Administracinė byla Nr. A-3016-968/2019
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00686-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 12.17
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Seimo narys R. S. padavė teismui pareiškimą (toliau – ir pareiškimas), kuriuo prašė ištirti Palangos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T2-145 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo” (toliau – Sprendimas) 1.1, 1.2, 1.3.1 punktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 4 straipsnio 2 daliai.
2. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad:
2.1. Prašo ištirti, ar Sprendimas, ypač jo 1.1, 1.2, 1.3.1 punktai, neprieštarauja: 1) Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės įstatymui principui; 2) NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, apleistumą, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), bei ją aiškinančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikai; 3) mokesčių mokėtojų lygybės principui, įtvirtintam MAĮ 7 straipsnyje, lygiateisiškumo principui, įtvirtintam VAĮ 3 straipsnio 9 punkte; 4) proporcingumo principui, įtvirtintam VAĮ 3 straipsnio 3 punkte bei MAĮ 6 ir 8 straipsniuose; 5) įstatymų viršenybės principui, įtvirtintam VAĮ 3 straipsnio 1 punkte; 6) KĮ 4 straipsnio 2 daliai, draudžiančiai viešojo administravimo subjektams priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, teikiančius privilegijas ar diskriminuojančius atskirus ūkio subjektus ar jų grupes.
2.2. Savivaldybių tarybos turi vadovautis iš Konstitucijos, NTMĮ, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir LVAT praktikos kylančiais imperatyvais, kad skirtingas apmokestinimas nekilnojamojo turto mokesčiu (toliau – NT mokestis) turi būti grindžiamas tik NTMĮ numatytais tikslais ir uždaviniais, negali būti selektyvus ir be aiškaus pagrindimo privilegijuojantis ir diskriminuojantis. Vertinant Sprendime nustatytus tarifus, akivaizdu, kad nekilnojamojo turto apmokestinimas diferencijuojamas nesivadovaujant NTMĮ tikslais ir uždaviniais bei pažeidžiant kitų teisės aktų reikalavimus. Sprendimu vienas nekilnojamasis turtas yra „privilegijuojamas“, o kitas – „baudžiamas“, tam nepateikiant jokios aiškios argumentacijos ir objektyvaus pagrindimo. Sprendimu subjektai, turintys administracinį, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, mokslo (kuriems taikomas 0,5 proc. NT mokesčio tarifas), kultūros, sporto (kuriems taikomas 0,3 proc. NT mokesčio tarifas), gyvenamosios paskirties, kuris naudojamas komercinei veiklai (taikomas 0,5 proc. NT mokesčio tarifas), nekilnojamąjį turtą, yra faktiškai privilegijuojami, nes mokesčio tarifai šių asmenų turtui itin sumažinti (minimalūs) lyginant su kitais numatytais tarifais. Akivaizdu, kad tokiu reglamentavimu be aiškių argumentų akivaizdžiai privilegijuojamas asmenų komercinėje veikloje naudojamas gyvenamosios paskirties turtas, kuris gali būti naudojamas net ne pagal jo pagrindinę paskirtį.
2.3. Sprendimo 1.2 ir 1.4 punktuose įtvirtintas NT mokesčio tarifų skirstymas neturi jokio aiškaus pagrindimo, nėra objektyviai teisingas, nepagrindžiamas jokiu viešuoju interesu. Sprendimo nuostatos prieštarauja tiek bendriesiems asmenų lygybės ir proporcingumo principams, tiek NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai ir ją aiškinančiai teismų praktikai, kuria remiantis skirtingas apmokestinimas NT mokesčiu gali būti grindžiamas išimtinai tik NTMĮ numatytais tikslais ir uždaviniais. Be to, Sprendimu be jokio aiškaus pagrindimo diferencijuojamas gamybinės-pramoninės veiklos nekilnojamojo turto apmokestinimas, nenurodant jokių priežasčių, kodėl vienas gamybinės-pramoninės paskirties veiklos nekilnojamasis turtas privilegijuojamas arba diferencijuojamas kito panašaus turto atžvilgiu.
2.4. Taryba Sprendimu pramoninį-gamybinį turtą (išskyrus skirtą elektros, dujų, naftos transportavimui ir perdirbimui) apmokestina 1 proc. NT mokesčio tarifu. Tai faktiškai reiškia, kad Savivaldybės kontroliuojami subjektai, valdantys vandentiekio, nuotekų ar šilumos perdavimo tinklus ir jų priklausinius, yra laikomi privilegijuotais subjektais ir jų valdomas pramoninės-gamybinės paskirties nekilnojamasis turtas apmokestinamas sumažintu 1 proc. NT mokesčio tarifu, lyginant su elektros, dujų ar naftos transportavimui ir perdirbimui skirto nekilnojamojo turto valdytojais. Tuo pat metu su elektros, dujų, naftos transportavimu ir perdirbimu susijusį nekilnojamąjį turtą valdantys subjektais, kurie, taip jau susiklosto, neturi jokio ryšio su Savivaldybe (nėra jos kontroliuojamos bendrovės), yra ne tik diferencijuojami minėtų subjektų atžvilgiu, bet dar ir baudžiami, t. y. šių subjektų tipiškai valdomam pramoninio pobūdžio nekilnojamajam turtui tarifas didinamas net iki 2 proc. Toks reguliavimas yra ne tik nepagrįstas konkretaus nekilnojamojo turto diskriminavimas, bet ir netiesioginis konkrečių ūkio subjektų diskriminavimas.
2.5. Sprendimu nustatytu reguliavimu, t. y. nustatant visoje Lietuvoje veikiančių įmonių nekilnojamajam turtui, esančiam Savivaldybėje, didesnį tarifą lyginant su tarifu, nustatytu su Savivaldybe susijusių įmonių nekilnojamajam turtui, Taryba ne tik pirmosioms įmonėms neproporcingai ir nepagrįstai padidina NT mokesčio naštą, bet dar ir faktiškai įgyja galimybę mažesniu NT mokesčio tarifu sumažindama jų sąnaudas subsidijuoti vietines Savivaldybės įmones, vietos mokesčių mokėtojus. Toks reguliavimas sudaro prielaidas teigti KĮ ir kitų konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų draudžiamą valstybės pagalbą. Socialinio teisingumo ir mokesčio naštos teisingo paskirstymo aspektu reikšminga dar ir tai, kad didesniu mokesčio tarifu apmokestinamas ne prabangos, o gamybinės-pramoninės paskirties turtas, kitą turtą aptarnaujanti infrastruktūra (dujų ir elektros tinklai), o tai lemia, kad pasirinktas NT mokesčio tarifo diferencijavimas yra tik dar mažiau pateisinamas ir pagrindžiamas.
2.6. Taigi i) be išsamesnio objektyvaus pagrindimo diferencijuojamas verslams ir asmenims, kurie gali būti ne tik tarpusavyje konkuruojantys, priklausančio nekilnojamojo turto apmokestinimas, ii) skirtingas panašaus pobūdžio gamybinio-pramoninio turto apmokestinimas (neatskleidžiant, kokių pozityvių tikslų tuo siekiama ir kuo vienoks turtas yra blogesnis ar geresnis už kitokį turtą, koks viešasis interesas taip užtikrinamas), ir iii) faktinis viešųjų Savivaldybės išlaidų finansavimo perkėlimas visiems Lietuvos gyventojams (nustatant didesnį NT mokesčio tarifą, kuris didžiąja dalimi taikomas ir valstybės valdomoms bendrovėms), yra akivaizdžiai prieštaraujantis Konstitucijos, NTMĮ, MAĮ, VAĮ nuostatoms, jas aiškinančiai teismų praktikai. Tokiu būdu Sprendimu nepagrįstai iškreipiamos ir verslo konkurencinės sąlygos, o tai nesuderinama su KĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu imperatyvu. Todėl akivaizdu, kad Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktai neatitinka pamatinių teisinio reguliavimo principų, nurodytų teisės aktų reikalavimų, dėl to turi būti panaikinti.
2. Atsakovas Taryba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Sprendimas visiškai atitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį).
3.2. NTMĮ suteikia teisę Tarybai nustatyti mokesčio tarifą atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį bei turto paskirtį, teisinį statusą. Patenkinus pareiškėjo reikalavimus, NT mokesčio Savivaldybėje faktiškai nebebūtų. Elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniai statiniai (dujų, naftos ir jos produktų terminalai, saugyklos, rezervuarai, talpos, siurblinės, technologinis vamzdynas, inžineriniai tinklai, tiltai, susisiekimo komunikacijos, kuro degalinės, elektros pastotės ir tinklai, jų priklausiniai bei kiti statiniai) yra ypatingai didesnio pavojaus šaltiniai. Įvykus avarijai, paprastai yra padaroma didelė žala gamtai, aplinkai, esančiai Savivaldybėje. Mokestis be išimčių yra taikomas visiems tokio pobūdžio statinių savininkams. Pareiškėjas siekia, kad naftos perdirbimo, transportavimo ar kitos panašią veiklą vykdančios įmonės mokėtų tokius mokesčius, kaip ir kultūros, sporto ar gydymo veiklą vykdančios įmonės. Nustatant skirtingus tarifus yra siekiama pozityvių tikslų, didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama mokykloms ir vaikų darželiams išlaikyti, socialinėms reikmėms.
3.3. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) paskelbtame Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo apibendrintame komentare (registracijos Nr. KD-5668) taip pat nurodoma: „Savivaldybių tarybos, laikydamosis šio NT mokesčio tarifų intervalo, gali nustatyti ir kelis konkrečius NT mokesčio tarifus, galiojančius vienos savivaldybės teritorijoje, tačiau tik atsižvelgiant į vieną ar kelis kriterijus: NT paskirtį (pavyzdžiui, galėtų skirtis gyvenamosios paskirties ir komercinių paskirčių pastatams taikomi NT mokesčio tarifai)”. Pagal minėtą komentarą diferenciacija, atsižvelgiant į turto pobūdį, yra galima. Šiuo atveju taip pat reikšmingas Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, kuriame išaiškinta, kad diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Tai reiškia, kad visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.
3.4. Beveik visose Europos sąjungos valstybėse konkrečius nekilnojamojo turto mokesčių dydžius nustato savivaldybės. Daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių NT mokestis – tiesioginis vietos mokestis, administruojamas vietos savivaldos organų. Kiekviena vietos mokesčio vykdančioji institucija savarankiškai nustato mokesčio objektą (nekilnojamąjį turtą), subjektą (nekilnojamojo turto savininką), mokesčio tarifą ir apibrėžia mokesčio lengvatas.
3.5. Pagal mokesčių teisės doktriną formuojant mokestinių prievolių diferencijavimą galima siekti tiek horizontalaus (proporcingo pajamų apmokestinimo), tiek vertikalaus (mokėjimo pajėgumo) teisingumo. Šio fakto pareiškėjas nepaneigia ir dėl to visiškai nieko nepasisako. Pareiškėjo tikslas yra vienas – visiškai panaikinti Sprendimą, kad nereikėtų mokėti NT mokesčio Savivaldybėje, nors būtent tokie pat ar panašūs tarifai yra nustatyti kitose Lietuvos savivaldybėse.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir pripažino, kad Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 punktai neprieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 29 straipsniui, MAĮ 6, 7, 8 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams ir KĮ 4 straipsnio 2 daliai.
5. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas galiojantis ir įstatymų nustatytas tvarka paskelbtas norminis administracinis teisės aktas, o pareiškėjas, kaip Seimo narys, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalį turį teisę pateikti teismui pareiškimą ištirti, ar Sprendimas atitinka aukštesnės galios teisės aktus.
6. Teismas dėl Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 punktų atitikimo NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjo argumentus dėl tiriamų Sprendimo punktų atitikties NTMĮ 6 straipsniui ir jį aiškinančiai LVAT praktikai, darytina išvada, jog pareiškime nurodytoje LVAT praktikoje buvo tiriamas savivaldybės tarybos nustatyto konkretaus mokesčio tarifo, diferencijuoto pagal mokesčio mokėtojo kategorijas (mokestį mokantį subjektą), atitiktis aukštesnės galios teisės aktams. Nagrinėjamu atveju Taryba ginčijamais Sprendimo punktais nustatė konkrečius mokesčio tarifus, diferencijuodama juos pagal kitą NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą kriterijų – nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą (t. y. konkrečius NT mokesčio objekto požymius). Taigi šiuo atveju Taryba tiriamais Sprendimo punktais atsižvelgė į nekilnojamojo turto valdymą ir (ar) naudojimą bei iš esmės tapačioje padėtyje esančių NT mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruotą turtą apmokestino vienodu NT mokesčio tarifu. Todėl Taryba, nustatydama konkrečius mokesčio tarifus, atsižvelgė į NT mokesčio tikslus, kurių siekiama įstatymu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 punktais nustatyti skirtingi konkretūs NT mokesčio tarifai neprieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai.
7. Teismas dėl Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 punktų atitikimo mokesčių mokėtojų lygybės principui nurodė, kad NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis suteikia teisę savivaldybių taryboms diferencijuoti mokesčio tarifą įstatymo ribose, tačiau pats mokesčio tarifas pagal NTMĮ 6 straipsnio 1 dalį taip pat priklauso ir nuo NT mokestinės vertės. Tai, teismo vertinimu, reiškia, kad minėtu įstatymu savivaldybių taryboms suteikiama teisė, siekiant tam tikrų pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus, nustatyti skirtingą procentinį dydį NT mokesčio mokėtojams. Iš tiriamų Sprendimo punktų matyti, kad NT mokesčio mokėtojai skirtingą NT mokesčio tarifo dydį moka priklausomai nuo nekilnojamojo turto naudojimo ir paskirties. Tokiu atveju diferencijuotas mokesčio tarifas taikytas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms grupėms, kurios turi atitinkamos paskirties ir naudojimo turtą, todėl šios grupės traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Akivaizdu, kad mokestis atskiroms grupėms buvo nustatytas atsižvelgiant į ūkinės veiklos specifiką, ekonominį pajėgumą bei siekiant pozityvių tikslų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktų nuostatos nepažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės principo, įtvirtinto MAĮ 7 straipsnyje, ir lygiateisiškumo principo, įtvirtinto VAĮ 3 straipsnio 9 punkte.
8. Teismas dėl Sprendimo 1, 1.2, 1.3.1 punktų atitikimo proporcingumo principui pabrėžė, kad NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas reikšmingumo (ypatingumo) aspektu neišskyrė nei vieno kriterijaus, t. y. nenurodė, jog vienas kriterijus, pagal kurį nustatomi mokesčio tarifai, yra reikšmingesnis už kitus. Šiuo atveju NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje išvardinti lygiaverčiai kriterijai, kuriais remiantis savivaldybės taryba turi teisę nustatyti mokesčio tarifą. Esant NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems lygiaverčiams kriterijams ir nustačius skirtingą NT mokestį, nebus pažeistas proporcingumo principas, kadangi kiekvienu NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu kriterijumi įstatymo leidėjas siekė vis kitų tikslų. Taryba diferencijuotai apmokestino nekilnojamąjį turtą, atsižvelgdama į nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą. Taigi, teismo vertinimu, Taryba Sprendimu paskirstydama mokesčių naštą atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimą, paskirtį ir teisinį statusą, nepažeidė ir proporcingumo principo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktų nuostatos neprieštarauja proporcingumo principui, įtvirtintam VAĮ 3 straipsnio 3 punkte bei MAĮ 6 ir 8 straipsniuose.
9. Teismas dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktų atitikimo įstatymų viršenybės principui pažymėjo, kad NTMĮ (1 str., 2 str. 6 d., 3, 4, 6 str.) yra reglamentuota, kam taikomas NT mokestis, ir aiškiai nustatyti kriterijai, kuriais savivaldybės taryba gali vadovautis, nustatydama NT mokesčio tarifus, t. y. įstatymu savivaldybių taryboms yra suteikta teisė konkretizuoti NT mokesčio tarifus NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatytose ribose, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Taigi įstatymų leidėjas suteikė savivaldybių taryboms teisę pagal NTMĮ nustatytus kriterijus diferencijuotai taikyti NT mokesčio tarifus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktai nepažeidžia įstatymų viršenybės principo, įtvirtinto VAĮ 3 straipsnio 1 punkte.
10. Teismas dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktų atitikimo KĮ 4 straipsnio 2 daliai nurodė, kad KĮ 4 straipsnyje yra įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos įstatymai gali numatyti kitokias taisykles, ir jei skirtingos konkurencijos sąlygos atsiranda būtent dėl šių įstatymų vykdymo, viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai negali būti laikomi pažeidžiančiais KĮ įtvirtintas taisykles. Aiškindamas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį lingvistiškai, teismas darė išvadą, kad savivaldybių taryboms suteikta teisė nustatyti konkrečius mokesčio tarifus, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardintus kriterijus. Išvardintų kriterijų sąrašas, pagal kuriuos savivaldybių tarybos turi teisę nustatyti kelis mokesčio tarifus, yra baigtinis, t. y. savivaldybių tarybos imperatyviai įpareigotos vadovautis tik šioje normoje nustatytais kriterijais. Todėl skirtingos konkurencijos sąlygos atsiranda būtent dėl NTMĮ vykdymo, dėl to Sprendimas, priimtas vykdant NTMĮ nuostatas, negali būti laikomas pažeidžiančiu KĮ įtvirtintas taisykles. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktai nepažeidžia KĮ 4 straipsnio 2 dalies.
11. Apibendrindamas teismas sprendė, kad konstatavus, jog Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktai neprieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 29 straipsniui, MAĮ 6, 7, 8 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, KĮ 4 straipsnio 2 daliai, ir yra teisėti, nėra pagrindo šių punktų panaikinti.
III.
12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 punktus neatitinkančiais NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies, MAĮ 6–9 straipsnių, VAĮ 3 straipsnio 1, 3, 9 punktų bei KĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatų ir juos panaikinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
12.1. Sprendimas neatitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir juos aiškinančios LVAT praktikos. Vienas iš kertinių kriterijų, kuriais turėtų būti diferencijuojamas NT mokestis – objektyvios nekilnojamojo turto savybės ir jo naudojimo ypatybės. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina ir NTMĮ aiškinamieji raštai. Pareiškėjas neneigia NTMĮ įtvirtintos savivaldybės teisės diferencijuoti NT mokesčio tarifus. Visgi Sprendime, ypač jo 1.1, 1.2 bei 1.3.1 punktuose, įtvirtintas NT mokesčio tarifų skirstymas, neturi jokio aiškaus pagrindimo, konkrečių pozityvių visuomenei reikšmingų tikslų (kuriuos būtent toks reglamentavimas leistų įgyvendinti), yra neproporcingas, selektyvus ir diskriminuojantis, todėl objektyviai neteisingas ir naikintinas.
12.2. Sprendimas neatitinka asmenų lygybės įstatymui (Konstitucijos 29 str.), mokesčių mokėtojų lygybės (MAĮ 7 str.) ir lygiateisiškumo (VAI 3 str. 9 p.) principų. Teismas išvadą dėl išskirtinio elektros, dujų bei naftos inžinerinių statinių apmokestinimo padidintu tarifu grindžia tik deklaratyviu teiginiu, kad toks reglamentavimas nustatytas atsižvelgiant į ūkinės veiklos specifiką, ekonominį pajėgumą ir siekiant pozityvių tikslų. Tokia deklaratyvi, jokia analize nepagrįsta išvada, kuri iš dalies motyvuojama apskritai ūkio subjekto (t. y. turto savininko, o ne paties nekilnojamojo turto) savybėmis, nepateisina tokio diskriminacinio apmokestinimo. Dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuris naudojamas komercinei veiklai (Sprendimo 1.2 p., pagal kurį taikomas 0,5 proc. NT mokesčio tarifas), ir tokios pat paskirties nekilnojamojo turto, kuris nenaudojamas komercinei veiklai (Sprendimo 1.4 p., pagal kurį taikomas 1,5 proc. NT mokesčio tarifas), nevienodo apmokestinimo teismas apskritai nepasisako.
12.3. Akivaizdžiai lengvatinio NT mokesčio tarifo nustatymas komercinei veiklai (t. y. ne pagal pirminę tikslinę paskirtį) naudojamam gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui, lyginant su mokesčio tarifu, kuris taikomas tokiam pat, tačiau komercinėje veikloje nenaudojamam turtui, yra nepateisinamas (tiek pats diferencijavimas, tiek, ir ypač, didesnio tarifo taikymas komercijai nenaudojamam turtui). Toks tarifo diferencijavimas, t. y. viešųjų savivaldos išlaidų finansavimo naštos padidinimas pelno nesiekiantiems juridiniams asmenims (taip pat ir pastarųjų sąskaita) ir jos sumažinimas komercinėje veikloje naudojamam gyvenamosios paskirties turtui, pažeidžia asmenų (ir mokesčių mokėtojų) lygiateisiškumo principus ir šiuo atveju nėra pagrindžiamas jokiu viešuoju interesu ar visuomenei naudingu tikslu. Sprendimo 1.3.1. punktas, kuriuo padidintas NT mokesčio tarifas (lyginant su tarifu, kuris taikomas kitam gamybinės-pramoninės veiklos nekilnojamajam turtui) nustatytas tik elektros, dujų bei naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniams statiniams, išskiriant juos iš viso gamybinės paskirties nekilnojamojo turto, ir tarp šių turto grupių neegzistuojant jokiems objektyvaus pobūdžio skirtumams, kurie pateisintų skirtingų tarifų nustatymą, taip pat prieštarauja asmenų lygybės, mokesčių mokėtojų lygybės bei lygiateisiškumo principams.
12.4. Sprendime gamybinės-pramoninės veiklos nekilnojamasis turtas apmokestinimo tikslais suskirstytas į dvi grupes: 1) elektros, dujų, naftos transportavimo, perdirbimo inžinerinius statinius ir jų priklausinius, kurie apmokestinami 2 proc. NT mokesčio tarifu, bei 2) visą kitą gamybinės-pramoninės veiklos nekilnojamąjį turtą, kuris apmokestinamas 1 proc. NT mokesčio tarifu. Jokios analizės ir vertinimo, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo išskirtas būtent toks gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamasis turtas, kodėl jis išskirtas iš kito panašaus pobūdžio gamybinės-pramoninės paskirties turto (pvz., centralizuotai tiekiamos šilumos gamybos ir tiekimo gamybinės-inžinerinės infrastruktūros, geriamojo ir gamybinio vandens tiekimo sistemų įrenginių, statinių bei vamzdynų, kitų gamybinės-pramoninės paskirties statinių), teismo sprendime nepateikta. To nepaaiškina ir pats Sprendimas ar jį lydintieji dokumentai, argumentų nepateikta ir Savivaldybės atsiliepime.
12.5. Toks Tarybos pasirinktas elektros, dujų, naftos transportavimo, perdirbimo inžinerinių statinių ir jų priklausinių išskyrimas iš kito gamybinės-pramoninės paskirties turto netiesiogiai, tačiau yra pakankamai akivaizdžiai nukreiptas į konkrečią ūkio subjektų grupę ar net konkrečius NT mokesčių mokėtojus (elektros, dujų, naftos sektoriaus įmones). Į kitą grupę gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamojo turto, kuriam Sprendimo 1.3.2. punkte numatytas sumažintas 1 proc. NT mokesčio tarifas, faktiškai, be kita ko, patenka ir pačios Savivaldybės, kuri ir nustatė NT mokesčio tarifus, kontroliuojamoms įmonėms UAB „Palangos vandenys“ ir UAB „Palangos šilumos tinklai“ priklausantis gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamasis turtas. Tokia net ir netiesioginė mokesčių mokėtojų diskriminacija (privilegijavimas) akivaizdžiai nesuderinama su LVAT formuojama NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktika, mokesčių mokėtojų lygybės imperatyvu. Be to, toks gamybinės-pramoninės paskirties turto diferencijavimas sąlygoja ir paradoksalią situaciją, kai elektros, dujų, naftos transportavimo inžinerinių statinių priklausiniai (pvz., privažiavimo keliai ar aikštelės) taip pat apmokestinami dvigubai didesniu NT mokesčio tarifu, lyginant su analogiškais priklausiniais, kurie susiję ne su elektros, naftos ar dujų transportavimo ar perdirbimo statiniais, o su kitokiu gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamuoju turtu.
12.6. Teismas konstatuodamas, kad tiriamas Sprendimu nustatytas teisinis reguliavimas yra diferencijuojantis ir net diskriminuojantis, nurodo, jog tai pateisinama pozityviais, visuomenei naudingais tikslais. Tačiau jokių konkrečių tikslų, kurie Sprendimu nustatytą diferencijavimą pateisintų, teismas sprendime taip ir nenurodė (apsiribodamas abstrakčiu ir nekritišku jų deklaravimu). Papildomos NT mokesčio pajamos, kurios skiriamos bendrosioms išlaidoms finansuoti, savaime nėra ir negalėtų būti pagrindas selektyviam ir diskriminaciniam viešųjų savivaldos funkcijų finansavimo naštos paskirstymui, vieniems ją nepagrįstai ir nepateisinamai padidinant, o kitiems (pirmųjų sąskaita) sumažinant.
12.7. Nors teismas nurodė, kad skirtingi NT mokesčio tarifai galėjo būti nustatyti, atsižvelgiant j jų ūkinės veiklos specifiką ir ekonominį pajėgumą, tačiau šis argumentas akivaizdžiai prieštarauja LVAT praktikai, pagal kurią NT mokesčio tarifas turi būti susietas su objektu (nekilnojamuoju turtu), o ne subjektu (t. y. asmeniu, valdančiu nekilnojamąjį turtą).
12.8. Socialinio teisingumo ir mokesčio naštos teisingo paskirstymo aspektu reikšminga dar ir tai, kad didesniu NT mokesčio tarifu apmokestinamas ne prabangos ar didesnių viešųjų investicijų, iš viešųjų (savivaldos) finansų finansuojamos infrastruktūros ir priežiūros reikalaujantis turtas, o gamybinės-pramoninės paskirties turtas, už kurio visą priežiūrą ir aptarnavimą visiškai ir tiesiogiai atsako pats tokio turto savininkas (kuriam neretai taikomi ir kiti su tokiu turtu susiję įpareigojimai, reikalavimai ir apribojimai), kitą nekilnojamąjį turtą aptarnaujanti infrastruktūra (dujų ar elektros tinklai). Tuo pat metu kitam privačiam komercinės paskirties turtui, nurodytam Sprendimo 1.1.1. punkte, kuris iš viešųjų (savivaldos) finansų (investicijų į, pvz., gatvių ir aplinkos priežiūrą, viešąją infrastruktūrą) naudos gauna apčiuopiamai daugiau, nustatomas keliskart mažesnis 0,5 proc. NT mokesčio tarifas. Šis kontrastas lemia, kad toks Tarybos pasirinktas NT mokesčio tarifo diferencijavimas yra tik dar mažiau pateisinamas ir pagrindžiamas.
12.9. Sprendimas neatitinka proporcingumo principo (VAĮ 3 str. 3 p. ir MAĮ 6 ir 8 str.), nes juo nustatyti dideli tarifų skirtumai tarp savo esme panašaus (ar net analogiško) turto nėra niekaip pagrįsti ir nėra jokiais argumentais pateisinami. Sprendimu nustatytų NT mokesčio tarifų skirtumai yra neproporcingai dideli. Elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniai statiniai apmokestinami daug didesniu tarifu (2 proc.) nei kitas tvarkingas gamybinės-pramoninės paskirties turtas (1 proc.). Komercinėje veikloje nenaudojamam gyvenamosios paskirties turtui taikomas net 3 kartus didesnis NT mokesčio tarifas, negu tokioje veikloje naudojamam analogiškam turtui (Sprendimo 1.2 ir 1.4 p.). Tokie NT mokesčio tarifų skirtumai nėra pagrįsti ar pateisinami. Todėl Sprendimu nustatytas NT mokesčio tarifų diferencijavimas yra neproporcingas juo siekiamiems tikslams ir dėl to nepagrįstas.
12.10. Sprendimu taip pat pažeidžiami ir sąžiningos konkurencijos principai ir imperatyvai. Nagrinėjamu atveju potencialiai (kitų ūkio subjektų sąskaita, jiems taikant padidintą NT mokesčio tarifą) netiesiogiai subsidijuojami Savivaldybei priklausantys ūkio subjektai (akivaizdžiai sumažinant jiems taikomą NT mokesčio tarifą), o tai prieštarauja KĮ nuostatoms ir laikytina neteisėta valstybės pagalba. Tokiu reguliavimu taikant padidintą NT mokesčio tarifą visoje Lietuvoje veikiančių įmonių Savivaldybėje turimai nekilnojamojo turto infrastruktūrai (kurios lengvai atsisakyti ar ją perleisti, skirtingai nei, pvz., viešbučių ar prekybos tinklų verslų, tokio turto savininkai net neturi galimybės), atsakovas ne tik joms neproporcingai ir nepagrįstai padidina mokesčio naštą, bet dar ir įgyja galimybę (per sumažintą NT mokesčio tarifą) faktiškai subsidijuoti ir visus kitus išimtinai lokaliai veikiančius verslus, NT mokesčio mokėtojus (Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.2 p.). Dėl to toks reguliavimas iš esmės turi akivaizdaus selektyvumo ir konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų draudžiamos valstybės pagalbos elementų.
12.11. Teismo sprendimo teiginys ir išvada, kad NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis, suteikianti teisę savivaldybėms nustatyti (diferencijuoti) NT mokesčio tarifus, turėtų būti suprantama kaip tas įstatyminis imperatyvas, kuris, remiantis KĮ 4 straipsnyje numatyta išlyga, leidžia nukrypimus nuo draudimo viešojo administravimo subjektams priimti teisės aktus, kuriais vieni ūkio subjektai būtų privilegijuojami, o kiti būtų diskriminuojami, yra akivaizdžiai nepagrįstas ir nelogiškas. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis savivaldybių taryboms nenustato jokių imperatyvų, kuriuos vykdydamos savivaldybės negalėtų tinkamai įgyvendinti KĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo diskriminuoti, negalėtų skaidriai ir tinkamai subalansuoti NT mokesčio naštos tarp įvairaus nekilnojamojo turto rūšių ir grupių paskirstymo, įvertinant konkretaus nekilnojamojo turto (rūšių ar grupių) ypatumus ir skirtumus, tokiu paskirstymu pasiekiant konkrečius, aiškiai identifikuotus pozityvius, visuomenei naudingus tikslus.
13. Atsakovas Taryba atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad Sprendimu NT mokesčio tarifai nustatyti pagal nuosavybės teisės objektus, o ne pagal mokestį mokančių subjektų požymius. Sprendimas visiškai atitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį. Nustatant už skirtingo pobūdžio turtą skirtingus tarifus (neatsižvelgiant į subjektų dydį ir formą) yra siekiama pozityvių tikslų, didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama mokykloms ir vaikų darželiams išlaikyti, socialinėms reikmėms. Pareiškėjas savo reikalavimais siekia vienintelio tikslo, kad išimtinai didžiausias Lietuvoje naftos produktų perdirbėjas ir pardavėjas pagal Sprendimo 1.3.2 punktą mokėtų 1 proc. NT mokestį nuo turto vertės, o visi kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, reabilitacijos, gydymo, kultūros ir mokslo įstaigos mokėtų pagal 1.4 punktą 1,5 proc. NT mokestį nuo turto vertės. Pagal VMI paskelbtą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo apibendrintą komentarą (registracijos Nr. KD-5668) diferenciacija, atsižvelgiant į turto pobūdį, yra galima. Pagal Sprendimą bet kurie subjektai, nepaisant, ar tai yra fiziniai ar juridiniai asmenys, kokio ekonominio dydžio jie yra, už atitinkamus nuosavybės teisės objektus moka vienodus tarifus. Tuo kaip tik yra pašalinta mokesčius mokančių subjektų diskriminacija.
14. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad:
14.1. Teismas neįvertino visų pareiškėjo pareiškime pateiktų argumentų. Teismas nesiaiškino Sprendime nustatyto NT mokesčio tarifų diferencijavimo pagrindimo, nesiekė net nustatyti, ar atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, apskritai svarstė tokio diferencijuoto NT mokesčio tarifų nustatymo pagrindimą, pasekmes ir pan. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių kokių nors visuomeniškai pozityvių tikslų siekimą diferencijuojant iš esmės tapatų nekilnojamąjį turtą, nustatant jam skirtingus NT mokesčio tarifus.
14.2. Elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniai statiniai apmokestinami daug didesniu tarifu (2 proc.) nei visas kitas didesnio pavojaus šaltinio gamybinės-pramoninės paskirties turtas. Tiek elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo nekilnojamasis turtas, tiek nuotekų ar šilumos perdavimo tinklai ir jų priklausiniai, nepaisant to, priklauso Savivaldybei ar ne, yra ypatingai padidinto pavojaus šaltiniais, todėl turėtų būti apmokestinami vienodu NT mokesčio tarifu. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsniu, kyla tokio turto valdytojui, todėl avarijų žalos atlyginimo klausimas niekaip nėra susijęs su savivaldybės nustatomu ir mokėtinu NT mokesčio tarifu.
14.3. Jokia kita Lietuvos savivaldybė (pvz., Klaipėdos miesto, Mažeikių rajono, Ignalinos rajono), kurios teritorijoje yra didesnio pavojingumo gamybinės-pramoninės paskirties nekilnojamasis turtas, nenustatė didesnio NT mokesčio tarifo. Kitos kurortinių miestų savivaldybės nenustatė tokio NT mokesčio tarifų diferencijavimo, kaip tai daroma Sprendimu. Tai sudaro prielaidas manyti, kad Savivaldybė, nustatydama niekuo nepaaiškinamą NT mokesčio diferencijavimą, siekia kitų tikslų – galbūt yra siekis „turtingesnių“ nekilnojamo turto objektų valdytojų sąskaita subsidijuoti kitų nekilnojamojo turto objektų valdytojų veiklą, kuri yra naudinga kurortui (viešbučiai, kavinės ir pan.).
14.4. Neišsiaiškinus, ar Taryba, priimdama Sprendimą dėl NT mokesčio nustatymo, atliko kokį nors ekonominį ir (ar) teisinį vertinimą, analizavo skirtingo NT mokesčio nustatymo poreikį, kokių visuomenei reikšmingų tikslų buvos siekiama tos pačios paskirties nekilnojamajam turtui nustatyti skirtingus NT mokesčio tarifus, neįmanoma atskleisti bylos esmės ir priimti iš esmės teisingą sprendimą dėl skundžiamo norminio administracinio akto teisėtumo.
14.5. Taryba, priimdama sprendimą dėl NT mokesčio tarifų 2018 m., nėra atlikusi jokio skirtingų NT mokesčio tarifų nustatymo ekonominio ar teisinio vertinimo. Be jokio pagrindimo tos pačios paskirties nekilnojamajam turtui nustatyti skirtingi NT mokesčio tarifai (pvz., nėra aišku, kodėl gyvenamosios paskirties turtui, kuris naudojamas komercinei veiklai, nustatytas 0,5 proc. tarifas, kai gyvenamosios paskirties turtas, kuris nėra naudojamas komercinėje veikloje, apmokestinamas 1,5 proc. tarifu). Gamybinės paskirties turtą jau nuo pat pradžių buvo siekiama be jokio paaiškinimo išskirti atskirais punktais į elektros, dujų, naftos ir su juo susijusį nekilnojamąjį turtą ir kitą gamybinės paskirties nekilnojamąjį turtą. Nei Taryba, nei Darbo grupė, sudaryta Savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. A1-561, kuri svarstė NT mokesčio tarifo 2018 m. nustatymą, priimto sprendimo tapačiam gamybinės paskirties nekilnojamajam turtui nustatyti skirtingus tarifus nepagrindė jokiais ekonominiais, teisiniais ar bent loginiais argumentais, neanalizavo ir nepaaiškino, kokių pozityvių tikslų yra siekiama tokiu NT mokesčio diferencijavimu. Nors Darbo grupės 2017 m. gegužės 10 d. protokolas Nr. (8.16.)-D6-2 nebuvo administracinės bylos medžiagos dalimi pirmosios instancijos teisme, tačiau šis dokumentas turėtų būti įvertintas, nes jo detaliai neįvertinus, būtų neišnagrinėtos vienos svarbiausių faktinių aplinkybių, susijusių su Sprendimo priėmimu, ir dėl to būtų neįmanoma įvertinti bylos šalių visų argumentų, atskleisti bylos esmės ir tinkamai ištirti Sprendimo teisėtumo klausimą. LVAT turėtų išnagrinėti tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į jį nurodomus argumentus, kadangi to tinkamai neatliko pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas norminėje byloje, kuriuo atmestas pareiškėjo Seimo nario R. S. pareiškimas ir pripažinta, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T2-145 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo” 1.1, 1.2, 1.3.1 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 6, 7, 8 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, KĮ 4 straipsnio 2 daliai.
16. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 punktus neatitinkančiais NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies, MAĮ 6– 9 straipsnių, VAĮ 3 straipsnio 1, 3, 9 punktų bei KĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatų ir juos panaikinti.
17. Sprendimas, kuriuo Taryba nustatė NT mokesčio tarifus 2018 metams, yra norminis administracinis aktas, dėl kurio teisėtumo Seimo narys su abstrakčiu pareiškimu turėjo teisę kreiptis į apygardos administracinį teismą (ABTĮ 20 str. 2 d. 1 p., 112 str. 1 d.).
18. Sprendime, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Taryba nusprendė: „1. Nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2018 metų mokestiniam laikotarpiui, taikomus nekilnojamajam turtui Palangos miesto savivaldybės teritorijoje: 1.1. komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui: 1.1.1. administracinės, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, mokslo paskirties statiniams (patalpoms) – 0,5 procento turto mokestinės vertės; 1.1.2. kultūros ir sporto paskirties statiniams (patalpoms) – 0,3 procento turto mokestinės vertės; 1.2. gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas komercinei veiklai – 0,5 procento turto mokestinės vertės; 1.3. gamybinės–pramoninės veiklos nekilnojamajam turtui: 1.3.1. elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniams statiniams (dujų, naftos ir jos produktų terminalai, saugyklos, rezervuarai, talpos, siurblinės, technologinis vamzdynas, inžineriniai tinklai, tiltai, susisiekimo komunikacijos, kuro degalinės, elektros pastotės ir tinklai, jų priklausiniai bei kiti statiniai) – 2,0 procentai turto mokestinės vertės; 1.3.2. kitam gamybinės–pramoninės veiklos nekilnojamajam turtui – 1,0 procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės; 1.4. kitam 1.1–1.3 punktuose nenurodytam nekilnojamajam turtui – 1,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės; 1.5. nekilnojamajam turtui (neatsižvelgiant į jo paskirtį), kuris yra nenaudojamas, apleistas ir neprižiūrimas, arba naudojamas ne pagal paskirtį – 3,0 procentai nekilnojamojo turto mokestinės vertės. 2. Įpareigoti Savivaldybės administraciją sudaryti ir patvirtinti 1.5 punkte nurodyto nekilnojamojo turto sąrašą bei iki einamųjų metų gruodžio 1 d. pateikti informaciją Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. 3. Nustatyti, kad šis sprendimas galioja nuo 2018 m. sausio 1 d.“
19. Seimo narys pirmosios instancijos teismui teiktame pareiškime suformulavo šiuos prašymus: 1) ištirti Sprendimo „ypač jo 1.1., 1.2 bei 1.3.1 punktų, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, NTMĮ 6 str. 2 daliai, MAĮ 7, 8, 9 straipsniams, VAĮ 3 str. 1, 3, 9 punktams, KĮ 4 str. 2 daliai“; 2) nustačius prieštaravimą, atitinkamus Sprendimo punktus panaikinti. Pareiškėjas išdėstė, jo nuomone, šiuos prašymus pagrindžiančius argumentus. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi (I t., b. l. 227) priėmė pareiškimą dėl norminio administracinio teisės akto ištyrimo, o pareiškimo dalį dėl prašymo panaikinti Sprendimą atsisakė priimti.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei 2018 m. gegužės 30 d. nutartyje, nei tikrinamame sprendime pirmosios instancijos teismas atskirai nevertino, ar pareiškimas atitinka tokio pobūdžio pareiškimo turiniui, inter alia (be kita ko) jame išdėstytiems argumentams, kuriais grindžiama pareiškėjo pozicija dėl Sprendime (jo punktuose) nustatyto teisinio reguliavimo teisėtumo, keliamus reikalavimus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuo to, ar pareiškimas dėl norminio administracinio teisės akto ištyrimo yra grindžiamas aiškiais ir pakankamais argumentais, tiesiogiai priklauso teismo galimybė tinkamai atlikti ginčijamo norminio administracinio akto (jo nuostatos) teisėtumo patikrą. Atitinkamai pareiškėjui tokių argumentų nepateikus arba jiems esant neaiškiems, nepakankamiems, konkretaus, pareiškėjo nurodomo norminio administracinio akto (jo nuostatos) atitikties Konstitucijai, įstatymams ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) tyrimas būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas.
21. LVAT praktikoje suformuluoti argumentams, kuriais grindžiamas abstraktus pareiškimas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, taikomi aiškumo ir pakankamumo standartai, be kita ko, apsprendžiantys tokio pareiškimo priimtinumą nagrinėti administraciniame teisme. LVAT, aiškindamas iš ABTĮ (inter alia jo 116 str. 1 d., 112 str. 1 ir 2 d. įtvirtinto teisinio reguliavimo) kylančius reikalavimus abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turiniui, yra konstatavęs, kad tokiame pareiškime pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai. Pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Aptariamame prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012, 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018).
22. Teisėjų kolegija pareiškėjo pareiškimo teismui (I t., b. l. 1–7) turinį, įvertinusi Nutarties 21 punkte paminėtos LVAT praktikos kontekste, konstatuoja, kad nors pareiškime paminimas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Sprendime (jo punktuose), Konstitucijos 29 straipsnyje, NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje, MAĮ 6, 7, 8 straipsniuose, VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktuose, KĮ 4 straipsnio 2 dalyje, pristatomas LVAT 2015 m. spalio 7 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017 (žr. pareiškimo 1.1–1.6 p., I dalį „Sprendimo tyrinys ir esmė“, II dalį „Teisinis reguliavimas“), tačiau jame išdėstyti argumentai neatitinka Nutarties 21 punkte nurodytų reikalavimų.
23. Pirmiausiai paminėtina, kad iš pareiškime išdėstyto reikalavimo neaišku, kokios apimties teisinį reguliavimą prašoma tirti. Pareiškime suformuluotas reikalavimas – ištirti Sprendimo „ypač jo 1.1., 1.2 bei 1.3.1 punktų, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, NTMĮ 6 str. 2 daliai, MAĮ 7, 8, 9 straipsniams, VAĮ 3 str. 1, 3, 9 punktams, KĮ 4 str. 2 daliai“ (pareiškimo rezoliucinės dalies pirma įtrauka) – suponuoja vertinimą, kad pareiškėjas abejoja viso Sprendimo teisėtumu, nors 1.1, 1.2 bei 1.3.1 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą išskiria labiau. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas šioje norminėje byloje tyrė Sprendimo 1.1., 1.2 bei 1.3.1 punktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Šiuo aspektu pareiškimo turinys neatitinka reikalavimo, pagal kurį norminę bylą inicijuojantis pareiškėjas privalo aiškiai nurodyti, kurių ginčijamo norminio administracinio akto punktų (jų pastraipų ar punktų papunkčių) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams abejoja.
24. Pareiškime apskritai nėra pateikti konkretūs argumentai dėl Sprendimo (jo punktų) atitikties konkretiems MAĮ 6–9 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 1, 3 punktams, NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai.
25. Pareiškime abstrakčiai teigiama, kad Sprendimas (jo punktai) yra nesuderinamas su Konstitucijos, NTMĮ, MAĮ, VAĮ ir KĮ nuostatomis ir pažeidžia viešąjį interesą (pareiškimo 2 p.), „<...> skirtingas apmokestinimas nekilnojamojo turto mokesčiu turi būti grindžiamas tik NTMĮ numatytais tikslais ir uždaviniais, negali būti selektyvus ir be aiškaus pagrindimo privilegijuojantis ar diskriminuojantis“ (pareiškimo 17 p.), „<...> Sprendimo 1.2 ir 1.4 punktuose įtvirtintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifų skirstymas neturi jokio aiškaus pagrindimo, nėra objektyviai teisingas, nepagrindžiamas jokiu viešuoju interesu“ (pareiškimo 20 p.).
26. Iš pareiškimo 18, 19, 21 punktuose dėstomų argumentų matyti, kad pareiškėjas abejonę dėl Sprendimo nuostatų atitikties asmenų lygybės principui (Konstitucijos 29 str.) grindžia tuo, kad, jo nuomone, Sprendimu diskriminuojamas skirtingais tarifais apmokestintas „nekilnojamasis turtas“ (pvz., teigiama, kad „Sprendime vienas nekilnojamasis turtas yra privilegijuojamas, o kitas – baudžiamas, tam nepateikus jokios aiškios argumentacijos ir objektyvaus pagrindimo“ (pareiškimo 18 p.), „<...> tokiu reglamentavimu [įtvirtintu Sprendime] be aiškių argumentų akivaizdžiai privilegijuojamas asmenų komercinėje veikloje naudojamas gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas, kuris gali būti naudojamas net ne pagal pagrindinę jo paskirtį (gyvenamąją), o kaip pavyzdžiui, viešbutis“ (pareiškimo 19 p.), „<...> Sprendime be aiškaus pagrindo diferencijuojamas ir gamybinės-pramoninės veiklos nekilnojamojo turto apmokestinimas, nenurodant jokių priežasčių, kodėl vienas gamybinės-pramoninės veiklos nekilnojamasis turtas yra privilegijuojamas arba diskriminuojamas kito panašaus turto atžvilgiu“ (21 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pozicija dėl, jo nuomone, diskriminacinio „nekilnojamojo turto“ traktavimo, negali būti laikoma tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais abejonę dėl Sprendimo nuostatų prieštaravimo asmenų lygybės principui (šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 29 str. 1 d. nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“).
27. Pareiškime teigiama, kad: Sprendimo nuostatomis, kuriomis pramoninis-gamybinis turtas apmokestinamas 1 proc. NT mokesčio, o elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniai statiniai – 2 proc. NT mokesčio, yra faktiškai diskriminuojami ir baudžiami elektros, dujų ar naftos transportavimo ir perdirbimo nekilnojamojo turto valdytojai, o Savivaldybės kontroliuojami subjektai, valdantys vandentiekio, nuotekų ar šilumos perdavimo tinklus ir jų priklausinius (pvz., UAB „Palangos šilumos tinklai“, UAB „Palangos vandenys“), yra privilegijuojami (23, 24 p.); dėl skirtingų NT mokesčio tarifų Palangos miesto savivaldybė faktiškai subsidijuoja vietines savivaldybės įmones ir vietos mokesčių mokėtojus (25 p.); didesniu NT mokesčio tarifu apmokestinamas „ne prabangos, o gamybinės-pramoninės paskirties turtas“ (26 p.); Sprendime nustačius skirtingą NT mokesčio tarifą nepagrįstai iškreipiamos verslo konkurencinės sąlygos (27 p.).
28. Nutarties 27 punkte paminėtais teiginiais pareiškėjas išreiškė poziciją, kad Sprendimu nustačius skirtingus NT mokesčio tarifus buvo diskriminuojami ir baudžiami atskiri juridiniai asmenys. Tačiau jis visiškai neanalizavo tarp jo nurodytų asmenų esančių skirtumų pobūdžio, apimties, todėl nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, diferencijuotas teisinis reguliavimas yra objektyviai nepateisinamas. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas (Konstitucijos 29 str.) būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2016 m. birželio 20 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimus).
29. Nutarties 27 punkte paminėti pareiškimo teiginiai niekaip nesiejami su NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius NT mokesčio tarifus (nuo 0,3 procento iki 3 procentų NT mokestinės vertės), kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: NT paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar NT buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, kaip minėta, pareiškime yra pacituojamas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas ir pristatomas LVAT 2015 m. spalio 7 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, ir 2017 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017, pateiktas NTMĮ aiškinimas, tačiau tai niekaip nėra susieta su pareiškėjo kvestionuojamomis Sprendimo nuostatomis. Pareiškime nėra argumentų, kad Savivaldybė taikė kriterijus, kurie nebūtų įtvirtinti NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, Nutarties 28–29 punktuose nurodyti argumentai sudaro pagrindą teigti, kad pareiškimo 23–27 punktuose išdėstyti teiginiai yra paremti tik prielaidomis, svarstymais ir neatitinka teisiniams argumentams keliamų reikalavimų, be kita ko – reikalavimo, kad abstrakčiame pareiškime ištirti norminio administracinio akto teisėtumą neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų.
31. Atsižvelgdama į Nutarties 22–30 punktuose padarytas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškime nėra Nutarties 21 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančių argumentų ir motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 punktų atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 6, 7, 8 straipsniams, VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, KĮ 4 straipsnio 2 daliai. Šie abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą trūkumai yra pagrindas teismui atsisakyti priimti tokį pareiškimą, o jeigu jis buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.) (žr., pvz., 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015, 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018, 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018). Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ir išnagrinėjo pareiškimą, pareiškėjo apeliaciniame skunde ir papildomuose paaiškinimuose nurodyti pareiškėjo argumentai detaliau nevertinami.
32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs ir išnagrinėjęs pareiškėjo pareiškimą, netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o norminė administracinė byla nutraukiama.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė