Civilinė byla Nr. e3K-3-31-611/2018

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09290-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.4.2.9.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. eA2-43430-808/2016 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“ prašymą dėl proceso atnaujinimo, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja UAB „Liumeksis“ (toliau – ir pareiškėja, atsakovė) kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016 pagal ieškovės UAB „Vilniaus parkai“ ieškinį atsakovei UAB „Liumeksis“.
3. Pareiškėjos prašymas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu (priimtame sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida). Pareiškėja nurodė, kad teismas padarė aiškias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.79, 1.80, 1.93 straipsnių ir 6.964 straipsnio 4 dalies taikymo klaidas: netyrė jungtinės veiklos sutarties tikrojo turinio, nesprendė restitucijos klausimo. Taip pat pareiškėja prašė skirti ieškovės atstovui advokatui K. Kvainauskui 5792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, dalį baudos paskirti atsakovės naudai.
4. Suinteresuoti asmenys atsiliepimais į prašymą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad teismas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės normas, pagrindų atnaujinti procesą nėra, nes pareiškėja iš esmės prašo peržiūrėti teismo sprendimą už akių.
5. Išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016 nustatyta, kad ieškovė 2016 m. kovo 4 d. ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiomis ieškovės UAB „Vilniaus parkai“ ir atsakovės UAB „Liumeksis“ 2008 m. kovo 26 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį ir ją papildančią 2015 m. balandžio 8 d. sutartį (toliau – ir Sutartis) dėl kiekvienai iš šalių nuosavybės teise atitenkančių patalpų, esančių pastatuose (duomenys neskelbtini). Ieškinys grindžiamas argumentais, kad šalys, sudarydamos ginčijamas sutartis, nesilaikė įstatyme nustatytos privalomos sandorių notarinės formos (CK 1.74 straipsnis), todėl sutartys prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) ir CK 1.93 straipsnio 3 dalies pagrindu laikomos negaliojančiomis. Ieškovė atskiru 2016 m. balandžio 19 d. prašymu taip pat prašė priimti sprendimą už akių, jei byloje nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį.
6. UAB „Vilniaus parkai“ nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini): pastatas – kavinė-šašlykinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas – kioskas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatai). Žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriame yra Pastatai, priklauso valstybei (toliau – Žemės sklypas). Žemės sklypą UAB „Vilniaus parkai“ nuomoja pagal 2002 m. birželio 10 d. sudarytą nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2008 m. kovo 26 d. ieškovė ir atsakovė UAB „Liumeksis“ sudarė jungtinės veiklos sutartį. 2010 m. balandžio 1 d. šalys sudarė patalpų nuomos sutartį, kuria, veikdamos jungtinės veiklos sutarties pagrindu, tikslino Pastatų nuomos kainą laikotarpiui, kai bus atliekami Pastatų techninio projektavimo darbai ir (ar) rekonstrukcijos (atstatymo) darbai ir po statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo. 2015 m. balandžio 8 d. ieškovė ir atsakovė sudarė jungtinės veiklos sutartį papildančią sutartį, kuria susitarė dėl kiekvienai iš šalių nuosavybės teise atitenkančių (nuosavybės teise priklausančių) Pastatuose esančių patalpų (toliau – Patalpos) bei kitų su Patalpų įregistravimu, jų valdymu, naudojimu, disponavimu jomis po rekonstrukcijos (atstatymo) darbų užbaigimo susijusių veiksmų ir (ar) sąlygų.
7. Atsakovei ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas išsiųsti ieškinyje nurodytu adresu: Švitrigailos g. 5-28, Vilnius; procesiniai dokumentai grįžo neįteikti (neįteikimo priežastis – neatsiėmė pašte). Vilniaus miesto apylinkės teismas, pasitikslinęs atsakovės buveinės adresą, įregistruotą Juridinių asmenų registre, pakartotinai išsiuntė pirmiau nurodytus dokumentus pirmiau nurodytu adresu; ir šį kartą vokas grįžo neįteiktas (neįteikimo priežastis – neatsiėmė pašte). Teismas sprendė, kad procesiniai dokumentai įteikti CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Per teismo nustatytą terminą atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalies nuostatomis, 2016 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį tenkino: pripažino ieškovės UAB „Vilniaus parkai“ ir atsakovės UAB „Liumeksis“ sudarytas 2008 m. kovo 26 d. Jungtinės veiklos sutartį ir ją papildančią 2015 m. balandžio 8 d. sutartį negaliojančiomis; priteisė iš atsakovės UAB „Liumeksis“ ieškovės UAB „Vilniaus parkai“ naudai 1555,42 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismo sprendimas už akių atsakovei išsiųstas registruotos buveinės adresu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo ir baudos skyrimo atmetė.
9. Teismo vertinimu, išnagrinėtoje byloje Nr. e2-15720-864/2016 išsamiai pasisakyta dėl bylos aplinkybių, plačiai aiškintos teisės normos, remtasi teisės aktais ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, pagrįstai nustatyta, kad jei sutarties nepatvirtina notaras, tai ji negalioja. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomos aplinkybės, cituojami teisės aktai ir teismų praktika yra savarankiškas pareiškėjos teisės normų ir esamos situacijos interpretavimas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, dėstydama savo poziciją, nenurodo argumentų, kurie rodytų aiškią teisės normų taikymo klaidą ir dėl kurių būtų būtina atnaujinti procesą pirmiau nurodytoje byloje.
10. Teismas nustatė, kad ieškovė, vadovaudamasi CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktu, ieškinyje nurodė atsakovės buveinės adresą. Teismo vertinimu, faktas, kad ieškovė nurodė tik atsakovės buveinės adresą, nenurodydama kitų jai galimai žinomų adresų, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė piktnaudžiauja jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, toks ieškovės atstovo elgesys nepatvirtina nesąžiningumo ar sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo ieškovės atstovui taikyti procesinę sankciją už piktnaudžiavimą šalies procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).
11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį paliko nepakeistą; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
12. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje. Pareiškėjos dėstomi argumentai, faktinės aplinkybės, argumentai dėl teisės normų taikymo ir aiškinimo suponuoja bylos nagrinėjimą iš esmės, tuo tarpu teismas, spręsdamas dėl proceso atnaujinimo, patikrina, ar prašymas paduotas nustatytu terminu, ar jame nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai, tačiau neatlieka išsamios proceso atnaujinimo pagrindų analizės, nes tai reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą, kuris galimas tik po nutarties atnaujinti procesą priėmimo ir bylos nagrinėjimo CPK 370 straipsnyje nustatyta tvarka. Sprendžiant  klausimą dėl proceso atnaujinimo, byloje nenustatyta, kad priimtu sprendimu už akių teismas būtų padaręs aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą.
13. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad procesas byloje turi būti atnaujintas, nes teismas, priimdamas sprendimą už akių, nepasisakė dėl restitucijos taikymo. Priimant sprendimą už akių byloje duomenų apie atliktą rekonstrukciją nebuvo; ieškovė nurodė, kad sutartis nebuvo vykdoma; restitucijos taikyti neprašė; teismo sprendimo priėmimo metu ginčo statiniai buvo ieškovės nuosavybė.
14. Aplinkybė, kad byloje, kurios procesą pareiškėja prašo atnaujinti, buvo priimtas sprendimas už akių, nesudaro teisinio pagrindo situaciją vertinti kaip išskirtinę ir pareiškėjos nurodytu pagrindu, jog nebuvo atsižvelgta į susiklosčiusią išskirtinę situaciją ir egzistuojantį neabejotiną poreikį užtikrinti pareiškėjos teisę būti išklausytai, atnaujinti procesą byloje. Teismas nustatė, kad procesiniai dokumentai pareiškėjai buvo siunčiami registruotos buveinės adresu, tinkamai įteikti vadovaujantis CPK 123 straipsnio 4 dalimi, priimant teismo sprendimą už akių, taigi, pareiškėja turėjo visas galimybes pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį, išsakyti savo argumentus, tačiau nesielgė atidžiai ir rūpestingai, viešame registre nurodytu adresu korespondencijos neatsiėmė.
15. Nenustatęs, kad ieškovės atstovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl baudos taikymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį, atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016, skirti ieškovės atstovui advokatui K. Kvainauskui 5792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teismo nuožiūra nustatytos baudos dalį paskirti pareiškėjos naudai; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo nutartis neatitinka sprendimo už akių instituto įtvirtinimo ir taikymo tikslų, ieškovės nesąžiningų veiksmų neigiamas pasekmes neteisėtai perkeliant pareiškėjai. Ieškovė žinojo, kad procesiniai dokumentai atsakovei jos buveinės adresu neįteikiami –  ieškovė buvo atskirai informuota, kad, sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus, atsakovės interesams atstovaus jos atstovas, ir buvo paprašyta visą korespondenciją siųsti tiesiogiai atstovui, taip pat buvo paprašyta pateikti informaciją apie inicijuotus ginčus. Taigi pareiškėja nebuvo pasyvi, nevilkino proceso, o nesutikimo su ieškiniu motyvų laiku nenurodė dėl objektyvių priežasčių – jai nebuvo žinoma apie vykusį teisminį procesą, apie jį pareiškėja sužinojo jau pasibaigus CPK nustatytam 3 mėnesių naikinamajam terminui.
2. Teismas formaliai įvertino ginčo aplinkybes. Spręsdamas ginčą teismas turėjo įvertinti: 1) ar jungtinės veiklos sutarties sudarymu pareiškėjai buvo perleistos kokios nors daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, 2) jei taip – ar daiktinių teisių perleidimas laikytinas jungtinės veiklos sutarties sudarymo tikslu, ar tai tėra vienas iš sudėtinių jungtinės veiklos sutartimi įtvirtintų teisinių santykių, 3) ar sandoris laikytinas niekiniu ar nuginčijamu, 4) ar ieškovė savo faktiniais veiksmais nėra patvirtinusi sandorio, 5) privalomai spręstinus restitucijos taikymo klausimus ir kt. Formalus ginčo aplinkybių vertinimas lėmė, kad šios aplinkybės teismo nebuvo vertinamos ir (ar) analizuojamos.
3. Teismas padarė aiškią CK 1.74 straipsnio ir 6.696 straipsnio 4 dalies taikymo klaidą ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Priešingai nei sprendė teismas, nagrinėjant tokio pobūdžio prašymus, be kita ko, privaloma įvertinti, ar visos taikytinos teisės normos buvo tinkamai pritaikytos, ar teisės normos prasmė nebuvo išaiškinta netinkamai, ar tinkamai atliktas aplinkybių įvertinimas ir kt. Teismas tinkamai neįvertino šalių sudaryto susitarimo turinio, šalių nustatytų jungtinės veiklos įgyvendinimo etapų ir aplinkybės, kad jungtinės veiklos sutarties sudarymu faktiškai jokios daiktinės teisės nebuvo perleistos. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą dėl privalomos notarinės jungtinės veiklos sutarties formos, tuo atveju, kai įnašas į jungtinę veiklą yra nekilnojamasis daiktas, privaloma nustatyti sutarties sąlygų dėl partnerių įnašų teisinio režimo tikrąjį turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2008). Kaip matyti iš jungtinės veiklos sutarties turinio, jungtinės veiklos realizavimas buvo suskirstytas į tris etapus: 1) ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastatų projektavimas ir statybą leidžiančio dokumento gavimas; 2) ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastatų rekonstravimas; 3) rekonstruoto pastato dalių, kurios yra bendroji šalių nuosavybė, nustatymas ir nuosavybės teisės įregistravimas Nekilnojamojo turto registre bei žemės sklypo naudojimas. Aiškinant jungtinės veiklos sutarties sąlygas, nustatančias nuosavybės teisės į rekonstruotą (įvykdžius pirmuosius du jos vykdymo etapus) Pastatą perleidimą pareiškėjai ir Žemės sklypo naudojimosi sąlygas eksploatuojant Pastatą, akivaizdu, kad toks susitarimas laikytinas atitinkančiu CK 6.165 straipsnį ir turėtų būti suprantamas kaip preliminarus, paprasta rašytine forma sudarytas šalių susitarimas ateityje, rekonstravus pastatą, sudaryti notarinės formos sandorį dėl ieškovės nuosavybės teisės į rekonstruoto Pastato dalį perleidimo atsakovei (jungtinės veiklos sutarties 3 ir 8 punktai, Sutarties 2.5, 2.6 punktai). Jungtinės veiklos sutarties ir Sutarties pagrindu neperleidus nuosavybės ir (ar) daiktinės teisių į Pastatus, jungtinės veiklos sutarčiai nustatytina paprasta rašytinė forma (CK 6.969 straipsnio 4 dalis), todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas teisinis reglamentavimas, reikalaujantis daiktinių teisių perleidimo atveju užtikrinti notarinės formos laikymąsi.
4. Nepriklausomai nuo notarinės formos privalomumo vertinimo, teismas, net ir nustatęs tam teisinius pagrindus, negaliojančia galėjo pripažinti tik atitinkamą daiktinių teisių perleidimą reguliuojančią jungtinės veiklos sutarties dalį, tačiau ne ją visą. Šios nutarties 16.3 punkte nurodyta, kad jungtinės veiklos realizavimas buvo suskirstytas į tris etapus, todėl, net ir pripažinus, jog jungtinės veiklos sutarties šalys sudarė sandorius, kuriems būtina notarinė forma, tokio reikalavimo nesilaikymas niekaip nelemia jungtinės veiklos sutarties nuostatų, susijusių su kitomis šalių teisėmis bei pareigomis ir (ar) etapais (pvz., šalių tarpusavio bendradarbiavimo gairėmis ar principais, ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastatų projektavimu ir statybą leidžiančio dokumento gavimu, ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastatų rekonstravimu ir kt.). Jungtinės veiklos sutarties 10 straipsnio 3 dalimi aiškiai ir vienareikšmiškai šalių įtvirtinta, kad šios sutarties nuostatos yra nepriklausomos viena nuo kitos, t. y., pripažinus kurią nors iš jų negaliojančia, kitos nuostatos lieka galioti. Sutarties 6.6 punkte šalys dar aiškiau įtvirtino sąlygą, kad jei teismas pripažintų kurią nors sutarties nuostatą negaliojančia ar neįgyvendinama, kitos sutarties nuostatos liktų galioti.
5. Teismas padarė aiškią CK 1.80 straipsnio taikymo klaidą. Net ir darant hipotetinę prielaidą, kad jungtinė veiklos sutartis privalėjo būti sudaryta notarine forma, tokios formos nesilaikymo teisinius padarinius nustato ne CK 1.80 straipsnis, kaip nurodoma ginčijamame sprendime už akių, o išimtinai tik CK 1.93 straipsnis ir 6.969 straipsnio 4 dalis.
6. Teismas pažeidė CK 1.79 straipsnio 1 dalies, 1.80, 1.93 straipsnių ir 6.969 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas, spręsdamas dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo, privalėjo nustatyti ir vertinti, ar ieškovė nėra visiškai įvykdžiusi šios sutarties ar yra ją įvykdžiusi iš dalies. Tačiau šios aplinkybės teismas netyrė ir nesiaiškino, ar ieškovė apskritai turi subjektinę teisę ginčyti jungtinę veiklos sutartį CK 1.93 straipsnio 3 dalies ir 6.969 straipsnio 4 dalies pagrindu. Iš ieškinio turinio matyti, kad pati ieškovė atskleidė teismui faktinę aplinkybę, jog ji vykdė ir patvirtino jungtinės veiklos sutartį, t. y. šalys, vykdydamos jungtinės veiklos sutartį, tikslino Patalpų nuomos kainą, sudarė Sutartį, ieškovei buvo išduotas statybos leidimas ir kt. Ieškovė, CK 1.79 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto pagrindu pradėjusi vykdyti jungtinės veiklos sutartį ir vėliau ją papildančia Sutartimi patvirtinusi, prarado teisę ją ginčyti pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį ir 6.969 straipsnio 4 dalį.
7. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotų restitucijos aiškinimo ir taikymo taisyklių, pažeidė CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 1.93 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio (pagal pareigas) privalo išspręsti restitucijos taikymo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627-686/2015). Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą už akių, apskritai nesprendė restitucijos taikymo klausimo. Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad pareiškėja, vykdydama jungtinės veiklos sutartį, investavo lėšas ir savo darbą, o tai reiškia, kad, net nustačius pagrindą pripažinti jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, tarp šalių privalėjo būti atkurta status quo (padėtis, buvusi iki teisės pažeidimo) taikant restituciją. Ginčijamas sprendimas už akių neabejotinai negrąžina šalių į pradinę padėtį, tačiau lemia nepagrįstą ieškovės praturtėjimą.
8. Teismas pažeidė CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškovės atstovas, siekdamas suklaidinti teismą, pažeidė CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 122 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nepagrįstai atsisakė ieškovo atstovui taikyti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes.
17. Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus parkai“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Pareiškėja kvestionuoja ne nutarčių teisėtumą, bet patį sprendimą už akių, nors turi teisę skųsti tik nutartis, kuriomis atmestas prašymas dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėja nenurodo nė vienos proceso ar materialiosios teisės normos, kurias galėjo pažeisti teismai. Teismai pagrįstai atmetė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kadangi atnaujinti procesą nebuvo jokio teisinio pagrindo, taip pat nepadarė jokių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų.
2. Nesutiktina su pareiškėjos argumentais, nurodytais šios nutarties 16.1 punkte. Procesiniai dokumentai pareiškėjai buvo siunčiami Juridinių asmenų registre registruotos buveinės adresu, pagal CPK 123 straipsnio 4 dalį jie laikomi tinkamai įteiktais. Pareiškėja turėjo visas galimybes pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį, išsakyti savo argumentus, tačiau nesielgė atidžiai ir rūpestingai, viešame registre nurodytu adresu korespondencijos neatsiėmė, realiai veikiančios buveinės nurodytu adresu neturėjo. Suinteresuotas asmuo nėra įpareigotas žinoti visus pareiškėjai atstovaujančius atstovus. 
3. Pareiškėja, teigdama, kad teismai formaliai vertino ginčo aplinkybes, neįrodinėja CPK 366 straipsnio 1 dalyje išvardytų aplinkybių egzistavimo fakto, kas galėtų būti pagrindas atnaujinti procesą. Šie pareiškėjos argumentai neturėtų būti vertinami. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas ir jį galima taikyti konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalį nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Teismo sprendimas už akių įsiteisėjęs ir yra privalomas (CPK 18 straipsnis), jis sukėlė teisines pasekmes – negaliojanti jungtinės veiklos sutartis ir Sutartis išregistruotos iš Nekilnojamojo turto registro, todėl proceso atnaujinimas pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumo principą.
4. Teismai teisingai pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą. Teismas nėra įpareigotas spręsti ginčą iš esmės, jis įpareigotas tik peržiūrėti, ar yra pagrindas atnaujinti procesą. Teismas nepadarė teisės aiškinimo ir taikymo klaidų.
5. Teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo sutartims privaloma notarinė forma, nes notariškai patvirtinti sutartis šalys buvo susitarusios (jungtinės veiklos sutarties 10 straipsnio 5, 7 punktai), įstatymai imperatyviai nustato notarinę aptariamų sutarčių formą (sandoriui, kuriuo perleidžiamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, būtina notarinė forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
6. Teismas, priimdamas sprendimą už akių, nepadarė CK 1.96 straipsnio taikymo klaidos, kadangi ginčo sandoriai, neperleidus turto, nebūtų buvę sudaryti ir būtų netekę prasmės.
7. Teismas pagrįstai CK 1.80 straipsnio pagrindu pripažino ginčo sutartis negaliojančiomis ir nepadarė CK 1.79 straipsnio 1 dalies, 1.80, 1.93 straipsnių ir 6.969 straipsnio 4 dalies taikymo klaidų. Ieškovė, pasirašydama Sutartį, nėra pripažinusi jungtinės veiklos sutarties, ginčo sutartys nebuvo vykdomos, ieškinio padavimo metu jokie statybos darbai žemės sklype nebuvo atliekami.
8. Nenustačius teisės taikymo klaidų nėra aktualus restitucijos klausimas. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad vykdydama ginčo sutartis ką nors perdavė ieškovei, kad dėl pastato rekonstrukcijos realiai patyrė kokių nors nuostolių, todėl argumentai, kad ieškovė praturtėjo pareiškėjos sąskaita, yra nepagrįsti.
9. Pareiškėja nenurodo, kokia tiksliai procesine teise piktnaudžiavo ieškovės atstovas ir kokią konkrečiai informaciją nuslėpė nuo teismo. Šios nutarties 17.2 punkte minėta, kad procesiniai dokumentai pareiškėjai buvo siunčiami Juridinių asmenų registre registruotos buveinės adresu, ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė visus pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą reikalaujamus duomenis, taigi pagal CPK 123 straipsnio 4 dalį dokumentai laikomi tinkamai įteiktais.
18. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti esant CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindą ar abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartimis. Pareiškėjos dėstomi argumentai, faktinės aplinkybės, teisės normų aiškinimo ir taikymo interpretacijos suponuoja bylos nagrinėjimą iš esmės, kuris galimas tik po nutarties atnaujinti procesą priėmimo ir bylos nagrinėjimo CPK 370 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai kvalifikuoto ginčo teisinio santykio, nustatant notarinės sandorio formos privalomumą, nesudaro pagrindo konstatuoti esant CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą pagrindą atnaujinti procesą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės normas, todėl priimtu sprendimu už akių pagrįstai ginčijamos sutartys, sudarytos nesilaikant įstatyme imperatyviai reikalaujamos notarinės sutarčių formos (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pripažintos negaliojančiomis. Ginčijamomis sutartimis buvo nustatytos kiekvienai iš sutarties šalių nuosavybės teise atitenkančios Pastatuose esančios Patalpos ir (ar) jų dalys (jungtinės veiklos sutarties 3 punkto trečia pastraipa, Sutarties 1.1, 2.1, 2.2, 2.3 punktai). Iš jungtinės veiklos sutarties nuostatų matyti, kad šalys sulygo dėl sudaromiems sandoriams nustatytos notarinės formos laikymosi (10 straipsnio 5, 7 punktai). Jungtinės veiklos sutarties 1.2.3 punkte nustatyta, kad ieškovė ginčo sutartimis prie bendros veiklos prisideda perduodama Žemės sklypo nuomos teisę, tačiau ši teisė negalėjo būti perduota , todėl ir šiuo pagrindu ginčo sutarčių nuostatos prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, ginčijamos sutartys laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis. CK 6.491 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuomininkas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, įkeisti nuomos teisę ar perduoti ją kaip turtinį įnašą ar kitaip ją suvaržyti tik gavęs išankstinį rašytinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas nuosavybės teise priklauso valstybei, ieškovė valdo jį nuomos pagrindu pagal 2002 m. birželio 10 d. sutartį Nr. 225, šiuo atveju perduodant žemės sklypo nuomos teisę ir taip prisidedant prie bendros veiklos buvo būtinas žemės sklypo savininko sutikimas, tačiau jis negautas.
3. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad skundžiamos nutartys neatitinka sprendimo už akių instituto tikslų, neva sprendimo už akių priėmimą lėmė nesąžiningi ieškovės veiksmai, nenurodant jai žinomų pareiškėjos korespondencijos adresų. Ieškovė nurodė atsakovės buveinės adresą, registruotą Juridinių asmenų registre, ieškovei nebuvo žinoma, kad byloje atsakovei atstovaus advokatas, todėl ieškovė neturėjo teisės ir (ar) procesinės pareigos nurodyti kitą atsakovės adresą. Vien ta aplinkybė, kad buvo priimtas sprendimas už akių, atsakovei nepateikus atsiliepimo, nesudaro pagrindo procesą atnaujinti.
4. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovė restitucijos taikyti neprašė, be to, jungtinės veiklos sutartis nebuvo vykdoma. Atsakovė nepateikė duomenų, kad pagal jungtinės veiklos sutartį ką nors perdavė ieškovei, patyrė kokių nors išlaidų ar atliko kokius nors mokėjimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu

19. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuoja CPK III dalies XVIII skyriaus nuostatos. CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.
20. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014 ir joje nurodytą praktiką; kt.).
21. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015 ir joje nurodytą praktiką; kt.).
22. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės, kurios taikytinos šios bylos kontekste. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).
23. Šioje byloje prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata, t. y. kai pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įstatyme neatskleista, ši sąvoka vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011 ir joje nurodytą praktiką; kt.). Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015 ir joje nurodytą praktiką; kt.).
25. Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde nurodyto pagrindo atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą buvimas grindžiamas aplinkybėmis, kad byloje, kurioje ieškovės UAB „Vilniaus parkai“ ir atsakovės UAB „Liumeksis“ sudarytos 2008 m. kovo 26 d. Jungtinės veiklos sutartis ir ją papildanti 2015 m. balandžio 8 d. sutartis pripažintos negaliojančiomis, buvo netinkamai kvalifikuota šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartis ir todėl nepagrįstai buvo pripažinta, jog šalių sudarytai jungtinės veiklos sutarčiai buvo privaloma notarinė forma. Tai yra teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.
26. Jungtinės veiklos sutarties formos reikalavimai nustatyti CK 6.696 straipsnio 4 dalies normų: pagal bendrąją taisyklę jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo nustatytais atvejais – notarinės formos; be to, įstatyme imperatyviai nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties formos reikalavimų nesilaikymo pasekmė yra jos negaliojimas.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog CK 1.74 straipsnio 1 dalis ir CK 6.969 straipsnio 4 dalis, aiškinamos kartu, reiškia, kad notarine forma turi būti sudaromos tokios jungtinės veiklos sutartys, kurias sudarant yra perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į konkretų nekilnojamąjį daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2008; 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017, 45 punktas). Jeigu jungtinės veiklos sutartimi sudaromas bendro pobūdžio susitarimas kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ir sukurti (ateityje) bendrąją dalinę nekilnojamojo daikto nuosavybę, toks susitarimas neprivalės būti notarinės formos; notarine forma vieno ar abiejų partnerių vardu bus sudaromas konkretus daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar suvaržymo sandoris.
28. Kitaip tariant, sprendžiant, ar jungtinės veiklos sutarčiai yra privaloma notarinė forma, reikia atsakyti į klausimą, ar sudaryta jungtinės veiklos sutartimi jungtinėje veikloje dalyvaujantis asmuo įgyja daiktines teises į jungtinėn veiklon partnerio perduotą arba jungtinės veiklos procese sukuriamą, esmingai keičiamą nekilnojamąjį daiktą. Jeigu atsakymas teigiamas, tuomet jungtinės veiklos sutartis turi būti notarinės formos.
29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl aiškios teisės taikymo klaidos, konstatavo, kad bylą nagrinėjęs teismas sprendime už akių tyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir iš jungtinės veiklos sutarties turinio nustatė, kad ji turėjo būti sudaryta notarine forma. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismų išvada. Teismams pripažinus, kad jungtinės veiklos sutarties pagrindu pareiškėja įgis nuosavybės teises į ieškovei priklausančias patalpas, jų išvada, kad sprendimu už akių buvo pagrįstai konstatuota privaloma notarinė jungtinės veiklos sutarties forma, atitinka pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir formuojamą kasacinio teismo praktiką (šios nutarties 26–28 punktai). Sprendime už akių, pripažįstant jungtinės veiklos sutartį negaliojančia dėl formos nesilaikymo, buvo remtasi CK 1.93 straipsnio 3 dalies norma. Atsižvelgdama į aptartus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepagrindė teismo sprendime už akių padarytos aiškios teisės taikymo klaidos, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėję teismai pagrįstai ir teisėtai atmetė.
30. Pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Taigi įstatymo nustatytos jungtinės veiklos sutarčiai formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančią visa apimtimi, tokia sutartis pagal įstatymą yra niekinė, todėl negali būti patvirtinta (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 6.225 straipsnio 2 dalis). Todėl nepagrįsti yra pareiškėjos kasacinio skundo argumentai dėl pagrindo buvimo taikyti CK 1.96 straipsnio normą ginčo atveju, nes, kaip jau minėta, nesilaikant įstatymo reikalaujamos formos, negalioja visa sutartis. Atitinkamai teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad ieškovė patvirtino ginčo jungtinės veiklos sutartį.
31. Konstatavus sandorio negaliojimą, turi būti sprendžiama dėl restitucijos tarp šalių taikymo. Tokį klausimą teismas sprendžia ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad byloje nebuvo duomenų apie tai, jog pareiškėja bent iš dalies buvo įvykdžiusi jungtinės veiklos sutartį, todėl šis klausimas liko neišspręstas. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti proceso pareiškėjos nurodomu proceso atnaujinimo pagrindu, nes pareiškėja gali apginti savo teises kitu būdu, inicijuodama savarankišką procesą prieš ieškovę dėl restitucijos taikymo ir jos investuotų lėšų į ieškovės turtą atlyginimo, pagrindusi šių lėšų dydį.

Dėl teismo sprendimo už akių įteikimo CPK 123 straipsnio tvarka

32. Procesinių dokumentų įteikimas įtvirtintas CPK XI skyriaus antrame skirsnyje. CPK 122 straipsnis reguliuoja procesinių dokumentų įteikimo vietą, o CPK 123 ir 124 straipsniai – įteikimo tvarką ir įteikimo patvirtinimą. CPK 122 straipsnio 2 dalis specifiškai nurodo, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis.
33. CPK 123 straipsnis reglamentuoja procesinių dokumentų įteikimo tvarką. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, kitiems Juridinių asmenų registre nurodytiems valdymo organų nariams, juridinio asmens atstovams teisme arba raštinės darbuotojui. Pirmiau minėto straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui; kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Pastaroji teisės norma nustato procesinių dokumentų įteikimą pagal įstatymą, t. y. vienas iš atvejų, kai procesinis dokumentas laikomas įteiktu pagal įstatymą netikrinant, ar dokumentas faktiškai buvo asmeniui įteiktas.
34. CPK tiesiogiai nenustato draudimo priimti sprendimą už akių tuo atveju, kai šalis apie pradėtą prieš ją procesą informuojama CPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, taip pat tokia pačia forma įteikti sprendimą už akių šaliai, prieš kurią jis priimtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors sprendimo už akių priėmimas ir jo įteikimas tokia forma pirmiau aptartu atveju neprieštarauja įstatymui, tačiau, atsižvelgiant į sprendimo už akių instituto specifiškumą, teismas tokiu atveju turėtų būti ypač atidus, įsitikinti, kad kitu būdu nėra galimybės realiai informuoti apie teismo procesą, ir užtikrinti, kad nebūtų užkirsta teisė kreiptis į teismą. Todėl vien aplinkybė, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas sprendimas už akių ir jis jai įteiktas CPK 123 straipsnyje nustatyta tvarka, nesudaro savarankiško pagrindo konstatuoti sprendimo už akių neteisėtumą ir (ar) atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.
35. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto normą, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal kasacinio skundo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumas nenuginčytas (CPK 346 straipsnis), dėl to ši nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų

37. Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus parkai“ 2018 m. sausio 2 d. ir 2018 m. sausio 12 d. per EPP sistemą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Juose nurodoma, kad paaiškėjusios naujos aplinkybės dar kartą pagrindžia suinteresuoto asmens atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytą poziciją, kad proceso atnaujinimas nagrinėjamu atveju pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumą, kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau remiasi kiti teismai, priimdami savo procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 12 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-438-421/2017, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl 2014 m. kovo 20 d. UAB „Vilniaus parkai“ valdybos sprendimo, kurio pagrindu pasirašyta viena iš ginčo sutarčių, teisėtumo  ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1215-611/2017 nustatytų faktų teisėtumas; Vilniaus apygardos teismo 2018m. sausio 9 d. sprendimu UAB „Liumeksis“ ieškinys UAB „Vilniaus parkai“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo atmestas (civilinė byla Nr. e2-2412-275/2018); Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi atmestas UAB „Liumeksis“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių (civilinė byla Nr. e2S-719-590/2018). Šios naujai paaiškėjusios aplinkybės turi esminę įtaką nagrinėjant šią bylą, suinteresuotas asmuo prašo priimti papildomus rašytinius paaiškinimus ir atsižvelgti į juos nagrinėjant šią civilinę bylą.
38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad suinteresuoto asmens pateikti papildomi rašytiniai paaiškinimai vertintini kaip atsiliepimo į kasacinį skundą papildymas. Pagal CPK 351 straipsnio 1 dalį atsiliepimas į kasacinį skundą surašomas ir pasirašomas tokia pat tvarka kaip ir kasacinis skundas. Atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims. Nustačiusi, kad pareiškėjos kasacinis skundas į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą įrašytas 2017 m. liepos 20 d., vadovaudamasi pirmiau nurodytomis CPK nuostatomis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog suinteresuoto asmens atsiliepimo į kasacinį skundą papildymas pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, todėl jį atsisakytina priimti.
39. Pareiškėja UAB „Liumeksis“ 2018 m. vasario 8 d. per EPP sistemą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė rašytinius paaiškinimus. Juose nurodoma, kad paaiškėjo naujos aplinkybės: siūloma likviduoti UAB „Vilniaus parkai“ ir po likvidavimo likusį pastarosios turtą perduoti Vilniaus miesto savivaldybei; ginčo jungtinės veiklos sutartimi šalys sulygo sutartinį teismingumą – arbitražinę išlygą, tačiau šios teismas, priimdamas sprendimą už akių, nevertino; kasacinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e3K-3-438-421/2017) palikus galioti 2014 m. kovo 20 d. UAB „Vilniaus parkai“ valdybos sprendimą, nebuvo pagrindo naikinti jungtinės veiklos sutartį ir 2015 m. balandžio 8 d. sutartį. Pareiškėja prašo priimti rašytinius paaiškinimus ir atsižvelgti į juos nagrinėjant šią civilinę bylą.
40. Vertinant šį pareiškėjos prašymą pažymėtina, kad pagal CPK 340 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka CPK XVII skyriuje „Bylų procesas kasaciniame teisme“ nustatyta tvarka ir sąlygomis. CPK 350 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas draudimas pildyti ar keisti kasacinį skundą, kai skundo priėmimo klausimas jau yra išspręstas. Šis draudimas, be kita ko, taikytinas tada, kai kasatorius, kurio skundas jau atrankos teisėjų kolegijos yra priimtas, pateikia papildomus teisinius argumentus dėl skundžiamo teismo sprendimo (nutarties) ar argumentus, kuriais keičiama, papildoma, tikslinama jo pozicija teisės normų taikymo, prašymo formulavimo prasme.
41. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir pareiškėjos pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, spręstina, kad pareiškėjos pateiktų rašytinių paaiškinimų priėmimas prieštarautų CPK 350 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam draudimui, dėl to juos priimti atsisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
43. Kasacinį skundą atmetus, pareiškėjos turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
44. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai.
45. Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus parkai“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 1261,64 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, netenkinus kasacinio skundo, ji priteistina iš pareiškėjos suinteresuoto asmens naudai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“ (j. a. k. 122209854) uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ (j. a. k. 120185194) naudai 1261,64 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt vieną Eur 64 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Danguolė Bublienė

                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Dalia Vasarienė