Civilinė byla Nr. e3K-3-119-219/2019 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02172-2014-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.4.3.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens P. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Vilsta“ bankroto byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių statyba“, uždarosios akcinės bendrovės „Be Investor“, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilsta“, atstovaujamos bankroto administratorės D. R., prašymus pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Vilsta“ bankrotą tyčiniu, tretieji asmenys T. G., R. R., P. Š. ir L. Ž.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktų pagrindais, aiškinimo ir taikymo.
2. UAB „Raseinių statyba“, UAB „Be Investor“ ir BUAB „Vilsta“ bankroto administratorė D. R. prašė pripažinti BUAB „Vilsta“ (toliau – ir įmonė) bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktų pagrindais.
3. Nurodė, kad UAB „Vilsta“ nuo 2013 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, tačiau jos vadovai laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2013 m. UAB „Vilsta“ veiklą organizavo taip, kad turimos apyvartinės lėšos buvo naudojamos ne įmonės veiklai finansuoti ir atsiskaityti su kreditoriais, o kitoms susijusioms įmonėms – UAB „Enginera“, UAB „Statnova“, UAB „Geocon“ ir UAB „Investera“ – finansuoti, t. y. šioms įmonėms buvo suteikiamos neatlygintinos paskolos. UAB „Vilsta“ sąmoningai neatsiskaitinėjo su kreditoriais, kuriems įsipareigojimai buvo pradelsti, o atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais (susijusiomis įmonėmis), buvo sudaromi nenaudingi sandoriai. Įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, buvusių 2013–2014 m.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi prašymus dėl BUAB „Vilsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.
5. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra nuginčyta aplinkybė, nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi dėl įmonės nemokumo momento, atmetė bankroto administratorės argumentus dėl UAB „Vilsta“ nemokumo konstatavimo nuo 2013 m. gruodžio 31 d. kaip neįrodytus ir pripažino, kad UAB „Vilsta“ tapo nemoki 2014 m. lapkričio 11 d. Teismas pažymėjo, kad UAB „Vilsta“ nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. turėjo 320 719 Lt (928 869,03 Eur) pelno ir tik teismui 2015 m. balandžio 1 d. atsisakius iškelti restruktūrizavimo bylą vadovui kilo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.
6. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, kadangi byloje bankroto administratorė aiškiai nurodė, jog ji gali nustatyti, kokios piniginės sumos ir kokiems asmenims (T. G., UAB „Enginera“, UAB „Statnova“, UAB „Geocon“, UAB „Investera“) buvo pervestos, taip pat kokią įmonės turto dalį jos sudarė, kokie vėliau tapo įmonės įsipareigojimai. Ta aplinkybė, kad tam tikrų duomenų trūkumas auditorei iš dalies trukdė nustatyti UAB „Vilsta“ turto ir įsipareigojimų dydį, buvusį 2014 m., nes kai kuriuose orderiuose nėra mokėjimo pagrindo ar parašo, teismo vertinimu, nereiškia, jog įmonės įsipareigojimų dydžio ar struktūros administratorė negali nustatyti iš kitų finansinių dokumentų.
7. Pažymėta, kad 2013 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis ir 2014 m. vasario 24 d. būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuriomis nupirkti reikalavimai į UAB „Armusta“, buvo sudarytos tuo metu, kai UAB „Vilsta“ turėjo finansinių sunkumų, bet nebuvo nemoki, be to, galima grąža iš šių perleidimo sutarčių buvo didesnė nei sumokėta suma. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju negalima konstatuoti, jog 2013 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis ir 2014 m. vasario 24 d. būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartis tuo metu buvo ekonomiškai nenaudingi sprendimai. Teismas nurodė, kad UAB „Armusta“ trūko apyvartinių lėšų, nes tuo metu akcininkai patys visos apyvartinėms lėšoms reikalingos sumos paskolinti neturėjo galimybių. Be to, įmonių finansavimas akcininkų lėšomis yra įprastas versle, kai susiduriama su sunkumais, šiuo atveju reikalavimo perleidimo sutartys atitiko tokią praktiką.
8. Teismas, įvertinęs 2013 m. rugsėjo 3 d. rangos sutarties bendrą kainą (1 091 856,29 Eur) ir joje nustatytas netesybas, sprendė, jog UAB „Vilsta“ vadovo T. G. veiksmai, kai jis, ieškodamas išeičių dėl subrangos darbų atlikimo, už 24 907,32 Eur sumą įgijo reikalavimus, atitiko įprastą verslo riziką.
9. Teismas nurodė, kad UAB „Vilsta“ valdyba 2012 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimą įsigyti iš T. G. 100 vienetų paprastųjų UAB „Geocon“ akcijų už 150 000 Lt (43 443 Eur) sumą. 2013 m. sausio 31 d. UAB „Vilsta“ pardavė UAB „Investa“ šias akcijas už 100 000 Lt (28 962 Eur) ir akcijų kainos apmokėjimą išdėstė dalimis iki 2018 m. gruodžio 31 d. Teismas sprendė, kad UAB „Geocon“ akcijų įsigijimas neturėjo jokio poveikio įmonės mokumui ir atitiko ūkinės laisvės principą, o akcijų perleidimo sandoris buvo aiškiai naudingas UAB „Vilsta“, o nenaudingas – UAB „Investera“, kadangi UAB „Geocon“ 2012 m. baigė turėdama neigiamą kapitalą. Be to, nuostolius iš UAB „Geocon“ kompensavo UAB „Enginera“ akcijų pardavimo sandoris.
10. Teismas sprendė, kad 2014 m. sausio 3 d. paskolos sutartis, kuria UAB „Vilsta“ paskolino UAB „Statnova“ 76 225,38 Eur, buvo atlygintinė, nustatanti pareigą UAB „Statnova“ mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas. Teismas sprendė, jog UAB „Vilsta“ buvo suinteresuota skolinti pinigus, nes UAB „Statnova“ vykdė aktyvią ūkinę komercinę veiklą, taip pat veikė kaip UAB „Vilsta“ subrangovė. UAB „Vilsta“ suteikė paskolą ne dėl to, kad siekė sąmoningai sumažinti savo mokumą, bet dėl to, kad sudarytų sutarčių subrangos pagrindų vertė buvo 1 105 154,48 Eur, o paskolos suma siekė 76 225,38 Eur.
11. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog UAB „Vilsta“ už darbus, pažeisdama mokėjimų eiliškumo tvarką, atsiskaitydavo tiesiogiai su UAB „Armusta“, savaime neleidžia kvalifikuoti veikos kaip atitinkančios tyčinio bankroto požymį. Mokėjimo eiliškumo pažeidimas yra vertinamas remiantis kitu teisės institutu, kuris įtvirtina specialių kreditorių teisių gynimo būdą. Be to, buvo įprasta verslo praktika suteikti paskolas su UAB „Vilsta“ susijusioms įmonėms, veikiančioms kaip subrangovėms, kurios vėliau turėdavo apmokėti UAB „Vilsta“ skolas. Teismas nurodė, kad verslo sėkmės atveju BUAB „Vilsta“ pagal sudarytas rangos sutartis galėjo gauti apie 6 455 230,81 Eur pajamų, o tai reiškia, jog atliekamais mokėjimais iš dalies pasirinktiems kreditoriams buvo siekiama išsaugoti įmonės veiklą, o ne sumažinti jos mokumą.
12. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal UAB „Raseinių statyba“ ir BUAB ,,Vilsta“ bankroto administratorės D. R. atskiruosius skundus, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį panaikino ir išsprendė klausimą iš esmės – BUAB „Vilsta“ bankrotą pripažino tyčiniu.
13. Kolegija, vertindama įmonės nemokumo momentą ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad bankroto administratorė įrodė, jog BUAB ,,Vilsta“ tapo nemoki ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 31 d. Pažymėta, kad BUAB „Vilsta“ nemokumą administratorė įrodinėjo 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, pirminiais apskaitos dokumentais (sąskaitomis faktūromis, sutartimis, kt.) ir jų pagrindu parengtu pradelstų įsipareigojimų sąrašu.
14. Remiantis 2013 m. gruodžio 31 d. balansu nustatyta, kad įmonės turto vertė sudarė 6 882 086 Lt (1 993 189,87 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 7 228 263 Lt (2 093 449,66 Eur). Pagal bankroto administratorės sudarytą 2013 m. gruodžio 31 d. kreditorių sąrašą UAB „Vilsta“ skolos sudarė 7 228 263 Lt (2 093 449,66 Eur), iš jų pradelstos – 4 102 776,10 Lt (1 188 246,09 Eur). Kolegija nurodė, kad bankroto administratorės pateiktame kreditorių sąraše bendra įmonės nurodyta skola sutampa su balanse nurodyta įmonės mokėtina suma ir įsipareigojimais, o pradelstus įsipareigojimus pagrindžia kartu su 2018 m. liepos 12 d. rašytiniais paaiškinimais pateikti pirminiai finansiniai dokumentai (subrangos sutartys, lokaliniai aktai, darbų priėmimo aktai, neapmokėtos PVM sąskaitos faktūros).
15. Nurodyta, kad vykę teisminiai ginčai ir jų baigtis nepaneigia pradelstų skolų kreditoriams UAB „Inžinera“, UAB „Raseinių statyba“, UAB „Atžalyno statyba“ egzistavimo 2013 m. gruodžio 31 d., todėl laikyta, kad šias skolas kreditoriams bankroto administratorė į įmonės pradelstų įsipareigojimų sąrašą įtraukė pagrįstai. Dėl to trečiojo asmens P. Š. pateiktas 2013 m. gruodžio 31 d. kreditorių sąrašas, į kurį tarp pradelstų mokėjimų neįtraukti kreditorių UAB „Inžinera“, UAB „Raseinių statyba“, UAB „Atžalyno statyba“ reikalavimai, negali būti laikomas tinkamu įrodymu.
16. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad BUAB „Vilsta“ valdymo organai sąmoningai vengė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš bylos duomenų matyti, kad, kreditoriams pateikus teismui pareiškimus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jos valdymo organai, suvokdami faktinę įmonės padėtį, nepagrįstai inicijavo UAB „Vilsta“ restruktūrizavimo bylą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartyje konstatavo restruktūrizavimo negalimumą dėl įmonės nemokumo, taip pat pažymėjo, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės bei prognozės nėra realios, galinčios per įstatyme apibrėžtą restruktūrizavimo proceso laikotarpį atkurti įmonės mokumą, normalią veiklą, sumažinti skolas ir išsaugoti įmonės konkurencingumą.
17. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2013 ir 2014 m. UAB „Vilsta“ susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu. Nepaisydama to, UAB „Vilsta“ turimas lėšas neatlygintai skolino susijusioms įmonėms UAB „Investera“ ir UAB „Geocon“. 2012 m. sausio 5 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria UAB „Vilsta“ savo akcininkei UAB „Investera“ suteikė 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) paskolą, 2012 m. gruodžio 31 d. papildomu susitarimu buvo panaikintas palūkanų mokėjimas, o 2013 m. gruodžio 3 d. papildomu susitarimu buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas vieneriems metams. Pagal bylos duomenis, nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 19 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria UAB „Vilsta“ suteikė UAB „Geocon“ (anksčiau UAB „Transpora“) neatlygintinę 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) paskolą iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pagal vėlesnį susitarimą paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad kai UAB „Geocon“ jau buvo parduota (2013 m. lapkričio 30 d.) ir UAB „Vilsta“ nebebuvo šios įmonės akcininkė, 2013 m. gruodžio 31 d. tarp UAB „Vilsta“ ir UAB „Geocon“ buvo sudarytas papildomas susitarimas, kuriuo UAB „Vilsta“ paskolą UAB „Geocon“ padidino iki 2 000 000 Lt (579 240,04 Eur). UAB „Vilsta“, jau būdama nemoki, pagal 2014 m. sausio 9 d. paskolos sutartį savo subrangovei UAB „Statnova“ suteikė 252 900 Lt (73 244,90 Eur) paskolą. Paskola nebuvo grąžinta, o 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi UAB „Statnova“ buvo iškelta bankroto byla.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos ir kitus byloje nurodytus sandorius, konstatavo, kad šie sandoriai buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi UAB „Vilsta“, iš esmės nulėmę jos nemokumą, o jai tapus nemokiai, dar labiau pabloginę įmonės finansinę padėtį. Pažymėta, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, subrangovų finansavimas neatlygintinėmis paskolomis ar reikalavimo teisių į nemokius subrangovus pirkimas, ypač tuo metu, kai pačiam rangovui trūksta apyvartinių lėšų, negali būti laikoma įprasta verslo praktika. Šiuo atveju svarbu tai, kad susidarė tokia situacija, kai UAB „Vilsta“ subrangovams ne tik suteikė neatlygintines paskolas, bet ir atsiskaitė už atlikus darbus, neatlikdama jokio vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, o subrangovams bankrutavus, paskolos nebuvo grąžintos. Tokio pobūdžio praktika buvo vykdoma išimtinai tik su įmonėmis, kurios buvo susijusios su UAB „Vilsta“ valdymo organais.
19. Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „Vilsta“ 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pradelsusi mokėjimus kreditorėms: UAB „Doka Lietuva“ – 100 174,71 Lt (29 012,60 Eur), UAB „Informatikos ir ryšių technologijų centras“ – 92 114,47 Lt (26 678,20 Eur), UAB „EGO Business“ – 97 723,74 Lt (28 302,75 Eur), UAB „Sauslaukio statyba“ – 206 453,36 Lt (59 793,03 Eur), UAB „Flameksas“ ir Ko – 68 299 Lt (19 780,76 Eur), UAB „Jumaida“ – 19 046,08 Lt (5 516,13 Eur) ir kt. Nepaisydama šių pradelstų skolų UAB „Vilsta“ įsipareigojimus vykdė ne nurodytiems kreditoriams, o atsiskaitinėjo su kreditoriais (arba kitais subjektais), kuriems įsipareigojimai nebuvo pradelsti: 2014 m. sausio 6 d. atliko mokėjimą T. G. – 55 200 Lt (15 987,03 Eur), 2014 m. sausio 28 d. UAB „Enginera“ – 50 000 Lt (14 481 Eur), UAB „Statnova“ – 29 000 Lt (8 398,98 Eur); 2014 m. sausio 31 d. UAB „Statnova“ – 140 000 Lt (40 546,80 Eur); 2014 m. vasario 7 d. atliko mokėjimus V. Viršilai ir D. Viršilienei – 2000 Lt (579,24 Eur); 2014 m. vasario 21 d. UAB „Enginera“ – 100 000 Lt (28 962 Eur).
20. Byloje nepateikta duomenų, kad atlikti mokėjimai buvo nulemti siekio gaivinti jau faktiškai nemokios UAB „Vilsta“ veiklą, t. y. atsiskaitymai nebuvo susiję su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais. Dėl to šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad UAB „Vilsta“ veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos, o vykdant atsiskaitymus, pirmenybė sąmoningai buvo teikiama susijusioms įmonėms.
21. Teismo vertinimu, pažeidimai, t. y. kai kuriuose apmokėjimo dokumentuose neįvardytos PVM sąskaitos faktūros ir nenurodytos konkrečios sutartys, kasos dokumentuose (pajamų orderiuose) nenurodytas mokėjimo pagrindas, dalyje orderių nėra pinigų gavėjų parašų, pagal kuriuos buvo atliekami mokėjimai susijusioms įmonėms, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Iš byloje esančių duomenų galima nustatyti, kada ir kokiems subjektams buvo atliekami mokėjimai. Tačiau vien tai, kad nebuvo nurodyti kai kurių atliekamų mokėjimų pagrindai (mokėjimo paskirtis), neleido kolegijai teigti, kad bankrutavusios įmonės kreditoriai patyrė žalą. Nagrinėjamu atveju žala turėtų būti laikoma pats mokėjimo atlikimas be pagrindo, o ne pagrindo nenurodymas apskaitos dokumentuose.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo P. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu faktinius bei teisinius aspektus, taip pat nutarties motyvai yra neišsamūs. Teismo nebuvo motyvuotai nustatyta, kad UAB „Vilsta“ sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai, kryptingai ir tyčia siekiama įmonės nemokumo. Net ir laikant, kad UAB „Vilsta“ nemoki tapo 2013 m. gruodžio 31 d., byloje nenustatyta, jog tolesne jos veikla buvo siekiama dar labiau, ir juo labiau tyčia, pabloginti įmonės turtinę padėtį ir kad ši buvo esmingai pabloginta. Teismo nutartyje nebuvo nustatyta ir atsakyta, ar buvo kokių nors sąmoningų tyčinių UAB „Vilsta“ privedimo prie bankroto veiksmų 2013 m., 2014 m. ar bet kada kitu metu, kad įmonė buvo sąmoningai blogai valdoma, kad yra priežastinis ryšys su jos nemokumu ir (arba) su nemokios BUAB „Vilsta“ padėties esminiu pabloginimu. Teismo nebuvo vertinama ir nustatyta, kad BUAB „Vilsta“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Byloje P. Š. pateikė įrodymus, t. y. BUAB „Vilsta“ sudarytas ir vykdytas rangos sutartis, iš kurių matyti, kad aktualiu laikotarpiu BUAB „Vilsta“ valdyta tinkamai ir realiai įmonė galėjo gauti bent jau apie 6 455 230,81 Eur pajamų. Be 2014–2015 m. vykdytų sutarčių, BUAB „Vilsta“ siekė užsitikrinti ir papildomus užsakymus, šiuos pateikė P. Š. rašytiniuose paaiškinimuose.
22.2. Teismas iš esmės neteisingai aiškino įmonės nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis) institutą ir nepagrįstai suformulavo nemokumo nustatymo taisyklę, vertindamas netikslų momentą, nuo kada BUAB „Vilsta“ tapo nemoki, t. y., spręsdamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, teismas įmonės faktinį mokumą vertina retrospektyviai, todėl bankroto bylos iškėlimo metu taikoma bendra taisyklė, kad į pradelstų skolų masę neįskaičiuojamos bylos nagrinėjimo metu teisme ginčijamos skolos, šiuo atveju yra neaktuali. Visais atvejais įmonės finansinė padėtis yra ir turi būti vertinama pagal aplinkybes ir įrodymus, kurie buvo aktualūs ir egzistavo atitinkamu laiku, nors ir buvo praeityje. Dėl to laikytina, kad BUAB „Vilsta“ moki buvo ne trumpiau kaip iki 2014 m. lapkričio 11 d. 2017 m. spalio 6 d. P. Š. rašytiniai paaiškinimai ir prie jų pridėtas detalizuotas kreditorių sąrašas yra pagrįstas kartu pateiktais rašytiniais įrodymais, kuri konkreti suma yra pradelsta. Tuo tarpu įrodymai, kuriais rėmėsi įmonės bankroto administratorė, t. y. 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys ir pirminiai apskaitos dokumentai, tik parodo mokėtinas sumas, bet pagal juos negalima nustatyti, kuri mokėtina suma yra pradelsta.
22.3. Teismas nepagrįstai nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius ir jų netaikė kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. BUAB „Vilsta“ direktoriaus P. Š. pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo pateiktas 2014 m. lapkričio 21 d., tačiau šis procesas užtruko nepaprastai ilgai, nes Vilniaus apygardos teismas nutartį dėl šio proceso priėmė tik 2015 m. balandžio 1 d. Dėl to visą šį laiką įmonės veikla buvo iš esmės paralyžiuota ir bankrotas tapo nebeišvengiamas. Pažymėta, kad teisės kreiptis dėl restruktūrizavimo išnaudojimas pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymą pats savaime niekaip negali būti pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. BUAB „Vilsta“ savo įsipareigojimus kreditoriams sumažino ne mažiau kaip 755 032,60 Eur. Remiantis 2014 m. lapkričio 11 d. preliminaria BUAB „Vilsta“ pelno (nuostolių) ataskaita matyti, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. BUAB „Vilsta“ veiklą vykdė pelningai, jos grynasis pelnas sudarė 320 719,00 Lt (92 886,64 Eur). Tai reiškia, kad BUAB „Vilsta“ veikla ir juo labiau tokios veiklos veiksmų visuma nebuvo siekiama pabloginti įmonės ir jos kreditorių padėties. Nurodyta, kad vien konstatavimo, jog sandoriai buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi įmonei, iš esmės nulėmę jos nemokumą, nepakanka tam, kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Turi būti nustatyti tyčiniai, nuoseklūs ir kryptingi veiksmai, kuriais siekiama įmonės nemokumo. Nutarties motyvuojamojoje dalyje nėra nieko pasisakyta apie priežastinį ryšį, kuris nagrinėjamu atveju turi būti nustatytas, siekiant bankrotą pripažinti tyčiniu. Pažymėta, kad vien ta aplinkybė, jog su vienu kreditoriumi buvo atsiskaityta didesne pinigų suma, o su kitu –mažesne ar buvo (ne)pateisinamų vėlavimų, negali būti pagrindas daryti išvadą, jog BUAB „Vilsta“ privesta prie bankroto tyčia. Nutartyje motyvuotai nenurodyta, kaip ir kiek galimas atsiskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimas lėmė vieno ar kito kreditoriaus teises, ar jas esmingai pažeidė, ar esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nebuvo vadovų sąmoningų tyčinių veiksmų atsiskaityti tik su pasirinktais kreditoriais žinant, kad likusieji neturės į ką nukreipti savo išieškojimo. Iš pradžių buvo įrodinėjama išimtinai tariamu atsiskaitymo su valstybės biudžetu eiliškumo pažeidimu, tačiau teismas nepagrįstai paminėjo kitus kreditorius, siekdamas pagrįsti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto buvimą. Tačiau byloje yra pateikti P. Š. įrodymai, kad su šiais kreditoriais buvo atsiskaitinėjama po 2013 m. gruodžio 31 d. Pažymėta, kad atsiskaitymai su kreditoriais nuo 2013 m. gruodžio 31 d. vyko reguliariai ir didelėmis sumomis, šie atsiskaitymai vyko daugiausia su visiškai nesusijusiais asmenimis, kurių buvo virš 100, įsipareigojimai kreditoriams nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo žymiai sumažinti, o BUAB „Vilsta“ 2014 m. dirbo pelningai.
22.4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes išvada apie neatsiskaitymą negrąžinus paskolų neatitinka byloje pateiktų įrodymų. BUAB „Vilsta“ savo akcininkei UAB „Investera“ 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) paskolos niekada nesuteikė, nes šia sutartimi buvo susitarta dėl paskolos iki tokios sumos suteikimo, tačiau ji visa suteikta niekada nebuvo, o suteikta paskola visa buvo grąžinta, nes UAB „Investera“ nėra kreditorių ar skolininkų sąraše. Tokia pati situacija buvo ir su UAB „Geocon“ sudaryta paskolos sutartimi. Pasisakant nutartyje dėl UAB „Enginera“ akcijų sandorio, kuris įvyko dar 2013 m. sausio 31 d., pažymėtina tai, kad teismas tik jį pamini ir šiek tiek aprašo, tačiau net nenurodo ir nemotyvuoja, ar jis buvo naudingas BUAB „Vilsta“. Taip pat abstrakčiai yra paminimi sandoriai su V. bei D. V. Teismui net ir nustačius sąmoningą blogą įmonės valdymą nebūtų jokio pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp šios aplinkybės ir BUAB „Vilsta“ nemokumo ar jos padėties esminio pabloginimo bei tyčios privedant BUAB „Vilsta“ prie bankroto. Paskiros veikos, sandoriai ir kt. gali būti ir esant pagrindui, turėtų būti patikrinti naudojant kitas teisės priemones.
22.5. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes iš P. Š. UAB „Raseinių statyba“, BUAB „Vilsta“ naudai buvo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, nors P. Š. šioje byloje nėra šalis ir joje dalyvauja kaip suinteresuotas asmuo ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalies pagrindu kaip buvęs BUAB „Vilsta“ vadovas ir valdymo organo narys. Dėl to P. Š. neturi procesinės pareigos atlyginti pareiškėjų UAB „Raseinių statyba“ ir BUAB „Vilsta“ patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą.
23. Trečiasis asmuo T. G. prisideda prie trečiojo asmens P. Š. kasacinio skundo ir prašo jį tenkinti.
24. Trečiasis asmuo UAB „Raseinių statyba“ atsiliepimu į P. Š. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
24.1. Teismas, remdamasis 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso duomenimis, pirminiais apskaitos dokumentais (sąskaitomis faktūromis, sutartimis, kt.) ir jų pagrindu bankroto administratorės parengtu pradelstų įsipareigojimų sąrašu, nustatė, kad įmonės turto balansinė vertė sudarė 6 882 086 Lt (1 993 189,88 Eur), o įsipareigojimai – 7 228 263 Lt (2 093 449,66 Eur), iš kurių pradelstos skolos sudarė 4 102 776,10 Lt (1 188 246,09 Eur). Dėl to byloje pagrįstai nustatyta, kad vėliausiai 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „Vilsta“ tapo nemoki, nes jos pradelstos skolos viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. P. Š., siekdamas paneigti byloje nustatytą įmonės nemokumo momentą, remiasi savo sudarytu kreditorių sąrašu, į kurį nebuvo įtraukti kreditorių UAB „Inžinera“, UAB „Raseinių statyba“, UAB „Atžalyno statyba“ reikalavimai, taip pat šis sąrašas nepagrįstas pirminiais apskaitos dokumentais. Pažymėta, kad įmonės nemokumo momentas jau buvo nustatytas prejudicinę galią šiai bylai turinčia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. B2-1758-345/2015), kuria iškelta UAB „Vilsta“ bankroto byla, o nemokumas konstatuotas pagal 2013 m. gruodžio 31 d. jos balanso duomenis. Nepagrįstai argumentuojama, kad prie įmonės pradelstų skolų negali būti priskirtos tuo metu faktiškai egzistavusios skolos, dėl kurių priteisimo kreditoriai buvo pareiškę ieškinius ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. dar nebuvo priimti teismų procesiniai sprendimai dėl skolų priteisimo, nes nors šiuo konkrečiu atveju ir vyko teisminiai ginčai tarp UAB „Raseinių statyba“ ir UAB „Vilsta“, dalis skolos – 438 809,86 Lt (127 088,12 Eur) išvis nebuvo ginčijama, o dalis skolos – 69 871,10 Lt (20 236,07 Eur) buvo ginčijama nepagrįstai. Be to, nors teismų sprendimai, kuriais priteistos skolos, priimti po 2013 m. gruodžio 31 d., pačiuose sprendimuose nustatyta, kad skolos susidarė iki šios datos. Nurodyta, kad, nepriklausomai nuo įmonės nemokumo momento (tiek pagal byloje nustatytą nemokumo momentą, tiek pagal P. Š. versiją dėl nemokumo momento), byloje nustačius konkrečius įmonės valdymo organų nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, kuriais iš esmės buvo mažinamas įmonės turtas, buvo pagrindas jos bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
24.2. Kreditoriams pateikus teismui pareiškimus dėl bankroto bylos UAB „Vilsta“ iškėlimo, įmonės vadovas P. Š., suvokdamas faktinę įmonės padėtį, nepagrįstai inicijavo įmonės restruktūrizavimo bylą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartyje konstatavo restruktūrizavimo negalimumą dėl įmonės nemokumo, kuris konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi iškėlus įmonės bankroto bylą. P. Š., teigdamas, kad per delsimo laikotarpį (2013 m. gruodžio 31 d. – 2015 m. rugpjūčio 21 d.) buvo pagerinta įmonės finansinė padėtis, remiasi ne byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bet faktais, kurie byloje nėra nustatyti. Dėl to šie argumentai kasacinio teismo neturėtų būti nagrinėjami.
24.3. Pagal 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės balansą jos įsipareigojimai (skaičiuojant pradelstus ir nepradelstus) žymiai viršijo turto balansinę vertę, nes įmonės turto vertė sudarė 6 882 086 Lt (1 993 190 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 7 228 263 Lt (2 093 449,66 Eur). 2014 m., jau būdama nemoki, įmonė, veikdama su neigiamu nuosavu kapitalu, toliau tęsdama savo nuostolingą veiklą, patyrė dar 65 926 Eur nuostolį, o 2015 m. (iki bankroto bylos iškėlimo) – 88 099 Eur nuostolį. Nors kasaciniame skunde akcentuojama, kad per 2014 m. įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sumažėjo 755 032,60 Eur suma, tačiau tai nereiškia įmonės finansinės būklės pagerėjimo, nes nurodytu laikotarpiu įmonės turtas sumažėjo daug didesne suma, palyginti su padengtomis skolomis.
24.4. Kadangi jau nuo 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės nuosavas kapitalas tapo neigiamas, tai nuo šios datos įmonės kreditorių interesai tapo prioritetiniai ir jos valdymo organai turėjo veikti taip, kad nebūtų pažeisti kreditorių interesai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius: įmonei turint apyvartinių lėšų trūkumą ir skolų kreditoriams, suteiktos neatlygintinės milijoninės paskolos susijusioms įmonėms – UAB „Investera“, UAB „Geocon“, UAB „Statnova“; nuostolingas UAB „Geocon“ pardavimas įmonės akcininkei UAB „Investera“; investavimas į UAB „Enginera“ ir vėlesnis šios įmonės akcijų nuostolingas pardavimas akcininkei UAB „Investera“, nuostolingas reikalavimo teisių į nemokią UAB „Armusta“ įgijimo sandoris. Teismas nustatė priežastinį ryšį tarp buvusių įmonės vadovų nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių, nes nustatyta, kad būtent šie sandoriai nulėmė jos bankrotą, o įmonei tapus nemokiai, esmingai pablogino šios įmonės turtinę padėtį. Ta aplinkybė, kad bankroto administratorė gali ginčyti nuostolingus sandorius ir prisiteisti žalos atlyginimą, neeliminuoja galimybės šiuos sandorius vertinti kaip įmonės tyčinio bankroto požymius. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad BUAB „Vilsta“ nuostolingus sandorius sudarinėjo su įmonėmis, kurių dalis jau bankrutavo – UAB „Statnova“, UAB „Enginera“, UAB „Armusta“, todėl su šiomis įmonės sudarytų sandorių ginčijimas ir ieškinių bankrutavusioms įmonėms reiškimas nepašalintų kreditorių teisių pažeidimų.
24.5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai UAB „Vilsta“ bankrotą pripažino tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes nustatė, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, pirmenybę teikiant susijusioms įmonėms (tos pačios eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) 6.9301 straipsnį kreditoriams), kurioms įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Byloje nustatytas mokėjimų pažeidimų mastas itin didelis, nes vien tik 2014 m. sausio ir vasario mėnesiais nustatyta 376 200 Lt (108 955,05 Eur) tokių mokėjimų susijusiems asmenims. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad yra daug kreditorių, kurių reikalavimai susidarė iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir nebuvo padengti, nors su įmone susijusių asmenų reikalavimai, susidarę po šios dienos, buvo visiškai padengti arba didžioji jų dalis buvo padengta. 2014 m. UAB „Vilsta“ buvo iškelta daug civilinių bylų, taikyti įmonės turto ir lėšų areštai, todėl ji, siekdama išvengti lėšų areštų ir priverstinio lėšų nurašymo, vykdė atsiskaitymus su susijusioms įmonėms per užskaitas.
25. BUAB „Vilsta“, atstovaujama bankroto administratorės D. R., atsiliepimu į P. Š. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
25.1. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, BUAB „Vilsta“ nemokumo momento, kaip jis apibrėžiamas ĮBĮ, apskritai nenustatė. Nors Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje nurodė, kad UAB „Vilsta“ tapo nemoki 2014 m. lapkričio 11 d., remiantis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi pagal Juridinių asmenų registre registruoto balanso duomenis, tačiau teismas neatliko jokios platesnės analizės nemokumo momento nustatymo klausimu, nenustatė įmonės turto vertės su pradelstais įsipareigojimais santykio. Dėl to pritartina apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir jų pagrindu nustatytam nemokumo momentui.
25.2. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai įvertino BUAB „Vilsta“ bankroto administratorės ir UAB „Raseinių statyba“ pareiškimuose dėl tyčinio bankroto nurodytus sandorius, kurie buvo nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei, privedė įmonę prie bankroto, o jai tapus nemokiai, dar labiau sumažino jos turtą. Reikalavimo perleidimo sutartimis buvo įgyta reikalavimo teisė į nemokią UAB „Armusta“, sprendimas įsigyti UAB „Geocon“ akcijas laikytinas nenaudingu, nes jo pagrindu iš T. G. buvo įsigytos neseniai įkurtos (prieš 2,5 mėn.) bendrovės akcijos už nepagrįstai didelę kainą, taip padarant nuostolius UAB „Vilsta“ – sumažinant bendrovės turtą 150 000 Lt (43 443 Eur). Taigi įmonės valdybos narių ir vadovų veiksmai buvo skirti sąmoningai tyčia pabloginti UAB „Vilsta“ turtinę padėtį, sumažinant jos turtą 150 000 Lt (43 443 Eur) ir kartu nepagrįstai pagerinant tuometinio UAB „Vilsta“ vadovo T. G. turtinę padėtį. Įmonei jau esant nemokiai buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 1 su UAB „Statnova“, sumažinusi įmonės turtą dar 252 900 Lt (73 244,90 Eur) suma.
25.3. BUAB „Vilsta“ bankroto administratorė įrodinėjo, kad įmonė 2013 m. gruodžio 31 d. jau buvo pradelsusi mokėjimus ne tik valstybės biudžetui, bet ir kitiems kreditoriams: UAB „Doka Lietuva“, UAB „Informatikos ir ryšių technologijų centras“, UAB „EGO Business“, UAB „Sauslaukio statyba“, UAB „Flameksas“ ir Ko, UAB „Jumaida“ ir kt. Nepaisydama esamų pradelstų įsipareigojimų minėtiems kreditoriams, UAB „Vilsta“ įsipareigojimus vykdė ne jiems, o atsiskaitinėjo su pasirinktais kreditoriais, kuriems įsipareigojimai nebuvo pradelsti. Įmonės vadovai žinojo apie esamus pradelstus UAB „Vilsta“ įsipareigojimus kreditoriams, todėl sąmoningai vykdė atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais, kuriems įsipareigojimai nebuvo pradelsti. BUAB „Vilsta“ bankroto administratorė, prašydama pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, neįrodinėjo ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą bei CK 6.9301 straipsnio nuostatas neprivalėjo įrodinėti, kad UAB „Vilsta“ vadovai įmonės lėšas pervedinėjo tretiesiems asmenims be teisinio pagrindo. BUAB „Vilsta“ bankroto administratorė įrodinėjo, kad įmonė, turėdama pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, atsiskaitymus vykdė ne su šiais kreditoriais, o su kitomis įmonėmis, pvz., UAB „Enginera“, UAB „Geocon“, UAB „Statnova“, kurioms įsipareigojimai buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti.
25.4. BUAB „Vilsta“ ir UAB „Raseinių statyba“ bylinėjimosi išlaidos (išlaidos advokato pagalbai apmokėti) susidarė išimtinai dėl šioje byloje turėjusių priešingą interesą suinteresuotų asmenų P. Š. ir T. G. veiksmų, t. y. jų nepagrįstų atskirųjų ir apeliacinių skundų teikimo. Atmetus šiuos skundus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš šių asmenų buvo priteistas pagrįstai. Priešingas aiškinimas, t. y. kad suinteresuoti asmenys, turėdami priešingą interesą nei pareiškėjai byloje, teikdami atskiruosius bei apeliacinius skundus, neprivalo atlyginti pareiškėjų patirtų bylinėjimosi išlaidų, būtų neteisingas ir iškreiptų proceso šalių lygybės bei lygiateisiškumo principą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio (įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu) aiškinimo ir taikymo
26. ĮBĮ (2013 m. kovo 28 d. įstatymo Nr. XII-208 redakcija) 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
27. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu; tarp kitų kriterijų nurodyti – kai įmonės valdymo organas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); kai buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai įmonei nenaudingi sandoriai (2 punktas); kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė neturės pakankamai turto (4 punktas).
28. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos tyčinio bankroto prezumpcijos: preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu, pirma, veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; antra, atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas).
30. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio nuostatas dėl tyčinio bankroto, formuoja nuoseklią teisminę praktiką ir, spręsdamas konkrečiose bylose kilusius klausimus dėl šių normų aiškinimo ir taikymo, nuolat ją pildo, plėtoja.
31. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
32. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą).
33. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 15 punktas; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 26 punktas).
34. Bankrutavusios UAB „Vilsta“ administratorė prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu grindė keliais ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytais teisiniais pagrindais, vienu jų nurodė, kad įmonės vadovai, įmonei esant vėliausiai nuo 2013 m. gruodžio 31 d. nemokiai, sąmoningai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, tęsė bendrovės veiklą ir, atlikdami dar ir kitus neteisėtus veiksmus, didino nemokios įmonės skolas.
35. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė.
36. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktą).
37. Minėta, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, todėl įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, tačiau kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).
38. Bylos procesiniai dokumentai rodo, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs UAB „Statybos inovacija“ ieškinį dėl bankroto bylos UAB „Vilsta“ iškėlimo, 2013 m. liepos 19 d. nutartimi nustatė, kad kelti šiai įmonei bankroto bylą nėra būtinų sąlygų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis), todėl atsisakė tenkinti ieškinio pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nutartyje nurodė, jog pagal 2013 m. gegužės 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą tais finansiniais metais įmonė patyrė 1 030 027 Lt (298 316,44 Eur) nuostolį, o jos turto vertė yra sumažėjusi nuo 10 515 439 Lt (3 045 481,64 Eur) iki 6 182 436 Lt (1 790 557,23 Eur), pripažino, kad įmonė turi finansinių sunkumų, tačiau dar pajėgi vykdyti skolinius įsipareigojimus.
39. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą Nr. e3K-3-119-219/2019, nustatė, kad įmonė ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 31 d. tapo nemoki. Šią išvadą teismas grindė įmonės balansu, bankroto administratorės sudarytu kreditorių sąrašu ir kita bylos medžiaga; nurodė, kad, pagal 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, įmonės turto vertė sudarė 6 882 086 Lt (1 993 189,88 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 7 228 263 Lt (2 093 449,66 Eur), iš jų pradelsti – 4 102 776 Lt (1 188 246,06 Eur). Teismas nelaikė svarbiu argumentu aplinkybės, kad skolininkas ginčijo dalį savo pradelstų įsipareigojimų, kadangi teismų procesiniais sprendimais kreditorių reikalavimai pripažinti pagrįstais.
40. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kadangi jos atitinka byloje surinktus įrodymus. Taigi įmonės vadovai, žinodami apie sunkią įmonės turtinę padėtį ir faktinį nemokumą bei negebėjimą atsiskaityti su kreditoriais, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. neįvykdė įmonės vadovams ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, toliau vykdė įmonės veiklą ir atlikinėjo veiksmus, kurie dar labiau blogino įmonės turtinę padėtį. Šios išvados nepaneigia kasacinio skundo argumentai, kad įmonė 2014 m. dirbo pelningai ir ją buvo siekiama išsaugoti, kadangi, nepriklausomai nuo aplinkybės dėl įmonės pelningumo 2014 m., tais metais buvo sudaromi įmonei nuostolingi sandoriai, įmonės turtinė padėtis pastebimai toliau blogėjo, todėl sutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nemokios įmonės vadovai, pažeisdami įstatymu nustatytą pareigą, sąmoningai vengė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o vėliau, suvokdami realią UAB „Vilsta“ turtinę padėtį, tačiau, siekdami sudaryti įspūdį, kad įmonės veikla sklandi, dar ir nepagrįstai inicijavo restruktūrizavimo bylą.
41. Bankroto administratorė prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, nurodė ir tai, kad buvę bankrutavusios įmonės vadovai, žinodami apie blogą įmonės turtinę padėtį, sudarė nemokiai įmonei nenaudingus sandorius, be to, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais pažeisdami CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumą.
42. Įstatymas įtvirtina, kad, nustačius bankroto administratorės nurodytus požymius, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (nutarties 27 punktas). Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas; kt.).
43. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Vilsta“ 2013 ir 2014 metais trūko apyvartinių lėšų, tačiau įmonė nuo 2012 m. teikė neatlygintines paskolas UAB „Geocon“, UAB „Investera“, UAB „Statnova“; jas didino ir atidėliojo grąžinimo terminus; be to, sudarinėjo įmonei ekonomiškai nenaudingus akcijų pirkimo–pardavimo, reikalavimo teisės perleidimo sandorius. Teismo pagal įrodymų vertinimo taisykles nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje surinkti įrodymai. Vertindamas šias nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aptarti sandoriai buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi įmonei, nes iš esmės nulėmė įmonės nemokumą, o jai jau tapus nemokiai dar labiau blogino jos padėtį ir mažino kreditorių galimybes išieškoti skolas.
44. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bankrutavusios įmonės sandoriai, jai tampant ir esant jau nemokiai, atitiko verslo riziką. Teismų praktikoje verslo sprendimų priėmimo taisyklė reiškia prezumpciją, kad vadovas bendrovės atžvilgiu veikia sąžiningai. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, todėl, sprendžiant dėl vadovų civilinės atsakomybės, būtina įrodyti įmonės valdymo organų fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
45. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės – UAB „Vilsta“ nemokumas, apeliacinės instancijos teismo nustatytų nuostolingų sandorių sudarymo aplinkybės, jų kiekis ir mastas pinigine išraiška, sąlygos ir turinys, sandoriuose dalyvavusių, fizinių ir juridinių asmenų sąsajos – rodo, kad sandoriai buvo sudaryti ne verslo rizikos sąlygomis, o siekiant patenkinti su nemokia įmone susijusių asmenų interesus prieš šiai bankrutuojant.
46. Apeliacinės instancijos teismas nustatė ir tai, kad UAB „Vilsta“, būdama nemoki, pažeidinėjo CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų pinigais eiliškumą, nes, nepaisydama esamų pradelstų piniginių įsipareigojimų, atsiskaitinėjo su kreditoriais, kuriems įsipareigojimai buvo nepradelsti.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šioje dalyje aptartų požymių, t. y. ši norma nustato, kad kiekvienas šioje ĮBĮ 20 straipsnio dalyje aptartas požymis sudaro savarankišką teisinį pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, tačiau kaip šios nutarties 33 punkte pateiktoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, tokiai išvadai padaryti turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
48. Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartą teisminę praktiką, nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais.
49. Teisėjų kolegija, kvalifikuodama byloje nagrinėtą teisinį santykį, konstatuoja, kad byloje nustatyti UAB „Vilsta“ valdymo organų (vadovų) veiksmai – nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo; nenaudingų (nuostolingų) įmonei sandorių, kuriais kelerius metus buvo nuolat mažinamas įmonės turtas, sudarymas, atsiskaitymo tvarkos pažeidimai – nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius galima būtų pašalinti kitaip, negu pripažįstant bankrotą tyčiniu. Jie rodo, kad bankrutavusios įmonės vadovai sąmoningais veiksmais siekė įmonės bankroto, ir tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažinti UAB „Vilsta“ bankrotą tyčiniu atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio 2, 3 dalių normas ir jas aiškinant suformuotą teisminę praktiką.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo
50. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos procesinę baigtį (įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu), procesinių dokumentų apimtį, sprendė, kad trečiojo asmens UAB „Raseinių statyba“ ir atsakovės BUAB „Vilsta“ patirtos bylinėjimosi išlaidos laikytos pagrįstomis, todėl buvo priteistos iš P. Š. ir T. G., t. y. asmenų, kurie prieštaravo prašymų pripažinti bankrotą tyčiniu patenkinimui.
51. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas šioje byloje iš P. Š. buvo priteistas nepagrįstai, nes jis byloje nėra šalis ir dalyvauja suinteresuoto asmens statusu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalį kaip buvęs vadovas ir valdybos organo narys.
52. Minėta, kad įmonių bankroto teisinius santykius, tarp jų ir tyčinį bankrotą, reguliuoja specialus Įmonių bankroto įstatymas, kuriame nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis (ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis). Klausimų, susijusių su trečiųjų asmenų statusu ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimu bankroto byloje, ĮBĮ specialiai nereglamentuoja.
53. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Iškeliant bankroto bylą, ieškovu laikomas asmuo, kuris kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą. Atsakovas bankroto byloje yra skolininkas, t. y. įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Visi kiti asmenys bankroto byloje dalyvauja trečiųjų asmenų teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012).
54. Kadangi įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu procedūra vyksta bankroto byloje, todėl nepagrįstais laikytini kasacinio skundo argumentai, kad šiame procese P. Š. ir T. G. nėra byloje dalyvaujantys asmenys. Bankroto pripažinimas tyčiniu gali turėti netiesioginės, bet svarbios įtakos šių asmenų teisinei padėčiai, todėl jie šiame procese laikytini trečiaisiais asmenimis. CPK 47 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Jie taip pat neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Taigi trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nors ir nėra tiesioginis ginčo dalyvis, yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi ir jam procesinių įstatymų suteikiamos visos procesinės teisės, išskyrus tas, kurios susijusios su galimybe disponuoti ginčo dalyku. Tai trečiajam asmeniui leidžia dalyvauti procese taip, kad jis pats galėtų užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010).
55. CPK 93 straipsnis, reglamentuojantis bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis). Nustatyta, kad bankroto pripažinimo tyčiniu procese tretieji asmenys P. Š. ir T. G. aktyviai dalyvavo, teikė procesinius dokumentus, siekdami, kad bankroto procesas nebūtų pripažintas tyčiniu, taigi jie turėjo priešingą interesą byloje. Atsižvelgiant į bankroto teisinių santykių specifinį reglamentavimą darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas įmonės bankrotą tyčiniu, priėmė procesinį sprendimą atsakovės BUAB „Vilsta“ ir trečiojo asmens UAB „Raseinių statyba“ naudai, todėl šių įmonių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagrįstai priteisė iš priešingą interesą turėjusių trečiųjų asmenų P. Š. ir T. G.
56. Apibendrindama tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 3 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus trečiojo asmens P. Š. kasacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
58. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 33,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas valstybės naudai iš P. Š. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš P. Š. (duomenys neskelbtini) 33,16 Eur (trisdešimt tris Eur 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Birutė Janavičiūtė
Vincas Verseckas