Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-29-942/2016

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00042-2004-0

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:               1.1.4.5.2;

                                                                                                                              1.1.10.1; 1.1.12.1; 1.2.1.4.5.2; 2.3.2.11

                                                                                                                              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko, Vytauto Piesliako, Audronės Kartanienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant: prokurorui Vytautui Kukaičiui,

advokatams Raimundui Lideikai, Julijai Žukienei, Arūnui Petrauskui, Algaudai Šimkūnienei, Mariui Barisevičiui, Andriui Baranskiui, Petrui Anceliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B. P. , A. M. (A. M. ), S. R. (S. R. ), D. V. , G. P. A. B. (A. B. ), N. Š. , nuteistojo S. R. gynėjo advokato Andriaus Baranskio ir asmens, kuriam byla nutraukta A. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu S. R. (S. R. ) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 24 straipsnio 3, 4 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d.), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nesant nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

A. M. (A. M. ) išteisintas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nesant nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

A. B. (A. B. ) nusikalstama veika dėl 2002 m. spalio 4 d. sutarties Nr. 11-0001-65 tarp UAB „V“ ir UAB „T“ suklastojimo perkvalifikuota iš BK 300 straipsnio 2 dalies į 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat A. B. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nesant nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

A. R. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 n. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nesant nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

B. P. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 n. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nesant nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

G. P. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 n. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nesant nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

D. V. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 n. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nesant nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

N. Š. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 n. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nesant nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, A. B. skundas atmestas, o Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo:

S. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Baudžiamosios bylos dalis, kuria S. R. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) ir BK 24 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams.

Baudžiamosios bylos dalis A. M. dėl kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) ir BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

G. P. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), ir jai paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams.

Baudžiamosios bylos dalis G. P. dėl kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) ir BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

B. P. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), ir jai paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.

Baudžiamosios bylos dalis B. P. dėl kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) ir BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

D. V. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), ir jai paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Baudžiamosios bylos dalis D. V. dėl kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) ir BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), ir jam paskirtas laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.

Baudžiamosios bylos dalis A. B. dėl kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) ir BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

N. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalis (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), ir jam paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Baudžiamosios bylos dalis N. Š. dėl kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) ir BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Baudžiamoji byla A. R. dėl kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) ir BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (perkvalifikavus veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalies) nutraukta, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b ir c papunkčiuose (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytiems penkerių ir aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. R. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. organizavo ir kartu su kitais organizuotų grupių nariais vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą ir didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule, o būtent:

pagal S. R. nurodymus organizuotų grupių nariams A. M. , A. B. , A. R. , V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), N. Š. , asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, D. V. , G. P. ir B. P. suklastojus tikrus UAB „S“, UAB „A“, AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „S“, UAB „L“, UAB „S“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“, UAB „A“, UAB „S““ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 10 779 372,36 Lt sumą su išskirtu 1 644 311,36 Lt tariamu pirkimo PVM, ir juos panaudojus, įtraukiant į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę,

t. y. žinomai melagingus, neteisingus duomenis apie įmonių UAB „S“, UAB „A“, UAB „S“ iš AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „S“, UAB „L“, UAB „S“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ tariamai įsigytas prekes ir paslaugas už bendrą 10 779 372,36 Lt sumą su išskirtu 1 644 311,36 Lt tariamu pirkimo PVM, atitinkamu laikotarpiu įrašius į šių įmonių PVM deklaracijas, tokiu būdu bendrai 1 644 311,36 Lt nepagrįstai padidinant pirkimo ir sumažinant mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumą, bei šias deklaracijas atitinkamais laikotarpiais pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4,

po to, organizuotų grupių nariams remiantis žinomai suklastotų UAB „S“, UAB „A“, UAB „S“ ir atitinkamai AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „S“, UAB „L“, UAB „S“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, suklastotais kasos dokumentais imituojant UAB „S“, UAB „A“, UAB „S“ ir atitinkamai AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „S“, UAB „L“, UAB „S“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ atsiskaitymus už tariamai įgytas prekes ir suteiktas paslaugas, taip neteisėtai iš UAB „S“, UAB „A“, UAB „S“ kasos paėmus pinigines lėšas, įskaitant ir svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – 1 644 311,36 Lt PVM, ir tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šias pinigines lėšas nenustatytomis proporcijomis pasidalijus tarpusavyje,

jis – S. R. , nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. kartu su kitais organizuotų grupių nariais A. M. , G. P. , B. P. , D. V. , A. B., A. R. , asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), N. Š. apgaule UAB „S“, UAB „A“, UAB „S“ naudai išvengė didelės vertės 1 644 311,36 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotų grupių narių naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – mokėtiną 1 644 311,36 Lt PVM, tokiais veiksmais padarydamas Lietuvos Respublikos valstybei didelę 1 644 311,36 Lt turtinę žalą.

Taip pat S. R. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. vykdydami jo nurodymus organizuotų grupių nariai A. M. , A. B., A. R. , V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), N. Š., asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, D. V. , G. P. ir B. P. suklastojo tikrus UAB „S“, UAB „A“, UAB „S“, AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „S“, UAB „L“, AB „V“, UAB „G“, UAB „T“, UAB „D“, UAB „A“ dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“, UAB „A“, UAB „S” tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už 10 779 372,36 Lt su išskirtu 1 644 311,36 Lt tariamu pirkimo PVM.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taip pat S. R. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. organizavo, o A. M. , A. B. , A. R. , N. Š. , G. P., B. P. , D. V. S. R. nurodymu organizavo ir vykdė įmonių apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent žinomai suklastotus dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“, UAB „A“, UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už 10 779 372,36 Lt su išskirtu 1 644 311,36 Lt tariamu pirkimo PVM, panaudojo, įtraukdami juos į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą ir didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule, o būtent:

jam, vykdant S. R. nurodymus ir kartu su organizuotos grupės nariais A. B., V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), N. Š. , asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, G. P. ir B. P. suklastojus tikrus UAB „S“, AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 10 310 157,36 Lt sumą su išskirtu 1 572 736,36 Lt tariamu pirkimo PVM ir juos panaudojus, įtraukiant į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę,

t. y. žinomai melagingus, neteisingus duomenis apie įmonių UAB „S“, UAB „A“, iš AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ tariamai įsigytas prekes ir paslaugas už bendrą 10 310 157,36 Lt sumą su išskirtu 1 572 736,36 Lt tariamu pirkimo PVM, atitinkamu laikotarpiu įrašius į šių įmonių PVM deklaracijas, tokiu būdu bendrai 1572 736,36 Lt nepagrįstai padidinant pirkimo ir sumažinant mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumą, bei šias deklaracijas atitinkamais laikotarpiais pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4,

po to, jam ir organizuotos grupės nariams remiantis žinomai suklastotų UAB „S“, UAB „A“ ir atitinkamai AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, suklastotais kasos dokumentais imituojant UAB „S”, UAB „A“ ir atitinkamai AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ atsiskaitymus už tariamai įgytas prekes ir suteiktas paslaugas, tokiu būdu neteisėtai iš UAB „S“, UAB „A“ kasos paėmus pinigines lėšas, įskaitant ir svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – 1 572 736,36 Lt PVM, ir tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šias pinigines lėšas nenustatytomis proporcijomis pasidalijus tarpusavyje,

laikotarpiu 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. A. M. kartu su kitais organizuotų grupių nariais S. R. , G. P. , B. P. , A. B. , asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), N. Š. apgaule UAB „S“, UAB „A“ naudai išvengė didelės vertės 1 572 736,36 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotos grupės narių naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – mokėtiną 1 572 736,36 Lt PVM, tokiais veiksmais padarydami Lietuvos Respublikos valstybei didelę 1 572 736,36 Lt turtinę žalą.

Taip pat A. M. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Vilniuje, veikdamas vieninga tyčia per tęstinį laikotarpį iš anksto žinodamas, kad UAB „S“ UAB „A“ su UAB „L“, UAB „V“, AB „Š. Š. “, AB „V“, o šios įmonės – su UAB „T“, UAB „D“, UAB „A“, UAB „G“ jokių paslaugų neatliks, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje vykdė dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderio kvitų, kitų dokumentų apie tariamas prekių ir paslaugų pirkimo-pardavimo operacijas – suklastojimą ir jų panaudojimą, dėl to buvo padaryta 1 572 736,36 Lt didelė materialinė žala.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taip pat A. M. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad, vykdydamas S. R. nurodymus, kartu su organizuotos grupės nare G. P. , organizavo ir vykdė apgaulingą UAB „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent žinomai suklastotus dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 10 310 157,36 Lt sumą su išskirtu 1 572 736,36 Lt tariamu pirkimo PVM, panaudojo kartu su UAB „S“ vyr. buhaltere G. P. įtraukdami juos į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę, t. y.

vykdydamas S. R. nurodymus, jis, UAB „S“ direktorius A. M. , kartu su UAB „S“ vyr. buhaltere G. P. , pagal iki 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal (iki 2002 m. sausio 1 d. 1992 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdamas apskaitą organizuoti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama,

pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę forma”,

nurodė vyr. buhalterei G. P. 2002–2004 m. laikotarpiu į UAB „S“ buhalterinę apskaitą įtraukti žinomai netikrus dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus, bei žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu apgaule užfiksavo realiai neįvykusias, tariamas prekių ir paslaugų pirkimo operacijas, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „S“ 2002–2004 ūkinių finansinių metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

G. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) nuteista už tai, kad nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą ir didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule, o būtent:

jai, vykdant S. R. nurodymus ir kartu su organizuotų grupių nariais A. M. , A. B. , V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), N. Š. , asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir B. P. , suklastojus tikrus UAB „S“, UAB „A, „AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 10 310 157,36 Lt sumą su išskirtu 1 572 736,36 Lt tariamu pirkimo PVM ir juos panaudojus, įtraukiant į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę,

t. y. žinomai melagingus, neteisingus duomenis apie įmonių UAB „S“, UAB „A“, iš AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ tariamai įsigytas prekes ir paslaugas už bendrą 10 310 157,36 Lt sumą su išskirtu 1 572 736,36 Lt tariamu pirkimo PVM, atitinkamu laikotarpiu įrašius į šių įmonių PVM deklaracijas, taip bendrai 1 572 736,36 Lt nepagrįstai padidinant pirkimo ir sumažinant mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumą, bei šias deklaracijas atitinkamais laikotarpiais pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4,

po to, jai ir organizuotų grupių nariams remiantis žinomai suklastotų UAB „S“, UAB „A“ ir atitinkamai AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, suklastotais kasos dokumentais imituojant UAB „S”, UAB „A“ ir atitinkamai AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, AB „V“, UAB „D“, UAB „A“ atsiskaitymus už tariamai įgytas prekes ir suteiktas paslaugas, taip neteisėtai iš UAB „S”, UAB „A“ kasos išėmus pinigines lėšas, įskaitant ir svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – 1 572 736,36 Lt PVM, ir tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šias pinigines lėšas nenustatytomis proporcijomis pasidalijus tarpusavyje,

laikotarpiu 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. G. P. kartu su organizuotų grupių nariais S. R. , A. M. , B. P. , A. B. , asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), N. Š. apgaule UAB „S“, UAB „A“ naudai išvengė didelės vertės 1 572 736,36 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotos grupės narių naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – mokėtiną 1 572 736,36 Lt PVM, tokiais veiksmais padarydami Lietuvos Respublikos valstybei didelę 1 572 736,36 Lt turtinę žalą.

Taip pat G. P. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinama tuo, kad nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Vilniuje, veikdama vieninga tyčia per tęstinį laikotarpį, iš anksto žinodama, kad UAB „S“, UAB „A“ su UAB „L“, UAB „V“, AB „Š. Š. “, AB „V“, o šios įmonės – su UAB „T“, UAB „D“, UAB „A“, UAB „G“ jokių paslaugų neatliks, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pati suklastojo UAB „S” dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderių kvitus, kitus dokumentus apie tariamas prekių ir paslaugų pirkimo–pardavimo operacijas, dėl to bendrais su kitais organizuotos grupės veiksmais buvo padaryta 1 572 736,36 Lt didelės materialinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taip pat G. P. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinama tuo, kad vykdydama S. R. nurodymus, kartu su organizuotos grupės nariu A. M. , vykdė apgaulingą UAB „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent žinomai suklastotus dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 10 310 157,36 Lt sumą su išskirtu 1 572 736,36 Lt tariamu pirkimo PVM, panaudojo, įtraukdama juos į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę, t. y.

vykdydama S. R. nurodymus, ji – UAB „S“ vyr. buhalterė G. P. kartu su UAB „S“ direktoriumi A. M. pagal iki 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal (iki 2002 m. sausio 1 d. 1992 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdama apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama,

pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę forma“,

2002–2004 m. laikotarpiu į UAB „S“ buhalterinę apskaitą įtraukė žinomai netikrus dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus, bei žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu apgaule atvaizdavo realiai neįvykusias, tariamas prekių ir paslaugų pirkimo operacijas, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „S“ 2002–2004 ūkinių finansinių metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

B. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) nuteista už tai, kad nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą ir didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule, o būtent:

jai, vykdant S. R. nurodymus ir kartu su organizuotų grupių nariais A. M. , A. B. , V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir G. P. , suklastojus tikrus UAB „S“, UAB „A“, AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, UAB „D“, UAB „A“ dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“, UAB „A“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 9 882 176,08 Lt sumą su išskirtu 1 507 451,08 Lt tariamu pirkimo PVM ir juos panaudojus, įtraukiant į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę,

t. y. žinomai melagingus, neteisingus duomenis apie įmonių UAB „S“, UAB „A“ iš AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, UAB „D“, UAB „A“ tariamai įsigytas prekes ir paslaugas už bendrą 9 882 176,08 Lt sumą su išskirtu 1 507 451,08 Lt tariamu pirkimo PVM, atitinkamu laikotarpiu įrašius į šių įmonių PVM deklaracijas, tokiu būdu bendrai 1 507 451,08 Lt nepagrįstai padidinant pirkimo ir sumažinant mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumą, bei šias deklaracijas atitinkamais laikotarpiais pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4,

po to jai ir organizuotų grupių nariams remiantis žinomai suklastotų UAB „S“, UAB „A“ ir atitinkamai AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“, UAB „T“, UAB „D“, UAB „A“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, suklastotais kasos dokumentais imituojant UAB „S“, UAB „A“ ir atitinkamai AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „L“, UAB „G“ UAB „T“, UAB „D“, UAB „A“ atsiskaitymus už tariamai įgytas prekes ir suteiktas paslaugas, tokiu būdu neteisėtai iš UAB „S“, UAB „A“ kasos paėmus pinigines lėšas, įskaitant ir svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – 1 507 451,08 Lt PVM, ir tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šias pinigines lėšas nenustatytomis proporcijomis pasidalijus tarpusavyje,

nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. B. P. kartu su kitais organizuotų grupių nariais S. R. , A. M. , G. P. , A. B. , asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), apgaule UAB „S“, UAB „A“ naudai išvengė didelės vertės 1 507 451,08 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotos grupės narių naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – mokėtiną 1 507 451,08 Lt PVM.

Taip pat B. P. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinama tuo, kad nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Vilniuje, veikdama vieninga tyčia per tęstinį laikotarpį iš anksto žinodama, kad UAB „S“, UAB „A“ su UAB „L“, UAB „V“, AB „Š. Š. “, o šios įmonės – su UAB „T“, UAB „D“, UAB „A“, UAB „G“ jokių paslaugų neatliks, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pati suklastojo AB „Š. Š. “, UAB „L“, UAB „V“ dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderių kvitus, kitus dokumentus apie tariamas prekių ir paslaugų pirkimo–pardavimo operacijas, dėl to bendrais su kitais organizuotos grupės veiksmais buvo padaryta 1 507 451,08 Lt didelės materialinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taip pat B. P. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinama tuo, kad, vykdydama S. R. nurodymus, organizavo ir vykdė apgaulingą AB „Š. Š. “ buhalterinės apskaitos tvarkymą, vykdė apgaulingą UAB „V“, UAB „L“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent šiuos aukščiau nurodytus žinomai suklastotus dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“, UAB „A“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 9 882 176,08 Lt sumą su išskirtu 1 507 451,08 Lt tariamu pirkimo PVM, panaudojo, įtraukdami juos į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę, t. y.

vykdydama S. R. nurodymus, ji – B. P. , nuo 2000 m. gruodžio 21 d. laikinai ėjusi AB „Š. Š. “ direktoriaus pareigas, kartu su AB „Š. Š. “ vyr. buhaltere nuo 2000 m. gruodžio 21 d. iki 2002 m. kovo 6 d. G. P. , o nuo 2002 m. kovo 15 d. iki 2003 m. gegužės 15 d. direktoriaus pareigas einant V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), jai – B. P. nuo 2002 m. kovo 6 d. iki 2003 m. gegužės 15 d. būnant AB „Š. Š. “ vyr. buhaltere, pagal iki 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal (iki 2002 m. sausio 1 d. 1992 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdama tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”, 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę forma“

2000–2004 m. laikotarpiu į AB „Š. Š. “ buhalterinę apskaitą įtraukė žinomai netikrus dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus – bei žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu apgaule atvaizdavo realiai neįvykusias, tariamas prekių ir paslaugų pirkimo operacijas, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti AB „Š. Š. “ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2000 – 2004 metų laikotarpį;

taip pat ji – B. P. , nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. ėjusi UAB „V“ vyr. buhalterės pareigas, pagal iki 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal (iki 2002 m. sausio 1 d. 1992 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdama tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama,

pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę forma“, taip pat pažeisdami Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, o būtent 49 straipsnio, kuris numato, jog piktybiniu mokesčių įstatymų pažeidimu laikoma kai, „asmuo apgaulingai tvarko įmonės buhalterinę apskaitą arba suklastoja, paslepia ar sunaikina apskaitos dokumentus ir dėl to negalima visiškai nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ar įvertinti turto“, taip pat kai „asmuo mokesčių administratoriui laiku nepateikia mokesčio deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento arba pateikęs šiuos dokumentus dėl priežasčių, nesusijusių su nemokumu, laiku nesumoka mokesčių po to, kai mokesčių administratorius raštu priminė apie pareigą pateikti deklaraciją, ataskaitą ar kitą dokumentą ir sumokėti mokesčius“,

