Civilinė byla Nr. 2A-17-330/2018

Teisminio proceso Nr.2-55-3-01862-2009-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danutės Gasiūnienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,

dalyvaujant ieškovams V. B., V. G., ieškovų atstovui advokatui V. P., atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovėms N. A., R. R., A. G., ekspertui K. K.,
            viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B., Z. B., V. G., O. G. ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-11-560/2013, pagal ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą privačios žemės sklypą priteisimo; trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lygiomis dalimis (po 1/4 dalį) 11 579 000 Lt (3 353 510,19 Eur) piniginę kompensaciją už visuomenės poreikiams paimamą ieškovų žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 129 622 Lt (37 541,13 Eur) nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 400 000 Lt (115 848,01 Eur) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovai nurodė, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise (kiekvienam po 1/4 dalį) priklausė 1,65 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), įsigytas pagal 2000 m. birželio 19 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 17 d. įsakymu. Žemės sklypas įgytas be jokių nuosavybės teisės apribojimų ar suvaržymų. Vilniaus miesto taryba 2000 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 63 patvirtino Vilniaus miesto bendrojo plano papildymą bei įpareigojo Miesto plėtros departamentą organizuoti žemės paėmimą visuomenės poreikiams, nes per ieškovų žemės sklypą buvo numatyta tiesti Vilniaus miesto vakarinį aplinkkelį. Ieškovai nuo 2001 m. kovo 7 d. ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kad būtų išspręstas žemės sklypo paėmimo savivaldybės poreikiams klausimas, už sklypą teisingai atlyginant. 2008 m. balandžio 1 d. buvo pradėta ieškovų žemės sklypo paėmimo Vilniaus miesto vakariniam aplinkkeliui tiesti procedūra ir jiems priklausantis ginčo žemės sklypas iš esmės buvo paimtas, tik už jį nebuvo tinkamai atlyginta. Ieškovai teigė, kad jie nuo pat 2000 metų, kai įsigijo žemės sklypą, negalėjo nieko su juo daryti, nors planavo statyti mažaaukščius gyvenamuosius namus dar 2001-2002 metais, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė parengti sąlygas bei išvadas detaliajam planui rengti, motyvuodama tuo, kad per jiems priklausantį žemės sklypą numatyta tiesti Vilniaus miesto vakarinį aplinkkelį.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nustatė, kad atlyginimo ieškovams už paimamą visuomenės poreikiams žemės ūkio paskirties žemės sklypą dydis yra 11 579 000 Lt (3 353 510,10 Eur) ir priteisė šį atlyginimą iš atsakovės ieškovams lygiomis dalimis (po 1/4  dalį); kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1772 buvo patvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Vilniaus miesto vakarinei greito eismo gatvei statyti) projekto dalis, kurioje yra išspręstas klausimas dėl žemės sklypų paėmimo ir atlyginimo už juos suteikiant kompensaciją pinigais, bei ta dalis, kurioje nurodyta, kad piliečiai pasirinko kompensaciją pinigais, tačiau nesutiko su žemės sklypų įvertinimu. Ieškovų, kurie pasirinko kompensaciją pinigais, žemės sklypas patenka į tą projekto dalį, kuri jau patvirtinta (Žemės įstatymo 48 straipsnio 5 dalis), o tai reiškia, kad žemės paėmimo procedūra yra užbaigta ir spręstinas tik kompensacijos už paimamą žemę sumokėjimo klausimas.          
5. Spręsdamas klausimą dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės nustatymo momento ir kompensacijos dydžio, teismas rėmėsi tuo, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta 2008 m. balandžio 1 d., Vilniaus apskrities viršininkui priėmus įsakymą Nr. 2.3-3708-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai, procedūros pradžios“. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendė, jog nustatant kompensacijos dėl ieškovams priklausančio sklypo nusavinimo dydį, turi būti vadovaujamasi to žemės sklypo verte, buvusia 2008 m. balandžio 7 d., kuomet ieškovai buvo informuoti apie pradėtą žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Darydamas išvadas dėl kompensacijos dydžio, teismas rėmėsi ieškovų pateiktu teismo eksperto S. R. Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės aktu Nr. A/SKR 647 bei jame fiksuota ieškovų žemės sklypo verte 2008 m. balandžio 7 dieną – 11 579 000 Lt (3 353 510,10 Eur).
6. Teismas atmetė ieškovų reikalavimus dėl žemės sklypo atidalijimo, įvertinimo bei įregistravimo išlaidų atlyginimo. Teismas pažymėjo, jog ieškovai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad žemės sklypas buvo atidalintas dėl paėmimo visuomenės poreikiams, taip pat nebuvo pateikti jokie dokumentai, įrodantys dėl atidalijimo patirtų išlaidų faktą bei dydžius. Teismas atmetė ir ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Teismas netenkino ieškovų reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, nurodydamas, kad turto paėmimą visuomenės poreikiams tiek ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, tiek ir dabar reglamentuoja specialūs teisės aktai, kurie nenustato valstybei pareigos mokėti procesines palūkanas.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

7. Ieškovai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų – priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2013 m. vasario 26 d.) iki visiško priteistos kompensacijos išmokėjimo dienos. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad procesinės palūkanos atsakovei neskaičiuotinos, nes to nenumato Žemės įstatymas. Tokių palūkanų skaičiavimas yra numatytas Civiliniame kodekse ir yra taikomas nepriklausomai nuo to, ar konkrečiame įstatyme yra nuoroda į jų taikymą, ar ne. Nepagrįstai teismas nurodė, kad turto paėmimo visuomenės poreikiams santykiai priskirtini išimtinai viešajai teisei, dėl ko netaikytinos privatinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Turto paėmimas visuomenės poreikiams yra reglamentuojamas ne tik Žemės įstatymo, tačiau ir Civilinio kodekso, be to, tai yra vienas iš nuosavybės įgijimo pagrindų, reguliuojamų privatinės teisės normų, kas reiškia, kad turto paėmimas reguliuojamas tiek viešosios, tiek ir privatinės teisės. Be to, sprendime teismas nedetalizavo, kuo pasireiškia tokių santykių specifiškumas, neleidžiantis įpareigoti turtą paimančią instituciją išmokėti kompensaciją kaip įmanoma greičiau ir mokėti palūkanas, jei kompensacijos išmokėjimas uždelsiamas ir tuo padaroma žala savininkui.  
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005, suformavo precedentą, jog procesines palūkanas turi pareigą mokėti ne tik privatūs fiziniai ar juridiniai asmenys, tačiau ir viešieji juridiniai asmenys, vykdantys savo kompetencijai priskirtas funkcijas. 
3. Teismas pagrįstai nurodė, kad procesinės palūkanos negali būti skaičiuojamos, kol nenustatyta prievolės apimtis, tačiau nagrinėjamu atveju teismui priėmus sprendimą ir nustačius mokėtinos kompensacijos dydį, tokia vykdytinos prievolės apimtis yra aiški ir kliūčių taikyti procesines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo momento nėra. Procesinės palūkanos šiuo atveju galėtų būti taikomos lanksčiai – nuo kompensacijos mokėjimo pareigos atsakovei atsiradimo, t. y. nuo teismo sprendimo priėmimo.
8. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti ieškovų reikalavimai ir ieškovų ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Teismas, remdamasis vien tik tarpine žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra (žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto patvirtinimu), neteisėtai pripažino, kad žemės sklypas yra paimtas valstybės nuosavybėn. Teismas neatskyrė pagal teisines pasekmes skirtingų procedūros sprendimų, todėl priteisė ieškovams kompensaciją tam nesant nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Atsakovės teigimu, teismas visiškai nepagrįstai sutapatino savo esme du skirtingus institutus - žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto tvirtinimą ir sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimą, t. y. sprendimą, kuriuo de jure ir de facto žemės sklypas yra paimamas visuomenės poreikiams.
2. Teisės aktai numato, kad kompensacija mokama jau paėmus žemės sklypą visuomenės poreikiams, t. y. kuomet sklypo savininku tampa valstybė. Taigi kompensacija galima tik paėmus žemės sklypą visuomenės poreikiams.
3. Byloje susiklostė situacija, kuomet žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas buvo patvirtintas, kai savininkai ir suinteresuota institucija – Vilniaus miesto savivaldybė nesusitarė dėl kompensacijos dydžio. Tokiai situacijai spręsti taikytinos tos teisės aktų nuostatos, kurios numato, jog net ir tais atvejais, kai žemės savininkai ir suinteresuota institucija nesusitaria, tam, kad būtų savininkams kompensuota už visuomenės poreikiams paimamą sklypą, pirmiausia turi būti priimtas sprendimas dėl sklypo paėmimo, o po sprendimo paimti sklypą priėmimo teismas pagal suinteresuotos institucijos kreipimąsi išsprendžia ginčą dėl kompensacijos dydžio. Ginčo žemės sklypas (sklypo dalis) nėra paimtas visuomenės poreikiams, nes nebuvo priimtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas dėl sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, savininkams ir suinteresuotai institucijai nesusitarus dėl atlygio dydžio. Tokiai situacijai spręsti įstatymas nustato specialią procedūrą, kuomet priėmus sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams yra sprendžiamas kompensacijos klausimas: po sprendimo paimti sklypą visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto savivaldybė (suinteresuota institucija), įmokėjusi turto vertintojų nustatytą sumą, kreipiasi į teismą dėl atlyginimo dydžio nustatymo. Nesant dviejų sąlygų – sprendimo paimti sklypą valstybės nuosavybėn ir suinteresuotos institucijos kreipimosi į teismą – teismas negalėjo spręsti, kad ieškovų sklypas yra paimtas visuomenės poreikiams ir kad ieškovai turi teisę į reikalaujamą kompensacinį atlyginimą.
4. Teismas ignoravo teisės aktuose įtvirtintą procedūrų eiliškumą, priteisdamas ieškovams kompensaciją už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą. Neatmestina galimybė, kad gali susiklostyti ir tokia situacija, jog žemės sklypas faktiškai net nebus paimtas iš savininkų, nepaisant to, jog yra parengtas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas, kadangi be patvirtinto projekto dar reikalingas Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimas paimti sklypą valstybės nuosavybėn, kuris reiškia sklypo savininkų nuosavybės teisių į sklypą praradimą ir teisinį bei faktinį kompensacijos už sklypą mokėjimo pagrindą.
5. Nepagrįstas yra teismo pateiktas aiškinimas, jog ... ,,Įstatymo nuostata, įpareigojanti instituciją kreiptis į teismą, neturėtų būti vertinama kaip draudžianti kitai ginčo šaliai – visuomenės poreikiams paimamos žemės savininkui – taip pat aktyviais veiksmais įgyvendinti savo teisę į teisingą atlyginimą už paimtą turtą bei teisę kreiptis teisminės gynybos. Priešingu atveju būtų paneigiama konstitucinė turto savininko teisė į teisminį jo pažeistų teisių ir interesų gynimą, kadangi kompensacijos išmokėjimas priklausytų išimtinai tik nuo paėmimą vykdančios institucijos, kuri paėmimo procedūrą galėtų nemotyvuotai vilkinti“. Procedūra yra užbaigiama Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu paimti žemę visuomenės poreikiams, ir tik po minėto sprendimo yra įgyvendinama teisė kreiptis į teismą dėl kompensacijos dydžio nustatymo bei priteisimo. Tik tuo atveju, jei suinteresuota institucija po Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo paimti sklypą visuomenės poreikiams per įstatymo nustatytą laiką nesikreiptų dėl atlyginimo dydžio nustatymo, savininkai, netekę nuosavybės teisių į sklypą, galėtų kreiptis į teismą dėl neveikimo, bet ne anksčiau.
6. Nebuvo aplinkybių, leidžiančių teigti, kad ieškovai prarado nuosavybės teises į sklypą. Nesant Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo dėl sklypo paėmimo valstybės nuosavybėn bei vadovaujantis procedūras reglamentuojančiais teisės aktais, nei institucija, nei ieškovai neturėjo teisinių prielaidų kreiptis į teismą, o teismas, ignoravęs teisės aktuose numatytą reglamentavimą, be pagrindo iš anksto priteisė atsakovams jų reikalaujamą kompensaciją, tokiu būdu pažeisdamas viešąjį interesą.
7. Teismas nepagrįstai nusprendė dėl sklypo vertės nustatymo momento. Paimamos žemės vertės nustatymo momentas yra aiškiai apibrėžtas Projekto rengimo taisyklių nuostatose, kuriomis teismas turėjo vadovautis priimdamas ginčijamą sprendimą, tačiau nagrinėjamu atveju visiškai nepagrįstai vadovavosi eksperto S. R. atlikta ekspertize ir priteisė ieškovams tris kartus didesnę sumą nei ta, kurią įstatymų nustatyta tvarka savivaldybė siūlo kompensuoti sklypo savininkams tuo atveju, jei Nacionalinė žemės tarnyba priims sprendimą dėl sklypo paėmimo visuomenės poreikiams.
8. Teismas, sprendime pasisakydamas dėl aplinkybių, jog ieškovų sklypas jau yra paimtas visuomenės poreikiams, taip pat dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės nustatymo momento ir kompensacijos dydžio priteisimo, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012. Teismas į savo sprendimą perkėlė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvuojamąją dalį, tačiau ši byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra iš esmės skirtinga, o civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012 pateikti išaiškinimai paneigia paties teismo nustatytas aplinkybes šioje nagrinėjamoje byloje. Teismas nevertino aplinkybės, jog ginčo sklypas iš ieškovų dar nėra paimtas valstybės nuosavybėn.
9. Kadangi bylinėjimosi išlaidų priteisimas yra išvestinis procesinis klausimas, todėl nesant pagrindų tenkinti ieškovų ieškinio reikalavimus, negali būti tenkinamas ir jų reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, teismas turėjo vertinti bylinėjimosi išlaidų susidarymo aplinkybes, atsižvelgti į tai, jog bylos nagrinėjimo eigoje buvo pateiktas visiškai naujas ieškinys, o ne pradinio ieškinio patikslinimas. Ieškovams atsisakius pradinio ieškinio, išnyko pagrindas reikalauti atlyginti byloje pagal pradinį ieškinį tikėtinai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
9. Ieškovai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. atsiliepimu į atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovė nepagrįstai nurodė, kad ieškovų ieškinys buvo pareikštas per anksti ir nesilaikant įstatymo nuostatų, reguliuojančių žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Atsakovė nemotyvuotai ilgai vykdo ieškovų žemės sklypo paėmimo procedūrą. Jei ieškovams nebūtų suteikta savarankiška teisė kreiptis į teismą dėl kompensacijos už paimamą žemę dydžio nustatymo ir priteisimo, tai reikštų, kad žemės paėmimo ir teisingo atlyginimo už ją procedūra galėtų būti neužbaigiama neapibrėžtą laiką.
2. Iš Nacionalinės žemės tarnybos dokumentų matyti, kad dar 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 49VĮ -(14.49.2) - 1772 patvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai, projekto dalis, kurioje yra išspręstas klausimas dėl žemės sklypų paėmimo ir atlyginimo už juos suteikiant kompensaciją pinigais, bei ta dalis, kurioje piliečiai pasirinko kompensaciją pinigais, tačiau nesutiko su žemės sklypų įvertinimu. Projekto patvirtinimas rodo, kad žemės paėmimo procedūra iš esmės yra užbaigta, nes liko formalaus veiksmo atlikimo – sprendimo paimti žemę priėmimo stadija (projekto įgyvendinimo stadija), kurią atsakovė vilkina ir tokio sprendimo, siekdama procesinių tikslų šioje byloje, nepriima jau šešis mėnesius nuo projekto patvirtinimo dienos. Pripažintina, jog įvertinus tokio teisminio ginčo neišvengiamumą, nėra teisiškai reikšminga, kuriuo metu toks klausimas išsprendžiamas – prieš sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimą ar po priėmimo. Teismo sprendimu nustačius paimamo turto vertę, ji gali būti nurodyta institucijos sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams.
3. Sprendžiant dėl žemės vertės nustatymo laiko, turi būti atsižvelgiama į galiojančią Žemės įstatymo redakciją. Nors dabartinė įstatymo redakcija tiesiogiai ir netaikoma šio ginčo išsprendimui, tačiau įstatymo leidėjo pozicija, išdėstyta įstatymo naujos redakcijos straipsnyje, leidžia identifikuoti tikrąją įstatymų leidėjo poziciją dėl paimamo žemės sklypo vertės nustatymo laiko. Byloje pagrįstai buvo remiamasi pateiktu teismo eksperto S. R. Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės aktu bei jame nustatyta ieškovų žemės sklypo verte 2008 m. balandžio 7 d. Atsakovė neginčijo šio ekspertizės akto išvados, neprašė skirti pakartotinės ekspertizės ir jokių abejonių dėl jos pagrįstumo neišreiškė, kas rodo, kad nėra pagrindo ja nesivadovauti.
4. Atsakovės pateikta Turto vertės nustatymo ataskaita negalima vadovautis, kadangi paimamo žemės sklypo vertė nustatyta ne paėmimo procedūros pradėjimo momentui. Be to, ataskaitą parengęs vertintojas teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kuo remiantis suteikiamas prioritetas loginiams konstravimams, kaip tai nurodoma vertinimo ataskaitoje. Atliekant vertinimą naudotasi netinkamai parinktų palyginamųjų objektų duomenimis, sklypas vertintas ne visas ir jis vertintas kaip žemės ūkio paskirties, o ne kaip kitos paskirties sklypas, nebuvo atsižvelgta į geriausią turto panaudojimo perspektyvą, t. y. jog jame gali būti vykdomos daugiaaukščių namų statybos. Be to, turto apžiūrėjimo aktas nepasirašytas turto savininkų, kas kelia abejones, ar vertintojas sklypą yra apžiūrėjęs natūroje.
5. Pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsakovė rėmėsi negaliojančia procesinio įstatymo redakcija.  Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškinio atsisakymo.
10. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovų reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Ieškovai, prašydami priteisti procesines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (t. y. 2013 m. vasario 26 d.) iki visiško priteistos kompensacijos išmokėjimo dienos, iškreipia procesinių palūkanų sampratą ir tikslą, prašo įstatyme nenumatytos kompensacijos.
2. Nagrinėjamu atveju nėra tokio pobūdžio teisminės praktikos, pagal kurią teismai, nagrinėdami bylas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, priteistų palūkanas iš valstybės (savivaldybių) institucijų. Ieškovų cituojamo kasacinio teismo sukurto precedento ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.
11. Atsiliepime į ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašė ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog  procesinės palūkanos, atliekančios kompensuojamąją funkciją, yra privalomos mokėti tik tuomet, kai yra praleistas prievolės įvykdymo terminas.
12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2015 m. spalio 29 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalį dėl 5 procentų procesinių palūkanų, priteisdamas jas ieškovams iš atsakovės, o kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliko nepakeistas. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo byloje padarytomis išvadomis ir atmetė atsakovės apeliacinio skundo argumentus bei tenkino ieškovų skundą, sutikdama su jų argumentu, kad bet koks kompensacijos išmokėjimo vilkinimas daro žalą savininkui, nes pastarasis dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams praranda turimą nuosavybę ir už ją gautinų lėšų negali panaudoti savo tikslams, t. y. dėl tokio išmokėjimo vilkinimo savininkas gali patirti nuostolių. Tokių nuostolių kompensavimas, taip pat ir skolininko skatinimas tinkamai bei laiku įvykdyti teismo sprendimą įgyvendinamas procesinių palūkanų forma.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės kasacinį skundą, 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi: panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalis dėl atlyginimo ieškovams už paimamą visuomenės poreikiams žemės ūkio paskirties žemės sklypą nustatymo ir priteisimo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo; panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės ir priteistas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas; bylos dalį dėl panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalies grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
14. Kasacinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje pažymėta, kad visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną (šiuo atveju – 2014 m. rugpjūčio 22 d.), nustatant sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę priėmimo dienos. Nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams data sietina su paėmimo procedūros pradžia (Vilniaus apskrities viršininkui priėmus 2008 m. balandžio 1 d. įsakymą), o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, kas lėmė netinkamą bylos išnagrinėjimą. Kasacinio teismo aiškinimu, kadangi turto vertės nustatymo momentas gali lemti didelį vertinamo žemės sklypo nustatomos vertės skirtumą, jis yra labai reikšmingas tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus nustatant visuomenės poreikiams paimamo turto vertę, todėl toks nagrinėjant bylą padarytas pažeidimas yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo bei tinkamai nustatyti ginčo turto vertę. Be kita ko, kasacinis teismas nurodė, kad teismai netaikė ginčo išsprendimui aktualių teisės normų (Žemės įstatymo 47 straipsnio nuostatos), taip pat nebuvo nustatinėjami kainų pokyčiai sudarant analogiškų nekilnojamųjų daiktų sandorius, neįvertintos kitos kasacinio teismo nutartyje nurodytos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės, visų pirma, susijusios su ieškovų realiai turėtų teisių dėl žemės sklypo apimtimi ir jų suvaržymų, jų teisėtų lūkesčių pažeidimu ar nepažeidimu. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad sprendžiant byloje kilusį ginčą turi būti akcentuojamas ne tik sklypo vertės apskaičiavimo momentas, bet ir vertei didelę įtaką turintys pagrindinė žemės naudojimo paskirtis bei naudojimo būdas, buvę iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo. 
15. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio dalis buvo atmesta, nebuvo ginčyta nei apeliacine, nei kasacine tvarka, todėl ji yra įsiteisėjusi.
16. Lietuvos apeliacinis  teismas, remdamasis šioje byloje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, 2016 m. liepos 4 d. nutartimi paskyrė turto vertinimo ekspertizę, siekiant nustatyti iš ieškovų paimto visuomenės poreikiams žemės sklypo vertę bei kompensacinio atlyginimo dydžiui įtaką galinčio daryti į tą pačią žemės verčių zoną patenkančių žemės sklypų sandoriuose nurodytų kainų pokytį. Civilinė byla buvo sustabdyta iki bus pateiktas atliktos ekspertizės aktas.
17. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017 m. balandžio 5 d. gautas teismo paskirtos ekspertės I. K. atliktos ekspertizės aktas. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi sustabdytos bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.
18. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartimi byloje paskirta pakartotinė nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, pavedant ją atlikti teismo ekspertui K. K.. Ekspertui pateikti tokie patys klausimai ekspertiniam tyrimui, kokie buvo suformuluoti teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartyje. Vadovaujantis CPK 164 straipsnio 2 punktu civilinė byla buvo sustabdyta iki bus pateiktas pakartotinai atliktos ekspertizės aktas.
19. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017 m. lapkričio 29 d. gautas teismo eksperto K. K. atliktos pakartotinės ekspertizės aktas. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl ginčo esmės ir pakartotinio bylos nagrinėjimo ribų

21. Ieškovai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lygiomis dalimis (po 1/4 dalį) 11 579 000 Lt (3 353 510,19 Eur) piniginę kompensaciją už visuomenės poreikiams paimamą ieškovų žemės sklypą (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 129 622 Lt (37 541,13 Eur) nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 400 000 Lt (115 848,01 Eur) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
22. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovai 2000 m. birželio 19 d. pirkimo - pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo 3,65 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 17 d. įsakymu nurodytas žemės sklypas padalintas į du – 1,65 ha ir 2 ha ploto sklypus. Įsakyme nurodyta, jog suformuoti sklypai bus naudojami gyvenamiesiems namams ir infrastruktūros objektams statyti.  Vilniaus miesto taryba 2000 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 63 patvirtino Vilniaus miesto bendrojo plano papildymą bei įpareigojo Miesto plėtros departamentą organizuoti žemės paėmimą visuomenės poreikiams, nes per ieškovams priklausantį atidalijimo (atskyrimo) būdu suformuotą 1,65 ha ploto žemės sklypą numatyta tiesti Vilniaus miesto vakarinį aplinkkelį. Ieškovai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kad būtų išspręstas žemės sklypo paėmimo savivaldybės poreikiams klausimas, už sklypą atlyginant pinigine kompensacija arba paimamą sklypą išmainant į kitą lygiavertį sklypą. 2008 m. balandžio 1 d. buvo pradėta ieškovų žemės sklypo paėmimo Vilniaus miesto vakariniam aplinkkeliui tiesti procedūra. Ieškovų ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, jog už visuomenės poreikiams paimtą sklypą nebuvo teisingai atlyginta, be to, ieškovai patyrė nuostolių, susijusių su tuo, jog žemės sklypo (atidalintos 1,65 ha ploto dalies) iš esmės nuo pat jo įsigijimo negalėjo naudoti pagal paskirtį. 
23. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nustatė, kad atlyginimo ieškovams už paimamą visuomenės poreikiams žemės ūkio paskirties žemės sklypą dydis yra 11 579 000 Lt (3 353 510,10 Eur), ir priteisė jį (atlyginimą) iš atsakovės ieškovams lygiomis dalimis (po 1/4 dalį). Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovų reikalavimai atlyginti nuostolius, priteisti neturtinę žalą ir procesines palūkanas buvo atmesti.
24. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinius skundus pateikė ieškovai ir atsakovė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalį dėl 5 procentų procesinių palūkanų, priteisdamas jas ieškovams iš atsakovės, o kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliko nepakeistas.
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės kasacinį skundą, 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi: panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalis dėl atlyginimo ieškovams už paimamą visuomenės poreikiams žemės ūkio paskirties žemės sklypą nustatymo ir priteisimo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo; panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės ir priteistas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas; bylos dalį dėl panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalies grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
26. Kasacinis teismas akcentavo, kad visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną (šiuo atveju – 2014 m. rugpjūčio 22 d.), nustatant sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę priėmimo dienos. Bylą nagrinėję žemesnieji teismai neteisingai nustatė žemės paėmimo visuomenės poreikiams momentą ir tai lėmė netinkamą bylos išnagrinėjimą. Be to, teismai netaikė ginčo išsprendimui aktualių teisės normų, nebuvo nustatinėjami kainų pokyčiai sudarant analogiškų nekilnojamųjų daiktų sandorius, neįvertintos kitos kasacinio teismo nurodytos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės, visų pirma, susijusios su ieškovų realiai turėtų teisių dėl žemės sklypo apimtimi ir jų suvaržymų, jų teisėtų lūkesčių pažeidimu ar nepažeidimu. Kasacinis teismas taipogi išaiškino, kad sprendžiant ginčą turi būti akcentuojamas ne tik sklypo vertės apskaičiavimo momentas, bet ir vertei didelę įtaką turintys pagrindinė žemės naudojimo paskirtis bei naudojimo būdas, buvę iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo. 
27. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalis, kuria ieškinio dalis buvo atmesta, yra įsiteisėjusi, nes nebuvo ginčyta nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Tokiu būdu kasacinis teismas apibrėžė bylos nagrinėjimo iš naujo apeliacinės instancijos teisme ribas ir apimtį. Nurodytu būdu apibrėžtos pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme  ribos lėmė, jog dabartiniame bylos nagrinėjimo etape pagal kasacinio teismo suformuluotas pastabas ir nurodymus (nutarties 26 punktas) buvo sprendžiama dėl teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą ieškovų žemės sklypą nustatymo, procesinių palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimų. Tiek kasacinio teismo apibrėžtos pakartotinio nagrinėjimo ribos, tiek bylos nagrinėjimo eigoje reikšmingai pasikeitusios aplinkybės (ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procesas buvo baigtas, o neteismine tvarka atsakovės nustatytas aplyginimas už paimtą žemės sklypą buvo pervestas ieškovams), lemia tai, jog dalis atsakovės apeliacinio skundo argumentų (pvz., dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų teisinio reguliavimo taikymo ginčo situacijai) neteko aktualumo.
28. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui.

Dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatymo bendrųjų pagrindų ir reikšmingų kriterijų

29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus); teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).
30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi sprendimo paimti ieškovų žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną – 2014 m. rugpjūčio 22 d.), be kita ko, nustatyta, kad: paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus.
31. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje konstatuota, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr. 2012 m. spalio 25 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, pareiškimo Nr. 71243/01 § 108; 2006 m. kovo 29 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), pareiškimo Nr. 36813/97, § 93). Kompensavimo sąlygos yra reikšmingos vertinant, ar skundžiama priemonė užtikrino reikiamą teisingą pusiausvyrą ir visų pirma – ar uždėjo pareiškėjams neproporcingą naštą/ar neuždėjo pareiškėjams neproporcingos naštos. EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą. Daugeliu teisėto nusavinimo atvejų, tokių kaip žemės paėmimas keliams tiesti ar kitais viešojo intereso tikslais,  tik visos kompensacijos sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su turto verte (žr. 2002 m. lapkričio 28 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Former King of Greece ir kiti prieš Graikiją (teisingas atlyginimas), pareiškimo Nr. 25701/94, § 78; mutatis mutandis, 1999 m. kovo 25 d.  Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Papachelas prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 31423/96, § 48; 2003 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Efstathiou ir Michailidis & Co. Motel Amerika prieš Graikiją, no. 55794/00, § 26).  Tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos sumos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą. Kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr. 2009 m. gruodžio 22 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Guiso-Gallisay prieš Italiją (teisingas atlyginimas), pareiškimo Nr. 58858/00, § 94-95; Vistiņš ir Perepjolkins, § 111). Vis dėlto, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis  negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais (žr. 2004 m. birželio 22 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Broniowski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 31443/96, § 182; Vistiņš ir  Perepjolkins, § 112), visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (žr. Former King of Greece and Others (dėl esmės), § 89). Teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, kurių siekiama ekonomikos reformos priemonėmis ar priemonėmis, skirtomis didesniam socialiniam teisingumui pasiekti, gali pateisinti mažesnės negu rinkos vertės kompensavimą (žr. 1986 m. vasario 21 d. sprendimą byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8793/79, § 54); tokiais atvejais kompensacija nebūtinai turi atspindėti visą nusavinamo turto vertę. Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį pateisinamą ne visos paimamo turto vertės kompensavimą (vis dėlto disproporcija negali būti pernelyg didelė) gali nulemti įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, turto pobūdis (neįmanoma objektyviai nustatyti tikrosios turto vertės dėl valstybei priklausančių išimtinių pirkimo teisių ir pan.), asmens investicijų, susijusių su paimamu turtu, nebuvimas ir kt. (žr. pvz., cituotą Vistiņš and Perepjolkins).
32. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš apskųstojo sprendimo, spręsdamas klausimą dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės nustatymo momento ir kompensacijos dydžio, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta 2008 m. balandžio 1 d., Vilniaus apskrities viršininkui priėmus įsakymą Nr. 2.3-3708-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai, procedūros pradžios“. Teismas laikėsi nuostatos, jog nustatant kompensacijos dėl ieškovams priklausančio sklypo nusavinimo dydį, turi būti vadovaujamasi žemės sklypo verte, buvusia 2008 m. balandžio 7 d., kuomet ieškovai buvo informuoti apie pradėtą žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tokia išvada lėmė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovų naudai buvo priteista kompensacijos suma, kuri atitiko visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertę 2008 m. balandžio 7 dieną. Kaip matyti iš šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties (priimtos bylą apeliacine tvarka nagrinėjant pirmą kartą), teisėjų kolegija buvo pritarusi tokiam nusavinamo turto vertės nustatymo momentui.
33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje byloje 2016 m. balandžio 8 d. priimtoje nutartyje, išsamiai įvertinusi žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisinį reguliavimą, konstatavo, kad visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną. Analizuojamu atveju toks sprendimas paimti žemę buvo priimtas šios bylos nagrinėjimo eigoje – 2014 m. rugpjūčio 22 d., kai byloje surinkti duomenys ginčo sklypo vertės, buvusios nurodytu paėmimo momentu, nepagrindė. Taigi bylą pirmiau nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pasirinktas turto vertės nustatymo momentas buvo pripažintas nepagrįstu. Grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatymo tikslui taikytino sklypo vertės nustatymo momento (2014 m. rugpjūčio 22 d.) nebeliko, bylos šalys kasacinio teismo išaiškinimų šiuo klausimu nekvestionavo, poreikio vadovautis kitokiu vertės nustatymo momentu, nei buvo nurodyta kasacinio teismo, neargumentavo. Dėl nurodytos priežasties aplinkybė dėl turto vertės nustatymo momento laikoma patvirtinta ir pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atskirai nevertintina.
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje, kuria byla grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodyta nustatyti visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę priėmimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014, pritarė nuostatai, kad, sistemiškai aiškinant Žemės įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti  žemę visuomenės poreikiams dieną; Konstitucija ir kiti teisės aktai įtvirtina teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, kuris reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams, nustatant žemės sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos.
35. Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, jog paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, akcentuojamas ne tik vertės apskaičiavimo momentas, bet ir vertei didelę įtaką turintys pagrindinė žemės naudojimo paskirtis bei naudojimo būdas, buvę iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo. Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje taipogi įtvirtinta nuostata, kad apskaičiuojant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertę, turi būti atsižvelgiama į analogiškos vertės žemės sklypų sandoriuose, sudarytuose nuo teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatytas konkretus visuomenės poreikis, patvirtinimo iki turto vertinimo ataskaitos parengimo, nurodytų tokių nekilnojamųjų daiktų kainų pokytį. Kasacinio teismo išaiškinta, jog įstatymų leidėjas tokiu teisiniu reguliavimu numatė, kad teisingam atlyginimui už paimamą turtą svarbus teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatytas konkretus visuomenės poreikis, patvirtinimo metu buvusios turto vertės pokytis. Žemės sklypo paskirties ir naudojimo būdo pakeitimas pakeičia esminį jo elementą ir vertę, t. y. iš esmės pakeičia daiktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija akcentavo, kad paimamos žemės savininkui turi būti atlyginama už tų teisių praradimą, kurias įgyti jis siekė ir įgijo savo reikmėms tenkinti, kurios suteikė jam teisę žemės sklype įgyvendinti numatytus tikslus. Tais atvejais, kai pasikeitę žemės paskirties ir naudojimo būdo elementai žemės sklypo savininkui nesuteikė teisės naujų savybių žemės sklypą panaudoti savo interesams tenkinti, į juos atlyginant paimamos žemės vertę neatsižvelgtina, bet vertintinas žemės sklypo statusas, buvęs teritorijų planavimo dokumento, nustačiusio konkretų visuomenės poreikį, patvirtinimo metu.
36. Apibendrindama pirmiau išdėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustačius visuomenės poreikiams paimamo žemė sklypo vertės nustatymo momentą, būtina ištirti ir įvertinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam atlyginimui už visuomenės reikmėms paimtą ieškovų žemės sklypą. Būtina įvertinti, kokiomis aplinkybėmis ginčo sklypo naudojimo būdas buvo keičiamas, koks buvo šio pakeitimo tikslas ir kokios buvo realios pakeitimų panaudojimo ieškovų interesais galimybės. Šių aplinkybių vertinimo tikslas – nustatyti, ar ieškovams turi būti atlyginama už pirminės paskirties žemės sklypo netekimą, ar už žemę turi būti atlyginama pagal pakeistą jos paskirtį. Toks vertinimas iš esmės apima ir žemės savininkų sąžiningumo ginčo santykiuose vertinimą, kurio tikslas yra nustatyti, ar žemės savininkų elgesys buvo sąžiningas, atitiko teisinį reguliavimą, ar jų veiksmuose (keičiant žemės paskirtį) nebuvo siekio tik dirbtinai sukurti naujos kokybės ir didesnės vertės daiktą iki žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios.
37. Vykdant Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą, jog paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, nustatyta, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis žymos apie pradėtą ieškovų žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo metu ginčo sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo „kita“, o naudojimo būdas – „inžinerinės infrastruktūros teritorijos“. 
38. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad ieškovai 2000 m. birželio 19 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise (lygiomis dalimis) įsigijo 3,65 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu tikslinė žemės naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio paskirties žemė (t. 6, b. l. 55). Ieškovai, įsigiję žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 2000 m. liepos mėnesio pirmoje pusėje (tiksli diena nenustatyta) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentą dėl sąlygų sąvado detaliajam planui rengti, o 2000 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas išdavė numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūros rengimo išvadą, iš kurios matyti, kad detaliojo planavimo tikslas buvo 3,65 ha sklypo žemės paskirties keitimas iš žemės ūkio į namų valdą, naudojimo būdo nustatymas, statybų reglamento nustatymas (t. 2, b. l. 28-29). Vilniaus miesto valdyba, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymu, 2000 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 2457V „Dėl teritorijos buvusiame Pašilaičių kaime (prie sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“, kuriuo patvirtino nurodytos teritorijos detaliojo plano sprendinius: 19 909 kv. m. ir 16 591 kv. m. sklypų ribas, žemės paskirtį mažaaukščiams gyvenamiesiems pastatams ir infrastruktūros objektams statyti, 30 proc. sklypų užstatymo tankį ir maksimalų 12 metrų pastato aukštį iki jo kraigo (t. 1, b. l. 258). Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 144-01, remdamasis Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 2457V, ieškovų įsigyto 3,65 ha sklypo vietoje suformavo du sklypus – 1,65 ir 2 ha ploto sklypus bei nustatė, kad šie sklypai bus naudojami gyvenamiesiems pastatams ir infrastruktūros objektams statyti (t. 1 b. l. 130). Vilniaus miesto savivaldybės meras 2004 m. vasario 24 d. raštu ieškovams ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2004 m. kovo 30 d. raštu Vilniaus apskrities viršininkui nurodė, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu patvirtintą detalųjį planą 1,65 ha žemės sklypas yra „kitos paskirties žemė“, kurios naudojimo būdas – „infrastruktūros teritorija“ ir kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką su prašymu ištaisyti klaidą bei patikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 144-01. Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 2.3-3326-01 iš dalies pakeitė savo 2001 m. sausio 17 d. įsakymą, nurodydamas, kad 1,65 ha ploto žemės sklypo (ginčo sklypas byloje) pagrindinė naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas, pobūdis – „kitos paskirties žemė (infrastruktūros teritorija)“, o 2 ha ploto žemės sklypo – „kitos paskirties žemė: individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti (privataus gyvenamojo namo statybai ir eksploatavimui)“ (t. 1, b. l. 131-132).
39. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Vilniaus miesto taryba 2000 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 63 patvirtino Vilniaus miesto bendrojo plano papildymą, kuriame ginčo žemės sklypo vietoje buvo planuojamas Vilniaus vakarinis aplinkkelis. Šiuo sprendimu Miesto plėtros departamentas įpareigotas organizuoti žemių paėmimą savivaldybės poreikiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 65 „Dėl prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos“ 6 punktu. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 2.3-6048-01 pradėjo ieškovams priklausančio kitos paskirties („infrastruktūros teritorijos“) 16 500 kv. m. ploto sklypo, reikalingo Vilniaus greito eismo gatvės statybai, paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (t. 1, b. l. 53-55). Šio įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo padaryta žyma apie pradėtą žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, galiojusi iki 2007 m. rugpjūčio 17 d. (t. 2, b. l. 26). Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 2.3-8708-01 žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra sustabdyta (t. 1, b. l. 140). Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 2.3-3708-(01) vėl pradėta ginčo sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra (t. 1, b. l. 64). Pastarojo įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto registre padaryta žyma apie pradėtą žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (t. 2, b. l. 26).
40. Apibendrindama faktines aplinkybes (nutarties 38 - 39 punktai), teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visuomenės poreikiams paimto ginčo žemės sklypo teisingos vertės, o tuo pačiu ir kompensacijos dydžio  nustatymo tikslu remtis pirmine (iki pakeitimo) buvusia sklypo naudojimo paskirtimi. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovų įsigytam 3,65 ha ploto žemės sklypui, iš kurio teritorijų detaliojo planavimo nustatyta tvarka buvo išskirtas ginčo žemės sklypas, jo (sklypo) įsigijimo laikotarpiu nebuvo taikomi apribojimai, juolab tokie, pagal kuriuos būtų galima numatyti dėl šio sklypo esantį konkretų visuomenės poreikį. Nagrinėjant bylą nebuvo pateikta duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog tiek 3,65 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo momentu,  tiek pradėjus jo atidalijimo ir paskirties keitimo procedūras, dėl šios konkrečios teritorijos jau egzistavo objektyvus visuomenės poreikis, lemiantis tai, jog šioje teritorijoje nebuvo galima jokia kita, išskyrus žemės ūkio, veikla, o žemės sklypas ar konkreti jos dalis netrukus gali būti panaudota greito eismo gatvei tiesti.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, surinkti bylos duomenys patvirtina, kad ieškovų įsigyto sklypo padalijimo ir iš jo suformuotų dviejų atskirų sklypų paskirties nustatymo  (keičiant buvusią) procedūra buvo pradėta tuoj pat po žemės sklypo įsigijimo, įvykusio 2000 m. birželio 19 d. Atsakovės atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje tik abstrakčiai teigė, jog teritorijos, kurioje, be kita ko, yra ir ginčo sklypas, poreikis aplinkkeliui tiesti buvęs žinomas jau nuo senų laikų (dar sovietmečiu). Tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos ieškovų iškeltos abejonės, jog tuo metu buvo žinomi tik perspektyviniai planai šioje miesto dalyje tiesti aplinkkelį, dar neįvardijant konkrečios vietos, kurioje bus vykdomi kelio (gatvės) tiesimo darbai. Nepaneigtos ir abejonės, jog iš visuomenei pateikiamos informacijos galima buvo manyti, kad savivaldybė nebuvo apsisprendusi dėl tikslios gatvės vietos, buvo svarstomos įvairios galimybės, be kita ko, tiesti gavę ir per garažų masyvo teritoriją, kuri tuo metu nebuvo perduota asmenų privačios nuosavybės teise. Be to, tokie atsakovės argumentai dėl aplinkkelio tiesimo planų nebuvo pagrįsti ir objektyviais duomenimis. Aplinkybės, jog aplinkkelio tiesimas šioje konkrečioje teritorijoje buvo numatytas dar iki ieškovams įsigyjant žemės ūkio paskirties sklypą, nepatvirtina ir atsakovės argumentai, susiję su Vilniaus miesto bendruoju planu, patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu. Kolegija pažymi, kad šiuo sprendimu patvirtinto plano brėžinys fiksuoja tik planus įrengti Vakarinę greito eismo gatvę, tačiau tokie planai sprendimo priėmimo metu nebuvo susieti su konkrečios žemės poreikiu ir juolab tokiu, kuris suponuotų pagrįstas abejones būtent dėl ginčo sklypo panaudojimo galimybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pateikti argumentai dėl planų tiesti greito eismo gatvę per teritoriją, kurioje buvo ir ginčo sklypas, egzistavimo dar iki ieškovams įsigyjant žemės sklypą, nėra pagrįsti. Todėl nėra pagrindo ir išvadai, jog ieškovai, būdami protingi ir atidūs asmenys, priimdami sprendimą dėl žemės sklypo įsigijimo, turėjo ir galėjo pasidomėti jam taikomais (taikytinais) apribojimais. Bylos duomenys patvirtina, kad žemės sklypo įsigijimo metu jokie ribojimai jam nebuvo taikomi, o ir savivaldybės veiklos planų nekonkretumas, kiek tai susiję su aplinkkelio tiesimo darbais,  negalėjo suponuoti ieškovams pagrįstų abejonių dėl įsigytame žemės sklype jų planuojamos veiklos perspektyvumo. Tuo labiau, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybės, tiek kitų valstybinių institucijų veiksmai ginčui aktualiu metu priimant sprendimus, susijusius su žemės sklypo paskirties keitimu, sklypo padalijimu (be kita ko, ir tvirtinant detaliojo plano sprendinius, numatančius galimybę sklype planuoti gyvenamųjų namų ir infrastruktūros objektų statybą) jau po sklypo įsigijimo ieškovų nuosavybės teise, sudarė pagrįstas prielaidas ieškovams manyti, jog savivaldybės ateityje planuojami gatvės tiesimo darbai bus nesusiję su ieškovams priklausančiu sklypu. Nors nagrinėjant bylą buvo akcentuojama dėl ginčo sklype ieškovų planuotos veiklos prieštaravimo teritorijų bendrojo planavimo dokumentams, teisėjų kolegija pažymi, jog visi valstybės institucijų sprendimai, kurių pagrindu buvo suformuotas ginčo sklypas, pakeisti jo paskirties ir naudojimo parametrai (elementai), yra galiojantys ir nepanaikinti. Vadinasi, nėra pagrindo atsižvelgiant į atsakovės atstovų bendro pobūdžio paaiškinimus, bet ignoruojant valstybės institucijų priimtus sprendimus, ginčo žemės sklypą vertinti pagal jo ankstesnius parametrus, buvusius sklypo įsigijimo ieškovų nuosavybės teise metu (kaip žemės ūkio paskirties sklypo).
42. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2000 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 63 „Dėl miesto bendrojo plano papildymo“ nusprendė patvirtinti Vilniaus miesto bendrojo plano papildymą – operatyviojo planavimo būdu nustatytų savivaldybės viešųjų teritorijų ribas, sutampančias su susisiekimo infrastruktūros (gatvių, sankryžų, transporto mazgų) raudonosiomis linijomis Vilniaus vakarinio greitkelio nuo Karoliniškių rajono iki Ukmergės plento bei įpareigojo Miesto plėtros departamentą organizuoti žemių paėmimą savivaldybės poreikiams, vadovaujantis Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 65 „Dėl prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo, nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos“ 6 punktu. Pažymėtina, jog šiuo tarybos sprendimu papildžius Vilniaus miesto bendrąjį planą, tapo aiškus visuomenės poreikis bei galimas žemės paėmimas konkrečioje vietoje. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad būtent nuo šio tarybos sprendimo priėmimo tapo aiškus visuomenės poreikis konkrečiai žemei, konstatuota ir kitose civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami klausimai, susiję su privačios nuosavybės teise priklausančių žemės sklypu paėmimu visuomenės poreikiams – Vakarinio aplinkkelio statybai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-248/2017). Pripažintina, jog iki 2000 m. liepos 26 d., taigi ir 2000 m. birželio 19 d. pirkimo - pardavimo sutartimi ieškovams įsigijus ginčo sklypą bei jiems pradėjus veiksmus, nukreiptus į sklypo padalijimą, jo paskirties keitimą, turint tikslą vykdyti su žemės ūkiu nesusijusią veiklą, dar neegzistavo konkretus visuomenės poreikis šiam žemės sklypui. Vadinasi, nėra pagrindo išvadai, jog ieškovų veiksmai įsigyjant žemės sklypą, jį pertvarkant, buvo nukreipti ne į planuojamą konkrečią ūkinę veiklą, o į siekį dirbtinai pakeisti šio turto sudėtį, lemiančią jo vertės padidėjimą, turint tikslą visuomenės poreikiams perduoti naujos kokybės ir vertės turtą, t. y. iš to pasipelnyti.
43. Sprendžiant dėl ieškovų lūkesčių, susijusių su įsigytu žemės sklypu, būtina atsižvelgti į tai, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina nuoseklų ieškovų siekį įsigytą sklypą naudoti komercinei veiklai. Tą patvirtina ieškovų veiksmai netrukus po sklypo įsigijimo pradėjus jo padalijimo, naudojimo paskirties keitimo darbus. Bylos duomenys patvirtina, kad sklypą padalijus į du sklypus ir pakeitus naujai suformuotų sklypų paskirtį, vienas jų buvo parduotas ir netrukus šiame sklype buvo statomi gyvenamieji namai, o ginčo sklypo detaliojo planavimo procedūras nutraukė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. liepos 26 d. sprendimą įgyvendinantys veiksmai. Remdamasi būtent tuo tarybos sprendimu, Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė parengti sąlygas ir išvadas detaliajam planui rengti (t. 1, b. l. 24). Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog žemės sklypo įsigijimo metu ieškovų lūkesčiai sklype vykdyti komercinę veiklą, nesusijusią su pradine žemės paskirtimi, buvo realūs ir pagrįsti, atitiko teisinį reguliavimą, neprieštaravo savivaldybės bendrajam planui. Tų planų įgyvendinimą nutraukė iškilęs visuomenės poreikis per teritoriją, kurioje yra ginčo sklypas, tiesti greitojo eismo gatvę (aplinkkelį). Ieškovų turtinių teisių ribojimo sąlygos atsirado tik 2000 m. liepos 26 d. priėmus Vilniaus miesto tarybos sprendimą papildyti miesto bendrąjį planą, nustatantį konkrečias visuomenės poreikiams paimamos žemės ribas, t. y. jau ieškovams įsigijus ginčo sklypą ir pradėjus sklypo teisinio statuso pertvarkymo procedūras. Todėl aplinkybė, jog ieškovai jau 2001 metais prašė atsakovės inicijuoti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, patvirtina ieškovų elgesio ir veikimo nuoseklumą, kuomet jų lūkesčiai ir planai vykdyti ginčo sklype komercinę veiklą tapo nebeįgyvendinami dėl kilusio visuomenės poreikio paimti žemę. Byloje surinkti duomenys neleidžia daryti išvados, jog ieškovai žemės sklypą įsigijo ir detaliojo planavimo procedūras pradėjo žinodami apie esantį visuomenės poreikį paimti (nusavinti) šį sklypą ar jo dalį. Ieškovai nuosekliai paaiškino įsigyto žemės sklypo padalijimo ir naudojimo paskirties keitimo aplinkybes bei tikslus. Tokių paaiškinimų, kurie, be kita ko, pagrįsti ir ieškovų veiksmais įgyvendinant su įsigytu sklypu susijusius lūkesčius, nepaneigia bylos nagrinėjimo metu reikštos abejonės, jog žemės sklypas galėjo būti įsigytas jau turint informacijos, jog jo dalis (atitinkanti visuomenės poreikiams paimtą ginčo sklypą) bus panaudota aplinkkelio tiesimui. Taigi nėra pagrindo išvadai, jog ginčo sklypas buvo atidalintas iš viso įsigyto sklypo ir pakeista jo naudojimo paskirtis siekiant sudaryti sąlygas to sklypo paėmimui iš savininkų (nusavinimui). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad už visuomenės poreikiams –  aplinkkelio tiesimui paimtą ginčo sklypą turi būti atlyginta žemės sklypo vertė, buvusi galutinio sprendimo paimti šį žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dieną – 2014 m. rugpjūčio 22 d., ją nustatant pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo 2008 m. balandžio 8 d. (t. 2, b. l. 26), neatsižvelgiant į ribojimus ir pasekmes, kurias sukėlė šios žemės paėmimo poreikis. Turi būti atlyginama už žemės sklypą, kurio tikslinė naudojimo paskirtis buvo „kita“, o naudojimo būdas – „inžinerinės infrastruktūros teritorijos“, nes tokių kokybinių parametrų sklypą ieškovai turėjo iki iškilusio visuomenės poreikio paimti žemę ir iki žemės paėmimo procedūros pradžios.  

Dėl visuomenės poreikiams paimto žemės sklypo vertės

44. Pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus. Taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, būtina vadovautis jo redakcija, galiojančia konkretaus turto vertinimo metu. Šiuo metu galiojančios redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualusis turto arba verslo vertinimas – turto arba verslo, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Ši metodika patvirtinta finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159. Teisėjų kolegija pažymi, jog toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad turto vertinimo ataskaita ar turto vertės nustatymo ekspertizės aktas yra pagrindinis įrodymas byloje dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę nustatymo.
45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo eigoje buvo gauta įvairių rašytinių duomenų apie ieškovams priklausiusio žemės sklypo vertę. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad masinio vertinimo būdu 2007 m. gegužės 30 d. nustatyta sklypo vertė buvo 1 431 598,10 Eur (t. 1, b. l. 18). Iš UAB „Kovertas“ Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos matyti, kad 2008 m. balandžio 1 d. sklypo vertė buvo 2 398 054 Eur (t. 1, b. l. 239). Iš VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto turto vertės nustatymo pažymos (vertintojas J. L.) matyti, kad 2010 m. vasario 10 d. sklypo vertė buvo 955 746 Eur (t. 2, b. l. 30-87). Pastarojo vertinimo pagrindu neteismine tvarka apskaičiuotas kompensacijos atlyginimas buvo pervestas ieškovams. Pagal eksperto S. R. šioje byloje atliktos teismo ekspertizės akto išvadą sklypo vertė 2008 m. balandžio 7 d. buvo 3 353 510 Eur (t. 3, b. l. 52-53).
46. Kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad analizuojamu atveju būtina nustatyti, kokia ginčo žemės sklypo vertė buvo galutinio sprendimo paimti sklypą visuomenės poreikiams priėmimo momentu – 2014 m. rugpjūčio 22 d., nutarties 45 punkte nurodytais vertinimo duomenimis nėra pagrindo vadovautis, kadangi nė vienas nepatvirtina ginčo sklypo vertės sprendimo paimti žemę priėmimo momentu ar bent artimu šiam momentui laikotarpiu. Tai konstatuota ir šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje, kur taip pat atskirai pasisakyta dėl J. L. atlikto vertinimo formos neatitikties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 27 punktas).
47. Lietuvos apeliacinis  teismas, remdamasis šioje byloje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, 2016 m. liepos 4 d. nutartimi paskyrė turto vertinimo ekspertizę, kurią atlikti pavedė ekspertei I. K.. Tyrimo metu ekspertės nustatyta, kad ginčo žemės sklypo vertė 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo 244 000 Eur (t. 6, b. l. 98). Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartimi byloje paskirta pakartotinė nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, pavedant ją atlikti teismo ekspertui K. K.. Ekspertinio tyrimo metu nustatyta, kad ginčo žemės sklypo vertė 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo 1 366 000 Eur (t. 7, b. l. 54). Taigi šiuo atveju, vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus nurodymus dėl teisingo atlyginimo už paimamą žemę nustatymo, pakartotinio bylos nagrinėjimo metu buvo atlikti du ekspertiniai tyrimai. Ieškovai savo reikalavimus ir argumentus dėl atlygintinos kompensacijos dydžio dabar grindžia remdamiesi eksperto K. K. atliktos pakartotinės teismo ekspertizės išvadomis dėl sklypo vertės ir prašo jomis vadovautis priimant teismo procesinį sprendimą, o atsakovė (atstovės) remiasi ekspertės I. K. atliktos ekspertizės išvadomis ir prašo jomis vadovautis išsprendžiant ginčą dėl kompensacijos priteisimo.
48. Byloje pateiktos dvi teismo ekspertų išvados dėl ginčo sklypo vertės 2014 m. rugpjūčio 22 d., kurios turi būti vertinamos pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; kt.). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas nesiremti eksperto išvada ar jos dalimi gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvada neišplaukia iš tyrimo eigos, yra neišsami, neaiški, pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, neįvertintos tam tikros reikšmingos aplinkybės, prieštarauja kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, kitais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008).
49. Teismų praktikoje labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008).
50. Nagrinėjamu atveju byloje susiklostė procesinė situacija, kuomet tą pačią faktinę aplinkybę (dėl sklypo vertės) pagrindžia iš esmės vienodos galios, tačiau savo turiniu (išvadomis) skirtingi įrodymai. Todėl akivaizdu, jog tos pačios aplinkybės nustatymo tikslu būtina išspręsti šių įrodymų (ekspertizės ir pakartotinės ekspertizės išvadų) konkurencijos klausimą. Sprendžiant dėl ekspertizės išvados (pirminės) patikimumo, būtinas išvados vertinimas su visa kita bylos medžiaga. Tuo atveju, jei po tokio tyrimo kyla abejonių dėl išvados patikimumo, jos (abejonės) gali būti pašalinamos eksperto apklausos metu. Ekspertizės išvados vienu iš patikrinimo būdų gali būti ir pakartotinė ekspertizė (CPK 219 straipsnio 2 dalis). Teisinę išvadą apie eksperto pateiktos išvados (išvadų) nepagrįstumą ar neišsamumą galima daryti tik ją įvertinus. Kita vertus, vienas iš pakartotinės ekspertizės tikslų yra atliktos ekspertizės akto (pirminio ekspertinio tyrimo) patikrinimas. Nors galutinis įvertinimas pateikiamas teismo sprendime dėl ginčo esmės, visgi priimdamas nutartį dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo teismas preliminariai pateikia pirminio ekspertinio tyrimo įvertinimą.
51. Teisėjų kolegija, gavusi ekspertės I. K. atlikto ekspertinio tyrimo išvadą, atliko šio įrodymo preliminarų vertinimą, kurio metu atsirado abejonių dėl šio įrodymo patikimumo. Pakartotinės ekspertizės poreikį byloje lėmė kilusios abejonės dėl atlikto tyrimo. Teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartyje konstatuota, kad  ekspertės I. K. išvada apie sklypo vertę prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams duomenims apie to sklypo vertę, o labai didelis sklypo verčių skirtumas lyginant byloje atliktų teismo ekspertizių išvadas, tiek ir lyginant tas išvadas su duomenimis kituose byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose, negali būti paaiškinamas vien galimais įprastais verčių (kainų) pokyčiais rinkoje. Nei ekspertės I. K. apklausos teismo posėdyje metu, nei atlikus pakartotinę teismo ekspertizę, kurios išvada dėl ginčo sklypo vertės esmingai (daug kartų) skiriasi nuo ekspertės I. K. pateiktos išvados, nebuvo pašalintos (neišnyko) abejonės šio įrodymo (pirminės ekspertizės akto duomenų) patikimumu. Priešingai, tiek pakartotinės ekspertizės išvados, tiek pakartotinį ekspertinį tyrimą aplikusio eksperto pateiktas pirminės ekspertizės išvadų vertinimas (pasisakant dėl priežasčių, galėjusių lemti kitiems įrodymams prieštaraujančią ekspertės išvadą dėl sklypo vertės) įrodymų vertinimo procese suformavo įsitikinimą, kad šiuo atveju I. K. ekspertinio tyrimo išvadomis nustatant ginčo sklypo vertę remtis negalima. Vien ta aplinkybė, jog ekspertės I. K. išvada dėl sklypo vertės yra palanki atsakovei (ekspertės nustatyta sklypo vertė yra daug mažesnė už vertę, kuri buvo nustatyta pagal atsakovės pavedimą atlikus vertinimą ne teismo tvarka ir kuri jau atlyginta ieškovams), bet nepašalinus dar 2017 m. liepos 14 d. nutartyje išdėstytų abejonių bei nepaneigus pakartotinės ekspertizės akto duomenų patikimumo, nesukuria pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, jog sklypo vertės nustatymo tikslu reiktų vadovautis pirminės ekspertizės išvadomis.
52. Atlikus pakartotinę teismo ekspertizę, buvo pateiktas ekspertizės aktas, kurio išvados patvirtina, kad ginčo sklypo vertė 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo 1 366 000 Eur. Atsakovė, nesutikdama su eksperto K. K. atliktos pakartotinės ekspertizės išvadomis, raštu suformulavo klausimus ekspertui. Teismo posėdžio metu ekspertas išsamiai paaiškino pakartotinės ekspertizės metu padarytas išvadas, ekspertinio tyrimo eigą, naudotus vertinimo metodus, argumentavo palyginamųjų vertinimo objektų pasirinkimą, atlikto tyrimo eigos ir objektų atitiktį teisiniam reguliavimui, taip pat išdėstė aplinkybes, lėmusias susidariusią situaciją, kai ekspertės I. K. ekspertinio tyrimo išvados esmingai skiriasi ne tik nuo pakartotinės ekspertizės išvadų, bet ir nuo kitų byloje esančių rašytinių įrodymų. Kolegijos vertinimu, į atsakovės pastabas dėl pakartotinės ekspertizės akto turinio ir išvadų eksperto apklausos metu buvo išsamiai ir argumentuotai atsakyta, o atsakovės išsakytos abejonės dėl ekspertinio tyrimo kokybės – pašalintos. Atsakovės (atstovių) pateikti argumentai nepagrindžia pakartotinės ekspertizės akto trūkumų (tiriamosios dalies ir išvadų tarpusavio neatitikties, jų pagrįstumo stokos), kurie neleistų šio įrodymo laikyti patikimu. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų eksperto turimos diskrecijos ribų peržengimą pasirenkant palyginamuosius vertinimo objektus, bei duomenų, kurie patvirtintų, kad ekspertas lygino nepanašius (nepakankamai panašius) tyrimo objektus. Ekspertas apklausos teisme metu paaiškino, kad tapataus ar esmingai panašaus turinio sandorių vertinimui aktualiu (leistinu) laikotarpiu rinkoje nebuvo, todėl tyrimo metu buvo naudotos atitinkamos vertinimo pataisos. Tokio ekspertinio tyrimo metodų ir būdų pasirinkimo tinkamumo atsakovė nepaneigė.
53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija dėl ginčo žemės sklypo vertės nusprendžia remtis eksperto K. K. pakartotinės ekspertizės akte suformuluota išvada, jog šio sklypo vertė 2014 m. rugpjūčio 22 d. (galutinio sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo momentu) buvo 1 366 000 Eur. Kompensacinio atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą ginčo žemės sklypą nustatymo tikslu teisėjų kolegija vadovaujasi būtent tokia sklypo verte.

      Dėl visuomenės poreikiams paimto žemės sklypo vertės pokyčių vertinimo

54. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams tenkinti yra vientisas procesas, kuriame tarptautinių žmogaus teisių apsaugos standartų požiūriu gali būti svarbus tiek jo pradžios, tiek pabaigos momentas. Šiame procese svarbu tinkamai įvertinti praėjusio laiko nepagrįstų delsimų padarinius asmeniui (žr. pvz., EŽTT 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Barbara Wisniewska prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 9072/02), 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą byloje Theodossiou Ltd prieš Kiprą, pareiškimo Nr. 31811/04, par. 17).
55. Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad įgyvendinant įstatymų leidėjo siekius užtikrinti teisingą atlyginimą už privačia nuosavybės teise priklausantį ir visuomenės poreikiams paimamą turtą, svarbu įvykdyti Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog apskaičiuojant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo, jame esančių statinių ir įrenginių rinkos vertę, turi būti atsižvelgiama į tą pačią žemės verčių zoną žemės verčių žemėlapiuose patenkančių žemės sklypų, statinių ir įrenginių sandoriuose, sudarytuose nuo teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatytas konkretus visuomenės poreikis, patvirtinimo iki turto vertinimo ataskaitos parengimo, nurodytų tokių nekilnojamųjų daiktų kainų pokytį. Dėl to nustatinėjant nusavinamo žemės sklypo vertę sprendimo jį paimti priėmimo dieną, kartu turi būti nustatytas ir kainų pokytis. Šios normos taikymas, atsižvelgiant į įvykusius kainos pokyčius, sudaro realias prielaidas įgyvendinti teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą principą, suteikiant savininkui galimybę įsigyti analogišką nusavintajam žemės sklypą. Kasacinio teismo išaiškinta, jog nustačius aplinkybes dėl taikytų ribojimų, lemiančių negalimumą realizuoti teisėtus lūkesčius naudoti žemės sklypą pagal vėliau nustatytą žemės naudojimo paskirtį ir būdą, valstybės institucijų nepagrįsto delsimo, spręstina dėl papildomos kompensacijos už šiuos nepagrįstus ribojimus.
56. Teisėjų kolegija pažymi, jog aptariant klausimą dėl ieškovų teisėtų lūkesčių, kuris svarbus teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą principo įgyvendinimui, reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos ir įvertintos ankstesnėje šios nutarties dalyje (žr. nutarties motyvų dalį „Dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatymo bendrųjų pagrindų ir reikšmingų kriterijų“). Teisėjų kolegija konstatavo, jog ieškovų įsigytam 3,65 ha ploto žemės sklypui, iš kurio detaliojo planavimo būdu buvo išskirtas ginčo žemės sklypas, jo įsigijimo laikotarpiu nebuvo taikomi apribojimai, juolab tokie, iš kurių būtų galima numatyti dėl jo esantį visuomenės poreikį. Nagrinėjant bylą nebuvo pateikta duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog tiek ieškovų žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo momentu, tiek pradėjus jo atidalijimo ir paskirties keitimo procedūrą, dėl šios konkrečios teritorijos egzistavo visuomenės poreikis, lemiantis tai, kad šioje teritorijoje nebuvo galima jokia kita, išskyrus žemės ūkio, veikla, kad žemės sklypas ar konkreti jo dalis netrukus gali būti panaudota greito eismo gatvei tiesti. Kolegija nenustatė, kad ieškovai, būdami protingi ir atidūs asmenys, priimdami sprendimą dėl žemės sklypo įsigijimo, turėjo ir galėjo pasidomėti jam taikomais apribojimais, kad žemės sklypo įsigijimo metu sklypui jokie ribojimai nebuvo taikomi, o ir savivaldybės planų (planuojamo visuomenės poreikio) nekonkretumas negalėjo suponuoti ieškovų abejonių dėl žemės sklype numatomos jų veiklos perspektyvumo, atsižvelgiant ir į tai, jog valstybės institucijų elgesys galėjo sukurti sąlygas ieškovams manyti, kad jų planuojama veikla yra galima, leistina, o lūkesčiai – realūs. Nurodytoje ankstesnėje nutarties dalyje akcentuota, kad konkretūs ribojimai buvo nustatyti ne ieškovų ginčo sklypo įsigijimo metu galiojusiame Vilniaus miesto bendrajame plane, o 2000 m. liepos 26 d. patvirtintame šio plano papildyme (tai yra jau po sklypo įsigijimo ir atliekant veiksmus, reikalingus ieškovų lūkesčiams patenkinti). Tuo pagrindu kolegija sprendė, kad ieškovai iki iškilusio visuomenės poreikio paimti žemę turėjo pagrįstų ir sklypo įsigijimo metu realių lūkesčių šiame sklype vykdyti komercinę veiklą.  
57. Sprendžiant dėl teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę nustatymo, būtina įvertinti ieškovų poziciją šiuo klausimu. Ieškovai tvirtino, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo akivaizdžiai vilkinama. Kuomet iš valstybės institucijų priimtų sprendimų ir susirašinėjimo turinio tapo aišku, kad žemės sklypas patenka į numatomos tiesti gatvės ribas, ieškovai kreipėsi į atsakovę, ragindami organizuoti šio sklypo paėmimą visuomenės poreikiams, už paimamą sklypą atlyginant lygiaverčiu sklypu (sklypų mainų būdu) arba pinigais. Ieškovai nurodė, jog numatytas visuomenės poreikis tiesti greito eismo gatvę iš esmės apribojo jų galimybę įgyvendinti su ginčo sklypu sietus lūkesčius, o Nekilnojamojo turto registre padarius žymą apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, ieškovai neteko teisės šiuo turtu (sklypu) disponuoti. Pradėjus žemės paėmimo procedūrą, ilgą laiką iš esmės nebuvo atliekami jokie su šiuo procesu sietini veiksmai, o galutinis sprendimas dėl žemės paėmimo buvo priimtas tik 2014 m. rugpjūčio 22 d. Dėl institucijų neveiklumo žemės paėmimo procedūra truko daugiau nei šešis metus. Ieškovų teigimu, tai lėmė, jog galutinio sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo metu sklypo vertė buvo mažesnė (sumažėjusi). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovų argumentais.
58. Kaip jau minėta, Vilniaus miesto taryba 2000 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 63 patvirtino Vilniaus miesto bendrojo plano papildymą, kuriame ginčo žemės sklypo vietoje numatytas tiesti Vilniaus vakarinis aplinkkelis. Šiuo tarybos sprendimu Miesto plėtros departamentas įpareigotas organizuoti žemių paėmimą savivaldybės poreikiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 65 „Dėl prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos“ 6 punktu. Ieškovai, susidūrę su ribojimais ginčo sklype vykdyti planuotą veiklą, kuriuos sukėlė nurodyto tarybos sprendimo įgyvendinimas, netrukus kreipėsi į atsakovę prašydami organizuoti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, tačiau jokie realūs veiksmai šiuo klausimu nebuvo atlikti. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. birželio 22 d. įsakymu pradėjo ieškovams priklausančio sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, kurią atsakovės prašymu 2007 m. rugpjūčio 17 d. sustabdė, kaip inicijuotą tokios teisės neturinčio subjekto (savivaldybės mero, o ne savivaldybės tarybos). Sustabdžius paėmimo procedūrą, taip pat buvo atsisakyta ieškovų siūlymo kompensuoti už aplinkkeliui tiesti reikalingo ieškovų sklypo paėmimą kitais lygiaverčiais sklypais (mainyti sklypus). Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 1 d. įsakymu vėl buvo pradėta ginčo sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Šio įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto registre padaryta žyma apie pradėtą žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Nors žemės sklypo paėmimo procedūra buvo pradėta 2008 m. balandžio 1 d., tačiau sutartis su VĮ Valstybiniu žemėtvarkos institutu dėl Transeuropinio tinklo jungties – Vilniaus vakarinio aplinkkelio teritorijoje (nuo Ozo g. iki Ukmergės g.) esančios žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo paslaugų suteikimo buvo sudaryta tik 2009 m. gegužės 20 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo procedūros pradėjimo. Projektavimo paslaugos pagal šią sutartį turėjo būti suteiktos iki 2010 m. gruodžio 31 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. įsakymu buvo patvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai projekto dalis, kurioje išspręstas klausimas dėl žemės sklypų paėmimo ir atlyginimo už juos suteikiant kompensaciją pinigais, bei ta dalis, kurioje piliečiai pasirinko kompensaciją pinigais, tačiau nesutiko su žemės sklypų įvertinimu. 2014 m. rugpjūčio 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorius priėmė įsakymą dėl ieškovams priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams.
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2000 m. liepos 26 d. patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano papildymo, kuriame fiksuotas ginčo sklypo paėmimo poreikis, iki 2008 m. balandžio 1 d., kuomet buvo pradėta ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, valstybės institucijos nesiėmė operatyvių ir efektyvių priemonių bei veiksmų ieškovų turto paėmimui organizuoti. Į bylą pateiktas itin ilgą laiką (apie aštuonis metus) trukęs ieškovų ir valstybės institucijų susirašinėjimas patvirtina, kad, nurodant iš esmės formalias priežastis, realiai pradėti turto paėmimo procedūrą buvo vengiama. Ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra pradėta (pakartotinai) apskrities viršininko 2008 m. balandžio 1 d. įsakymo pagrindu, o užbaigta tik 2014 m. rugpjūčio 22 d. Taigi žemės paėmimo procedūra užsitęsė šešis metus. Ieškovai, pakeitus teritorijų bendrojo planavimo dokumentus (2000 metais) neteko galimybės ginčo žemės sklypo naudoti pagal jo paskirtį, o nuo žymos Nekilnojamojo turto registre padarymo (2008 m. balandžio 7 d.) neteko teisės disponuoti šiuo turtu. Analizuojamu atveju būtina įvertinti valstybės institucijų vykdyto žemės sklypo paėmimo proceso įtaką ieškovų teisėms ir interesams.
60. Kaip minėta, ginčo sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra pradėta 2008 metais. Teisėjų kolegija pažymi, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra detaliai sureguliuota teisės aktais (žr. ginčui aktualios redakcijos Žemės įstatymo 45-46 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu patvirtintas Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisykles, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles). Tie teisės aktai nustato konkrečią teisiškai reikšmingų veiksmų seką šiame paėmimo procese bei pakankamai trumpus (netgi dienomis skaičiuojamus) terminus konkrečioms procedūroms įvykdyti. Tokio teisinio reguliavimo tikslas – užtikrinti teisingo atlyginimo už paimamą žemę principo įgyvendinimą.
61. Teisėjų kolegija, įvertinusi bendrą ieškovų žemės sklypo paėmimo procedūros trukmę, valstybės institucijų atskirų veiksmų turinį, laikotarpius tarp atliktų veiksmų ir institucijų priimtų atitinkamų sprendimų, priėjo prie išvados, jog ieškovų atžvilgiu vykdyta žemės paėmimo procedūra tęsėsi (truko) nepagrįstai ir nepateisinamai ilgai. Šešerių metų terminas, skaičiuotinas vien tik nuo procedūros pradžios iki sprendimo paimti žemę priėmimo, yra pernelyg ilgas ir nepateisinamas, lėmęs neproporcingą ieškovų teisių ir teisėtų interesų suvaržymą. Teisėjų kolegijai nėra pakankamo pagrindo sutikti su atsakovės atstovų paaiškinimais teismo posėdžio metu, siekiant akcentuoti išskirtinę vykdyto projekto (aplinkkelio tiesimo) svarbą, jo sudėtingumą. Atsakovė nurodė, jog proceso trukmei didelę įtaką turėjo priimtas sprendimas atskiras procedūras (pvz., derybas su žemės sklypų savininkais) vykdyti kompleksiškai. Nurodytos priežastys neturi lemti nusavinamos žemės sklypų savininkų teisių neproporcingo suvaržymo, šiuo atveju tęsiant žemės paėmimo procedūrą nepagrįstai ilgą laiką, o jeigu proceso trukmę lėmė ir objektyvios aplinkybės, tai žemės savininkams už tai turi būti atlyginama (kompensuojama). Bylos duomenys patvirtina, kad paimti aplinkkeliui tiesti reikalingus žemės sklypus sąlygos buvo sudarytos dar 2000 metais, todėl atsakingos valstybės institucijos turėjo pakankamai laiko ( šio ginčo atveju – 8 metus) pasiruošti tam, kad 2008 metais pradėta žemės paėmimo procedūra būtų vykdoma operatyviai, sparčiai, nesukeliant žemės savininkams neproporcingų turtinių suvaržymų. Šioje byloje surinkti duomenys visgi patvirtina, kad žemės paėmimo procedūros ieškovų atžvilgiu buvo vykdytos pasyviai, neefektyviai ir lėtai. Akcentuotina ir aplinkybė, jog žemės paėmimo procedūra buvo baigta tik šio teisminio proceso metu (byloje teisminis procesas buvo pradėtas 2009 metais, o galutinis sprendimas dėl žemės paėmimo priimtas tik 2014 metais). Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovų atžvilgiu žemės paėmimo procedūra vykdyta nepateisinamai uždelsiant, neužtikrinant žemės sklypo savininkų interesų apsaugos. Tuo atveju, jeigu ieškovų atžvilgiu 2008 metais pradėta žemės sklypo paėmimo procedūra būtų vykdoma tinkamai pasiruošus, sklandžiai ir operatyviai (tokios veiksmų sąlygos egzistavo), protinga ir pagrįsta manyti, jog galutinis sprendimas dėl ginčo žemės sklypo paėmimo galėjo būti priimtas dar tais pačiais 2008 metais. Vadinasi, analizuojamu atveju būtina nustatyti, kokią įtaką ieškovų interesams turėjo nepateisinamas valstybės institucijų delsimas atlikti veiksmus, o tuo atveju, jeigu dėl šio delsimo ieškovai patyrė neigiamus padarinius, reikia spręsti dėl papildomos kompensacijos.
62. Nurodytu tikslu būtina įvertinti į tą pačią žemės verčių zoną žemės verčių žemėlapiuose patenkančių žemės sklypų kainų pokytį per laikotarpį nuo žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo procedūrą visuomenės poreikiams padarymo (2008 m. balandžio 8 d.) iki sprendimo paimti ginčo žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos (2014 m. rugpjūčio 22 d.). Byloje atlikus ekspertizę, yra pateikta eksperto išvada, jog šiuo laikotarpiu žemės sklypų pardavimo kainų pokytis buvo neigiamas (-40 procentų). Bylos šalys dėl šios ekspertinės išvados prieštaravimų ir pastabų nereiškė. Priežasčių abejoti tokios išvados teisingumu nemato ir teisėjų kolegija. Padarius pagrįstą prielaidą, kad pradėtos žemės paėmimo procedūros jų tinkamo atlikimo atveju galėjo būti baigtos dar 2008 metais, taip pat atsižvelgiant į nustatytą neigiamą kainų pokytį laikotarpiu nuo žemės paėmimo procedūros pradžios iki sprendimo paimti žemės sklypą priėmimo, konstatuotina, jog tinkamai ir be nepateisinamo delsimo įvykdžius žemės paėmimo procedūras, ieškovams turėtų būti atlyginta 2 276 666,66 Eur suma už paimamą sklypą. Toks apskaičiavimas grindžiamas tuo, jog sklypo vertė galutinio sprendimo paimti žemės sklypą priėmimo metu sudarė 60 procentų jo vertės 2008 metais, nes kainų pokytis procentine išraiška buvo -40 procentų (1 366 000 Eur x 100 / 60 = 2 276 666,66 Eur). Šis turto vertės pokytis pagal suminę išraišką – 910 666,66 Eur (2 276 666,66 Eur - 1 366 000 Eur) pripažįstamas ieškovams išmokėtina (atlygintina) papildoma kompensacija.
63. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d. priėmus sprendimą dėl ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, atsakovė sumokėjo ieškovams 3 300 000 Lt (955 746,06 Eur) (t. 4, b. l. 212-217). Todėl ieškovų naudai iš atsakovės priteistinas žemės sklypo vertės, buvusios sprendimo paimti jį visuomenės poreikiams priėmimo dieną, ir ieškovams jau sumokėto atlyginimo skirtumas – 410 253,94 Eur (1 366 000 Eur - 955 746,06 Eur). Ieškovų naudai iš atsakovės taip pat priteistina papildoma 910 666,66 Eur kompensacija dėl žemės sklypų sandoriuose nurodytų tokių nekilnojamųjų daiktų kainų pokyčio per laikotarpį nuo žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės sklypo paėmimo procedūrą visuomenės poreikiams padarymo iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos. Tokiu būdu iš atsakovės ieškovams lygiomis dalimis priteistinas iš viso 1 320 920,60 Eur atlyginimas.

Dėl procesinių palūkanų

64. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų prašymą priteisti procesines palūkanas. Pažymėjo, kad turto paėmimą visuomenės poreikiams tiek ginčo teisinių santykių metu, tiek ir dabar reglamentuoja specialieji teisės aktai, kurie nenustato valstybei pareigos mokėti procesines palūkanas. Ieškovai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniu skundu prašo apskųsto sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų pakeisti – priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2013 m. vasario 26 d.) iki visiško priteistos kompensacijos išmokėjimo dienos. Ieškovai nurodė, kad įstatymai nenumato pagrindo atleisti valstybės institucijas nuo pareigos mokėti palūkanas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovų argumentais.
65. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Viena šių palūkanų mokėjimo paskirčių – kompensuoti kreditoriaus nuostolius, kurių atsiradimą preziumuoja įstatymas. Tokia forma atlyginami kreditoriaus minimalūs nuostoliai už skolininkui tenkančios piniginės prievolės nevykdymą. Pagrindą šias palūkanas priteisti sudaro asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad skolininkas prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditoriui dėl to teko kreiptis į teismą. Palūkanų priteisimas galimas tik tuo atveju, kai to reikalauja kreditorius.
66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs procesinių palūkanų paskirtį – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui.
67. Procesines palūkanas turi pareigą mokėti ne tik privatūs fiziniai ar juridiniai asmenys, tačiau ir viešieji juridiniai asmenys, vykdantys savo kompetencijai priskirtas funkcijas, tik atsižvelgiant į subjekto specifiškumą, tokių asmenų atžvilgiu taikytinos sumažintinos palūkanos – 5 procentai metinių palūkanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014). Nagrinėjamu atveju teisingo atlyginimo už paimamą turtą principas reikalauja ne tik, kad turto savininkas gautų paimamo turto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet kad ir kompensacija turėtų būti išmokama kaip įmanoma greičiau. Turto savininkas dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams praranda turimą nuosavybę ir už ją gautinų lėšų negali panaudoti savo tikslams, t. y. patiria nuostolius. Ta aplinkybė, jog atsakovė yra viešasis juridinis asmuo, vykdantis savo kompetencijai priskirtas funkcijas, nesudaro pagrindo atleisti ją nuo pareigos mokėti procesines palūkanas. Sutiktina su atsakovės argumentu, jog ieškovų nurodytų teisminių precedentų nėra pagrindo taikyti tiesiogiai dėl ratio decidendi skirtumų šioje byloje. Tačiau ta aplinkybė, jog kitose civilinėse bylose sprendžiant klausimą dėl iš viešojo juridinio asmens priteistinų procesinių palūkanų dydžio, kasacinio teismo nebuvo paneigta tokio juridinio asmens pareiga mokėti šios rūšies palūkanas, papildomai patvirtina atsakovės pareigą tokias palūkanas mokėti. Pažymėtina, kad esminėmis faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo savivaldybės pareigą mokėti procesines palūkanas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017).
68. Nagrinėjamu atveju ieškovai prašo priteisti palūkanas ne nuo bylos iškėlimo, bet nuo teismo sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme. Tokį pareigos mokėti procesines palūkanas pradžios momento modifikavimą lėmė tiek tai, jog bylos nagrinėjimo eigoje ieškovai tikslino ieškinį (pradiniu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą sudaryti žemės sklypų nuomos sutartį, o Vilniaus miesto savivaldybė į bylą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu), tiek tai, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės prievolės apimtis.
69. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareigos mokėti palūkanas pradžios momento nustatymo tikslu būtina atsižvelgti į byloje susiklosčiusias išskirtines faktines aplinkybes ir procesinę situaciją. Galutinis sprendimas visuomenės poreikiams paimti ieškovų žemės sklypą buvo priimtas 2014 m. rugpjūčio 22 d., t. y. jau po sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme ir vykstant apeliaciniam procesui šioje byloje.
70. Remiantis Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostata, priėmus sprendimą visuomenės poreikiams paimti ieškovų žemės sklypą, atsakovei kilo pareiga nuo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams teisingai už jį atlyginti. Ieškovų nesutikimas su jiems pasiūlytu atlyginimu (tai sudaro ginčo šioje byloje esmę) patvirtina, kad institucija, priėmusi sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams, tinkamai nenustatė jo vertės ir atlyginimo (kompensacijos) sklypo savininkui dydžio, taigi tinkamai neįvykdė savo pareigos. Aplinkybė, kad teisingo atlyginimo dydis buvo nustatytas tik teismui priimant galutinį sprendimą, nekeičia fakto, jog atsakovė, paėmusi žemės sklypą visuomenės poreikiams, pažeidė savo pareigą teisingai atlyginti savininkams, ir pati savaime negali panaikinti jos pareigos kompensuoti ieškovams už galimybių naudotis jiems priklausančiomis lėšomis bei iš to gauti papildomų pajamų ribojimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas nurodyta, atsižvelgdama į byloje susidariusią specifinę faktinę situaciją, kuomet sprendimas paimti žemės sklypą buvo priimtas jau nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka (po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo), konstatuoja pagrindą ieškovų naudai priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo sprendimo, kuriuo ieškovų sklypas paimtas visuomenės poreikiams, priėmimo 2014 m. rugpjūčio 22 d. Priėmus sprendimą paimti ieškovų žemės sklypą, atsakovė ieškovams už žemės sklypą išmokėjo 3 300 000 Lt (955 746,06 Eur), kas šioje byloje pripažinta dalimi teisingo kompensacinio atlyginimo. Tokiu atveju procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo atsakovės nesumokėtos teisingo atlyginimo dalies – 1 320 920,60 Eur (1 366 000 Eur + 910 666,66 Eur - 955 476,06 Eur).

Dėl bylos procesinės baigties

71. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
72. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertės nustatymą, neįvertino aplinkybių, reikšmingų nustatant teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, netinkamai taikė teisės normas, numatančias pareigą mokėti procesines palūkanas, todėl šio teismo sprendimo dalis dėl atlyginimo ieškovams už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą nustatymo pakeičiama, nustatant, kad atlyginimo ieškovams už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydis yra 2 276 666,66 Eur, priteisiant iš atsakovės ieškovų naudai lygiomis dalimis 1 320 920,60 Eur  kompensaciją pinigais už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą, taip pat priteisiant iš atsakovės ieškovų naudai lygiomis dalimis 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 320 920,60 Eur) nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą

73. Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą pirmąjį kartą, atsakovė jos apeliacinio skundo netenkinimo atveju prašė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dvejų metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi tokį atsakovės prašymą buvo atsisakyta nagrinėti, siūlant jį (prašymą) pateikti pirmosios instancijos teismui. Po nurodytos nutarties priėmimo atsakovė su prašymu dėl sprendimo vykdymo išdėstymo kreipėsi į pirmosios instancijos teismą (t. 5, b. l. 72-76). Atsakovė, padavusi byloje kasacinį skundą, po to pateikė prašymą sustabdyti sprendimo vykdymo išdėstymo klausimo nagrinėjimą. Bylos duomenys patvirtina, kad sprendimo vykdymo išdėstymo klausimas pirmosios instancijos teisme nebuvo išspręstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovės prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

74. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atliktinas šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų perskirstymas.
75. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
76. Ieškovų pareikšto (patikslinto) ieškinio suma buvo 12 108 622 Lt (3 506 899,30 Eur). Ieškovų naudai iš atsakovės priteisiama 1 320 920,60 Eur atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą. Tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykio būtina atsižvelgti į tai, jog šia nutartimi teisingu atlyginimu už paimamą žemę nustatyta bendra 2 276 666,66 Eur suma. Ieškovų naudai priteista mažesnė už nustatytąją atlyginimo suma – 1 320 920,60 Eur dėl tos priežasties, jog atsakovė po apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (jau apeliaciniame procese) ieškovams sumokėjo dalį kompensacinio atlyginimo – 955 476,06 Eur. Todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymui patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykis nustatytinas atsižvelgiant į teismo nustatytą atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą bendrą sumą – 2 276 666,66 Eur. Tokiu būdu konstatuotina, kad ieškovų patenkintų ieškinio reikalavimų suma sudaro 65 procentus ieškinio sumos. Taigi ieškovams atlygintina 65 procentų dydžio dalis jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei – 35 procentų dydžio jos patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis.
77. Iš bylos dokumentų nustatyta, kad ieškovas V. B. patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: 19 905 Lt (5 764,89 Eur) žyminio mokesčio už ieškinį, 17 913 Lt (5 187,96 Eur) už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, 802,50 Lt (232,42 Eur) už teismo ekspertizę bei teismo eksperto dalyvavimą teismo posėdyje, 143 Lt (41,42 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 2 200 Eur už ekspertizės atlikimą apeliacinės instancijos teisme. Bendra ieškovo V. B. patirtų bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 13 426,69 Eur. Atsižvelgiant į patenkintų – atmestų ieškinio reikalavimų santykį, iš atsakovės ieškovo V. B. naudai priteistina 8 727,35 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
78. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas V. G. patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 19 905 Lt (5 764,89 Eur) žyminio mokesčio už ieškinį, 17 100 Lt (4 952,50 Eur) už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, 802,50 Lt (232,42 Eur) už teismo ekspertizę bei teismo eksperto dalyvavimą teismo posėdyje, 2 200 Eur už ekspertizės atlikimą apeliacinės instancijos teisme. Bendra ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų suma – 13 149,81 Eur. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį, iš atsakovės ieškovo V. G. naudai priteistina 8 547,38 Eur bylinėjimosi išlaidų suma. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su ieškinio dalyko pakeitimu, nesudaro pagrindo sumažinti ieškovų naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų.
79. Nustatyta, kad atsakovė patyrė 1 500 Eur išlaidų, susijusių su teismo ekspertizės atlikimu apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į patenkintų – atmestų ieškinio reikalavimų santykį, lygiomis dalimis iš ieškovų atsakovės naudai priteistina 525 Eur bylinėjimosi išlaidų suma – po 131,25 Eur iš kiekvieno ieškovo.
80. Nustatyta, kad atsakovei buvo atidėtas 12 555 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimas (CPK 84 straipsnis). Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį, iš atsakovės valstybės naudai priteistina 8 160,75 Eur žyminio mokesčio dalis, iš ieškovų valstybės naudai lygiomis dalimis priteistina 4 394,25 Eur žyminio mokesčio dalis – po 1 098,56 Eur iš kiekvieno ieškovo (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis).
81. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad bylos nagrinėjimo visų instancijų teismuose metu buvo patirta 45,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį, iš atsakovės valstybės naudai priteistina 29,60 Eur dokumentų siuntimo išlaidų dalis, iš ieškovų valstybės naudai lygiomis dalimis priteistina 16 Eur dokumentų siuntimo išlaidų dalis – po 4 Eur iš kiekvieno ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 ir 96 straipsniai).  

   Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

           Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

        „Ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. ieškinį tenkinti iš dalies.

         Nustatyti, kad atlyginimo ieškovams V. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) Z. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) V. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir O. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dydis yra 2 276 666,66 Eur.

         Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j.a.k. 188710061) ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. naudai lygiomis dalimis 1 320 920,60 Eur (po 330 230,15 Eur kiekvienam ieškovui) kompensaciją pinigais už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

         Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j.a.k. 188710061) ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. naudai lygiomis dalimis 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 320 920,60 Eur) nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

         Likusioje dalyje ieškinį atmesti“.

         Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j.a.k. 188710061) ieškovo V. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 8 727,35 Eur bylinėjimosi išlaidų.

         Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j.a.k. 188710061) ieškovo V. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 8 547,38 Eur bylinėjimosi išlaidų.

         Priteisti iš ieškovų V. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) Z. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) V. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir O. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j.a.k. 188710061) naudai 525 Eur (po 131,25 Eur iš kiekvieno ieškovo) bylinėjimosi išlaidų.

         Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j.a.k. 188710061) valstybės naudai 8 160,75 Eur žyminio mokesčio ir 29,60 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

        Priteisti iš ieškovų V. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) Z. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) V. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir O. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis valstybės naudai 4 394,25 Eur žyminio mokesčio ir 16 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (po 1102,56 Eur iš kiekvieno ieškovo).

Teisėjai                                                                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                                                                                            Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                              Gintaras Pečiulis