Civilinė byla Nr. 3K-3-3-1075/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04799-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gerusa“ ir trečiojo asmens R. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vivatrans“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Gerusa“ ir bendrovei „BTA Insurance Company SE“ dėl žalos atlyginimo bei pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gerusa“ ieškinį atsakovei bendrovei „BTA Insurance Company SE“ dėl draudimo išmokos priteisimo; tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Vivatrans“, R. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vežėjo civilinę atsakomybę už prarastą krovinį, draudimo sutartinius santykius, bylos nagrinėjimo ribas kasaciniame teisme ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) įtraukimą į priteisiamas bylinėjimosi išlaidas, aiškinimo bei taikymo.
2. UAB „Vivatrans“ prašė priteisti solidariai iš UAB „Gerusa“ ir „BTA Insurance Company SE“ 13 728,91 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. procesines palūkanas.
3. UAB „Vivatrans“ savo reikalavimą grindė tuo, kad krovinių pervežimo sutartimi, sudaryta su „OU Continental Cargo“, ji įsipareigojo pervežti iš Lietuvos į Rusiją krovinį. Kroviniui pervežti buvo pasitelkta vežėja UAB „Gerusa“; jai atliekant muitinės procedūras Rusijoje, paaiškėjo, kad pervežimo metu įvykdyta vagystė ir trūksta dalies krovinio, nuostolis – 13 728,91 Eur. Šio įvykio metu galiojo draudikės „BTA Insurance Company SE“ ir UAB „Gerusa“ vežėjo kelių transportu civilinės atsakomybės draudimo sutartis.
4. UAB „Gerusa“ byloje taip pat pareiškė ieškinį, kuriuo prašė vežėjo kelių transportu civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu priteisti naudos gavėjai UAB „Vivatrans“ iš „BTA Insurance Company SE“ 13 728,91 Eur draudimo išmoką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu UAB „Gerusa“ ieškinį atmetė, o UAB „Vivatrans“ ieškinį tenkino iš dalies – priteisė jai iš UAB „Gerusa“ 13 728,91 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų procesines palūkanas; kitą UAB „Vivatrans“ ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Vivatrans“ pagal krovinio vežimo sutartį su krovinio siuntėja bendrove „OU Continental Cargo“ įsipareigojo pervežti iš Lietuvos į Rusiją stalo įrankių krovinį. Nurodytam kroviniui pervežti UAB „Vivatrans“ pasamdė vežėją UAB „Gerusa“. Vežėja priėmė krovinį Lietuvoje 2014 m. lapkričio 7 d., o 2014 m. lapkričio 11 d. atliekant muitinės procedūras Rusijoje buvo nustatytas krovinio dalies trūkumas. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Rusijos ir Baltarusijos pareigūnai atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl vagystės, nes neaišku, kurioje valstybėje krovinys dingo. Krovinio vagystės vieta ir laikas nenustatytas. Nuostolis – 13 728,91 Eur.
7. Teismas, motyvuodamas sprendimą, nurodė, kad „BTA Insurance Company SE“ atsisakė išmokėti draudimo išmoką dviem pagrindais: 1) UAB „Gerusa“ nesumokėjus draudimo įmokos, šalių draudimo sutartis nuo 2014 m. liepos 15 d. buvo anuliuota; 2) įvykis nedraudžiamasis, nes nėra nustatyta krovinio praradimo vieta ir laikas, dėl to įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju pagal Vežėjo kelių transportu civilinės atsakomybės draudimo taisyklių (toliau – Draudimo taisyklės) Specialiųjų sąlygų 4.1.16 punktą. Teismo vertinimu, nustatytas faktas, kad įvykis – nedraudžiamasis, yra pakankamas ieškiniui atmesti. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, vairuotojo parodymai patvirtina faktą, kad neaišku, kurioje vietoje įvyko krovinio vagystė, tai patvirtina, kad krovinio vežėja buvo neapdairi, neatidi, saugodama jai patikėtą krovinį, dėl to privalo prisiimti atsakomybę už šio praradimą. Vairuotojas privalėjo atidžiai apžiūrėti savo vilkiką ir jame vežamą krovinį ir tik tuomet pajudėti iš poilsio vietos. Vilkiko vairuotojo argumentai, kad jis tinkamai ir rūpestingai apžiūrėjo vežamą krovinį, tačiau vagystė buvo užmaskuota taip, kad jis negalėjo pamatyti perpjauto troso, teismo neįtikino. Teismas nurodė, kad atsakovė pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasi Draudimo taisyklių Specialiųjų sąlygų 4.1.16 punktu, ir sprendė, kad tokiu atveju nereikšmingas aplinkybių konstatavimas dėl sutarties anuliavimo ieškovei laiku nesumokėjus įmokos, todėl dėl šių atsakovės argumentų nepasisakė.
8. Teismas, pasisakydamas dėl UAB „Vivatrans“ ieškinio, konstatavo, kad ieškovė, atlyginusi siuntėjai „OU Continental Cargo“ nuostolio sumą, įgijo teisę reikalauti iš vežėjos atlyginti žalą. Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 17 straipsnio 1 punkte nustatyta vežėjo atsakomybė tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo priėmimo vežti iki jo perdavimo momento. UAB „Gerusa“, į krovinio iškrovimo vietą pristačiusi tik dalį krovinio, privalo atlyginti prarasto krovinio vertę. Kadangi įvykis pripažintas nedraudžiamuoju, teismas sprendė, kad „BTA Insurance Company SE“ neprivalo solidariai atlyginti 13 728,91 Eur nuostolį.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi UAB „Gerusa“ apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nesutiko su UAB „Gerusa“ argumentais, kad, nesant įrodymų, patvirtinančių krovinio savininko (gavėjo) pareikštas pretenzijas siuntėjai bendrovei „OU Continental Cargo“ dėl krovinio dalies praradimo ir ieškovės išlaidas atlyginant šiai nuostolius, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą UAB „Vivatrans“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 31 patvirtintos Lietuvos teismų praktikos, taikant CMR konvencijos normas, apžvalgoje išaiškinta, kad jei tarp vežėjų kyla ginčas dėl nuostolių atlyginimo, jų tarpusavio santykiuose vežėjas, kuris pasitelkė kroviniams pervežti kitą vežėją, laikytinas jo atžvilgiu užsakovu. Byloje nustatytas faktas, kad dalis krovinio buvo prarasta, atsakovės, kaip vežėjos, atsakomybė pagal CMR konvencijos 17 straipsnį preziumuojama, taigi, yra faktinis ir teisinis pagrindas UAB „Gerusa“ atsakomybei kilti. UAB „Vivatrans“, kaip vežėja, atsakinga už krovinio dalies praradimą krovinio siuntėjai – bendrovei „OU Continental Cargo“, neturėjo pareigos įrodinėti, kad krovinio gavėja Rusijoje pareiškė pretenzijas krovinio siuntėjai, o siuntėja – krovinio vežėjai UAB „Vivatrans“. UAB „Gerusa“ atsako už krovinio dalies praradimą užsakovui pagal vežimo sutartį su UAB „Vivatrans“. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad krovinio dalies praradimo aplinkybės – tai, kad krovinio tento apsauginis trosas buvo nupjautas, po to pjūvio vietoje sudurstytas adata, taip užmaskuojant pjūvį, nurodo, jog atsakovės vairuotojas netinkamai apžiūrėjo krovinį (arba iš viso jo neapžiūrėjo) po sustojimo ir poilsio Beniakonių miestelyje, t. y. buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Kasaciniu skundu UAB „Gerusa“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nutartį bei priimti naują sprendimą pripažinti įvykį draudžiamuoju ir atmesti UAB „Vivatrans“ ieškinį bei priteisti iš UAB „Vivatrans“ ir „BTA Insurance Company SE“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai įvardijo bendrovę „OU Continental Cargo“ siuntėja, nes CMR konvencijos prasme ji yra vežėja, kaip ir UAB „Gerusa“ bei UAB „Vivatrans“. CMR važtaraštyje krovinio siuntėja yra įvardyta Anglijos bendrovė „Big Cat Enterprises LTD“. Būtent šiai bendrovei vežėjos „OU Continental Cargo, UAB „Vivatrans“ ir UAB „Gerusa“ yra atsakingos už dalies krovinio praradimą. Byloje nepateikta duomenų, kad siuntėja „Big Cat Enterprises LTD“ būtų pareiškusi kokius nors reikalavimus dėl dalies krovinio praradimo. CMR konvencijos 37 straipsnyje nustatyta vežėjo regreso teisė į kitus vežime dalyvavusius vežėjus, jei vežėjas atlygino nuostolius pagal šios konvencijos reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje nebuvo aiškinamasi, ar pirmoji vežėja „OU Continental cargo“ atlygino nuostolius siuntėjai. Taigi teismams pirmąją vežėją klaidingai įvardijus kaip siuntėją, atitinkamai klaidingai buvo išspręsti žalos atlyginimo ir regreso klausimai. UAB „Vivatrans“ pateiktuose dokumentuose neįvardyta, kokia būtent UAB „Vivatrans“ prievolė buvo įskaityta, todėl negalima konstatuoti, kad nagrinėjama žala įmonei „OU Continental Cargo“ atlyginta atliekant tarpusavio prievolių įskaitymą.
2. Pagal Draudimo taisyklių 4.1.16 punktą draudimo išmoka nemokama ir įvykis laikomas nedraudžiamuoju, kai krovinio trūkumas nustatomas po krovinio muitinės dokumentų įforminimo ir kai yra požymių, jog krovinys buvo pagrobtas, tačiau neįmanoma nustatyti krovinio praradimo vietos ir laiko. Nagrinėjamu atveju draudikės pateiktame tyrėjų akte pažymėta ir vairuotojas nurodė, kad krovinio dalies vagystė buvo pastebėta atliekant muitinės procedūrą, krovinio dar neišmuitinus. Dėl šio fakto šalių ginčo nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad draudikė turėjo teisę remtis Draudimo taisyklių 4.1.16 punktu, nurodė, kad krovinio dalies dingimo faktas užfiksuotas atliekant muitinės procedūras, muitinės procedūrų atlikimą prilygino krovinio išmuitinimui, t. y. neteisingai aiškino Draudimo sutarties taisyklių 4.1.16 punktą.
3. Nedraudžiamojo įvykio sąlyga „nėra žinoma vagystės vieta“ draudėjai nebuvo tinkamai atskleista, nes vagystės vietos sąvoka (jos ribos) taisyklėse neišaiškinta, o šios sąvokos bendrinė reikšmė yra pernelyg plati. UAB „Gerusa“ sudarė draudimo sutartį prisijungimo būdu, todėl būtent draudikei tenka pareiga įrodyti, kad ji tinkamai atskleidė sutarties sąlygas.
4. Teismai sprendime ir nutartyje nepagrįstai nurodė, kad vežėjas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas. Tokio neigiamo vertinimo nėra išdėsčiusi nei UAB „Vivatrans“, nei „BTA Insurance Company SE“. Teismas nesilaikė rungtyniškumo principo, nes pateikė neigiamą vežėjo veiksmų vertinimą, kurio egzistavimo nekonstatavo ir juo nesirėmė bylos šalys. Ieškovė pateikė įrodymus (saugojimo aikštelės kvitus), pagrindžiančius tai, kad automobilis su kroviniu stovėjimo metu buvo tinkamai saugomas ir bylos šalys to neginčijo.
5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priteisė UAB „Vivatrans“ iš UAB „Gerusa“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kuris apima ir atstovo PVM sąskaitose faktūrose nurodytą PVM sumą. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Vivatrans“ yra PVM mokėtoja, todėl turi teisę į PVM atskaitą. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 57 straipsnį, jei asmuo, kuris įsigyja prekes ar paslaugas, yra PVM mokėtojas, už paslaugas sumokėtą pirkimo PVM susigrąžina iš biudžeto. Teismai nepagrįstai atlygino UAB „Vivatrans“ daugiau bylinėjimosi išlaidų, nei ši realiai patyrė. UAB „Vivatrans“ įgijo nepagrįstą teisę PVM sumą atgauti 2 kartus (pasinaudodama PVMĮ teise į atskaitą ir vykdydama teismo sprendimą). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu. Priklausomai nuo to, kas teiks paslaugas ir prekes (PVM mokėtojas ar ne), kas pirks prekes ir paslaugas (PVM mokėtojas ar ne), nuostolių dydis skirsis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006). Šiuo atveju UAB „Vivatrans“ nepagrįstai priteista jos atstovo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų PVM suma (iš viso 357 Eur), nes šią sumą ji turi teisę įtraukti į atskaitą ir, įvykdžius teismo sprendimą, ją atgaus du kartus. Teismai dėl šio UAB „Gerusa“ argumento nepasisakė, pažeisdami pareigą sprendimą motyvuoti.
11. Atsiliepimu į UAB „Gerusa“ kasacinį skundą UAB „Vivatrans“ prašo skundą atmesti ir priteisti jai bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimą. Atsiliepime sutinkama su teismų procesinių sprendimų motyvais ir papildomai nurodomi šie argumentai:
1. UAB „Gerusa“ kasaciniame skunde pareiškė reikalavimą pripažinti įvykį draudžiamuoju. Tai – naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas ir išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme, todėl negalėjo būti reiškiamas apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 312 straipsnis) ir kasaciniame teisme (CPK 312, 340, 341 straipsniai).
2. UAB „Vivatrans“ piniginė prievolė atlyginti žalą bendrovei „OU Continental Cargo“ kilo dėl UAB „Gerusa“ prarastos vežto krovinio dalies. Faktą, kad įskaitymu buvo įvykdyta prievolė, susijusi su byloje aptariama žala, patvirtina ir tai, jog šalys įskaitė būtent 13 728,91 Eur sumą.
3. UAB „Gerusa“ pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų sudėtyje esančio pridėtinės vertės mokesčio, o apeliaciniame skunde nurodė nuomonę, kad UAB „Vivatrans“, turėdama teisę į PVM atskaitą, sumokėto mokesčio dydžio išlaidų faktiškai nepatyrė. Nesuformulavus išsamių argumentų nurodytu klausimu, teismai jo nenagrinėjo. Pagal CPK 341 straipsnį kasacija dėl šio reikalavimo yra negalima. CPK 98 straipsnyje, reglamentuojančiame bylos šalims priteistinas jų patirtas išlaidas bylinėjimosi procese, PVM neišskiriamas iš priteistinų išlaidų, atsižvelgiant į šalies teisę atskaityti advokatui sumokėtą PVM, nes CPK nereglamentuojami mokesčių klausimai.
12. Atsiliepimu į UAB „Gerusa“ kasacinį skundą „BTA Insurance Company SE“ prašo skundo dalį dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju atmesti, o skundo dalį dėl vežėjo atsakomybės tenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Tikimybė, kad vagystė įvyko arba Baltarusijoje, arba Rusijoje, negali būti pagrindas pripažinti vagystės vietą žinoma. Oficialios Rusijos ir Baltarusijos teisėsaugos institucijų pažymos, turinčios didesnę įrodomąją galią, patvirtina, kad vagystės vieta iki šiol nėra žinoma, todėl teismai pagrįstai rėmėsi šiais įrodymais. Draudikė pagrįstai nusprendė neprisiimti rizikos už tokius krovinių dingimo atvejus, kai nei vagystės laikas, nei vieta nėra žinomi, nes dalis krovinio vagysčių tokiais atvejais būna inscenizuotos, tačiau tokį faktą įrodyti dažnai yra itin sudėtinga. Šiuo atveju nėra svarbu, kad tiek Baltarusijoje, tiek Rusijoje galioja draudimo apsauga. Draudimo taisyklių 4.1.16 punkto tikslas yra ne apriboti draudimo apsaugą pagal teritoriją, o susitarti, kad draudikė neprisiims rizikos ir išmoka nebus mokama tais atvejais, kai krovinio dingimo aplinkybės nėra aiškios.
2. Argumentas, kad teismai neteisingai lingvistiškai aiškino Draudimo taisyklių 4.1.16 punktą, nes šis punktas gali būti taikomas tik tuomet, kai krovinys yra visiškai išmuitinamas, neturi būti vertinamas kasacinio teismo, nes kasaciniame skunde draudžiama kelti naujus argumentus, kuriais nebuvo remtasi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Be to, krovinys, kurio dalis pavogta, negali būti visiškai išmuitinamas, nes konstatuojama jo neatitiktis krovinio dokumentams.
13. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo R. P. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus „vilkiko vairuotojo argumentai apie vagystės užmaskavimą taip, kad jis negalėjo pamatyti perpjauto troso, teismo neįtikino, kad jis tinkamai ir rūpestingai apžiūrėjo transporto priemone vežamą krovinį“ ir apeliacinės instancijos teismo motyvus, kuriais teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada bei nurodė, kad „atsakovo vairuotojas netinkamai apžiūrėjo krovinį (arba iš viso jo neapžiūrėjo) po sustojimo ir poilsio Beniakonių miestelyje, t. y. buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas“, ir palikti nepakeistą skundžiamos nutarties rezoliucinę dalį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas. Bylą nagrinėję teismai peržengė ieškinio ribas, t. y. pasisakė dėl byloje ieškinio pagrindu nenurodytų aplinkybių, ir nepagrįstai pripažino, kad UAB „Gerusa“ vairuotojas R. P. buvo nepakankamai atidus bei rūpestingas, vykdydamas vairuotojo pareigas apžiūrėti krovinį (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis). UAB „Gerusa“ apeliaciniame skunde taip pat laikėsi pozicijos, kad teismai peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Šioje byloje jokie reikalavimai trečiajam asmeniui nebuvo pareikšti, dalyvaujantys byloje asmenys nesirėmė nurodyta aplinkybe, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad vairuotojas turėjo pareigą apžiūrėti krovinį. R. P. aktyviai šios bylos nagrinėjime nedalyvavo, apie vežimo faktines aplinkybes nebuvo apklausiamas. Darbuotojo – vairuotojo veiksmai ir įsipareigojimų vykdymas apskritai negalėjo būti vertinami, nes tai nepateko į šios bylos nagrinėjimo ribas. Teismų neteisėtai padaryta išvada pažeidžia silpniausio bylos dalyvio – darbuotojo – teises ir interesus, nes UAB „Gerusa“, remdamasi šia išvada kaip prejudiciniu faktu, pareiškė ieškinį trečiajam asmeniui dėl materialinės žalos atlyginimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
2. Byloje yra daug įrodymų, patvirtinančių, kad vairuotojas rūpestingai apžiūrėjo krovinį. Baltarusijos ikiteisminio tyrimo institucijos pateiktuose dokumentuose konstatuota, kad R. P., įvažiuodamas į Beniakonių miestelio saugomą automobilių stovėjimo aikštelę ir iš jos išvažiuodamas, kartu su aikštelės apsaugos darbuotoju patikrino puspriekabę, jos plombos ir lyno vientisumą, be to, vilkikas su puspriekabe buvo iš išorės patikrinti prieš įvažiuojant į muitinės terminalą. Taigi teismų išvada dėl vairuotojo nerūpestingumo prieštarauja byloje esantiems įrodymams, ji priimta pažeidžiant įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
14. Atsiliepimu į trečiojo asmens R. P. kasacinį skundą UAB „Gerusa“ prašo skundą atmesti, nurodydama šiuos argumentus:

Trečiasis asmuo teisingai nurodo, kad bylos šalys nesirėmė jo neatidumo ir neatsargumo aplinkybe, todėl nei UAB „Gerusa“, nei jos pusėje esantis trečiasis asmuo neturėjo pagrindo ir pareigos nuo tokių argumentų gintis. Tačiau prašydamas panaikinti tik jam nepriimtinus teismų sprendimų motyvus, bet palikti nepakeistas rezoliucines teismų procesinių sprendimų dalis, trečiasis asmuo yra nenuoseklus. Trečiasis asmuo dalyvauja procese UAB „Gerusa“ pusėje, abu šiuos asmenis sieja interesas, kad žalos (jei ji konstatuota) atlyginimą sumokėtų draudikė, o ne vežėja ir jos vairuotojas. CPK 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo reikalauja UAB „Gerusa“ nepalankios kasacinio teismo nutarties, todėl toks trečiojo asmens veikimas prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus yra neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl krovinio siuntėjo ir vežėjo identifikavimo, sprendžiant žalos atlyginimo dėl krovinio praradimo klausimą

15. Atsakovė UAB „Gerusa“ kasaciniame skunde kelia klausimą dėl siuntėjo ir vežėjo identifikavimo pagal CMR konvencijos nuostatas, nes, jos nuomone, teismams vežėją „OU Continental Cargo“ klaidingai įvardijus esant siuntėja, atitinkamai klaidingai buvo išspręsti žalos atlyginimo ir regreso klausimai.
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (pvz., CMR konvencijos 4, 9 straipsniais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013).
17. Vienos vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika krovinį pervežti; nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme. Ši sutartinių santykių kvalifikavimo nuostata yra aktuali faktinėse situacijose, kai krovinį veža keli vežėjai paeiliui, taip pat tada, kai krovinio vežimo sutartį su siuntėju sudaręs vežėjas (susitariantysis vežėjas) pats krovinio neveža, bet dėl to paties vežimo sudaro sutartį su kitu (kitais) vežėju, kuris krovinį veža (faktinis vežėjas) savo vardu ir kurį kaip vežėją suvokia krovinio siuntėjas. Siuntėjo ir vežėjų susitarimas gali būti išreikštas įvairia forma, pvz., tiesiogiai sudarius sutartį dėl krovinio vežimo, faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2004; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008). Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1333/2002).
18. Vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006). Būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013; kt.).
19. Nagrinėjamoje byloje pateiktame CMR važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėja yra „Big Cat Enterprises LTD“, gavėja – „LLC Severnoe siyanie“, o vežėja – UAB „Gerusa“. Byloje teismų konstatuotos faktinės aplinkybės, kad bendrovė „OU Continental Cargo“ sudarė sutartį su UAB „Vivatrans“ dėl krovinio pervežimo iš Lietuvos (Trakų r.) į Rusiją (Maskvą), atitinkamai nurodytam kroviniui pervežti UAB „Vivatrans“ sudarė sutartį su vežėja UAB „Gerusa“. Tai reiškia, kad CMR važtaraštyje nurodyta siuntėja dėl krovinio vežimo nesitarė su UAB „Gerusa“.
20. Atsakovė UAB „Gerusa“ nuvežti krovinį pagal sudarytą su ieškove UAB „Vivatrans“ sutartį įsipareigojo tik ieškovei, todėl negalima laikyti, kad nagrinėjamu atveju buvo sudaryta viena (vienintelė) sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme. CMR konvencijos VI skyrius, įskaitant 37 straipsnį, kurio nuostatomis kasaciniame skunde remiasi atsakovė UAB „Gerusa“, nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes nėra būtinosios sąlygos – vienos visas vežėjas jungusios sutarties (bendro įsipareigojimo siuntėjai) (CMR konvencijos 34 straipsnis). Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju laikytina, kad buvo sudarytos skirtingos (kelios) vežimo sutartys, su skirtingomis siuntėjomis ir vežėjomis, t. y. ginčo sutartyje UAB „Gerusa“ laikytina vežėja, o UAB „Vivatrans“ – siuntėja. Dėl šios priežasties iš sutarčių kylančioms prievolėms taikomos ne CMR konvencijos 37 straipsnio, bet 17 straipsnio nuostatos.
21. Bylą nagrinėję teismai taikė būtent CMR konvencijos 17 straipsnio nuostatas ir ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB „Gerusa“ dėl krovinio dalies praradimo atsiradusios žalos, dėl kurios dydžio byloje ginčo nekilo, atlyginimą tenkino pagrįstai.

Dėl Draudimo taisyklių nuostatų aiškinimo ir taikymo

22. Atsakovė UAB „Gerusa“ teigia, kad Draudimo taisyklių 4.1.16 punkto sąlyga „nėra žinoma vagystės vieta“, lemianti įvykio pripažinimą nedraudžiamuoju, jai nebuvo tinkamai atskleista, nes vagystės vietos sąvoka (jos ribos) Draudimo taisyklėse neišaiškinta.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė UAB „Gerusa“ netinkamai nurodo jos ginčijamą Draudimo taisyklių 4.1.16 punkto sąlygos formuluotę. Šiame Draudimo taisyklių punkte yra nuostata „neįmanoma nustatyti krovinio praradimo vietą ir laiką“, o ne „nėra žinoma vagystės vieta“. Į tai atkreipė dėmesį ir apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, jog sąvokos „vagystės vieta“ neišaiškinimas bei nedetalizavimas Draudimo taisyklėse neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes šių taisyklių 4.1.16 punkte tokios sąvokos nėra.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką tinkamai atskleisti standartines sutarties sąlygas kitai šaliai – draudėjui. Sudarant sutartį prisijungimo būdu, standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jei šias parengusi šalis tinkamai jas atskleidė, t. y. sudarė galimybę kitai šaliai susipažinti su sutarties sąlygomis įtraukdama jas į rašytinės sutarties tekstą arba pateikdama kaip sutarties priedą atskirame dokumente sutarties pasirašymo metu (CK 6.185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2010).
25. Negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos; sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą (CK 6.186 straipsnio 1, 2 dalys).
26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant, ar konkreti sutarties sąlyga gali būti pripažinta siurprizine, turi būti vertinama, ar 1) pagal sąlygos turinį, formuluotę ir išraiškos būdą sąlyga yra pakankamai aiški ir 2) ar ji šaliai buvo pakankamai atskleista. Ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai, gali būti sprendžiama pagal tai, ar esminės nuostatos yra išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar daug nuostatų apima sąlyga, ar kiekviena iš jų detaliai aptarta. Gali turėti reikšmės tai, kiek situacijų yra aptariama konkrečioje sąlygoje, kuo viena aptariama situacija skiriasi nuo kitos, ar nurodomos kiekvienos situacijos pasekmės ir kt. Analizuojant išraiškos būdą gali turėti reikšmės tai, ar sąlygos nuostata tiesiogiai suformuluota ir išreikšta taisyklėse, ar ne (pavyzdžiui, ji spėjama ar išvestinė iš kitų sąlygų arba išvada apie jos turinį gali būti daroma tik po kelių sąlygų analizės), ar reikšmingos nuostatos pateikiamos nuosekliai vienoje taisyklių dalyje, ar keliose vietose ir dėl to apsunkina susipažinimą ir tinkamą turinio suvokimą, ar nuostata išreikšta valstybine kalba, ar tokiu pat šriftu kaip ir kitos taisyklių sąlygos ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006). Be to, turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, susiklosčiusius šalių santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).
27. Taigi CK 6.186 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016, 21 punktas).
28. Nagrinėjamu atveju Draudimo taisyklių 4.1.16 punktas prie nedraudžiamųjų priskiria įvykius, kai krovinio trūkumas nustatomas po krovinio išmuitinimo ir yra požymių, kad krovinys buvo pagrobtas, tačiau neįmanoma nustatyti krovinio praradimo vietos ir laiko. Atsakovė UAB „Gerusa“ neįrodinėjo, kad kaip siurprizinė jos ginčijama Draudimo taisyklių 4.1.16 punkto sąlygos dalis „neįmanoma nustatyti krovinio praradimo vietą ir laiką“ būtų išdėstyta nesuprantamai normalių gebėjimų asmeniui. Draudimo taisyklių 4.1.16 punkto sąlyga pakankamai detaliai aptarta, konkretizuojant jos taikymui reikšmingas aplinkybes. Atsakovė, teigdama, kad Draudimo taisyklių 4.1.16 punkto sąlyga yra neaiški, nepagrįstai analizuoja šio punkto formuluotėje nevartojamą sąvoką „vagystės vieta“. Ginčo sąlygos nuostata tiesiogiai suformuluota ir išreikšta Draudimo taisyklėse, skyriuje „Nedraudžiamieji įvykiai“, byloje nenustatyta sunkinančių susipažinimą ir tinkamą turinio suvokimą aplinkybių. Pažymėtina, kad prisijungusioji ginčo sutarties šalis atsakovė UAB „Gerusa“ yra verslininkė, veikianti krovinių vežimo srityje, todėl turi vežėjo kelių transportu civilinės atsakomybės draudimo sutarčių sudarymo patirtį. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktą, kad byloje objektyviai neįmanoma nustatyti, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo prarasta krovinio dalis, pagrįstai nekonstatavo Draudimo taisyklių ginčo sąlygos turinio neaiškumo, pakankamo pripažinti sąlygą siurprizine.
29. Be to, atsakovė UAB „Gerusa“ nesiremia aplinkybe, kad standartines sutarties sąlygas parengusi draudikė neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis. Taigi nėra nė vienos sąlygos ginčo sąlygą pripažinti siurprizine.
30. Atsakovė UAB „Gerusa“ – verslo subjektas, veikiantis krovinių vežimo versle, neginčijo aplinkybės, kad ji sutiko su Draudimo taisyklių, įskaitant 4.1.16 punktą, sąlygomis. UAB „Gerusa“ atstovas pasirašė draudimo polise šalia teiginio, kad patvirtina, jog, prieš sudarant draudimo sutartį, buvo supažindintas su Draudimo taisyklių sąlygomis, jas suprato ir gavo jų kopiją. Taigi, byloje nesant nustatyto netinkamo sutarties sąlygų atskleidimo, nėra pagrindo netaikyti Draudimo taisyklių 4.1.16 punkto.
31. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės „BTA Insurance Company SE“ pozicija, kad kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl kito atsakovės UAB „Gerusa“ argumento, kuriuo keliamas klausimas dėl Draudimo taisyklių 4.1.16 punkto aiškinimo, atsižvelgiant į išmuitinimo baigimo momentą. Šis argumentas nebuvo suformuluotas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl nebuvo nagrinėjamos šiam argumentui patvirtinti ar paneigti reikšmingos faktinės aplinkybės.
32. CPK 341 straipsnyje įtvirtintas kasacijos draudimo pagrindas – kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nurodytas draudimas galioja ir dėl sprendimo (nutarties) dalies, dėl kurios nebuvo paduota apeliacinio skundo ir kuri nebuvo peržiūrėta apeliacinės instancijos teismo ex officio (pagal pareigas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016). Remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, o bylos faktinių aplinkybių nenustato. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Įvertinusi išdėstytų teisės normų nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės UAB „Gerusa“ argumentas dėl Draudimo taisyklių 4.1.16 punkto aiškinimo, atsižvelgiant į išmuitinimo baigimo momentą, negali būti nagrinėjamas.

Dėl ieškinio nagrinėjimo ribų

33. Atsakovės UAB „Gerusa“ ir trečiojo asmens R. P. kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai, pasisakydami dėl vairuotojo veiksmų tinkamumo, išėjo už pareikšto ieškinio ribų, pažeisdami CPK 265 straipsnio 2 dalį.
34. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Dėl to teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
35. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad krovinio vežėjas buvo neapdairus, neatidus, saugodamas jam patikėtą krovinį, dėl to privalo prisiimti atsakomybę už šio praradimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šiai išvadai, pažymėdamas, kad  krovinio dalies praradimo aplinkybės – tai, kad krovinio tento apsauginis trosas buvo nupjautas, po to pjūvio vietoje sudurstytas adata, užmaskuojant pjūvį – patvirtina netinkamą krovinio apžiūrėjimą po sustojimo ir poilsio Beniakonių miestelyje, t. y. nepakankamą vairuotojo atidumą ir rūpestingumą.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė UAB „Vivatrans“, reikšdama ieškinį, nesirėmė faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su vežėjo vairuotojo veiksmų, prižiūrint vežamą krovinį, tinkamumu, tokiomis aplinkybėmis byloje nesirėmė ir atsakovė UAB „Gerusa“, šios aplinkybės byloje nebuvo tiriamos. Dėl to sutiktina su kasacinių skundų argumentais, kad teismai, konstatuodami trečiojo asmens R. P. netinkamus veiksmus, išėjo už ieškinio ribų, t. y. pasisakė dėl byloje ieškinio pagrindu nenurodytų faktų (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas teismų išvadas dėl vežėjo vairuotojo veiksmų, prižiūrint vežamą krovinį, netinkamumo, padarytas apskųstuose procesiniuose sprendimuose, panaikinti.

Dėl išlaidų, kitos šalies patirtų advokato pagalbai apmokėti, priteisimo iš pralaimėjusios šalies dydžio (mažinimo PVM suma)

37. Atsakovės nuomone, ieškovei UAB „Vivatrans“, kuri yra PVM mokėtoja, nepagrįstai priteista jos atstovo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų PVM suma (iš viso 357 Eur), nes šią sumą ji turi teisę įtraukti į atskaitą ir, įvykdžius teismo sprendimą, atgaus du kartus.
38. CPK 93 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kitaip tariant, joje įtvirtintas bendras bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, kad pralaimėjusi šalis moka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės, kai ieškinys tenkinamas iš dalies. Galimi nukrypimai nuo šių taisyklių numatyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje.
39. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra viena iš bylinėjimosi išlaidų rūšių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), jų atlyginimas CPK reglamentuotas atskiru – 98 straipsniu. Pagal šį straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).
40. Taigi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimui, be bendrųjų CPK 93 straipsnyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių, taikomas dydžio ribojimas, nustatytas CPK 98 straipsnio 2 dalyje, – atlyginamos išlaidos, neviršijančios teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atlygintinų išlaidų už advokato pagalbą mažinimo (dalies išlaidų nepriteisimo) priklausomai nuo išlaidų struktūros ir sudedamųjų dalių (paslaugų teikimo sąnaudos, pelnas, mokesčiai ir pan.) įstatymai nenustato.
41. Mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu, nustato Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (žr. šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalį). Šis įstatymas, be kitų šio mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklių, nustato ir PVM atskaitos sąlygas (57–64 straipsniai).
42. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 28 dalį PVM atskaita – pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma. PVM atskaita nėra besąlyginė, siekiantis pasinaudoti šia teise asmuo turi atitikti įstatyme nustatytas sąlygas, be to asmenys, turintys teisę į PVM atskaitą, gali šia teise nesinaudoti. Paminėtina ir tai, kad PVMĮ nustato PVM atskaitos tikslinimo institutą, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms (PVMĮ 65–70 straipsniai). 
43. Atsižvelgdama į nutarties 32–39 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą bei jo pagrindu padarytas išvadas teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nustatydami atlygintinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo vadovautis CPK normomis ir neturi pareigos priteistiną sumą vertinti bylos šalims kaip mokesčių mokėtojams galimai kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti priteistiną išlaidų atlyginimą.
44. Kasaciniame skunde nurodomoje kasacinio teismo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006) nebuvo sprendžiama dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, atsižvelgiant į galimą PVM atskaitą, todėl ji nelaikytina precedentine šiai bylai.
45. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad skundžiamais teismų procesiniais sprendimais tinkamai išspręsti byloje pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai, todėl skundžiami procesiniai sprendimai paliekami iš esmės nepakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), iš pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties pašalinant argumentus, kuriais pasisakyta dėl vežėjo ir vairuotojo veiksmų, prižiūrint vežamą krovinį, netinkamumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

46. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Gerusa“ bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 1210 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad ieškovės prašymas tenkintinas.
47. Byloje tenkinant trečiojo asmens R. P. kasacinio skundo reikalavimą, o atsakovės UAB „Gerusa“ reikalavimų netenkinant, R. P. už kasacinį skundą sumokėtas 41 Eur žyminis mokestis priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
48. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 10,24 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovės UAB „Gerusa“ kasacinio skundo reikalavimų, nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas valstybės naudai iš šios atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistus, pašalinant iš jų motyvuojamųjų dalių argumentus, kuriais pasisakyta dėl vežėjo vairuotojo veiksmų, prižiūrint vežamą krovinį, netinkamumo.

Priteisti R. P. iš UAB „Gerusa“ 41 (keturiasdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio.

Priteisti UAB „Vivatrans“ iš UAB „Gerusa“ 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB „Gerusa“ 10,24 Eur (dešimt Eur 24 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Danguolė Bublienė

              Andžej Maciejevski

              Dalia Vasarienė