Civilinė byla Nr. e2A-1742-1070/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23967-2022-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.19; 3.3.1.13; 3.3.1.19.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Svetlanos Paninos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BankromaX“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BankromaX“ dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Laugina“, K. L., uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė ,,Colemont draudimo brokeris“, AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, „InterRisk Vienna Insurance Group“ AAS Lietuvos filialas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. L. padavė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „BankromaX“ trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Laugina“ (toliau – ir Bendrovė) naudai 33 659,36 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. metines procesines palūkanas; teismui nustačius, kad praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo pareikšti – atnaujinti ieškinio senaties terminą.
2. Ieškovas nurodė savo procesiniuose dokumentuose, kad jis yra trečiojo asmens UAB „Laugina“ (šiuo metu likviduojamos dėl bankroto) savininkas (akcininkas) bei kreditorius. Iškėlus Bendrovei bankroto bylą, atsakovė UAB „BankromaX“ buvo paskirta jos bankroto administratore. Nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. Bendrovė, veikdama per atsakovę, įdarbino 7 darbuotojus (sargus) saugoti Bendrovės turtą. 2018 m. kovą atsakovė nusprendė atleisti dalį minėtų sargų, kurie nesutikdami su tokiu atsakovės sprendimu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK). 2018 m. gegužės 7 d. sprendimais DGK pripažino neteisėtais darbuotojų atleidimus, panaikino atsakovės įsakymus dėl darbuotojų atleidimo ir priteisė jiems vidutinius darbo užmokesčius (toliau – ir VDU) už priverstinės pravaikštos laiką bei palūkanas, skaičiuotinas už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. gegužės 8 d., bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Atleistiems darbuotojams iš Bendrovės buvo priteista bendra 33 659,36 Eur dydžio suma (5470,64 Eur VDU ir 28 188,72 Eur palūkanos). Ieškinio pateikimo dieną Bendrovė išmokėjo darbuotojams 32 886,98 Eur bei liko skolinga 772,38 Eur, kuriuos privalės sumokėti ateityje. DGK sprendimais konstatuota, kad atsakovė nesiėmė būtinų priemonių tam, jog jos valdomos įmonės darbuotojai būtų atleisti laiku teisės aktų nustatyta tvarka, nepadarant žalos įmonei ir jos kreditoriams. Jeigu nebūtų pirmiau nurodytų neteisėtų atsakovės veiksmų, nebūtų kilusi Bendrovės pareiga išmokėti 32 886,98 Eur sumą. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi atsakovė atstatydinta iš Bendrovės bankroto administratorės pareigų, paskiriant naują bankroto administratorių V. R.. Bendrovės turto pardavimo pradinė kaina yra 3 591 473,57 Eur, numatomos nemokumo administravimo išlaidos gali sudaryti 2 180 357,60 Eur, kreditorių reikalavimai sudaro 2 786 021 Eur. Nėra duomenų, kad Bendrovė turėtų kito turto, todėl nėra galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus.
3. Atsakovė UAB „BankromaX“ savo procesiniuose dokumentuose nesutiko su ieškinio reikalavimais, prašė nutraukti civilinę bylą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 4 punkto pagrindu, atmesti ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu taikant ieškinio senatį, įtvirtintą CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, atmesti ieškovo netiesioginius ieškinius dėl žalos atlyginimo, nes neįrodytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos. Tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad ieškovas įrodė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, tenkinti ieškinį iš dalies, priteisiant iš atsakovės 1773,20 Eur. Atsakovės teigimu, Bendrovės kreditoriai UAB „Kontmena“ bei UAB „Krašto projektai ir partneriai“ dar 2020 m. buvo pateikę netiesioginį ieškinį tokiais pačiais faktiniais ir teisiniais pagrindais, kaip ir šioje byloje pateiktas ieškinys dėl 32 886,98 Eur dydžio žalos atlyginimo bei 6 procentų metinių procesinių palūkanų Bendrovės naudai priteisimo. Todėl byla pagal ieškovo ieškinį turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu. Pasak atsakovės, ieškovas neturi teisės reikšti netiesioginį ieškinį CK 6.68 straipsnio pagrindu kaip Bendrovės kreditorius, nes neegzistuoja visos būtinos tokio ieškinio pareiškimo sąlygos. Ieškovas negali reikšti išvestinio ieškinio Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu ir kaip Bendrovės akcininkas, nes tokio ieškinio tikslas yra bendrovės, o ne akcininko nauda. Toks netiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas tik įmonės vadovui ir valdybos nariams. Atsakovės nuomone, ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus. Atsakovė vykdė bankroto administratorės pareigas ir ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama, kad nei Bendrovės, nei darbuotojų teisės ir interesai nebūtų pažeisti: apsaugojo Bendrovės turtą, atleidusi darbuotojus sudarė sutartį su apsaugos paslaugas teikiančia įmone. Tuo atveju, jei teismas laikytų, kad atsakovė yra atsakinga dėl žalos Bendrovei padarymo, turėtų būti priteista tik 1773,20 Eur suma – skirtumas tarp sumos, išmokėtos atleistiems darbuotojams pagal 2018 m. gegužės 7 d. DGK sprendimus, bei sumos, kurią jie būtų gavę atsakovei nepadarius darbo teisės pažeidimų bei atleidus darbuotojus teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, atsakovės teigimu, po jos atstatydinimo Bendrovės bankroto administravimo pareigas perėmė V. R., kuriam kilo pareiga tinkami vykdyti DGK sprendimus. Naujai paskirtas Bendrovės bankroto administratorius nesiėmė veiksmų, kad būtų apsaugoti Bendrovės interesai, būtent jo neveikimas nulėmė Bendrovės prievolę sumokėti darbuotojams ne tik DGK sprendimais priteistą 5470,64 Eur dydžio sumą, bet ir 27 416,34 Eur netesybas.
4. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų, LUAB „Laugina“, K. L., UADBB ,,Colemont draudimo brokeris“, „Inter Risk Vienna Insurance Group“ AAS Lietuvos filialas ir AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, nepateikė atsiliepimų į ieškinį.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2836-1094/2023, atmetė ieškinį, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė, jog yra būtinoji netiesioginio ieškinio, numatyto CK 6.68 straipsnyje, pareiškimo sąlyga – jo kaip LUAB „Laugina“ kreditoriaus teisių pažeidimas. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį dėl netiesioginio ieškinio, kai jį reiškia bendrovės kreditorius, bei panaikino dalį sprendimo dėl išvestinio ieškinio pareiškimo sąlygų, kai ieškinį reiškia Bendrovės akcininkas ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, ir grąžino bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs iš naujo grąžintą nagrinėti civilinės bylos dalį, 2024 m. gegužės 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-6477-1101/2024, atmetė ieškovo ieškinį kaip pareikštą praleidus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismas 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi panaikino šį sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas galėjo sužinoti informaciją, reikalingą norint teisme pareikšti išvestinį ieškinį pagal ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą, tik iš bankroto administratoriaus V. R. 2019 m. gruodžio 2 d. el. laiško, todėl 2019 m. gruodžio 2 d. laikytina ieškinio senaties termino, numatyto CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, skaičiavimo pradžios momentu. Ieškovas pateikė teismui išvestinį ieškinį per teismų informacinės sistemos LITEKO EPP posistemį 2022 m. gruodžio 1 d., 20 val. 56 min., todėl nepraleido sutrumpinto trijų metų ieškinio senaties termino išvestiniam ieškiniui pagal ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą pareikšti. Dėl to Kauno apygardos teismas konstatavo, kad ieškinys nepagrįstai buvo atmestas pirmosios instancijos teismo CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kauno apygardos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl būtinųjų deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (ne)buvimo, netyrė ir nevertino su tuo susijusių faktinių aplinkybių bei pateiktų byloje įrodymų, todėl grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 25 d. sprendimu patenkino ieškovo E. L. ieškinį, priteisdamas iš atsakovės UAB „BankromaX“ trečiojo asmens (tuo metu bankrutuojančios) UAB „Laugina“ naudai 33 659,36 Eur žalos atlyginimą ir 6 proc. metines procesines palūkanas.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi BUAB „Laugina“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta atsakovė UAB „BankromaX“. Ieškovas E. L. yra BUAB „Laugina“ savininkas ir kreditorius su 10 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu. BUAB „Laugina“, veikdama per bankroto administratorę UAB „BankromaX“, nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. buvo įdarbinusi 7 darbuotojus (sargus), kurių darbo funkcijos buvo saugoti Bendrovės turtą. 2018 m. kovo 5 d. priimtais įsakymais atsakovė nutraukė darbo sutartis su minėtais darbuotojais, keturi darbuotojai kreipėsi į DGK dėl neteisėto atleidimo. 2018 m. gegužės 7 d. sprendimais DGK pripažino neteisėtu šių darbuotojų atleidimą iš darbo ir priteisė iš atsakovės A. S. 1212,12 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką ir netesybas po 28,86 Eur, A. Š. - 1140,02 Eur VDU ir netesybas po 27,14 Eur, N. A. - 1187,34 Eur VDU ir netesybas po 28,27 Eur, V. L. - 1158,78 Eur VDU ir netesybas po 27,59 Eur, netesybas skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi laikinai sustabdyta atsakovės vadovės ir įgalioto asmens R. T. teisė užsiimti bankroto administratoriaus veikla. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi atsakovė atstatydinta iš BUAB „Laugina“ bankroto administratorės pareigų, paskiriant naujuoju bankroto administratoriumi V. R.. Pirmosios instancijos teismas nustatė teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų pagrindu, kad V. R. mirė (duomenys neskelbtini).