2001–2004 m. laikotarpiu į UAB „V“ buhalterinę apskaitą įtraukė žinomai netikrus dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus – ir žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu apgaule užfiksavo realiai neįvykusias, tariamas prekių bei paslaugų pirkimo operacijas ir nepateikė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų bei registrų, reikalingų patikrinti,

dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „V“ ūkinės–finansinės veiklos rezultatų, patikrinti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo bei įvertinti turto mokesčių įstatymų nustatyta tvarka už 2000–2004 metų laikotarpį.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. B. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad nuo 2001 m. kovo 15 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą ir didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule, o būtent:

jam, vykdant S. R. nurodymus ir kartu su organizuotos grupės nariais A. M., V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), G. P. ir B. P. , suklastojus tikrus UAB „V“, UAB „S“, UAB „T“ dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 988 594,58 Lt sumą su išskirtu 150 802,58 Lt tariamu pirkimo PVM ir juos panaudojus, įtraukiant į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę,

t. y. žinomai melagingus, neteisingus duomenis apie įmonės UAB „S“ iš UAB „V“, UAB „T“ tariamai įsigytas prekes ir paslaugas už bendrą 988 594,58 Lt sumą su išskirtu 150 802,58 Lt tariamu pirkimo PVM, atitinkamu laikotarpiu įrašius į šių įmonių PVM deklaracijas, tokiu būdu bendrai 150 802,58 Lt nepagrįstai padidinant pirkimo ir sumažinant mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumą, bei šias deklaracijas atitinkamais laikotarpiais pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4,

po to jam ir organizuotos grupės nariams remiantis žinomai suklastotų UAB „S“ ir UAB „V“, UAB „T“ PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu, suklastotais kasos dokumentais imituojant UAB „S“, UAB „V“, UAB „T“ atsiskaitymus už tariamai įgytas prekes ir suteiktas paslaugas, tokiu būdu neteisėtai iš UAB „S“ kasos išėmus pinigines lėšas, įskaitant ir svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – 150 802,58 Lt PVM, ir tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šias pinigines lėšas nenustatytomis proporcijomis pasidalijus tarpusavyje,

nuo 2001 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. A. B. kartu su kitais organizuotos grupės nariais S. R. , A. M. , V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), G. P. , B. P. , apgaule UAB „S“ naudai išvengė didelės vertės 150 802,58 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotos grupės narių naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – mokėtiną 150 802,58 Lt PVM, tokiais veiksmais padarydami Lietuvos Respublikos valstybei didelę 150 802,58 Lt turtinę žalą.

Taip pat A. B. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2001 m. kovo 15 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Vilniuje, veikdamas vieninga tyčia per tęstinį laikotarpį iš anksto žinodamas, kad UAB „S“ su UAB „V“, o ši – su UAB „T“, jokių paslaugų neatliks, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pats suklastojo UAB „V“ dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderių kvitus, kitus dokumentus apie tariamas prekių ir paslaugų pirkimo–pardavimo operacijas, dėl to bendrais su kitais organizuotos grupės narių veiksmais buvo padaryta 150 802,58 Lt didelės materialinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taip pat A. B. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad, vykdydamas S. R. nurodymus, kartu su organizuotos grupės nariais V. N. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus) ir B. P. , organizavo ir vykdė apgaulingą UAB „V“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent šiuos aukščiau nurodytus žinomai suklastotus dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 988 594,58 Lt sumą su išskirtu 150 802,58 Lt tariamu pirkimo PVM, panaudojo, įtraukdamas juos į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę, t. y.

vykdydamas S. R. nurodymus, jis – A. B. , nuo 2001 m. kovo 5 d. iki 2003 m. sausio 15 d. ir nuo 2003 m. birželio 20 d. ėjęs UAB „V“ direktoriaus pareigas, po to laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 16 d. iki 2003 m. birželio 20 d. ir nuo 2003 m. spalio 27 d. direktoriaus pareigas einant V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), kartu su UAB „V“ vyr. buhalterės pareigas nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. ėjusia B. P. , pagal iki 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal (iki 2002 m. sausio 1 d. 1992 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdamas apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama,

pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą“, taip pat pažeisdamas Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, o būtent 49 straipsnį, kuris numato, jog piktybiniu mokesčių įstatymų pažeidimu laikoma kai „asmuo apgaulingai tvarko įmonės buhalterinę apskaitą arba suklastoja, paslepia ar sunaikina apskaitos dokumentus ir dėl to negalima visiškai nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ar įvertinti turto“, taip pat kai „asmuo mokesčių administratoriui laiku nepateikia mokesčio deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento arba pateikęs šiuos dokumentus dėl priežasčių, nesusijusių su nemokumu, laiku nesumoka mokesčių po to, kai mokesčių administratorius raštu priminė apie pareigą pateikti deklaraciją, ataskaitą ar kitą dokumentą ir sumokėti mokesčius“,

nurodė UAB „V“ buhalterei B. P. 2001–2004 m. laikotarpiu į UAB „V“ buhalterinę apskaitą įtraukti žinomai netikrus dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus – bei žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu apgaule užfiksavo realiai neįvykusias, tariamas prekių ir paslaugų pirkimo operacijas bei nepateikė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų, reikalingų patikrinti,

dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „V“ ūkinės–finansinės veiklos rezultatų, patikrinti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo bei įvertinti turto mokesčių įstatymų nustatyta tvarka už 2000–2004 metų laikotarpį.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

D. V. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) nuteista už tai, kad nuo 2002 m. spalio 28 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą ir didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule, o būtent:

jai, vykdant S. R. nurodymus ir kartu su organizuotos grupės nariais A. R. ir V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), suklastojus tikrus UAB „S“, UAB „A“, UAB „V“, UAB „S“ dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ ir UAB „A“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 469 215 Lt sumą su išskirtu 71 575 Lt tariamu pirkimo PVM, ir juos panaudojus, įtraukiant į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę,

t. y. žinomai melagingus, neteisingus duomenis apie įmonių UAB „S“, UAB „A“ iš UAB „V“ ir UAB „S“ tariamai įsigytas prekes ir paslaugas už bendrą 469 215 Lt sumą su išskirtu 71 575 Lt tariamu pirkimo PVM, atitinkamu laikotarpiu įrašius į šių įmonių PVM deklaracijas, tokiu būdu bendrai 71 575 Lt nepagrįstai padidinant pirkimo ir sumažinant mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumą, bei šias deklaracijas atitinkamais laikotarpiais pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4,

po to, jai ir organizuotos grupės nariams remiantis žinomai suklastotų UAB „S“, UAB „A“, UAB „V“, UAB „S“ PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu, suklastotais kasos dokumentais imituojant UAB „S“, UAB „A“ ir UAB „V“, UAB „S“ atsiskaitymus už tariamai įgytas prekes ir suteiktas paslaugas, tokiu būdu neteisėtai iš UAB „S“, UAB „A“ kasos išėmus pinigines lėšas, įskaitant ir svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – 71 575 Lt PVM, ir tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šias pinigines lėšas nenustatytomis proporcijomis pasidalijus tarpusavyje,

laikotarpiu 2002 m. spalio 28 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. D. V. kartu su kitais organizuotų grupių nariais S. R. , A. R. ir V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus) apgaule UAB „S“, UAB „A“ naudai išvengė didelės vertės 71 575 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotų grupių narių naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – mokėtiną 71 575 Lt PVM, tokiais veiksmais padarydami Lietuvos Respublikos valstybei didelę 71 575 Lt turtinę žalą.

Taip pat D. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinama tuo, kad nuo 2002 m. spalio 28 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Vilniuje, veikdama vieninga tyčia, per tęstinį laikotarpį iš anksto žinodama, kad UAB „S“ su UAB „V“, taip pat UAB „A“ su UAB „S“ jokių paslaugų neatliks ir prekių neparduos, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, suklastojo UAB „S“, UAB „A“ dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderių kvitus, kitus dokumentus apie tariamas prekių ir paslaugų pirkimo–pardavimo operacijas, dėl to bendrais su kitais organizuotos grupės narių veiksmais buvo padaryta 71 575 Lt didelės materialinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taip pat D. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinama tuo, kad nuo 2003 m. spalio 30 d. ėjusi UAB „S“ finansininkės pareigas, vykdydama S. R. nurodymus, kartu su nuo 2003 m. spalio 30 d. UAB „S“ direktoriaus pareigas ėjusiu A. R., pagal iki 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būdami atsakingi už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal (iki 2002 m. sausio 1 d. 1992 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdami tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama,

pažeisdami 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 14 straipsnio reikalavimą, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą“, taip pat pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, 2 dalies nuostatą „patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“,

2003–2004 m. laikotarpiu į UAB „S“ buhalterinę apskaitą įtraukė žinomai netikrus dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus – bei žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu apgaule užfiksavo realiai neįvykusias, tariamas prekių ir paslaugų pirkimo operacijas bei neišsaugojo UAB „S“ dokumentų ir apskaitos registrų už 2003–2004 m., dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti UAB „S“ ūkinės, komercinės, finansinės būklės, veiklos rezultatų ir įvertinti turto už 2003–2004 metų laikotarpį.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

N. Š. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) už tai, kad nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2004 m. gruodžio 31 d. vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą ir didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule, o būtent:

jam, vykdant S. R. nurodymus ir kartu su organizuotos grupės nariais A. M. ir G. P. suklastojus tikrus AB „V“ ir UAB „S“ dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 427 981,28 Lt sumą, su išskirtu 65 285,28 Lt pirkimo PVM, ir juos panaudojus, įtraukiant į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę,

t. y. žinomai melagingus, neteisingus duomenis apie įmonės UAB „S“ iš AB „V“ tariamai įsigytas prekes ir paslaugas už bendrą 427 981,28 Lt sumą su išskirtu 65 285,28 Lt pirkimo PVM, atitinkamu laikotarpiu įrašius į šių įmonių PVM deklaracijas, tokiu būdu bendrai 65 285,28 Lt nepagrįstai padidinant pirkimo ir sumažinant mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumą, bei šias deklaracijas atitinkamais laikotarpiais pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4,

po to jam ir organizuotos grupės nariams remiantis žinomai suklastotų UAB „S“, AB „V“, PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu, suklastotais kasos dokumentais imituojant UAB „S“, AB „V“ atsiskaitymus už tariamai įgytas prekes ir suteiktas paslaugas, tokiu būdu neteisėtai iš UAB „S“ kasos išėmus pinigines lėšas, įskaitant ir svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – 65 285,28 Lt PVM, ir tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šias pinigines lėšas nenustatytomis proporcijomis pasidalijus tarpusavyje,

laikotarpiu 2002 m. sausio mėn. iki 2004 m. gruodžio 31 d. N. Š. kartu su kitais organizuotos grupės nariais S. R. , A. M. ir G. P. apgaule UAB „S“ naudai išvengė didelės vertės 65 285,28 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotos grupės narių naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – mokėtiną 65 285,28 Lt PVM, tokiais veiksmais padarydami Lietuvos Respublikos valstybei didelę 65 285,28 Lt turtinę žalą.

Taip pat N. Š. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Vilniuje, veikdamas vieninga tyčia, per tęstinį laikotarpį iš anksto žinodamas, kad AB „V“ su UAB „S“ jokių paslaugų neatliks, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje vykdė dokumentų – PVM sąskaitų-faktūrų, kasos pajamų orderio kvitų, kitų dokumentų apie tariamas prekių ir paslaugų pirkimo-pardavimo operacijas – suklastojimą ir jų panaudojimą, dėl to buvo padaryta 65 285,28 Lt didelės materialinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taip pat N. Š. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad, vykdydamas S. R. nurodymus, organizavo ir vykdė apgaulingą AB „V“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent šiuos aukščiau nurodytus žinomai suklastotus dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 427 981,28 Lt sumą su išskirtu 65 285,28 Lt pirkimo PVM, panaudojo, įtraukdamas juos į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę, taip pat neišsaugojo bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y.

vykdydamas S. R. nurodymus, jis – N. Š. , laikotarpiu nuo 2002 m. sausio mėn. ėjęs AB „V“ direktoriaus pareigas, taip pat nuo 2002 m. sausio mėn. ėjęs finansininko pareigas, pagal iki 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal (iki 2002 m. sausio 1 d. 1992 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdamas apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama,

pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą“, taip pat pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, 2 dalies nuostatą „patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“,

neišsaugojo AB „V“ dokumentų ir apskaitos registrų už 2000–2004 m. dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti AB „V“ ūkinės, komercinės, finansinės būklės, veiklos rezultatų ir įvertinti turto už 2000–2004 metų laikotarpį.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. R. , apeliacinės instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, kad jis vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2003 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. vykdė svetimo turto įgijimą ir turtinės prievolės išvengimą apgaule, t. y. jam, vykdant S. R. nurodymus ir kartu su organizuotos grupės nariais D. V. , V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), suklastojus tikrus UAB „S“, UAB „V“ dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 162 415 Lt sumą su išskirtu 24 775 Lt tariamu pirkimo PVM, ir juos panaudojus, įtraukiant į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę,

t. y. žinomai melagingus, neteisingus duomenis apie įmonės UAB „S“ iš UAB „V“ tariamai įsigytas prekes ir paslaugas už bendrą 162 415 Lt sumą su išskirtu 24 775 Lt tariamu pirkimo PVM, atitinkamu laikotarpiu įrašius į šių įmonių PVM deklaracijas, tokiu būdu bendrai 24 775 Lt nepagrįstai padidinant pirkimo ir sumažinant mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumą, bei šias deklaracijas atitinkamais laikotarpiais pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4,

po to jam ir organizuotos grupės nariams remiantis žinomai suklastotų UAB „S“ ir UAB „V“ PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu, suklastotais kasos dokumentais imituojant UAB „S“ ir UAB „V“ atsiskaitymus už tariamai įgytas prekes ir suteiktas paslaugas, tokiu būdu neteisėtai iš UAB „S“ kasos išėmus pinigines lėšas, įskaitant ir svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – 24 775 Lt PVM, ir tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šias pinigines lėšas nenustatytomis proporcijomis pasidalijus tarpusavyje,

laikotarpiu nuo 2003 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. A. R. kartu su kitais organizuotos grupės nariais S. R. , V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), D. V. apgaule UAB „S“ naudai išvengė 24 775 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotos grupės narių naudai įgijo svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės lėšas – mokėtiną 24 775 Lt PVM, tokiais veiksmais padarydami Lietuvos Respublikos valstybei didelę 24 775 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. R. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (perkvalifikavus veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalies) buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2003 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Vilniuje, veikdamas vieninga tyčia, per tęstinį laikotarpį iš anksto žinodamas, kad UAB „S“ su UAB „V“ jokių paslaugų neatliks ir prekių neparduos, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pats suklastojo UAB „S“ dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderių kvitus, kitus dokumentus apie tariamas prekių ir paslaugų pirkimo–pardavimo operacijas, dėl to bendrais su kitais organizuotos grupės narių veiksmais buvo padaryta 24 775 Lt didelės turtinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. R. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad, vykdydamas S. R. nurodymus, kartu su organizuotos grupės nare D. V. , organizavo ir vykdė apgaulingą UAB „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent šiuos pirmiau nurodytus žinomai suklastotus dokumentus, kurių pagrindu UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 162 415 Lt sumą su išskirtu 24 775 Lt tariamu pirkimo PVM, panaudojo, įtraukdamas juos į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę, t. y.

vykdydamas S. R. nurodymus, jis, nuo 2003 m. spalio 30 d. UAB „S“ direktorius A. R. kartu su UAB „S“ finansininke D. V. , pagal iki 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalį nuostatą būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal (iki 2002 m. sausio 1 d. 1992 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdamas apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama,

pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę forma“, taip pat pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, 2 dalies nuostatą „patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“,

neišsaugojo UAB „S“ dokumentų ir apskaitos registrų už 2002–2004 m. dėl to visiškai nebuvo galiam nustatyti UAB „S“ ūkinės, komercinės, finansinės būklės, veiklos rezultatų ir įvertinti turto už 2002–2004 metų laikotarpį.

Apeliacinės instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nustatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasaciniu skundu nuteistasis S. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos bylą išnagrinėjo išeidamas už apeliacinio skundo ribų ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalis. Tiek kaltinamajame akte, tiek prokuroro pakeistame kaltinime, išdėstytame 2012 m. sausio 12 d. apeliaciniame skunde, kasatorius buvo kaltinamas organizavęs ir veikęs su nuteistaisiais bei kitais asmenimis vienoje organizuotoje grupėje. Tačiau apeliacinio proceso metu prokuroras dar kartą pakeitė kaltinimą 2012 m. gegužės 10 d. prašyme ir pasunkino kasatoriaus padėtį, kaltindamas, jog jis organizavo kelias skirtingų sudėčių organizuotas grupes ir jose veikė. Pažymėtina, kad BPK nenumato jokių galimybių įstatymo nustatytu terminu paduoto apeliacinio skundo pildyti ar tikslinti, tačiau prokuroras to nepaisė ir 2012 m. gegužės 10 d. prašymu peržengė savo paties paduoto apeliacinio skundo ribas, pablogindamas kasatoriaus padėtį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pažeisdama BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalis ir peržengdama apeliacinio skundo ribas, tokį prokuroro prašymą priėmė ir kasatorių nuteisė už organizavimą ir dalyvavusį keliose organizuotose grupėse.

Be to, kasatorius pažymi, kad prokuroras ne pakeitė kaltinime nurodytas veikos aplinkybes, o suformulavo naujas veikas, sudarančias realią nusikaltimų sutaptį. Nors tokį prašymą prokuroras motyvavo veikos išskaidymu į atskirus tęstinio nusikaltimo epizodus, tačiau negali skirtingų sudėčių kelios organizuotos grupės, esant skirtingiems vykdytojams, daryti vieną ir tą pačią veiką. Keičiantis vykdytojams, yra padaromos skirtingos veikos, o organizatorius pagal BK 26 straipsnio 1 ir 4 dalis atsako tik už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia, bei BK 24 straipsnio 4 dalį. Todėl tai, ką teismas nuosprendyje įvardino aštuoniais tęstinės nusikalstamos veikos epizodais, buvo atskiros realią sutaptį sudarančios veikos, kurias atliko skirtingos, besikeičiančios vykdytojų grupės. Taigi apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalį, bet ir neteisingai taikė BK 26 straipsnio 1 ir 4 dalis.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes nuosprendyje veikų padarymo laiką ir būdą aprašė prieštaringai ir netiksliai, dėl ko neteisingai nepritaikė BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje numatyto dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino kai padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas dėl sukčiavimo padarymo laiko: teigdamas, kad kasatoriui inkriminuotą BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos senaties terminą nutraukė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, kuri neva pasibaigė 2004 m. gruodžio 31 d., aprašomojoje nuosprendžio dalyje jau nurodo, kad sukčiavimas buvo įvykdytas nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Todėl, kasatoriaus teigimu, darytina išvada, kad sukčiavimas tęsėsi iki 2004 m. gruodžio 31 d., taigi šio nusikaltimo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nenutraukė.

Kasatorius pažymi, kad nuosprendyje nenustatyta, kada teismo laikomi suklastotais dokumentai su išskirtu 1 644 311,36 Lt PVM buvo įtraukti į bendrovių UAB „S“, UAB „A“ ir UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir kada minėtų bendrovių deklaracijos buvo pateiktos Vilniaus VMI, nes deklaracijos pateikimo momentas galėtų būti laikomas veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, pabaiga, tuo tarpu nuosprendyje teismas vartojo abstrakčią sąvoką „atitinkamas laikotarpis“. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalį, galiojusią kaltinime nurodytu laikotarpiu, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos, tačiau teismas net nenustatė, kokie buvo kaltinime nurodytų įmonių PVM mokestiniai laikotarpiai. Kadangi paskutinės nuosprendyje laikomos suklastota PVM sąskaitos faktūros data yra 2004 m. rugpjūčio 12 d., todėl šios sąskaitos duomenys turėjo būti deklaruoti iki 2004 m. rugsėjo 25 d. Anot kasatoriaus, ši data ir yra veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje. Tuo tarpu nuosprendyje neatskleista, kaip deklaracijų pateikimas susijęs 2004 m. gruodžio 31 d.

Skunde teigiama, kad kasatoriui inkriminuotos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo būdas aprašytas prieštaringai. Anot kasatoriaus, jis nuteistas ir už tai, kad apgaule UAB „S“, „A“ ir „S“ naudai išvengė 1 644 311,36 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotų grupių narių naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – mokėtiną 1 644 311,36 Lt PVM. Taigi už tuos pačius tariamai atliktus veiksmus jis buvo nuteistas pagal du BK 182 straipsnio dispozicijoje vienas kitą eliminuojančius požymius taip pažeidžiant teisę žinoti, kuo yra kaltinamas. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iš privačių įmonių UAB „S“, UAB „A“ ir UAB „S“ kasų išimant pinigines lėšas buvo paimtos ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšos (PVM) supainioja nuosavybės teisinius santykius ir prieštarauja mokestinėms teisės normoms. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta mokestinė prievolė valstybei, todėl nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės biudžete sukauptomis lėšomis, nes šios pajamos dar negautos į biudžetą. Todėl nesumokėti mokesčiai dar nėra valstybės turtas, o pinigai, esantys privačių UAB kasose, yra tų įmonių, o ne valstybės, turtas.

Be to, teismas, kasatorių nuteisdamas už turtinės prievolės išvengimą apgaule trijų įmonių naudai nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. nekreipė dėmesio, kad 1961 m. BK 274 straipsnio (galiojusio iki 2003 m. balandžio 30 d.) sudėtis skyrėsi nuo 2000 m. BK 182 straipsnyje nustatytos sukčiavimo sudėties, nes naujajame įstatyme sukčiavimo objektas yra suprantamas plačiau negu nuosavybė, t. y. baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą kyla ne tik tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, bet ir tam, kas apgaule išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Be to, 1961 m. BK 74 straipsnyje nebuvo požymio „kitų naudai“. Esant šioms aplinkybėms, teismas, kasatoriui inkriminuodamas požymį „kitų naudai“ už veiką, padarytą nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2003 m. balandžio 30 d., pažeidė baudžiamųjų įstatymų galiojimo laike nuostatas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas bylos dalį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje bei 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau nuosprendžio aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse pasisakė, kad šias veikas kasatorius padariau ir dėl to yra kaltas taip pažeisdamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei BK 95 straipsnio 1 dalį, draudžiančias priimti apkaltinamąjį nuosprendį suėjus senaties terminams. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas nurodydamas, kad teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo  suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą, kartu asmenį pripažintų kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

Kasatorius taip pat nurodo, kad aprašomoji ir motyvuojamoji nuosprendžio dalys dėl veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, surašytos prieštaringai, nes baudžiamosios teisės terminai vartojami netiksliai, iškraipoma jų prasmė. Teismas, norėdamas kasatorių nuteisti už apgaulingą apskaitos tvarkymo organizavimą, kuris yra tyčinis nusikaltimas, jį iš dalies nuteisė už aplaidų apskaitos tvarkymą (buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo organizavimą), kuris yra neatsargaus nusikaltimo, numato BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymis. Taip teismas neteisingai taikė BK 24 straipsnio 1 dalį nustatančią, kad bendrininkavimas galimas tik tyčinėse veikose Neatsargios veikos organizuoti neįmanoma, nors teismas kasatoriaus veiką įvardijo kaip sąmoningą siekimą neišsaugoti dokumentų ir apskaitos registrų. Taip pat nuosprendyje nepagrindžiama, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika tęsėsi iki 2004 m. gruodžio 31 d., nes paskutinis teismo nustatytas suklastotas dokumentas yra 2004 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita faktūra, kuri buvo apmokėta ir įtraukta į UAB „S“ buhalterinę apskaitą. Pažymėtina, kad BK 222 straipsnyje nurodytos veikos dalykas yra apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai, tačiau nuosprendyje nėra nustatyta, kad nors vienas suklastotas dokumentas būtų buvęs surašytas ir įtrauktas į kurios nors įmonės apskaitą 2004 m. gruodžio mėnesį. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad skiriant užduotis specialistams klausimai dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių buvo formuluojami metų tikslumu, todėl buvo neteisingai nustatytas veikų padarymo laikas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes rėmėsi teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais, o baigiamųjų kalbų paaiškėjus naujiems įrodymams, neatnaujino įrodymų tyrimo. Tiek pradiniame, tiek pakeistame kaltinime kasatorius buvo kaltinamas veikęs kartu su UAB „L“ direktore J. S. , kuriai, paskyręs kaip statytinę, nurodė išimti iš įmonės kasos pinigus, išrašyti ir pasirašyti suklastotus dokumentus. J. S. byla buvo išskirta. Nors baigiamųjų kalbų metu per teismo raštinę kaltinamojo N. Š. gynėja pateikė į bylą prokuroro 2013 m. sausio 23 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo prieš J. S. nutraukimo kopiją, tačiau kolegija užuot atnaujinusi įrodymų tyrimą ir ištyrusį šį dokumentą, taip pat išklausiusi proceso dalyvių nuomonę dėl dokumento pridėjimo prie bylos bei suteikusi galimybę su nutarimo kopija susipažinti visiems proceso dalyviams, dokumento kopiją tiesiog pridėjo prie bylos ir juo rėmėsi nuosprendyje. Anot kasatoriaus, svarbu yra tai, kad jeigu J. S. nieko nesuprato ir nedarė jokių nusikaltimų, tai kaip tada jis galėjo tyčia organizuoti jos nusikalstamą veiklą: paskirti statytine direktore, duoti nurodymus klastoti dokumentus, apgaulingai vesti įmonės buhalterinę apskaitą ir kt.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, net ir pasibaigus įrodymų tyrimui, savarankiškai rinko kasatorių kompromituojančią informaciją, išsiaiškino, kad jam pareikšti įtarimai kitoje byloje, ir šiais duomenimis remdamasis motyvavo laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Taip teismas, pripažindamas kasatoriui kitoje byloje pareikštus įtarimus pagrįstais, pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją.

Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 290 straipsnio 1 dalį, nes posėdžio metu neištyrė dokuotų. Nors ši teisės norma nustato, kad ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus paskelbia teisiamojo posėdžio pirmininkas, apeliacinės instancijos teismas juos perdavė perskaityti prokurorui. Dėl šio pažeidimo prokuroras įgijo pranašumą prieš gynybą ir naudodamasis tuo, kad dokumentus skelbia jis, paskelbė net pakeistuose kaltinimuose nenurodytus, bet, jo manymu, su kaltinimu susijusius įvairių įmonių kasos išlaidų orderius. Nors kasatoriaus gynėjas prašė, kad kiekvienas kaltinamasi būtų supažindintas su prokuroro skelbiamasi naujais dokumentais, tačiau šis prašymas nebuvo sprendžiamas, o teisėjų kolegijos pirmininkė informavo, jog dokumentai bus saugomi teismo saugykloje, todėl su jais bus galimybė susipažinti ir pasidaryti kopijas. Taip pat kasatorius pabrėžia, kad siekdamas susipažinti su dokumentais ir gauti reikalingas kopijas susidūrė su trukdymais, o atsisakymą duoti dokumentų kopijas teismas motyvavo tuo neva kasatoriaus jau pirmosios instancijos teisme galėjo susipažinti su byla. Be to, išduodamas prokurorui dalį bylos medžiagos išsivežti į prokuratūrą teismas ne tik pažeidė šalių lygiateisiškumą, bet ir BPK 237 straipsnio 3 dalį, kuri tokios prokuroro teisės nenumato.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jo, kaip kaltinamojo teisę, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes (BPK 22 straipsnio 3 dalis) bei teisę duoti parodymus apie kaltinimą (BPK 272 straipsnio 3 dalis). 2014 m. gruodžio 4 d. posėdyje, kai kasatoriui buvo suteikta galimybė pasisakyti dėl pareikštų kaltinimų, jis teismo buvo nutrauktas, nes, teismo nuomone, neturėjo teisės cituoti kaltinime nurodytų dokumentų, o tik pasisakyti dėl parašų autentiškumo.

Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį ir nes neatliko būtino įrodymų, kuriems ištirti buvo reikalingos specialiosios žinios, nes nuosprendyje rėmėsi dokumentais, kurių parašų autentiškumo nesiaiškino. Teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius įnešė į UAB „S“ kasą akcininko įnašus pagal kasos pajamų orderius, nors kasatorius ginčijo ant jų esančius neva jo parašus.

Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kaltinamųjų G. P., B. P. ir N. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kurie buvo gauti pažeidžiant BPK 189 straipsnio 4 dalies, 188 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes tokios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjus realiai nevyko, nes jų metu buvo nukopijuoti ankstesnių apklausos protokolų, surašytų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, turinys. Nors teismas nuosprendyje teigė, kad šios apklausos teisėtos, nes jose dalyvavo gynėjas, tačiau gynėjų parašai nesuteikia neįvykusiai apklausai teisėtumo, nes ne gynėjas, o ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti tokios apklausos teisėtumą. Kad tokios apklausos yra neteisėtos ir jomis negalima remtis priimant apkaltinamuosius nuosprendžius yra išaiškinęs kasacinės instancijos teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2006, kuria pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Taip pat teismas nepagrįstai, pažeisdamas BPK 276 straipsnio 4 dalį, skelbė bei tiesiogiai rėmėsi mirusio liudytojo K. R. S. parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nors jais teismas galėjo vadovautis tik tikrindamas kitus įrodymus.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, nes nuosprendyje neišdėstė motyvų dėl bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo: nenurodė, kada ir kokiais konkrečiais veiksmais kasatorius paskyriau statytinius įmonių direktorius; neatskleidė, kaip buvo panaudoti neva į UAB „S“ kasą įnešti 15 759 300 Lt; nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis kasatorius paskirstė kiekvienos grupės konkrečiam nariui užduotis (iš įmonių kasų išimti pinigus, išrašyti ir pasirašyti su tuo susijusius dokumentus bei dokumentus, pagrindžiančius žinomai neįvykusias ūkines operacijas). Kasatorius pabrėžia, kad tiek jis, tiek kiti nuteisti tariami bendrininkai visada neigė buvusį susitarimą daryti nusikalstamas veikas. Kadangi teismo išvadų apie bendrininkavimą nepatvirtina konkretūs įrodymai, todėl nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, tiesiog perrašant prokuroro pakeistą kaltinimą, ir neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų ir pažymi, jog jis tiek pradiniame, tiek prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytame naujame kaltinime buvo kaltinamas veikęs su kitais nuteistaisiais vienoje organizuotoje grupėje, tačiau apeliacinio proceso metu prokuroras dar kartą 2012 m. gegužės 10 d. prašyme dar kartą performulavo prašymą ir pasunkino jo padėtį, kaltindamas, jog kasatorius veikė keliose skirtingų sudėčių organizuotose grupėse.

Nors BPK nenumato jokių galimybių paduoto apeliacinio skundo pildyti ar tikslinti, prokuroras to nepaisė ir 2012 m. gegužės 10 d. prašymu peržengė savo paties paduoto apeliacinio skundo ribas, pablogindamas kasatoriaus padėtį. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalis, tokį prokuroro prašymą priėmė ir kasatorių nuteisė už tai, kad jis veikas padarė veikdamas keliose organizuotose grupėse.

Be to, prokuroras apeliacinio proceso metu pakeitė kaltinimą ir nurodė, kad kasatorius veikė ne vienoje, o keliose organizuotose grupėse ir taip suformulavo naujas tęstines veikas, nors jos sudarė realią nusikaltimų sutaptį. Kasatorius pažymi, kad negali skirtingų sudėčių kelios organizuotos grupės, esant skirtingiems vykdytojams, daryti vieną ir tą pačią veiką. Keičiantis vykdytojams, yra padaromos skirtingos veikos, o organizatorius atsako tik už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Tačiau teismas, užuot atsisakęs priimti tokį prokuroro prašymą kaip prieštaraujantį BPK 256 straipsnio 1 daliai, tokį kaltinimą priėmė ir kasatorių nuteisė kaip veikusį keliose skirtingų sudėčių organizuotose grupėse.

Kasatorius teigia, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes nuosprendyje veikų padarymo laikas, būdai ir padariniai aprašyti prieštaringai ir netiksliai. Kartu dėl to teismas nepagrįstai nepritaikė BK 95 straipsnio 1 dalies d punkte numatyto dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriui inkriminuotos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos senaties terminus nutraukė 2004 m. gruodžio 31 d. padaryta BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, nes nuosprendyje konstatuota, jog sukčiavimas įvykdytas nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Be to, nuosprendyje nenustatyta, kada teismo laikomi suklastotais dokumentai su išskirtu 1 572 736,36 Lt PVM buvo įtraukti į bendrovių UAB „S“ ir UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir atskaitomybę, kuriose minėtų bendrovių deklaracijose yra neteisingai atvaizduotas jam inkriminuotas 1 572 736,36 Lt dydžio PVM mokestis ir kada šios deklaracijos su neteisingai atvaizduotu PVM buvo pateiktos Vilniaus apskrities VMI, nes deklaracijos pateikimo momentas gali būti laikomas sukčiavimo pabaiga. Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalį, galiojusią kaltinime nurodytu laikotarpiu, jeigu mokestinis  laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos, tačiau teismas nenustatė, kokie buvo kaltinime nurodytų įmonių PVM mokestiniai laikotarpiai. Kasatorius pabrėžia, kad jo vadovaujamos UAB „S“ PVM mokestinis laikotarpis buvo kalendorinis mėnuo, o kadangi paskutinių nuosprendyje laikomų suklastotomis ir jam inkriminuotų PVM sąskaitų faktūrų datos yra tos pačios – 2003 m. gruodžio 31 d., todėl šių sąskaitų duomenys turėjo būti deklaruoti iki 2004 m. sausio 25 d. Ši data ir turėjo būti laikoma veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, pabaiga. Taip pat, anot kasatoriaus, nuosprendyje abstrakčiai ir prieštaringai aprašytas UAB „A“ ir UAB „S“ deklaracijų pateikimas.

Kasatorius teigia, kad jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo būdas aprašytas prieštaringai, nes jis yra nuteistas už tai, kad apgaule UAB „S“ ir UAB „A“ naudai išvengė 1 572 736,36 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotos grupės narių naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – mokėtiną 1 572 736,36 Lt PVM. Taigi už tuos pačius veiksmus jis buvo nuteistas pagal du BK 182 straipsnio dispozicijoje vienas kitą eliminuojančius požymius. Be to, teismo nuosprendžio išvada, kad iš privačių įmonių UAB „S“ ir UAB „A“ kasų išimant pinigines lėšas buvo paimtos ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšos – PVM – supainioja nuosavybės teisinius santykius ir prieštarauja mokestinėms teisės normoms. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta mokestinė prievolė valstybei, todėl nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės biudžete sukauptomis lėšomis, nes šios pajamos dar negautos į biudžetą. Nesumokėti mokesčiai dar nėra valstybės turtas, o pinigai, esantys privačių UAB kasose, yra tų įmonių turtas. Kasatorius teigia, kad teismas, nuteisdamas jį už turtinės prievolės išvengimą apgaule nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. trijų įmonių naudai visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad 1961 m. BK 274 straipsnio sudėtis skyrėsi nuo 2000 m. BK 182 straipsnyje įtvirtintos sukčiavimo sudėties, tuo, kad naujajame įstatyme sukčiavimo objektas suprantamas plačiau nei nuosavybė, tuo tarpu 1961 m. BK 274 straipsnyje nebuvo požymio ir „kitų naudai“.

Kasatoriaus manymu, teismas, nustatinėdamas sukčiavimo padarymo mechanizmą, neišnagrinėjo visų aplinkybių ir neįvertino į bylą VMI pateiktų duomenų apie UAB „S“ ir UAB „A“ kaltinime nurodytu laikotarpio turėtą virš 2 000 000 Lt PVM permoką, esančią valstybės biudžete. Veikos padarymo metu galiojusi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakcija numatė, kad valstybė, esant biudžete PVM permokai, tiesiog gali nustačiusi PVM mokesčio pažeidimus, mažinti grąžintino PVM sumą, t. y. atlikti įskaitymą. Taip šiuo atveju VMI pasielgė su UAB „S“, tačiau ne su UAB „A“, kuri taip pat turėjo mokesčio permoką. Be to, teismas nenagrinėjo, ar sukčiavimas buvo baigtas, ar buvo tik pasikėsinta užvaldyti PVM permoką. Be to, teismas nuosprendyje kasatoriui inkriminuodamas 1 572 736,36 Lt žalą neatskleidė, kaip ją suskaičiavo ir iš ko ji susideda.

Nors apeliacinės instancijos teismas kasatoriui bylą dėl BK 25 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje bei 25 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau nuosprendžio aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse nurodė, jog kasatorius šias veikas padarė ir yra kaltas. Taip teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Be to, nusikaltimu, kurio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pasibaigusi, nebegalima grįsti ir kitų nusikaltimų senaties termino nutraukimą, tačiau teismas šių reikalavimų nesilaikė.

Kasatoriaus teigimu, nuosprendyje nėra motyvų, pagrindžiančių, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika tęsėsi iki 2004 m. gruodžio 31 d., nes paskutiniai dokumentai (PVM sąskaitos-faktūros) buvo suklastoti 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi mokestinės prievolės vengimas apgaule turėjo baigtis iki 2004 m. sausio 25 d., t y. pateikus PVM deklaraciją. Be to, teismas nekreipė dėmesio į tai, kad skiriant užduotis specialistams klausimai dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių buvo formuluojami ūkinių-finansinių metų tikslumu, todėl veikos padarymo laikas nustatytas netiksliai. Pažymėtina, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 222 ar 223 straipsnius veikos laikas yra nustatinėjamas konkrečiai dienų tikslumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-157/2011, 2K-395/2009) pagal tai, kada atsirado padariniai, o ne metų tikslumu.

Skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi teisiamajame nuosprendyje neišnagrinėtais įrodymais, todėl pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį ir 324 straipsnio 6 dalį. Tiek pradiniame, tiek pakeistuose kaltinimuose kasatorius buvo kaltinamas tuo, kad veikė kartu su UAB „L“ direktore J. S. , kurios byla buvo išskirta. Nors baigiamųjų kalbų metu per teismo raštinę kaltinamojo N. Š. gynėja pateikė į bylą prokuroro 2013 m. sausio 23 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo prieš J. S. nutraukimo kopiją, tačiau kolegija vietoje to, kad, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, būtų atnaujinusi įrodymų tyrimą ir ištyrusi šio svarbaus procesinio dokumento kopiją bei išklaususi proceso dalyvių nuomonę apie jį, neinformavusi proceso dalyvių šį dokumentą tiesiog prijungė prie bylos ir juo rėmėsi priimdama nuosprendį. Be to, nuosprendyje nėra jokių motyvų, kaip teismas vertino aplinkybes, dėl kurių buvo nutraukta J. S. byla. Anot kasatoriaus, jeigu neįrodyta, kad J. S. veikė organizuotoje grupėje ir darė kokius nors nusikaltimus, tai kaip tada jis galėjo tyčia kartu su ja klastoti dokumentus. Taip pat pažymėtina, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teismo posėdyje bei 242 straipsnio 1 dalies reikalavimą tiesiogiai apklausti liudytojus, nes rėmėsi liudytojos D. Š. parodymais, kuri nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo apklausta, o jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, posėdyje nebuvo skelbti ir ištirti kaip tai numato BPK 276 straipsnio 4 dalis.

Kasatorius nurodo, kad teismas pažeidė BPK 290 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią dokumentų perskaitymą ir apžiūrą, nes perdavė dokumentus perskaityti prokurorui, kuris dėl to įgijo pranašumą prieš kitus proceso dalyvius ir paskelbė net ne kaltinime nurodytus dokumentus. Be to, teismas netenkino gynybos prašymo supažindinti su skelbiamasi dokumentais kaltinamuosius, nors BPK 290 straipsnio 1 dalis tai numato. Pažymėtina, kad kaltinimas apeliaciniame skunde ir prokuroro 2012 m. gegužės 10 d. prašyme buvo keičiamas galiojant dabartinei BPK 220 straipsnio 1 dalies redakcijai, kuri prokurorą įpareigoja teismui pateikti visą bylos medžiagą, taigi prokuroras negali savo iniciatyva atrinkti, kokią bylos medžiagą jis pateiks teismui. Kasatorius teigia, kad teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes neatliko įrodymų tyrimo kai jį atlikti buvo būtina, t. y. neskyrė rašysenos ekspertizės nustatyti, kuriuose dokumentuose jis pasirašė.

Anot kasatoriaus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nes rėmėsi įrodymais, kurie buvo gauti pažeidžiant BPK 189 straipsnio 4 dalį, 188 straipsnio 4 dalį, 179 straipsnio 2 dalį, nes G. P. , B. P. ir N. Š. pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo realiai apklausti, o protokolo tekstas tiesiog nukopijuotas nuo minėtų asmenų įtariamųjų apklausų protokolų.

Kasatorius teigia, kad apeliacinio proceso metu buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, jis buvo nuteistas pagal du vienas kitą eliminuojančius BK 182 straipsnio dispozicijos požymius ir buvo priverstas gintis nuo kelių viena kitai prieštaraujančių kaltinimo modifikacijų, t. y. kad veikė vienoje organizuotoje grupėje ir kad veikė keliose skirtingų sudėčių organizuotose grupėse.

Taip pat, kasatoriaus manymu, teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnio 4 dalį ir 25 straipsnio 3 dalį bei nenustatė bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių kasatoriaus veikoje. Nuosprendyje nemotyvuota, kada ir kokiais veiksmais kasatorius buvo paskirtas UAB „S“ direktoriumi, nepaaiškinta, kodėl teismas atmetė kasatoriaus parodymus apie tai, jog jį įmonės direktoriumi paskyrė ne S. R. , o F. R. . Nors nuosprendyje teigiam, kad akcininko F. R. vardu įneštų 15 759 300 Lt į UAB „S“ kasą dalis panaudota nusikalstamai veikai daryti, tačiau neatskleista, kokia tai dalis. Taip pat nuosprnedjye nenustatyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis S. R. nurodė kasatoriui bei kitiems nuteistiesiems šioje byloje iš įmonių kasų išimti pinigus, suklastoti neįvykusiais ūkines-finanasines operacijas pagrindžiančius dokumentus ir juos pasirašyti. Kasatorius mano, kad teismas, vadovaudamasis BPK 242 straipsnio 1 dalimi ir 324 straipsnio 6 dalimi, turėjo atnaujinti įrodymų tyrimą ir kaip liudytoją apklausti F. R. . Gynėjas tokį prašymą buvo pareiškęs net du kartus, tačiau teisėjų kolegija jį atmetė ir pagarsino F. R. paaiškinimą, esantį administracinėje byloje, kurioje minėtas asmuo taip pat nebuvo apklaustas. Taip pat pažeisdamas BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus teismas rėmėsi liudytojų L. V. ir V. Š. parodymais ikiteisminio tyrimo metu duotas parodymais, nors šie asmens teisme apklausti nebuvo, be to, nenurodė, kodėl nesivadovavo liudytojų D. J. , G. J. , D. S. , V. Š. ir J. K. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, o vadovavosi šių liudytojų VMI duotais paaiškinimais.

