Baudžiamoji byla Nr. 2K–413/2007
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.8.1.2.
1.1.8.9.2.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2007
m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Benedikto Stakausko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant
M. Čiučiulkai,
dalyvaujant
prokurorei J. Urbelienei,
nuteistosios
gynėjai advokatei B. Strimaitytei,
nukentėjusiosios
A. A. atstovui advokatui D. Skebui ir jos atstovei pagal įstatymą
motinai D. A.,
teismo posėdyje
kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. spalio 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d.
nuosprendžiu R. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 308 straipsnio
1 dalį laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, pagal BK 308 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK
62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 dalies 3 punktą, – laisvės apribojimu
vieneriems metams penkiems mėnesiams, pagal
BK 307 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies
2 punktą, 3 dalies 3 punktą, – laisvės apribojimu vieneriems metams,
pagal BK 307 straipsnio
3 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 dalies 3 punktą,
– laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis,
paskirtos bausmės subendrintos dalinio
sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. J. paskirta laisvės
apribojimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK
48 straipsnio 4, 5, 6 dalimis, R. J. uždrausta bendrauti su N. V., A.
R., A. A., D. Z., ji taip pat įpareigota būti
namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., išskyrus atvejus, jei nebuvimas namuose
susijęs su darbu, ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti
arba užsiregistruoti darbo biržoje.
Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario
19 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 26 d. nuosprendis
pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl
BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto taikymo nusikalstamoms
veikoms, numatytoms BK 308 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje,
307 straipsnio 3 dalyje, ir R. J. pagal BK 308 straipsnio 1 dalį nuteista laisvės atėmimu
šešiems mėnesiams, pagal BK 308
straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 307 straipsnio 2 dalį – laisvės
atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams,
pagal BK 307 straipsnio 3
dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63
straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas
sudedant ir galutinė subendrinta bausmė R. J. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 48 straipsnio
4, 5, 6 dalių taikymo bei teismo išvada, kad R. J. prisipažino padariusi
baudžiamojo įstatymo numatytą veiką
ir nuoširdžiai gailisi bei kad tai yra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios gynėjos, prašiusios
kasacinį skundą patenkinti, prokuroro bei nukentėjusiosios atstovų, prašiusių
kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. J. nuteista
už tai, kad, turėdama tikslą gauti turtinės naudos, įtraukė į prostituciją
asmenis, taip pat įtraukė į prostituciją nepilnamečius asmenis, organizavo, vadovavo
prostitucijai, taip pat ir nepilnamečių asmenų prostitucijai bei pelnėsi iš jų
prostitucijos, o būtent:
nuo 2004 m. rugpjūčio mėn.,
tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, pažadėdama ilgalaikes ir
geras darbo sąlygas, įkalbėjo E. K. bei G.
B. verstis prostitucija, jas apgyvendino nuomojamuose butuose, esančiuose
Kaune, (duomenys neskelbtini), o nuo 2006 m. kovo mėn., tikslesnė data
ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, – Kaune, (duomenys neskelbtini),
ir šioje veikloje jomis naudojosi, t. y. įtraukė į prostituciją E.
K. ir G. B.; tokiais savo veiksmais R. J. padarė
nusikalstamą veiką, numatytą BK 308 straipsnio 1 dalyje;
be to, 2005 m. spalio mėn.
pradžioje, tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, nepilnametes A. A., gimusią (duomenys neskelbtini), ir I. B.,
gimusią (duomenys neskelbtini), 2005 m. gruodžio mėn. pradžioje,
tikslesnė data nenustatyta, nepilnametę G. V. (duomenys
neskelbtini), apgyvendino nuomojamame bute, esančiame Kaune, (duomenys
neskelbtini), o nuo 2006 m. kovo mėn. – Kaune, (duomenys neskelbtini),
pasinaudodama jų pažeidžiamumu dėl jauno amžiaus, socialinės ir sunkios
materialinės padėties, pažadėdama ilgalaikes ir geras darbo sąlygas, įkalbėjo
jas verstis prostitucija ir šioje veikloje jomis naudojosi, t. y. įtraukė
į prostituciją nepilnametes A. A., G. V., I. B.;
tokiais savo veiksmais R. J. padarė nusikalstamą veiką,
numatytą BK 308 straipsnio 2 dalyje;
be to, nuo 2004 m. rugpjūčio mėn.
iki 2006 m. balandžio 25 d. organizavo ir vadovavo E. K. ir
G. B. prostitucijai: laikraštyje „Noriu“ paskelbusi savo telefono numerį (duomenys
neskelbtini) ir skelbimą pavadinimu „18 m. mergina atlieka atpalaiduojantį
erotinį masažą jūsų ir savo namuose“, apgyvendino E. K. ir
G. B. nuomojamose butuose, esančiuose Kaune, (duomenys
neskelbtini), o nuo 2006 m. kovo mėn., tikslesnė data tyrimo metu
nenustatyta, – Kaune, (duomenys neskelbtini), gavusi E.
K. ir G. B. sutikimą būti kontroliuojamomis
kasdieniniame gyvenime, nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. balandžio 25 d.
pati tiesiogiai bei telefonu kontroliavo E. K. ir G. B., nuo 1 iki 15 kartų per dieną siuntė E.
K. ir G. B. į klientų nurodytas vietas teikti jiems
seksualines paslaugas ir įpareigojo jas už vieną valandą lytinio pobūdžio
paslaugų imti nuo 70 iki 150 litų, už šios veiklos organizavimą ir vadovavimą
ėmė iš jų iš klientų gautus pinigus ir juos paskirstė, taip už piniginį atlygį
suvedinėjo E. K. ir G. B. lytiniams
santykiams su vyrais, t. y. organizavo ir vadovavo E. K. ir G. B. prostitucijai, turėjo pajamų iš kito asmens
prostitucijos ir pelnėsi iš šios veiklos; tokiais savo veiksmais R. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 2
dalyje;
taip pat nuo 2004 m. rugpjūčio
mėn. iki 2006 m. balandžio 25 d. organizavo ir vadovavo nepilnamečių A. A., G. V. ir I. B. prostitucijai:
laikraštyje „Noriu“ paskelbusi savo telefono numerį (duomenys neskelbtini) ir
skelbimą pavadinimu „18 m. mergina atlieka atpalaiduojantį erotinį masažą jūsų
ir savo namuose“, apgyvendino nepilnametes A. A., G. V. ir
I. B. nuomojamose butuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), o
nuo 2006 m. kovo mėn., tikslesnė data tyrimo metu nenustatyta, – Kaune, (duomenys
neskelbtini), gavusi nepilnamečių A. A., G. V. ir I. B. sutikimą būti kontroliuojamomis kasdieniniame
gyvenime, nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. balandžio 25 d. pati
tiesiogiai bei telefonu kontroliavo nepilnametes A. A., G. V. ir I. B., nuo 1 iki 15 kartų per dieną siuntė E. K. ir G. B. į klientų nurodytas
vietas teikti jiems seksualines paslaugas ir įpareigojo jas už vieną valandą
lytinio pobūdžio paslaugų imti nuo 70 iki 150 litų, už šios veiklos
organizavimą ir vadovavimą ėmė iš jų iš klientų gautus pinigus ir juos
paskirstė, taip už piniginį atlygį suvedinėjo nepilnametes A.
A., G. V. ir I. B. lytiniams santykiams su vyrais, t.
y. organizavo ir vadovavo nepilnamečių A. A., G. V. ir I. B. prostitucijai, turėjo pajamų iš kito asmens
prostitucijos ir pelnėsi iš šios veiklos; tokiais savo veiksmais R. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą
BK 307 straipsnio 3 dalyje.
Kasaciniu skundu nuteistoji R. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d.
nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nuosprendį, o nustačius, kad nėra BK 62
straipsnyje nurodytų pagrindų, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d.
nuosprendį ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Skunde kasatorė nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies
normas, reglamentuojančios bausmės paskyrimą (BK 62 straipsnio 2 dalis ir
54 straipsnio 3 dalis). Teismas netinkamai įvertino kiekvieną iš BK 54
straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, netinkamai parinko bausmės rūšį ir
dydį, todėl paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir neužtikrina teisingumo
principo įgyvendinimo. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas
padarė neteisingą išvadą, kad nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 ir 3
dalies nuostatų, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai
nustatė, kad byloje visos šioje normoje išvardytos aplinkybės yra, todėl yra
teisinis pagrindas paskirti kasatorei bausmę, švelnesnę negu numatyta įstatyme.
Pasak kasatorės, apeliacinės
instancijos teismas jos kaltės pripažinimą vertino šališkai ir neteisingai, nes
nepateikė tokio vertinimo motyvų. R. J. nurodo, kad jos
atsakomybę lengvina tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo
numatytas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi dėl to; taip pat padėjo, kiek leido
galimybės, išaiškinti šias veikas ir davė išsamius parodymus apie kitus šių
veikų dalyvius. Kasatorė neapskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio,
o tai reiškia, kad ji neginčijo veikų kvalifikavimo ir pripažino savo kaltę dėl
visų veikų padarymo. Kaip nurodo R. J., ji kaltės
pripažinimą nedviprasmiškai išreiškė ir ikiteisminiame tyrimo, ir nagrinėjimo
pirmosios instancijos teisme metu. Nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios
leistų teigti, kad kasatorė prisipažino „iš dalies ir formaliai“ ar kad duodama
parodymus buvo nenuoširdi. Nors bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, kasatorė yra
sakiusi, kad kai kurių inkriminuotų veiksmų nepadarė, tačiau taip ji teigė tik
todėl, kad labai nuoširdžiai buvo įsitikinusi, jog visoms merginoms, kurios
gyvenime buvo patekusios į sunkias situacijas (palikusios namus, tėvus), savo
veiksmais padeda, todėl nesuvokė, kad merginas apgaudinėjo, kai žadėjo joms
„geresnį gyvenimą“. R. J. taip pat tvirtina, kad jos savanaudiškus
motyvus iš dalies lėmė tai, kad ji tuo metu nesugebėjo rasti jokio kito
pragyvenimo šaltinio, privalėjo rūpintis vaikais, taip pat įtakos turėjo
teisinis neišprusimas bei vienpusiška gyvenimo patirtis. Kasatorės nuomone,
būtent motyvo nustatymas yra svarbus skiriant bausmę. Kasatorė teigia, kad ji
nepaprastai gailisi dėl padarytų nusikaltimų ir pati save smerkia. Nuteistoji R. J. taip pat nurodo, kad dėl A. A. mušimo
prisipažino, tačiau iki šiol nesutinka, kad tai padarė norėdama priversti ją
užsiimti prostitucija. Anot R. J., ji žinojo, kad
A. A. visą laiką bėga iš namų ir tik jausdamasi atsakinga už ją taip
pasielgė. Šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiosios I B. parodymai.
Kasatorė nusupranta, kaip jos „nenuoširdumą“, anot Apeliacinio teismo,
patvirtina ta aplinkybė, kad ji neperskaitė telefoninių pokalbių ir žinučių
išklotinių, nes tai tik patvirtina, kad ji visiškai pasitikėjo tyrimo bei
teismo išvadomis ir stengėsi nebevilkinti apklausų. Nuteistoji tvirtina, kad ji
iš karto pasakojo visas aplinkybes taip, kaip suvokė, visą laiką norėjo padėti
tyrimui bei teismui ir dėl šių pastangų prokuroras patikslino kaltinimą, todėl
neaišku, kodėl dėl prokuroro pateikto pirminio ir netikslaus kasatorės veiksmų
vertinimo ji kaltinama nenuoširdumu. Nepagrįsta Apeliacinio teismo išvada, kad
nuteistoji R. J. nepripažino esminių objektyvių, turinčių
juridinę reikšmę padarytos veikos kvalifikavimui, bylos aplinkybių, nes nė
viena tokia aplinkybė nenurodyta nuosprendyje. Anot kasatorės, viso proceso
metu ji davė išsamius parodymus apie jai žinomas aplinkybes, nieko nenuslėpė,
todėl yra įsitikinusi, kad taip padėjo nustatyti tiesą byloje. Teismai
nenuteisė R. J. už veikų padarymą bendrininkų grupe, todėl tai, ką ji
nurodė apie kitus šios bylos dalyvius, turėtų būti vertinama kaip nuoširdi
pagalba aiškinant nusikaltimą.
Nuteistoji mano, kad jos
atsakomybę taip pat lengvina tai, kad ji nusikalto dėl labai sunkios turtinės
padėties: neturėjo jokio legalaus pragyvenimo šaltinio, darbdaviai atsisakydavo
suteikti darbo sužinoję, kad kasatorė viena augina du mažamečius vaikus, o
vaikų tėvas niekuo neprisidėjo juos aprūpinant. Pasak kasatorės, BK 62
straipsnio nuostatos gali būti taikomos ir dėl to, kad nenustatytas turtinės
žalos padarymo faktas. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas
pagrįstai nusprendė, kad, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nebebus kam
prižiūrėti kasatorės mažamečių vaikų, kuriuos ji pati išlaiko, o apeliacinės
instancijos teismas šią aplinkybę vertino šališkai. Bendravimo su motina
nutraukimas vaikams dėl jų amžiaus gali padaryti neatitaisomą žalą, ir nors jų
tėvą galima priversti atlikti savo pareigas – rūpintis vaikais, tačiau tokia
prievarta gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Tėvo bendravimas su vaikais
būtų priverstinis. Kasatorė taip pat pažymi, kad sunkiai susirado nuolatinį
darbą, o dėl realios laisvės atėmimo bausmės jo netektų ir grįžusi iš įkalinimo
vietos ligą laiką vėl turėtų būti bedarbė.
Apeliacinio teismo nuosprendžiu
paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis nereiškia teisingumo vykdymo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat neapsvarstė pagal BK 54 straipsnio 3 dalį
nustatytos galimybės paskirti švelnesnę bausmę, nors, kasatorės nuomone, byloje
yra išimtinės aplinkybės, leidžiančios teismui neskirti sankcijoje numatytų
laisvės atėmimo bausmių, būtent: nusikalstamas veikas kasatorė padarė dėl
pozityvių motyvų; proceso metu labai pasikeitė jos vertybinė orientacija; yra
pakeitusi aplinką ir šiuo metu turi nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį;
kasatorė savo veiksmais padarė žalą savo mažamečiams vaikams, tačiau negalima
leisti, kad ta žala dar labiau padidėtų, jeigu nuteistoji būtų izoliuota nuo
vaikų; dabartiniu metu R. J. vėl laukiasi.
Nuteistosios R.
J. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies
ir 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Už nusikalstamos veikos padarymą
skiriama tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia nustatyta BK straipsnio,
numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.
BK 62 straipsnyje numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir nurodyta
sąlygų visuma, kai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta
švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė. Be šioje normoje nustatytų sąlygų
visumos, taip pat būtina, kad teismas padarytų motyvuotą išvadą, jog bausmės
paskirtis bus pasiekta paskyrus kaltininkui švelnesnę bausmę. Tokiu atveju turi
būti nustatyta tokia baudžiamosios bylos aplinkybių visuma, kuri mažina
kaltininko asmenybės ar padarytos veikos pavojingumą.
BK 62 straipsnio 2 dalies 2
punktą teismas gali taikyti, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių
(mažiausiai dvi), bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji
buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos
įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti.
Kolegija nesutinka su kasacinio
skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas
nuosprendžio dalį dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo, neteisingai
pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti,
kad R. J. veikos nesukėlė turtinės žalos, tačiau taip pat
nustatyta, kad, paskyrus R. J. realią laisvės atėmimo bausmę,
vaikai neliks be priežiūros – rūpinimosi vaikais pareigą perims jų tėvas.
Apeliacinio nagrinėjimo metu nustatyta, kad teismo sprendimu R.
J. vaikai nebuvo atskirti nuo tėvo, tėvo atžvilgiu taip pat nebuvo priimtas
teismo sprendimas laikinai ar neterminuotai apriboti jo valdžią. Be to,
nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu suėmus R. J., vaikai buvo perduoti
vaikų tėvui – Ž. S. jo paties prašymu. Apeliacinio teismo nustatyta ir
tai, kad Ž. S. santykiai su vaikais nėra nutrūkę, jie dažnai matosi ir
bendrauja, beje, šių aplinkybių savo kasaciniame skunde iš esmės neneigia ir
pati R. J. Taigi šie faktiniai duomenys patvirtina, kad BK
62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nėra, nes, nuteistajai
R. J. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, realiai jos vaikus prižiūrės jų
tėvas Ž. S.
Apeliacinės instancijos teismas
taip pat patikrino bylos duomenis, susijusius su nuteistosios R. J.
atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, kurias pagal BK 62 straipsnio 2 dalį
būtina nustatyti. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 62 straipsnio 2
dalies 2 punktą, nurodė tik vieną R. J. atsakomybę
lengvinančią aplinkybę – jos prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir
nuoširdų gailėjimąsi dėl to. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė
dėmesį į tai, kad vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepakanka BK 62
straipsnio 2 dalies taikymui. Taigi vien dėl šios formalios priežasties –
nenustačius mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių – BK 62
straipsnio 2 dalies taikymas negalimas. Šios išvados nepakeistų net ir tai,
jeigu apeliacinės instancijos teismas (kaip ir pirmosios instancijos teismas)
būtų nustatęs kasatorės ginčijamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jos
prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi
dėl to, nes dar trūktų kitos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Kolegija sutinka su apeliacinio
teismo išvada, kad nuteistoji R. J. dėl nusikalstamų veikų
padarymo prisipažino tik iš dalies ir nuoširdžiai dėl to nesigailėjo, bei
patvirtina Apeliacinio teismo išvadą, kad byloje nėra R. J. atsakomybę
lengvinančių aplinkybių.
Kaltininko prisipažinimas
padarius nusikalstamą veiką yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir
individualizuodamas bausmę teismas į ją atsižvelgia tik tada, kai kaltininkas laisva
valia, o ne dėl įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, ikiteisminio tyrimo
ar teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažįsta esmines jam inkriminuotos
nusikalstamos veikos objektyvias aplinkybes, kurios padeda teismui teisingai
išnagrinėti bylą. Be to, skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi BK 59 straipsnio
1 dalies 2 punktu tik tada, kai, be kaltininko prisipažinimo padarius
baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, dar nustato ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl
padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra
tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs veiką, kritiškai vertina savo elgesį
ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, taip parodydamas savo
neigiamą požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką.
Ikiteisminio tyrimo metu
pirminėje 2006 m. balandžio 25 d. apklausoje R. J. nurodė,
kad prisipažįsta iš dalies, t. y. ji prisipažino, jog organizavo, vadovavo
prostitucijai, tačiau nurodė, kad nei apgaule, nei kitu būdu neįtraukė į
prostituciją merginų, paaiškino, kad visos merginos į šį „verslą“ atėjo pačios,
savo noru. Taip pat nurodė, kad nepilnamečių merginų ji į šį darbą nepriima, o
A. A. ir E. B. niekada nemušė. 2006 m. balandžio 27
d. teisme, svarstant suėmimo skyrimo R. J. klausimą,
nuteistoji dar kartą patvirtino, kad nežinojo, jog merginos buvo nepilnametės.
Papildomai apklausiant R. J. dėl jai pareikšto įtarimo, 2006 m. liepos 14
d. ji atsisakė duoti papildomus parodymus, atsisakė susipažinti ir nesutiko
pakomentuoti savo mobiliojo ryšio telefono pokalbių bei SMS žinučių stenogramų.
2006 m. rugpjūčio 22 d. apklausos metu ji nurodė, kad patvirtina savo
pirminius parodymus ir prisipažįsta iš dalies. Teisminio nagrinėjimo pirmosios
instancijos teisme R. J. gan detaliai paaiškino, kaip
ji organizavo ir vadovavo prostitucijai, ir jau kitaip nei ikiteisminio tyrimo
metu, būdama susipažinusi su bylos medžiaga, nurodė, kad ji žinojo, jog
merginos yra nepilnametės (tai sužinojo pokalbio su vyriškiais metu, be to,
merginos ir pačios prisipažino). R. J. teisme taip pat
parodė, kad iš tiesų mušė A. A. ir E. B. už
valkatavimą. Per baigiamąsias kalbas R. J. taip pat pasisakė nemananti,
jog turėjo didelę įtaką tų merginų gyvenime, jos iki tol buvo pasirinkusios
tokį kelią. Iš šių aplinkybių matyti, kad R. J. parodymai
dėl tam tikrų esminių bylos aplinkybių (skatinimo užsiimti prostitucija,
merginų nepilnametystės) nebuvo vienodi, proceso metu kito ir prieštaravo
veikų, už kurias ji nuteista, faktinėms aplinkybėms. Atsižvelgdama į šias
aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistoji R. J. nebuvo linkusi
visiškai pripažinti savo kaltės ir nuoširdžiai dėl to nesigailėjo.
Nors nuteistoji R.
J. prašo jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad ji
nusikalto dėl labai sunkios turtinės padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas),
tačiau bylos duomenys šios aplinkybės nepatvirtina. O tai, kad R.
J. būdama darbinga nesusirado darbo ir dėl to neturėjo legalaus pragyvenimo
šaltinio, nulėmė jos pačios abejingumas ir sąmoningas nenoras, nes byloje
esanti darbo sutartis patvirtina, kad po pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu R. J. nustatyto įpareigojimo per mėnesį nuo
nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įsidarbinti ar užsiregistruoti darbo biržoje,
ji jau po penkių dienų sudarė darbo sutartį, o tai reiškia, kad ir iki
nusikalstamų veikų padarymo nuteistoji turėjo galimybių susirasti darbą ir
legaliai dirbti. Kasatorės nurodomą argumentą, kad vaikų tėvas niekuo
neprisidėjo juos aprūpinant, paneigia pačios R. J. skunde nurodoma
aplinkybė, kad vaikų tėvas Ž. S. pagal galimybes padeda
vaikams. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad argumentą, jog kasatorė
nusikalto dėl labai sunkios turtinės padėties ir tai yra jos atsakomybę
lengvinanti aplinkybė, kasatorė iškelia tik kasaciniame skunde, tačiau tai
fakto klausimas, o kasacinės instancijos teismas faktų nenustatinėja ir jų
nevertina.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies
taikymo
Bausmė turi atitikti padarytos
veikos ir kaltininko pavojingumą, tik tada ji yra teisinga. Pagal BK 54
straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas
aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės
paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taikydamas šią nuostatą,
teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, apibūdinančios
nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, kad straipsnio
sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už šios nusikalstamos veikos
padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal BK 54
straipsnio 3 dalį teismas privalo motyvuotai įvertinti tiek padarytos
veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes (vietą, laiką, būdą, padarinius ir
pan.), tiek ir tą veiką padariusį asmenį apibūdinančius požymius prieš
nusikalstamos veikos padarymą, jos metu ir po veikos padarymo.
R. J. prašymas
taikyti jos veikoms BK 54 straipsnio 3 dalį negali būti tenkinamas. Byloje nėra
nustatyta aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti išimtinėmis, ir
atitinkamai, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, už padarytas veikas
paskirti kitas nei laisvės atėmimo bausmes. R. J. padarė keturias
nusikalstamas veikas, iš kurių dvi yra sunkūs nusikaltimai, veikė tiesioginė
tyčia ir iš savanaudiškų paskatų, įtraukė į prostituciją tris nepilnametis
merginas, žadėdama joms „geras“ darbo sąlygas, aktyviai organizavo ir vadovavo
jų ir kitų moterų prostitucijai, pelnėsi iš jos. Byloje taip pat nustatyta, kad
nuteistoji R. J., siekdama užtikrinti kontrolę, tvarką,
prieš merginas naudojo fizinį smurtą. Nors kasatorė praeityje nėra teista,
tačiau bausta administracine tvarka už vertimąsi prostitucija ir kitus
administracinės teisės pažeidimus, nusikaltimų padarymo metu neturėjo legalaus
pragyvenimo šaltinio, nedirbo. Po nusikaltimų padarymo gan lengvabūdiškai
vertina savo elgesį: mano, kad tuo metu, ji padėjo į prostituciją įtrauktiems asmenims.
Nors nuteistoji R. J. po nusikaltimų padarymo susirado
darbą, turi du mažamečius vaikus ir šiuo metu yra nėščia, tačiau šios
aplinkybės nenusveria prieš tai išvardytų faktų, todėl darytina išvada, kad BK
54 straipsnio 3 dalies taikymas negalimas. Žinoma, skiriant R. J.
bausmes už padarytus nusikaltimus, į minėtus pozityvius momentus būtina
atsižvelgti, ir apeliacinės instancijos teismas juos įvertino, paskirdamas
bausmes, savo dydžiu artimas straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus
numatytam minimumui. Be to, kasaciniame skunde nurodomos aplinkybes iš esmės
apibūdina tik R. J. asmenybės bruožus po nusikalstamų
veikų padarymo (pasikeitė jos vertybinė orientacija, aplinka, šiuo metu turi
legalų pragyvenimo šaltinį ir pan.), tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies
taikymas susijęs ne tik su aplinkybių, apibūdinančių veiką padariusį asmenį,
bet ir su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą, vertinimu.
Skirtingai nei nurodo kasatorė, skirdamas bausmes, apeliacinės instancijos
teismas atsižvelgė į teisingumo principo nuostatas.
Esant šioms
aplinkybėms ir nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
panaikinimo arba pakeitimo pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis
skundas netenkintinas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti
nuteistosios R. J. kasacinį skundą.
Teisėjai Benediktas
Stakauskas
Vytautas Masiokas
Antanas Klimavičius