Civilinė byla Nr. 2A-597/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 21.4.2.8;
24;
43.2; 56; 121.21 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Gintaro
Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant: ieškovės atstovui advokatui Dariui Jurgučiui,
atsakovėms Irenai D. N., V. S., L. U., K. P. ir
jų atstovams advokatui Algimantui Kolpertui, advokatui Raimundui Lideikai,
viešame
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių K. P., L. U., I. D. N. ir V.
S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio
24 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-926-212/2009
pagal ieškovės A. K. K. ieškinį atsakovėms K.
P., L. U., I. D. N., V. S. dėl paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo, paveldėto
turto priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Trečiasis asmuo byloje Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė N. I. K..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t
a t ė :
Ieškovės A. K. K. atstovas ieškiniu
prašė pripažinti negaliojančiais 2008 m. liepos 19 d. ir liepos 29 d. pinigų dovanojimo
sandorius, sudarytus A. K. K. vardu atstovaujant S. S.: dėl
16 000 Lt dovanojimo I. D. N., dėl 40 000 Lt dovanojimo K. P., dėl 40 000 Lt dovanojimo L. U.,
dėl 35 000 Lt dovanojimo K. P., dėl 20 000 Lt dovanojimo L. U., dėl 20 000 Lt dovanojimo V. S. bei
pritaikyti restituciją; panaikinti paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus 2009
m. sausio 8 d. L. U. ir K. P., dėl ½
lėšų, buvusių AB banko „Hansabankas“ (dabar „Swedbank“ AB) Panevėžio skyriaus tam
tikrose sąskaitose paveldėjimo; priteisti ieškovei iš atsakovių L.
U. ir K. P. po 262 477,77 Lt kaip nepagrįstai
paveldėtą turtą; priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas
sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinyje nurodyta, kad S. S. nuo 2007
m. balandžio 24 d. buvo įgaliota tvarkyti visus ieškovės A. K. K.
reikalus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į motinos J. M. (K.) valdytą
nekilnojamąjį turtą. Ieškovė su įgaliotine bendraudavo telefonu ir laiškais, ja
visiškai pasitikėjo. Visą atstovavimo laikotarpį įgaliotinė teigė, kad piniginė
kompensacija už valstybės išperkamą išlikusį gyvenamąjį namą Kaune sudarys
nedidelę sumą, kuri dar tikslinama. Bendravimas su įgaliotine nutrūko 2008
metais, o 2009 m.
vasario mėnesio antroje pusėje ieškovė iš Kauno miesto savivaldybės
administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus
gavo pažymą dėl kompensacijos už turėtą nuosavybę išmokėjimo. Taip ieškovė sužinojo,
kad įgaliotinė nuslėpė nuo jos svarbų faktą, jog Kauno miesto savivaldybės
administracija už negrąžintą namą dar 2008 metais išmokėjo 715 000 Lt dydžio
kompensaciją. Patikrinus ieškovės asmeninę banko sąskaitą paaiškėjo, jog ši
tuščia, todėl ieškovė kreipėsi teisinės pagalbos į advokatus, kurie jos
pavedimu surinko visą svarbią informaciją apie jai skirtą ir įgaliotinės S. S. pasisavintą 715 000 Lt kompensaciją. Ieškovė taip pat
sužinojo, kad S. S. 2008 m. rugsėjo 13 d. mirė, tačiau
apie jos mirtį ieškovei niekas nepranešė. Gavus papildomus dokumentus paaiškėjo,
kad įgaliotinė S. S. gautą kompensaciją išdalino savo
artimiems giminaičiams: dovanojo 16 000 Lt seseriai I. D. N.,
75 000 Lt anūkei K. P., 60 000 Lt dukrai L.
U., 20 000 Lt anūkei V. S., likusią 524 955,55 Lt sumą
pervedė į savo banko sąskaitą ir šiuos pinigus po jos mirties lygiomis dalimis paveldėjo
atsakovės L. U. bei K. P.. Ieškinyje
teigiama, kad S. S. eikvojo ieškovės lėšas, gautas
išmokėjus kompensaciją už nuosavybės teisių atkūrimą, jas perleisdama savo
artimiems giminaičiams bei pasiimdama sau. Tokie S. S. veiksmai
neatitinka ieškovės interesų ir valios, atlikti viršijant suteiktus
įgaliojimus. Įgaliojimas buvo suteiktas disponuoti sąskaita ir joje esančiomis
lėšomis ieškovės interesais, todėl lėšos galėjo būti naudojamos tiktai ieškovės
interesais ir jos vardu. Ieškovės išduotas įgaliojimas nereiškė jos valios
dovanoti įgaliotinės artimiesiems giminaičiams lėšas, gautas kaip kompensaciją
už iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą. Išduotas įgaliojimas buvo
tikslinis, skirtas tam, kad įgaliotinė veiktų ieškovės interesais, ieškovės
vardu sukurtų teises ir pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Įgaliotinė
akivaizdžiai viršijo savo įgaliojimus. Be to, įgaliotinė nė karto neatsiskaitė
už savo veiklą, neinformavo, ką gavo vykdydama pavedimą. Mirus įgaliotinei S. S., 2007 m. balandžio 24 d. išduotas įgaliojimas
pasibaigė. Įgaliotinės įpėdiniai privalėjo informuoti ieškovę apie atstovės
mirties faktą, grąžinti įgaliojimą bei visa tai, ką įgaliotinė buvo gavusi
vykdydama pavedimą. 524 955,55 Lt suma buvo ieškovės nuosavybė, o mirus
įgaliotinei S. S. šie pinigai negalėjo būti paveldėti
įgaliotinės įpėdinių, todėl naikintini paveldėjimo teisės liudijimai, išduoti atsakovėms
L. U. ir K. P..
Ieškovės A. K. K. atstovas atskiru
pareiškimu taip pat prašė pratęsti 3 mėnesių terminą pareikšti ieškinį dėl paveldėto
turto S. S. įpėdinėms K. P. ir L. U.. Pareiškime nurodyta, kad ieškovė pareikšti ieškinį
įpėdiniams dėl paveldėto turto praleido dėl svarbių, pateisinamų ir objektyviai
susiklosčiusių priežasčių, kurias lėmė aplinkybės, susijusios su ginčo
sudėtingumu, ginčo aplinkybių aiškinimosi būtinybe, ieškovės gyvenimu JAV, o
tai lėmė papildomą sugaišimą derinant jos ir atstovų pozicijas. Ieškovės ir jos
atstovų veiksmai pagrindžia išvadą, jog ieškovė, sužinojusi apie savo teisių
pažeidimą, elgėsi rūpestingai ir apdairiai, laiku naudojosi įstatymo
nustatytomis priemonėmis ir galimybėmis apginti pažeistas teises, todėl pripažintina,
jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jis turi būti pratęstas.
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimu ieškinį
patenkino. Teismas A. K. K. pratęsė terminą pareikšti
ieškinį įpėdinėms K. P. ir L. U. dėl S. S., mirusios 2008 m. rugsėjo 13 d., paveldėto turto,
pripažino negaliojančiais sandorius, sudarytus S. S. veikiant
pagal A. K. K. įgaliojimą: 2008 m. liepos 19 d. 16 000 Lt
pervedimą I. D. N. į banko sąskaitą, 2008 m. liepos 19 d.
40 000 Lt pervedimą K. P. į banko sąskaitą, 2008 m. liepos
19 d. 40 000 Lt pervedimą L. U. į banko sąskaitą, 2008 m.
liepos 29 d. 20 000 Lt pervedimą L. U. į banko sąskaitą,
2008 m. liepos 29 d. 35 000 Lt pervedimą K. P. į banko
sąskaitą, 2008 m. liepos 29 d. 20 000 Lt pervedimą V. S. į
banko sąskaitą; panaikino paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, išduoto 2009 m. sausio 18 d. L. U., dalį dėl ½ piniginių indėlių/ lėšų, buvusių AB banko
„Hansabankas“ Panevėžio regiono skyriaus tam tikrose sąskaitose paveldėjimo; panaikino
paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą, išduoto 2009 m. sausio 18 d. K. P., dalį dėl ½ piniginių indėlių/ lėšų, buvusių AB banko „Hansabankas“
Panevėžio regiono skyriaus tam tikrose sąskaitose paveldėjimo; priteisė A. K. K. naudai: iš I. D. N. 16 000 Lt be
pagrindo įgytų lėšų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo
teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš V. S. 20
000 Lt be pagrindo įgytų lėšų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos
iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš L. U. 322 477, 77 Lt be pagrindo įgytų ir paveldėtų lėšų, 5 procentų
dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo, iš K. P. 337 477,77 Lt be pagrindo įgytų
ir paveldėtų lėšų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo
teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismo sprendime nurodyta, kad ieškovė 1997 m. gruodžio 2 d.
suteikė įgaliojimą J. A. S. ir J. S. atstovauti ją visuose veiksmuose,
atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kitą įgaliojimą ji suteikė 2007 m.
balandžio 24 d. S. S.. Kauno miesto savivaldybės
administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyrius
2009 m. sausio 30 d. išsiuntė ieškovei pažymą dėl atlyginimo pinigais dydžio už
valstybės išperkamą gyvenamąjį namą. Pažymoje nurodyta, kad A.
K. K. visa 715 000 Lt kompensacija už namą išmokėta 2008 metais. Šią pažymą
ieškovė gavo 2009 metų vasario mėnesio antroje pusėje. Ieškovė, patikrinusi
savo sąskaitą banke ir neradusi joje išmokėtos kompensacijos, 2009 m. kovo 2 d.
sudarė sutartį dėl teisinių paslaugų su advokato kontora. Ieškovės atstovas
nustatė, kad ieškovės įgaliotinė S. S. 2008 m. rugsėjo 13 d.
mirė. Per laikotarpį nuo 2009 m. kovo 16 d. iki rugsėjo 9 d. buvo surinkti būtini dokumentai kreiptis
į teismą su ieškiniu. Teismo sprendime pažymėta, kad ieškovė nurodė priežastis,
dėl kurių praleido terminą pareikšti reikalavimus mirusios įgaliotinės S. S. įpėdiniams. Teismas sprendė, kad ieškovė terminą
reikšti reikalavimus S. S. palikimą priėmusioms įpėdinėms
praleido dėl svarbių priežasčių ir šį terminą pratęsė.
Teismas pažymėjo, kad reikalavimas vykdant pavedimą
nepažeisti atstovaujamojo interesų yra bendroji įstatyminė atstovo pareiga,
galiojanti nepriklausomai nuo to, ar tai yra aiškiai įrašyta į įgaliojimo
tekstą. Ieškovės įgaliotinė S. S. veikė turėdama ieškovės
išduotą generalinį įgaliojimą. Tokio įgaliojimo buvimas nereiškia, kad
įgaliotinė juo galėjo remtis formaliai, vadovaudamasi vien žodiniu tekstu
surašytais įgalinimais. Įgaliotinė turėjo veikti tik įgaliotojos interesais,
nesukelti interesų konflikto, privalėjo atsiskaityti atstovaujamajai už viską,
ką gavo vykdydama įgaliojimą. Jau 2007 m. rugpjūčio 20 d. ieškovės
nekilnojamojo turto grąžinimo byloje buvo turto vertės nustatymo pažyma, tačiau
S. S. ieškovės neinformavo apie tikrą grąžinamojo turto
vertę ir kompensacijos dydį, nepranešė, kad 2008 m. liepos 15 d. kompensacija
realiai pervesta į banko sąskaitą. Nuo 2004 m. birželio 18 d. iki 2008 m.
vasario 8 d. ieškovė įgaliotinei S. S. pervedė 6 500 JAV
dolerių. Teismo įsitikinimu, nėra pagrindo netikėti ieškovės paaiškinimais, nes
jie patvirtinti bylos įrodymais, o atsakovės nepateikė įrodymų, paneigiančių
ieškovės nurodytas aplinkybes. Į ieškovės sąskaitą kompensacija pervesta 2008
m. liepos 15 d., o jau 2008 m. liepos 19 d. ir 29 d. S. S.,
negavusi ieškovės sutikimo, jos neinformavusi, ieškovei skirtą kompensaciją
pervedė savo artimiesiems giminaičiams ir sau. Teismas tokius įgaliotinės S. S. veiksmus įvertino kaip sandorius su savo artimaisiais
giminaičiais, priešingus ieškovės interesams. Sudaryti tokius sandorius
ieškovės valios nebuvo, S. S. neteisėtais veiksmais
iššvaistė labai didelę pinigų sumą, priklausančią ieškovei. Tokie veiksmai įvertinti
kaip reikšmingas ieškovės turtinių interesų pažeidimas. Atsakovės dėl šių
sandorių be pagrindo įgijo ir paveldėjo lėšas, todėl privalo jas grąžinti
ieškovei. Teismas atmetė atsakovių motyvus, kad nėra pagrindo naikinti
sudarytus sandorius, nes S. S. veikė pagal ieškovės
įgaliojimą. Ieškovė neginčija įgaliojimo, motyvuodama tuo, jog ieškovės
išduotas įgaliojimas mirus S. S. pasibaigė, todėl nėra
pagrindo jį ginčyti. S. S. įpėdinės atsakovės L. U. ir K. P. privalėjo informuoti
ieškovę apie įgaliotinės mirtį, nes joms buvo žinoma, kad ši turėjo ieškovės
įgaliojimą. Teismas atmetė atsakovių argumentus dėl ieškovės valios pinigus
palikti S. S. artimiesiems. Ieškovės atvirukai-laiškai,
kuriuos pateikė atsakovės, yra 10 metų senumo, kada S. S. dar
neturėjo ieškovės įgaliojimo. S. S. laiškuose ieškovei
klausė, kaip ši pasielgs su grąžinamu turtu, minėjo, kad yra būtinas
testamentas. Teismo įsitikinimu, šios aplinkybės įrodo, kad S.
S. suvokė, jog ieškovės kompensaciją naudoja be ieškovės valios ir pavedimo.
Atsakovės K. P. ir L.
U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalis, kuriomis jų
atžvilgiu patenkintas ieškinys, ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą –
ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Skundas
grindžiamas šiais argumentais :
1.
Teismas netinkamai
taikė teisės normas, reglamentuojančias CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalyse
nustatyto termino pratęsimą. Šiuo atveju ieškinio senaties pradžiai taikomas
objektyvus kriterijus. Ieškovė apie S. S. mirtį sužinojo
šios mirties dieną – 2008 m. rugsėjo 13 d. 2009 m. kovo mėnesį ieškovės advokatas
jau turėjo visus dokumentus paduoti ieškinį teisme, tačiau ieškovė su ieškiniu
į teismą kreipėsi tik 2009 m. rugsėjo mėnesį, nepateisinamai praleidusi terminą
reikšti reikalavimus. Teismas nepagrįstai pratęsė ieškovei terminą kreiptis su
ieškiniu į teismą.
2.
Ieškovė pateikė
reikalavimą pripažinti negaliojančiais dovanojimo sandorius, tačiau teismas nepasisakė,
ar mokėjimo pavedimus į banko sąskaitas jis laiko dovanojimo sandoriais. Ieškiniu
prašoma panaikinti dovanojimo sandorius, todėl teismo sprendimas viršija ieškinio
ribas, nes pripažinti negaliojančiais mokėjimo pavedimai, o ne sandoriai, kurių
pagrindu jie atlikti. Nepripažinus sandorių negaliojančiais, negalima priteisti
pinigų. Teismas, priteisdamas pinigus, viršijo reikalavimų ribas, nes ieškinį
patenkino ne tuo pagrindu, kurį buvo nurodęs ieškovas. Ieškovo nurodytu
pagrindu teismas turėjo atmesti ieškinį.
3.
Teismas netinkamai
taikė CK 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.239 straipsnio nuostatas, nes S. S. pinigus pervedė remdamasi ieškovės išduotu įgaliojimu.
Teismas neturėjo pagrindo taikyti teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto
praturtėjimo institutą, nes S. S. pervedė lėšas veikdama
pagal įgaliojimą, o ar jį viršijo, ar veikė jo ribose, spręstina atskirai.
4.
Nustatyta, kad ieškovė
buvo išreiškusi valią palikti S. S. visą gautą sumą už
nuosavybės atstatymą, suteikiant teisę padalinti pinigus. S.
S. veikė pagal ieškovės įgaliojimą pagrįstai tikėdama, kad viskas, ką ji
gaus veikdama ieškovės vardu, atiteks jai. Laiškai patvirtina susitarimą visą
gautą turtą atkuriant nuosavybės teises palikti S. S..
Tokia valia buvo aiškiai išreikšta ir ieškovės išduotame S.
S. įgaliojime. Įgaliojime nėra nuorodų apie tai, kad S.
S. turi gautas į sąskaitą lėšas pervesti ar kitu būdu perduoti ieškovei.
Ieškovei nenuginčijus įgaliojimo, neįrodžius, kad S. S. turėjo
gautas lėšas pervesti ieškovei, ieškinys negalėjo būti patenkintas. Ieškinyje
ieškovė nenurodė, kad būtų viršytos įgaliojimu suteiktos ribos. Teismas
neatsižvelgė į specifinius S. S. ir ieškovės susitarimus,
kurie aiškiai buvo išreikšti ir įgaliojime – S. S. turėjo
veikti už ieškovę atkuriant nuosavybės teises ir atgavusi turtą juo laisvai
disponuoti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė leido S. S. laisvai
disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitoje, ji jas galėjo panaudoti sudarant bet
kokį sandorį.
5.
Teismas nepagrįstai
nurodė, kad ieškovei nereikėjo ginčyti įgaliojimo atskirų dalių. Ieškovei
nenuginčijus įgaliojime suteiktų teisių, teismas nepagrįstai patenkino ieškinį.
S. S. nesudarė ieškovės vardu su atsakovėmis jokių
sandorių. Ji, veikdama už save, atsakovėms pervedė pinigus. Nėra pagrindo
teigti, kad pažeisti CK 2.134 straipsnio reikalavimai.
6.
Teismas be pagrindo
nepripažino ieškovės dalyvavimo teisme būtinu, netenkino prašymo išreikalauti
iš AB „Lietuvos telekomas“ duomenis apie 2008 m. rugsėjo 13 d. atliktą skambutį
iš abonento JAV į S. S. telefono abonentą.
Atsakovė I. D. N. apeliaciniu skundu
prašo panaikinti teismo sprendimo dalis, kuriomis pripažintas negaliojančiu S. S. ir atsakovės sudarytas 2008 m. liepos 19 d. sandoris,
kuriuo pervesta 16 000 Lt, priteista ieškovei iš atsakovės 16 000 Lt kaip
nepagrįstai gautos lėšos, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, ir dėl
šių dalių priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Skunde nurodyta:
1.
Teismas nepasisakė, ar
atsakovės ir S. S. 2008 m. liepos 19 d. sandoris, kuriuo
į atsakovės sąskaitą pervesta 16 000 Lt, yra dovanojimo sandoris. Teismo
sprendimas prieštaringas, nes jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu –
taikoma restitucija, tačiau negali būti laikoma, jog pagal sandorį gauti
pinigai ir jie grąžintini kitai šaliai taikant nepagrįsto praturtėjimo
institutą.
2.
Ieškinys buvo
suformuluotas taip, kad prašoma panaikinti dovanojimo sandorius, todėl teismo
sprendimas viršija ieškinio ribas, nes pripažinti negaliojančiais patys
pavedimai, o ne sandoriai, kurių pagrindu jie atlikti. Nepripažinus sandorių
negaliojančiais, negalima priteisti jų pagrindu gautų sumų. Pats pinigų
pavedimas negali būti laikomas neteisėtu, nes jį atliko S. S.
turėdama tinkamą įgaliojimą ir veikdama pagal sąskaitos tvarkymo taisykles.
Pažeidimų, kurie leistų teigti, jog pavedimas atliktas neteisėtai, nenustatyta.
Teismas, priteisdamas pinigus, viršijo reikalavimų ribas, nes ieškinį patenkino
ne tuo pagrindu, kurį nurodė ieškovė. Ieškovės nurodytu pagrindu teismas turėjo
ieškinį atmesti. Teismas netinkamai taikė CK 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.239
straipsnio nuostatas, nes S. S. pinigus pervedė remdamasi
ieškovės išduotu įgaliojimu ir jo neviršijo. Teismas neturėjo taikyti teisės
normų, reglamentuojančių nepagrįsto praturtėjimo institutą.
3.
Nustatyta, kad ieškovė
buvo pareiškusi valią palikti visą gautą sumą už nuosavybės atstatymą S. S., suteikiant teisę padalinti pinigus. S.
S. veikė pagal ieškovės įgaliojimą pagrįstai tikėdama, kad visą, ką ji gaus
ieškovės vardu, atiteks jai. Tokia valia buvo aiškiai išreikšta ir ieškovės
išduotame S. S. įgaliojime. Įgaliojime nėra nuorodų, kad S. S. turėtų gautas į sąskaitą lėšas pervesti ar kitu būdu
perduoti ieškovei. Ieškovei nenuginčijus įgaliojimo, neįrodžius, jog S. S. turėjo gautas lėšas pervesti ieškovei, ieškinys
negalėjo būti patenkintas. Teismas neatsižvelgė į specifinius S.
S. ir ieškovės susitarimus, kurie buvo aiškiai išreikšti ir įgaliojime – S. S. turėjo veikti už ieškovę atkuriant nuosavybės teises
ir atgavusi turtą juo laisvai disponuoti.
4.
Sandorių tarp artimųjų
giminaičių sudarymas nėra draudžiamas. Ieškovė leido S. S. visiškai
laisvai disponuoti lėšomis. Įgaliojimo pasibaigimas mirus įgaliotinei nėra
kliūtis ginčyti atskirų įgaliojimo dalių. Ieškovei nenuginčijus įgaliojime
suteiktų S. S. teisių, o jai atlikus įgaliojime suteiktų
teisių veiksmus, teismas nepagrįstai patenkino ieškinį.
Atsakovė V. S. apeliaciniu skundu
prašo panaikinti teismo sprendimo dalis, kuriomis pripažintas negaliojančiu S. S. ir atsakovės sudarytas 2008 m. liepos 20 d. sandoris,
kuriuo pervesta atsakovei 20 000 Lt, priteista ieškovei iš atsakovės 20 000 Lt
kaip nepagrįstai gautos lėšos, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos,
bei dėl šių dalių priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš
ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais
argumentais kaip ir atsakovės I. D. N. apeliacinis
skundas.
Ieškovės A. K. K. atstovas atsiliepime
į atsakovių K. P. ir L. U. apeliacinį
skundą prašo atsakovių skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti
nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad teismas
pagrįstai nusprendė, jog ieškovė trijų mėnesių terminą reikšti reikalavimus
palikimą priėmusioms įpėdinėms praleido dėl svarbių priežasčių. Tik gavus
galimai visą reikalingą informaciją galima buvo pradėti ruošti ieškinį, kurio
parengimas dėl didelės ginčo apimties ir sudėtingumo, pozicijos suderinimo su
užsienyje gyvenančia ieškove užtruko. Pinigų pervedimai ir yra sandoriai, kurie
buvo ginčijami ieškiniu, todėl teismo sprendimu neviršytos ieškinio ribos. Teismas,
taikęs kitą teisės normą negu nurodė ieškovas, nelaikomas viršijusiu ieškinio
ribas. Teismas pagrįstai pripažino, jog įpėdinės turtą įgijo be pagrindo. S. S. pagal jai suteiktą įgaliojimą veikė priešingai
ieškovės interesams, prieš jos valią, savo ir artimųjų giminaičių naudai,
turėdama iš anksto susiformavusį tikslą pasisavinti ieškovei priklausančią
kompensaciją. Ji viršijo įgaliojimo ribas bei pažeidė imperatyvias normas,
nustatančias atstovavimo ribas ir draudimus. S. S. veiksmai
pervedant pinigus artimiems giminaičiams ir sau, pagrįstai įvertinti kaip
sandoriai, priešingi ieškovės interesams, nes ieškovės valios sudaryti šiuos
sandorius nebuvo. Mirus įgaliotinei S. S. įgaliojimas
pasibaigė, mirusiosios įpėdiniai privalėjo grąžinti ieškovei įgaliojimą, o
kartu ir visa tai, ką įgaliotinė buvo gavusi ir dar nespėjusi iššvaistyti
vykdant pavedimą, o ne paveldėti ieškovei išmokėtą kompensaciją. Įgaliojimas
buvo suteiktas disponuoti sąskaita ir joje esančiomis lėšomis tik ieškovės
interesais bei vardu, todėl ir lėšos, gautos kaip kompensacija, galėjo būti
naudojamos tik ieškovės interesais. Ieškovė neturėjo pagrindo ginčyti savo
išduoto įgaliojimo, nes jis atitiko jos valią. Teismas pagrįstai nepripažino
ieškovės dalyvavimo teisme būtinu.
Ieškovės A. K. K. atstovas atsiliepime
į atsakovių I. D. N. ir V. S. apeliacinius
skundus prašo atsakovių skundus atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti
nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad
pinigų pervedimai yra sandoriai, kurie buvo ginčijami ieškiniu, todėl teismo
sprendimu nebuvo viršytos ieškinio ribos. S. S.,
atlikdama ginčytus pervedimus, viršijo įgaliojimus bei veikė prieš
atstovaujamosios interesus, pažeidė jos valią ir CK 2.134 straipsnio nuostatas.
Pripažinus sandorius negaliojančiais atitinkamos sumos buvo pripažintos kaip
įgytos be pagrindo bei priteistos ieškovei. Tai atitinka ir tenkina ieškovės
interesus. Teismas neviršijo ieškinio reikalavimo ribų. Bylos įrodymais
nustatyta, kad S. S. pagal jai pateiktą įgaliojimą veikė
priešingai ieškovės interesams, prieš jos valią, savo ir artimųjų giminaičių
naudai, turėdama iš anksto susiformavusį tikslą pasisavinti ieškovei
priklausančią kompensaciją. Susitarimo visą gautą turtą atkūrus nuosavybės
teises palikti S. S. ir jos giminaitėms nebuvo. 2007 m.
balandžio 24 d. išduotas įgaliojimas neišreiškė ieškovės valios perleisti
pačiai įgaliotinei S. S. ir jos artimiems giminaičiams
lėšas, ieškovės gautas kaip kompensacija už iki nacionalizacijos turėtą
nekilnojamąjį turtą. Įgaliojime neturėjo būti specialiai nurodyta, kad S. S. turi gautas į sąskaitą lėšas pervesti ar kitokiu būdu
perduoti ieškovei, nes kompensacija buvo skirta ieškovei ir išmokėta į jos
banko sąskaitą. Įgaliojimas buvo suteiktas disponuoti sąskaita ir joje
esančiomis lėšomis tik ieškovės interesais.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pratęsimo
(atnaujinimo)
CK 5.63 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo
atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams,
testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme
ieškinį dėl paveldimo turto. Straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad teismas gali
pratęsti 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių
priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.
S. S. palikimo atsiradimo momentas yra 2008 m. rugsėjo 13
d. Ieškovė su reikalavimu S. S. palikimą priėmusioms
įpėdinėms K. P. ir L. U. kreipėsi į
teismą 2009 m. rugsėjo 11 d., t. y. praėjus metams po palikimo atsiradimo,
vadinasi, praleidusi nustatytą trijų mėnesių terminą.
Aukščiausiasis Teismas yra
suformavęs praktiką, kad sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas buvo
praleistas dėl svarbių priežasčių, būtina atsižvelgti tiek į ginčo esmę, tiek į
ieškovo elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).
Teisėjų
kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais remiantis
pratęstas terminas ieškovės reikalavimui teisme įgaliotinės S.
S. palikimą priėmusioms įpėdinėms K. P. ir L. U. pareikšti, sutinka, kad teismas tinkamai įvertino CK
5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežasčių svarbą ir
pagrįstai praleidimo priežastis pripažino pateisinamomis. Teisėjų kolegijos
įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo aptartos aplinkybės laikytinos
svarbiomis nurodytam senaties terminui pratęsti (atnaujinti).
Ieškovė nurodė, kad 2009 m.
vasario mėn. antroje pusėje gavo pažymą iš Kauno miesto savivaldybės apie jai
paskirtos kompensacijos dydį ir išmokėjimą. Patikrinusi banko sąskaitą ir
pamačiusi, kad ši tuščia, nedelsdama kreipėsi teisinės pagalbos į advokatą
Lietuvoje, 2009 m. kovo 2 d. suteikdama įgalinimus veikti įvairiose
institucijose gaunant reikalingą informaciją dėl galimo turtinių teisių
pažeidimo ir tų teisių gynimo. Tą patį 2009 m. kovo mėnesį advokatas jau
domėjosi ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenimis. Reikalingus
dokumentus iš savivaldybės gavo 2009 m. balandžio 17 d. Informacijos į banką
kreiptasi 2009 m. kovo 16 d. Duomenys apie finansines operacijas banko sąskaitose
su ieškovei išmokėtos kompensacijos lėšomis gauti 2009 m. gegužės 25 d. ir
birželio 11 d. 2009 m. kovo 19 d. ir vėliau 2009 m. balandžio 17 d. kreiptasi į
VĮ Registrų centro filialus bei į notarą dėl informacijos apie palikimą ir jo priėmimą
gavimo. Įvertinus ieškovės turtinių interesų pažeidimo pobūdį ir mastą taip pat
buvo renkami duomenys apie atsakovių turtą (sietina su prašymu taikyti
laikinąsias apsaugos priemones), pažyma Apostille
tvirtintini duomenys apie užsienio valstybėje gyvenančios ieškovės sveikatos
būklę, jos turtinę padėtį (susiję su prašymu taikyti žyminio mokesčio mokėjimo
lengvatas už teikiamą ieškinį).
Galėdama veikti tik per
įgaliotus asmenis Lietuvoje, ieškovė elgėsi pakankamai rūpestingai, apdairiai
ir nuosekliai, per atstovus kruopščiai ir visapusiškai rinko reikalingus
duomenis bei informaciją, kaupė būtinus dokumentus savo teisių ir interesų
pažeidimo pobūdžiui bei apimčiai išaiškinti, tam, kad būtų tinkamai parengtas
ginčo šalies procesinis sprendimas kreipiantis dėl pažeistų teisių ir interesų
gynimo būdo, kvalifikuotai paruoštas bei įrodymais pagrįstas galimas ieškinys
teisme. Įvertinus byloje nagrinėjamo ginčo esmę ir sudėtingumą, atsakovų ir
ginčijamų sandorių skaičių, aplinkybes, kad ieškovė yra itin garbaus amžiaus ir
gyvena užsienyje (JAV), kad buvo būtina surinkti, išanalizuoti ir įvertinti
didelį kiekį įvairių duomenų bei informacijos, siekiant parengti ir paduoti
tinkamai bei tiksliai pagal faktines aplinkybes suformuluotą ieškinio pagrindą
ir dalyką, ieškovės atstovų suderintą su ieškove, tokių veiksmų atlikimas
užtruko tam tikrą laiką, o tokios trukmės laiko praradimas laikytinas
objektyviu ir pateisinamu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė apie savo turtinių
teisių pažeidimą pasisavinus jai išmokėtą kompensaciją sužinojo ne S. S. palikimo atsiradimo dieną, todėl ieškovė negali būti prilyginta
palikėjo kreditoriui, turėjusiam reikalavimo teisę į palikėją šio mirties
dieną, t. y. palikimo atsiradimo momentu.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apie savo teisių
pažeidimą, kaip pagrindą kreditorinėms pretenzijoms atsirasti, ieškovė sužinojo
tuomet, kai gavo informaciją apie jai išmokėtos kompensacijos pasisavinimą. Suprantama,
kad šios aplinkybės pagrindu negali būti keičiamas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino
pradžios skaičiavimo momentas, į ką akcentuojama ir atsakovių K.
P. bei L. U. apeliaciniame skunde, tačiau ši aplinkybė
sudaro pagrindą svarstyti ir vertinti ieškinio senaties termino kreditoriaus
reikalavimui palikimą priėmusiems įpėdiniams pareikšti praleidimo priežasčių
svarbą ir šio termino atnaujinimo galimybę. Atsakovių apeliaciniame skunde
išdėstytas teiginys, kad ieškovės atstovas advokatas A. R. jau 2009 m. kovo mėnesį buvo surinkęs visus
būtinus dokumentus ieškiniui ar reikalavimui palikimą priėmusiems įpėdiniams
tinkamai pareikšti, vertintinas tik kaip atsakovių nuomonė, nepagrįsta objektyviais
faktiniais duomenimis.
Pirmosios instancijos teismas
pagrįstai kritiškai vertino bylos baigtimi suinteresuotų atsakovių ir liudytojo
teiginius apie tai, kad ieškovė apie įgaliotinės mirtį sužinojusi jau tą pačią
mirties dieną, nes kitų neginčijamų įrodymų apie tai byloje nėra. Be to, jeigu
ir tikėti atsakovių teiginiais, kad S. S. mirties dieną
skambino ieškovės dukra ir kalbėjosi su atsakove L. U., iš
kurios sužinojusi apie S. S. mirtį, tai savaime
nereiškia, kad ir pačiai ieškovei tapo žinoma apie įgaliotinės mirtį šios mirties
dieną. Atsakovių subjektyvus įsitikinimas apie tai, kad ieškovės dukra turėjo
perduoti ieškovei informaciją apie S. S. mirtį, savaime negali
būti prilygintas neabejotinai įvykusiam faktui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad
pagal CK 2.148 straipsnio 1 dalies ir 6.765
straipsnio 1 dalies nuostatas, mirus įgaliotiniui jo įpėdiniai privalo pranešti
įgaliotojui apie įgaliojimo (pavedimo) pabaigą. Kadangi įstatymas numato tokio
pranešimo pareigą įgaliotinio įpėdiniams, esant ginčui jiems tenka tokios
aplinkybės buvimo įrodinėjimo našta. Teismo vertinimu, atsakovės L. U. ir K. P., kaip mirusios įgaliotinės S. S. įpėdinės,
neįrodė, kad jos įvykdė įstatyme numatytą pareigą ir pranešė pačiai ieškovei
apie įgaliojimo pabaigą.
Iš bylos duomenų matyti, kad
ieškovė ir jos atstovas aktyviai domėjosi ir pagal objektyviai turėtas
galimybes rinko informaciją, kaupė reikalingus dokumentus ir duomenis, kuriais
remiantis buvo galima suformuluoti tikslų būsimo ieškinio dalyką ir jį pagrįsti
įrodymais paremtomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat pagrįsti kartu su
ieškiniu teikiamus procesinius prašymus (dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi
į aplinkybes, kada ieškovė objektyviai sužinojo apie savo turtinių teisių
pažeidimą, įvertinusi reikalingos informacijos, duomenų ir dokumentų pažeistų
teisių gynimui ir kreipimuisi su ieškiniu į teismą rinkimo procedūrą, veikiant
per atstovus, daro išvadą, kad užsienyje esanti ieškovė ir jos atstovas
Lietuvoje elgėsi ir veikė pakankamai rūpestingai ir protingai, o įstatymo
nustatytomis priemonėmis pasiruošiant teismine tvarka ginti pažeistas teises
naudojosi teisėtai bei sąžiningai. Pirmosios instancijos teismas turėjo
pagrindą pripažinti, kad ieškovė į teismą su įstatymo reikalavimus atitinkančiu
ieškiniu kreipėsi per protingą laiką, todėl pagrįstai atnaujino (pratęsė) CK
5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą (CK 5.63 str. 4
d.).
Dėl įgaliotojo teisių bei teisėtų interesų pažeidimo ir tokio
pažeidimo padarinių pašalinimo
Pirmosios instancijos teismas
padarė išvadą, kad ieškovės įgaliotinės S. S. veiksmai
pervedant iš ieškovės sąskaitos jai išmokėtos piniginės kompensacijos lėšas sau
arba perduodant savo artimiems giminaičiams, laikytini sandoriais, priešingais
įgaliotojos interesams, neatitinkančiais įgaliotojos valios, todėl neteisėtais,
o šių neteisėtų sandorių pasekmėje gautas turtas esąs įgytas be teisėto
pagrindo ir turi būti grąžintas ieškovei. Su šiomis teismo išvadomis teisėjų
kolegija iš esmės sutinka.
CK 1.63 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti,
pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Vienašaliu laikomas
sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios (CK 1.63 str.
3 d.). Įgaliotojos (byloje – ieškovės)
vardu įgaliotinės S. S. atliktas pinigų pervedimas į savo
ir atsakovių asmenines sąskaitas laikytinas vienašaliu sandoriu, nes tokiais
įgaliotinės veiksmais buvo siekiama sukurti atitinkamas teises atsakovėms bei
pareigas atstovaujamajai, t. y. ieškovei (CK 1.63 str. 1 ir 2 d., 2.132 str. 1
d., 2.133 str. 1 d. nuostatos).
CK 2.133 str. nuostatos
leidžia daryti išvadą, kad atstovo veikimas atstovaujamojo vardu neatsiejamas
nuo veikimo tiktai išimtinai atstovaujamojo interesais. Atstovaujamojo ir
atstovo santykiams būdingas lojalumas, šalių tarpusavio pasitikėjimas, pagarba
atstovaujamojo interesams. Civilinės teisės doktrinoje tokie santykiai vadinami
fiduciariniais (pasitikėjimo) teisiniais santykiais. Atstovas privalo elgtis
sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo
interesus, ginti atstovaujamojo teises ir interesus, neveikti priešingai tiems
interesams, vengti galimo savo asmeninių ir atstovaujamojo interesų konflikto
(CK 6.760 str. 1 d. reikalavimas). Tai reiškia, kad atidus ir protingas
įgaliotinis turi vykdyti pavedimą taip, kaip įprastomis sąlygomis elgtųsi pats
įgaliotojas. Atstovo veikimas tiksliai
pagal įgaliotojo nurodymus ir tiktai jo interesais yra vienas pagrindinių
atstovavimo santykių principų. Byloje
nustatyta, kad ieškovės įgaliotinė S. S. ieškovės vardu
sudarydama sandorius su pačia savimi bei savo artimaisiais giminaičiais šio
principo nesilaikė, veikė ne ieškovės labui (jos naudai), sandorius ieškovės
vardu sudarė rūpindamasi ne ieškovės, o savo pačios ir savo artimųjų
interesais. Laikytina, kad įgaliotinė piktnaudžiavo gautais plataus turinio ir
apimties įgaliojimais, siekdama naudos sau ir savo artimiesiems giminaičiams
įgaliotojos sąskaita. Tokiu būdu jos sudaryti sandoriai - pinigų pervedimai sau
ir savo artimiesiems giminaičiams pagrįstai pripažinti prieštaraujančiais
atstovaujamosios interesams ir padarę atstovaujamajai žalos.
Įgaliojimu laikomas rašytinis
dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui)
atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais
asmenimis (CK 2.137 str. 1 d.). Įgaliojimu išreiškiama atstovui suteikiamų
teisių apimtis ir turinys. Ieškovės įgaliotinei S. S. buvo
išduotas generalinis arba bendrasis įgaliojimas bet kokiems sandoriams sudaryti
ir kitiems veiksmams atlikti. Atsakovės
ir jų atstovai nurodo, kad atsižvelgiant į ieškovės suteikto įgaliojimo apimtis
ir turinį, laikytina, kad įgaliotinė S. S. veikė turėdama
neribotus įgalinimus sudaryti bet kokius sandorius savo nuožiūra. Tačiau
įgaliojimo, kaip tokio, buvimas nereiškia, kad įgaliotinis juo gali remtis
formaliai, vadovaudamasis vien žodiniu tekstu surašytais įgaliojimais. CK 6.760
straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą
pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų
įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su
įgaliotojo interesais. Atstovo pareiga veikti kuo naudingiausiu atstovaujamajam
būdu ir draudimas atlikti veiksmus savo naudai konstatuoti ir formuojant teismų
praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. kovo
mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009, 2008 m. lapkričio 11 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2008; 2008 m. vasario 20 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2008; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-425/2004; ir kt.) Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad disponavimo savo nuožiūra ieškovės
turtu ir turtinėmis teisėmis įgaliotiniui suteikimas nereiškia, jog tokia
įgalinimų apimtis suteikia įgaliotinio teisę veikiant įgaliotojo vardu
vadovautis absoliučiai nevaržomo elgesio laisvės principu, jog išnyksta
pagrindas vykdyti tokias esmines įgaliotinio pareigas kaip bendradarbiavimas su
įgaliotoju, informacijos perdavimas,
ataskaitos teikimas, veiksmų suderinimas su įgaliotoju ir pan. Be to,
įgaliotojo interesų pažeidimas galimas ir veikiant įgaliojimo ribose, t. y.
neviršijant įgaliojimų suteiktų įgalinimų apimties bei turinio, bet nesilaikant
arba pažeidžiant kitas įgaliotinio pareigas įgaliotojui (pvz., pareiga teikti
informaciją, ataskaitas apie veiklą, pranešti apie pavedimo įvykdymo
rezultatus), arba pažeidžiant esminius atstovavimo teisinių santykių principus
(pvz., buvimo lojaliam įgaliotojo atžvilgiu, pagarbos jo interesams principai).
CK 2.150 straipsnyje įtvirtinta
imperatyvaus turinio norminė nuostata dėl atstovo pareigos atsiskaityti.
Atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir
atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą.
Kadangi kompensacijos už negrąžintą turtą suteikimu bei jos išmokėjimu buvo
pasiektas tas tikslas, kuriam ir buvo suteikti ieškovės įgalinimai atstovei S. S., laikytina, kad atsiradus tokioms atstovavimo
santykiuose reikšmingoms esminėms aplinkybėms, įgaliotinė privalėjo pateikti
ieškovei atitinkamą informaciją apie realiai gautą piniginę kompensaciją bei
faktinį jos dydį ir tik vykdydama tolesnius atstovaujamosios nurodymus sudaryti
sandorius ar atlikti kitokius juridinius veiksmus su gautomis ieškovės lėšomis
veikiant išimtinai atstovaujamosios interesais (CK 6.760 str. 3 d. nuostatos).
Nurodyta atstovo pareiga informuoti skirta tam, kad keičiantis aplinkybėms
pavedimo vykdymo metu atstovaujamasis galėtų kontroliuoti atstovo veiksmus,
duoti jam naujus ar tikslesnius nurodymus bei kitaip įgyvendinti savo
interesus. Atitinkamo dydžio kompensacijos už natūra negrąžinamą turtą ieškovei
paskyrimas, o ypač realus jos išmokėjimas, vertintini kaip juridinę reikšmę
turintys faktai, iš esmės pakeitę aplinkybes vykdant pavedimą dėl ieškovės
interesų atstovavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kompensacijos ieškovei
išmokėjimas faktiškai reiškė ieškovės įgaliojimu suteiktų atstovei atlikti
teisinių veiksmų pabaigą, tikslą, kuriam buvo išduotas įgaliojimas. Pagal CK
6.760 straipsnio 4 dalį įvykdęs pavedimą atstovas privalo pranešti apie tai
atstovaujamajam, pateikti pavedimo vykdymo ataskaitą. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie
tai, kad įgaliotinė būtų informavusi ieškovę ar pateikusi jai ataskaitą tokiais
svarbiais su atstovavimu susijusiais klausimais kaip kompensacijos už turtą
paskyrimas, kompensacijos išmokėjimas ir jos dydis. Ieškovei natūra negrąžinamo
išlikusio turto vertės nustatymo pažyma buvo parengta dar 2007 m. rugpjūčio 20
d. (t. 1, b. l. 33). Atsakovių atstovo teigimu, S. S. galėjo
būti nežinomos aplinkybės apie turto įvertinimą ir vertės (715 000 Lt) nurodymą
minėtoje vertės nustatymo pažymoje. Tačiau S. S. apie
nuosavybės teisių ieškovei atkūrimą išmokant 715 000 Lt dydžio kompensaciją
tapo žinoma ne vėliau kaip 2008 m. vasario 8 d., kai registruotu laišku jai
buvo įteiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2008 m. vasario 6 d.
įsakymas Nr. A-464 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei A.
K. K.“ (b. l. 36-37). Duomenų apie tai, kad įgaliotinė S.
S. būtų informavusi įgaliotoją apie priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių
atkūrimo (būtent nuosavybės teisių atkūrimo reikalų tvarkymui ir buvo išduotas
jai įgaliojimas) bei išmokėtinos piniginės kompensacijos už išperkamą turtą
dydį, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad 2005 m. gruodžio 5 d. laiške,
rašytame S. S. ieškovei (t. 2, b. l. 129-132), be kita
ko, nurodoma, kad... (citata)“ skambina iš Kauno ir prašo tų blankų jau
užpildytų. Sako tai reikalinga įkainoti nekilnojamąjį Jūsų turtą. Sako, kad
namas senas ir mažai įkainuos. Įkainavę žadėjo prisiųsti pažymą. Kaip gausiu,
tuoj Jums išsiųsiu....“(citatos pabaiga). Taigi, ieškovės nuosavybės teisių
atkūrimo reikalais rūpinusis S. S. laiške ieškovei buvo
nurodžiusi tuoj pat suteikti ieškovei informaciją apie jos turto įkainojimą
(vertės nustatymą), kuris sąlygojo išmokėtinos kompensacijos dydį, bet to
nepadarė net ir po to, kai sužinojo apie sprendimą išmokėti 715 000 Lt dydžio
kompensaciją. Įgaliotinė nepateikė ir informacijos apie jos atliktus veiksmus,
susijusius su ieškovei išmokėtos kompensacijos tolesniu panaudojimu (pinigų
panaudojimu savo ir savo artimųjų giminaičių naudai). Atstovei veikiant
išimtinai atstovaujamosios interesais ir jos labui (naudai), būtų išlaikytas
atstovaujamojo ir atstovo veikimo abipusiu pasitikėjimu grindžiamais santykiais
principas, išvengta atstovaujamosios ir atstovės interesų konflikto atsiradimo tikimybės.
Įgaliotinė veikė priešingu būdu - tuoj po sprendimo atkurti nuosavybės teises
ieškovei išmokant kompensaciją, įgaliotinė S. S.,
neinformavusi ieškovės apie šį įgaliotojai esminę reikšmę turintį juridinį faktą (nuosavybės teisių atkūrimą
išmokant 715 000 Lt kompensaciją), 2008 m. vasario 12 d. parašė prašymą
ieškovės vardu pervesti piniginę kompensaciją į ieškovės sąskaitą banke, tačiau
tuoj po pinigų į šią sąskaitą pervedimo juos pasisavino, išimdama iš sąskaitos
grynais arba pervesdama į savo pačios bei artimųjų giminaičių asmenines
sąskaitas (t. 1, b. l. 39, 45). Taigi, disponuodama ieškovės finansiniu turtu
be jokios informacijos ieškovei teikimo, be pranešimo įgaliotojai apie savo
atliekamus veiksmus, įgaliotinė S. S. veikė neteisėtai,
nesuderinusi savo veiksmų su ieškovės valia, ir kaip nustatyta byloje -
priešingai atstovaujamosios interesams.
CK 2.134 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta imperatyvaus turinio norminė taisyklė, draudžianti atstovui
atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi, arba su tuo asmeniu,
kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais,
vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti
pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Straipsnyje įtvirtinta
norma skirta atstovaujamojo interesų apsaugai. Sąvoka artimieji giminaičiai
vartojama taip, kaip tai numatyta CK 3.135 straipsnyje. Visos atsakovės
priskirtinos įgaliotinės S. S. artimųjų giminaičių ratui.
Sandoris šiuo pagrindu gali būti nuginčijamas, jei juo pažeisti atstovaujamojo
interesai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo šio įstatymo imperatyvo
pažeidimą įgaliotinės S. S. veiksmuose. Su tokia nuostata
teisėjų kolegija sutinka.
Atsakovių apeliaciniuose
skunduose nurodoma, kad teisė laisvai disponuoti įgaliotojos turtu reiškė ir
neribotą įgaliotinės teisę įgaliotojos vardu sudaryti bet kokius sandorius ir
su bet kuriais asmenimis, įskaitant su pačia savimi ir savo artimaisiais
giminaičiais. Teisėjų kolegijos
vertinimu, įgaliotinė turėjo gauti ieškovės sutikimą (leidimą) gautą
kompensaciją panaudoti savo ir savo artimųjų giminaičių naudai. Kadangi
įgaliotinė pažeidė pareigą veikti išimtinai ieškovės interesais, neturėdama
ieškovės sutikimo (leidimo) panaudojo ieškovės lėšas sudarydama sandorius su pačia
savimi ir savo artimaisiais giminaičiais, laikytina, kad atstovė bei kiti
asmenys, atstovės įformintais pavedimais gavę pinigus, nepagrįstai praturtėjo,
todėl reikalavimai pripažinti negaliojančiais neatlygintinius pinigų pervedimo
sandorius, panaikinti atitinkamą dalį atstovės S. S. įpėdinėms
išduotų paveldėjimo teisės liudijimų bei priteisti grąžinti šiuos pinigus
ieškovei, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti tenkintinais.
Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad priimdamas ieškinio
reikalavimus tenkinantį sprendimą teismas netinkamai taikė nepagrįstą
praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas ir tokiu būdu išėjo už ieškovės
reikalavimo ribų, patenkino ieškinį ne tuo pagrindu, kuris buvo nurodytas. Su
tokiais apeliacinių skundų argumentais negalima sutikti.
Kvalifikuodamas byloje analizuotus teisinius santykius ir
konstatuodamas, kad ginčytinais pinigų pervedimo sandoriais atsakovės
neteisėtai įgijo nuosavybę į pinigus, kurie ieškovei buvo išmokėti kaip
kompensacija už negrąžintą išlikusį turtą, teismas taikė ir CK šeštosios knygos
XX skyriaus normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal ieškinio pagrindu
nurodytas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes yra
pagrindas kvalifikuoti ginčo teisinius santykius kaip santykius dėl atsakovių
nepagrįsto praturtėjimo. Šioje byloje nustatyta juridinę reikšmę turinti
aplinkybė, kad ieškovės įgaliotinė S. S. neteisėtai
pasisavino ieškovės finansinį turtą pervesdama pinigus į savo asmeninę sąskaitą,
taip pat neteisėtai pervesdama ieškovės pinigus į artimųjų giminaičių asmenines
sąskaitas. Pinigų pervedimo sandorių pripažinimas negaliojančiais reiškia, kad
pagrindas, kuriuo atsakovės įgijo nuosavybės teisę į tuos pinigus (o atsakovės L. U. ir K. P. – dar ir paveldėjo
atitinkamą dalį mirusiosios S. S. turto priimdamos
palikimą), išnyko, todėl įgaliotinės S. S. neteisėtų
veiksmų pasekmėje įgytą finansinį turtą atsakovės valdo be teisinio pagrindo ir
turi jį grąžinti ieškovei (CK 6.237 str. 1 d ir 2 d. nuostatos). Normos,
reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą, turi būti taikomos
visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja turtą (ar
teises), į kurį tam tikrų teisių turi ir kiti asmenys. Pažymėtina, kad
negaliojančiais pripažinti neatlygintiniai pinigų pervedimo sandoriai
įgaliotinės buvo sudaryti ieškovės vardu, bet šie sandoriai atlikti priešingai
atstovaujamosios, t.y. priešingai sandorio šalies interesais, jie neatitiko
teisės normų imperatyvių reikalavimų (CK 2.134 str. nuostatos), sandorio šalis
įgaliotinės veiksmų sudarant tuos sandorius nepatvirtino, o priešingai - juos ginčijo,
todėl ieškovei iš šių sandorių (nors ji formaliai buvo jų šalimi) teisės ir
pareigos neatsirado, kurių apimtis ar turinys galėtų keistis taikant
restituciją kaip sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmę. Remdamasi
išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos
teismas tenkindamas ieškinį ir priteisdamas iš atsakovių ieškinyje nurodytas
pinigų sumas, tinkamai taikė nepagrįsto praturtėjimo teisinį institutą
reglamentuojančias teisės normas, atliko teisingą ginčo teisinių santykių
teisinę kvalifikaciją pagal ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes ir
neišėjo už ieškinio reikalavimų ribų.
Atsakovių apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad
pirmosios instancijos teismas neįvardijo, kokios rūšies sandorius jis
pripažįsta negaliojančiais, kad nenurodydamas, jog pripažįstami negaliojančiais
dovanojimo sandoriai, teismas išėjo už ieškinio ribų, kad faktiškai pripažino
negaliojančiais pačius pinigų pavedimus, o ne sandorius, kurių pagrindų
pavedimai buvo atlikti.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad įgaliotinės S. S. ieškovės vardu atliktomis finansinėmis operacijomis –
pinigų pervedimu mokėjimo pavedimais iš sąskaitos į kitas sąskaitas buvo
įforminti neatlygintinio ieškovės pinigų perleidimo kitų asmenų nuosavybėn
sandoriai. Sąvoka
“perleidimas” yra apibendrinanti, civilinėje teisėje reiškianti nuosavybės
teisės perdavimą kitam asmeniui, o taip pat vienas iš būdų įgyvendinti
savininkui savo disponavimo teisę tiek už atlyginimą, tiek ir neatlygintinai.
Perleidimo teisė gali būti realizuota per įvairias sandorių rūšis:
pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų ir kt. Ieškovės vardu įgaliotinės S. S. atliktas įvairių piniginių sumų pervedimas į savo bei
atsakovių asmenines sąskaitas savo esme yra dovanojimo teisiniams santykiams
būdingas sandoris – neatlygintinis finansinio turto perleidimas, kuriuo buvo
siekta sukurti šio sandorio šalims atitinkamas teises ir pareigas. Pinigų
atsakovėms pervedimas liudija teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimą. Nors
atsakovės (jų atstovai) teigia, kad teismas nenustatė ieškovės vardu
įgaliotinės atlikto pinigų atsakovėms pervedimo paskirties, tačiau jos neįrodė
kitokios, nei nurodyta ieškinyje pinigų pervedimo paskirties – faktinio pinigų
dovanojimo, todėl yra pagrindas pripažinti, kad kitokie, nei ieškinyje
įvardinti pinigų dovanojimo santykiai, byloje nėra įrodyti. Esant tokioms
aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su apeliaciniuose skunduose išdėstytais
teiginiais, kad teismo sprendimu išeita už ieškinio ribų, kad teismo sprendimas
esąs prieštaringas, kad buvo pripažinti negaliojančiais piniginiai pavedimai,
bet ne sandoriai, todėl nebuvę pagrindo priteisti sandoriais įgytų pinigų.
Atsakovių apeliaciniuose
skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į
specifinius ieškovės ir jos įgaliotinės S. S. susitarimus,
kuriais ieškovė buvo išreiškusi valią visą atkuriant nuosavybės teises gautą
turtą palikti S. S. su šios teise savo nuožiūra tą turtą
padalinti. Šias aplinkybes esą patvirtina ieškovės ir atsakovės susirašinėjimo
bei ieškovės išduoto įgaliojimo turinys. Pasak atsakovių, nenuginčijus S. S. išduoto įgaliojimo ar atskirų jo dalių, nebuvo galima
tenkinti ieškinio, nes įgaliotinė veikė suteiktų įgalinimų apimtyje.
Kaip jau nurodyta aukščiau,
įgaliojimo buvimas nereiškia, kad įgaliotinis juo gali remtis formaliai,
vadovaudamasis vien žodiniu tekstu surašytais įgaliojimais. Įgaliotiniui
neužtenka veikti jam suteiktų įgalinimų ribose, nes jis dar turi ir kitas
pareigas prieš įgaliotoją (pareiga veikti atstovaujamojo interesais sąžiningai
ir rūpestingai, vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo
interesais, būti lojaliam įgalinimus suteikusiam asmeniui, nuolat informuoti
apie pavedimo vykdymo eigą ir rezultatus, teikti veiklos ataskaitas ir kt.).
Teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, kad laisvo disponavimo savo nuožiūra ieškovės turtu ir turtinėmis teisėmis
įgaliotiniui suteikimas nereiškia, jog tokia įgalinimų apimtis suteikia
įgaliotinio teisę veikti absoliučiai nepriklausimai ir savarankiškai,
neteikiant jokios informacijos įgaliotojui apie pavedimo įvykdymo rezultatą ir
priklausomai nuo to rezultato negavus jokių naujų ar patikslintų įgaliotojos
nurodymų elgtis su jos turtu kaip su savu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu,
įgaliotojo interesų pažeidimas galimas ir formaliai įgaliotiniui neviršijant
suteiktų įgalinimų, tačiau ignoruojant esmines įgaliotinio pareigas įgaliotojui,
kaip ir atsitiko nagrinėjamu atveju.
Į bylą pateikti ieškovės laiškai
S. S. ir šios laiškai ieškovei nesudaro pagrindo daryti
išvadą dėl ieškovės valios visą atkūrus nuosavybes teises gautą turtą pasilikti
įgaliotinei S. S. arba suteikti įgaliotinei teisę savo
nuožiūra išdalinti jį kitiems asmenims. Atsakovės, teigdamos dėl ieškovės
valios palikti visą atgautą turtą S. S. ir jos
artimiesiems, remiasi 2001 m. lapkričio 30 d. ieškovės laiško S.
S. ištraukomis (cituojama: „Darykite viską, ką galite atgauti. Jau man
nieko nereikia. Mirdama nieko negaliu pasiimti. Naudokitės patys visomis
galimybėmis, turite jauno atžalyno, kurie gali pasinaudoti. Tad Jūs naudokitės
kiek tik pajėgsite ką nors atgauti....“ - t. 1, b. l. 167). Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad šis laiškas
rašytas tuo laikotarpiu, kada ieškovė nebuvo suteikusi S. S. įgaliojimų
tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo reikalus (įgaliojimas S.
S. išduotas tik 2007 m. balandžio 24 d.). Remtis šiomis laiško ištraukomis
tvirtinant, kad ieškovės valia dėl jos turto likimo nepasikeitė ir po
septynerių metų (kada buvo atkurtos nuosavybės teisės išmokant 715 000 Lt
kompensaciją) nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad ir minėtame laiške
ieškovė, be kita ko, užsimena (citata) „Šiuo metu neturiu dukters, negaliu
pasitarti....“. Tokia užuomina leidžia manyti, kad ieškovės valia dėl atgautino
turto likimo nubuvo tvirtai susiformavusi, nes ieškovė savo valinius sprendimus
ketino derinti su dukra. Byloje
pateiktuose 1999-2005 m. laikotarpio laiškuose ieškovei (t. 2, b. l. 112-135)
pastebimas besikartojantis skundimasis sunkiu gyvenimu Lietuvoje, reiškiamos
padėkos ieškovei už finansinę paramą, piktinamasi prastu valstybinių
institucijų darbu sprendžiant ieškovės nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimą, užsimenama, kokių reikia dokumentų tvarkant
reikalus dėl ieškovei grąžintino namo, siūloma ieškovei parašyti testamentą
Stasei ir Algimantui (... „jei sugalvotų jiems suteikti dovaną, .... nes pati
rašiusi, kad svetimiems nepaliks“). Laiškuose ieškovei taip pat rašoma rašo,
kad valdžia perves „kapeikas“ už grąžintiną namą, bet tam įgaliojimas taip pat
reikalingas, rašo, kad namas senas ir mažai įkainos. Toks ieškovei rašytų
laiškų turinys galėjo paskatinti ieškovę suteikti S. S. plačius
įgalinimus disponuoti atgautina nuosavybe (kompensacija), nes ieškovė buvo
įtikinėjama, kad turtinė nauda atkūrus nuosavybės teises būsianti nežymi.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovei buvo paskirta anaiptol ne laiškuose
deklaruota menkavertė, bet gana didelė piniginė kompensacija už valstybės išperkamą
turtą, todėl laikydamasi geros moralės, visokeriopo bendradarbiavimo su
įgaliotoju ir pagarbos jo interesams principų įgaliotinė turėjo pareigą
informuoti įgaliotoją apie paskirtos ir išmokėtos piniginės kompensacijos faktą
bei kompensacijos dydį ir tik gavusi tikslius įgaliotojos nurodymus toliau veikti
suteiktų įgalinimų ribose nusprendžiant dėl šio gauto finansinio turto likimo.
Atsakovių atstovai teigė, kad
524 955 Lt ieškovės gautos kompensacijos dalį įgaliotinė S.
S. galėjo persivesti į savo asmeninę sąskaitą kaip atlyginimą už
atstovavimą tvarkant ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo reikalus. Tokie
teiginiai vertintini kritiškai. Pirma, sprendžiant iš ieškovės įgaliojimo
turinio negalima pavedimo sutarties laikyti atlygintine. Antra, byloje esantys duomenys neleidžia daryti
išvados, kad atgautą turtą atkuriant ieškovės nuosavybės teises įgaliotinė galėjo
pasiimti kaip atlyginimą už atstovavimą. Trečia, byloje nustatyta, kad ieškovė
nuolat teikė finansines lėšas S. S. šeimai (pirmosios
instancijos teismo sprendime nurodoma, kad ieškovė pervedė S.
S. 6 500 JAV dolerių), kurie galėjo būti panaudoti ir tvarkant nuosavybės
atkūrimo reikalus. Teisėjų kolegijos vertinimu, įgaliotinės nutylėjimas dėl
didelės piniginės kompensacijos (715 000 Lt) išmokėjimo, prieš tai ne kartą
ieškovei deklaravus, kad kompensacija bus menkavertė, ir visos kompensacijos
pasisavinimas sau bei išdalijimas įgaliotinės artimiesiems giminaičiams,
laikytinas neatitinkančiu geros moralės principų elgesiu. Atkreiptinas dėmesys,
kad įgaliotinė S. S. iš ieškovės sąskaitos paėmė grynais
pinigais 19 000 Lt gautos kompensacijos dalį, dėl kurios pasisavinimo ieškovė
pretenzijų nereiškia.
Remdamasi išdėstytais
argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad patenkindamas ieškinį pirmosios instancijos
teismas priėmė byloje teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti
arba keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1
dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Kazys Kailiūnas
Gintaras Pečiulis