Civilinė byla Nr. e2-11835-1160/2022

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06180-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.3; 2.4.2.10; 2.4.4.2; 2.4.4.9; 3.2.4.8.2;

3.2.6.1 

(S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 29 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Agnė Lauruševičiūtė

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei D. G.,

dalyvaujant ieškovės D. V. atstovui advokatui P. R.,

atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei L. P..

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovei Kauno mieto savivaldybei dėl įrašo apie nuosavybės teisę nuginčijimo ir uzufrukto pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė  Turto bankas.

Teismas

n u s t a t ė :

                                                       I. Ieškovės reikalavimai ir argumentai

1.       Ieškovė D. V. (toliau – ir ieškovė) ieškinyje prašė pripažinti, kad per įstatyme aiškiai nustatytą terminą neįregistruodama 1995 m. kovo 16 d.  priėmimo-perdavimo aktu – važtaraščiu Lietuvos valstybės jai perduoto buto, esančio (duomenys neskelbtini), (unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini)), Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir atsakovė) pažeidė įstatyme nustatytą šio sandorio sudarymo tvarką ir minėto Lietuvos valstybei priklausančio buto perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn sandoris negalioja; pripažinti, kad D. V. iki gyvos galvos turi uzufrukto teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)).

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad  ji gyvena bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini)). Buto nuosavybės teisės registruotos Kauno miesto savivaldybės vardu. Ieškovė minėtame bute gyvena nuo 1978 m. gegužės 18 d. Ieškovė turėjo teisę bute gyventi iki gyvos galvos, nes tokį teisinį režimą nustatė nuo 1965 m. sausio 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas ir nuo 1982 m. gruodžio 11 d. iki 1998 m. birželio 30 d. galiojęs Lietuvos Respublikos butų kodeksas.

2.1.        Tuo metu kai galiojo aukščiau nurodyti teisės aktai atsakovė pasirašė buto priėmimo-perdavimo aktą – važtaraštį. Ieškovė niekuomet nebuvo sudariusi buto nuomos sutarties. Bute ieškovė apsigyveno 1978 metais kartu su savo sutuoktiniu, kaip jo nuomininko šeimos narė, tačiau (duomenys neskelbtini) ieškovės santuoka buvo nutraukta ir nuo to laiko bute ji gyveno ne kaip nuomininko buvusio sutuoktinio šeimos narė, bet kaip savarankiškas asmuo, nes buvęs sutuoktinis iš buto po skyrybų išsikraustė. Po ieškovės ištuokos nuo (duomenys neskelbtini) bute jai gyvenant nebe kaip nuomininko (sutuoktinio) šeimos narei, o kaip visiškai savarankiškam subjektui, iš bute gyvenusios ieškovės iki pat 2013 m. gegužės 24 d, rašto įteikimo, t. y. beveik 30 metų niekuomet nebuvo reikalaujama nuomos mokesčio. Taigi, nepaisant Kauno miesto valdybos 1998 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 7, iš kurio atsakovė kildina nuomos santykių pradžią, nuomos mokestis bute nuolat gyvenusiai ieškovei pradėtas skaičiuoti tik nuo 2013 m. birželio 1 d., t. y. praėjus net 15,5 metų nuo Kauno miesto valdybos 1998 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 7 priėmimo ir daugiau nei 29 metams nuo to laiko kai ieškovė nutraukė santuoką ir bute pradėjo gyventi nebe kaip nuomininku buvusio sutuoktinio šeimos narė, o kaip savarankiškas subjektas. Nekilnojamojo turto registre atsakovės nuosavybės teisės į butą įregistruotos tik 2000 m. kovo 27 d. Taigi, visiškai akivaizdu, jog 1998 m. sausio 13 d. priimant Kauno miesto valdybos sprendimą Nr. 7, atsakovės nuosavybės teisės į butą dar nebuvo registruotos, todėl atsakovė neturėjo teisinio pagrindo priimti šį aktą. Ieškovė į butą įsikėlė ir savo gyvenamąją vietą jame deklaravo daugiau nei prieš 40 metų, visą šį laiką ji bute nuolat gyveno. Tuo tarpu iki pat 2014 m., kai atsakovė pradėjo reikšti pretenzijas ieškovei dėl nuompinigių, ieškovė bute gyveno tokiomis sąlygomis, kurios atitinka uzufrukto teisinį turinį: už šias patalpas nuompinigių nemokėjo ir jų niekas iš jos nė nereikalavo, be to, pagal sovietmečiu galiojusias teisės normas jai butas faktiškai suteiktas iki gyvos galvos. Nurodytais motyvais prašo ieškinį tenkinti.

