(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nida Vigelienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal A. K. ir J. K. (toliau – ir apeliantai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nutarties.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

1.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartimi A. K. ir J. K. skundo dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos viešosios tvarkos skyriaus 2019 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo pašalinti teisės pažeidimą netenkino ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos viešosios tvarkos skyriaus 2019 m. kovo 19 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atsisakyta pradėti administracinę teiseną, paliko nepakeistą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 

2.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, netaikė normų, kurias turėjo taikyti, neobjektyviai ir netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą, neteisingą ir neteisėtą nutartį, kurią prašo panaikinti.

2.1.        Toliau apeliaciniame skunde dėstoma, kad teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog N. P. nepažeidė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. A27(1)-2876 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių (toliau — Taisyklės) 8.3., 8.9. ir 8.12. papunkčiuose numatytų reikalavimų, be to, nenustatė, kad N. P. veiksmuose yra Taisyklių 31 punkto pažeidimas.

2.2.        Savo turiniu Taisyklių 8.3., 8.9., 8.12. papunkčiuose įtvirtintos teisės normos yra draudžiančiosios, t. y. šiuo atveju šuns savininkui jos nustato pasyvią pareigą garantuoti ir užtikrinti, kad nebūtų teršiama aplinka, be kita ko, yra numatyta ir fakultatyvinė įpareigojanti aktyvi pareiga – išvalyti šuns priterštą vietą. Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 (toliau — Aprašas), 44 punkte yra nurodyta, kad šunis rekomenduojama vedžioti savivaldybės administracijos įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, jeigu jos yra, kitais atvejais — laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose žmonių rečiau lankomose vietose. Nurodo, kad tai, jog šuns laikytojas ėmėsi priemonių dėl jo kaltės kilusioms pasekmėms pašalinti – išvalė šuns priterštą vietą, nepateisina pareigos nesilaikymo fakto.

2.3.        Apeliantai nesutinka su nutartyje padaryta išvada, kad teisės pažeidimas, pasireiškiantis nuolatiniu tyčiniu kiemo teršimu, nėra daromas nuolat. Nuolat teršiant dvibučio namo kiemą, neabejotinai yra pažeidžiami ne tik Taisyklių 8.3., 8.9. ir 8.12. papunkčių reikalavimai, bet ir šiuo kiemu besinaudojančių ar jame būnančių asmenų teisės bei teisėti interesai.

2.4.        Byloje yra N. P. pateiktas 2016 m. sausio 10 d. susitarimas bei šio susitarimo 2018 m. rugpjūčio 3 d. paaiškinimas su kitais žemės sklypo bendraturčiais G. L., D. L. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriuo neva yra leidžiama N. P. naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi. Pirmiausia nurodo, kad kiti žemės sklypo bendraturčiai čia negyvena bei faktiškai minėta žemės sklypo dalimi nesinaudoja ir nesirūpina, N. P. pateiktas Žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas nėra pasirašytas nei vieno žemės sklypo bendraturčio, t. y. negaliojantis, todėl negali būti tinkamu įrodymu šioje byloje. Antra, žemės sklypui nustatyta naudojimosi tvarka jokia privati žemės sklypo nuosavybė nei N. P., nei A. K. faktiškai nebuvo, o juridiškai ir negalėjo būti, suformuota. Trečia, kitų trečiųjų asmenų leidimas naudotis žemės sklypo dalimi savo nuožiūra jokiais būdais nesuteikia teisės nesilaikyti Taisyklių 8.3. ir 8.12. punktų nuostatos.

2.5.        Taisyklių 31 punkte numatyta, kad  laikyti šunis, kates bute, privačiame name, bendrame kieme kur gyvena kelios šeimos, leidžiama tik turint raštišką visų jame gyvenančių pilnamečių veiksnių asmenų sutikimą, o 32 punkte  numatyta, kad net ir norint laikyti šunį (išskyrus šunis vedlius) daugiabučiame gyvenamajame name, reikia turėti raštišką daugumos pilnamečių ir veiksnių daugiabučio gyvenamojo namo laiptinės (kurioje laikomas šuo) gyventojų sutikimą. N. P. laiko šunį privačiame name bei namo bendrame kieme, neturėdamas raštiško visų jame gyvenančių pilnamečių veiksnių asmenų sutikimo. Šiuo atveju tam, kad N. P. savo šuns gamtinių poreikių patenkinimui teisėtai galėtų naudotųsi ir bendru kiemu, jam taip pat reikalingas visų šiame gyvenamame name gyvenančių pilnamečių veiksnių asmenų rašytinis sutikimas.

2.6.       Apeliantai, be kita ko, atsižvelgdami į tai, kad N. P. gali būti skiriama administracinė nuobauda, kad teismas galėtų tinkamai įvertinti jo asmenybę, įskaitant ir jo požiūrį į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos jam duotą žodinę pastabą dėl teisės normų reikalavimų pažeidimo bei patvirtinti šiame skunde nurodyto minėto fakto teisingumą ir pagrįstumą, teikia papildomą įrodymą, o būtent 2017 m. balandžio 27 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo kopiją su vertimu iš vokiečių kalbos, kadangi pirmosios instancijos teismas įrodymų apie pažeidėjo asmenybę į bylą neišsireikalavo.

2.7.       Apibendrindami apeliantai prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį ir paskirti N. P. ANK 346 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinę nuobaudą už pakartotinai padarytą Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimą.

3.       Atsiliepime Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, kad teismas tinkamai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes bei tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti ar keisti nėra jokio juridinio pagrindo. Be kita ko, nurodyta, kad nei vienas iš apeliaciniame skunde nurodytų Taisyklių punktų nereglamentuoja bei nedraudžia priskirtoje teritorijoje vedžioti gyvūną bei kad jis toje teritorijoje galėtų atlikti savo gamtinius reikalus. Taisyklių 8.12. papunktyje tik numatyta, kad gyvūnų laikytojas turi garantuoti, kad laikomas gyvūnas neterštų laiptinių, liftų, kito asmens priskirtos teritorijos ir viešųjų vietų, taigi savo priskirtų teritorijų minimas papunktis nereglamentuoja bei šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi teisėti teritorijos, kurioje galimai šlapinosi N. P. priklausantis šuo, šeimininkai pagal 2016 m. sausio 10 d. susitarimą leido šia teritorija savo nuožiūra naudotis N. P. bei jokių priekaištų dėl šuns vedžiojimo bei šuns gamtinių reikalų atlikimo neturi. Papildomai pažymi, kad Taisyklių 31 punktas negali būti taikomas, nes nėra nustatyto bendro kiemo. Apeliantų valdomas žemės sklypas yra padalintas, nustatyta naudojimosi juo tvarka, todėl N. P. neprivalo gauti apeliantų sutikimo laikyti šunį. Vertinant N. P. veiksmus Taisyklių 8.9. papunkčio aspektu, pažymi, kad vieta, kurioje šuo šlapinosi, yra arčiausiai N. P. buto ir gerokai nutolusi nuo apeliantų buto. Pasisakant Taisyklių 8.3. papunkčio atžvilgiu, pažymi, kad N. P. pažymėjo, kad šuo kartais šlapinasi ant kanalizacijos dangčio, specialiai ten jis nėra vedamas, be to, šuns šlapinimosi vieta yra nuplaunama, ką patvirtino ir apeliantai, teismo posėdyje nurodydami, kad N. P. kiemą plauna, tik kai jie mato, be to, Viešosios tvarkos skyriaus vyr. specialistas, kuris tikrino įvykio vietą, nustatė, kad kiemo trinkelės ir kanalizacijos šulinys yra sausi ir jokių dėmių nei kvapo nefiksuota. Papildomai nurodoma, kad N. P. 2018 m. balandžio 17 d. pareiškiant žodinę pastabą pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį dar nebuvo žinomos reikšmingos faktinės aplinkybės, o būtent, kad yra sudarytas minėtas 2016 m. sausio 10 d. susitarimas, kad yra nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka. Tuo atveju, jeigu šios aplinkybės būtų buvę žinomos anksčiau, N. P. nebūtų pareikšta žodinė pastaba. Be kita ko nurodo, kad apeliantų pateiktas 2017 m. balandžio 27 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo kopija su vertimu iš vokiečių kalbos visiškai nėra susijusi su nagrinėjama situacija, todėl negali būti vertinamas kaip įrodymas ir turi būti atmestas. Apibendrinant prašo palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

4.       Atsiliepime N. P. atstovas advokatas Vaidotas Sviderskis nurodo, kad apeliantai puikiai žino, jog trinkelės ir nuotekų dangtis, kur šlapinasi šuo, yra N. P. valdomoje sklypo dalyje, kuri jiems jokia forma nepriklauso. Su savo valdomu turtu N. P. turi teisę elgtis kaip tinkamas, juo labiau, kad net ir savo valdomą turtą N. P. tvarko itin pavyzdingai o būtent, po to, kai šuo atlieka gamtinius reikalus, teritoriją sutvarko, todėl ir savivaldybės specialistai net nepastebėjo jokių šuns šlapimo pėdsakų ar kvapo. Sutvarkius teritoriją ir nuplovus bei surinkus šuns išmatas akivaizdu, kad jokių pėdsakų ir būti negali. Be to, pažymėta, kad Taisyklių N. P. nepažeidė ir dėl to, kad jo šuo niekada neteršė Taisyklėse nurodytų vietų, o jei taip ir nutiko – jis pats jas nedelsiant sutvarkė. Kadangi apeliantai net neįrodinėjo, kad N. P. šuo teršia Taisyklėse nurodytas vietas, vien šiuo pagrindu administracinė teisena privalėjo būti nutraukta, o vertinant ir tai, kad niekur ir jokių šuns teršimo vietų net nebuvo pastebėta, darytina išvada, kad N. P. itin preciziškai laikosi Taisyklių. Nurodo, kad visiškai palaiko visus teismo išdėstytus argumentus bei motyvus. Apibendrinant prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti suinteresuoto asmens N. P. naudai po 250 eurų bylinėjimosi išlaidų iš A. K. ir J. K., kadangi suinteresuotas asmuo N. P. dėl šio proceso teisme patyrė 500 eurų bylinėjimosi išlaidų, o šios išlaidos susijusios su teismo sprendimo ir bylos medžiagos analize (susipažinimu su procesu), šio atsiliepimo parengimu, kitu atstovavimu apeliacinės instancijos teisme.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

A. K. ir J. K. skundas netenkinamas

5.       Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, vertina, kad pirmosios instancijos priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

6.       Prie apeliacinio skundo yra pridėta 2017 m. balandžio 27 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo kopija su vertimu iš vokiečių kalbos. Teismas sutinka su Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstyta pozicija, kad dokumentas visiškai nėra susijęs su nagrinėjama situacija, todėl negali būti vertinamas kaip įrodymas ir turi būti atmestas. Be to, pastarąjį dokumentą apeliantai galėjo teikti pirmosios instancijos teismui. Kadangi apeliacinis skundas nėra tenkinamas ir atitinkamai N. P. nebus skiriama nuobauda, nėra pagrindo vertinti jį kaip įrodymą byloje. 

7.       ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo trisdešimt iki vieno šimto dvidešimt eurų. Šio straipsnio 1-2 dalyse numatyti administraciniai nusižengimai, padaryti pakartotinai, užtraukia baudą nuo vieno šimto dvidešimt iki dviejų šimtų trisdešimt eurų. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3-4 dalyje numatyta, kad gyvūno laikytojas privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui bei nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. 

Dėl Taisyklių 8.3., 8.9., 8.12. papunkčių

8.       Taisyklių 8.3. papunktyje numatyta, kad gyvūnui priteršus viešojoje vietoje, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose ar kito asmens žemės valdoje, gyvūno laikytojas nedelsdamas turi surinkti gyvūnų ekskrementus ar kitus gyvūno paliktus teršalus; 8.9. papunktyje numatyta, kad gyvūnų laikytojai turi garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų; 8.12. papunktyje numatyta, kad gyvūnų laikytojai turi garantuoti, kad jų laikomi gyvūnai neterštų laiptinių, liftų, kito asmens priskirtos teritorijos ir viešųjų vietų, o gyvūnams priteršus – ekskrementus ar kitus gyvūno paliktus teršalus gyvūnų savininkas ar laikytojas privalo nedelsiant surinkti ir išvalyti.

9.       Taigi, pirmiausia, minėtos Taisyklių nuostatos įtvirtina gyvūnų laikytojų pareigas, susijusias su kitų asmenų teisių ir interesų laikymusi bei gyvūnų teršimu, antra, numato, kokių veiksmų jie turi imtis gyvūnui priteršus. Minėtos nuostatos, priešingai nei nurodo apeliantai, nėra skirstomos į imperatyvias ir fakultatyvias, o būtent, iš Taisyklėse esančių formuluočių matyti, kad bendroji gyvūnų laikytojų pareiga yra užtikrinti, kad gyvūnai neterštų Taisyklėse numatytose vietose, o tais atvejais, kai jie priteršia, Taisyklės įpareigoja išvalyti ir surinkti. Vadinasi, kad būtų galima konstatuoti Taisyklių pažeidimą, reikia konstatuoti ne faktą, kad gyvūnas teršia Taisyklėse numatytose draudžiamose vietose, o faktą, kad už jį atsakingas asmuo tose vietose teršalų nesurenka ir neišvalo. Tik tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas pastarasis faktas, būtų galima kvestionuoti, ar tokiais veiksmais nėra pažeidžiamos kitų asmenų teisės bei interesai.

10.       Teismas vertina, kad Taisyklių 8.3. ir 8.9. punktuose yra nurodytos vietos, kuriose gyvūnų laikytojai turi laikytis atitinkamos tvarkos, o būtent viešoji vieta, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpos, kito asmens žemės valda, laiptinė, liftas. Aptariamu atveju nenustatyta, kad šuo šlapintųsi dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose, lifte ar laiptinėje, tačiau kyla klausimas, ar vieta, kurioje A. K. užfiksavo galimai besišlapinantį šunį, nėra vieša, ar ji nėra kito asmens žemės valda. Aptariamo įvykio metu, Aprašo tuo metu galiojusioje redakcijoje nebuvo nustatyta, kas laikytina vieša vieta, tačiau 2019 m. gegužės 6 d. atnaujintoje redakcijoje numatyta, kad viešoji vieta – aikštė, parkas, skveras, paplūdimys, daugiabučio namo kiemas, valstybės ir savivaldybės institucijos, švietimo, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, prekybos, viešojo maitinimo, apgyvendinimo, poilsio ir pramogų organizavimo ir kitas paslaugas teikianti įstaiga, taip pat teritorija, statinys ar patalpa, kuriuose asmenys gali laisvai lankytis (Aprašo 2.4. papunktis). Vertinant sistemiškai minėtą nuostatą darytina išvada, kad dviejų butų namo kiemas nėra vieša vieta, jame asmenys negali laisvai lankytis, nepaisant to, kad į ją patekti įmanoma, nes teritorija nėra aptverta. Be to, dviejų butų namas nėra daugiabutis, todėl aptariamu atveju vieta, kurioje šuo šlapinosi, nelaikytina vieša vieta. Be kita ko, iš žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties, sudarytos 2009 m. balandžio 7 d. ir patvirtintos notarės, matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. L. ir G. L. bendrai naudoja žemės sklypo dalį, sudarančią 1000 kv. m., kuris plane yra pažymėtas B raide, D. L. ir G. L. bendrai naudoja žemės sklypo dalį, sudarančią 640 kv. m., kuris plane pažymėtas C raide, V. K. atskirai naudoja žemės sklypo dalį, kuri pažymėta E raide ir kurio dydis sudaro 385 kv. m., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskirai naudoja žemės sklypo dalį, pažymėtą A raide bei sudarančią 1200 kv. m. (b. l. 22-24). Žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane, sudarytame 2014 m. balandžio 7 d., matyti, kad žemės sklypo dalyje, pažymėtoje B raide, yra išskirta 52 kv. m. žemės sklypo dalis, pažymėta B1 simboliu, kuri ribojasi su žemės sklypu, pažymėtu C raide (šiuo metu priklauso N. P.), ir kurioje yra 14 kv. m. trinkelių, kurios nuo apeliantams priklausančio sklypo yra nutolusios, be kita ko, pastarajame plane yra pažymėta, kad A. K. (žemės sklypo E dalies savininkas) sutiko su žemės sklypo naudojimosi ribomis ir nustatytais plotais (Medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini) 23 lapas). Nors apeliaciniame skunde žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymą apeliantai ginčija, tačiau A. K. nurodė, kad galimo Taisyklių pažeidimo vieta yra D. L. ir G. L. formaliai priklausančiame žemės sklype, tačiau pažymėjo, kad trinkelėmis grįstas kiemas yra įrengtas taip, kad valda būtų naudojama bendrai visų namo savininkų – tiek patekimo į žemės sklypo naudojimo valdas, tiek į name esančias asmenines patalpas, tiek ir automobilių manevravimui kieme (Medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini) 6 lapas).

11.       Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad vieta, kurioje šuo galimai šlapinosi, yra kitų asmenų žemės valda, o būtent priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. L. ir G. L.. Visgi susitarime, 2016 m. sausio 10 d. sudarytame tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. L., D. L. ir N. P., numatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. L., D. L. susitarė, kad leidžia N. P. naudotis 52 kv. m. žemės sklypo dalimi, kuri Žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane pažymėta B1. Nurodyta, kad nustačius servitutą ši sklypo dalis bus perleista N. P. už sutartą kainą (b. l. 20). Pastarojo susitarimo 2018 m. rugpjūčio 3 d. paaiškinime UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. L. ir D. L. paaiškina, kad vadovaujantis 2016 m. sausio 10 d. susitarimu N. P. minėta žemės sklypo dalimi gali naudotis savo nuožiūra, jokių specialių apribojimų susitarime nebuvo nurodyta, todėl jokių priekaištų dėl šuns vedžiojimo ar šuns gamtinių reikalų atlikimo šioje žemės sklypo dalyje neturi (b. l. 21). Nagrinėjamu atveju bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad šuo priteršia, o būtent, kad yra ekskrementų ar kitų šuns paliktų teršalų, kurių N. P. nesurinktų ar neišvalytų. Priešingai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyr. specialistas T. D. 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo metu apžiūrėjo A. K. nurodytą įvykio vietą, kurioje galimai šlapinosi N. P. šuo, o apžiūrėjęs nustatė, kad kiemo trinkelės ir kanalizacijos šulinys yra sausi ir jokių dėmių nėra, kitų įrodymų surinkti nepavyko (b. l. 30). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu J. K. nurodė, kad N. P. anksčiau trinkeles plaudavo, o būtent tada, kai jie matydavo, o 2018 m. liepos 26 d., pažeidimo padarymo dieną, nenuplovė (b. l. 33-34). N. P. nurodė, kad kartais šuo šlapinasi ant lietaus nuotekų dangčio, tačiau pažymėjo, kad kiemas yra nuplaunamas (b. l. 50-53). Taigi, teismas vertina, kad nėra neginčytinų įrodymų, jog N. P. nesurenka ir neišvalo šuns teršalų.

12.       Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Dėl Taisyklių 31 punkto

13.       Taisyklių 31 punkte yra numatyta, kad laikyti šunis, kates bute, privačiame name, bendrame kieme, kur gyvena kelios šeimos, leidžiama tik turint raštišką visų jame gyvenančių pilnamečių veiksnių asmenų sutikimą. Iš byloje esančių duomenų ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad pastato – dvibučio gyvenamojo namo (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirtis yra gyvenamoji (dviejų butų pastatai). A. ir J. K. priklauso butas/patalpa-butas Nr. 1 (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), o N. P. priklauso butas/patalpa-butas Nr. 2 (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas vertina, kad šuo yra laikomas dviejų butų gyvenamojo namo bute Nr. 2, kuris nuosavybės teise priklauso N. P.. Kaip nurodyta, A. ir J. K. nuosavybės teise priklauso dviejų butų name esantis butas Nr. 1. Taigi teismas daro išvadą, kad dviejų butų namas minėtų Taisyklių kontekste nėra laikytinas privačiu namu, kadangi privatus namas šiuo atveju laikytinas tokiu, kuris yra pastatas – vienbutis gyvenamasis namas, kurio paskirtis yra gyvenamoji (vieno buto pastatas). Atitinkamai apeliantai gyvena bute Nr. 1, o N. P. bute Nr. 2, jie negyvena viename bute, todėl raštiškas apeliantų sutikimas laikyti šunį nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nėra reikalingas. Duomenų byloje, kad N. P. laiko šunį bendro naudojimo kieme nėra, pirma dėl to, kad apskritai nėra duomenų, patvirtinančių, kad šuo yra laikomas, pastoviai gyvena kieme, išskyrus tuos atvejus, kai jis galimai šlapinasi, antra, nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad yra nustatytas bendro naudojimosi kiemas, be to, kaip minėta, ta vieta, kurioje šuo šlapinasi, pagal žemės sklypo naudojimo tvarką priklauso kitiems asmenims, kurie leido juo naudotis N. P..

Dėl išlaidų atlyginimo

14.       N. P. advokatas atsiliepime prašo N. P. naudai priteisti po 250 eurų bylinėjimosi išlaidų iš A. K. ir J. K., kadangi suinteresuotas asmuo N. P. dėl šio proceso teisme patyrė 500 eurų bylinėjimosi išlaidų, o šios išlaidos susijusios su teismo sprendimo ir bylos medžiagos analize (susipažinimu su procesu), atsiliepimo parengimu, kitu atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Kartu su apeliaciniu skundu pateikė sąskaitą už teisines paslaugas bei pinigų priėmimo kvitą, kurie patvirtina, kad N. P. sumokėjo advokatui 500 Eur. ANK 666 straipsnyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. 

15.       Nagrinėjamu atveju būtent A. ir J. K. pateikė skundą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriui dėl N. P.. Pastaroji institucija nutarimu atsisakė pradėti administracinę teiseną. Pirmosios instancijos teismas nutarimą laikė teisingu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą, laikytina, kad N. P. patyrė išlaidų, kurios priteistinos iš apeliantų. Nors N. P. nagrinėjamu atveju yra suinteresuotas asmuo, tačiau, jeigu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus priimtas nutarimas būtų panaikintas, jis būtų traukiamas administracinėn atsakomybėn ir atitinkamai baudžiamas, todėl atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis formuojama teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinių nusižengimų byloje Nr. AN2-207-312/2018), jam turi būti atlyginamos išlaidos. Be to, teismų praktikoje nurodyta, kad jeigu administracinio nusižengimo teisena yra tęsiama nukentėjusiojo asmens, t. y. jis paduoda apeliacinį skundą dėl institucijos nutarimo nutraukti administracinio nusižengimo teiseną ir perima kaltinimo funkcijas, tada asmuo atitinka BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas ir jam kyla pareiga atlyginti dėl jo iniciatyva tęsiamos administracinio nusižengimo teisenos, kilusias asmens, kuriam administracinė teisena nutraukta, procesines išlaidas (Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinių nusižengimų byloje Nr. AN2-414-574/2018). Aptariamu atveju apeliantai ne kartą pasinaudojo apskundimo teise, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į advokatą, atitinkamai jiems tenka pareiga atlyginti jo turėtas išlaidas. Duomenų apie tai, kad A. ir J. K. neturi pajamų ar jų turtinė padėtis būtų sunki, byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo keisti prašomą priteisti išlaidų dydį.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654, 666 straipsniais bei BPK 105 straipsnio 6 dalimi, 

n u t a r i a :

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir A. bei J. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Priteisti N. P. iš A. K. ir J. K. 500 (penkis šimtus) eurų išlaidų atlyginimą. 

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja                                                                                                                             Nida Vigelienė

(parašas)

Nuorašas tikras.

Teisėja (A.V.)

Nida Vigelienė 

2019 m. rugsėjo 11 d.