Civilinė byla Nr. 3K-3-207/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. nenurodytas

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 54

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos energija“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ kreipėsi į teismą nurodydamas, kad 2007 m. gruodžio 27 d. su atsakovu AB „Lietuvos energija“ buvo sudaryta Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sutartis Nr. 1013-07 (toliau – VIAP Sutartis). Pagal šią sutartį ieškovas įsipareigojo patiekti į elektros perdavimo tinklą Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nustatytą elektros energijos kiekį, pagamintą termofikaciniu rėžimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse,  o atsakovas įsipareigojo tinkamai sumokėti ieškovei viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas Sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Vykdant šią Sutartį, ieškovas pateikė apmokėti atsakovui 2008 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą  KTE Nr. 080277 už viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – VIAP) suteikimą   4 005 768 Lt (be PVM) sumai, tačiau atsakovas dalies sąskaitos (646 685,12 Lt) neapmokėjo, motyvuodamas tuo, kad ieškovas netinkamai įvykdė sutartį. Ieškovas prašė priteisti 646 685,12 Lt skolos ir 6078,84 Lt palūkanų, 15,21 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė 646 685,12 Lt skolos, 6078,84 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2009 m. kovo 20  iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad valstybė, būdama atsakingą už visuomenės saugumą, aplinkos apsaugą, įsipareigojo 2008 m. remti termofikacijos būdu pagamintos 374 400 MWh elektros energijos apimtį. Byloje pateiktos šalių pasirašytos mėnesinės suvestinės yra  šalių valia patvirtintas prievolės įvykdymą patvirtinantis dokumentas, todėl po tokio patvirtinimo jis tampa vykdytinu buhalterinės apskaitos dokumentu, o vienašalis jo keitimas ar koregavimas laikomas šalių suderintos valios pažeidimu. 2008 metais remtinos gamybos apimties elektros energijos suvestinė, pateikta atsakovo, patvirtina faktą, kad per 2008 metus Kauno termofikacinė elektrinė iš viso pagamino ir į tinklą pateikė       616 819,050 MWh elektros energijos kiekį. Šalys nebuvo susitarusios, kad termofikacinės elektros energijos gamybai, balansavimui reikalinga energija atsakovės bus vienvaldiškai išskaičiuojama iš pateiktos į elektros perdavimo tinklą. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog atsakovas, kaip VIAP lėšų administratorius, buvo įpareigotas atlikti balansavimo ir (ar) papildomos ir (ar) reguliavimo elektros energijos išskaičiavimus, pateikiamus į elektros perdavimo tinklą po to, kai baigėsi sutarties vykdymas. Tokiu būdu teismine tvarka nenuginčijus VIAP Sutarties vykdymo metu šalių pasirašytų aktų, teismas sprendė, jog nėra pagrindo ieškovą pripažinti per 2008 metus nepagaminusiu termofikaciniu būdu 374 400MWh elektros energijos, todėl atsakovas,  atsisakęs sumokėti paslaugos teikėjui VIAP lėšas, pažeidė prievolę, kilusią iš VIAP Sutarties.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su jame išdėstytais motyvais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio      26 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį  atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė ir pažeidė VIAP teikimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tam tikras elektros energijos rūšis nepagristai priskirdami remtinai elektros energijai, už kurią turi būti mokamos VIAP lėšos. Atsižvelgdamas į VIAP Sutarties 1.1,18 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teismas į remtinos gamybos apimtis įskaitė ir kontraktinę bei papildomą elektros energiją, tuo remdamasis nutarė, kad UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ 2008 m. iš viso pateikė 381 309 MWh remtinos gamybos apimties (viešuosius interesus atitinkantį elektros energijos kiekį), t. y. daugiau nei buvo nustačiusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Tokia išvada nepagrįsta, nes Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu           Nr. 4-495 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“ patvirtinta, kad viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinka tik elektros energijos gamyba: a) naudojant atsinaujinančius energijos išteklius; b) termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į miestų centralizuotus Šilumos tiekimo tinklus; c) nustatytose elektrinėse, kuriose elektros energijos gamyba būtina energetikos sistemos rezervams užtikrinti. Akivaizdu, kad remiantis pirmiau nurodyto įsakymo nuostatomis, viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinka tik elektros energijos gamybos paslaugos.  Taigi, norint pripažinti UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ patiektą–parduotą elektros energiją kaip viešuosius interesus atitinkančią paslaugą (remtinos elektros energijos apimtį), ji turi būti pagaminta Kauno termofikacijos elektrinėje. Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ 4 punkte nurodyta, kad viešaisiais interesais yra laikoma veikla ar neveikimas elektros energetikos sektoriuje, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su visuomenės saugumu ir aplinkos apsauga, taip pat elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius, elektros energijos gamyba kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis Sutarties 1.1.18 punktu, remtinos elektros energijos gamybos kiekiui, už kurį mokamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos, turi būti priskirta ir papildoma bei kontraktinė elektros energija, nors, remiantis Sutarties 1.1.12 punktu, papildoma elektros energija yra laikoma aukcione nupirkta, o ne Kauno termofikacinėje elektrinėje pagaminta elektros energija. Dėl papildomos ir kontraktinės elektros energijos priskyrimo remtinos elektros energijos gamybos apimtims Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. lapkričio 5 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-417/2011) yra konstatavęs, kad, nepriklausomai nuo to, kokiai elektros rūšiai priskirtina elektros energija, patenkanti į remtinos gamybos apimtį, esminis požymis, lemiantis, ar už ją valstybės įgaliotas rinkos operatorius turės sumokėti VIAP lėšas, yra ūkio ministro nustatyto kiekio kaip remtinos gamybos apimties pagaminimas ir jos pateikimas Lietuvos vartotojams su tiekėjais sudarytų sutarčių pagrindu. Kasacinis teismas nurodė, kad viešųjų paslaugų teikėjai ir perdavimo sistemos operatoriai turi pasirinkti tokį tarpusavio teisinių santykių reguliavimo būdą, kuris neprieštarautų viešųjų paslaugų teikimo rėmimo tikslui ir reglamentavimui.
2. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m, liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 „Dėl Elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ 1.4 punkte nustatyta, kad į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos gamybos apimtis yra remiama tik tais atvejais, kai pagaminta elektros energija yra skirta Lietuvos Respublikos vartotojų elektros energijos poreikiams tenkinti ir pagal sudarytas sutartis yra parduodama elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms. Šiuo atveju prie remtinos elektros energijos gamybos apimties negali būti pripažinta Kauno termofikacijos elektrinėje pagaminta, bet eksportui į kitas valstybes skirta elektros energija. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai  paliko galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriame nurodoma, kad VIAP lėšos yra mokamos už tą elektros energijos kiekį, kuris neviršija valstybės remtinos gamybos apimties, o Kauno termofikacijos elektrinė 2008 metais pagamino ir į tinklą pateikė 616 819,050 MWh elektros energijos kiekį. Laikantis tokios pozicijos, lėšos už VIAP būtų nepagrįstai mokamos už bet kokios rūšies elektros energiją (net ir eksportuotą į užsienio valstybes), jei tik elektros energija yra pagaminta Kauno termonfikacijos elektrinėje ir neviršija teisės aktais nustatytos remtinos gamybos apimties (kvotos). Ši pozicija yra nepagrįsta, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punkto nuostata nesuteikia teisės UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ pretenduoti į viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas už elektros energiją, kuri, nors ir buvo pagaminta Kauno termofikacinėje elektrinėje, tačiau pagal sudarytas sutartis yra eksportuota į užsienio valstybes.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai  nesivadovavo  ir netaikė Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti“ patvirtintų Prekybos elektros energija taisyklių 54 punkto nuostatų, kad iki valandinės prekybos su tiekėjais pradžios elektros energija iš gamintojų perkama apskaitant apimtis kas valandą, o gamybos režimai planuojami remiantis gamintojų sutartimis su perdavimo tinklų operatoriumi. Remdamiesi šia 54 punkto nuostata, AB „Lietuvos energijos“ atstovai bylos nagrinėjimo metu teikė skaičiavimus dėl perkamos elektros energijos apimtis kiekvieną valandą, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė taikyti šią Prekybos elektros energija taisyklių nuostatą ir kaip įrodymą vertinti AB „Lietuvos energijos“ atstovų pateiktus duomenis ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-417/2011) pateiktais išaiškinimais.
4. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo" patvirtintų Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gamintojams per metus nepatiekusiems patvirtintos remtinos elektros energijos gamybos apimties, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos yra atitinkamai sumažinamos paskutiniesiems metų mėnesiams. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad AB „Lietuvos energija“ šalių sutartu būdu informavo UAB Kauno termofikacijos elektrinę apie viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų sumažinimą 2008 m. gruodžio mėnesį, siūlydama pripažinti šalių pasirašytą 2009 m. sausio 9 d, aktą Nr. KTE-2008/12 negaliojančiu, AB „Lietuvos energija“ nurodė siūlymo priežastis bei pateikė paaiškinimus dėl siūlomame pasirašyti akte nurodytų duomenų. Net ir pripažįstant, kad šalių pasirašytame 2009 m. sausio 9 d. akte Nr. KTE-2008/12 būta netikslumo, tai nepaneigia fakto, kad UAB Kauno termofikacijos elektrinė nepagamino visos remtinos elektros energijos, už kurią turi būti sumokėtos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos. Jeigu, UAB Kauno termofikacijos elektrinės nuomone, netikslumus lėmė kalti AB „Lietuvos energija“ veiksmai, patirtus nuostolius UAB Kauno termofikacijos elektrinė turėjo įrodinėti kaip nuostolius, o ne reikalauti sumokėti už tariamai suteiktas VIAP.
5. Žemesniųjų teismų sprendimai šioje byloje yra paremti klaidingais skaičiavimais, nustatant remtinos elektros energijos, už kurią sumokamos VIAP lėšos, apimtis. Iš to išplaukia, kad atlikus remtinos elektros energijos gamybos apimčių skaičiavimą pagal pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatas, ginčijamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos UAB „Kauno termofikacijos elektrinei“ neturėtų būti mokamos, nes faktiškai patiektos remtinos gamybos apimties skaičiavimo ir lėšų, mokamų už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, vienašališko sumažinimo galimybę numato galiojantys teisės aktai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistus.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovas savo kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai į remtinos gamybos apimties elektros energiją (t. y. ta elektros energija, už kurią valstybė teikia paramą) įtraukė ir tą, kurios ieškovas pats negamino ir (arba) eksportavo į užsienio valstybes. Kasacinės instancijos teismo prašoma nustatyti faktines aplinkybes, nors kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje iš naujo faktinės aplinkybės nenustatinėjamos, vadovaujamasi tomis, kurios nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jau nustatė, kad UAB Kauno termofikacijos elektrinė per 2008 metus faktiškai pagamino ir patiekė įi tinklą Lietuvos vartotojams vartoti visą 2007 m. gruodžio 27 d. VIAP sutartimi nustatytą 374 400 MVVh RGA elektros energijos kiekį. 
2. Kauno termofikacijos elektrinės elektros energijos ir galios rezervų paskirstymo pagal rūšis aktuose ir RGA elektros energijos už 2008 m. valandinės suvestinės fiksuoti ir abiejų ginčo šalių suderinti (pasirašyti) faktiniai pagamintos ir į tinklą Lietuvos vartotojų vartojimui patiektos RGA elektros energijos kiekiai, kurie apskaičiuoti pagal Kauno termofikacijos elektrinės parduotos papildomos elektros energijos remtinos gamybos apimtyje kiekius. Susumavus šiuose aktuose nurodytus Kauno termofikacijos elektrinės parduotos papildomos elektros energijos remtinos gamybos apimtyje kiekius už visus 2008 metus gaunama, kad UAB Kauno termofikacijos elektrinė pagamino ir 2008 metais į tinklą pateikė 381 309 MVVh elektros energijos remtinos gamybos. Vadinasi, ieškovas pagamino ir faktiškai suteikė VIAP paslaugų netgi daugiau kaip visą VIAP Sutartyje nustatytą metinį kiekį (374 400 MVVh).
3. Kauno termofikacijos elektrinės parduotos papildomos elektros energijos remtinos gamybos atžvilgiu kiekiai buvo nustatyti laikantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintų (2006 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 4-485 redakcijos) Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas taisyklių reikalavimų 24 punkto nuostatų. Tai matyti iš pridedamų aktų turinio bei VIAP Sutarties 1.1.18 punkte pateiktų „Remtinos gamybos apimčių“. Pats atsakovas atlikinėjo skaičiavimus ir elektros energijos paskirstymą pagal rūšis, įskaitant ir apskaičiavimus dėl ieškovo suteiktų viešuosius interesus atitinkančių paslaugų, gaminant ir tiekiant papildomą elektros energiją remtinos gamybos atžvilgiu. Atsakovas neginčijo nė vieno iš šalių pasirašytų ir patvirtintų aktų ir pats pripažino, kad faktiškai ieškovas 2008 metais pagamino ir pateikė į aukcioną ne mažiau kaip 374 400 MVVh RGA elektros. Visi atsakovo veiksmai, elektroniniai laiškai, šalių pasirašyti ir nenuginčyti aktai, patvirtina, kad atsakovas iki 2009 m. sausio 30 d. neginčijo ir pripažino VIAP suteiktas visa apimtimi.
4. Ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme savo reikalavimą, be kita ko, grindė  aplinkybe, kad 2010 m. sausio 19 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Tarpusavio skolų suderinimo aktą, kuriame AB „Lietuvos energija“ pripažino ir patvirtino, kad yra skolinga UAB Kauno termofikacijos elektrinei 646 685,12 Lt už per 2008 metus ieškovo  patiektą  RGA elektros energiją. Kasacinės instancijos teismas turėtų į šią skolos pripažinimo aplinkybę atsižvelgti, nes esant skolos pripažinimui patenkinant kasacinį skundą būtų pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I protokolo 1 straipsnis.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo metodą, prioritetas teiktinas lingvistiniam sutarties teksto aiškinimui kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2009). Pirkimo Sutarties 1.1.18 punkte nustatyta, kad „Remtinos gamybos apimtis - kontraktinės ir papildomos elektros energijos apimtis, kuriai taikomos gamybos rėmimo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos patvirtintose Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas taisyklėse. Pirkimo Sutarties 1.1.12 punkte nurodyta, kad papildoma elektros energija - elektros energija Gamintojo nupirkta ir (ar) parduota aukcione šios Sutarties Priedo Nr. 2 sąlygomis. Taigi remiantis lingvistiniu aiškinimo metodu, papildoma elektros energija gali būti, kai: (i) Gamintojas per aukcioną nusiperka iš kitų rinkos dalyvių elektros energiją; arba (ii) Gamintojas per aukcioną parduoda savo paties elektros energiją; arba (iii) Gamintojas per aukcioną nusiperka iš kitų rinkos dalyvių elektros energiją ir per aukcioną ją parduoda. Vadinasi, Pirkimo Sutarties 1.1.12 punktas implikuoja tris papildomos elektros energijos atvejus, kurių vienas, t. y. kai Gamintojas per aukcioną parduoda savo paties elektros energiją, visiškai atitinka Pirkimo Sutarties 1.1.18 punktą ir VIAP taisyklių reikalavimą, kad visa RGA elektros energija turi būti pagaminta paties ieškovo.
6. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad, remiantis Prekybos elektros energija taisyklių 54 punkto nuostata, AB „Lietuvos energija“ atstovai bylos nagrinėjimo metu teikė skaičiavimus dėl perkamos elektros energijos apimties kiekvieną valandą, tačiau teismas atsisakė juos vertinti. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, nes Prekybos elektros energija taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.) 54 punkto nuostata neįtvirtina jokių taisyklių dėl remtinos gamybos apimties elektros energijos kiekio apskaičiavimo būdo (metodikos). Atsakovas mano, kad nurodytas 54 punktas suteikia pagrindą išvadai, kad kai patiektos į tinklą elektros energijos kiekis konkrečią valandą viršija gamintojų pačių deklaruotą remtinos elektros energijos apimtį, gamybos apimtimi, už kurią mokamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos, turi būti pripažįstama gamintojų deklaruota remtinos gamybos apimtis, nes elektros energija virš deklaruoto kiekio yra parduodama kaip papildoma elektros energija virš remtinos gamybos apimties arba reguliavimo elektros energija vykdant dispečerinio centro nurodymus, arba eksportinė elektros energija, arba balansavimo elektros energija. Tuo atveju, kai faktiškai patiektos elektros energijos kiekis konkrečią valandą buvo mažesnis nei gamintojų pačių deklaruota remtinos elektros energijos apimtis, gamybos apimtimi, už kurią mokamos viešuosius interesus atitinkančios paslaugų lėšos, turi būti pripažįstama faktiškai į perdavimo tinklą patiektas elektros energijos kiekis. Dėl šių priežasčių Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nusprendė, kad šie skaičiavimai nesuteikia pagrindo abejoti  šalių pasirašytų ir neginčijamų aktų pagrįstumu.
7. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje iš naujo faktinės aplinkybės nenustatinėjamos, vadovaujamasi tomis, kurios nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų,  todėl atsakovo keliamas klausimas dėl eksportinės elektros energijos įtraukimo ar neįtraukimo į remtinos gamybos apimties elektros energijos kiekį yra nereikšmingas, nes negali pakeisti faktinės situacijos, užfiksuotos rašytiniuose dokumentuose, kad ieškovas per 2008 metus faktiškai pagamino ir patiekė i tinklą Lietuvos vartotojams vartoti visą VIAP Sutartyje nustatytą 374 400 MWh RGA elektros energijos kiekį. Be to, Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas iš atsinaujinančių šaltinių ir termofikacijos būdų pagamintos elektros energijos („švari“ elektros energija) skatinimo imperatyvas. Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnyje nenustatyta jokio draudimo eksportuoti „švarios“ elektros energijos į kitas ES valstybes nares. Šiame įstatyme perdavimo sistemos operatoriui nesuteikta teisės atsisakyti sumokėti atitinkamą VIAP lėšų sumą, motyvuojant tuo, kad gamintojas arba jo tiekėjas „švarią“ elektros energiją parduoda kitose ES valstybėse narėse.
8. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ (konsoliduota redakcija) 1.4 punktas, ieškovo nuomone, prieštarauja ES pirminei ir antrinei teisei, Elektros energetikos įstatymui, Energetikos įstatymui ir VIAP taisyklėms kaip lex specialis paramos remtiniems gamintojams skyrimą reguliuojančiam teisės aktui, todėl teismo negali būti taikoma ginčo teisiniams santykiams. Remiantis ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, remiama yra visa į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiekta termofikacijos būdu pagaminta elektros energija nepriklausomai nuo jos galutinio realizavimo vietos, todėl ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 (konsoliduota redakcija)   1.4   punktas   eliminuojantis   Lietuvoje   pagamintą   ir  į   kitas   ES   valstybes   nares eksportuojamą „švarią“ elektros energiją iš valstybės teikiamos paramos schemos akivaizdžiai prieštarauja aukštesnės teisinės galios ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktams ir neleistinai susiaurina kitų aukštesnės galios teisės aktų nustatytą paramos skyrimo teisinį režimą. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu teismas dėl kokių nors priežasčių nuspręstų, kad dalis VIAP sutartyje numatyto RGA elektros energijos kiekio (374 400 MWh) nebuvo patiekta Lietuvos vidaus rinkos poreikiams, bet kaip eksportinė elektros energija iškeliavo į užsienio rinkas, tai neatleidžia atsakovo nuo pareigos sumokėti 646 685,15 Lt skolą. Samprotaujant priešingai, visoje ES susidarytų teisiniu požiūriu ydinga ir ES acquis communautaire nepateisinama praktika - Lietuvos ar kitos ES valstybės narės „švarios“ elektros energijos gamintojai, eksportuojantys savo elektros energiją į kitas ES valstybes nares, apskritai negautų jokios paramos,  t. y. negautų paramos nei savo kilmės valstybėje, nei kitose ES valstybėse, į kurias eksportuoja. Kol ES valstybės narės neteikia paramos į jų šalis eksportuojantiems užsienio „švarios“ energijos gamintojams, tol gamintojo kilmės valstybės yra įpareigotos remti visą nacionalinių gamintojų pagamintą ir į tinklą patiektą elektros energijos kiekį. nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje šis kiekis realizuojamas galutiniams vartotojams. Jeigu teismas nesutiktų su pirmiau nurodyto ES teisyno (acguis communautaire) aiškinimu arba kiltų kitų su ES teise susijusių neaiškumų, tektų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti prejudicinį nutarimą išaiškinant, ar pagal ES teisę parama kogeneracijai turi būti skiriama remiantis teritorinio neutralumo principu, t. y. ar remiama turi būti visa termofikacijos būdu pagaminta elektros energija, nesvarbu, į kokios ES valstybės rinką ji keliauja galutiniam vartojimui.
9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad kaip precedentu galima remtis tik tais sprendimais, kurie priimti ratio decidendi sutampančiose bylose. Civilinės bylos Nr. 3K-3-471/2011 ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl jų negalima laikyti analogiškomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas.

Dėl nagrinėjamoje byloje aktualių ES teisės aktų aiškinimo ir taikymo

Susipažinusi su kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminis kasaciniame skunde keliamas klausimas yra tas, ar remtina elektros energijos gamybos apimtimi gali būti pripažinta elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse (nagrinėjamu atveju – Kauno termofikacijos elektrinėje), pagaminta ir eksportui į kitas valstybes skirta elektros energija. Kasatorius teigia, kad Kauno termofikacijos elektrinėje pagaminta, bet į kitą ES valstybę eksportuota elektros energija negali būti priskirta prie viešuosius interesus atitinkančių paslaugų ir savo poziciją grindžia  ūkio ministro 2007 m. liepos 19d.  įsakymo Nr. 4-304 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ (toliau – ūkio ministro įsakymas Nr. 4-304) (nuo 2007 m. gruodžio 22 d. galiojusi redakcija) 1.4 punktu, kuriame nustatyta, jog šiuo įsakymu nustatytos į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos gamybos apimtis yra remiama tik tais atvejais, kai pagaminta elektros energija yra skirta Lietuvos Respublikos vartotojų elektros energijos poreikiams tenkinti ir pagal sudarytas sutartis yra parduodama elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas nurodo, kad ši įstatymo lydimoji norma prieštarauja pirminei ir antrinei ES teisei, tačiau išsamiai neargumentuoja, kokioms konkrečioms pirminės ES teisės nuostatoms ir kodėl toks reglamentavimas galėtų prieštarauti, taip pat tik abstrakčiai pasisakoma dėl prieštaravimo antrinei ES teisei.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbu nustatyti, ar  ūkio ministro įsakymo Nr. 4-304 1.4 punktas, kuriame nustatyta, kad remtina elektros energijos apimtis yra ta, kuri skirta Lietuvos vartotojams, neprieštarauja ES teisei. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje, kuria privalu remtis aiškinant ir taikant ES teisės nuostatas, įtvirtintas ES teisės viršenybės principas, taip pat apibrėžta, kad ES sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą, nepriklausomą nuo valstybių narių teisės, o pirminės ES teisės nuostatos turi būti taikomos tiesiogiai (1963 m. vasario 5 d. ESTT sprendimas, priimtas byloje Van Gend&Loos, bylos Nr. 26/62, Rink.p. 1963 1; 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas, priimtas byloje Francovich, sujungtos bylos Nr. C-6/90 ir C-9/90, Rink.p. I-5357; 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, priimtas byloje Courage, bylos Nr. C-453/99, Rink. p. I-06297). ESTT taip pat nurodė, kad „kitaip negu paprastos tarptautinės sutartys, EEB sutartis nustatė savą teisinę sistemą, kuri, Sutarčiai įsigaliojus, buvo integruota į valstybių narių teisinę sistemą ir kurią privalo taikyti jų teismai. Iš tiesų įkurdamos neribotam laikui Bendriją, turinčią savas institucijas, juridinio asmens teises, veiksnumą, tarptautinio atstovavimo teises, ir ypač dėl valstybių kompetencijos apribojimo arba dalies jų funkcijų perdavimo Bendrijai, – realią valdžią, valstybės, nors ir nedaugelyje sričių, apribojo savo suverenias teises ir taip sukūrė teisę, taikomą jų nacionaliniams subjektams ir joms pačioms“ (1964 m. liepos 15 d. ESTT sprendimas, priimtas byloje Costa/ENEL, bylos Nr. 6/64, Rink. p. 1963,585, 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas, priimtas byloje Francovich, sujungtos bylos Nr. C-6/90 ir C-9/90, Rink.p. I-5357; 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, priimtas byloje Courage, bylos Nr. C-453/99, Rink. p. I-06297).

Vertinant pirminės ES teisės šaltinių aktualumą, nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbios laisvo prekių judėjimo nuostatos, nes pagal ESTT jurisprudenciją, elektra yra pripažįstama preke (žr., pvz., 1998 m. balandžio 2 d. ESTT sprendimą, priimtą byloje Outokumpu Oy, bylos Nr. C-231/96).  Taigi, nagrinėjamu atveju, sprendžiant šalių ginčą, svarbu išsiaiškinti, ar nuostata, pagal kurią remiama tik ta elektros energija, kuri yra skirta Lietuvos Respublikos vartotojų elektros energijos poreikiams tenkinti ir parduodama elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms, neprieštarauja laisvo prekių judėjimo nuostatoms. Akivaizdu, kad šis ūkio ministro įsakymu įtvirtintas reguliavimas reiškia, jog elektros energijos gamintojui nėra patrauklu gaminti elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių ir ją eksportuoti į kitą ES valstybę, nes už ES viduje eksportuotą elektros energiją gamintojas negautų numatytos paramos, taigi toks reglamentavimas sudaro ar galėtų sudaryti kliūtis elektrai kaip prekei laisvai judėti vidaus rinkoje, nes elektros energija, eksportuojama į kitas ES šalis, gamintojui (pardavėjui) pabrangtų.

Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 34 straipsnį bet kokios valstybių narių prekybos taisyklės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai trukdo prekybai Sąjungos viduje, yra laikytinos priemonėmis, turinčiomis kiekybiniams apribojimams lygiavertį poveikį (1974 m. liepos 11 d. ESTT sprendimas, priimtas byloje Procureur du Roi v. Benoit ir Gustave Dassonville, bylos Nr. 8/74, Rink. p. I-837, 5 paragrafas). ESTT šią sąvoką praplėtė savo sprendime Casis de Dijon byloje, ją papildydamas draudimu nustatyti vienodai taikomas lygiaverčio poveikio priemones bei tarpusavio pripažinimo principu (1979 m. vasario 20 d. ESTT sprendimas, priimtas byloje Casis de Dijon, bylos Nr. 120/78, Rink. p 649). Sprendimu, priimtu Keck byloje (1993 m. lapkričio 24 d. ESTT sprendimas Keck ir Mithouard, sujungtos bylos Nr. C-267/91 ir C-268/91, Rink. p. I-6097), teismas susiaurino kiekybinių apribojimų sampratą ir visas valstybių narių taisykles suskirstė į taisykles prekei ir prekybos taisykles ir nurodė, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 34 straipsnis tiesiogiai taikomas toms taisyklėms, kurios nustatomos prekei, tačiau negali būti taikomas prekių pardavimo arba prekybos taisyklėms, kurios vienodai reguliuoja prekybą konkrečioje valstybėje narėje. Nagrinėjamoje byloje Ūkio ministro įsakymo Nr. 4-304 1.4 punktas vertintinas kaip taisyklė, nustatyta elektrai kaip prekei, o tokiai taisyklei tiesiogiai taikomas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 34 straipsnis. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad ūkio ministro įsakymo 1.4 punktu nustatytas reglamentavimas, kuriuo remiama tik Lietuvoje suvartojama elektros energija, o rėmimas netaikomas eksportuojamai elektros energijai, prilygsta kiekybiniams apribojimams lygiavertei poveikio priemonei.

Nacionalinis teismas yra įpareigotas užtikrinti ES teisės viršenybės principo įgyvendinimą, todėl, konstatavęs nacionaliniu reguliavimu sukurtą ribojimą, privalo patikrinti, ar jį galima pateisinti ribojimų pagrįstumo sąlygomis. Tuo atveju, kai konkretus visuomeninis santykis yra reglamentuotas antriniais ES teisės aktais (reglamentais ar direktyvomis), ribojimų pagrįstumas vertinamas netiesiogiai taikant Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, tačiau taikant antrinius teisės aktus tiesiogiai (reglamento atveju) ar atsižvelgiant į direktyvos nuostatas (1993 m. spalio 12 d. ESTT sprendimas, priimtas byloje Vanacker/Lesage, bylos Nr. C-37/92, Rink. p. I-4947, 9 paragrafas). Siekdamas nustatyti, ar laisvą prekių judėjimą ribojanti ūkio ministro įsakymo Nr. 4-304 1.4 punkto dalis gali būti pateisinama direktyvos siekiamais tikslais, nacionalinis teismas pirmiausia privalo įvertinti nacionalinio reglamentavimo siekiamą tikslą ir jo atitiktį direktyvų nuostatoms. Dėl to teisėjų kolegija pasisako dėl nagrinėjamos bylos kontekste aktualių antrinės ES teisės aktų – direktyvų.

Europos Sąjungoje yra priimtos ir galioja direktyvos dėl skatinimo naudoti elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančių elektros energijos šaltinių, taip pat įtvirtintos bendrosios elektros energijos vidaus rinkos taisyklės. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu nustatyti, kurios konkrečiai direktyvos yra aktualios nagrinėjamoje byloje. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovo yra cituojamos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, kuri iš dalies keičia bei vėliau panaikina direktyvų Nr. 2001/77/EB ir Nr. 2003/30/EB nuostatas (toliau – Direktyva Nr. 2009/28/EB). Iš bylos duomenų matyti, kad ginčas tarp šalių kilo dėl apmokėjimo už remtiną elektros energiją, pateiktą 2008 m., todėl kyla klausimas, ar ieškovo cituojama direktyva taikytina tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Direktyvos Nr. 2009/28/EB 26 straipsnyje nustatyta, kokia apimtimi ir nuo kada ši direktyva pakeičia, o nuo kada panaikina direktyvų Nr. 2003/30/EB ir 2001/77/EB nuostatas. Šiame straipsnyje nustatyta, kad nuo 2010 m. balandžio 1 d. panaikinami direktyvos 2001/77/EB 2 straipsnis, 3 straipsnio 2 dalis ir 4–8 straipsniai ir direktyvos 2003/30/EB 2 straipsnis, 3 straipsnio 2 dalis ir 3–5 dalys ir 5 bei 6 straipsniai, o šios nurodytos direktyvos panaikinamos nuo 2012 m. sausio 1 d. Valstybės narės pagal direktyvos Nr. 2009/28/EB 27 straipsnį privalėjo užtikrinti, kad visi direktyvos įgyvendinimui būtini nacionaliniai teisės aktai įsigaliotų ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 5 d. Taigi direktyva Nr. 2009/28/EB įsigaliojo 2009 m. birželio 25 d., o valstybės narės direktyvos nuostatų perkėlimo pareigą privalėjo įvykdyti iki 2010 m. gruodžio 5 d., tačiau iki 2010 m. balandžio 1 d. dar galiojo didelė dalis direktyvos Nr. 2001/77/EB ir 2003/30/EB nuostatų, o jų galiojimas buvo panaikintas tik 2012 m. sausio 1 d. 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių elektros išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje (toliau – Direktyva Nr. 2001/77/EB) siekė remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti pamatus jo būsimai Bendrijos sistemai (1 straipsnis). 2003 m. gegužės 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/30/EB dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte (toliau –Direktyva Nr. 2003/30/EB) siekė skatinti naudoti biodegalus ir kitus atsinaujinančiuosius degalus siekiant jais pakeisti transporte naudojamus dyzelinius degalus ir benziną kiekvienoje valstybėje narėje, kad šitaip būtų prisidėta prie tokių tikslų, kaip vykdyti klimato kaitos švelninimo įsipareigojimus, užtikrinti saugų ir nežalingą aplinkai energijos tiekimą ir diegti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl elektros energijos, pagamintos 2008 metais iš atsinaujinančių elektros energijos šaltinių, nagrinėjamos bylos kontekste aktualus reglamentavimas, įtvirtintas Direktyvoje Nr. 2001/77/EB.  

Aktualios nagrinėjamoje byloje galėtų būti ir 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB (toliau – Direktyva Nr. 2003/54/EB) nuostatos, nes jos nustato elektros energijos vidaus rinkos bendrąsias taisykles. Tiek 1996 m. gruodžio 19 d. direktyvos 96/92/EB „Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių“ 3 straipsniu, tiek 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB 3 straipsniu remiamasi Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas davimo taisyklėse, patvirtintose Ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (jo redakcijose galiojusiose iki ir po 2008 m. sausio 1 d).

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į minėtų direktyvų nuostatas, pažymi, kad nurodytose direktyvose nėra  numatyta įpareigojimo valstybėms narėms remti tik tą iš atsinaujinančių elektros energijos šaltinių pagamintą energiją, kurį būtų skirta  nacionalinių  vartotojų poreikiams tenkinti ar draudimo remti tokią energiją eksporto atveju.

Tam, kad būtų įmanoma patikrinti ūkio ministro įsakymo Nr. 4-304 1.4 punkto dalies, sukuriančios ribojimą, pagrįstumą Direktyvų Nr. 2001/77/EB ir Nr. 2003/54/EB siekiamų tikslų ir jomis valstybėms narėms suteiktų įgaliojimų ribose, reikia nustatyti nacionalinio reglamentavimo tikslą. Paprastai šį tikslą galima nustatyti vertinant nacionalinių teisės aktų parengiamuosius dokumentus – aiškinamuosius raštus, lydimuosius dokumentus ir išvadas, kitus aktus, kuriais atskleidžiamos priežastys, dėl kurių įstatymų leidėjas kuria reglamentavimą, bei tikslus, kurių tokiu reglamentavimu jis siekia. Nagrinėjamoje byloje ribojimą sukuriantis nacionalinis reglamentavimas yra įtvirtintas ministro įsakymu – t. y. vienasmeniu ministro norminiu teisės aktu. Šis reglamentavimo būdas, kai remiamasi vienvaldiškai priimtu teisės aktu, sukuria naują teisės normą. Kadangi nacionalinis teismas turi pareigą užtikrinti ES teisės viršenybės principo įgyvendinimą ir visapusišką ES teisės nuostatų veikimą, pagal ESTT suformuotą praktiką nacionalinis teismas, įgaliotas neišeinant už savo jurisdikcijos ribų taikyti Bendrijos teisės nuostatas, turi pareigą užtikrinti visapusišką šių nuostatų veikimą, ir prireikus savo iniciatyva privalo atsisakyti taikyti bet kokią prieštaraujančią nacionalinės teisės akto nuostatą, net jei ši priimta vėliau; ir toks teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol tokia nuostata iš pradžių bus panaikinta teisės aktų leidybos arba kitomis konstitucinėmis priemonėmis (1978 m. kovo 9 d. ESTT sprendimas, priimtas byloje Simmenthal II, bylos Nr. 106/77, Rink. p. 1978, 629).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šis reglamentavimas yra priimtas ūkio ministro įsakymu – t. y. įstatymo lydimuoju aktu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją ir neleidžia įstatymų lydimaisiais aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytu įstatyme, taip pat kad šie aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimti remiantis įstatymais (žr. pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimus). Taigi nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar nustatytas ribojimas yra kildinamas iš įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo ar ūkio ministrui buvo suteikti įgaliojimai priimti įsakymą, kuriuo būtų leidžiama nustatyti tokį ribojimą.

Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 10 d. įsigaliojusi redakcija) 2 straipsnio 38 punkte nustatyta, kad viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – tai elektros energetikos įmonių teikiamos paslaugos, kurių sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, vadovaudamasi viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje. To paties straipsnio 37 punkte nurodyta, kad viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje laikoma veikla ar neveikimas elektros energetikos sektoriuje, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su visuomenės saugumu ir aplinkos apsauga, taip pat elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse. Vadovaudamasi šiuo įstatymu Vyriausybė 2004 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 1462 nutarė įgalioti Energetikos ministeriją patvirtinti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašą bei šių paslaugų teikimo tvarkos aprašą (1.1.11 punktas), o ūkio ministras 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 4-495 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energijos sektoriuje sąrašo nustatymo“ nustatė, kad viešuosius interesus, be kita ko, atitinka elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius arba termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į miestų centralizuotus šilumos tiekimo tinklus. Atsižvelgdamas į šį įsakymą, ūkio ministras 2007 m. liepos 19 d. priėmė įsakymą Nr. 4-304 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“, kurio 1.4 punktu nustatė, kad į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos gamybos apimtis yra remiama tik tais atvejais, kai pagaminta elektros energija skirta Lietuvos Respublikos vartotojų elektros energijos poreikiams tenkinti ir pagal sudarytas sutartis yra parduodama elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms. Taigi šiuo ūkio ministro įsakymu buvo įtvirtintas Elektros energetikos įstatyme ar kituose įstatymuose nenustatytas apribojimas dėl elektros energijos gamybos rėmimo išskirtinai teritoriniu principu, t. y. ūkio ministro įsakymu buvo sukurtas naujas ribojimas, neturintis teisinio pagrindo, bei nesant (deleguotos kompetencijos) įgaliojimų tokiam ribojimui nustatyti. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra nurodęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytu aukštesnės galios teisės aktuose. Konstitucinis Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įstatymo lydimuoju aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad esantis reglamentavimas, kai įstatymo lydimuoju aktu sukuriama nauja teisės norma, įtvirtinanti įstatyme nenustatytus ribojimus, per se yra teisiškai ydingas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ūkio ministro įsakymo Nr. 4-304 1.4 punktas ta apimtimi, kuria jis numato, kad į remtiną elektros energijos apimtį patenka tik ta elektros energija, kuri skirta Lietuvos vartotojams, sukuria ribojimą laisvam prekių judėjimui Europos Sąjungoje, todėl teismas, siekdamas vykdyti savo pareigą ir užtikrinti ES teisės veiksmingumą, atsisako taikyti šį punktą ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į remtiną elektros energijos apimtį patenka tik ta elektros energija, kuri skirta Lietuvos vartotojams,  nes tai prieštarauja ES pirminei teisei.

Atsisakius taikyti ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punktą tuo aspektu, kad remiama tik Lietuvos vartotojams pateikta elektros energija, kasatoriaus argumentai dėl bylą nagrinėjusių teismų neva padarytų šio punkto pažeidimų atmestini.   

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė VIAP teikimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, kontaktinę ir papildomą elektros energiją nepagrįstai priskirdamas remtinai elektros energijai, už kurią turi būti mokamos VIAP lėšos.

Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko pagrįstais. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tvarką, kaip bus apskaitoma patiekta VIAP elektros energija, šalys nustatė 2007 m. gruodžio 28 d. Elektros energijos ir galios rezervų pirkimo-pardavimo paslaugos sutarties Nr. 1025-07 8 dalimi. Šalys sutarė, jog atsiskaitymai tarp šalių yra apskaičiuojami ir vykdomi už kiekvieną mėnesį (Sutarties 8.1 punktas), įgaliotiems asmenims ne vėliau 8 mėnesio dienos pasirašius ,,Perkamų iš Gamintojo elektros energijos ir galios rezervų paskirstymo pagal rūšis aktus“, kuriuose nurodomi Perdavimo sistemos operatoriaus/Rinkos operatoriaus (atsakovo) iš Gamintojo bei Gamintojo iš Perdavimo sistemos operatoriaus/Rinkos operatoriaus nupirktos elektros energijos kiekiai, kainos ir mokėtinos sumos per atitinkamą prekybos mėnesį, taip pat elektros energijos kiekiai, patiekti tiekėjų naudai (Sutarties 8.3 punktas). Šioje sutartyje šalys nustatė, kad kaip pagaminta VIAP elektros energija bus apskaitoma kontraktine ar papildoma elektros energija, kuriai taikomos gamybos režimo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos patvirtintose Įsipareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas taisyklėse, ir bus vadinama remtinos gamybos apimtimis (Sutarties 1.1.18 punktas). Taigi, šalys susitarė, kad į remtinos gamybos apimtis bus įskaitoma tiek kontraktinė, tiek papildoma elektros energija.

Išanalizavus ginčui spręsti aktualias teisės aktų nuostatas ir šalių Sutartyje vartojamas apibrėžtis, galima išskirti tokias elektros energijos rūšis: balansavimo energija – elektros energija, kuri vartotojų yra suvartojama (nesuvartojama) ar gamintojų pagaminama (nepagaminama) nesilaikant grafikuose nustatytų elektros energijos kiekių (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Prekybos elektros energija taisyklių 4 punktas); reguliavimo energija – perdavimo sistemos operatoriaus dispečerinio centro nurodymu nupirkta ir (ar) parduota elektros energija, reikalinga nacionalinei balansavimo funkcijai atlikti (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 21 dalis, Prekybos elektros energija taisyklių 4 punktas); papildoma elektros energija – elektros energija, gamintojo nupirkta ir (ar) parduota aukcione (Sutarties 1.1.12 punktas). Pažymėtina, kad iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusių Prekybos elektros energija taisyklių 4 punkte taip pat buvo pateikta papildomos elektros energijos samprata (elektros energija, tiekėjų perkama iš rinkos operatoriaus arba rinkos operatoriaus organizuojamame aukcione) ir nurodyta, kad ši elektros energija planuojama nupirkti tuo atveju, kai tiekėjo planuojamas suvartoti valandinis elektros energijos kiekis didesnis nei gamintojo galimybė (ar noras) pateikti šį kiekį pagal dvišalę sutartį; kontraktinė elektros energija – elektros energija, kurią gamintojas parduoda pagal dvišales elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su tiekėjais ir kuri skirta Lietuvos energetikos sistemoje vartoti (Sutarties 1.1.7 punktas). Iš esmės analogiška kontraktinės elektros energijos apibrėžtis buvo įtvirtinta ir iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusių Prekybos elektros energija taisyklių 4 punkte, papildomai nurodant, kad ši elektros energija apskaitoma kiekvieną valandą.

Ūkio ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 4-495 buvo nustatyta, kad viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinka tik elektros energijos gamyba, todėl, atsižvelgiant į pirmiau pateiktas elektros energijos rūšių apibrėžtis, darytina išvada, kad būtent kontraktinė elektros energija laikytina elektros energija, patenkančia į remtinos gamybos apimtį. Pagal pateiktas sampratas balansavimo, reguliacinė elektros energija yra tam tikros energijos rūšys, kurios skirtos pusiausvyrai elektros gamybos rinkoje, kai gamintojai nesilaiko elektros energijos gaminimo grafiko, užtikrinti. Remiantis šalių sudarytos Sutarties 4.7 punkto nuostatomis, balansavimo elektros energija skaičiuojama, kai faktinis gamintojo elektros energijos tiekimas ir (ar) vartojimas nesutampa su nurodyta galia: kai gamintojas (nagrinėjamu atveju – ieškovas) pagamina per mažai elektros energijos, tai likusį kiekį turi įsigyti (pirkti) iš perdavimo sistemos operatoriaus (nagrinėjamu atveju – atsakovo) ir, priešingai, jeigu pagaminama per daug elektros energijos nei numatyta, perviršis turi būti perdavimo sistemos operatoriui parduodamas. Taigi balansavimo energija gali būti elektros energijos gamintojo pagaminta (viršijus nustatytą galios normatyvą), tačiau ji, kaip nustatyto pagaminti elektros energijos kiekio perviršis, negalės būti įskaičiuojama į remtiną gamybos apimtį. Papildoma elektros energija negalėtų sudaryti remtinos gamybos apimties dėl to, kad ji yra perkama ir (ar) parduodama aukcione, o ne pagaminama ir pateikiama Lietuvos vartotojams su tiekėjais sudarytų sutarčių pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio   5 d. nutartyje „Vilniaus energija“ v. ,,Lietuvos energija“, bylos Nr. 3K-3-417/2011, konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, kokiai elektros rūšiai priskirtina elektros energija, patenkanti į remtinos gamybos apimtį, esminis požymis, lemiantis, ar už ją valstybės įgaliotas rinkos operatorius turės sumokėti VIAP lėšas, yra ūkio ministro nustatyto kiekio kaip remtinos gamybos apimties pagaminimas ir jos pateikimas Lietuvos vartotojams su tiekėjais sudarytų sutarčių pagrindu. Šioje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje, nebuvo aktualus pagamintos ir eksportuotos elektros energijos priskyrimo remtinai gamybos apimčiai klausimas, dėl kurio nagrinėjamoje byloje jau pasisakyta, tačiau abiejose bylose yra aktualus atskirų elektros energijos rūšių (kontraktinės ir papildomos) priskyrimas remtinai gamybos apimčiai, todėl byloje Nr. 3K-3-417/2011 šiuo klausimu pateikti išaiškinimai laikytini turinčiais precedentinę galią nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai bei į faktą, kad abiejose bylose šalių sudarytų sutarčių 1.1.18 punktai, apibrėžiantys remtinos gamybos apimtis, yra identiški, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju viešųjų paslaugų teikėjas ir perdavimo sistemos operatorius neįvykdė pareigos pasirinkti tokį tarpusavio teisinių santykių reguliavimo būdą, kuris neprieštarautų viešųjų paslaugų teikimo rėmimo tikslui ir reglamentavimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šalių sudarytos Sutarties 1.1.18 punktas, kuriame nustatyta, kad remtinos gamybos apimtis – kontraktinės ir papildomos elektros energijos apimtis, kuriai taikomos gamybos rėmimo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos patvirtintose Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas taisyklėse, yra netiksli, neatitinka pirmiau nurodytų remtinai gamybos apimčiai keliamų reikalavimų.

Bylą nagrinėję teismai, nustatydami remtinos gamybos apimtis, neįvertino šalių sudarytos sutarties atitikties teisės aktų nuostatoms, todėl nepagrįstai remtina gamybos apimtimi laikė elektros energiją, kurią ieškovas ne pagamina, o perka (parduoda) aukcione (papildoma elektros energija).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai nenustatinėjami. Bylą nagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2011 m. liepos 4 d. nutartimi buvo įpareigojusi šalis pateikti dokumentus, iš kurių aiškiai matytųsi atskirų elektros energijos rūšių (kontraktinės, eksportinės, papildomos, reguliavimo balansavimo ir kt.) paskirstymas. Ieškovas pateikė dokumentus, kuriuose skaičiavimai, pagal ieškovo paaiškinimus, yra atlikti prie remtinos gamybos apimties priskiriant kontraktinę ir papildomą elektros energiją, taip, kaip buvo nustatyta Sutarties 1.1.18 punkte, kuris, kaip jau konstatuota, neatitinka teisės aktų nuostatų. Atsakovas 2011 m. rugpjūčio 19 d. raštu paaiškino, kad teismo prašomi dokumentai buvo pateikti kartu su dubliku bei tripliku. Įvertinusi atsakovo nurodytus dokumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš jų nėra aišku, kiek remtinos (remtina gamybos apimtimi laikant teisės aktų nuostatas atitinkančią, o ne šioms nuostatoms prieštaraujančią šalių susitarimu nustatytą) elektros energijos buvo pagaminta, todėl nėra galimybės įvertinti, ar ieškovas pagamino būtent tiek remtinos elektros energijos, kiek prašo apmokėti.

Atsižvelgdama į tai, kad faktai kasacinės instancijos teisme nenustatinėjami, o jų nenustačius bylos išsprendimas yra neįmanomas, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta  17,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Virgilijus Grabinskas

              Janina Januškienė

              Egidijus Laužikas