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartyje Nr. e3K-3-11-313/2022 pasisakyta, jog BUAB „Laugina“ darbuotojai buvo atleisti iš darbo, kai bankrutuojančio trečiojo asmens vadovo funkcijas vykdė UAB „BankromaX“; DGK sprendimais konstatuoti neteisėti veiksmai ir žalos padarymo faktas, sprendimus dėl darbuotojų atleidimo iš darbo priėmė atsakovė, todėl būtent dėl jos neteisėtų veiksmų buvo atleisti iš darbo darbuotojai ir jiems iš trečiojo asmens buvo priteistos atitinkamos išmokos; yra pagrindas konstatuoti žalos padarymo trečiajam asmeniui faktą ir pripažinti atsakinga už padarytą žalą buvusią bankroto administratorę atsakovę UAB „BankromaX“. Kasacinio teismo nustatyta, kad trečiasis asmuo atsiskaitė su darbuotojais tik 2019 m., iš viso sumokėdamas jiems 32 886,98 Eur, didžiąją dalį šios sumos sudarė VDU už delsimą laiku atsiskaityti su darbuotojais; tai yra faktinė bendrovės patirta žala; tuo metu, kai turėjo būti vykdomi DGK sprendimai, atsakovė nebuvo trečiojo asmens bankroto administratorė ir neturėjo įgaliojimų veikti trečiojo asmens vardu bei interesais. Pirmosios instancijos teismas kasacinio teismo nutarties pagrindu konstatavo atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo bendrovei faktus.
10. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio ir žalos dydžio, įvertino tai, kad Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartyje konstatuota, jog DGK sprendimuose nebuvo nurodyta tiksli BUAB „Laugina“ neteisėtai atleistiems darbuotojams mokėtina suma, ši suma priklausė nuo momento, kada Bendrovė atsiskaitys su jais; kad atsakovė atstatydinta iš BUAB „Laugina“ bankroto administratorės pareigų 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi; kad naujai paskirtas bankroto administratorius V. R. siuntė el. laišką bendrovės kreditorei UAB „Kontmena“, nurodydamas, jog darbuotojams palūkanų skaičiavimas truko visą DGK sprendimuose nurodytą laikotarpį (252 darbo dienas), darbuotojams išmokėta bendra 15 486,98 Eur suma, bendrai neišmokėtos sumos likutis – 17 400 Eur; kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-674-798/2021, konstatavo, jog BUAB „Laugina“ vykdė DGK sprendimus pagal išgales ir sumokėjo dalį išmokų apeliantui V. L., DGK sprendimas buvo priimtas po BUAB „Laugina“ bankroto bylos iškėlimo ir Bendrovė turėjo specialų statusą, apeliantas pareiškime pripažino, kad jam buvo žinoma apie sunkią BUAB „Laugina“ finansinę padėtį ir jį tenkino situacija, kai buvusi darbdavė mokėjo mokėjimus pagal DGK sprendimą dalimis; kad esminę reikšmę toje byloje turėjo tai, jog egzistavo objektyvios priežastys, dėl kurių BUAB „Laugina“ neįvykdė viso DGK sprendimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas nurodė minėtoje nutartyje, jog BUAB „Laugina“, atstovaujama nemokumo administratoriaus V. R., nuomojo UAB „Kontmena“ savo turtą, dėl nuomos sutarties vykdymo tarp šalių išspręstas teisminis ginčas, priteisiant iš UAB „Kontmena“ 60 055,42 Eur BUAB „Laugina“ naudai, tai patvirtina, jog UAB „Kontmena“ neatsiskaitydavo pagal sudarytą nuomos sutartį.
11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad yra pakankamas pagrindas išvadai, jog bankroto administratorius V. R. veikė kaip bankrutuojančios įmonės atstovas, neišeidamas už Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) apibrėžtos kompetencijos ribų, kartu su kitais bankrutuojančios įmonės valdymo organais – kreditorių susirinkimu, kreditorių komitetu. Panevėžio apygardos teismo 2022 m. spalio 20 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-280-280/2022, nurodyta, kad 2019 m. gruodžio 30 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu buvo patvirtina BUAB „Laugina“ turto pardavimo tvarka ir kaina, nutarta pardavinėti įmonės turtą atskirais turtiniais vienetais (kompleksais). Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1193-555/2020, paliktas nepakeistas kreditorių susirinkimo sprendimas dėl Bendrovės turto pardavimo tvarkos ir kainos.
12. Pasak pirmosios instancijos teismo, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie BUAB „Laugina“ specialų statusą, o bankroto administratorius negalėjo vienašališkai priimti sprendimų dėl turto pardavimo tam, kad operatyviai įvykdytų DGK sprendimus. Bendrovė neturėjo apyvartinių lėšų, todėl objektyviai negalėjo laiku įvykdyti DGK sprendimų. BUAB „Laugina“ finansinė padėtis buvo sunki, todėl pagrįsta spręsti, jog administratorius vykdė sprendimus pagal objektyvias galimybes ir išgales, ir atsakovės neteisėtai atliktais veiksmais (darbuotojų atleidimu) sukurtos pasekmės negalėjo būti operatyviai ištaisytos, laiku atsiskaitant su darbuotojais. Teismas laikė svarbia aplinkybe ir tai, kad bankroto administratorius V. R. nuomojo Bendrovės turtą, siekdamas gauti lėšų atsiskaitymams. Teismo nuomone, neatsikaitymą su darbuotojais laiku lėmė objektyvios priežastys, nenustatytas administratoriaus V. R. delsimas atsiskaityti su darbuotojais.
13. Pasisakydamas dėl atsakovės atsakomybės pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jai buvo patikėtos su Bendrovės valdymu susijusios funkcijos, todėl atsakovė turėjo pareigą veikti išimtinai Bendrovės interesais, dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad Bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. DGK sprendimai patvirtina, kad atsakovė atleido Bendrovės darbuotojus 2018 m. kovo 5 d. įsakymais, pažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl to atleidimas buvo pripažintas neteisėtu ir darbuotojams buvo priteistos atitinkamas sumos. DGK sprendimuose konstatuota, kad atsakovė nutraukdama darbo sutartis su darbuotojais pažeidė DK 57 straipsnio 7 dalies reikalavimus ir toks pažeidimas sudarė savarankišką pagrindą pripažinti neteisėtu atleidimą. Pasak pirmosios instancijos teismo, tokio pobūdžio duomenys patvirtina, kad atsakovė, priimdama įsakymus dėl darbuotojų atleidimo, atliko neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius Bendrovės turtines teises; atsakovės veiksmų neteisėtumas konstatuotas ir kasacinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartyje.
14. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės bankroto administratorės pareigų vykdymą, nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartyje nustatytos aplinkybės, susijusios su atsakovės pasamdytų dalies darbuotojų atleidimu, atlyginimo mokėjimu BUAB „Laugina“ vardu septyniems sargams, kurie turėjo saugoti keletą nekilnojamojo turto objektų, kai tai galėjo padaryti UAB „Kėdainių skydas“ už 420 Eur mėnesinį mokestį, o vėliau tą ir darė saugos tarnyba G4S už 641,30 Eur mėnesinį mokestį, suponuoja išvadą, kad atsakovė neveikė išimtinai Bendrovės interesais, bet nepagrįstai didino nemokios Bendrovės išlaidas.
15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog žalos dydį lėmusią situaciją sukūrė atsakovės elgesys. Atsakovė, būdama patyrusia bankroto administratore, veikė nerūpestingai ir neatidžiai, pažeisdama bankroto procedūros ir DK normas. Todėl atsakovei tenka tokio elgesio rizika ir dėl to kilusios pasekmės, bet ne po atsakovės atstatydinimo paskirtam administratoriui V. R.. Kasacinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutarties pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendrovė sumokėjo darbuotojams 32 886,98 Eur pagal DGK sprendimus, tai yra Bendrovės žala. Bendrovė liko skolinga darbuotojams 772,38 Eur, kuriuos privalės atlyginti ateityje. Todėl teismas sprendė, jog Bendrovės žalos dydis yra 33 659,36 Eur.
16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kasacinio teismo 2022 m. vasario 9 d. ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų yra analogiškos su šioje nagrinėjamoje byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
17. Atsakovė UAB „BankromaX“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą atmesti ieškovo ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė nepagrįstą išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-674-798/2021, yra konstatuota, jog specialus Bendrovės statusas (nemokumas), sunki finansinė padėtis ir objektyvios priežastys nulėmė tai, kad nemokumo administratorius V. R. laiku neįvykdė DGK sprendimų. Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis nagrinėtos bylos aplinkybių kontekste neturi nei prejudicinės, nei įrodomosios galios. Todėl priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pagrindo vadovautis minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti priežastis, lėmusias DGK sprendimų vykdymo vėlavimą, dėl kurio Bendrovei kilusi žala galbūt padidėjo 27 416,34 Eur netesybų suma, bei tai, kokią įtaką tam turėjo tuometinio nemokumo administratoriaus V. R. veiksmai. Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-674-798/2021 buvo vertinamas kitas šiai bylai neaktualus laikotarpis, o specialaus Bendrovės teisinio statuso reikšmė buvo konstatuota išimtinai vertinant pagrindo skirti baudą buvimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribodamas įrodomosios reikšmės neturinčios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties interpretavimu, neatskleidė, nenustatė ir neįvertino esminių ginčo aplinkybių.
17.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad buvęs Bendrovės nemokumo administratorius V. R. nėra atsakingas dėl jai kilusios žalos. Bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakingu už Bendrovei padarytą 32 886,98 Eur dydžio žalą galėtų būti tik nemokumo administratorius V. R., kuris pradėjo vykdyti Bendrovės bankroto procesą po to, kai atsakovė buvo atstatydinta. Būtent V. R., suvokdamas, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartis atstatydinti atsakovę iš Bendrovės nemokumo administratorės pareigų vykdytina skubiai, turėjo pareigą nedelsdamas imtis veiksmų vykdyti Bendrovės bankroto administratoriaus funkcijas, tarp jų – imtis priemonių išvengti 32 886,98 Eur dydžio žalos atsiradimo. Nepaisydamas to V. R. neatliko veiksmų, kad DGK sprendimais priteistos sumos nedidėtų ir būtų apsaugoti Bendrovės kreditorių interesai. Atsižvelgiant į tai, jog DGK sprendimais buvo priteistos išmokos už kiekvieną darbo dieną, pagrįsta teigti, kad būtent dėl naujojo administratoriaus neveikimo atsirado Bendrovės pareiga sumokėti darbuotojams ne 5470,64 Eur dydžio sumą, bet ir 27 416,34 Eur netesybas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad V. R., vykdydamas savo pareigas ir siekdamas išvengti Bendrovei kilsiančios žalos, būtų inicijavęs kreditorių susirinkimo šaukimą tam, kad būtų priimti sprendimai bankrutuojančiai Bendrovei ir jos kreditoriams reikšmingais klausimais.
17.3. Pirmosios instancijos teismas padarė skundžiamame sprendime įrodymais nepagrįstą išvadą, kad Bendrovė neturėjo apyvartinių lėšų, todėl objektyviai negalėjo laiku įvykdyti DGK sprendimų. Bylos medžiagos duomenys neleidžia konstatuoti, kad DGK sprendimų įsiteisėjimo metu Bendrovė neturėjo apyvartinių lėšų, iš kurių būtų galėjusi atsiskaityti su darbuotojais laiku. Bendrovei turint turto, iš kurio galėjo būti įvykdyti DGK sprendimai, V. R. privalėjo vykdyti šiuos sprendimus laiku, išvengdamas žalos Bendrovei kilimo. Bendrovė turėjo daugiau, nei pakankamai turto. Įsiteisėjusiame ir prejudicinę galią turinčiame Panevėžio apygardos teismo 2022 m. spalio 20 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-280-280/2022, konstatuota, kad Bendrovė turėjo pakankamai turto darbuotojų reikalavimams patenkinti. Įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-238-567/2023, konstatuota, kad Bendrovė yra didelė įmonė, vykdžiusi ūkinę komercinę veiklą bankroto proceso metu, turėjo darbuotojų, jai bankroto bylos iškėlimo metu priklausė daug nekilnojamojo turto, esančio ne vienoje savivaldybėje, taip pat įvairaus kilnojamojo turto. Įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-674-798/2021, taip pat nustatyta, kad Bendrovė turi apie 30 nekilnojamojo turto objektų.
17.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė skundžiamame sprendime, kad ieškovas įrodė visas sąlygas atsakovės deliktinei atsakomybei kilti. Teismas padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad būtent atsakovės veiksmai tiesiogiai nulėmė Bendrovei galbūt kilusią 32 886,98 Eur žalą, todėl egzistuoja tiesioginis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir prašomos atlyginti žalos dydžio. Bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės veiksmai negalėjo sukelti ir nesukėlė 32 886,98 Eur dydžio žalos, nes ji, nebūdama Bendrovės nemokumo administratore, neturėdama įgaliojimų ir teisės veikti Bendrovės vardu bei interesais, neturėjo galimybės šios vardu teikti skundų dėl DGK sprendimų, spręsti dėl taikaus ginčo sprendimo, operatyviai atsiskaityti su darbuotojais ar imtis kitų priemonių tam, kad būtų išvengta 32 886,98 Eur dydžio žalos atsiradimo. Įvertinus tai, kad DGK sprendimų pagrindu Bendrovei kilusi 32 886,98 Eur dydžio žala nesusijusi su atsakovės veiksmais, darytina išvada, jog tarp ieškovo reikalaujamos atlyginti žalos ir atsakovės veiksmų nėra priežastinio ryšio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prejudicinę galią turinčioje 2022 m. vasario 9 d. nutartyje Nr. e3K-3-11-313/2022 konstatavo, kad tuo metu, kai turėjo būti vykdomi DGK sprendimai, atsakovė nebuvo Bendrovės bankroto administratorė ir neturėjo įgaliojimų veikti šios vardu ir interesais.
17.5. Atsakovės veiksmais nebuvo padaryta žala ir atleistiems Bendrovės darbuotojams, kadangi jiems buvo išmokėtos didesnės sumos, nei tos, kurios būtų buvusios išmokėtos atleidžiant juos DK 57 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Iš byloje pateiktų skaičiavimų matyti, kad atsakovė išmokėjo darbuotojams 11 215,42 Eur išeitinių išmokų sumą, o atleidžiant juos pagal DK 57 straipsnio 7 dalį būtų išmokėta 1773,20 Eur mažesnė išeitinės išmokos suma, t. y. 9442,22 Eur. Todėl pripažinus, jog egzistuoja atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, jos padaryta žala Bendrovei galėtų būti įvertinta ne didesne kaip 1773,20 Eur suma (skirtumu tarp darbuotojams išmokėtos sumos 2018 m. kovą ir tos sumos, kuri būtų išmokėta darbuotojams, jei jie būtų atleisti DK 57 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir terminais).
17.6. Teismas skundžiamu sprendimu konstatuodamas, kad žalos dydis yra 33 659,36 Eur ir nuspręsdamas priteisti tokio dydžio žalos atlyginimo sumą, neįvertino to, kad prejudicinę ir res judicata galią turinčioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartyje buvo nustatyta aplinkybė, jog Bendrovei padarytos žalos dydis yra 32 886,98 Eur. Teismui nusprendus tenkinti ieškinio reikalavimą dėl 33 659,36 Eur žalos atlyginimo priteisimo, iš atsakovės taip pat buvo priteista neįrodyta būsima 772,38 Eur dydžio žala. Skundžiamu sprendimu teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nuspręsdamas priteisti ieškinyje nurodytą žalos atlyginimo sumą tuo pagrindu, jog atsakovė nepaneigė ieškovo nurodyto žalos dydžio. Pareiga įrodyti civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (tarp jų – reikalaujamos atlyginti žalos dydį) tenka reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškiančiam asmeniui, t. y. ieškovui, kuris neįvykdė šios pareigos.
17.7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Bylos nagrinėjimas buvo neatsiejamai susijęs su V. R. teisėmis ir pareigomis, nes skundžiamame sprendime teismas atliko detalų V. R. veiksmų vertinimą, konstatuodamas šio asmens atsakomybės laipsnį dėl kilusios situacijos. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar yra V. R. procesinių teisių perėmėjų, o jiems esant – įtraukti šiuos asmenis į bylą trečiųjų asmenų teisėmis. Teismas, neįsitikinęs tuo, skundžiamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų byloje dalyvauti asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Dėl to skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui.
18. Ieškovas E. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Apeliantės skundo argumentai yra nereikšmingi, nes kelia dvejones ir abejones samprotavimų pagrindu, nepateikiant konkrečių įrodymų ir argumentų. Šioje byloje yra svarbios aplinkybės, buvusios iki 2019 m. gegužės 8 d. – termino, iki kurio turėjo būti skaičiuojamos netesybos pagal DGK sprendimus. Todėl nereikšmingos aplinkybės, buvusios po 2019 m. gegužės 8 d., tarp jų – Bendrovės turto pardavimo aplinkybės. Atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą apie Bendrovės apyvartinių lėšų nebuvimą. Priešingai, byloje esantys įrodymai (nemokumo administratoriaus V. R. 2019 m. gruodžio 2 d. elektroninis laiškas) patvirtina minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą.
18.2. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad bankroto administratoriaus V. R. veiksmai vykdant DGK sprendimus įvertinti ir bankroto bylą nagrinėjančio Kauno apygardos teismo, ir Lietuvos apeliacinio teismo. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad dėl Bendrovei kilusios žalos, susijusios su DGK sprendimų nevykdymu, atsakingas V. R.. Duomenys apie neteisėtus atsakovės veiksmus iššvaistant Bendrovės lėšas sudaro pagrindą išvadai, kad V. R., veikdamas Bendrovės vardu, negalėjo įvykdyti DGK sprendimų būtent dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.
18.3. Apeliacinio skundo argumentas dėl Bendrovės turtinės žalos dydžio atmestinas, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo ir pasisakė dėl šios aplinkybės, atmesdamas analogiškus atsakovės argumentus 2022 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-313/2022.
18.4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo visų atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą. Atsakovės deliktinė atsakomybė dėl Bendrovei kilusios žalos konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartyje Nr. e3K-3-11-313/2022. Atsakovės neteisėti veiksmai (darbuotojų atleidimas be įspėjimo) ir turtinė žala, atsiradusi dėl neteisėto darbuotojų atleidimo bei naujos saugos bendrovės samdymo, susijusi priežastiniu ryšiu. Apeliantė teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo prejudicinę galią turinčia kasacinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartimi, pati ignoruoja minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje padarytas išvadas dėl jos neteisėtų veiksmų ir žalos dydžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo 32 886,98 Eur žalą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. DGK sprendimais priteista 5470,64 Eur VDU ir 28 188,72 Eur palūkanų, iš viso – 33 659,36 Eur. Bendrovė išmokėjo 32 886,98 Eur VDU bei palūkanų ir liko skolinga 772,38 Eur sumą, kuri vertintina kaip būsima jos žala. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nepriteisti ir 772,38 Eur.
18.5. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog yra absoliutus teismo spendimo panaikinimo pagrindas – nusprendimas dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų. Viso proceso metu atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad byloje priimtas procesinis sprendimas galėtų turėti reikšmės V. R. materialioms teisėms ir pareigoms. Byloje buvo reikšmingos aplinkybės, buvusios iki 2019 m. gegužės 8 d., o Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė neteisėtų V. R. veiksmų po dviejų metų, t. y. 2021 m.
19. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nepateikė atsiliepimų į apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
21. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimo priteisti iš atsakovės UAB „BankromaX“ trečiojo asmens BUAB „Laugina“ naudai žalos atlyginimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių
22. Nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi LUAB „Laugina“ buvo iškelta bankroto byla, o atsakovė UAB „BankromaX“ buvo paskirta bankroto administratore. Nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. atsakovė kaip LUAB „Laugina“ atstovė įdarbino 7 darbuotojus (sargus) saugoti Bendrovės turtą. 2018 m. kovo 5 d. priimtais įsakymais atsakovė, veikdama Bendrovės vardu, nutraukė darbo sutartis su minėtais darbuotojais. Dalis atleistų Bendrovės darbuotojų (A. S., A. Š., N. A., V. L.) kreipėsi į DGK dėl neteisėto atleidimo.
23. DGK 2018 m. gegužės 7 d. sprendimais nurodytų darbuotojų atleidimas pripažintas neteisėtu, panaikinant atsakovės priimtus 2018 m. kovo 5 d. įsakymus dėl A. S., A. Š., N. A. ir V. L. atleidimo. 2018 m. gegužės 7 d. DGK sprendimais taip pat priteista A. S. 1212,12 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką ir po 28,86 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; A. Š. – 1140,02 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką ir po 27,14 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; N. A. 1187,34 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką ir po 28,27 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; V. L. – 1931,16 Eur VDU už priverstinės pravaikštos laiką ir po 45,98 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.
24. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-350-555/2018 atsakovė buvo atstatydinta iš Bendrovės bankroto administratorės pareigų, paskiriant naujuoju bankroto administratoriumi V. R.. Teismo nutartyje nurodyta, kad teisme buvo gauta informacija, kelianti abejonių dėl galimybės bankroto administratorei UAB „BanromaX“ toliau tinkamai vykdyti savo pareigas, išlaikyti jai suteiktą pasitikėjimą, užtikrinti visų kreditorių interesų pusiausvyrą bei bankroto procedūrų vykdymo sklandumą ir skaidrumą. Ši informacija – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. gegužės 11 d. raštas, kuriame nurodyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi nuspręsta laikinai sustabdyti teisę atsakovės atstovei R. T. užsiimti bankroto administratoriaus ar įgalioto asmens vykdyti šias pareigas veikla. Kartu su raštu pateikta ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutartis, iš kurios turinio nustatyta, kad R. T. atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pareiškus įtarimus dėl BK 226 straipsnio 4 dalyje ir 225 straipsnio 3 dalyje numatytų veikų atlikimo. Ta pačia nutartimi nutarta R. T. laikinai nušalinti nuo pareigų, susijusių su atstovavimu UAB „Rožių slėnis“, šiai įmonei vykdant bankrutavusios UAB „Marijampolės jojimo centras“ bankroto administratorės funkcijas, taip pat nutarta laikinai sustabdyti jos teisę užsiimti bankroto administratoriaus, ar įgalioto asmens vykdyti šias pareigas, veikla. Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti ir paties juridinio asmens UAB „BankromaX“ kaip bankroto administratoriaus patikimumu toliau vykdant bankrutuojančios UAB „Laugina“ bankroto administravimo procedūras.
