Administracinė byla Nr. eI-5619-1047/2016

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00269-2016-9)

Procesinio sprendimo kategorija 1.8.2; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Sauliui Urbonavičiui, atsakovės atstovui Osvaldui Žylei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas P. L. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. el. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-29044 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-12511.

Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamu raštu VMI nurodė, kad gavo Švedijos karalystės išieškojimo tarnybos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 474 258,86 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir pajamų mokesčio skolą. Skundžiamu sprendimu VMI viršininkas nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 474 258,86 Eur sumą vadovaudamasis tuo pačiu Švedijos karalystės išieškojimo tarnybos prašymu.

Pareiškėjo manymu skundžiami aktai yra nepagrįsti ir pažeidžiantys pareiškėjo interesus. Pareiškėjas teigia, kad jam skundžiami aktai nebuvo įteikti, skundžiamus aktus jis gavo tik savo iniciatyva kreipęsis į VMI, kuri 2015 m. gruodžio 22 d. elektroniniu paštu pareiškėjui įteikė skundžiamus aktus, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti su informacija ir pateikti jokių argumentų.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jam su skundžiamu raštu pateiktuose dokumentuose, kurių pagrindu buvo pradėtas išieškojimas iš pareiškėjo Lietuvos Respublikoje, nėra nurodyta nei tai, kad Švedijos karalystė buvo iniciavusi išieškojimo procesą, nei tai, ar egzistuoja Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje numatytos išimtys, kuomet Švedijos karalystė išieškojimo galėjo neiniciuoti.

Pareiškėjas teigia, kad skundžiami aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui nustatytus reikalavimus. Skundžiami aktai nėra motyvuoti, nėra nurodytos faktinės aplinkybės, skundžiamų aktų priėmimo motyvai. Skundžiamame sprendime yra nurodytas vienintelis konkrečiai įvardintas teisės aktas – Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 33 straipsnio 8 punktas. Skundžiamame sprendime nėra įvardinta ir kokiu pagrindu yra susikaupusi išieškoma suma. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo atžvilgiu pradėtas išieškojimo procesas, neanalizuojant Švedijos karalystės pateiktų dokumentų, neproporcingai pažeidžia pareiškėjo interesus.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą (b. l. 72– 76) kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka.

Atsiliepime į skundą atsakovė nurodė, kad skundžiamas 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-29044 yra informacinio pobūdžio dokumentas, informuojantis, kad VMI prie FM gavo Švedijos Karalystės išieškojimo tarnybos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 474 258,86 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir pajamų mokesčio skolą. Atsakovės nuomone, 2015 m. rugpjūčio 20 d. informacinio pobūdžio raštas Nr. (23.1-08)-RNA-29044 pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl pareiškėjo skundo reikalavimų dalis dėl minėto rašto panaikinimo negali būti šio administracinio ginčo nagrinėjimo objektu.

Atsakovė pažymi, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjui deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (Priekulės g. 3-12, Kaunas) registruotu laišku buvo išsiųstas raštas Nr. (23.1-08)-RNA-29044 dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą, pradėjimo ir dokumentų kopijų pateikimo, tačiau pareiškėjas laiško pašte neatsiėmė. 2015 m. rugsėjo 8 d. minėtą sprendimą atsakovė paskelbė internetinės svetainės www.vmi.lt paskyroje MANO VMI. VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 28 d. lydraščiu Nr. (23.17-08)-RNA-34108 pareiškėjui registruotu laišku išsiuntė VMI prie FM Sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, tačiau pareiškėjas šio dokumento irgi neatsiėmė, todėl Sprendimas 2016 m. spalio 26 d. buvo paskelbtas MANO VMI.

Atsakovė teigia, kad Švedijos Karalystės pateiktame prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje, reikalavimas neužginčytas ir akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. Gavusi šią prašančiosios institucijos informaciją, VMI prie FM įsitikino, kad egzistuoja Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos pradėti išieškojimą iš pareiškėjo, t.y. kad Švedijos Karalystėje, prieš teikiant prašymą Lietuvos Respublikai, buvo atliktos tam tikros išieškojimo procedūros.

Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas gavo pakankamai informacijos, kad siekdamas apginti savo teises, galėtų būti aktyvus ir tuoj pat kreiptis į Švedijos Karalystės kompetentingas institucijas, bet jam suteikta teise nepasinaudojo. Jis nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių.

Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, gavęs raštą, galėjo įgyvendinti savo teisę skųsti prašyme vykdyti reikalavimą ir suvienodintame dokumente nurodytos pridėtinės vertės mokesčio ir pajamų mokesčio skolos išieškojimą, pateikdamas skundą kompetentingai Švedijos Karalystės įstaigai. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos institucija sustabdyti arba nutraukti išieškojimą gali tik gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais. Taigi, pareiškėjui nepateikus skundo kompetentingai Švedijos Karalystės įstaigai, VMI prie FM privalo pradėti vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo prašyme vykdyti reikalavimą ir suvienodintame dokumente nurodytais pagrindais.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti, nes buvo pažeistos dokumentų įteikimo pareiškėjui taisyklės: VMI nesiėmė jokių veiksmų, išskyrus formalius, kad surastų pareiškėją ir jam įteiktų dokumentus, neįrodė, kad viešai interneto puslapyje paskelbė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-12511, nes į bylą nėra pateikta tokio paskelbimo įrodymų. Patvirtino, kad pareiškėjo adresas Gyventojų registre yra toks, kokiu VMI siuntė raštą ir sprendimą. Pažymėjo, kad VMI savo skundžiamame sprendime turėjo nurodyti konkrečias teisės normas, o ne tik teisės aktą apskritai, patvirtino, kad pareiškėjas dėl išieškojimo kreipėsi į Švedijos teisininkus, tai brangu, viskas švedų kalba, todėl Švedijos karalystės kompetentingoms institucijoms jokio sprendimo iki šiol neapskundė.

Atsakovės atstovas prašė skundą atmesti, pagal atsiliepime pateiktus argumentus. Taip pat nurodė, kad deklaravęs gyvenamąją vietą pareiškėjas yra ten, kur VMI siuntė raštą ir sprendimą, todėl pats turi prisiimti riziką, kad negavo dokumentų. VMI iš Švedijos kompetentingų institucijų gavo kitą adresą, tačiau visada vadovaujasi Gyventojų registro duomenimis apie deklaruotą gyvenamąją vietą. Nurodė, kad pareiškėjui dokumentus siuntė du kartus: pirmąjį kartą siųstas raštas ir suvienodintas dokumentas, antrąjį kartą lydraštis, sprendimas ir ataskaita. Dėl sprendimo galimo nemotyvavimo nurodė, kad pareiškėjui buvo siųsti kiti dokumentai, kuriuose tiksliai nurodomi ne tik teisės aktai, bet ir konkrečios teisės normos. Atitikimą Įstatymo 10 straipsnio reikalavimams nustatė iš duomenų, pateiktų Švedijos kompetentingų institucijų pateikto Suvienodinto dokumento turinio, kurio kvestionuoti Lietuvos institucijos neturi teisės.

Skundas atmestinas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl VMI prie FM 2015 m. rugpjūčio 20 d. rašto Nr. (23.1-08) RNA-290444 ir VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-12511 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta: 2015 m. rugpjūčio 13 d. VMI prie FM gavo Švedijos karalystės išieškojimo tarnybos prašymą vykdyti reikalavimą ir/ ar imtis prevencinių priemonių Nr. E_LT_8321758715525_20151301G1_20150813_bd_RR bei suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES (b. el. 1–6). Šiais dokumentais Švedijos Karalystės išieškojimo tarnyba prašė imtis išieškojimo priemonių iš P. L. dėl 473 326,06 Eur (4 531 813,00 SEK) pridėtinės vertės mokesčio ir su juo susijusių sumų bei 932,80 Eur (8 931,00 SEK) pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų skolos. 2015 m. rugpjūčio 20 d. VMI prie FM pateikė raštą (23.1-08)-RNA-29044 (b. el. 43–44)  ir pasiūlė pareiškėjui per 30 dienų nuo šio rašto gavimo apmokėti 474 258,86 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir pajamų mokesčio skolą pagal Švedijos karalystės prašymą. 2015 m. rugsėjo 28 d. VMI prie FM priėmė sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-12511, kuriuo nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 474 258,86 Eur mokestinę nepriemoką (b. el. 33–34). Pareiškėjas dėl minėto rašto (23.1-08)-RNA-29044 ir sprendimo Nr. (23.25-08)-328-12511 pateikė skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su minėtu raštu ir sprendimu.

Dėl ne/tinkamo įteikimo

MAĮ 164 str. 1 d. nurodyta, kad dokumentai mokesčių mokėtojui gali būti įteikiami tiesiogiai, siunčiant registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais ar viešai paskelbiant. MAĮ 164 str. 3 d. nurodyta, kad registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojų registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti.  To paties straipsnio 5 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai dokumentų įteikti šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais būdais mokesčių mokėtojui neįmanoma (mokesčių mokėtojas (jo atstovas) nerandamas arba duomenų apie mokesčių mokėtojo adresą nėra atitinkamame registre), mokesčių administratorius Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje (www.vmi.lt) paskelbia pranešimą, kuriame mokesčių mokėtojui (jo atstovui) per nustatytą terminą (ne trumpesnį kaip 5 dienos nuo pranešimo paskelbimo dienos) pasiūloma atvykti pas mokesčių administratorių atsiimti atitinkamo dokumento šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu.

Nagrinėjamu atveju 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-29044 buvo išsiųstas pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (Priekulės g. 3-12, Kaunas), tačiau siunta buvo grąžinta siuntėjui, nes siuntos gavėjas jos neatsiėmė (b. el. 62–63). 2015 m. rugsėjo 8 d. remdamasi MAĮ 164 str. 5 d. VMI prie FM minėtą raštą paskelbė MANO VMI (b. el. 57). VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimas išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-12511 buvo išsiųstas pareiškėjui registruotu paštu, tačiau siunta buvo grąžinta siuntėjui, nes siuntos gavėjas jos neatsiėmė (b. el. 61, 64–65). Kaip teisingai nurodo pareiškėjo atstovas, atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad 2016 m. spalio 26 d. sprendimas buvo paskelbtas MANO VMI. Teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tinkamas informavimas apie priimamą teisės aktą teismų praktikoje yra laikomas ypatingą reikšmę turinčia procedūra (pavyzdžiui, 2012 m. kovo 26 d. LVAT nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A556 - 1311/2012). Tačiau taip pat LVAT praktikoje pripažįstama, kad ne visi informavimo procedūrų pažeidimai yra pagrindas panaikinti skundžiamą teisės aktą (pavyzdžiui, 2013 m. liepos 2 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1273/2013). Nagrinėjamoje byloje teismas atsižvelgia į byloje nustatytų aplinkybių visumą: 1) pareiškėjui buvo tinkamai įteiktas 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-29044 (siųsta registruotu laišku ir skelbta mano VMI). Taigi iš šiuo raštu pareiškėjas jau buvo tinkamai informuotas, kad Švedijos Karalystės išieškojimo tarnyba prašė imtis išieškojimo priemonių iš P. L. dėl 473 326,06 Eur (4 531 813,00 SEK) pridėtinės vertės mokesčio ir su juo susijusių sumų bei 932,80 Eur (8 931,00 SEK) pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų skolos, pareiškėjui buvo pasiūlyta susimokėti, nurodoma, kad per 30 d. nesumokėjus bus priimtas sprendimas dėl išieškojimo, informuota apie delspinigių skaičiavimą. Taigi iš siųsto rašto ir jo priedų pareiškėjas turėjo žinoti apie gautą suvienodintą dokumentą ir būdamas sąžiningas ir rūpestingas galėjo domėtis procesu bei imtis aktyvių veiksmų savo teisėms ginti; 2) VMI siuntė skundžiamą aktą pareiškėjui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, pareiškėjas pats Gyventojų registre nurodė tokį savo adresą, pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis yra teisingas, tačiau pareiškėjas pats neatsiėmė laiško pašte. Toks nerūpestingas elgesys – korespondencijos nepriėmimas oficialiu deklaruotu (ir ginčo laikotarpiu, ir dabar) adresu rodo pareiškėjo vangumą, slapstymąsi ir toks elgesys negali būti ginamas teisės; 3) pareiškėjas iki šiol nėra apskundęs kompetentingoms Švedijos karalystės institucijoms jų sprendimų išieškoti skolą, todėl klaidos tinkamai informuojant pareiškėją apie priimtą sprendimą nesukėlė jokių neigiamų pasekmių pareiškėjui – teismas nenustatė, jog dėl to pareiškėjas negalėjo ginti savo teisių, pavėlavo pateikti skundą ar pan. Pareiškėjas ir toliau elgiasi taip pat – nesiima jokių teisinių priemonių spręsti Švedijos karalystėje kilusias teisines problemas.  Pažymėtina, kad visų išvardintų aplinkybių visuma teismui leidžia daryti išvadą, kad priimant skundžiamus sprendimus nebuvo pažeista pagrindinė procedūra dėl netinkamo įteikimo, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo panaikinti skundžiamus VMI prie FM 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. (23.1-08) RNA-290444 ir VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-12511.

Dėl Įstatymo 10 straipsnio 4 d. reikalavimo.

MAĮ 29 str. 1 d. nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas. 2010-03-16 Tarybos direktyvos Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – Direktyvos) 10 str. 1 d. nustatyta, kad prašančiosios institucijos prašymu institucija, į kurią kreipiamasi, vykdo reikalavimus, turėdama dokumentą, kuriuo leidžiama juos vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje. Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Įstatymo nustatyta tvarka, o prašymuose nurodytos sumos, už kurių išieškojimą pagal Įstatymo nuostatas atsakingas mokesčių administratorius, išieškomos kaip mokestinė nepriemoka MAĮ nustatyta tvarka (MAĮ 29 str. 3 d.). Pagal MAĮ 33 str. 8 p. mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

Pagal Įstatymo 10 str. 1 d. Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai, gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų (Įstatymo 10 str. 4 d.). Įstatymo 10 str. 6 d. nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti (Įstatymo 11 str. 1 d.).

Prašančioji institucija, Švedijos karalystės išieškojimo tarnyba, pateikė VMI prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo remiantis leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje, reikalavimas neužginčytas ir akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. Taigi matyti, kad šiuo atveju Švedijos karalystės išieškojimo tarnyba patvirtino, kad egzistuoja Įstatymo 10 str. 4 d. nustatytos taisyklės, jog Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išimtis. Todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad tai, jog VMI nėra pateikusi jam jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog prašančioji Švedijos karalystės išieškojimo tarnyba, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko kokias nors išieškojimo vykdymo procedūras, yra esminis pažeidimas ir todėl Švedijos karalystės prašymas neturėjo būti vykdomas. VMI pateikė pareiškėjui Suvienodintą dokumentą, kuriame nurodyta visa minėta informacija.

Pareiškėjas teigia, kad Suvienodintame dokumente 8 punkte nurodyta, jog pradinio suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą prašančioje valstybėje narėje (Švedijoje), išdavimo data nežinoma. Teismas pažymi, kad ši data yra aiški iš Suvienodinto dokumento 4-6 punktų, kuriuose nurodoma, kad išieškomas laikotarpis, reikalavimo nustatymo data ir data, nuo kurios leidžiamas išieškojimas. Pažymėtina, kad Įstatymo 10 straipsnio 6 dalis nustato, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. Be to, Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, atsakovas neturėjo teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-731/2014). Pabrėžtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi analogiškos pozicijos, kad valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo M. K. byloje, C-233/08, 44 p.).

Taigi šiuo aspektu nenustatyta teisės aktų pažeidimų, kurie leistų panaikinti ginčijamus VMI prie FM 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. (23.1-08) RNA-290444 ir VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-12511.

Dėl sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams

Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų: nėra motyvuotas, nėra nurodytos faktinės aplinkybės, nėra nurodytų teisės aktų konkrečių teisės normų. Teismas, vertindamas paminėtas aplinkybes nustatė, kad VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendime išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-12511 nėra nurodyta konkreti Įstatymo norma, tačiau daroma nuoroda į Švedijos Karalystės išieškojimo tarnybos pateiktą 2015-08-13 prašymą vykdyti reikalavimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (administracinė byla Nr. A556‑336/2011; Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01708-2009-0).

Iš pareiškėjui siųstų dokumentų (rašto, suvienodinto dokumento, lydraščio, sprendimo ir ataskaitos), spręstina, jog jis galėjo suprasti perduoto dokumento dalyką ir pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Pareiškėjas gavo pakankamai informacijos, kad siekdamas apginti savo teises, galėtų būti aktyvus ir tuoj pat kreiptųsi į Švedijos Karalystės kompetentingas institucijas, bet jam suteikta teise iki bylos nagrinėjimo nepasinaudojo (priešingų duomenų administracinėje byloje nėra, teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas patvirtino, kad Švedijoje sprendimai nėra skundžiami). Jis nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių. Atitinkamai tokią poziciją palaiko ir LVAT 2013 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1273/2013.

Dėl atitikimo proporcingumo reikalavimui.

Pareiškėjas nurodo, kad jo atžvilgiu pradėtas išieškojimo procesas itin didele apimtimi, siekiančia beveik pusę milijono eurų, todėl tokios sumos turto išieškojimas ne tik užtruktų neproporcingai ilgą laikotarpį, tačiau ir lemtų pareiškėjo gyvenimo kokybės reikšmingą sumažėjimą. Teismas atkreipia dėmesį, kad administracinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas tiesiogiai nustatyta ir įtvirtinta“, kuris sudaro vieną iš gero viešojo administravimo sąlygų. VMI prie FM kaip viešojo administravimo subjektas, gavusi iš Švedijos karalystės  išieškojimo tarnybos prašymą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo privalo pradėti išieškojimą ir negali elgtis kitaip. Šiuo atveju VMI prie FM veikė remdamasi MAĮ, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymų nuostatomis, todėl pareiškėjo teiginiai, kad VMI prie FM pažeidė proporcingumo principą yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi buvo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki byloje įsiteisės teismo sprendimas, sustabdyti VMI 2015-08-20 rašto Nr. (23.1-08)RNA-29044  ir VMI 2015-09-28 sprendimo Nr. (23.25-08)-328-12511 galiojimą. Atsižvelgiant į tai, kad skundas yra atmetamas, pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė naikintina.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad skundo tenkinti nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.), todėl pareiškėjo P. L. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

n u s p r e n d ž i a :

.

Pareiškėjo P. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panaikinti 2016 m. balandžio 6 d. pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki byloje įsiteisės teismo sprendimas, sustabdyti VMI 2015-08-20 rašto Nr. (23.1-08)RNA-29044  ir VMI 2015-09-28 sprendimo Nr. (23.25-08)-328-12511 – galiojimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                 Beata Martišienė