą. Statyti ūkinio pastato nenumatyta. Inspekcijos 2012-12-12 išvadoje Nr. G-(1.15)-2D-18457 nurodyta, jog pagal 2000-07-14 statybos leidimo Nr. 426 išdavimo metu galiojusios organizacinio tvarkomojo reglamento STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ (Žin., 1999, Nr. 84-2510; 2000, Nr. 11-273) A priedo „Pagalbinių statinių (darbų), kuriuos statyti (atlikti) nereikia leidimo, sąrašas“ redakcijos 3.2 punktą, vieno aukšto ūkio pastatams iki 50 m užstatyto ploto, šiltnamiams, atskirai stovintiems žiemos sodams ir kitiems gyvenamojo namo priklausiniams kaimo sodybose (gyvenamojo namo priestatas nėra jo priklausinys) statybos leidimas buvo neprivalomas, tačiau juos buvo galima statyti suderintame sklypo plane numatytoje vietoje. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2012-10-09 rašte Nr. R2-2657 nurodyta, jog į žemės sklypą kadastrinis Nr.: . Kazokiškių k.v., patenka Kaišiadorių miškų urėdijos Paparčių girininkijos 136 kvartalo 7-10 ir 12-15 taksaciniai sklypai, į žemės sklypą kadastrinis Nr.: (duomenys neskelbtini) Kazokiškių k.v., patenka Kaišiadorių miškų urėdijos Paparčių girininkijos 136 kvartalo 7, 13 ir 14 taksaciniai sklypai, kurie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruoti pagal 2002 metų miškų inventorizacijos duomenis. Kaišiadorių miškų urėdijos Paparčių girininkijos 136 kvartalo 7-10 ir 12-15 taksacinių sklypų ribos, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre nėra tikslintos. Pagal Miškų įstatymo 2 str. 3 d. (galioja nuo 2001 04 25 (Žin., 2001, Nr. 35-1161) miško žemė - tai apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-14 nutarime byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 (Žin., 2006, Nr. 30-1050) aiškindamas Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, konstatavo, kad miško žemėje (miškų ūkio paskirties žemėje) galima statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus (įrenginius), tuo tarpu kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės, nei Miškų įstatyme, nei Žemės įstatyme nėra. Nurodė, kad minėtos Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatos dėl su mišku, miškų ūkiu nesusijusių pastatų statybų miškų ūkio paskirties žemėje negalimumo, kuriuos minėtu 2006-03-24 nutarimu išaiškino Konstitucinis teismas, galiojo ūkinio pastato, jo priestato statybų metu (2001 metais, 2005 metais), jos galioja ir šiuo metu. Kadangi įstatymas turi aukštesnę teisinę galią nei Vyriausybės nutarimu patvirtinti reglamentai, akivaizdu, kad jais remtis ir pateisinti pastatų, nesusijusių su miškų ūkio veikla statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalima. Kaip minėta, teisės aktai draudė ir draudžia statybas miško žemėje, todėl laikytina, kad ūkinio pastato ir jo priestato statyba pažeidžia minėtų teisės aktų - Miškų įstatymo 2 str. 3d., (redakcija nuo 2001-04-25) ir Žemės įstatymo 26 str. ld. (redakcija nuo 2004-02-21, ) ar 40 str. (redakcija nuo 2000-05-24)) reikalavimus. Šiuo atveju V. G. G., įgydamas nuosavybės teisėn miškų ūkio paskirties žemės sklypą minėta 1999-08-13 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 7-459, vėliau ėmėsi veiksmų dėl sklypo padalijimo ir dalies sklypo paskirties pakeitimo, tuo siekdamas realizuoti statytojo teisę būtent sklype su pakeista paskirtimi. Dėl šių priežasčių jis teisėtų lūkesčių realizuoti statytojo teises miško ūkio paskirties žemės sklype kadastrinis Nr. 7942/0003:57 neįgijo ir negalėjo įgyti. Ieškovas taip pat pažymėjo, jog šiame sklype statybų nenumatė nė vienas iš paminėtų administraciniais aktais patvirtintu teritorijų planavimo dokumentų. Ginčyti kurį nors administracinį aktą nėra pagrindo, todėl šiuo atveju taikytinas bendras 10 metų ieškininės senaties terminas. Nurodė, kad prokuratūra apie galimą pažeidimą sužinojo tik 2012-09-12, todėl senaties termino nepraleido.

Atsakovai V. G. G. ir A. G. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti bei taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad Ūkinis pastatas su priestatu pradėtas statyti dar 2001 m. Ieškovas kreipėsi i teismą tik 2013 m. sausio mėnesį, t. y. praėjus dvylikai metų nuo Ūkinio pastato su priestatu statybos pradžios. Atsakovai negalėjo protingai tikėtis, jog praėjus tokiam ilgam laiko tarpui bus teisme keliamas ūkinio pastato su priestatu statybos teisėtumo klausimas bei reikalaujama jį nugriauti. Akivaizdu, kad tokie ieškovo siekiai ir veiksmai neužtikrina jau susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo, sumenkina pasitikėjimą valstybės institucijomis bei tuo pačiu pačia valstybe. Nurodė, kad su ieškovo ieškiniu yra pateiktas 2012-09-10 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kreipimasis į Vilniaus apygardos prokuratūrą „Dėl statinių miškų ūkio paskirties žemėje Zelvės kaime, Vievio seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje“ Nr. (23.24)-2D-13006. Taigi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos parengė kreipimąsi praėjus daugiau nei 10 metų nuo Ūkio pastato su priestatu statybos ir toks uždelstas administracinio subjekto kreipimasis į Vilniaus apygardos prokuratūrą taip pat nėra ir negali būti pateisinamas bei toleruojamas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalį jeigu asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą reikalavimo neįvykdo ar negauna statybą leidžiančio dokumento, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija dėl įpareigojimo įvykdyti reikalavimą ne vėliau kaip per mėnesi nuo įpareigojimo termino pabaigos pati turi teisę kreiptis į teismą. Šiuo atveju Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos reikalavimo pašalinti savavališko statybos padarinius įvykdymo terminas baigėsi 2011-12-30. Pripažintina, jog Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio trukmės terminas yra ieškinio senaties terminas, kurio saistomas ir prokuroras, kuris ketina kreiptis ir kreipiasi į teismą viešojo intereso apsaugos tikslu. Ieškovas ieškinyje neneigia, kad apie galimą pažeidimą jis sužinojo 2012-09-12. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas vieno mėnesio ieškinio trukmės terminą yra praleidęs, todėl ieškiniui taikytina ieškinio senatis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovai nesutiko su ieškovu, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas bendrasis dešimties metų trukmės ieškinio senaties terminas, nes bendrasis ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) taikytinas tik tuo atveju, jeigu pareikštam reikalavimui nėra numatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, o CK 1.125 straipsnio 2 dalis leidžia sutrumpintus ieškinio senaties terminus nustatyti ne tik CK, bet ir kituose įstatymuose. Bylos atveju ieškovo ieškinio reikalavimų patenkinimas visiškai paneigtų susiklosčiusių teisinių santykių stabilumo principą, teisėtų lūkesčių principą, pažeistų viešąjį interesą, neatitiktų ieškinio senaties instituto tikslų. Nurodė, kad ūkinis pastatas su priestatu laikytini nesudėtingais statiniais ir statybą leidžiantis dokumentas — įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas supaprastintam projektui - šių statinių statybai nėra privalomas. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnis pateikia miško sąvoką, pagal kurią mišku laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Atsakovų manymu, pagal ieškovo byloje pateiktus įrodymus visiškai nėra aišku, ar Ūkinio pastato su priestatu statybos metu (2001 m.) Žemės sklype buvo miškas, atitinkantis miškui keliamus reikalavimus. Tuo tarpu ginčui spręsti teisiškai aktuali situacija egzistavusi iki ginčo statinių statybos. Be to, pažymėjo, jog jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą. Ūkinis pastatas su priestatu pagal savo pobūdį nėra sudėtingas statinys, kuris buvo pradėtas statyti daugiau nei prieš dešimt metų. Ūkinis pastatas nėra pastatytas saugomoje ar kokios kitokioje ypatingos reikšmės teritorijoje. Be to, statinys pastatytas privačioje žemėje. Ieškovas ieškiniu neįrodė, kad siekiamas pritaikyti pažeistų teisių gynimo būdas yra būtent efektyviausia, tinkamiausia ir proporcingiausia teisinė priemonė ir jog kitais būdais ir esančiomis priemonėmis iškilusių ginčytinų klausimų jau nebegalima išspręsti. Atsakovų manymu, šiuo atveju viešasis interesas nėra pažeidžiamas, o įpareigojimas statinį nugriauti būtų akivaizdžiai neproporcinga priemonė.

Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pilnai su juo sutinka ir prašė jį tenkinti. Nesutiko su tuo, kad pareikštas ieškinys yra tąsa nepareikšto inspekcijos ieškinio. Pažymėjo, jog miškas yra vertybė kuri turi būti ginama prokuroro, todėl ir  kreipėsi į prokuratūra. Nurodė, kad miške statyba negalima ir jokia statyba negali būti vykdoma. Atsakovų parengtas projektas dėl statinio rekonstrukcijos neturėtų būti patvirtintas, nes tokia statyba negalima miško paskirties žemėje. Statybos įstatymo 28 str. siejamas su savavališkos statybos padarinių šalinimu, o ieškinys teikiamas dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms todėl ieškinio senatis negali būti kildinama iš šio straipsnio. Iš foto nuotraukos matosi, kad už medžių yra gyvenamasis namas. Čia jokios medienos veiklos nesiruošiama vykdyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovą V. G. G. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti 3,0401 ha miškų ūkio paskirties žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatytus ūkinį pastatą (3,8 m x 5,0 m) ir priestatą prie ūkinio pastato (5,0 m x 7,0 m) ir sutvarkyti statybvietę statytojo lėšomis; V. G. G. nustatytu terminu neįvykdžius teismo reikalavimo nugriauti 3,0401 ha miškų ūkio paskirties žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatytus ūkinį pastatą (3,8 m x 5,0 m) ir priestatą prie ūkinio pastato (5,0 m x 7,0 m) ir sutvarkyti statybvietę statytojo lėšomis, nustatė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija turi teisę atsakovo V. G. G. lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Priimdamas sprendimą, teismas konstatavo, jog ūkinis pastatas (3,8 m x 5,0m) ir priestatas prie ūkinio pastato (5,0 x 7,0 m), laikytini I grupės nesudėtingais statiniais. Pažymėjo, jog Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatos dėl su mišku, miškų ūkiu nesusijusių pastatų statybų miškų ūkio paskirties žemėje negalimumo, kuriuos 2006-03-24 nutarimu išaiškino Konstitucinis teismas, galiojo ūkinio pastato, jo priestato statybų metu (2001 metais, 2005 metais), jos galioja ir šiuo metu. Todėl padarė išvadą, kad atsakovas V. G. G. pastatydamas statinius miško ūkio paskirties žemėje pažeidė imperatyvias įstatymų leidėjo nuostatas, reglamentuojančias statybą tokios paskirties žemėje, dėl to konstatavo, jog šie statiniai turi būti nugriauti. Įvertinęs šalių pateiktus argumentus dėl senaties termino taikymo šioje byloje, teismas konstatavo, kad šalims neginčijant administracinių aktų, o nustačius, kad savavalinė statyba miško paskirties žemėje prieštarauja ne priimtiems administraciniams aktams bet imperatyvioms įstatymo nuostatoms, padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra taikomas 1 mėnesio senaties terminas numatytas Statybos įstatyme, o taikytinas bendras 10 metų senaties terminas, kuris šiuo atveju nėra praleistas, nes kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, Vilniaus apygardos prokuratūra apie teisės pažeidimus aukščiau paminėtame sklype buvo informuota 2012-09-10, o ieškinys teisme gautas 2013-01-14. Spręsdamas klausimą, ar įpareigoti atsakovą nugriauti statinį ar jo nenugriauti, teismas įvertino savavališkai pastatytų priestatų įteisinimo galimybes. Pažymėjo, jog žemės sklypui, kuriame yra pastatytas Ūkinis pastatas ir jo priestatas  yra taikomi įstatymu reglamentuoti reikalavimai – statinių statyba miško paskirties žemėje yra negalima, leidžiama tik sandėliuoti išvežimui paruoštą medieną. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra galimas savavališkos statybos padarinių šalinimas, reglamentuotas Statybos įstatymu, t.y. leidimo gavimas tokių statinių statybai miško paskirties žemėje. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, jog nėra galimybės pertvarkyti statinius, nes statyba miško paskirties žemėje negalima, o statinių pritaikymas sandėliavimui šiame sklype taip pat yra negalimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį  skundą argumentai

Apeliantai V. G. G. ir A. G. pateikė apeliacinį skundą ir prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- atmesti ieškovo ieškinį, taikant Statybos įstatymo 28 str. 6 d. numatytą sutrumpintą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą; atsisakius taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą- pakeisti 2013-10-08 Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą- įpareigojant atsakovą V. G. G. per protingą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir sumokėjus Statybos įstatyme nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti teisės aktuose numatytą statybą leidžiantį dokumentą. Apeliantų manymu, teismas iš Statybos įstatymo 28 straipsnyje 7 dalies numatytų keturių galimų alternatyvų pasirinkęs sunkiausią, kraštutinę priemonę - įpareigojimą nugriauti statinius; pažeidė proporcingumo principą. Nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kad yra esmingai pažeidžiami kokie nors interesai. Ūkinis pastatas nėra pastatytas saugomoje ar kokios kitokioje ypatingos reikšmės teritorijoje. Be to, statinys pastatytas privačioje žemėje. Todėl, apeliantų manymu, teismo pritaikytas pažeistų teisių gynimo būdas nėra efektyviausia, tinkamiausia ir proporcingiausia teisinė priemonė ir jog kitais būdais ir esančiomis priemonėmis iškilusių ginčytinų klausimų jau nebegalima išspręsti. Šiuo atveju viešasis interesas nėra pažeidžiamas, o įpareigojimas statinį nugriauti yra akivaizdžiai neproporcinga priemonė. Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai pasisakė, kad Miško įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodomi medienos sandėliai nėra pastatai (statiniai), o kvalifikuotini tik kaip tam tikra vieta medienai taikyti. Pažymi, jog Žemės įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės“. Nurodo, jog sisteminis aktualaus Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 13 d. nutarimo, kuriame buvo nagrinėjamos ginčo santykiams aktualios Žemės įstatymo 26 str. bei Miškų įstatymo 2 str. nuostatos, aiškinimas neabejotinai leidžia suprasti, jog tam tikri specializuoti statiniai, gali būti statomi miškų ūkio paskirties žemėje. Todėl. teismo sprendime nurodomi poįstatyminiai teisės aktai, kuriuose medienos sandėliai galimai traktuojami ne kaip statiniai, o vieta medienai laikyti neatitinka įstatyminio reglamentavimo bei Konstitucinio teismo jurisprudencijos. Apeliantai taip pat nurodo, jog teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog šioje byloje nėra taikytinas Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nustatytas sutrumpintas vieno ieškinio senaties terminas, o taikytinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas. Ginčo ūkinis pastatas su priestatu pradėtas statyti dar 2001 m. Ieškovas kreipėsi į teismą tik 2013 m. sausio mėnesį, t. y. praėjus dvylikai metų nuo ūkinio pastato su priestatu statybos pradžios. Atsakovai negalėjo protingai tikėtis, jog praėjus tokiam ilgam laiko tarpui bus teisme keliamas ūkinio pastato su priestatu statybos teisėtumo klausimas bei reikalaujama jį nugriauti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju taikytinas bendrasis dešimties metų trukmės ieškinio senaties terminas, nes bendrasis ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) taikytinas tik tuo atveju, jeigu pareikštam reikalavimui nėra numatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad minėtas terminas yra išdėstytas SĮ 28 str., reglamentuojančiame specialios statybų priežiūrą vykdančios institucijos - VTPSI funkcijas, teises ir pareigas tuo atveju, kai yra nustatomos savavališkų statybų faktas. Minėtoje SĮ 28 str. 6d. yra nurodoma, jog tuo atveju, kai asmuo neįvykdo reikalavimo, ar negauna statybą leidžiančio dokumento, VTPSI dėl įpareigojimo įvykdyti reikalavimą ne vėliau kaip per mėnesį nuo įpareigojimo termino pabaigos kreipiasi į teismą. Toje pačioje dalyje toliau nurodoma, kad į teismą dėl savavališkai pastatyto statini nugriovimo ar išardymo taip pat gali kreiptis asmenys, kurių teisės ar teisėti interesais dėl savavališkos statybos yra pažeidžiami. Taigi, vertinant minėtos SĮ 28 str. 6d. normos konstrukciją, akivaizdu, jog šis terminas yra taikytinas tik VTPSI; jis taikytinas dėl įpareigojimo įvykdyti reikalavimą; iš formuluotės „kreipiasi“ (o ne „gali kreiptis“) akivaizdu, jog tai procedūrinis terminas, siekiantis užtikrinti operatyvesnį šios įstaigos darbą ir nepaliekantis vietos dispozityvumui. Ieškovas akcentuoja, kad šioje normoje niekur nėra minimas prokuroras ir jo teisę kreiptis į teismą dėl savavališkų statybų padarinių šalinimo ribojantis terminas. Kadangi nėra ginčijami administraciniai aktai, o ši savavališka statyba prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ieškovo manymu, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju taikytinas bendras 10 metų senaties terminas, kuris nėra praleistas. Pasisakydamas dėl skundo argumentų dėl sprendimu pritaikyto neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo proporcingumo nustatytiems pažeidimams, ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai remiasi kai kuriomis LAT nutartimis, kurios iš esmės neturi daug bendro su nagrinėta byla, kurioje priimtas skundžiamas sprendimas. Pažymi, kad ieškovas ieškinyje ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė LAT nutartis, kurios priimtos būtent viešojo intereso gynimo bylose, kai nagrinėtas statybų neteisėtumo ir jų padarinių šalinimo klausimas dėl to, kad statybos vykdytos miško žemėje. Šiose bylose pasisakyta ir dėl statybų miške ribojimo proporcingumo ir suderinimo miško žemės savininkų nuosavybės teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos principu.  Ieškovo manymu, skunde nurodomi teiginiai apie tai, kad sprendimas prieštarauja LAT praktikai dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, yra nepagrįsti. Proceso pirmosios instancijos teisme metu apeliantai akcentavo galimybę ginčo statinį pertvarkyti į medienos sandėlį, tačiau apeliantai iki šios dienos nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių Elektrėnų savivaldybės pritarimą atlikti tokius veiksmus. Akivaizdu, kad ginčo pastatas buvo pastatytas ne kaip medienos sandėlis, o kaip ūkinis pastatas, o apeliantai proceso metu akcentavo, kad jis funkciniu ryšiu susijęs su greta esančiu gyvenamuoju namų. Akivaizdu ir tai, kad jokios miškų ūkio veiklos, kurios vykdymui hipotetiškai galėjo kilti poreikis turėti medienos sandėlį, apeliantai nevykdė, nevykdo ir vykdyti neketina. Nei bylos nagrinėjimo metu, nei kartu su skundu apeliantai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jie ketina vykdyti miškų ūkio veiklą (miškotvarkos projektą ar pan.), todėl jų pateiktas projektas, kuriuo ūkinį pastatą siekiama „pertvarkyti“ į medienos sandėlį, vertintinas tik kaip priemonė formaliai, „popieriuje“ pakeisti esamo statinio statusą.

Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl, kad atsakovo pastatyti ginčo statiniai pažeidžia teisės aktų, reglamentuojančių statybas miškų ūkio paskirties žemėje, imperatyvias nuostatas. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis bei Konstitucinio Teismo išaiškinimu, miškų ūkio paskirties žemės sklype, Zelvės kaime, Vievio seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje ūkio pastato (3,8 m x 5,0 m.) ir priestato prie ūkio pastato (5,0 m x 7,0 m) statyba negalima ir nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad ginčo statiniai galėtų būtų įteisinami parengiant projektinę dokumentaciją ir gaunant statybą leidžianti dokumentą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad žemės sklype (kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)), kurio tikslinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio nuosavybės teise nuo 2012-10-10 priklauso atsakovei A. G., o nuo 2000-07-05 iki 2012-10-10 priklausė atsakovui V. G. G.. Taip atsakovai tais pačiais laikotarpiais nuosavybės teise valdė žemės sklypą (kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)), kuriame yra pastatytas gyvenamasis namas (b.l. 24-29).

2011-02-22 atsakovui V. G. G. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-110222-00023, kuriame nurodyta, jog ūkinis pastatas, kurio matmenys 3,8 x 5,0 m ir priestatas prie ūkinio pastato, kurio matmenys 5,0 x 7,0 m  pastatyti savavališkai miškų paskirties žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidžiant statybos įstatymo 15 str., 5 dalies 3 punktą - statinys ar jo dalis statomas ne projekte nurodytoje žemės sklypo vietoje ir pareikalavo iš statytojo V. G. G. sustabdyti statinio  statybą (b.l. 12-19).  2011-03-14 atsakovui V. G. G. taip pat buvo surašytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuriuo buvo pareikalauta iš atsakovo iki 2011-09-30 savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t.y. demontuoti pastatytą ūkinį pastatą su priestatu, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (b.l. 20-21). Šio reikalavimo atsakovai neįvykdė. Pirmos instancijos teismo sprendimu įpareigojus atsakovus nugriauti savavališkai pastatytą statinį, atsakovai su tokiu sprendimu nesutiko skundą motyvuodami tuo, jog sprendimas nugriauti statinį yra neproporcingas teisių gynimas, nes teismas turėjo nustatyti terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, taip pat savo skundą motyvavo ieškinio senaties praleidimu ir prašė ieškinį atmesti.

Kolegija su apeliantų nurodytais argumentais nesutinka.

Dėl proporcingumo principo pažeidimo

Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Europos Žmogaus Teisingumo Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad siekis nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendruomenės intereso ir individo pagrindinių teisių apsaugos lemia proporcingo pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo santykio poreikį (žr. pvz., Depalle v. France (GC), no. 34044/02, 29 March 2010; Kozacio?lu v. Turkey, no. 2334/03, 19 February 2009).

Konstitucinis Teismas, 2006 m. kovo 14 d. nutarime pažymėjęs ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę miško reikšmę aplinkai, lemiančią miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus, akcentavo ir tai, kad tokie apribojimai, suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.

Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog aptartieji Miškų ir Žemės įstatymuose nustatyti ribojimai (t. y. dėl statybų miško žemėje ir miškų ūkio žemėje), – ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai,– yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, ir kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija.

Apeliantai proporcingumo principo pažeidimą argumentuoja tuo, kad teismas, įpareigodamas juos nugriauti neteisėtai pastatytus statinius, netaikė Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto, kuris suteikia teismui teisę apeliantus įpareigoti per nustatytą terminą pertvarkyti ūkinį pastatą į kitos paskirties pastatą, kurio statyba nėra uždrausta miško paskirties žemėje. Neabejotinai proporcingumo principas aktualus ir taikant teisės aktus. Teisiniai neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdai turi būti taikomi atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantų nurodoma įstatymo nuostata (dėl savavališkos statybos įteisinimo) gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei tam yra visos sąlygos, t. y. tada, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Nors kolegija sutinka su apeliantais, kad miško ūkio paskirties sklype, galima  statyti specializuotus, su mišku susijusių statinius, ir teismo išvada, kad jokių statinių statyba šios paskirties žemės sklype negalima yra neteisinga, tačiau kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantai negali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka.

Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje (t. y. nepakeitus pagrindinės žemės naudojimo paskirties) galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba. Nei gyvenamųjų namų, nei ūkinių pastatų statyba miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama. Taip šios normos aiškinamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, 2008 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. A-556-206/2008). Atsakovai gi miškų ūkio paskirties žemėje pastatė ūkinį pastatą su priestatu, kurie pagal jų nurodytus duomenis pirmos instancijos teisme turėjo būti naudojamas pagal nurodytą paskirtį, kaip gyvenamojo namo, kuris pastatytas kitos paskirties žemės sklype, priklausiniai. Tai gi atsakovų pastatyti statiniai negali būti įteisinti miškų paskirties žemėje, nes tokių statinių statyba šios paskirties žemėje neleistina.

LR miškų įstatymo 2 str. 3 d. pateikiama miško žemės sąvoka, miško žemei priskirianti miško plote esančius miško kelius, kvartalus, technologines ir priešgaisrines linijas, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimtus plotus, poilsio aikšteles, žvėrių pašarų aikšteles, taip pat žemę, skirtą miškui įveisti. Analogiškai miško žemė apibrėžiama ir LR žemės įstatymo 26 str. 1 d.  Įstatymo leidėjas papildė Miškų įstatymo 11 str. 1 dalį 7 punktu numatydamas išimtį iš draudimo paversti miško žemę kitomis naudmenomis, o Vyriausybė patvirtino Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 17 p. (2013-01-19 redakcija), kuriame detalizavo ir nurodė tvarką kaip gali būti įvykdyta minėto Miškų įstatymo išimtis iš draudimo keisti miško žemės naudmenas į kitas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai nėra asmenys, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame yra išlikusi sodyba, arba žemės sklype yra buvusi sodyba, todėl jiems ir ši įstatymo nuostata negali būti taikoma ir jie negali pasinaudoti ir pakeisti žemės ūkio paskirties žemę ar jos dalį.

Tais atvejais, kai pagal teisinį reglamentavimą atitinkamų statinių statyba toje vietoje iš viso negalima, valstybės kišimasis į nuosavybės teisę paprastai pasireiškia neteisėto statinio nugriovimu ar įpareigojimu jį nugriauti. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime konstatavo, kad CK 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių, privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad 2011-09-27 atsakovas pateikė prašymą pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą (t. 1, b.l. 22), terminas buvo pratęstas iki 2011-12-30, tačiau iki 2012-08-14 reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo akto surašymo šis reikalavimas buvo neįvykdytas. Tokiu būdu nepagrįstas apeliantų argumentas, jog jiems nebuvo suteiktas terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Be to atsakovai, jau bylą nagrinėjant teisme ėmėsi iniciatyvos savavališką statybą (ūkinį pastatą su priestatu) paversti kitos paskirties statiniu, t.y. sandėliavimo paskirties pastatu (t. 1, b.l. 143-177), tačiau iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, kad šį projektą atsakovai įgyvendino. Pažymėtina ir tai, kad jau bylai esant apeliacinės instancijos teisme apeliantai pateikė įrodymus, kad jie ėmėsi kitos iniciatyvos tikslu įteisinti savavališką statybą, t.y. pakeičiant miškų žemės paskirties sklypo plotus, t.y. dalį žemės išjungiant iš minėtos paskirties žemės (t. 2, b.l. 44-49), apeliacinės instancijos teismas suteikė galimybes pateikti įrodymus apie atitinkamų institucijų priimtus sprendimus šiuo klausimu, atidėdamas bylos nagrinėjimą nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. sausio 12 d., tačiau apeliantai nepateikė įrodymų, jog jiems priklausanti dalis miškų ūkio paskirties žemės sklypo pakeista (išjungta iš miško ploto) į kitos paskirties naudmenas. Šios aplinkybės patvirtina teismo padarytą išvadą, kad savavališkos statybos padariniai nagrinėjamu atveju negali būti pašalinami, nes tokios paskirties statinių statyba atsakovų nuosavybėje turimos miškų paskirties žemėje negalima.

Pirmos instancijos teismo įpareigojimas nugriauti atsakovus pastatytą statinį sutinkamai su  CK 4.103 straipsnio 3 dalies 3 punktu reikalavimais, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

Dėl senaties termino

Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Dėl to ir nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia sietina su ieškovo sužinojimo apie atsakovės savavališką statybą momentu. Atsakovų argumentais taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo, nes neteisėtos ir savavališkos statybos procesas yra tęstinio pobūdžio pažeidimas ir dėl to terminas skaičiuojamas iš naujo kiekvieną pažeidimo dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis), o prokuroras, kaip ginantis viešą interesą, teisę kreiptis su ieškiniu į teismą įgyja nuo sužinojimo apie neteisėtą ar savavališką statybą dienos, bet ne nuo ginčo statinių pastatymo momento. 2011-02-22 atsakovui V. G. G. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-110222-00023 (t. 1, b.l. 12-17), t.y. būtent nurodytą dieną buvo fiksuotas pažeidimas. Vilniaus apygardos prokuratūra apie teisės pažeidimus aukščiau paminėtame sklype buvo informuota 2012-09-10 (t. 1, b.l. 9-11), o ieškinys teismui pateiktas 2013-01-14 (t. 1, b.l. 1). Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje taikomas bendras ieškinio senaties terminas, o ne sutrumpintas terminas nustatytas administracinių aktų apskundimui, nes šiuo atveju nėra ginčijamas ar skundžiamas joks aktas. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad ieškovas praleido bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą. Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovo reikalavimas yra susijęs su nuosavybės teisės galimu praradimu, todėl toks neapibrėžtumas dėl nuosavybės teisės negali trukti neapibrėžtą laiką ir nuosavybė negali būti atimama praėjus ieškinio senaties terminui, nepagrįstas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškovui, kaip viešojo administravimo subjektui, pažeidus terminą kreiptis į teismą, dėl ko jis prarastų teisę į ieškinio patenkinimą, o atsakovas įgytų teisę naudotis ir disponuoti neteisėtai pastatytais statiniais, prieštarautų tiek CK 4.103 str., draudžiančio naudotis ir disponuoti neteisėtais statiniais, esmei ir paskirčiai, tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuotam principui, jog iš ne teisės negali atsirasti teisė. Aukščiausiasis Teismas tokiais atvejais pripažįsta, kad tokių terminų pažeidimas gali sukelti pasekmes pačiam pareigūnui dėl jo pareigų tinkamo atlikimo, tačiau negali būti pagrindas atmesti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2008).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija,

n u t a r ė :

Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą

Teisėjos                                                                                    Romualda Janovičienė

                                                                                                  Eglė Surgailienė

                                                                                                  Alma Urbanavičienė