25. 2019 m. gruodžio 2 d. el. laišku bankroto administratorius V. R. informavo Bendrovės kreditorę UAB „Kontmena“ apie 2018 m. gegužės 7 d. priimtus DGK sprendimus, nurodydamas, kad su neteisėtai atleistais darbuotojais Bendrovė pilnai neatsiskaitė ir negali atsiskaityti, atsiskaito pagal galimybes, o palūkanų skaičiavimas truko DGK sprendimuose nurodytą laikotarpį (vienerius metus / 252 darbo dienas). El. laiške bankroto administratorius detaliai nurodė neteisėtai atleistiems darbuotojams išmokėtas sumas (15 486,98 Eur) bei neišmokėtų sumų likučius (17 400 Eur) (bendra suma – 32 886,98 Eur).
26. Trečiojo asmens LUAB „Laugina“ kreditoriui-buvusiam darbuotojui V. L. kreipusis į Kauno apygardos teismą dėl baudos skyrimo nemokumo administratoriui V. R. už DGK sprendimo nevykdymą, Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi atmetė minėto kreditoriaus prašymą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis buvo palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-674-798/2021, V. L. apskundus minėtą Kauno apygardos teismo nutartį.
27. Lietuvos apeliacinis teismas, atmesdamas V. L. atskirąjį skundą, nurodė, kad nutarties priėmimo metu apeliantui turėjo būti išmokėta 13 518,12 Eur, tačiau LUAB „Laugina“ sumokėjo tik dalį šios sumos, liko skolinga 5406,66 Eur; BUAB „Laugina“ bankroto bylos metu sumokėjo apeliantui pagal priimtą DGK sprendimą iš viso 8111,46 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas priežastis, dėl kurių atsakovė nepilnai įvykdė pareigą atsiskaityti su pareiškėju pagal DGK sprendimą, nurodė, kad DGK sprendimas buvo priimtas po BUAB „Laugina“ bankroto bylos iškėlimo. Tokiu būdu BUAB „Laugina“ turėjo specialų statusą, todėl baudos skyrimas jai šiomis sąlygomis būtų nesuderinamas su vienu pagrindinių nemokumo proceso tikslų – kuo didesne apimtimi tenkinti visų kreditorių reikalavimus. Apeliantas pripažino, kad jam buvo žinoma apie sunkią BUAB „Laugina“ finansinę padėtį. Todėl darytina išvada, kad apeliantą tenkino situacija, kai buvęs darbdavys mokėjo mokėjimus pagal DGK sprendimą dalimis, t. y. pagal objektyvias galimybes. Iš 2018 m. gegužės 30 d. nuomos sutarties su priedais matyti, kad LUAB „Laugina“, tuo metu atstovaujama nemokumo administratoriaus V. R., išnuomojo UAB „Kontmena“ Bendrovės nuosavybės teise priklausantį ir valdomą turtą, tačiau dėl nurodytos nuomos sutarties tinkamo vykdymo ir ja išnuomoto turto yra kilęs teisminis ginčas, nemokumo administratoriui nurodant, kad kreditorė UAB „Kontmena“ nemoka nuomos mokesčio pagal minėtą turto nuomos sutartį, o kreditorė įrodinėja, kad pagal nuomos sutartį jai buvo perduotas ne visas išnuomotas turtas (civilinė byla Nr. e2-672-343/2021). Ši byla yra išnagrinėta ir iš UAB „Kontmena“ priteista 60 055,42 Eur suma BUAB „Laugina“ naudai. Tai patvirtina, kad UAB „Kontmena“ neatsiskaitinėjo pagal sudarytą nuomos sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad nurodytoje byloje esminę reikšmę turi tai, jog egzistavo objektyvios priežastys, kodėl BUAB „Laugina“ neįvykdė iki galo DGK sprendimo apeliantui V. L.. Lietuvos apeliacinis teismas, konstatuodamas, kad yra objektyvios priežastys dėl to, jog bankrutavusi bendrovė nėra iki šiol iki galo įvykdžiusi DGK sprendimų, taip pat nustatė, kad BUAB „Laugina“ vyksta nuolatiniai teisminiai ginčai ir dėl administravimo išlaidų pagrįstumo, patvirtinimo bei apmokėjimo.
28. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu buvo patenkintas iš dalies ieškovių UAB „Kontmena“ ir UAB „Krašto projektai ir partneriai“ netiesioginis ieškinys, priteisiant Bendrovei iš atsakovės UAB „BankromaX“ 1773,20 Eur žalos (susijusios su DGK sprendimų nevykdymu) atlyginimą bei procesines palūkanas. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimas pakeistas, tenkinant ieškovių netiesioginį ieškinį visiškai, t. y. priteisiant Bendrovės naudai iš atsakovės UAB „BankromaX“ 32 886,98 Eur žalos atlyginimą bei procesines palūkanas.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. vasario 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-313/2022, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Šioje nutartyje konstatuota, kad byloje nustatyta, jog trečiojo asmens BUAB „Laugina“ darbuotojai buvo atleisti iš darbo, kai bankrutuojančio trečiojo asmens vadovo funkcijas vykdė bankroto administratorė atsakovė UAB „BankromaX“. DGK sprendimais darbuotojų atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, ir jiems iš trečiojo asmens priteistas VDU už priverstinės pravaikštos laiką ir VDU už delsimą atsiskaityti, jeigu trečiasis asmuo laiku nesumokės jiems priteistų išmokų. DGK sprendimais jau yra konstatuoti neteisėti veiksmai ir žalos padarymo faktas. Kasacinio teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės dėl darbuotojų neteisėto atleidimo iš darbo, jiems priteistų kompensacijų ir bankroto administratoriaus funkcijų bankroto procese suponuoja pagrindą konstatuoti žalos padarymo trečiajam asmeniui faktą ir pripažinti atsakinga už padarytą žalą buvusią trečiojo asmens bankroto administratorę – atsakovę UAB „BankromaX“.
30. Kasacinis teismas, įvertinęs minėtoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad tuo metu, kai turėjo būti vykdomi DGK sprendimai, atsakovė UAB „BankromaX“ nebuvo Bendrovės bankroto administratorė ir neturėjo įgaliojimų veikti šios Bendrovės vardu ir interesais. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių trečiasis asmuo delsė atsiskaityti su darbuotojais, bei subjektas, atsakingas už žalos padidėjimą iki 32 886,98 Eur. Pasak kasacinio teismo, nenustačius šių aplinkybių, nėra pagrindo išvadai, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir būtent tokio dydžio žalos, kokia yra išmokėta darbuotojams. Kasacinis teismas taip pat pasisakė, kad trečiajam asmeniui priteista 1773,20 Eur suma neatspindi tikrojo bankrutuojančiai įmonei padaryto žalos dydžio, nes Bendrovė sumokėjo darbuotojams 32 886,98 Eur. Ieškovės laikė šią sumą trečiajam asmeniui padaryta žala ir, nenustačius visų aplinkybių, lėmusių tokios žalos atsiradimą, nebus nustatytas tikrasis žalos dydis ir taip bus pažeistas visiško žalos atlyginimo principas.
31. Panevėžio apygardos teismas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu, 2022 m. spalio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-280-280/2022, atmetė ieškovių UAB „Kontmena“ ir UAB „Krašto projektai ir partneriai“ netiesioginį ieškinį. Teismas, atsižvelgdamas į bankroto bylos metu patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų, administravimo išlaidų dydį, sprendė, kad labiau tikėtina, jog skolininkė BUAB „Laugina“ turi pakankamai turto ieškovių reikalavimams patenkinti, ir padarė išvadą, kad nenustatytos būtinosios sąlygos ieškovėms pareikšti netiesioginį ieškinį. Ieškinys buvo atmestas kaip neatitinkantis CK 6.68 straipsnyje nustatytų būtinųjų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų.
32. Apeliantei teigiant, kad šioje byloje skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo – nusprendimo dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų – visų pirma pasisakytina dėl šio apeliacinio skundo argumento.
Dėl trečiojo asmens LUAB „Laugina“ buvusio bankroto administratoriaus V. R. teisių perėmėjų neįtraukimo į bylą
33. Byloje kilo ginčas dėl subjekto, atsakingo už Bendrovės 33 659,36 Eur dydžio žalą, atsiradusią ir tuo metu, kai jos bankroto administratoriumi buvo paskirtas V. R., miręs (duomenys neskelbtini) Teisėjų kolegijai susipažinus su nagrinėjamos bylos medžiaga, nustatyta, kad V. R. niekada nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyviu, todėl CPK 48 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y. 2025 m. vasario 6 d. teismo posėdyje, atsakovės atstovas prašė teismo įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, Bendrovės nemokumo administratorių V. R.. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės prašymą, konstatavęs, kad V. R. turimais duomenimis yra miręs, o atsakovės prašymas dėl šio asmens įtraukimo į bylą pateiktas ne laiku.
34. Apeliantės nuomone, susiklosčius pirmiau nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva nustatyti mirusio V. R. teisių perėmėjus ir įtraukti juos į bylos nagrinėjimą, nes priimtame sprendime pasisakė dėl mirusio Bendrovės bankroto administratoriaus pareigų vykdymo.
35. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 straipsnio 2 punktu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
36. Nusprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-403/2024, 35 punktas).
37. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų, kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos (palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-686/2017, 14 punktas).
38. Paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). CK 5.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų nustatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Taigi, kaip matyti, be palikėjo teisių (reikalavimų), taip pat yra paveldimos ir palikėjo prievolės (pareigos), tačiau ne visos, o tik tos, kurios nėra neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu.
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog CK 6.263 straipsnyje yra įtvirtintas deliktinės civilinės atsakomybės atvejis, į tai, kad prievolė atlyginti žalą nėra neatsiejamai susijusi su asmeniu, sprendžia, jog prievolė atlyginti bankrutuojančios / bankrutavusios bendrovės žalą, atsiradusią dėl neteisėtų bankroto administratoriaus veiksmų, pagal savo pobūdį ir prigimtį yra paveldima. Todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje buvo pagrindas svarstyti klausimą dėl mirusio bankroto administratoriaus V. R. teisių perėmėjų įtraukimo į bylą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, statusu. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu teigė, jog būtent V. R. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsirado Bendrovės žala. Pirmosios instancijos teismas tyrė aplinkybes dėl galimos V. R. atsakomybės už Bendrovei kilusią žalą bei pasisakė dėl to, ar jis tinkamai atliko savo kaip bankroto administratoriaus pareigas.
40. Visgi nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Šiuo atveju reikšminga tai, kad paveldėjimo teisinių santykių materialusis teisinis reguliavimas nustato specialią tvarką kreditoriaus reikalavimui pareikšti, kad palikėjo prievolė (pareiga atlyginti žalą) pereitų įpėdiniams (CK 5.63 straipsnis).
41. CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar jau suėjo jų patenkinimo terminai. Teismas gali atnaujinti CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis).
42. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia (be kita ko), nustatytas įpėdinių interesams apsaugoti, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016 17 punktą).
43. Kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šį terminą, praranda galimybę įgyvendinti savo reikalavimo teises palikimą priėmusiems įpėdiniams, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016 18 punktą).
44. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad Bendrovės buvusio bankroto administratoriaus V. R. palikimas atsirado (duomenys neskelbtini) (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų, kad iki 2025 m. vasario 6 d. atsakovės prašymo įtraukti V. R. į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo 2025 m. vasario 25 d. V. R. / jo teisių perėmėjams buvo reiškiami reikalavimai dėl Bendrovės 33 659,36 Eur žalos atlyginimo.
45. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pasakyta pirmiau, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą neįtraukdamas Bendrovės buvusio nemokumo administratoriaus V. R. teisių perėmėjų, nepriėmė sprendimo dėl jų teisių ir pareigų. V. R. teisių perėmėjų teisės ir pareigos nebuvo ir negalėjo būti paveiktos šioje byloje priimtu sprendimu. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą (teismui nusprendus dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų).
46. Teisėjų kolegija nenustatė kitų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1, 3-7 punktai). Todėl toliau, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pasisakoma dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, konstatuojant aplinkybes, susijusias su Bendrovės turtine padėtimi laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 7 d. (DGK sprendimų priėmimo) iki 2019 m. gegužės 8 d. (kompensacijos skaičiavimo pabaigos).
Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatant subjektą atsakingą už LUAB „Laugina“ turtinę žalą
47. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus dėl atsakingų už trečiojo asmens turtinę žalą subjektų, neturėjo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartyje Nr. e2-674-798/2021 padarytomis išvadomis. Pasak apeliantės, byloje nebuvo įrodymų apie konstatuotą pirmosios instancijos teismo Bendrovės apyvartinių lėšų trūkumą po 2018 m. gegužės 7 d. DGK sprendimų priėmimo.
48. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-781/2025, 20 punktas).
49. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas; 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-421/2024, 52 punktas).
50. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-943/2024, 44 punktas).
51. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
52. Tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais šioje byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-403/2023, 28 punktas).
53. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo priteisimo Bendrovei, reikšmingas laikotarpis nuo DGK sprendimų priėmimo (2018 m. gegužės 7 d.) iki DGK sprendime priteistos kompensacijos už priverstinę pravaikštą skaičiavimo pabaigos (2019 m. gegužės 8 d.). Teisėjų kolegija daro tokią išvadą, įvertinusi tai, kad darbuotojams pagal DGK sprendimus mokėtinų kompensacijų dydžiai priklausė nuo Bendrovės atsiskaitymo su jais nurodytu laikotarpiu. Nustačius, kad nuo 2018 m. gegužės 24 d. Bendrovės bankroto administratoriumi buvo paskirtas V. R., darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo ir tyrė ir po atsakovės paskirto bankroto administratoriaus V. R. veiksmus, siekdamas nustatyti Bendrovės nuostolių padidėjimo priežastis.
54. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartyje nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės šios bylos nagrinėjimui, nes toje byloje nedalyvavo šios bylos šalys (tarp jų – atsakovė UAB „Bankromax“), tos bylos nagrinėjimo dalykas (reikalavimas) buvo kitoks (skirti baudą bankroto administratoriui V. R.). Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis kaip vienu iš rašytinių įrodymų, susijusių su bankroto administratoriaus V. R. veiksmais (žr. šios nutarties 53 punktą). Nors atsakovė nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-674-798/2021 buvo vertinamas šiai bylai neaktualus laikotarpis, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju reikšminga tai, jog minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje buvo tiriami bankroto administratoriaus V. R. veiksmai šiam siekiant įvykdyti vieną iš šioje byloje minėtų DGK sprendimų. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl bankroto administratoriaus V. R. galimybės įvykdyti Bendrovės vardu vieną iš DGK sprendimų dėl kompensacijos neteisėtai atleistam darbuotojui priteisimo, vertino skundžiamą nutartį priėmusio teismo išvadas ir byloje esančius įrodymus / duomenis, susijusius su Bendrovės kaip bankrutuojančios įmonės statusu bei turtine padėtimi, neišskirdamas konkrečių bankroto proceso laikotarpių po 2018 m. gegužės 7 d. DGK sprendimo priėmimo. Todėl darytina išvada, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2021 m. gegužės 18 d. nutartį, iš dalies pasisakė ir dėl bankroto administratoriaus V. R. veiksmų vykdant visus DGK sprendimus. Dėl to šioje byloje skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi kaip rašytiniu įrodymu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
55. Apeliantė teigdama, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog po 2018 m. gegužės 7 d. DGK sprendimų priėmimo Bendrovė neturėjo apyvartinių lėšų, nepateikė į bylą įrodymų, kad trečiasis asmuo LUAB „Laugina“ visgi turėjo pakankamai lėšų DGK sprendimams įvykdyti. Šiuo atveju svarbu tai, kad atsakovei kaip buvusiai trečiojo asmens bankroto administratorei turėjo būti gerai žinoma Bendrovės turtinė padėtis atsakovės įgaliojimų pabaigoje, t. y. 2018 m. gegužės 24 d. Nors ieškinio padavimo metu atsakovė jau nebuvo Bendrovės bankroto administratorė ir neturėjo galimybės pateikti į bylą trečiojo asmens finansinės atskaitomybės dokumentų, patvirtinančių apyvartinių lėšų buvimą, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė galėjo teikti teismui prašymą išreikalauti konkrečius įrodymus (pvz. tam tikrus Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus), patvirtinančius, kad LUAB „Laugina“ turėjo pakankamai apyvartinių lėšų DGK sprendimams dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką įvykdyti, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų dėl bankrutuojančios bendrovės lėšų naudojimo (CPK 199 straipsnis).
56. Tai, kad Bendrovė turėjo pakankamai nekilnojamojo turto, kurį realizavus galėtų būti įvykdyti DGK sprendimai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad 2018 m. gegužės 8 d. – 2019 m. gegužės 9 d. laikotarpiu nebuvo pakankamai apyvartinių lėšų Bendrovėje visiems DGK sprendimams įvykdyti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2019-2020 m. tarp Bendrovės kreditorių vyko teisminiai ginčai dėl turto pardavimo tvarkos. Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad bankroto administratorius V. R. ėmėsi veiksmų apyvartinėms lėšoms gauti, išnuomodamas vienai iš trečiojo asmens kreditorių Bendrovės nekilnojamojo turto objektus, kad nuomininkei nemokant nuomos mokesčio, buvo kreiptasi į teismą ir nuomos mokesčio skola buvo priteista.
57. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą apie nemokumo administratoriaus V. R. galimybę kuo skubiau įvykdyti Bendrovės vardu DGK sprendimus, įvertinęs byloje esančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartį, LITEKO duomenis apie nuomos mokesčio skolos priteisimą Bendrovei, 2019 m. gruodžio 2 d. V. R. elektroninį laišką) ir jų pagrindų nustatytų faktinių aplinkybių visumą (specifinį bankrutuojančios bendrovės statusą, nekilnojamojo turto nuomininkės neatsiskaitymą su Bendrove, Bendrovės kreditorių ginčus). Atsakovė, tvirtindama, kad DGK sprendimai nebuvo įvykdyti iš karto po jų priėmimo dėl V. R. kaltės, nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, neprašė teismo išreikalauti tokius įrodymus iš kitų subjektų. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovei turi kilti neigiamos pasekmės dėl jos teigiamų aplinkybių neįrodymo (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, šios nutarties 49 punktas).
58. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliantės argumentų, susijusių su V. R. pareiga šaukti kreditorių susirinkimus, kuriuose galėjo būti išspręsti kreditoriams svarbūs klausimai, nurodo, kad nenustatyta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė grindė neteisėtus V. R. veiksmus tuo, kad šis nešaukė kreditorių susirinkimų. Be to, teisėjų kolegijai susipažinus su teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis LUAB „Laugina“ bankroto byloje nustatyta, kad po atsakovės atstatydinimo Bendrovės kreditorių susirinkimai vyko 2018 m. birželio 18 d., kitas kreditorių susirinkimas – 2018 m. rugpjūčio 31 d. ir jo metu kreditoriams buvo pristatyta bankroto administratoriaus ataskaita, kurioje buvo nurodyta, jog 2018 m. gegužės 7 d. DGK priėmė keturis sprendimus dėl darbuotojų atleidimo pripažinimo neteisėtu, išieškant iš įmonės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir delspinigius už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos laikant, kad darbo sutartys nutrauktos DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Todėl negalima išvada, jog Bendrovės kreditoriai nebuvo tinkamai informuoti apie DGK sprendimus ir jų nevykdymo pasekmes, o V. R. nepagrįstai delsė įvykdyti DGK sprendimus kuo operatyviau.
59. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nustatytas aplinkybes, atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė DGK sprendimų vykdymo vėlavimo priežasčių. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė šią priežastį, konstatuodamas, kad po 2018 m. gegužės 7 d. DGK sprendimų priėmimo Bendrovėje truko apyvartinių lėšų šiems sprendimams įvykdyti. Byloje pakako duomenų išvadai, jog po 2018 m. gegužės 7 d. DGK sprendimų priėmimo Bendrovė neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų ir negalėjo atsiskaityti su savo darbuotojais iš karto po tų sprendimų priėmimo. Byloje nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Todėl pirmosios instancijos teismui pagrįstai susiformavo įsitikinimas, kad po 2018 m. gegužės 7 d. DGK sprendimų priėmimo Bendrovė negalėjo iš karto įvykdyti jų dėl objektyvių aplinkybių – apyvartinių lėšų trūkumo. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl pirmosios instancijos teismo išvados apie atsakovės UAB „Bankromax“ neteisėtų veiksmų ir trečiojo asmens LUAB „Laugina“ turėtos turtinės žalos priežastinį ryšį
60. Pasak apeliantės, skundžiamu teismo sprendimu nepagrįstai konstatuotas priežastinis ryšys tarp jos veiksmų / neveikimo ir Bendrovės 33 659,36 Eur dydžio žalos, nes: 1) atstatydinus atsakovę iš Bendrovės bankroto administratorės pareigų ji neturėjo galimybės daryti įtaką DGK sprendimų vykdymui; 2) Bendrovė sumokėjo darbuotojams 32 886,98 Eur, bet ne 33 659,36 Eur; 3) Bendrovė turi teisę tik į 1773,20 Eur galbūt buvusios žalos atlyginimą (skirtumą tarp darbuotojams išmokėtos sumos 2018 m. kovą ir tos sumos, kuri būtų išmokėta darbuotojams, jei jie būtų atleisti DK 57 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir terminais).
61. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal šį straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007).
62. Turėtos išlaidos yra žala, kurios piniginė išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe (CK 6.249 straipsnio 3 dalis).
63. Kai gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį, teismas gali įvertinti būsimą žalą, remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe, ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Ir pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalies normą, ir pagal teismų praktiką būsimos žalos dydžiui taikytinas realaus tikėtinumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-313/2024, 57 punktas). Pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl būsimų išlaidų atlyginimo priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį yra padarytos žalos pašalinimo išlaidų būtinumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 77 punktas).
64. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-313/2022 pasisakė dėl atsakovės skundo motyvų, susijusių su jos apskaičiuota 1773,20 Eur žala, nurodydamas, kad trečiajam asmeniui BUAB „Laugina“ panaikintu teismo sprendimu priteista 1773,20 Eur suma neatspindi tikrojo bankrutuojančiai įmonei padarytos žalos dydžio, nes Bendrovė sumokėjo darbuotojams 32 886,98 Eur (žr. šios nutarties 30 punktą). Apeliantė šioje byloje nenurodė naujų motyvų, grįsdama savo poziciją tuo, kad galbūt atlygintinos žalos dydis yra 1773,20 Eur. Todėl teisėjų kolegija nepasisako plačiau dėl atsakovės argumento, susijusio su jos paskaičiuotu 1773,20 Eur žalos dydžiu, kadangi šiuo klausimu jau yra pasisakęs aukščiausios instancijos teismas.
65. Bylos duomenimis, ieškovo prašomą priteisti sumą sudaro Bendrovės darbuotojams sumokėti 32 886,98 Eur bei 772,38 Eur, kuriuos Bendrovė (pasak ieškovo) privalės atlyginti ateityje, iš viso – 33 659,36 Eur.
66. Nustatyta, kad DGK sprendimais darbuotojams priteistas VDU už priverstinę pravaikštą konkrečia suma už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo dienos iki DGK sprendimų priėmimo (t. y. nuo 2023 m. kovo 5 d. iki nuo 2018 m. gegužės 7 d.) (1212,12+ 1140,02+ 1187,34+ 1931,16 = 5470,64) bei VDU už kiekvieną darbo dieną po DGK sprendimų priėmimo iki visiško jo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. gegužės 8 d.) (28,86×252 d. d.+27,14×252 d. d.+28,27×252 d. d.+ 45,98×252 d. d.=32 823 Eur). Šiuo atveju reikšminga tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad V. L. DGK priteista 1158,78 Eur VDU ir po 27,59 Eur netesybas iki 2019 m. gegužės 8 d. Kaip minėta pirmiau, teisėjų kolegija nustatė, kad V. L. DGK 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu priteista 1931,16 Eur VDU už priverstinę pravaikštą iki DGK sprendimo priėmimo ir po 45,98 Eur VDU už kiekvieną dieną iki visiško sprendimo įvykdymo, bet ne daugiau kaip už metus (žr. šios nutarties 23 punktą). Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškiniu buvo prašomą priteisti net mažesnę sumą, nei priteista 2018 m. gegužės 7 d. DGK sprendimais: vietoje 38 293,64 Eur ieškovas prašė priteisti 33 659,36 Eur, kuriuos apskaičiavo, vadovaudamasis klaidingai ieškinyje nurodyta kompensacija, mokėtina V. L. pagal DGK sprendimą už kiekvieną sprendimo nevykdymo dieną (vietoje 45,98 Eur skaičiavo 27,59 Eur per dieną iki 2019 m. gegužės 8 d.).
67. Nors kompensacija už priverstinę pravaikštą nuo DGK sprendimų priėmimo iki jų įvykdymo nebuvo nustatyta konkrečia suma, tačiau ji buvo apibrėžta pakankamai aiškiai, nustatant jos skaičiavimo laikotarpį, sumą už kiekvieną DGK sprendimo nevykdymo darbo dieną. Tai sudarė sąlygas tinkamai apskaičiuoti kompensaciją, mokėtiną darbuotojams už priverstinę pravaikštą, suėjus DGK sprendimuose numatytam kompensacijos skaičiavimo laikotarpiui (2019 m. gegužės 8 d.).
68. Apeliantė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės neginčija to, kad pagal DGK sprendimus apskaičiuota kompensacijų už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2018 m. kovo 5 d. (neteisėtų įsakymų dėl darbuotojų atleidimo priėmimo dienos) iki 2019 m. gegužės 8 d. (VDU už priverstinės pravaikštos skaičiavimo pagal DGK sprendimus pabaigos) yra ne mažesnė, nei 33 659,36 Eur. Byloje nustatyta, kad po 2019 m. gegužės 8 d. Bendrovė sumokėjo dalimis neteisėtai atleistiems darbuotojams bendrą 32 886,98 Eur sumą. Įvertinus tai, kad DGK sprendimai nebuvo įvykdyti iki 2019 m. gegužės 8 d., darytina išvada, kad Bendrovė, sumokėjusi darbuotojams 32 886,98 Eur sumą, neišvengiamai turės sumokėti pagal įsiteisėjusius DGK sprendimus ir kitą ieškinyje nurodytą sumą, t. y. 772,38 Eur (33 659,36 – 32 886,98). Todėl darytina išvada, kad nors pirmosios instancijos teismas detaliai ir neskaičiavo būsimos žalos dydžio Bendrovei, šiai laiku neatsiskaičius su darbuotojais pagal DGK sprendimus, apeliantė nepaneigė nustatytos aplinkybės, kad Bendrovės būsima žala yra ne mažesnė nei 772,38 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra likviduojama dėl bankroto bendrovė, darytina išvada, kad jos turtinė padėtis nėra gera, ir būsima 772,38 Eur žala turi būti atlygintina, kadangi jos atsiradimo tikimybė yra reali (CK 6.249 straipsnio 3 dalis, šios nutarties 64 punktas).
69. Teisėjų kolegija, priėjusi šią išvadą, nurodo, kad šiai bylai reikšmingoje kasacinio teismo nutartyje (žr. šios nutarties 29, 30 punktus) paminėta Bendrovės jau turėtos turtinės žalos suma nereiškia to, jog kasacinis teismas patvirtino galutinį Bendrovės turtinės žalos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų dydį. Kasacinio teismo nutartyje nepasisakyta dėl galimos būsimos žalos, nes tuo metu nebuvo keliamas toks klausimas. Todėl negalima daryti išvados, kad galutine įsiteisėjusia prejudicinę reikšmę turinčia teismo nutartimi nustatytas visos atsakovės neteisėtais veiksmais Bendrovei padarytos žalos dydis.
70. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija, kad ši neturi atlyginti visos Bendrovės žalos, kadangi ne dėl atsakovės veiksmų / neveikimo atsirado LUAB „Laugina“ nuostoliai, susiję su kompensacijos suma, apskaičiuota po atsakovės atstatydinimo iš Bendrovės bankroto administratorės pareigų. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad DGK sprendimais priteistos darbuotojams sumos, susijusios su atsakovės atliktais darbo teisės normų pažeidimais, šiai priėmus neteisėtus įsakymus dėl darbuotojų atleidimo dar tuo metu, kai ji buvo Bendrovės bankroto administratorė, t. y. 2018 m. kovo 5 d. Kaip minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad po atsakovės atstatydinimo iš Bendrovės bankroto administratorės pareigų, naujai paskirtas nemokumo administratorius V. R. negalėjo įvykdyti operatyviai DGK sprendimų, siekdamas išvengti kompensacijos skaičiavimo iki 2019 m. gegužės 8 d. dėl Bendrovės apyvartinių lėšų trūkumo. Byloje nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apyvartinių lėšų trūkumas nurodytu laikotarpiu galėjo atsirasti ir dėl Bendrovės turto nuomininkės atsisakymo mokėti nuomos mokestį, ir dėl buvusios bankroto administratorės neekonomiško Bendrovės lėšų naudojimo.
71. Nenustačius bankroto administratoriaus V. R. neteisėtų veiksmų nevykdant DGK sprendimų Bendrovės vardu iš karto po jų priėmimo, galima išvada, kad atsakovės neteisėti veiksmai (2018 m. kovo 5 d. įsakymai dėl darbuotojų atleidimo) buvo pakankama Bendrovės nuostolių (33 659,36 Eur) atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (CK 6.247 straipsnis). Kompensacija už laikotarpį nuo atsakovės atstatydinimo iki 2019 m. gegužės 8 d. nebūtų skaičiuojama, jei atsakovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų – būtų nepriėmusi neteisėtų 2018 m. kovo 5 d. įsakymų. Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad atsakovė buvo atstatydinta iš Bendrovės bankroto administratorės pareigų taip pat dėl savo netinkamo elgesio, kreditoriams praradus pasitikėjimą bankroto administratore (žr. šios nutarties 24 punktą). Todėl atmestinas kaip deklaratyvus ir neįrodytas atsakovės argumentas, kad jeigu ji nebūtų atstatydinta iš Bendrovės bankroto administratorės pareigų, ji galėtų išvengti DGK sprendimais priteistų sumų didėjimo.
Dėl procesinės bylos baigties
72. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pasakyta pirmiau, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos įrodymus, jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad būtent atsakovės neteisėti veiksmai (2018 m. kovo 5 d. neteisėti įsakymai dėl darbuotojų atleidimo, neekonomiškas bankrutuojančios bendrovės lėšų naudojimas) nulėmė Bendrovės turtinės žalos atsiradimą ir teisingai nustatė žalos dydį (33 659,36 Eur). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (buvusio Bendrovės bankroto administratoriaus V. R. teisėjų perėmėjų) teisių ir pareigų, todėl negalima daryti išvados, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo padarytas proceso teisės normų pažeidimas, suponuojantis absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Dėl pirmiau nustatytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo naikinti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, paliekant nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
73. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą jos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos, nes procesinis sprendimas priimtas ne jos naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas ir trečiasis asmuo nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių jų bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundą, nepriteisia iš atsakovės ieškovo ir trečiojo asmens šiame procese galbūt turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BankromaX“ apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimą.
Teisėjos Asta Jakutytė-Sungailienė
Svetlana Panina
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė