Civilinės bylos numeris 2A-1335-585/2015

                              Teisminio proceso numeris 2-68-3-24155-2013-2

              Procesinio sprendimo kategorijos: 121.15.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovams J. S., G. S. ir jų atstovui advokatui Dainiui Ambrazaičiui, atsakovams R. J. R. ir A. R.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. J. R. ir A. R. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovų J. S. ir G. S. ieškinį atsakovams A. R. ir R. J. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir leidimo atlikti remonto bei rekonstrukcijos darbus, ir

n u s t a t ė:

              ieškovai kreipėsi į teismą ir, modifikavę ieškinio dalyką, prašė:

              1) atidalyti gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gyvenamasis namas), iš bendrosios dalinės nuosavybės: a) priteisti ieškovams gyvenamojo namo patalpas, patalpų padalinimo schemoje pažymėtas indeksais „5-1“, „5-2“, „5-3“, „5-4“, „5-5“, „5-6“, „5-7“; b) priteisti atsakovams gyvenamojo namo patalpas, patalpų padalinimo schemoje pažymėtas indeksais „6-1“, „6-2“, „6-3“, „6-4“, „6-5“, „6-6“, „6-7“; c) priteisti ieškovams gyvenamojo namo pastogės dalį, patalpų padalinimo schemoje pažymėtą indeksu „2v-1'“, o atsakovams – pastogės dalį, patalpų padalinimo schemoje pažymėtą indeksu „2v-2'“, leidžiant ieškovams savo pastogės dalies ploto sąskaita ir savomis lėšomis įrengti pertvarą tarp pastato pastogės dalių, patalpų padalinimo schemoje pažymėtų indeksais „2v-l'“ ir „2v-2'“; d) priteisti ieškovams gyvenamojo namo rūsio patalpą, patalpų padalinimo schemoje pažymėtą indeksu „R-2“, o atsakovams – gyvenamojo namo rūsio patalpą, patalpų padalinimo schemoje pažymėtą indeksu „R-3“, nustatant, kad gyvenamojo namo rūsio patalpa, patalpų padalinimo schemoje pažymėta indeksu „R-1“, šalys naudosis bendrai;

              2)               leisti ieškovams be atsakovų sutikimo pagal gyvenamojo namo kapitalinio remonto projektinių pasiūlymų, parengtų 2013 m. vasario 6 d., sprendinius savo lėšomis rekonstruoti (atstatyti) jiems priklausančią verandą, namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtą indeksu „5-1“;

              3)               leisti ieškovams be atsakovų sutikimo pagal gyvenamojo namo kapitalinio remonto projektinių pasiūlymų, parengtų 2013 m. vasario 6 d., sprendinius jiems priklausančiose patalpose sutvirtinti ir / ar pakeisti susidėvėjusias perdangas, įrengti naujas monolitines perdangas; pakeisti medinę ieškovams priklausančią gyvenamojo namo dalį mūrine, remontuoti fasadą ir jo elementus, apšiltinti ieškovams priklausančią gyvenamojo namo dalį iš lauko pusės; pakeisti susidėvėjusią gyvenamojo namo stogo konstrukciją; pakeisti susidėvėjusią stogo dangą, įrengti tūrinius ir / ar šlaitinius stoglangius; perplanuoti ieškovų valdomas gyvenamojo namo patalpas (įskaitant ir ieškovų valdomą palėpės dalį), įrengti palėpėje gyvenamąsias patalpas, sandėliavimo patalpas po veranda, namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtą indeksu „5-7“, bei vidaus laiptus iš pirmo aukšto į pastogę; esant poreikiui, sustiprinti gyvenamojo namo pamatus ir atlikti visus kitus darbus, kurie būtini pasiekti šiuos tikslus.

              Ieškovų vertinimu, jų siūloma atidalijimo tvarka geriausiai atitiktų šalių bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą, nes pagal šią atidalijimo tvarką šalims priskirtos realiosios gyvenamojo namo dalys iš esmės atitinka bendraturčių turimas idealiąsias dalis. Pasak ieškovų, siūloma atidalijimo tvarka yra nusistovėjusi tarp šalių, jos yra įsirengusios atskiras, tenkinti jų buitinius poreikius skirtas patalpas, kuriomis savo nuožiūra naudojasi ilgą laiko tarpą.

              Ieškovų teigimu, atsakovams buvo atskleista, kokius gyvenamojo namo rekonstrukcijos ir remonto darbus planuoja atlikti ieškovai, be to, atsakovams buvo pateikti gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektiniai pasiūlymai, bet atsakovai nedavė leidimo atlikti statybos darbus.

              Atsakovai iš esmės nesutiko su ieškiniu. Pasak atsakovų, ieškovų siūlomas pirmojo aukšto patalpų atidalijimo būdas pažeidžia atsakovų teisėtus interesus.               Atsakovų teigimu, žemės sklypas, kuriame yra gyvenamasis namas, nėra suformuotas ir nėra atlikti šio sklypo kadastriniai matavimai. Šalys, esant nurodytoms priežastims, neturi galimybės įsigyti žemės sklypą. Pasak atsakovų, atidalijus gyvenamąjį namą į atskirus turto vienetus, ieškovai įgis teisę be atsakovų sutikimo rekonstruoti jiems priklausančias patalpas, padidinti jų plotą ir kartu įgis teisę pretenduoti į didesnę išperkamos valstybinės žemės dalį. Atsakovų vertinimu, nėra galimas gyvenamojo namo atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepažeidžiant bendraturčių teisėtų interesų, kol nėra suformuotas žemės sklypas ir šalys neįgijo teisės įsigyti žemės sklypo dalį. Atsakovai sutiko, jog būtų nustatyta naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarka, pagal kurią ieškovai naudotųsi namo patalpomis, plane pažymėtomis indeksais nuo „5-1“ iki „5-6“, o atsakovai – namo patalpomis, plane pažymėtomis indeksais nuo „6-1“ iki „6-7“; ieškovai naudotųsi rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu „R-2“, atsakovai naudotųsi rūsio patalpa, pažymėta indeksu „R-3“, šalys bendrai naudotųsi rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu „R-1“.

              Anot atsakovų, ieškovų pateikti pastato kapitalinio remonto projektinių pasiūlymų sprendiniai neatitinka teisės aktų reikalavimų, vadinasi, negali būti atlikta gyvenamojo namo patalpų rekonstrukcija.

              Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu patenkino ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas; ieškovai nuosavybės teise valdo 58/100 gyvenamojo namo dalis, atsakovai – 42/100 gyvenamojo namo dalis; namų valdos techninės apskaitos byla patvirtina, jog namo patalpos yra priskirtos dviem butams, pažymėtiems indeksais „5“ ir „6“; butui Nr. 5 yra priskirtos pirmojo aukšto patalpos, plane pažymėtos indeksais „5-1“, „5-2“, „5-3“, „5-4“, „5-5“, „5-6“, „5-7“, „5-8“, o butui Nr. 6 – pirmojo aukšto patalpos, plane pažymėtos indeksais „6-1“, „6-2“, „6-3“, „6-4“, „6-5“, „6-6“, „6-7“; ieškovai faktiškai valdo namo patalpas, priskirtinas butui Nr. 5, atsakovai – patalpas, priskirtinas butui Nr. 6; šie butai nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai; gyvenamajame name yra rūsys, kuriame yra trys patalpos, pažymėtos indeksais „R-1“, „R-2“ ir „R-3“; ieškovai naudojasi rūsio patalpa, pažymėta indeksu „R-2“, atsakovai naudojasi rūsio patalpa, pažymėta indeksu „R-3“, šalys bendrai naudojasi rūsio patalpa, pažymėta indeksu „R-1“, pro kurią patenkama į įvardytas rūsio patalpas; gyvenamajame name yra pastogė (palėpė); palėpės patalpos nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre; ieškovai pateikė uždarosios akcinės bendrovės „GEONORMA“ parengtus gyvenamojo namo pirmojo aukšto, pastogės ir rūsio patalpų atidalijimo planus, sudarytus pagal 2014 m. vasario 20 d. atliktų kadastrinių matavimų duomenis, kuriuose nurodytos prašomos atidalyti bendraturčių dalys.

              Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovų argumentas, kad ieškovų siūloma atidalijimo tvarka pažeidžia atsakovų teisėtus interesus, nes ieškovai yra savavališkai padidinę savo valdomų patalpų plotą, yra teisiškai nereikšmingas. Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpų bendras naudingas plotas yra 127,57 m2. Uždarajai akcinei bendrovei „GEONORMA“ atlikus kadastrinius matavimus, paaiškėjo, jog gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpų bendras naudingas plotas yra 126,59 m2. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, faktinė situacija yra iš esmės nepakitusi. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovai savo valdomose patalpose pakeitė šildymo sistemą, kas lėmė patalpų ploto padidėjimą. Be to, patalpų ploto padidinimas nustatytas ir atsakovų valdomose patalpose („6-7“).

              Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų argumentus, jog, pirma, nebuvo verandos, plane pažymėtos indeksu „5-1“, o patalpa, pažymėta indeksu „5-7“ yra balkonas, o ne veranda, antra, verandos, pažymėtos indeksu „5-1“, atstatymas pažeistų jų teises, nes būtų apribotas šviesos patekimas į verandą, plane pažymėtą indeksu „6-1“. Teismas pažymėjo, jog, ką patvirtina Nekilnojamojo turto kadastro duomenys, verandos „5-1“ ir „5-7“ dar 1979 m. balandžio 6 d. buvo užfiksuotos kaip gyvenamojo namo sudėtinės dalys. Pasak teismo, nėra pagrindo pripažinti, jog patalpa, pažymėta indeksu „5-7“, yra balkonas. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog yra išlikę verandos „5-1“ pamatai – gelžbetoninė pamatinė plokštė, šią aplinkybę teismas užfiksavo ir išvažiuojamajame teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog verandos „5-1“ atstatymas pažeistų atsakovų teises.

              Teismo teigimu, sprendžiant, ar pirmojo aukšto patalpos gali būti atidalytos, svarbu nustatyti, ar bus galimybė suformuoti nekilnojamąjį objektą. Aiškinantis šį klausimą, būtina nustatyti, ar, pirma, ieškovai pateikė projekto aiškinamąjį raštą, kuriame būtų detalizuota, kaip bus atlikta patalpų rekonstrukcija ir ar prašomos atidalyti dalys galės būti suformuotos kaip du nekilnojamieji daiktai, antra, ieškovų pateiktas atidalijimo projektas yra suderintas su kompetentingomis institucijomis, tai yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentu ir Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog ieškovai pateikė projekto aiškinamąjį raštą, projektas yra suderintas su kompetentingomis institucijomis, konstatavo, jog gyvenamojo namo patalpos, pažymėtos indeksais „5-1“, „5-2“, „5-3“, „5-4“, „5-5“, „5-6“, „5-7“ ir „6-1“, „6-2“, „6-3“, „6-4“, „6-5“, „6-6“, „6-7“, gali būti atidalytos iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes šios patalpos gali būti suformuotos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai – butai. Teismo vertinimu, ieškovų siūloma patalpų atidalijimo tvarka yra racionali, nepažeidžianti šalių interesų. Be to, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo esant pagrindą leisti ieškovams be atsakovų sutikimo pagal gyvenamojo namo kapitalinio remonto projektinių pasiūlymų, parengtų 2013 m. vasario 6 d., sprendinius savo lėšomis rekonstruoti (atstatyti) verandą, namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtą indeksu „5-1“. Pirmosios instancijos teismas kaip teisiškai nereikšmingus atmetė atsakovų argumentus, jog nėra galimybės atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kol nesuformuotas žemės sklypas, kuriame yra gyvenamasis namas, ir neatlikti šio žemės sklypo kadastriniai matavimai.

              Pasak pirmosios instancijos teismo, priešingai negu teigia atsakovai, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovai savavališkai vykdė palėpės rekonstrukcijos darbus ir pakeitė palėpės patalpų plotą.

              Teismo teigimu, atsakovai siekia, jog palėpės padalijimo ribos sutaptų su pirmojo aukšto sienų, skiriančių šalių naudojamas patalpas, perimetru. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal atsakovų siūlymą ieškovams atitektų 43,9 procento naudingo palėpės ploto, o atsakovams – 56,1 procento naudingo palėpės ploto. Pasak teismo, toks siūlymas neatitinka nuosavybės teise valdomų patalpų dalių. Ieškovų pateiktas pastogės atidalijimo projektas yra parengtas, atsižvelgus į šalių turimas nuosavybės teisės dalis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, egzistuoja techninės galimybės atlikti numatomus pastogės pertvarkymus ir suformuoti du atskirus turtinius vienetus. Pasak teismo, ieškovų siūloma palėpės atidalijimo tvarka yra adekvati, proporcinga, racionali, efektyvi ir priimtiniausia abiem šalims. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad rekonstrukcijos darbai gali turėti neigiamą įtaką namo konstrukcijoms, pabloginti namo techninę būklę ar padaryti esminę žalą. Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindai atidalyti pastogę iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovų siūlymą. 

              Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė 2014 m. vasario 19 d. išvadą, kurioje nurodė, jog, pirma, gyvenamasis namas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, jis patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – Vilniaus senamiesčio – apsaugos zoną bei nekilnojamosios kultūros vertybės – Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais – teritoriją; antra, Vilniaus teritorinis padalinys 2013 m. kovo 19 d. pritarė gyvenamojo namo kapitalinio remonto projektiniams pasiūlymams. Kultūros paveldo departamentas konstatavo, jog numatomi atlikti kapitalinio remonto darbai, kurie yra užfiksuoti projektiniuose pasiūlymuose, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, susijusių su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga. Teismas, atsižvelgdamas į šią išvadą, konstatavo esant pagrindą nesivadovauti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros Departamento kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2013 m. sausio 16 d. raštu, kuriuo nebuvo pritarta projektiniams pasiūlymams, ir Kultūros paveldo departamento 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu, kuriame nurodyta, jog nėra galimybės patikrinti kapitalinio remonto techninį projektą. Pasak pirmosios instancijos teismo, šiuos įrodymus paneigia vėlesni faktiniai duomenys, tai yra Miesto plėtros Departamento kultūros paveldo apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės patvirtinimai ir Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiosios specialistės patvirtinimai, esantys projektiniuose pasiūlymuose. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo esant pagrindą leisti ieškovams be atsakovų sutikimo atlikti prašomus statybos darbus.

              Pirmosios instancijos teismas, nesant šalių ginčo, pagal ieškovų pasiūlytą tvarką atidalijo gyvenamojo namo rūsį.

              Atsakovai, nesutikdami su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.

              Atsakovų apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, vadinasi, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Byloje nustatyta, jog gyvenamasis namas yra valstybinėje žemėje. Teismas skundžiamu sprendimu leido ieškovams apšiltinti gyvenamojo namo dalį (iš lauko pusės). Atlikus apšiltinimo darbus, gyvenamojo namo užstatymo plotas nuo 166 m2 padidės iki 170,16 m2. Be to, teismas leido ieškovams pastatyti naują statinį, tai yra sandėliavimo patalpas po veranda. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 50 punktą, rekonstruojant statinį suformuotoje ar nesuformuotoje valstybinėje žemėje, privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą / susitarimą dėl naudojimosi valstybine žeme. Atsakovų vertinimu, ieškovai privalėjo pateikti teismui valstybinės žemės patikėtinio sutikimą atlikti gyvenamojo namo rekonstrukciją bei pastatyti naują sandėliavimo patalpą arba įtraukti jį į bylos procesą trečiuoju asmeniu. Šie veiksmai nebuvo atlikti, todėl, pasak atsakovų, pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl byloje nedalyvaujančio valstybinės žemės patikėtinio teisių ir pareigų. Be to, teismas nusprendė ir dėl kitų valstybinės žemės, kurioje yra gyvenamasis namas, naudotojų, kurie nebuvo įtraukti į bylos procesą, teisių ir pareigų;
2. pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atidalyti gyvenamąjį namą iš bendrosios dalinės nuosavybės, kol nėra atlikti kadastriniai matavimai ir perskaičiuotos bei viešajame registre įregistruotos šalims realiai priklausančios gyvenamojo namo dalys. Be to, gyvenamojo namo palėpė nėra įregistruota viešajame registre, o jos dalys atidalytos pagal šalims realiai priklausančias namo dalis. Atsakovų vertinimu, neperskaičiavus gyvenamojo namo pirmojo aukšto nuosavybės dalių, nėra galimybės teisingai išspręsti ginčą dėl palėpės atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės;
3. pirmosios instancijos teismas, nesant ieškinio reikalavimo ir duomenų apie sandėliavimo patalpos po veranda įrengimo būdą ir jos parametrus, duomenų, ar, pakeitus medinę gyvenamojo namo dalį mūrine, nebus padaryta žala pastatui, kurio nusidėvėjimas yra 70 procentų, duomenų apie įvairių komunikacijų palėpėje įrengimo būdą, neturėjo teisinio pagrindo leisti ieškovams atlikti gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbus;
4. pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti ieškovų modifikuotą ieškinį, bet, pažeisdamas Civilinio proceso kodekso 141 straipsnio 3 dalį, neatsisakė.

              Atsakovai apeliacinės instancijos teisme palaikė savo apeliacinį skundą ir jame suformuluotus argumentus.

              Ieškovai, atsiliepdami į atsakovų apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

              Ieškovų atsiliepimas į apeliacinį skundą, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

1. ieškovai, atsikirsdami į pirmąjį apeliacinio skundo argumentą, pažymėjo, jog bylos ginčas kilęs dėl bendraturčių nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą gyvenamąjį namą įgyvendinimo, o ne dėl statybos leidimo išdavimo. Skundžiamu sprendimu leista ieškovams be atsakovų sutikimo atlikti statybos darbus, bet sprendimas pats savaime neatleidžia ieškovų nuo pareigos, prieš pradedant statybos darbus, gauti visus reikalingus leidimus, sutikimus ir / ar suderinimus. Pasak ieškovų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir gretimo namo savininkai nėra susiję su šalių tarpusavio santykiais ir ginčo dalyku, todėl, priešingai negu teigia ieškovai, pirmosios instancijos teismas nenusprendė dėl įvardytų subjektų materialiųjų teisių ir pareigų;
2. ieškovai, atsikirsdami į antrąjį apeliacinio skundo argumentą, akcentavo, jog uždaroji akcinė bendrovė „GEONORMA“ bylą nagrinėjant teisme atliko gyvenamojo namo kadastrinius matavimus. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atlikus kadastrinius matavimus, paaiškėjo, jog faktinė situacija (turint omenyje gyvenamojo namo bendrą naudingą plotą) iš esmės nepakito. Ieškovų vertinimu, naujų kadastrinių matavimų atlikimas ir įregistravimas neturėtų įtakos išspręsti šalių ginčą, tai yra nustatyti šalims tenkančias gyvenamojo namo dalis. Pasak ieškovų, ta aplinkybė, kad gyvenamojo namo palėpės patalpos nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nėra tokių patalpų ir jos negali būti atidalytos iš bendrosios dalinės nuosavybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2010);
3. priešingai negu teigia atsakovai, ieškovai modifikuotu ieškiniu, be kita ko, prašė leisti jiems be atsakovų sutikimo įrengti sandėlio patalpas po veranda, pažymėta indeksu „5-7“. Pasak ieškovų, sandėliavimo patalpos parametrai nebus didesni negu verandos parametrai. Ieškovai pažymėjo, jog atsakovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimų dėl sandėliavimo patalpos įrengimo, nepateikė argumentų ir / ar įrodymų, kaip sandėliavimo patalpos įrengimas pažeidžia atsakovų teises. Pasak ieškovų, pareiga įrodyti, kad bendraturčio parengtas bendro daikto rekonstravimo / kapitalinio remonto projektas pažeidžia kito bendraturčio teises, tenka ne siūlymą teikiančiam, o jį ginčijančiam bendraturčiui;
4. ieškovai, atsikirsdami į ketvirtąjį apeliacinio skundo argumentą, pažymėjo, jog teisė spręsti modifikuoto ieškinio priėmimo klausimą yra išimtinė ginčą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Pasak ieškovų, reali galimybė ir pagrindas keisti ieškinio dalyką atsirado bylą nagrinėjant teisme, kai atsakovų prašymu buvo atlikti gyvenamojo namo kadastriniai matavimai ir buvo nustatytos bendraturčiams tenkančios gyvenamojo namo dalys.

              Ieškovai tiesiogiai ir per savo atstovą palaikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir jame suformuluotus argumentus.

              Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti atsakovų apeliaciniu skundu apibrėžtas šios bylos ribas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Be kitų procesinių atvejų, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl byloje nedalyvaujančių valstybinės žemės, kurioje yra ginčo gyvenamasis namas, patikėtinio bei kitų (be šalių) faktinių valstybinės žemės naudotojų teisių ir pareigų.

Skundžiamu sprendimu išspręsti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir leidimo (be bendraturčių sutikimo) atlikti statybos darbus klausimai. Šios bylos procese nėra sprendžiami būsimos statybos teisėtumo ir naudojimosi valstybine žeme klausimai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tiesiog sudarė pirmines sąlygas atlikti statybos darbus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek valstybinės žemės patikėtinis, tiek kiti apeliantų nurodomi faktiniai valstybinės žemės naudotojai neturi materialinio teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Kitaip tariant, skundžiamas teismo sprendimas nedaro tiesioginės įtakos jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, tokių teisių ir/arba pareigų nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina. Vadinasi, priešingai negu teigia apeliantai, neegzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

Teisėjų kolegijos vertinimu, neegzistuoja ir kiti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Dėl modifikuoto ieškinio priėmimo

Apeliantai laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė modifikuotą ieškinį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šiuo apeliantų argumentu.

Susipažinus su modifikuotu ieškiniu, galima konstatuoti, jog ieškovai pakeitė ieškinio dalyko dalį, tai yra reikalavimą nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką pakeitė reikalavimu atidalyti gyvenamojo namo patalpas iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Civilinio proceso kodekso 141 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą; vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. To paties straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, jog teismas gali atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo, jeigu tai užvilkintų bylos nagrinėjimą, o ieškovui buvo paskirtas terminas visiškai suformuluoti ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindą, ir šis galėjo remtis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis.

              Modifikuotas ieškinys pareikštas vėliau, negu buvo priimta nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Apeliantai nesutiko, kad būtų priimtas modifikuotas ieškinys. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimas atidalyti gyvenamojo namo patalpas iš bendrosios dalinės nuosavybės galėjo būti pareikštas ir anksčiau, negu buvo pradėtas bylos nagrinėjimo iš esmės. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai leido ieškovams modifikuoti ieškinio dalyką. Apeliantų prašymu ir iniciatyva bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje buvo atlikti gyvenamojo namo kadastriniai matavimai. Atlikus šiuos matavimus, be kita ko, buvo identifikuoti gyvenamojo namo pastogės patalpų parametrai, kuriuos būtina žinoti, siekiant atidalyti patalpas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šios bylos procese nustatyta, jog šalis sieja konfliktiški tarpusavio santykiai. Šalims nepavyksta rasti kompromiso dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto – gyvenamojo namo – valdymo ir naudojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarkos nustatymas nėra ta priemonė, kuri eliminuotų ar sumažintų galimybes kilti šalių konfliktams dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo ir naudojimo (bent jau tiek, kiek susiję su pastogės patalpomis, kurių valdymas ir naudojimas yra pagrindinis šalių ginčo objektas). Vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (Civilinio proceso kodekso 2 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis tikslas gali būti įgyvendintas, nebent, nors ir nevisiškai (turint omenyje rūsio patalpas, kurios apeliantų neskundžiama sprendimo dalimi paliktos naudotis bendrai), atidalijus gyvenamąjį namą iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės. Pakeitus ieškinio dalyką, bylos nagrinėjimas užtruko ilgiau, negu jis būtų trukęs, jeigu pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti modifikuotą ieškinį. Kita vertus, galimybė, jog bus greičiau atkurta teisinė taika tarp ginčo šalių, yra didesnė vertybė negu šiek tiek greitesnis ginčo dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo, kurį, tikėtina, ilgainiui „pakeistų“ ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, išsprendimas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantai, pagrįstai priėmė modifikuotą ieškinį.

Dėl pastogės patalpų atidalijimo

Šios bylos procese nustatyta, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas. Ieškovai, kaip yra užfiksuota viešajame registre, drauge valdo 58/100 gyvenamojo namo dalis, apeliantai – 42/100 gyvenamojo namo dalis. Be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog tarp šalių yra nusistovėjusi naudojimosi gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpomis tvarka, pagal kurią ieškovai drauge faktiškai naudojasi patalpomis, planuose (schemose) pažymėtomis indeksais nuo „5-1“ iki „5-7“, apeliantai – patalpomis, planuose (schemose) pažymėtomis indeksais nuo „6-1“ iki „6-7“.

Gyvenamajame name, be kitų patalpų, yra pastogės patalpos, kurios ieškovų reikalavimu yra atidalytos iš bendrosios dalinės nuosavybės. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atidalyti pastogės patalpas. Apeliantų nesutikimas yra grindžiamas dviem argumentais. Pirma, pasak apeliantų, dėl savavališkų pertvarkymų, kuriuos įvykdė ieškovai, yra pakitęs gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpų plotas, todėl turi būti peržiūrėtos ir pakoreguotos šalims tenkančios idealiosios turto dalys. Neatlikus šių veiksmų, negali būti išspręstas pastogės patalpų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas. Antra, nėra priimtinas pats ieškovų pasiūlytas ir teismo patvirtintas pastogės atidalijimo būdas.

Namų valdos techninės apskaitos byloje, be kita ko, užfiksuota, jog gyvenamojo namo bendras naudingas plotas – 127,57 m2, patalpų, kuriomis faktiškai naudojasi ieškovai, plotas – 73,84 m2, patalpų, kuriomis faktiškai naudojasi apeliantai, plotas – 53,73 m2. Kaip jau buvo nustatyta, bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje buvo atlikti gyvenamojo namo kadastriniai matavimai. Atlikus šiuos matavimus, nustatyta, jog gyvenamojo namo bendras naudingas plotas – 126,59 m2, patalpų, kuriomis faktiškai naudojasi ieškovai, plotas – 73,93 m2, patalpų, kuriomis faktiškai naudojasi apeliantai, plotas – 52,66 m2. Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste galima konstatuoti, jog yra pakitę gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpų ir kartu šalių naudojamų patalpų plotai. Lyginant pirminių ir antrinių matavimų duomenis, yra padidėjęs ieškovų naudojamų patalpų plotas ir sumažėjęs apeliantų naudojamų patalpų plotas. Kita vertus, šie pokyčiai yra mažareikšmiai ir iš esmės nekeičia šalių valdomų dalių bendrojoje nuosavybėje santykio. Net ir esant nustatytiems neatitikimams (aptariamus neatitikimus ar jų dalį galėjo nulemti tai, kad antriniai matavimai buvo atlikti tikslesnėmis matavimo priemonėmis), šalių faktiškai naudojamos ir skundžiamu sprendimu joms atidalytos gyvenamojo namo pirmojo aukšto dalys atitinka idealiąsias dalis, kurias jos turi bendrosios dalinės nuosavybės objekte – gyvenamajame name. Ieškovai naudojasi patalpomis, kurių plotas sudaro 58/100 dalis pirmojo aukšto patalpų ploto (73,93 m2 / 126,59 m2), apeliantai – patalpomis, kurių plotas sudaro 42/100 dalis pirmojo aukšto patalpų ploto (52,66 m2 / 126,59 m2). Taigi, apeliantai nepagrįstai teigia, jog turi būti peržiūrėtos ir pakoreguotos šalims tenkančios idealiosios turto dalys ir, kol nėra atlikti šie veiksmai, negali būti išspręstas pastogės patalpų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas.

Įstatymas suteikia bendraturčiui teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 1 dalis). Ši bendraturčio teisė nėra absoliuti ir negali būti vienvaldiškai ir vienašališkai įgyvendinta. Pats faktas, jog asmuo yra daikto bendraturtis, lemia, kad, įgyvendinant aptariamą teisę, turi būti derinami visų bendraturčių interesai. Bendrosios dalinės nuosavybės objekto atidalijimas – pirmiausia bendraturčių susitarimo reikalas (Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalis). Tik tada, jeigu bendraturčiai neranda kompromiso dėl atidalijimo būdo, sąlygų ir / ar kitų aspektų, bendrosios dalinės nuosavybės objektas gali būti atidalytas teismine tvarka. Bendraturtis, siekiantis teismine tvarka atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai neprivalo besąlygiškai priimti atidalijimo siekiančio bendraturčio siūlomą variantą, nes jie savo nuožiūra, kurią riboja įstatymai, sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę į bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Kita vertus, jų atsisakymas atsidalyti daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės ar prieštaravimas siūlomam variantui, kaip ir bet kokio kito klausimo, susijusio su bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymu, naudojimu ir disponavimu, sprendimas, turi būti pagrįstas ir motyvuotas. Todėl, nors pagrindinė įrodinėjimo pareiga tenka bendraturčiui, siekiančiam atsidalijimo, bendraturčiai, prieštaraujantys atidalijimui ar siūlomam atidalijimo variantui, turi pagrįsti savo atsisakymą atidalyti daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Ieškovai šios bylos procese pasiūlė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patvirtino tokį pastogės patalpų atidalijimo būdą, pagal kurį ieškovams tenka pastogės dalis, patalpų padalinimo schemoje pažymėta indeksu „2v-1'“, o atsakovams – pastogės dalis, patalpų padalinimo schemoje pažymėta indeksu „2v-2'. Atlikus kadastrinius matavimus, nustatyta, jog pastogės plotas – 55,56 m2, pastogės dalies, pažymėtos indeksu „2v-1'“, plotas – 32,44 m2, pastogės dalies, pažymėtos indeksu „2v-2'“, plotas – 23,12 m2. Taip atidalijus pastogę, ieškovams tektų pastogės dalis, kurios plotas sudarytų 58/100 dalis pastogės ploto, apeliantams – pastogės dalis, kurios plotas sudarytų 42/100 dalis pastogės ploto. Vadinasi, šalims pagal tokį atidalijimo variantą tenkančios pastogės patalpų dalys visiškai atitiktų jų idealiąsias dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės objekte – gyvenamajame name. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovų pasiūlytas pastogės atidalijimo būdas yra adekvatus, proporcingas ir priimtinas bendrosios dalinės nuosavybės į pastogę pabaigos būdas. Taip atidalijus pastogę, bus užtikrinta protinga ir teisinga abiejų bylos pusių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Apeliantai pirmosios instancijos teisme siūlė savąjį pastogės atidalijimo variantą, pagal kurį šalims tenkančių pastogės dalių riba sutaptų su joms tenkančių pirmojo aukšto patalpų riba. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų pasiūlytą pastogės atidalijimo variantą. Taip atidalijus pastogę, pasireikštų didelė šalims tenkančių pastogės dalių ir joms priklausančių idealiųjų turto dalių disproporcija, kas prieštarautų pagrindinio atidalijimo būdo – atidalijimo natūra (Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalis) – esmei. Todėl, nepaisant to, jog apeliantai ilgą laiką faktiškai naudojosi didesne pastogės patalpų dalimi negu jiems tenkanti idealioji turto dalis, nėra priimtinas jų siūlomas atidalijimo variantas, nes, taip atidalijus pastogę, būtų iškreipta ir iš esmės pažeista šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Apeliantų nesutikimas ieškovų pasiūlytu ir pirmosios instancijos teismo patvirtintu būdu atidalyti pastogę yra grindžiamas tuo, jog, taip atidalijus pastogę ir ieškovams įrengus pastogėje gyvenamąsias patalpas, bus pažeisti apeliantų interesai, tiksliau – pablogės jų gyvenimo kokybė. Apeliantų noras ir interesas, kad virš jiems tenkančių pirmojo aukšto gyvenamųjų patalpų nebūtų įrengtos ir faktiškai naudojamos gyvenamosios patalpos yra pagrįstas, teisėtas ir gintinas. Bet šis apeliantų interesas nėra pakankamas neleisti ieškovams jų pasirinktu būdu – atidalijimu iš bendrosios nuosavybės – įgyvendinti savo nuosavybės teisę į bendrojo naudojimo objektą ir kartu atmesti ieškovų siūlomą pastogės atidalijimo variantą. Kita vertus, aptariamas apeliantų interesas yra pakankamas konstatuoti, jog jų atsisakymas leisti ieškovams įrengti pastogėje gyvenamąsias patalpas, kurių dalis būtų virš apeliantams tenkančių pirmojo aukšto gyvenamųjų patalpų, yra pagrįstas. Pastogėje, kurią nagrinėjamu metu sudaro bendrojo naudojimo negyvenamosios patalpos, įrengus gyvenamąsias patalpas, kurių dalis būtų virš apeliantams tenkančių pirmojo aukšto gyvenamųjų patalpų, pablogėtų apeliantų gyvenimo kokybė, senos statybos name atsirastų nuolatinis judėjimas virš apeliantų, gyvenančių tame name jau daugelį metų, miegamojo patalpų, taip būtų trikdoma apeliantų ramybė, tai turėtų ryškią neigiamą įtaką apeliantų privataus gyvenimo kokybei. Apeliantai turi teisę reikalauti, jog nebūtų bloginama jų gyvenimo kokybė. Apeliantai nurodė akivaizdų, nereikalaujantį papildomo įrodinėjimo negatyvų numatomų atlikti pastogės įrengimo darbų poveikį jų interesui, susijusiam su gyvenimo kokybe. Todėl aptariamas apeliantų interesas turi būti ginamas, neleidžiant ieškovams be apeliantų sutikimo įrengti pastogės dalyje, esančioje virš apeliantams tenkančių pirmojo aukšto gyvenamųjų patalpų, gyvenamąsias patalpas. Tokio intereso svarba ir poreikis jį ginti akcentuojamas ir kasacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantai, tinkamai atidalijo pastogę iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai leido ieškovams be apeliantų sutikimo įrengti pastogėje gyvenamąsias patalpas virš apeliantų nuosavybės teise valdomų gyvenamųjų pirmojo aukšto patalpų, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas..

Dėl leidimo įrengti sandėliavimo patalpą ir atlikti rekonstrukcijos darbus

              Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas, nesant ieškinio reikalavimo ir duomenų apie sandėliavimo patalpos po veranda įrengimo būdą ir jos parametrus, duomenų, ar, pakeitus medinę gyvenamojo namo dalį mūrine, nebus padaryta žala pastatui, kurio nusidėvėjimas yra 70 procentų, neturėjo teisinio pagrindo leisti ieškovams atlikti gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbus. Šis apeliantų argumentas yra nepagrįstas.

              Priešingai negu teigia apeliantai, ieškovai, be kitų reikalavimų, suformulavo ir pareiškė reikalavimą leisti jiems be apeliantų sutikimo pagal gyvenamojo namo kapitalinio remonto projektinių pasiūlymų sprendinius įrengti sandėliavimo patalpas po veranda, pažymėta indeksu „5-7“.

              Ieškovai į šios bylos medžiagą pateikė gyvenamojo namo kapitalinio remonto statybos projektą ir projektinius pasiūlymus, kuriuose užfiksuoti numatomi atlikti statybos darbai. Šiems projektiniams pasiūlymams pritarė kompetentingos institucijos. Apeliantai, kuriems tenka pareiga motyvuoti savo atsisakymą leisti atlikti darbus ir atskleisti numatomų atliktų darbų, užfiksuotų projektiniuose pasiūlymuose, negatyvų poveikį jų teisėms ir teisėtiems interesams, neįrodė, kad, atlikus numatomus darbus (išskyrus gyvenamųjų patalpų įrengimo pastogėje darbus, kurie jau buvo aptarti), bus pažeistos jų teisės ir teisėti interesai. Apeliantų deklaratyvūs samprotavimai nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas ir konstatuoti, jog, atlikus numatomus statybos darbus, bus neigiamai paveiktas gyvenamasis namas ir kartu apeliantų interesai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbu dar kartą akcentuoti, jog šios bylos procese yra sprendžiamas ne numatomų atlikti statybos darbų teisėtumo, o leidimo atlikti juos be apeliantų sutikimo klausimas. Leidimas be apeliantų sutikimo atlikti numatomus statybos darbus nereiškia, kad ieškovai yra atleisti nuo pareigos gauti statybą leidžiančius dokumentus, jeigu tokie yra būtini.

              Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai leido ieškovams be apeliantų sutikimo įrengti pastogėje gyvenamąsias patalpas. Kita bylos dalis išspręsta teisingai. Apeliacinės instancijos teismas pakeičia skundžiamą sprendimą, atmesdamas ieškovų reikalavimą leisti jiems be apeliantų sutikimo įrengti pastogėje gyvenamąsias patalpas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apeliantų argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jų apeliaciniame skunde.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).

Ieškovai pirmosios instancijos teisme patyrė 41,71 Eur (144 Lt) žyminio mokesčio išlaidas ir 1 892,38 Eur (6 534 Lt) išlaidas už advokato pagalbą. Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 868,86 Eur (3 000 Lt) išlaidas už advokato pagalbą, apeliantas – 1 303,29 Eur (4 500 Lt) išlaidas už advokato pagalbą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sumažino ieškovų išlaidų už advokato pagalbą kompensaciją iki 579,24 Eur (2 000 Lt). Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai.

Ieškovai laimėjo bylą, nes jų ieškinys yra iš esmės patenkintas. Kita vertus, atmetus ieškovų reikalavimą leisti jiems be apeliantų sutikimo įrengti pastogėje gyvenamąsias patalpas, yra užtikrintas esminis apeliantų interesas, pripažintas pagrįstu atsakovų esminis atsikirtimas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, šalių pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas paskirsto santykiu 70/30 ir jas apskaičiuoja tokias: ieškovams iš apeliantų priteisia 434,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, apeliantams iš ieškovų priteisia 173,77 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes joms pavieniui tenkančios kompensuoti išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių apeliacinės instancijos teisme

Apeliantai šios bylos apeliaciniame procese patyrė 41,99 Eur (145 Lt) žyminio mokesčio išlaidas. Ieškovai šiame bylos etape patyrė 1 121,41 Eur išlaidas už advokato pagalbą.

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte numatyta, jog, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti, be kita ko, į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Rekomendacijų 8.11, 8.16 ir 8.18 punktuose numatyta, jog rekomenduojami priteisti maksimalūs užmokesčio (atlyginimo) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą ir vieną atstovavimo valandą teisme dydžiai – atitinkamai 1,5, 0,12 ir 0,15 minimaliosios mėnesinės algos.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tuos aspektus, jog ši byla nėra ypatingai sudėtinga, šios bylos apeliaciniame procese nebuvo sprendžiami nauji teisės klausimai ir parengti procesinius dokumentus bei atstovauti ieškovams teismo posėdyje nereikėjo ypatingų specialiųjų žinių, advokatas Dainius Ambrazaitis atstovavo ieškovams ir pirmosios instancijos teisme, ieškovams buvo suteiktas teisinių paslaugų kompleksas, susidedantis iš atsiliepimo į apeliacinį skundą, papildomų rašytinių paaiškinimų parengimo ir atstovavimo teismo posėdyje, konstatuoja, jog ieškovai visiško bylos laimėjimo atveju turėtų teisę į 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje atlyginimą.

              Atsižvelgiant į bylos baigtį, šalių apeliaciniame bylos procese patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ta pačia 70/30 proporcija, t.y.: ieškovams iš apeliantų priteistina 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, o apeliantams iš ieškovų priteistina 12,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes jos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r ė:

              Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą.

              Panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta J. S. ir G. S. teisė be R. J. R. ir A. R. sutikimo įrengti namo (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), gyvenamąsias patalpas pastogės dalyje, esančioje virš R. J. R. ir A. R. nuosavybės teise valdomų namo gyvenamųjų patalpų ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti J. S. ir G. S. iš R. J. R. ir A. R. 784,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

              Priteisti R. J. R. ir A. R. iš J. S. ir G. S. 186,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

              Teisėjai                                        Ona Gasiulytė

              Neringa Švedienė

              Vytautas Zelianka