Baudžiamoji byla Nr. 2K-246-942/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04714-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.27.1; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

išteisintojo D. S. gynėjui advokatui Kristijonui Paliučiui,

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. V. atstovui advokatui Kęstučiui Žviniui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. V. ir jo atstovo advokato Kęstučio Žvinio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 4 d. nuosprendžio.

Utenos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 30 MGL (1500 Eur) dydžio bauda. Priteista iš D. S. nukentėjusiajam L. V. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 4 d. nuosprendžiu Utenos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nuosprendis panaikintas ir D. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 286 straipsnį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo L. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo, prokuroro, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       D. S. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad jis 2018 m. sausio 27 d. apie 17.20 val. kelyje Nr. 111 Utena–Kaltanėnai–Švenčionys, ties Pačkėnų kaimu, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus vyr. patruliui L. V. vykdant tarnybines pareigas ir vairuojant tarnybinį automobilį „Ford Transit“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), sėdėdamas ant galinės automobilio sėdynės, tyčia vieną kartą su dešine koja spyrė L. V. į dešinę galvos pusę, taip jam sukėlė fizinį skausmą ir pasipriešino tarnybines pareigas vykdančiam valstybės tarnautojui.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas D. S. priimtą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas jam naują išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, visapusiškai neišanalizavo ir neįvertino visų bylai svarbių D. S. atsakomybę lemiančių aplinkybių ir jo kaltę konstatavo nesant visų būtinų nusikaltimo, nustatyto BK 286 straipsnyje, sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog D. S. savo veiksmais kėsinosi į L. V., kaip tarnybines pareigas vykdančio valstybės tarnautojo, veiklą, todėl jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 286 straipsnį.

III. Kasacinio skundo argumentai

3.       Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. V. ir jo atstovas advokatas K. Žvinys prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 286 straipsnį. Nors šis teismas nustatė, kad D. S. fizinis kontaktas su nukentėjusiuoju L. V. buvo, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad išteisintasis smurtą prieš policijos pareigūną panaudojo ne siekdamas pasipriešinti ir taip sutrukdyti jam atlikti tarnybines funkcijas. D. S., žinodamas, kad yra apsvaigęs nuo alkoholio ir psichoaktyvių medžiagų, ir suvokdamas, kad pareigūnui nuvežus jį į gydymo įstaigą šios aplinkybės bus nustatytos, sąmoningai, tyčia norėjo sutrukdyti tai padaryti, todėl spyrė transporto priemonę vairuojančiam pareigūnui į galvą. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad vežamas D. S. spyrė policijos pareigūnui, vairuojančiam automobilį, į galvą, tačiau priėmęs jam išteisinamąjį nuosprendį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje pasipriešinimas valstybės tarnautojui konstatuotas dėl intensyvaus muistymosi prieš valstybės tarnautoją, taip pat daužymosi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgių rankomis, draskymosi, grasinimų nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015). Šiuo atveju netikėtas spyris į galvą buvo labai pavojingas, nes nukentėjusysis dėl to galėjo sukelti eismo įvykį, o jo metu galėjo nukentėti šeši asmenys. Aplinkybę, kad gavęs smūgį į galvą nukentėjusysis nedelsdamas sustabdė vairuojamą automobilį, nurodė penki policijos pareigūnai.

3.2.                      Nukentėjusysis teisme patvirtino, kad kitos dienos ryte jautė skausmą galvos ir kaklo srityje, tebebuvo nežymus patinimas, todėl jautė diskomfortą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad spyris į galvą nesukėlė jokio skausmo, nes nukentėjusysis toliau tęsė tarnybą. Vien tai, kad pareigūnas iškart nesikreipė į gydytojus, nereiškia, kad jis nepatyrė fizinio skausmo. Teismas nenurodė, kokiu būdu fizinio skausmo sukėlimą turėjo parodyti ar išreikšti nukentėjusysis, kaip jis turėjo užfiksuoti šias aplinkybes, kad teismas patikėtų jo ir kitų policijos pareigūnų parodymais. Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokia pasipriešinimu turi būti padaryta žala pareigūno sveikatai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pasipriešinimo veiksmais pareigūnui gali būti sukeltas skausmas, šiuo atveju, spyrus koja nukentėjusiajam į galvą, jis, be abejo, buvo jaučiamas. Aplinkybė, kad specialisto išvadoje yra nurodoma, jog nukentėjusiajam kūno sužalojimų nėra padaryta, nepaneigia jo nurodytų aplinkybių apie patirtą skausmą. Be to, kadangi pasipriešinimo valstybės tarnautojui nusikaltimo sudėtis yra formalioji, įstatymų leidėjas nenumatė konkrečių padarinių atsiradimo. Dėl to šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui kaltininkas pradeda naudoti fizinį smurtą arba grasina jį panaudoti tuoj pat. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, kad smūgiu policijos pareigūnui, keiksmažodžiais ir agresyviu elgesiu D. S. pagrįstai išreiškė savo nepasitenkinimą policijos pareigūnų veiksmais. Tačiau išteisintasis, nesutikdamas su policijos pareigūnų veiksmais, galėjo juos vėliau nustatyta tvarka skųsti, bet ne priešintis pareigūnams. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad D. S. sudavė smūgį koja policijos pareigūnui, vykdančiam pareigas, į galvą ir sutrikdė normalų pareigų vykdymą, dėl to pastarasis buvo priverstas staiga stabdyti automobilį, stovėti, kol atsipeikės po smūgio, negalėjo netaikyti D. S. BK 286 straipsnio.

3.3.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 10 dalies, 6 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimus. Šis teismas nepagrįstai nevertino policijos pareigūnų nuoseklių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, neapklausė visų policijos pareigūnų, mačiusių įvykį, ir, priimdamas D. S. išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik daliniu įvykio vaizdo įrašu bei nenuosekliais, prieštaringais išteisintojo parodymais. D. S. pirminės apklausos metu papasakojo tiesą ir iš dalies pripažino kaltę bei neatmetė galimybės, kad galėjo spirti policijos pareigūnui į galvą, nuoširdžiai gailėjosi ir norėjo susitaikyti su nukentėjusiuoju. Tik praėjus beveik 10 mėnesių po įvykio išteisintasis, pasitaręs su gynėju, pasirinko kitą gynybos taktiką ir nusprendė viską neigti, nurodydamas, kad buvo sutrikęs ir susijaudinęs, nelabai suprato, kas vyksta, labai norėjo būti kuo greičiau paleistas, nes prastai jautėsi. Tačiau, bylos duomenimis, išteisintasis jokių sužalojimų nei uždedant antrankius, nei vežant į ligoninę nepatyrė, apie tai, kad patyrė kokius nors skausmus, neužsiminė nei pristatytas į gydymo įstaigą, nei apklausos metu. Apeliacinės instancijos teismas pareigūno G. K., kuris atliko pirminę D. S. apklausą, parodymų, kad išteisintasis parodymus davė savo valia, jokiais skausmais nesiskundė, teigė jautęs pyktį policijos pareigūnams ir dėl to galėjo įspirti, nevertino kartu su kitais bylos įrodymais ir dėl jų nepasisakė. Kartu teismas nevertino liudytojo L. M. parodymų, kad D. S. nuo pat pradžių neklausė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, vartojo necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, muistėsi, stangrino rankas, vengdamas sulaikymo, todėl jam buvo uždėti antrankiai. Be to, teismas neįvertino, kad išteisintasis ne tik buvo apsvaigęs nuo alkoholio, bet jo kraujyje rasta ir psichoaktyvių medžiagų, kad dėl mišraus apsvaigimo išteisintasis galėjo neprisiminti įvykio aplinkybių ir savo elgesio. 

3.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą būtų buvęs įteiktas ar siunčiamas nukentėjusiajam, todėl padarė nepagrįstą, tik prielaidomis paremtą išvadą, kad nukentėjusysis skundą pateikė po to, kai jį paskatino tai padaryti policijos vadovas.

3.5.                      Apeliacinės instancijos teismas ne kartą atidėliojo teismo posėdžius dėl D. S. gynėjo užimtumo kitose bylose, nors BPK 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog atstovo ir gynėjo nedalyvavimo baudžiamajame procese svarbia priežastimi paprastai nelaikomas jų užimtumas kitoje byloje. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytus proceso teisės pažeidimus, leidžia abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu nagrinėjant bylą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. V. ir jo atstovo advokato K. Žvinio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5.       Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). 

6.       Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

7.       Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. V. ir jo atstovo advokato K. Žvinio kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, susiję su bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

8.       Pažymėtina, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginys dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo yra deklaratyvus, nepagrįstas teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl negali būti nagrinėjamas (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Dėl BK 286 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo

9.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. neišsamiai vertino nukentėjusiojo, liudytojų policijos pareigūnų parodymus, prioritetą suteikė nenuosekliems išteisintojo parodymams, neteisingai įvertino D. S. veiksmus ir išteisinęs jį dėl kaltinimo pagal BK 286 straipsnį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

10.       BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.).

11.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję bylą, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas D. S. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 286 straipsnį, o apeliacinės instancijos teismas jį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismai, priimdami priešingus sprendimus, vadovavosi tais pačiais byloje surinktais įrodymais, todėl skirtingos teismų išvados dėl D. S. kaltės suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu patikrinti ir nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

12.       Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, daro išvadą, kad, spręsdamas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 286 straipsnyje, sudėties D. S. veiksmuose buvimo, visas esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dėl D. S. nekaltumo padarė klaidingas išvadas, jas grindė vienpusišku atskirų byloje esančių įrodymų vertinimu, įrodymų nevertino kaip visumos, kaip to reikalauja BPK normos, tai sutrukdė šiam teismui priimti teisingą sprendimą.

13.       Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą – fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-467/2014 ir kt.). Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi, smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015, 2K-441-976/2015 ir kt.).

14.       BK 286 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-69-976/2015, 2K-441-976/2015, 2K-195-693/2017 ir kt.).

15.       Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. S. kaltinime nurodytu laiku dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, policijos tarnybiniu automobiliu vežamas į gydymo įstaigą kraujo mėginiui paimti, tyčia vieną kartą spyrė tarnybines pareigas atliekančiam ir tarnybinį automobilį vairuojančiam policijos pareigūnui L. V. į galvos sritį, taip jam sukėlė fizinį skausmą. Šios aplinkybės nustatytos iš nuoseklių nukentėjusiojo L. V. parodymų, kad įvykio metu, vykdant tarnybines pareigas ir vairuojant tarnybinį automobilį, pristatant sulaikytą D. S. į Utenos ligoninės Priėmimo skyrių kraujo mėginiui paimti, D. S., kuriam buvo uždėti antrankiai, sėdėdamas ant tarnybinio automobilio galinės sėdynės, vieną kartą spyrė jam į dešinę galvos pusę; nuo spyrio juto didelį fizinį skausmą ir svaigo galva; po spyrio iš karto sustabdė vairuojamą automobilį, šie parodymai patvirtinti liudytojų policijos pareigūnų R. N., M. N., L. M., M. J., kurie kartu važiavo tarnybiniu automobiliu ir matė įvykį, parodymais, taip pat byloje esančiu garso įrašu. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs ir įvertinęs šiuos bei kitus byloje surinktus įrodymus tiek atskirai, tiek ir jų visumą, nuosprendyje aiškiai ir nuosekliai išdėstė, kodėl nusprendė, kad D. S., panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnui.

16.       Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nors pritarė teismo nustatytai aplinkybei, kad D. S. fizinis kontaktas su nukentėjusiuoju L. V. buvo, tačiau spyrio policijos pareigūnui į galvą nelaikė trukdymu jam atlikti tarnybines pareigas. Teismas vertino, kad nukentėjusysis tik vairavo automobilį ir niekaip neprisidėjo nei prie D. S. sulaikymo, nei prie jo surakinimo antrankiais ar tiesioginio saugojimo vežimo metu, todėl išteisintasis, panaudodamas prieš šį policijos pareigūną fizinį smurtą, nesiekė priešintis ir taip trukdyti jam atlikti tarnybines funkcijas. Tokia išvada nepagrįsta išsamiu teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių vertinimu.

17.       Policijos pareigūnas yra valstybės tarnautojas, atliekantis įstatymuose nustatytas policijos funkcijas, kuriomis užtikrinamas policijos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti; įtardamas, kad nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs (Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, 22 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktai). 

18.       Pažymėtina, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis L. V. buvo ne šiaip sau asmuo, vairuojantis kažkokį automobilį, o policijos pareigūnas – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus vyr. patrulis (valstybės tarnautojas), kuris vykdė jam pavestas tarnybines pareigas, t. y. vairavo policijos tarnybinį automobilį ir kartu su kitais policijos pareigūnais vežė sulaikytą nusikalstamos veikos padarymu (dėl vairavimo transporto priemonės esant neblaiviam, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas) įtariamą D. S. į gydymo įstaigą, kad būtų paimtas kraujo mėginys neblaivumui nustatyti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų policijos pareigūnų parodymus ir pokalbio tarnybiniame automobilyje garso įrašo turinį, nustatė, jog D. S. suprato, kad policijos pareigūnai atlieka savo pareigas ir kad jis yra vežamas į gydymo įstaigą kraujo tyrimui atlikti. Dėl to šis teismas D. S. veiksmus – spyrį į galvą tarnybinį automobilį vairuojančiam pareigūnui L. V. teisingai kvalifikavo pagal BK 286 straipsnį kaip pasipriešinimą valstybės tarnautojui. 

19.       Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. S. nebuvo jokios dingsties priešintis policijos pareigūnams. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojų policijos pareigūnų M. J., M. N., R. N., L. M. parodymais, garso įrašu nustatyta, kad D. S., dar prieš įsodinamas į tarnybinį automobilį, būdamas neblaivus (alkotesteriu nustatytas 1,57 promilės neblaivumas), elgėsi agresyviai, piktinosi pareigūnų darbu, šaukė, reiškė nepasitenkinimą dėl sulaikymo, nenorėjo sėstis į tarnybinį automobilį, muistėsi, stangrino rankas, todėl jam buvo uždėti antrankiai ir jis pareigūnų buvo įsodintas į tarnybinį automobilį, o vežamas į gydymo įstaigą sėdėjo neramiai, muistėsi, vartojo necenzūrinius žodžius. Be to, apklausiamas D. S. pripažino, kad buvo supykęs ant policijos pareigūnų, jog jį neteisingai apkaltino vairavimu apsvaigus nuo alkoholio, neprisiminė, kad būtų ką nors daręs policijos pareigūnui, tačiau neatmetė galimybės, kad galėjo taip pasielgti. Nors teismas teisingai nurodė, kad nenustatyta, jog vežant D. S. į gydymo įstaigą (iki spyrio nukentėjusiajam į galvą) su išteisintuoju pareigūnai būtų atlikę kokius nors veiksmus, tačiau šiuo atveju būtent D. S. nepasitenkinimas dėl, jo įsitikinimu, nepagrįsto sulaikymo paskatino išteisintąjį panaudoti fizinį smurtą prieš tarnybinį automobilį vairuojantį pareigūną L. V., taip siekiant sutrukdyti pareigūnams nuvežti jį į gydymo įstaigą ir taip vykdyti jiems pavestas tarnybines pareigas. Taigi byloje nustatytos pirmiau nurodytos aplinkybės ir surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. S. suvokė, jog yra sulaikytas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos ir uniformuotų policijos pareigūnų policijos tarnybiniu automobiliu vežamas į gydymo įstaigą kraujo mėginiui paimti, kad, spirdamas į galvą tarnybinį automobilį vairuojančiam pareigūnui, priešinasi savo tarnybines funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi D. S. veiksmuose nustatyti visi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 286 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

20.       Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kad D. S. veiksmais nukentėjusiajam L. V. buvo sukeltas fizinis skausmas. Pirmiausia pažymėtina, kad BK 286 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, todėl ji laikoma baigta nuo to momento, kai, priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, kaltininkas pradeda naudoti smurtą (arba grasina tuoj pat jį panaudoti), siekdamas neleisti pareigūnui vykdyti savo tarnybinių įgaliojimų, todėl neturi reikšmės tai, ar pareigūnui yra padaryti kūno sužalojimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-439/2013, 2K-441-976/2015). Šiuo atveju byloje įrodyta, kad D. S. padarė baigtą nusikaltimą, nes, siekdamas sutrukdyti nukentėjusiajam L. V. vykdyti jam pavestas tarnybines pareigas, panaudojo prieš jį fizinį smurtą – spyrė jam į galvą. Antra, nors, bylos duomenimis, nukentėjusysis iš karto po įvykio į medikus nesikreipė, o specialisto išvadoje konstatuota, kad 2018 m. vasario 9 d. teismo medicininės apžiūros metu L. V. kūno paviršiuje sužalojimų nerasta, aplinkybė, kad D. S. veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nustatyta remiantis nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais.

21.       Nukentėjusysis L. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad po netikėto D. S. spyrio į galvą iš karto sustabdė vairuojamą tarnybinį automobilį, įvykio metu ir kitą dieną jautė galvos ir kaklo skausmą, galvoje buvo patinimas. Šiuos parodymus patvirtina liudytojų R. N., M. N., L. M., M. J. parodymai, kad L. V. po spyrio į galvą susiėmė už galvos ir sustabdė automobilį, iš karto po spyrio ir vėliau tarnybos metu skundėsi, kad jam skauda galvą. Šiame kontekste pažymėtina, kad netikėtas spyris nukentėjusiajam, juolab tuo metu vairavusiam automobilį, į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, be fizinio skausmo, galėjo sukelti tiek paties nukentėjusiojo, tiek automobiliu kartu su juo važiavusių asmenų bei kitų eismo dalyvių sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, tik dėl atsitiktinumo ir nukentėjusiojo asmeninių savybių jų pavyko išvengti. Šios aplinkybės rodo didelį veikos pavojingumą ir pirmosios instancijos teismas į tai pagrįstai atsižvelgė. Kartu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis L. V. po D. S. spyrio į galvą tęsė savo pareigų vykdymą, nepaneigia, kad dėl spyrio į galvą jam buvo sukeltas fizinis skausmas, nes nukentėjusysis savo pareigų toliau vykdyti nebūtų galėjęs tuo atveju, jeigu jam būtų buvę padaryti rimti sveikatos sužalojimai. Tai atitinka ir teismų praktiką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-693/2017).

22.       Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje pasisakydamas dėl nukentėjusiojo ir liudytojų policijos pareigūnų parodymų (taip pat ir apie nukentėjusiajam sukeltą fizinį skausmą) patikimumo, abejodamas jų objektyvumu, nepagrįstai sureikšmino nutarimo, kuriuo D. S. pagal BK 286 straipsnį, 140 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, apskundimo aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė 2018 m. kovo 13 d. priėmė nutarimą nutraukti D. S. ikiteisminį tyrimą, motyvuodama tuo, kad jis nepadarė veikų, nustatytų BK 286 straipsnyje ir 140 straipsnio 1 dalyje. Šį nutarimą nukentėjusysis L. V. 2018 m. kovo 30 d. apskundė aukštesniajam prokurorui, o Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimu nukentėjusiojo skundas buvo atmestas. Tačiau Utenos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, įgyvendindamas jam BPK 173 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 214 straipsnio 4 dalyje suteiktus įgalinimus, išsprendęs nukentėjusiojo L. V. skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, 2018 m. spalio 9 d. nutartimi jį tenkino ir panaikino minėtus prokurorės ir aukštesniojo prokuroro nutarimus, padaręs išvadą, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Dėl to ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kokios aplinkybės lėmė nukentėjusiojo apsisprendimą skųsti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nepagrįstai, neištyrus visų svarbių aplinkybių. Tęsiant šį ikiteisminį tyrimą, buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui, o teismas priėmė D. S. pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

23.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas D. S. dėl kaltinimo pagal BK 286 straipsnį, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, neįvertino įrodymų kaip visumos (BPK 20 straipsnio 5 dalis), tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 286 straipsnio – pritaikymą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

        Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 4 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                            Alvydas Pikelis

                                                            Pranas Kuconis

                                                            Aurelijus Gutauskas