3.         Teismo posėdyje ieškovės D. V. atstovas teismo posėdyje prašė ieškinį patenkinti ir priteisti ieškovei naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės atstovas papildomai paaiškino, kad uzufrukto nustatymą ieškovė grindžia ilgu gyvenimu bute. Ieškovė bute iš pradžių gyveno kaip nuomininko sutuoktinio narė, tačiau santuokai nutrūkus (duomenys neskelbtini) ieškovė gyveno kaip savarankiškas asmuo ir iš jos iki 2013 m. nuomos mokesčio niekas nereikalavo. Ieškovė prižiūrėjo turtą, juo rūpinosi, atliko remontą, jis yra tinkamai prižiūrėtas, taigi buvo susiklostę faktiniai uzufrukto santykiai. Antras prašymas siejamas su nuosavybės teisėmis į butą. Savivaldybė perėmusi turtą iš valstybės 1995 m., buto savo nuosavybe neįregistravo iki 2000 metų. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 5 straipsnis numatė, kad „Savivaldybių nuosavybės teisė į perduotą nekilnojamąjį turtą įsigalioja nuo jo teisinio įregistravimo”. Tuo tarpu Nekilnojamojo turto registre atsakovės nuosavybės teisės į butą įregistruotos tik 2000 m. kovo 27 d. Taigi, visiškai akivaizdu, jog 1998 m. sausio 13 d. priimant Kauno miesto valdybos sprendimą Nr. 7, atsakovės nuosavybės teisės į butą dar nebuvo registruotos (tai įvyko tik po 2 metų ir 2,5 mėnesio), todėl Kauno miesto valdyba neturėjo deramo teisinio pagrindo priimti šį aktą.

II. Atsakovės argumentai

4.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad  butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (įregistravimo pagrindas – 1995 m. kovo 16 d. perdavimo-priėmimo aktas, įrašas galioja nuo 2000 m. kovo 27 d.). Pažymėjo, jog nekilnojamojo turto nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas – tai valstybės siekis išviešinimo būdu užtikrinti šių teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus bei jų suvaržymus, todėl tokiai informacijai rinkti ir nustatyta tvarka jai teikti valstybėje sukurta registrų sistema. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje reglamentuota, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė šioje nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisės įregistravimo pagrindą – 1995 m. kovo 16 d. priėmimo-perdavimo aktą – ginčija. Pagal 1964 m. Lietuvos  Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994  m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. 1-459 padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. 1-459 1964 m. CK 95, 97, 98, 99 straipsniai buvo pakeisti, be to, kodeksas papildytas 951 ir 982 straipsniais, įtvirtinusiais antrąją viešosios nuosavybės teisės formą – savivaldybių nuosavybę. 1964 m. CK 982 straipsnyje buvo nurodyta, kad savivaldybių nuosavybėn turtas priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Pirmasis įstatymas, nustatęs dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. 1-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Nurodyto įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad savivaldybių nuosavybėn priskiriama į savivaldybių balansą įeinantis neprivatizuotas savivaldybių butų fondas. To paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad atskiri nekilnojamojo turto objektai, priskirti savivaldybių nuosavybėn pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, perduodami pagal jų priėmimo-perdavimo aktus – važtaraščius, kuriuos pasirašo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo ir miesto meras arba rajono valdytojas. Minėto įstatymo 5 straipsnis nustatė, jog savivaldybių nuosavybės teisė į perduotą nekilnojamąjį turtą įsigalioja nuo jo teisinės registracijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas atstovas ir Kauno miesto mero pavaduotojas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199 sudarė kai kurių valstybės nekilnojamo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 1995 m. kovo 16 d, priėmimo-perdavimo aktą – važtaraštį, kuriuo butas (duomenys neskelbtini), buvo perduota Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Ieškovės nurodyti argumentai, kad Kauno miesto savivaldybė per įstatymo nustatytą terminą neatliko turto teisinės registracijos ir dėl to yra pagrindas sandorį laikyti negaliojančiu, atmestini kaip nepagrįsti. Mano, kad Kauno miesto savivaldybės 2000 m. kovo 27 d. buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės registracija yra teisėta, o ieškovės nurodyti argumentai dėl to, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė pažeidė patalpų nuosavybės teisės įregistravimo terminą, yra nepagrįsti bei atmestini.

5.       Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus nesutikimo su ieškiniu argumentus. Papildomai paaiškino,  kad reikalavimas dėl uzufrukto nėra įrodytas, butas priklauso Kauno miesto savivaldybei, butas įregistruotas atsakovės vardu. Šios aplinkybės įrodytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais, priimtais civilinėse bylose Nr. 2-16387-773/2014 ir Nr. e2-949-475/2016 (ieškovas Kauno miesto savivaldybė, atsakovė D. V. dėl nuomos mokesčio priteisimo). Abejuose sprendimuose teismai nustatė, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostę faktiniai nuomos santykiai, kuriu pagrindu D. V. naudojasi Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis. Šiuose sprendimuose teismas konstatavo, jog ginčo butas nebuvo privatizuotas ir priklauso Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise ir kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai. CK 4.141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad uzufruktas yra asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Uzufruktas yra viena iš daiktinių teisių, pagal kurią uzufruktorius įgyja teisę valdyti daiktą ir jį naudoti pagal paskirtį. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymas, bei sandoriais (CK 4.147 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismas negali nustatyti uzufrukto sandorio pagrindu, nes tokį sandorį gali sudaryti tik šalys bendru sutarimu ir savo valia (CK  4.147  straipsnio 4 dalis). Sandoriu uzufruktą turi teisę nustatyti tik pats daikto savininkas (CK 4.148 straipsnis). Uzufrukto nustatymo pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti nustatomas jokiais kitais pagrindais. Teismo sprendimu uzufruktą galima nustatyti tik tada, kai tai numato įstatymas. Tai yra prejudiciniai faktai, įrodyti ir nustatyti kitame teismo procese. Nagrinėjant šią bylą minėtos aplinkybės nėra iš naujo įrodinėjamos, nes yra teisinis pagrindas jomis vadovautis kaip jau nustatytomis.

III. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, argumentai

6.       Trečiasis asmuo valstybės įmonė Turto bankas pateiktame atsiliepime nurodė, kad jis nėra gavęs pranešimo dėl buto perėmimo, taip pat nežinomos aplinkybės, kurios patvirtintų ar paneigtų faktinį ieškinio pagrindą. Pažymi, kad ieškovė iš esmės neginčija atsakovės nuosavybės teisės, nurodydama tik, kad galimai buvo praleistas nuosavybės teisės įregistravimo terminas, be to, pripažįsta, jog nėra įgijusi nuosavybės teisės į butą (privatizavusi jo). Dėl ieškovės argumentų dėl uzufrukto teisės į butą nustatymo – trečiojo asmens nuomone iš esmės siekiama neatlygintinai naudotis ginčo butu, nors, kaip nurodyta atsakovės atsiliepime, tarp šalių susiklostę faktiniai nuomos santykiai ir tai konstatuota įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Trečiojo asmens nuomone nėra pagrindo tenkinti ieškinį.

7.       Trečiojo asmens valstybės įmonės Turto banko atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

            III. Teismo nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

ieškinys atmetamas.

Byloje nustatytos esminės faktinės aplinkybės

8.       (duomenys neskelbtini) ištuokos akto įrašas Nr. 611 patvirtina, kad D. V. ir A. V. (duomenys neskelbtini) nsudaryta santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). Ieškovė D. V. su sutuoktiniu gyveno Valstybei nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), ir deklaravo jame  gyvenamąją vietą nuo 1978 m. gegužės 18 d. Sutuoktiniui A. V. butas dar iki minėtos santuokos sudarymo momento buvo suteiktas, gavus orderį. Pasak ieškovės, orderis yra išlikęs, tačiau neįskaitomas ir dėl šios priežasties teismui nebus teikiamas. Po to kai buvo nutraukta D. V. santuoka su A. V., pastarajam iš šio buto išsikrausčius, D. V. ir toliau liko gyventi minėtame bute ir jame gyvena iki šiol.

9.       1995 m. kovo 16 d. priėmimo-perdavimo aktu – važtaraščiu Lietuvos valstybė Kauno miesto savivaldybei perdavė buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises.

10.       Kauno

11.       Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad nuosavybės teisės į minėtą butą Kauno miesto savivaldybei įregistruotos 2000 m. kovo 27 d.

12.       Kauno

Dėl teisinės registracijos

13.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teisė į butą turėjo atsirasti tik atlikus papildomą veiksmą – jo įregistravimą. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus, buto teisinės registracijos terminas suėjo 1998 m. sausio 1 d, tačiau buto nuosavybės teisės įregistruotos tik 2000 m. kovo 27 d. Valstybės įmonės Registrų centro 2000 m. kovo 27 d.  įrašas apie nuosavybės teisių pasikeitimą atliktas pažeidus įstatymo nustatytą šio sandorio sudarymo tvarką, nes Kauno miesto savivaldybė praleido 1995 m. kovo 16 d. priėmimo-perdavimo akto – važtaraščio, kurio pagrindu įregistruota nuosavybės teisė, sudarymo metu galiojusių įstatymų nustatytus terminus.  

14.       Atsakovės atstovė su šiuo ieškovės teiginiu nesutiko.

15.       Teismas pažymi, kad apie ginčijimo sandorio teisėtumą turi būti sprendžiama laikantis sandorio sudarymo metu teisės normų nustatytų reikalavimų, jei kitaip nenumatyta įstatyme. 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įsigaliojimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai.

16.       Šioje byloje nagrinėjamus santykius reglamentuoja specialusis įstatymas – 1994 m. gruodžio 20 d.  Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai aktai.

17.       1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad savivaldybių nuosavybėn priskiriama į savivaldybių balansą įeinantis neprivatizuotas savivaldybių butų fondas. To paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atskiri nekilnojamojo turto objektai, priskirti savivaldybių nuosavybėn pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, perduodami pagal jų priėmimo-perdavimo aktus – važtaraščius, kuriuos pasirašo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo ir miesto meras arba rajono valdytojas.  To paties įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad savivaldybių nuosavybės teisė į perduotą nekilnojamąjį turtą įsigalioja nuo jos teisinio įregistravimo.

18.       Pagal 1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-714 “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo” (redakcija galiojusi nuo 1995 m. sausio 4 d. iki 1996 m. liepos 5 d.) 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės turi atlikti perimto turto teisinę registraciją iki 1995 m. kovo 24 d. Atitinkama nuostata buvo nurodyta ir 1996 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1396 “Dėl įstatymo „Dėl dalies Valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo 1 ir 3 straipsnių pakeitimo“ (redakcija galiojusi nuo 1996 m. liepos 5 d. iki 1998 m. sausio 16 d.) 1 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad perimtą nuosavybėn turtą savivaldybės turi techniškai inventorizuoti ir teisiškai įregistruoti iki 1998 m. sausio 1 d. 1997 m. gruodžio 2 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas Nr. VIII-546 (redakcija, galiojusi nuo 1998 m. sausio 16 d.) , kurio 8 straipsnio 2 dalimi Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo“ buvo pripažinti netekusiais galios.

19.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos Vyriausybės įgaliotas asmuo A. D. ir Kauno miesto pavaduotojas J. V., remdamiesi 1995 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ (redakcija galiojusi nuo 1995 m. vasario 16 d. iki 1995 m. rugsėjo 28 d.), sudarė kai kurių Valstybės nekilnojamo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, 1995 m. kovo 16 d. priėmimo-perdavimo aktą – važtaraštį, kuriuo buto, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Taigi, pripažintina, kad minėtas butas buvo perduotas teisėtai, vadovaujantis aukščiau nurodytais teisės aktais.

20.       Šiuo atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto registravimo veiksmų tariamai per vėlai atlikus turto teisinę registraciją, o ne dėl nuosavybės atsiradimo teisinių pagrindų.

21.       Kaip minėta, Kauno miesto savivaldybė buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės registraciją atliko tik 2000 m. kovo 27 d.

22.       Vertinant byloje nagrinėjamų santykiu metu galiojusį teisinį reglamentavimą nustatyta, kad įstatymų leidėjas savivaldybėms perduodamo valstybinio turto teisinės registracijos terminą, nustatęs iki 1995 m. kovo 24 d., pratęsė iki 1998 m. sausio 1 d. 

23.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2007, pažymėjo, kad pagal 1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnį nuosavybės teisė savivaldybei buvo nustatoma šiuo įstatymu, pagal 4 straipsnį – Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėjo perduoti priskirtą turtą savivaldybei, o savivaldybės nuosavybės teisė į perduotą turtą pagal 5 straipsnį įsigaliojo nuo turto perdavimo teisinio įregistravimo. Šioje normoje nustatytas nuosavybės teisės atsiradimo momentas, bet ne atsiradimo pagrindas ar nuosavybės teisės atsiradimas. 1997 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo Nr. VIII-546 (redakcija, galiojusi nuo 1998 m. sausio 16 d.) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise.

24.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2002, taip pat konstatavo, kad „1996 m. balandžio 12 d. priėmimo-perdavimo aktu Vyriausybė perdavė Palangos savivaldybei pastatus, dėl kurių panaudos ir buvo sudaryta ginčijama sutartis, bet sutarties sudarymo momentu Palangos savivaldybė nebuvo įregistravusi turto perdavimo įstatymuose nustatyta tvarka. Taigi, sutarties sudarymo momentu nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą Palangos savivaldybei nebuvo atsiradusi dėl to, kad turtas nebuvo įregistruotas. Todėl laikytina, kad savivaldybė šį turtą valdė patikėjimo teise, <…>”.

25.       Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nuosavybės teisės perdavimo terminai nustatyti 1994 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. I-714 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybės įgyvendinimo“ ir jį pakeitusiame1996 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatyme Nr. I-1396 “Dėl įstatymo „Dėl dalies Valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo 1 ir 3 straipsnių pakeitimo“, bet terminų nebuvo laikomasi. Nustatyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), kuris 1995 m. kovo 16 d. priėmimo-perdavimo aktu – važtaraščiu  buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, Kauno miesto savivaldybė neįregistravo nuosavybės teisių įstatymų nustatyta tvarka iki 1998 m. sausio 1 d.

26.       Kauno

27.       Atsižvelgiant į tai, kad minėto buto teisinė registracija atlikta tik 2000 m. kovo 27 d., teismas, vadovaudamasis aukščiau minėta teismų praktika ir teisiniu reglamentavimu, sprendžia, kad nuo minėto buto perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 1995 m. kovo 16 d. priėmimo-perdavimo aktu – važtaraščiu iki jo teisinio registravimo 2000 m. kovo 27 d. minėtą butą Kauno miesto savivaldybė valdė patikėjimo teise.

28.       Ieškinyje nurodyti ir ieškovės atstovo teismo posėdžio metu teikti argumentai nepaneigia šios teismo išvados.

29.       Konstatuotina, kad Kauno miesto savivaldybės 2000 m. kovo 27 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), kuris 1995 m. kovo 16 d. priėmimo-perdavimo aktu – važtaraščiu buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, nuosavybės teisės registracija yra teisėta, o ieškovės nurodyti argumentai dėl to, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė pažeidė patalpų nuosavybės teisės įregistravimo terminą, yra nepagrįsti.

Dėl uzurfrukto nustatymo

30.       Ieškovė ieškinyje ir ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė bute gyveno tokiomis sąlygomis, kurios atitinka uzufrukto teisinį turinį: butą įsikėlė ir savo gyvenamąją vietą jame deklaravo daugiau nei prieš 40 metų, ieškovė bute iš pradžių gyveno kaip nuomininko sutuoktinio narė, tačiau santuokai nutrūkus (duomenys neskelbtini), ieškovė gyveno kaip savarankiškas asmuo ir iš jos iki 2013 m. nuomos mokesčio niekas nereikalavo, visą šį laiką ji bute nuolat gyveno, prižiūrėjo turtą, juo rūpinosi, atliko remontą, jis yra tinkamai prižiūrėtas, be to, pagal sovietmečiu galiojusias teisės normas jai butas faktiškai suteiktas iki gyvos galvos.

31.       Atsakovės atstovė nesutiko su tokiais ieškovės ir jos atstovo teiginiais ir nurodė, kad butas ieškovės šeimai buvo suteiktas galiojant 1964 m. CK Trisdešimtajam skirsniui, reglamentavusiam gyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius. 1964 m. CK 324 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1970 m. rugsėjo 1 d.) nustatytos nuomininko šeimos narių teisės ir pareigos ir iš šios įstatymo nuostatos akivaizdu, kad ir toliau po santuokos nutraukimo ieškovės statusas nuomos teisinių santykių srityje nepakito, ji toliau gyvendama nuomojamoje patalpoje, turėjo tokias pat teises ir pareigas, kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai. Todėl nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad ji po santuokos nutraukimo gyveno nuomojame bute kaip savarankiškas asmuo, o ne kaip nuomininko buvusi šeimos narė. Aplinkybė, kad su ieškove iki šiol nėra sudaryta rašytinė buto nuomos sutartis, nepaneigia tarp buto savininko ir ieškovės susiformavusių gyvenamosios patalpos nuomos teisinių santykių. Šis prejudicinis faktas patvirtintas ankstesniais teismų sprendimais.

32.       Byloje nėra ginčo, kad butas, kuriame iki šiol gyvena D. V., buvo suteiktas jos sutuoktiniui 1964 m. CK 319 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1970 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta tvarka išduodant gyvenamosios patalpos orderį, pažymint, kad jis išduodamas remiantis sprendimu išnuomoti gyvenamąją patalpą. Butas ieškovės sutuoktiniui buvo suteiktas dar iki santuokos sudarymo 1970 m. lapkričio 25 d. Ieškovė minėtame bute deklaravo savo gyvenamąją vietą nuo 1978 m. gegužės 18 d., gyveno po santuokos nutraukimo 1984 m. balandžio 4 d. iki gyvena šiol.

33.       Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl nuosavybės teisių suvaržymų, nustatytų iki CK įsigaliojimo, teisinio kvalifikavimo ir galiojimo. Ieškovė ieškinyje ir atsakovė atsiliepime suformulavo teisės normų, reglamentuojančių uzufrukto, t. y. asmens teisės iki gyvos galvos naudotis kito savininko butu, nustatymo teisės aiškinimo ir taikymo klausimus.

34.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-611/2021, pažymėjo, kad 2000 m. Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (aptariamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas (aptariamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Jeigu prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalis). Taigi, aptariamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies teisinis reglamentavimas nustato, kad civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus CK, taikomos iki šio kodekso įsigaliojimo galiojusios teisės normos, išskyrus nurodytame įstatyme nustatytas išimtis; prievolinių teisinių santykių, prasidėjusių iki CK įsigaliojimo, atsiradusioms iki CK įsigaliojimo teisėms ir pareigoms taikomos taip pat iki 2000 m. CK įsigaliojimo galiojusios teisės normos.

35.       Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad uzufrukto nustatymą detaliai reglamentuojančios teisės normos išdėstytos nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame C. U. – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (CK 4.141 straipsnio 1 dalis). Neatlygintino naudojimosi butu iki gyvos galvos teisiniai santykiai, jų turinys atitiktų uzufrukto teisinius santykius pagal CK 4.141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą uzufrukto sąvoką. Iki 2001 m. liepos 1 d. CK įsigaliojimo galioję įstatymai neįtvirtino uzufrukto instituto ir uzufrukto nereglamentavo specialiosiomis teisės normomis. Teisę iki gyvos galvos naudotis gyvenamąja patalpa, esančia piliečio asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name, taip pat naudojimosi šia patalpa sąlygas ir tvarką nustato Civilinis kodeksas (1982 m. Butų kodekso 135 straipsnis). 1964 m. priimtas su vėlesniais pakeitimais ir papildymais CK nenustatė specialių normų dėl teisės iki gyvos galvos naudotis gyvenamąja patalpa. 1964 m. CK reglamentavo nuomos (panaudos) santykius, taip pat kodeksas leido asmenims atlikti veiksmus (sudaryti susitarimus), sukuriančius civilines teises ir pareigas. Šiame anksčiau galiojusiame kodekse nurodyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų pagrindų, taip pat iš fizinių ir juridinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymuose nustatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (1964 m. CK 4 straipsnio 1 dalis). Teisė į uzufruktą galėjo atsirasti remiantis nurodytomis 1964 m. CK bendrosiomis teisės normomis. Be to, sprendžiant teisminį ginčą dėl uzufrukto nustatymo, taikomi 2000 m. CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), taigi nepaisant to, ar uzufrukto santykiams taikytinos 2000 m. CK, ar iki šio kodekso galiojusių įstatymų teisės normos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išnagrinėtose bylose atskirais atvejais konstatuota, kad iki 2000 m. CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) sudaryti teisėti asmenų susitarimai dėl naudojimosi būstu iki gyvos galvos ir šiais vykdomais susitarimais sukurti tęstiniai nuolatinio naudojimosi gyvenamąja patalpa santykiai kvalifikuotini kaip teisinis pagrindas teismui nustatyti uzufruktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2007, 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-695/2020, 23, 25, 27-31 punktai). Tuo pačiu teismas pažymi, kad visose kasacinio teismo nurodomose bylose kalbama apie privačių asmenų nuosavybę, pripažįstant, kad pats būsto savininkas leido naudotis jam priklausančiu turtu, o asmenys yra sudarę susitarimus dėl naudojimosi svetimu daiktu per asmens gyvenimo trukmę.

36.       Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tekinti ieškovės reikalavimą dėl teisės naudotis butu iki gyvos galvos, savo turiniu atitinkančios uzufrukto nustatymą, pripažinimo. Kitoks byloje nustatytų aplinkybių vertinimas neatitiktų geros moralės normų, prieštarautų teisingumo, protingumo, asmenų teisėtų lūkesčių principams (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis), neatitiktų sąžiningumo reikalavimų. Tokią išvadą teismas daro žemiau nurodytų aplinkybių.

37.       Visų pirma, nepaisant to, kad byloje iš tiesų nustatytas tęstinis nuolatinio naudojimosi gyvenamąja patalpa pobūdis, tačiau joks susitarimas su ieškove dėl aprūpinimo ją gyvenamąja patalpa nebuvo sudarytas, ieškovė apsigyveno minėtame bute po santuokos sudarymo, kai jos sutuoktiniui A. V. šis butas buvo orderio pagrindu. Po santuokos nutraukimo 1984 m. balandžio 4 d. D. V. liko ir toliau gyventi minėtame bute.

38.       Kadangi šis butas ieškovės šeimai buvo suteiktas galiojant 1964 m. CK Trisdešimtajam skirsniui, reglamentavusiam gyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius, todėl iki CK įsigaliojimo atsiradusioms teisėms ir pareigoms taikomos iki 2000 m. CK įsigaliojimo galiojusios teisės normos, t. y. 1964 m. CK ir 1982 m. Butų kodekso normas.

39.       Teismas sutinka su atsakovės atstovės teiginiais, kad pagal 1964 m. CK 324 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1970 m. rugsėjo 1 d.) nustatytos nuomininko šeimos narių teisės ir pareigos ir iš šios įstatymo nuostatos akivaizdu, kad ir toliau po santuokos nutraukimo ieškovės statusas nuomos teisinių santykių srityje nepakito, ji toliau gyvendama nuomojamoje patalpoje, turėjo tokias pat teises ir pareigas, kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai. Todėl kaip nepagrįsti atmetami ieškovės teiginiai, kad ji po santuokos nutraukimo gyveno nuomojame bute kaip savarankiškas asmuo, o ne kaip nuomininko buvusi šeimos narė.

40.       Nors ieškovė ieškinyje akcentuoja, kad per visa gyvenimo minėtame bute laikotarpį iki 2013 m. iš jos nebuvo reikalaujama sumokėti nuomos mokęsti ir tiek atitinkamai vastybės institucijai ar asmeniui, tiek Kauno miesto savivaldybei buvo žinoma, kad ji naudojasi jai nuosavybės teise nepriklausančiu turtu, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad tarp ieškovės ir būsto savininkės buvo sudarytas žodinis ar konkliudentiniais veiksmais susitarimas leisti jai naudotis minėtu butu iki gyvos galvos. Ieškovė (kaip šalis, kuriai teko pareiga įrodyti buvus tokį susitarimą) jokiais leistinais ir pakankamais įrodymais nepagrindė, kad jos sutuoktinio, o vėliau ir jos pačios bei valstybės ar savivaldybės įgalioto asmens (ar institucijos) susitarimas apėmė būtent uzufrukto nustatymą.

41.       Priešingai, rašytiniai bylos įrodymai, pačios ieškovės atstovo ir atsakovės atstovės paaiškinimai teisme patvirtina, kad dar 1998 m. atsakovė buvo apsisprendusi sudaryti su ieškove nuomos sutartį, pakeičiant ją D. V. vardu, kas rodo, kad pradinė nuomos sutartis buvo sudaryta su jos buvusiu sutuoktiniu, o nuo 2013 m. birželio 1 d. ieškovei priskaičiuojamas atskiras nuomos mokestis. Tuo tarpu kalbant apie laikotarpį iki valstybės turto perdavimo savivaldybės nuosavybėn, bylos nagrinėjamu laikotarpiu orderis užimti gyvenamąją patalpą ieškovės sutuoktiniui A. V. galėjo būti išduotas tik vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetui priėmus sprendimą išnuomoti gyvenamąją patalpą (1964 m. CK 319 straipsnio 2 dalis), o naudojimasis tuėjo būti įforminamas gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi, sudaroma tarp atitinkamos namų valdybos ir piliečio, kurio vardu išduotas orderis (1964 m. CK 322 straipsnis). Teismo vertinimu, toks teisinis reglamentavimas tik patvirtina aukščiau padarytą išvadą dėl  nuomos sutarties sudarymo su ieškovės sutuoktiniu A. V.. Ta aplinkybė, kad minėtą sandorio sudarymą patvirtinantis rašytinis dokumentas teismui nebuvo pateiktas, nepaneigia fakto, kad jis buvo.

42.       Teismas taip pat pažymi, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-16387-773/2014 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovei D. V. dėl nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo, kuris Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas, nustatytas prejudicinis faktas, kad tarp ieškovo Kauno miesto savivaldybės ir atsakovės D. V. yra susiklostę faktiniai nuomos santykiai, t. y. pakankamas pagrindas pripažinti, kad tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai, pagrįsti žodine sutartimi. Tai yra prejudicinis faktas, įrodytas ir nustatytas kitame teismo procese. Nagrinėjant šią bylą minėtos aplinkybės nėra iš naujo įrodinėjamos, nes yra teisinis pagrindas jomis vadovautis kaip jau nustatytomis. Teismas, nagrinėdama šią bylą, remiasi šia kito teismo nustatyta faktine bylos aplinkybe.

43.       Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas taip pat sutinka su atsakovės atstovės teiginiais, kad iki šiol rašytinės nuomos sutarties su ieškove nesudarymas nepaneigia tarp buto savininko ir ieškovės susiformavusių gyvenamosios patalpos nuomos teisinių santykių.

44.       Teismas pažymi ir tai, kad šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse nustatyti uzufruktą sandoriu gali tik pats savininkas (CK 4.148 straipsnis), t. y. turi būti nustatyta aiškiai išreikšta jo valia nustatyti uzufruktą. Pagrindo uzufrukto teisei atsirasti (CK 4.147 straipsnis) be buto savininkų išreikštos valios nenumato įstatymas (CK 1.63 straipsnis, 1.64 straipsnis, 4.148  straipsnis). Kaip minėta aukščiau, nagrinėjamoje byloje teismas neturi jokio faktinio pagrindo konstatuoti buvus ieškovės ir valstybės, o vėliau savivaldybės susitarimui dėl ieškovės gyvenimo bute iki gyvos galvos, kadangi joks byloje esantis įrodymas nepatvirtina tos aplinkybės, kad valstybė, o vėliau savivaldybė būtų išreiškusi savo aiškią valią būtent dėl uzufrukto teisės ieškovės naudai nustatymo. Ieškovė (kaip šalis, kuriai teko pareiga įrodyti buvus tokį susitarimą) jokiais leistinais ir pakankamais įrodymais nepagrindė, kad jos ir valstybės, o vėliau savivaldybės susitarimas apėmė būtent uzufrukto nustatymą.

45.       Šios išvados nepaneigia tos aplinkybės, kad ieškovei buvo leista laikinai naudotis būstu, ji mokėjo mokesčius ar kad bute gyveno ilgą laiką, atliko remonto darbus ir pan. Leidimas gyventi bute ieškovei nepatvirtina buvus susitarimui dėl uzufrukto nustatymo, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad tokią valią būtų išreiškusi atsakovė. Uzufruktas ir asmens gyvenamosios vietos deklaravimas taip pat tarpusavyje tiesiogiai nėra susiję. Leidimas gyventi bute ieškovei, jai nemokant nuomos mokesčio, atitinka neatlygintiną neterminuotą panaudą ir nesukelia atsakovei pareigos su ieškove sudaryti uzufrukto sandorio (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-819-565/2019). Faktinės aplinkybės, kad ieškovė mokėjo už butą, suremontavo butą, atsakovė leido ieškovei kurį laiką neterminuotai gyventi bute nesuponuoja ieškovei uzufrukto teisės į butą atsiradimą ir nekeičia susiklosčiusių panaudos teisinių santykių turinio.

46.       Teismas taip pat pažymi, kad ieškovės ieškinyje nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių ir keliamų klausimų, todėl teismas ja nesivadovauja.

47.       Įvertinus bylos įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad įstatymas nenumato teisinės galimybės nustatyti uzufruktą ieškovės nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

48.       Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos.

49.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

50.       Atsakovė neprašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidų, todėl šis klausimas nenagrinėjamas.

51.       Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteisiamos, kadangi jų dydis mažesnis už minimalią 5,00 Eur valstybei priteisiamą bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalimi, 259 straipsniu, 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškovės D. V. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose.

Teisėja Agnė Lauruševičiūtė