Administracinė byla Nr. A-792-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00461-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu (I t, b. l. 3–8; II t., b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2014 m. sausio 22 d., kai jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, jog kalinant asmenis perpildytose kamerose šiurkščiai pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Be to, pareiškėjo teigimu, kameros neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 21 punkto reikalavimų, nes prie praustuvo nebuvo veidrodžio ir spintelės higienos reikmenims susidėti, o sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo bendro kameros ploto. Kamerose nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema, dėl mažų langų trūko natūralios šviesos, dirbtinis apšvietimas taip pat buvo nepakankamas. Šiaulių TI pažeidė ir Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, nes žiemą kamerose būdavo labai šalta. Kamerų grindys, sienos ir lubos ištrupėjusios, jose veisėsi pelėsis, buitiniai kenkėjai, o valymo ir dezinfekcijos priemonių įstaiga neišduodavo. Kameros neremontuotos daugiau nei 20 metų. Naujai atvykę asmenys nebuvo tikrinami, todėl kildavo grėsmė užsikrėsti niežais ar utėlėmis. Išduoti čiužiniai ir patalynė buvo nešvarūs, o patalynės užvalkalai į švarius keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, rankšluosčių pareiškėjas negaudavo. Dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir psichologinę įtampą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jis jautėsi kankinamas. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti valstybės institucijos  veiksmai, priežastinis ryšys ir padariniai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (I t, b. l. 17–29).

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį prašė taikyti. Pasak Šiaulių TI, kamerose laikomų asmenų skaičius nuolat kinta, todėl tam tikrais momentais pareiškėjui buvo garantuotas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas. Taip pat neišvengta situacijų, kai suimtieji laikomi perpildytose kamerose. Kita vertus, suimtiesiems sudaromos sąlygos pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t. Šiaulių TI taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, nes pataisos įstaigos pastatas įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kameros aprūpintos būtinu inventoriumi. Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, kameroje turi būti užtikrintas šalto vandens tiekimas. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas mūrine sienele, o praėjimas – durimis arba užuolaida. Langai atitinka teisės aktų reikalavimus, jų didinimas negalimas, nes tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Į įstaigą atvykę asmenys ne ilgiau nei dvi valandas laikomi paskirstymo kamerose, apžiūrimi gydytojų, įvykdoma švarinimo procedūra ir tuomet paskirstomi po gyvenamąsias kameras. Dušu leidžiama pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, nustatė, kad patalynės užvalkalai, patalynė ir čiužiniai prižiūrimi bei dezinfekuojami tinkamai. Gyvenamosios kameros įstaigoje valomos ir dezinfekuojamos taip pat tinkamai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 9–16).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, patirtą per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2014 m. sausio 22 d., tačiau skundą teismui pateikė 2015 m. vasario 3 d., atitinkamai Šiaulių TI prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad egzistuoja svarbios aplinkybės atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs tai, kad iš dalies pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, o pagrindas jį atnaujinti ex officio (lot. pagal pareigas) nenustatytas, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą už 2010 m. liepos 13 d. – 2012 m. vasario 2 d. laikotarpį.

Išanalizavęs faktines bylos aplinkybes, teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2014 m. sausio 22 d.) pareiškėjas Šiaulių TI praleido 630 dienų, iš kurių 323 dienas buvo pažeista jo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. pabūti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti, pareiškėjui nebuvo sudarytos, taigi įstaiga netaikė jokių nepakankamo kameros ploto kompensavimo priemonių, t. y. neužtikrino pareiškėjui judėjimo laisvės už kameros ribų. Teismas pabrėžė, kad vertindamas Šiaulių TI pateiktus duomenis visus netikslumus dėl kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičiaus per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 15 d. iki 2013 m. birželio 22 d., 2013 m. kovo 20 d., 2013 m. kovo 23 d., 2013 m. kovo 17 d., 2013 m. birželio 17 d., 2013 m. birželio 22 d., 2013 m. liepos 9 d., 2013 m. lapkričio 20 d. aiškina pareiškėjo naudai.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-105 nurodyta, kad kamera Nr. 83 tvarkinga, sanitarinis mazgas veikia, yra praustuvė, tačiau nustatyti Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimai, nes natūralaus apšvietimo koeficientas buvo mažesnis nei 0,5 proc., o oro judėjimo greitis mažesnis – nei 0,15 m/s. Remdamasis tuo teismas sprendė, kad pareiškėjui būnant minėtoje kameroje Nr. 83 (nuo 2012 m. kovo 3 d. iki 2013 m. kovo 20 d.) buvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų reikalavimai. Įrodymų, kad nurodyti reikalavimai galėjo būti pažeisti pareiškėjui būnant kitose kamerose, byloje nėra.

Teismas pažymėjo, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės) 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Ištyręs nuotraukas, teismas padarė išvadą, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas mūrine sienele, o praėjimas – durimis arba užuolaida, yra įrengta praustuvė. Nuotraukos paneigia pareiškėjo argumentus, kad kamerose nebuvo veidrodžio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punktu ir atsižvelgiant į Šiaulių TI pastato ypatumus, teismo vertinimu, yra tinkamas.

Teismo sprendime pažymėta, kad mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos Šiaulių TI nėra, tačiau visose kamerose yra vėdinimui pritaikyti langai. Šią aplinkybę patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų rezultatai. Kadangi Higienos norma HN 76:2010 Šiaulių TI gali būti taikoma tik tiek, kiek joje nustatyti reikalavimai nėra susiję su pastato rekonstrukcija, teismas sprendė, jog mechaninė patalpų vėdinimo sistema pataisos įstaigoje neprivalo būti įrengta. Gyvenamųjų patalpų vėdinimas per langus atitinka reikalavimus. Šiaulių visuomenės sveikatos centras Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimų nenustatė, todėl pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo patalpų vėdinimo teismas atmetė.

Higienos normos HN 76:2010 28 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, kiek tai susijęs su kameromis, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tokio pobūdžio pažeidimų nenustatė, jų nepatvirtina ir kamerų nuotraukos.

Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI sanitarinės švaryklos neatitinka reikalavimų, naujai atvykę asmenys neapžiūrimi, jis būdamas kameroje Nr. 97 užsikrėtė niežais. Tačiau aplinkybės, kad 2013 m. būdamas kameroje Nr. 97 jis užsikrėtė niežais, teismo vertinimu, sveikatos istorijos įrašai nepatvirtino.

Teismas pabrėžė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai paneigia pareiškėjo paaiškinimus dėl higienos reikalavimų pažeidimų dušuose. Nustatyta, kad dušai yra įrengti tinkamai, valomi ir dezinfekuojami. Minkštasis inventorius dezinfekuojamas dezinfekcinėse kamerose, naudojant reikiamas dezinfekcines priemones. Remiantis tais pačiais įrodymais buvo atmesti pareiškėjo teiginiai dėl Higienos normos HN 76:2010 54–58 ir 60 punktų pažeidimo, nes gyvenamosiose kamerose deratizacija ir dezinfekcija vykdomos tinkamai.

Teismas pripažino, kad Šiaulių TI laikėsi Higienos normos HN 76:2010 65 ir 67 punktų reikalavimų, nes skalbiniai buvo keičiami ne rečiau kaip kartą per savaitę, minkštasis inventorius dezinfekuojamas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė, kad minkštasis inventorius dezinfekuojamas tinkamai, asmenims išduodami švarūs lovos skalbiniai. Pareiškėjo A. K. aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninė sąskaita pavirtina, kad pareiškėjas buvo aprūpintas ne tik lovos skalbiniais ir minkštuoju inventoriumi, bet ir rankšluosčiais, tačiau  rankšluosčių atsisakydavo, neimdavo.

Skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Bet aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia siekiant pažeminti jo orumą.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 323 dienas jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, taip pat nustatytus Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų reikalavimų pažeidimus bei jų pobūdį, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, priėjo išvados, kad A. K. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Kadangi nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti pareiškėjui priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III.

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai (II t., b. l. 22–25).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Šiaulių TI neteisėta veika buvo tęstinio pobūdžio, todėl vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi ieškinio senatis prasidėjo nuo paskutinės pareiškėjo teisių pažeidimo dienos – 2014 m. sausio 22 d., o pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą, ieškinio senatis dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo apskritai netaikoma.
2. Teismas neteisingai nustatė pažeidimo, kuriuo pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali asmeninė erdvė, trukmę. Į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu           Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), 1.3.1 punkte nurodytą 3,6 kv. m ploto normą neturi būti įskaičiuojamas baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamas plotas. Pažeidžiant Įsakymo        Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjas laikytas visą jo buvimo Šiaulių TI laiką.
3. Nors Šiaulių TI kamerose yra langai, tačiau patalpų vėdinimą per juos apsunkina pritvirtintos grotų. Todėl teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
4. Higienos normos HN 76:2010 63–67 punktų prasme Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjui švaraus minkštojo inventoriaus.
5. Teismas, pripažinęs Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimus kameroje Nr. 83, nepagrįstai sprendė, jog padėtis kitose kamerose yra gera, nes priešingų įrodymų nepateikta. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI pastatas yra avarinės būklės, todėl sąlygos visose kamerose vienodai blogos. Nuotraukos, kurios pateiktos į bylą, yra padarytos jau suremontuotoje kameroje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 30–32).

Atsakovas paaiškina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms valstybės institucijoms dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata. Atsakovo teigimu, apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. K. už netinkamas laikymo sąlygas nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2014 m. sausio 22 d. Šiaulių TI. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas perpildytose, higienos normų neatitinkančiose kamerose, dėl to buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, įvertinęs šio prašymo pagrįstumą ir nenustatęs pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2012 m. vasario 2 d., atmetė. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2014 m. sausio 22 d. atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti pareiškėjui priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neteisėtai taikė ieškinio senatį. Pasak apelianto, Šiaulių TI neteisėta veika buvo tęstinio pobūdžio, teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžią, kuri yra 2014 m. sausio 22 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 21 straipsnį, yra konstatavęs: orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d nutarimai); prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš žmogaus orumo, kaip konstitucinės vertybės, užtikrinimo prielaidų. Valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog valstybė turi įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą ir sukurti tokią sistemą, kuri padėtų išlaikyti įtariamųjų, nuteistųjų asmenų orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.

Saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai).

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybė CK 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2014 m. sausio 22 d. įvairiais periodais, iš viso: 323 dienas, jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, taip pat pažeisti HN 76:2010 22 ir 26 punktų reikalavimai. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas tam tikrą laiką kameroje Nr. 83 (nuo 2012 m. kovo 3 d. iki 2013 m. kovo 20 d.) buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, nes natūralaus apšvietimo koeficientas buvo mažesnis nei 0,5 proc., o oro judėjimo greitis mažesnis – nei 0,15 m/s, kaip reikalaujama Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktuose.

Atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino visų skunde nurodytų pažeidimų, nes visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai, nepagrįstai taikė ieškinio senatį, gyvenamasis plotas turėjo būti apskaičiuojamas iš bendro kameros ploto išskaičiuojant perteklinių baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas šiuo aspektu laikosi pozicijos, jog senaties terminas iš viso negalėjo būti taikomas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina, vadovaujasi CK 1.134 straipsnio 5 punktu, kuriame nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-343-438/2017).

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2012 m. vasario 2 d.

Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, buvusių nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2012 m. vasario 2 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, pateisinančių ilgą delsimą kreiptis į teismą, pareiškėjas neprašė ieškinio senaties terminą atnaujinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2014 m. sausio 22 d. atitiktį teisės aktų reikalavimams ir tai, ar dėl jų pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad Šiaulių TI kamerose yra langai, tačiau patalpų vėdinimą per juos apsunkina pritvirtintos grotų, atmestinas, nes pats pareiškėjas neneigia, kad vėdinimas per langus yra įmanomas. Be to, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktu Nr. EP-406 patvirtinta, kad gyvenamosios patalpos (kameros) yra vėdinamos per langus (I t., b. l. 101).

Apelianto teiginys, kad Higienos normos HN 76:2010 63–67 punktų prasme Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjui švaraus minkštojo inventoriaus, yra paneigtos. Šiaulių visuomenės centro patikrinimo metu nustatyta, kad sandėlyje laikomas minkštas inventorius buvo švarus, nesuplyšęs. Jo būklė vertinama kas mėnesį, netinkamas naudoti inventorius yra nurašomas. Dezinfekuoti čiužiniai, antklodės, pagalvės, lovos skalbiniai asmenims išduodami atvykus, kiekvienam atžymint jo asmeninės sąskaitos kortelėje (I t., b. l. 101).

Kaip matyti iš apelianto aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 1732, jis kai kurios patalynės (užvalkalo pagalvei, rankšluosčio) atsisakė tai patvirtindamas savo parašu (I t., b. l. 173–174).

Apeliantas nurodo, kad teismas, pripažinęs Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimus kameroje Nr. 83, nepagrįstai sprendė, jog padėtis kitose kamerose yra gera, nes priešingų įrodymų nepateikta. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI pastatas yra avarinės būklės, todėl sąlygos visose kamerose vienodai blogos. Priešingai nei teigia apeliantas, Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatęs, kad buvo Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimai, nesiejo to vien tik su kamera Nr. 83 (II t., b. l. 16).

Minėta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė pareiškėjui tekusios kameros ploto normos ir higienos normų reikalavimų pažeidimus ir, atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas detaliai išanalizavo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo skunde nurodytais neteisėtais atsakovo veiksmais, kurie susiję su higienos reikalavimų laikymųsi, pareiškėjui tekusiu kameros plotu, baldų, įrenginių neįskaičiavimo į vienam asmeniui tenkančią ploto normą, išskyrus aspektą dėl apelianto teisės į privatumą užtikrinimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai pagal nustatytą teisinį reguliavimą neišskaičiavo baldų ir sanitarinio mazgo ploto apskaičiuojant pareiškėjui tekusį 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta 3,6 kv. m ploto norma, kuri turi būti užtikrinta nuteistajam, nei kituose šio akto punktuose nėra numatyta, kad turi būti įskaičiuojamas baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamas plotas. Kita vertus pažymėtina ir tai, kad apeliantas kameroje nebūdavo visą parą, naudojosi kitomis teisėmis, kaip antai turėjo galimybę naudotis teise būti gryname ore, eiti pasivaikščioti nustatytu laiku.

Vertinant pareiškėjo teiginį apeliaciniame skunde, kad negalėjimas naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu pažeidė jo teisę į privatumą, nebuvo užtikrintas jo orumas, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog  įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Šiame Konstitucijos straipsnyje, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime, įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą. Kartu atsižvelgtina ir į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 2008 m. birželio 2 d. sprendimą Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02).

Vertindama nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pabrėžia, jog tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šiuo atveju pareiškėjas buvo nurodęs, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas priešais duris, stebimas pro kameros stebėjimo langelį, naudojimasis tualetu pareiškėjui kėlė nepatogumų, nes kameroje vienu metu visada buvo ne vienas, tam tikrais laikotarpiais iki 10 asmenų. Atsakovas minėtų aplinkybių nepaneigė, tačiau pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu tinkamai neįvertino.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kad jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kameros tipo patalpoje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, t. y. teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis sanitariniu mazgu.

Įvertinus aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu taip, kad jis nepažeistų asmens teisės į privatumą, CK 6.271 straipsnio prasme konstatuotinas pažeidimas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TĮ praleido pakankamai ilgą laiką (630 parų), intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis didintinas iki 3 200 Eur.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TĮ, 3 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 200 Eur (tris tūkstančius du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė