Civilinė byla Nr. 2S-843-210/2013

Teisėja V. Jokubauskienė                                                 Teisminio proceso Nr. 2-12-3-01061-2013-2

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 110.1.;122.4.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

     N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 20 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius,

            teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo M. G. atskirąjį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB „Smiltinės medis“, ir

n u s t a t ė :

                                                         I. Ginčo esmė

Ieškovas M. G. pateiktu teismui ieškiniu iš atsakovo UAB „Smiltinės medis“ prašė jo naudai priteisti vidutinį darbo dienos užmokestį už kiekvieną praleistą dieną nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., t. y. 4432,92 Lt. Taip pat 227,04 Lt delspinigių už pavėluotą išmokėti darbo užmokestį bei vidutinį darbo dienos užmokestį už kiekvieną praleistą dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško jo įvykdymo, bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą, ieškinio reikalavimo apimtyje – 6784,96 Lt. Reikalingumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas grindė tuo, kad atsakovas piktybiškai pažeidė darbo įstatymus ir vengė atsiskaityti, todėl laikė, kad gali vengti vykdyti ir teismo sprendimą šioje byloje, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.

                            II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Akmenės rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi ieškovo M. G. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Iš pateikto pareiškimo teismas matė, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra motyvuojamas nurodant, jog atsakovas vengė atsiskaityti su ieškovu ir pažeidė darbo įstatymus, todėl tikėtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu. Tačiau teismas akcentavo, kad ieškovas nenurodė ir nepateikė konkrečių duomenų, ar ėmėsi priemonių išsiaiškinti apie atsakovo mokumą, turtinę padėtį, taigi, nepateikė įrodymų apie aplinkybes, keliančias grėsmę ieškovo turtiniams interesams. Teismas, ieškovo reikalaujamas priteisti sumas, atsakovui kaip juridiniam asmeniui, nelaikė didele. Juo labiau, kad duomenų, įrodančių, jog bendrovės turtinė padėtis sunki ir šiam konkrečiam atsakovui reikalaujama suma laikytina didele, nėra. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas geruoju nesumoka ieškovui jo reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat, teismas paminėjo, kad 2125 Lt skirtumas atitinka sumą, kurios ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovo kaip bylinėjimosi išlaidas už ieškinio parengimą, todėl nurodė, kad ieškinio suma bylose dėl pinigų išieškojimo pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 1, 10 punktus nustatoma pagal išieškomą sumą ir bylinėjimosi išlaidos į šią sumą neįtraukiamos.

Minėtų argumentų pagrindu, nesant kitų įrodymų, leidžiančių manyti, jog atsakovas gali imtis veiksmų, dėl kurių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti, teismas padarė išvadą, kad šioje proceso stadijoje prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas, todėl jo netenkino.

           III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atskiruoju skundu M. G. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės.

Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Piniginės lėšos, susijusios su darbo santykiais, yra skiriamos patiems būtiniausiems egzistenciniams gyvenimo poreikiams tenkinti, todėl dėl atsakovo vengimo atsiskaityti buvo apsunkintas ne tik apelianto, bet ir jo šeimos kasdieninio gyvenimo kokybė.

2. Apeliantas nurodo, kad įsiskolinimą už darbo užmokestį atsakovas sumokėjo tik sužinojęs apie ruošiamą ieškinį, tačiau pažadėto atsiskaitymo už uždelstą laiką atsakovas nėra įvykdęs iki šiol. Todėl teismui nurodytos aplinkybės dėl piktybinio atsakovo vengimo išmokėti pinigines lėšas, susijusias su darbo santykiais, sudarė pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo vykdymo užtikrinimui ieškinio reikalavimo ribose.

3. Šiuo atveju atsakovui neišmokant priklausančio darbo užmokesčio už gana ilgą laiką, atitinka bankroto įstatyme numatytas aplinkybes, kurioms esant preziumuojama apie atsakovo galimą nemokumą ar turimus finansinius sunkumus, todėl teismo teiginys, kad bendrovės turtinė padėtis nėra sunki, o ieškinio reikalavimai nėra dideli ir tai neva nesukelia grėsmės būsimam teismo sprendimo vykdymo užtikrinimui, neturi teisinio pagrindo.

4.  Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad darbo bylose procesinės teisės nuostatos įpareigoja teismą veikti aktyviai, todėl teismo užimta pozicija, kad prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, yra nepagrįsta.

5. Nesutinka su teismo motyvais dėl to, kad bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Smiltinės medis“ prašo M. G. atskirojo skundo netenkinti ir palikti nepakeistą Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas atskirajame skunde nurodo motyvus susijusius su ieškinio pagrįstumo klausimais ir detalizuoja darbo užmokesčio įsiskolinimo susidarymo aplinkybes. Tokia ieškovo pozicija prieštarauja tiek įstatymui, tiek teismų praktikai, kadangi teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą netikrina ieškinio pagrįstumo.

    IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Byloje sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmos instancijos teismas atmesdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones rėmėsi aplinkybe, jog atsakovo kaip juridinio asmens įsiskolinimas yra nedidelis, taip pat nurodė, kad teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai apie atsakovo (ne)mokumą.

Nagrinėjamu atveju, ieškovas M. G. ieškinio reikalavimo apimtyje – 6784,96 Lt prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

           Kai sprendžiamas turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui, ar ne, todėl ieškovas turi pareigą argumentuotai pagrįsti, jog ieškinio suma yra didelė atsakovui. Konkrečiam asmeniui pareikšta turtinio reikalavimo suma vertintina pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus ir pan. Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra juridinis asmuo, todėl suma, kurios ribose prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nelaikytina didele, be to, priimant skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma atsakovo turtinė padėtis, ieškovas nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismams, duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, apie jo įsiskolinimus kitiems kreditoriams, apie jam teismuose iškeltas bylas ar pradėtus išieškojimus ne teismo tvarka, nepateikė. Pažymėtina, kad ieškovo reikalavimo dalyką sudaro 4432,92 Lt vidutinis darbo dienos užmokestis už kiekvieną praleistą dieną nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. bei 227,04 Lt delspinigių už pavėluotą išmokėti darbo užmokestį bei vidutinį darbo dienos užmokestį už kiekvieną praleistą dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško jo įvykdymo. Be to, apeliantas nepagrįstai į ieškinio reikalavimo sumą įtraukia bylinėjimosi išlaidas.

          Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo paneigtas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog atsakovui kaip juridiniam asmeniui ieškinio suma nelaikytina didele. Duomenų apie ieškovo kreipimąsi į atsakovą dėl sumų, kurių jo teigimu atsakovas jam nėra išmokėjęs, į nagrinėjamą bylą nebuvo pateikta, taip pat nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų sunkią atsakovo finansinę būklę, kad atsakovas atsisako įvykdyti prievolę ieškovui, vengia su juo bendradarbiauti, taip pat įrodymų apie tai, kad atsakovas turi ir kitų kreditorių. Lietuvos teismų sistema „Liteko“ patvirtina, kad nėra pateikto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, todėl apelianto argumentas, kad neatsiskaitymas su darbuotoju ilgą laiką, tik pavirtina aplinkybę apie atsakovo nemokumą ir turimus finansinius sunkumus, kas atitinka bankroto įstatyme numatytas aplinkybes, laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

         Teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad jo nurodytos aplinkybės dėl piktybinio atsakovo vengimo išmokėti pinigines lėšas, susijusias su darbo santykiais, teismui sudarė pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo vykdymo užtikrinimui ieškinio reikalavimo ribose. Pažymėtina, jog LR CPK 144 str. 1 d. esanti teisės norma, jog dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, įtvirtina šalių įrodinėjimo pareigą, kuri teismui nekeltų abejonių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodomos tokios aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti apie grėsmę teismo sprendimo įvykdymo tinkamumui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybę, kad atsakovas vengia atsiskaityti dėl sunkios finansinės padėties, įvertino kaip nepakankamą pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Vien neatsiskaitymo faktas nereiškia, kad atsakovas turi finansinių sunkumų, o kitokių aplinkybių ieškovas nenurodė. Teismas nurodo, kad aplinkybė, jog atsakovas nevykdo įsipareigojimų, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, jog atskirojo skundo argumentas, kad atsakovas nevykdo savo pareigų, numatytų darbo santykiuose, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog padidėja teismo sprendimo neįvykdymo rizika, t.y. teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu.

         Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių galimai būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą (LR CPK 17 str.), nevaržyti kitos šalies interesų labiau, nei reikia teisėtų tikslų pasiekimui, vadovaujantis ekonomiškumo principu (LR CPK 145 str. 2 d.), teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.

        Atmestinas ir ieškovo atskirojo skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas priimdamas ginčijamą nutartį pažeidė LR CPK 414 straipsnį. Pažymėtina, kad teismo pareiga išreikalauti dokumentus negali būti suprantama kaip ieškovo (darbuotojo) atleidimas nuo įrodinėjimo pareigos. Todėl teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti LR CPK 414 straipsnio nuostatų pažeidimo. Kiti atskirojo skundo motyvai, kaip neįtakojantys procesinio sprendimo teisėtumo atskirai neaptartini.

          Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, dėl to pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (LR CPK 329, 330, 338 str.). Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 punktas).

           Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

           Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                             Vytautas Kursevičius