Civilinė byla Nr. e2A-82-823/2019 

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00726-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės asociacijos ,,Amber Taxi Association“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2026-577/2018 pagal ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Vilnius veža“ ieškinį atsakovei asociacijai „Amber Taxi Association“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutuojanti viešoji įstaiga (toliau – ir BVšĮ) „Vilnius veža“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu ab initio (liet. nuo pradžios) 2015 m. balandžio 8 d. atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 75 076,64 Eur suma, ir taikyti restituciją iš atsakovės asociacijos „Amber Taxi Association“ ieškovės BVšĮ „Vilnius veža“ naudai priteisiant 75 076,64 Eur sumą; 2) pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 11 d. atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 26 783,55 Eur suma, ir taikyti restituciją iš atsakovės asociacijos „Amber Taxi Association“ ieškovės BVšĮ „Vilnius veža“ naudai priteisiant 26 783,55 Eur sumą; 3) pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 12 d. atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 13 693,45 Eur suma, ir taikyti restituciją iš atsakovės asociacijos „Amber Taxi Association“ ieškovės BVšĮ „Vilnius veža“ naudai priteisiant 13 693,45 Eur sumą; 4) pripažinti negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 13 d. atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 61 249,42 Eur dydžio suma, ir taikyti restituciją iš atsakovės asociacijos „Amber Taxi Association“ ieškovės BVšĮ „Vilnius veža“ naudai priteisiant 61 249,42 Eur dydžio sumą; 5) priteisti BVšĮ „Vilnius veža“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi VšĮ „Vilnius veža“ buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartimi BVšĮ „Vilnius veža“ bankroto administratore paskirta MB „Likvidavimas“. Susipažinusi su VšĮ „Vilnius veža“ buhalteriniais duomenimis VšĮ „Vilnius veža“  bankroto administratorė 2016 m. vasario 11 d. išsiuntė raginimą atsakovei asociacijai „Amber Taxi Association“ dėl 221 024,20 Eur dydžio skolos apmokėjimo. Atsakovė, atsakydama į raginimą, 2016 m. balandžio 5 d. nurodė ieškovei atlikusi ginčo įskaitymus, po kurių atlikimo atsakovė nebeturi jokių įsipareigojimų BVšĮ „Vilnius veža“ atžvilgiu. Ieškovės vertinimu, atsakovės atlikti įskaitymai pažeidžia ieškovės kreditorių teises, todėl pripažintini negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Įskaitymų sudarymo metu ieškovė turėjo itin didelių pradelstų įsiskolinimų kreditoriams ir iš esmės buvo nemoki, todėl nei vienam iš kreditorių negalėjo suteikti pirmenybės ir patenkinti jo finansinių reikalavimų.

3.       Atsakovė asociacija „Amber Taxi Association“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė yra praleidusi 1 metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Be to, atsakovės teigimu, ieškovė ginčo įskaitymų metu buvo moki, įskaitymai nepažeidžia ieškovės kreditorių teisių, atlikus ginčo įskaitymus, ieškovės turtinė padėtis nepablogėjo, atsakovė, atlikdama įskaitymus, buvo sąžininga, taigi, neegzistuoja actio Pauliana taikymo sąlygos.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu ab initio 2015 m. balandžio 8 d. asociacijos „Amber Taxi Association“ atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 75 076,64 Eur dydžio suma; pripažino negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 11 d. asociacijos „Amber Taxi Association“ atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 26 783,55 Eur dydžio suma; pripažino negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 12 d. asociacijos „Amber Taxi Association“ atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 13 693,45 Eur dydžio suma; pripažino negaliojančiu ab initio 2015 m. birželio 13 d. asociacijos „Amber Taxi Association“ atliktą įskaitymą, kuriuo buvo įskaityta 61 249,42 Eur dydžio suma; ieškovės reikalavimą dėl restitucijos taikymo atmetė; priteisė iš atsakovės asociacijos „Amber Taxi Association“ ieškovei BVšĮ „Vilnius veža“ 176 803,06 Eur įsiskolinimo; priteisė iš atsakovės asociacijos „Amber Taxi Association“ valstybei 2 301 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovės įsipareigojimai kreditoriams, kurių reikalavimai pavirtinti teismo nutartimi ieškovės bankroto byloje, buvo pradelsti dar 2014 m. sausio – vasario mėnesiais, bankroto byla ieškovei iškelta po penkių mėnesių nuo pirmo įskaitymo ir po trijų mėnesių nuo kitų įskaitymų, todėl konstatavo, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovės kreditoriai turėjo neabejotinų ir galiojančių reikalavimo teisių ieškovei, o ieškovės bankroto administratorė, gindama visų ieškovės kreditorių interesus, turi teisę reikšti actio Pauliana ieškinį.

6.       Teismas nurodė, kad iš ieškovei 2013 m. pabaigoje priklausiusio turto masės išskaičiavus lizinguojamo turto vertę ir su juo susijusį trumpalaikį turtą, realaus 2013 m. pabaigoje BVšĮ „Vilnius veža“ nuosavybės teise priklausančio turto vertė sudarė tik 79 392,25 Eur, o pradelstos skolos – 61 603,45 Eur, todėl pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies nuostatas jau nuo 2014 m. sausio 1 d. yra pagrindas VšĮ „Vilnius veža“ laikyti nemokia. Ieškovės ginčijami įskaitymai neabejotinai sumažino ieškovės turtą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, pažeidė nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais.

7.       Pasisakydamas dėl atsakovės sąžiningumo atliekant ginčijamus įskaitymus teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateikto Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo turinio akivaizdu, jog VšĮ „Vilnius veža“ nebegalėjo toliau vykdyti komercinės veiklos, t. y. teikti taksi paslaugų, kas suponuoja išvadą, jog įstaiga neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė neginčijo ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovės vadovas T. P. bei jo motina J. P. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d., t. y. būtent tuo laikotarpiu, kuomet buvo priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas, dirbo VšĮ „Vilnius veža“ administracijoje. Jau tuo metu pradėjo augti ieškovės įsipareigojimai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) (pirmi įsiskolinimai susiformavo dar 2014 m. balandžio mėnesį). Informacija apie ieškovės prievoles VMI bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) yra viešai prieinama. Ieškovės teismui pateiktos publikacijos buvo talpinamos populiariausiame portale www.delfi.lt, jose vienareikšmiškai nurodoma, kad ieškovė turi sunkumų, negali atsiskaityti su lizingo bendrove, kad ieškovės veikla nebus tęsiama ir dėl didelių įsiskolinimų, ir dėl Konkurencijos tarybos sprendimo. Atsižvelgdamas į tai teismas pritarė ieškovės argumentams, kad atsakovė turėjo pareigą veikti aktyviai, domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, o atsakovės nepagrįstas neveikimas vertintinas kaip jos nesąžiningas elgesys. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pačios atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog ieškovė su atsakove faktiškai neatsiskaitinėjo nuo sutarčių sudarymo; tarp šalių ilgą laiką vyko derybos dėl atsiskaitymų, kurios nebuvo sėkmingos, ir tik vėliau atsakovė įformino ginčo įskaitymus. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad atsakovė turėjo žinoti ir žinojo apie ieškovės nemokumą ginčijamų įskaitymo sandorių metu, bei konstatavo atsakovės nesąžiningumą juos atliekant.

8.       Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog jokių teisės aktuose ar sutartyse numatytų įpareigojimų atlikti ginčijamus įskaitymus nebuvo, atsakovės atstovai faktiniais duomenimis nepagrindė būtinumo atlikti įskaitymus. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo įskaitymai buvo būtini ieškovės įmonės veiklos tęstinumo užtikrinimui, dėl ko galima būtų pateisinti atsakovės padėties sudarant įskaitymus išskirtinumą. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad byloje nustatytos visos būtinos actio Pauliana ieškiniui tenkinti sąlygos, numatytos CK 6.66 straipsnyje.

9.       Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkto nuostatas bankroto administratorius laikytinas sužinojusiu apie sandorius nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nutartyje ieškovo valdymo organams nustatytas įpareigojimas perduoti administratoriui visus įmonės dokumentus nebūtų buvęs tinkamai įvykdytas. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog pranešimai apie įskaitymus buvo išsiųsti ieškovei registruotu paštu, taip pat išsiųsti į ieškovės administracijos el. pašto dėžutę; jokių duomenų, paneigiančių šiuos duomenis, teismui nebuvo pateikta. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad ieškovės bankroto administratorė turėjo sužinoti ir sužinojo apie ginčo įskaitymus suėjus dokumentų perdavimo terminui, t.y. ne vėliau kaip 2015 m. spalio 14 d., todėl, kreipdamasi į teismą 2017 m. balandžio 5 d., ieškinio senaties terminą praleido. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi patvirtintas patikslintas ieškovės kreditorių sąrašas, kurių reikalavimų bendra suma – 626 727,18 Eur, kad bankroto administratorė ėmėsi veiksmų ieškovės kreditorių interesams ginti, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju turi būti apgintas viešasis interesas, pirmenybė teiktina bankrutuojančios įstaigos bei jos kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams, o ne civilinių teisinių santykių stabilumui (taikant ieškinio senatį), todėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą atnaujino.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Atsakovė asociacija „Amber Taxi Association“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovės bankroto administratorė pranešimus apie įskaitymus gavo ne vėliau kaip 2015 m. spalio 14 d., todėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą reikšmingai praleido. Siekdama ieškinio senaties termino atnaujinimo, ieškovė privalėjo nurodyti konkrečias faktines aplinkybes, dėl kurių ji laiku nesikreipė į teismą. Tačiau ieškovė tokių faktinių aplinkybių nenurodė. Vien tai, kad ieškovė yra bankrutuojanti įstaiga, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

10.2.                      Teismas nepagrįstai atsakovę pripažino nesąžininga. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimo atsakovei turėjo būti aišku, jog ieškovė neturi pakankamai apyvartinių lėšų atsikaityti su kreditoriais. Tokia išvada neatitinka paties nutarimo turinio. Be to, Konkurencijos tarybai nėra suteikta kompetencija vertinti ūkio subjektų mokumą. Informacija apie ieškovės laiku nesumokėtus mokesčius, priešingai nei nurodė teismas, nėra viešai prieinama. Be to, ieškovės byloje pateikti raštai patvirtina, kad mokestinių prievolių pardelsimai ginčijamų įskaitymų atlikimo metu buvo nežymūs, įprasti verslui. Taip pat teismo liko neįvertinta atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ieškovė pati aktyviai slėpė savo finansinę padėtį, niekuomet neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui, dėl ko atsakovė neturėjo galimybės sužinoti ieškovės finansinės būklės. Aplinkybė, kad portale www.delfi.lt buvo publikuojami tam tikri tekstai apie ieškovę, nereiškia, kad atsakovė su jais buvo susipažinusi, ar turėjo būti susipažinusi. Be to, nei vienoje publikacijoje nėra pateikta pradelstų ieškovės įsipareigojimų detalizacija, jų santykis su turimu ieškovės turtu, ar kitos aplinkybės, iš kurių atsakovė būtų galėjusi daryti pagrįstas išvadas apie ieškovės finansinę padėtį. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovė su atsakove faktiškai neatsiskaitinėjo nuo sutarčių sudarymo, tačiau tokia šalių tarpusavio santykių specifika tik patvirtina, kad įskaitymų atlikimas buvo normali ir įprasta šalių tarpusavio praktika, o ne nesąžiningų ketinimų nulemtas atsakovės elgesys.

10.3.                      Teismas nepagrįstai ieškovę pripažino nemokia nuo 2014 m. sausio 1 d. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis ieškovės bankroto administratorės pateiktu bandomuoju balansu, tačiau į bylą pateiktas bandomasis balansas nėra apibrėžtas nei Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos, nei Lietuvos Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymuose. Be to, minėtas dokumentas nepasirašytas. Teismas šį dokumentą turėjo vertinti tik kaip ieškovės paaiškinimus. Ieškovės bankroto administratorė turėjo galimybę sudaryti balansą būtent ginčijamų įskaitymų data, tačiau to neatlikdama siekė parodyti kuo didesnę neišpirktą lizingo sutarčių vertę ir neatkreipti teismo dėmesio į tai, kad ginčijamų įskaitymų atlikimo metu ieškovės finansinė padėtis buvo kitokia vien dėl to, kad per pusantrų metų buvo sumokėta didelė dalis lizingo įmokų.

10.4.                      Teismas nepagrįstai nustatė ieškovės kreditorių teisių pažeidimą. Įskaitymas tarp šalių buvo įprasta praktika ir ginčo įskaitymai nebuvo išimtis. Kadangi ieškovė nesudarė galimybės atsakovei susipažinti su jos finansine padėtimi, atsakovė neturėjo pagrindo manyti, kad ginčo įskaitymai turės kokią nors neigiamą įtaką kitų kreditorių interesams. Ieškovė ginčijamų įskaitymų atlikimo metu buvo moki, todėl atsakovės atlikti įskaitymai negalėjo pažeisti kitų ieškovės kreditorių teisių. Įskaitymų atlikimo metu nesant duomenų apie ieškovės nemokumą, atsakovei nebuvo pagrindo susilaikyti nuo įskaitymų, kadangi egzistavo visos būtinosios įskaitymo sąlygos (CK 6.130 straipsnio 1 dalis).

11.       Ieškovė BVšĮ ,,Vilnius veža“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

11.1.                      Ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Bankroto administratorei apie ginčijamų sandorių sudarymą tapo žinoma tik 2016 m. balandžio 5 d., kuomet atsakovė pateikė atsakymą į ieškovės raginimą padengti skolą. Tačiau net ir konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas, teismas pagrįstai šį terminą atnaujino, įvertinęs visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes.

11.2.                      Teismas padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovės nesąžiningumo. Atsakovė žinojo ir turėjo žinoti apie sunkią VšĮ ,,Vilnius veža“ finansinę padėtį, kadangi informacija apie ieškovės prievoles VMI bei VSDFV yra viešai prieinama. Kad atsakovė žinojo apie ieškovės finansinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu pagrindžia ir tai, kad atsakovės vadovas T. P. bei jo motina J. P. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. dirbo VšĮ ,,Vilnius veža“. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė nemokia tapo dar 2014 m. sausio 1 d., t. y. atsakovės vadovui ir jo motinai dar dirbant pas ieškovę. Atsakovė ginčijamus sandorius sudarė žinodama, kad, remiantis Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimu, VšĮ ,,Vilnius veža“ negali toliau vykdyti komercinės veiklos, t. y. teikti taksi paslaugų. Taip pat dar iki ginčijamų sandorių sudarymo internetiniuose portaluose buvo rašyta, kad VšĮ ,,Vilnius veža“ nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, o tai akivaizdžiai atskleidžia sunkią ieškovės finansinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu. Atsakovė yra verslininkė, kuriai įstatymas kelia didesnius apdairumo reikalavimus, todėl, net papildomai nesidomėdama, ji žinojo ar turėjo žinoti apie ieškovės nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu, atitinkamai privalėjo nuo tokių sandorių susilaikyti. Atsakovės veiksmai sudarant ginčijamus sandorius vertintini kaip pažeidžiantys skolininkės (ieškovės) kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais.

11.3.                      Tai, kad ieškovė jau 2014 m. sausio 1 d. buvo nemoki, pagrindžia ieškovės balansas. Remiantis ieškovės 2013 m. bandomuoju balansu matyti, kad didžiąją ieškovei priklausančio ilgalaikio turto dalį sudarė pagal lizingo sutartį valdomos transporto priemonės. Nors turtas, kuris yra naudojamas lizingo gavėjo, yra apskaitomas lizingo gavėjo balanse, lizingo sutartimi lizingo gavėjui perduotas turtas nėra realus įmonei priklausantis turtas, kuriuo būtų galima savo nuožiūra disponuoti, kurio atžvilgiu būtų galimas išieškojimas. Dėl to darytina išvada, kad į 2013 m. balansą įrašyto ieškovės turto vertė neatitiko realios tuometinės ieškovės finansinės padėties. Reali ieškovės turto vertė 2013 m. pabaigoje tesudarė 79 392,25 Eur, tuo tarpu pradelsti įsipareigojimai siekė net 61 603,45 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškinys dėl įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, pareikštas CK 6.66 straipsnio pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

13.       Byloje nustatyta, kad bankroto byla ieškovei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. rugpjūčio 17 d. teismui pateiktą pareiškimą. Šioje byloje ginčijamus įskaitymus apeliantė atliko 2015 m. balandžio 8 d. (įskaityta 75 076,64 Eur dydžio suma), 2015 m. birželio 11 d. (įskaityta 26 783,55 Eur suma), 2015 m. birželio 12 d. (įskaityta 13 693,45 Eur suma) ir 2015 m. birželio 13 d. (įskaityta 61 249,42 Eur suma). Šalys neginčija, kad į teismą su ieškiniu nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi po to, kai 2016 m. vasario 11 d. pareikalavo iš apeliantės sumokėti 221 024,20 Eur skolą ir 2016 m. balandžio 5 d. gavo apeliantės atsakymą dėl atliktų įskaitymų. Ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu teismui paduotas 2017 m. balandžio 6 d.

14.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Pastarasis ypatumas (kad sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės taikomos tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui) netaikytinas tais atvejais, kai actio Pauliana ieškinį, gindamas kreditorių interesus, reiškia bankroto administratorius. Tokiais atvejais skolininko nepagrįstai perleistas turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005).

15.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija įskaitymo sandorius. Teismų praktikoje pažymėta, kad, nors įskaitymo sandoriu nesumažinamas skolininko mokumas, toks sandoris gali pažeisti skolininko kreditorių teises, jei įskaitymų atlikimo metu skolininkas buvo nemokus ir neturėjo galimybių atsiskaityti su visais savo kreditoriais – kreditorių teisių pažeidimas tokiu atveju pasireiškia nepagrįstos pirmenybės vienam iš kreditorių suteikimu, atimant ar apribojant kitų kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą iš skolininko vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-684/2015). Taigi, įskaitymo sandoris, esant kitoms actio Pauliana tenkinimo sąlygoms, kreditorių ar juos atstovaujančio bankroto administratoriaus reikalavimu teismo gali būti panaikintas, tokiu būdu pašalinant šio sandorio sukurtą skolininko kreditorių nelygybę.

16.       Nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantė grindžia šiais pagrindiniais argumentais: pirma, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškovės nemokumo atsiradimo momentą ir dėl to nepagrįstai sprendė, kad ginčo įskaitymai pažeidė ieškovės kreditorių teises, antra, apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo spręsti, kad ji, atlikdama ginčo įskaitymus, elgėsi nesąžiningai ir, trečia, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškovei praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo ribų, toliau pasisakys dėl šių apeliantės argumentų.

Dėl ieškovės nemokumo ir kreditorių teisių pažeidimo

17.       Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; kt.).

18.       Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ieškovės mokumą, išsamiai išanalizavo ir įvertino byloje pateiktus ieškovės 2013 m., 2014 m., 2015 m. balansų duomenis, o taip pat ir 2014 m. sausio 1 d. bandomojo balanso, sudaryto bankroto administratorės jai perduotų įstaigos finansinių dokumentų pagrindu, duomenis, kitus bylos duomenis ir padarė išvadą, jog realaus 2013 m. pabaigoje BVšĮ „Vilnius veža“ nuosavybės teise priklausiusio turto vertė sudarė tik 79 392,25 Eur (iš balanse nurodytos turto vertės atėmus balanse apskaitytą lizinguojamų transporto priemonių vertę), o pradelstos skolos siekė 61 603,45 Eur, todėl jau nuo 2014 m. sausio 1 d. yra pagrindas VšĮ „Vilnius veža“ laikyti nemokia. Pažymėtina, kad analogiška išvada dėl ieškovės nemokumo atsiradimo momento (t. y. kad VšĮ „Vilnius veža“ tapo nemokia 2014 m. sausio 1 d.) patvirtinta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais byloje dėl ieškovės vadovų ir dalyvių civilinės atsakomybės už įstaigai padarytą žalą, laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2095-852/2017, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-556-516/2018).

19.       Apeliantė, kritikuodama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovės nemokumo, iš esmės remiasi tuo, kad ieškovė nepateikė teismui balanso, sudaryto ginčijamų įskaitymo sandorių sudarymo datai, taip pat kelia abejones dėl ieškovės bankroto administratorės pateikto bandomojo balanso įrodomosios vertės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad nagrinėjamai bylai teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, ar ieškovė buvo nemokumo būsenoje būtent ginčijamų įskaitymo sandorių sudarymo metu, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad ieškovės finansinė būklė nuo 2014 m. sausio 1 d. (pirmosios instancijos teismo nustatyto ieškovės nemokumo atsiradimo momento) iki 2015 m. balandžio mėn. (pirmojo ginčijamo įskaitymo atlikimo) būtų pagerėjusi ir jos mokumas būtų buvęs atkurtas. Priešingai, kaip jau minėta, praėjus vos trims mėnesiams nuo pirmojo įskaitymo atlikimo, VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, o po keturių mėnesių bankroto byla ieškovei buvo iškelta. Apeliantė taip pat nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė jau 2014 m. sausio 1 d. buvo nemoki, kuri padaryta ne vieno kurio nors bylos įrodymo, o byloje esančių įrodymų viseto pagrindu, ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo šiai išvadai nepritarti.

20.       Kadangi ginčo įskaitymus atsakovė atliko ieškovei esant faktiškai nemokiai ir turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiais sandoriais buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai, kadangi buvo apribotos jų galimybės nukreipti savo reikalavimus į ieškovės turtą lygiomis su atsakove sąlygomis (šios nutarties 15 punktas). Nurodytos išvados nepaneigia apeliantės argumentai, kad įskaitymas buvo įprasta atsiskaitymo tarp šalių praktika ir ginčo įskaitymai nebuvo išimtis, kadangi, skolininkui pasiekus nemokumo būklę, jo galimybės pasirinkti atsiskaitymo su kreditoriais būdus yra ribojamos pareigos nepažeisti kreditorių lygiateisiškumo principo. 

Dėl atsakovės (ne)sąžiningumo

21.       CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018). „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Taigi, tam, kad būtų konstatuotas trečiojo asmens, sudariusio sandorį su skolininku, nesąžiningumas actio Pauliana taikymo prasme, neturi būti nustatyta, jog šis asmuo savo veiksmais sąmoningai siekė patenkinti savo reikalavimus kitų skolininko kreditorių sąskaita. Sandorį su skolininku sudaręs asmuo gali būti pripažįstamas nesąžiningu taip pat ir tuo atveju, kai jis nebuvo pakankamai apdairus ir nesidomėjo savo kontrahento finansine padėtimi, nesiekė gauti duomenų, reikalingų, kad šalių sudarytas sandoris nepažeistų įstatymų.

22.       Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016 42–44 punktus). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad labiau tikėtina, jog atsakovė, atlikdama ginčijamus įskaitymus, žinojo ar bent turėjo žinoti, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki ir kad ji neturi galimybių atsiskaityti su visais savo kreditoriais, t. y., atlikdama ginčijamus įskaitymus veikė nesąžiningai.

23.       Šioje nutartyje jau konstatuota, kad ieškovė vėliausiai 2014 m. sausio 1 d. buvo nemoki. Byloje taip pat nustatyta, jog atsakovės vadovas T. P. bei jo motina J. P. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. dirbo VšĮ „Vilnius veža“ administracijoje, todėl labiau tikėtina, kad jiems buvo žinoma sunki ieškovės turtinė padėtis. Kita vertus, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, informacija apie sunkumus, su kuriais savo veikloje susidūrė ieškovė, iki šioje byloje ginčijamų įskaitymų atlikimo buvo plačiai aptariama viešojoje erdvėje – Konkurencijos tarybai priėmus 2014 m. spalio 22 d. nutarimą, kuriuo buvo pripažinta, kad Vilniaus m. savivaldybės sprendimas steigti VšĮ „Vilnius veža“ bei kiti savivaldybės sprendimai, palengvinę šiai įstaigai taksi paslaugų teikimo sąlygas rinkoje, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį ir Vilniaus miesto savivaldybė įpareigota ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo paskelbimo panaikinti ar pakeisti sprendimus įsteigti taksi paslaugas teikiančią įmonę, šie ir kiti ieškovės veiklos sunkumai buvo aprašomi interneto portale www.delfi.lt. Nors atsakovė teigia, kad vien tai, jog portale www.delfi.lt buvo publikuojamas tam tikras tekstas apie ieškovę, nereiškia, kad atsakovė su juo buvo susipažinusi, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė yra labiau tikėtina atsižvelgiant tiek į aptariamo naujienų portalo populiarumą, tiek į tai, kad atsakovė veikia toje pat rinkoje, be to, jos vadovas yra buvęs ieškovės darbuotojas. Pastebėtina, kad 2015 m. balandžio 28 d., t. y. po pirmojo atsakovės atlikto įskaitymo, šiame portale buvo aprašytas ir ieškovės bei atsakovės konfliktas dėl ieškovės įsiskolinimo už verslo klientų aptarnavimą (el. b. l. 56-59, t. I). Nors kolegija sutinka su apeliantės teiginiais, kad Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimu nebuvo konstatuotas ieškovės nemokumas, tačiau atsakovei, kaip verslininkei, turėjo būti akivaizdus faktas, jog šiuo nutarimu nustatyti įpareigojimai neabejotinai apsunkins ieškovės komercinės veiklos sąlygas. Galiausiai, pirmosios instancijos teismas nustatė (ir apeliantė to iš esmės neneigia), kad ieškovė su atsakove faktiškai neatsiskaitinėjo nuo sutarčių sudarymo; tarp šalių ilgą laiką vyko derybos dėl atsiskaitymų, kurios nebuvo sėkmingos. Visos šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, paneigia apeliantės teiginius, jog jai nebuvo žinoma apie sunkią ieškovės turtinę padėtį ginčijamų įskaitymų atlikimo metu.

Dėl ieškinio senaties

24.       Actio Pauliana ieškiniui pareikšti įstatymas numato vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Taigi, ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017, 24 punktas). Ši taisyklė taikoma tada, jeigu įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų pradžios skaičiavimo tvarkos. Tuo atveju, kai įstatymai nustato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino pradžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018).

25.       Tuo atveju, kai gindamas kreditorių interesus actio Pauliana ieškinį reiškia bankroto administratorius, laikoma, jog administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas). Taigi įstatymas ieškinio senaties termino pradžią šiuo atveju sieja su objektyviu kriterijumi – dokumentų apie ginčijamus sandorius gavimu. Aplinkybė, kada bankroto administratorius gavo ginčijamus sandorius patvirtinančius dokumentus, yra fakto klausimas, įrodinėtinas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles.

26.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, sprendė, kad ieškovės bankroto administratorė laikytina sužinojusia apie ginčijamus įskaitymo sandorius ne vėliau kaip 2015 m. spalio 14 d. (kai baigėsi teismo nustatytas terminas ieškovės valdymo organams perduoti bankroto administratorei visus įstaigos dokumentus), ir tuo pagrindu padarė išvadą, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą 2017 m. balandžio 5 d., ieškinio senaties terminą praleido, tačiau, įvertinęs atsakovės nesąžiningą elgesį atliekant ginčo įskaitymus, taip pat tai, kad ieškovės bankroto administratorė ėmėsi aktyvių veiksmų įmonės kreditorių interesams ginti, viešojo intereso gynimo šioje byloje poreikį, ieškinio senaties terminą atnaujino. Apeliantė nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdama, kad ieškovė neįrodė ir net nenurodė priežasčių, sutrukdžiusių jai kreiptis į teismą per ieškinio senaties terminą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, sureikšmino ieškovės teisinį statusą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

27.       Nors apeliantė teigia, jog ieškovė nenurodė jokių priežasčių, sutrukdžiusių jai kreiptis į teismą per ieškinio senaties terminą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nuosekliai laikėsi pozicijos, jog apie ginčijamus sandorius ieškovės bankroto administratorei tapo žinoma tik 2016 m. balandžio 5 d., kuomet atsakovė pateikė atsakymą į ieškovės raginimą padengti skolą, kartu pateikdama ginčijamus įskaitymo sandorius patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, iš esmės rėmėsi prezumpcija, jog ieškovei anksčiau siųsti pranešimai apie įskaitymus buvo perduoti ieškovės bankroto administratorei kartu su kitais ieškovės veiklos dokumentais, t. y. ne vėliau nei 2015 m. spalio 14 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokiai išvadai nebuvo pakankamo teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę įrodinėti turi teigianti, o ne neigianti, šalis, todėl iš ieškovės negalėjo būti reikalaujama įrodyti, jog pranešimų apie atliktus įskaitymus ji anksčiau nebuvo gavusi. Ieškovės į bylą pateiktas 2016 m. vasario 11 d. ieškovės bankroto administratorės raštas atsakovei patvirtina ieškovės poziciją, kad šio rašto išsiuntimo metu ieškovės bankroto administratorė neturėjo informacijos apie atliktus įskaitymus, o apie juos sužinojo tik iš atsakovės 2016 m. balandžio 5 d. rašto. Esant byloje tokiems įrodymams ir nesant jokių įrodymų, kad ieškovės bankroto administratorei ginčijamus įskaitymus patvirtinantys dokumentai buvo perduoti anksčiau (iki 2015 m. spalio 14 d.), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, tad vien jau dėl šios priežasties apeliantės reikalavimas taikyti ieškinio senatį teismo negalėjo būti tenkinamas.

28.       Kita vertus, net jei sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, tokiu atveju ieškinio senaties terminas ieškovei pagrįstai buvo atnaujintas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.).

29.       Nors apeliantė pagrįstai teigia, kad ieškovės teisinis statusas pats savaime nesudaro pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti, ieškovės ginamos vertybės svarba, taip pat ieškinio senaties taikymo įtaka kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams, kaip jau minėta, teismų praktikoje pripažįstami reikšmingais kriterijais sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju atsakovės, veikusios nesąžiningai (t. y. prieš pat bankroto bylos ieškovei iškėlimą patenkinusiai savo finansinius reikalavimus, atimant tokią galimybę iš kitų ieškovės kreditorių), interesų apsaugai negali būti teikiamas prioritetas kitų ieškovės kreditorių interesų sąskaita. Be to, byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų veikusi akivaizdžiai aplaidžiai ir nerūpestingai, itin ilgai delsusi ginti savo pažeistas teisme ir tokiu būdu sudariusi atsakovei prielaidas manyti, jog ji nelaiko savo teisių pažeistomis. Esant tokioms aplinkybėms, ieškinio senaties termino neatnaujinimas neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principo reikalavimų.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

30.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė bei ištyrė teisiškai reikšmingus faktus, tinkamai taikė nagrinėjam klausimui aktualias materialinės teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31.       Ieškovė BVšĮ „Vilnius veža“  atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jos naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl šis ieškovės prašymas netenkinamas. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                                Romualda Janovičienė

                                                                        Egidija Tamošiūnienė