Taip pat kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista BPK 8 straipsnio 2 ir 3 dalys bei 22 straipsnio 3 dalis, nes jis negalėjo naudotis efektyvia vertėjo pagalba.

Kasatorius nurodo, kad dėl įtampos pablogėjo jo sveikata, o 2011 m. lapkričio 21 d. ištiko galvos smegenų infarktas, dėl ko jis 2011 m. lapkričio 24 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvauti negalėjo. Tačiau 2014 m. lapkričio 24 d. vykusiame teismo posėdyje, kolegija, pažeisdama savo pačios 2012 m. kovo 20 d. priimtą protokolinę nutartį, kuria buvo pripažinęs visų išteisintųjų dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu, nutarė bylos nagrinėjimą tęsti, o kasatoriui be jo žinios paskirtas valstybinis gynėjas netinkamai atstovavo jo interesus. Be to, teismas tinkamai kasatoriaus neinformavęs apie posėdžius ir jam dar besigydant reabilitacijoj, 2014 m. gruodžio 8 ir 9 d. išklausė baigiamąsias kalbas ir neatsižvelgė į pažymą dėl jo negalėjimo atvykti į teismą bei prašymą atidėti teismo posėdžius iki 2014 m. gruodžio 11 d.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 256 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5 ir 8 dalių nuostatas ir jį nuteisė pagal naujai suformuluotus kaltinimus, t. y. visiškai kitus, negu buvo nurodyti apeliaciniame skunde, ir taip nukrypo ne tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos.

Skunde pažymima, kad nagrinėdama šią bylą apeliacinės instancijos teismo kolegija prisijungė prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dar 2010 m. suformuluoto prašymo (Nr. 1B-12/2010) Lietuvos Konstituciniam Teismui ištirti kai kurių BPK nuostatų, susijusių su kaltinimo keitimo galimybėmis nagrinėjant baudžiamąsias bylas teismuose, įskaitant klausimus dėl galimybės keisti kaltinimus arba formuluoti naujus kaltinimus apeliaciniuose skunduose bei apeliaciniame teisme, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas savo nutarimą paskelbė 2013 m. lapkričio 15 d. – dar nepasibaigus bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo nutarimu, kuris, vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalimi, turi įstatymo galią ir yra privalomas visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, privalėjo vadovautis priimdamas skundžiamą nuosprendį, bet to nepadarė.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BPK 320 straipsnio 3 dalį aiškinant kartu su BPK 320 straipsnio 6 dalimi ir 256 straipsnio 1 dalimi, baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma. Šios Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos reiškia ir tai, kad pagal šiuo metu BPK numatytą teisinį reguliavimą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas tik toks pakeistas kabinimas arba tik toks naujas kaltinimas, kuris yra suformuluotas apeliaciniame skunde. Tuo tarpu dabartinis procesinis teisinis reguliavimas, kuris galiojo šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ir galioja iki šiol, nesuteikia galimybės nei prokurorui, nei nukentėjusiajam bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (t. y. po to, kai priimtas apeliacinis skundas, apibrėžiantis bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas) dar kartą formuluoti naują ar keisti jau pakeistą kaltinimą, nes priešingu atveju būtų pažeistas proceso sąžiningumo, teisėtumo, teisės į teisingą teismą principas. Taip pat kasatorius pažymi, kad 2008 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje konstatuota, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų; jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008). Ši kasacinės instancijos teismo praktika nėra pasikeitusi, kaip nėra pakeistas ir BPK 256 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą vadovautis skirtingu negu nurodytas apeliaciniame skunde kaltinimu pagrindė tuo, jog: 1) prokuroras apeliacinį skundą pateikė dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo; 2) bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu 2012 m. gegužės 10 d. prokuroras įteikė prašymus dėl faktinių kaltinime nurodytos veikos aplinkybių pakeitimo nepažeisdamas BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų; 3) tai nelaikytina apeliacinio skundo peržengimo ribomis, nes Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. bei 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimuose pažymėjo, jog principas tantum devolutum quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka) nėra absoliutus, nes apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad nukrypti nuo apeliacinio skundo ribų teismas gali tik ne nuteistąjį ar išteisintąjį bloginančiais pagrindais, o siekiant realizuoti jų teises, pagerinti procesinę padėtį, įvykdyti teisingumą ir pan. Be to, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pažymima, kad reikalinga BPK 256 straipsnio 1 dalies turinio korekcija. Todėl, kasatoriaus teigimu, kol tokie pakeitimai nepadaryti, tol negali būti pagrindo kalbėti apie šio straipsnio nuostatų taikymą apeliacinės instancijos teisme nesiejant jų su byloje paduotu apeliaciniu skundu.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės kaltinimo kasatoriui aplinkybės, išdėstytos prokuroro 2012 m. gegužės 12 d. prašyme pakeisti kaltinimą, negalėjo būti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyku, o pagal jas kasatorius negalėjo būti teisiamas.

Kasatorius teigia, kad jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį byla turėjo būti nutraukta, nes suėjo apkaltinamojo nuosprnedžio priėimo senaties terminas, kuris pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją buvo dešimt metų kai padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio (apkaltinamojo) priėmimo dienos. Apkaltinamasis nuosprendis kasatoriui buvo priimtas šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka – 2014 m. gruodžio 30 d. Pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, kasatoriaus, kaip sukčiavimo vykdytojo, nusikalstamos veikos aprašymas prasideda esmine faktine aplinkybe, kad jis nusikaltimą padarė būdamas UAB „V“ direktoriumi nuo 2001 m. kovo 15 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., veikdamas skirtingų sudėčių organizuotose grupėse. Tačiau, kasatoriaus teigimu, byloje nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių teigti, kad jo nusikalstama veika baigėsi 2004 m. gruodžio 30 d. ar vėliau. Visų pirma, jis UAB „V“ direktoriumi buvo iki 2003 m. spalio 27 d., o prokuroras ir apeliacinės instancijos teismas jo buvimą įmonės direktoriumi laiko esmine aplinkybe, įrodančia dalyvavimą organizuotoje grupėje sukčiaujant, apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą ir klastojant oficialius dokumentus. Tiek 2005 m. balandžio 15 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto UAB „V“ patikrinimo aktu, tiek kitais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „V“ bankroto byla iškelta 2004 m. rugsėjo 22 d., o 2004 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apygardos teismas vykdomuoju raštu įpareigojo naująjį UAB „V“ direktorių V. N. perduoti visus įmonės dokumentus bankroto administratoriui. Šis vykdomasis raštas 2004 m. gruodžio 8 d. perduotas vykdyti antstolių kontorai.

Minėti argumentai, kasatoriaus teigimu, rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas kasatoriui inkriminuotos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo laiką, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, bylos duomenys rodo, kad nusikalstama veika baigėsi gerokai prieš 2004 m. gruodžio 30 d., todėl apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį jam priėmė jau suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.

Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, jam paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į proceso trukmę (nuo 2005 m. iki 2014 m. gruodžio 30 d.), t. y. daugiau nei devyneri metai. Jokių ypatingų, išimtinių aplinkybių, pateisinančių tokią proceso trukme, byloje nėra, be to, pažymėtina, kad kasatoriui daugiau nei penkerius metus galiojo kardomoji priemonė, buvo suvaržyta jo teisė laisvai judėti, jam teko prašyti teismo leidimų, patirti kitas kardomosios ir procesinės prievartos priemonės pasekmes. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę apeliacinės  instancijos teismas atsižvelgė tik į vieną aplinkybę – nusikaltimo sunkumą, nors BK 54 straipsnyje, reglamentuojančiame bausmės skyrimo pagrindus, numatytos ir kitos aplinkybės, į kurias privalo atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę. Kasatorius teigia, kad jis nebuvo nusikalstamos veikos organizatoriumi, yra neteistas, dirba, apibūdinamas teigiamai, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nesislapstė, naujų veikų nepadarė., todėl vien šios aplinkybės leidžia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad buvo neteisingai aiškinta ir taikyta BK 222 straipsnio 1 dalis, nes veikos padarymo laikas nustatytas ne pagal konkrečius kaltininkų veiksmus, o pagal ūkinius metus. Nuosprendyje nenustatyta, kada teismo pripažinti suklastotais dokumentai su išskirtu 24 775 Lt PVM buvo įtraukti į bendrovės UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir atskaitomybę. Taip liko nenustatyta, kuriose konkrečiai byloje esančiose UAB „S“ deklaracijose yra neteisingai atvaizduotas kasatoriui inkriminuotas 24 775 Lt dydžio PVM mokestis ir kada šios deklaracijos pateiktos Vilniaus apskrities VMI (nuosprendyje vartojama abstrakti sąvoka „atitinkamu laikotarpiu“). Teismo išvadą, kad iš UAB „S“ kasos išimant pinigines lėšas buvo paimtos ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšos – pridėtinės vertės mokestis, visiškai supainioja nuosavybės teisinius santykius ir prieštarauja mokestinėms teisės normoms. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta mokestinė prievolė valstybei. Nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės biudžete sukauptomis lėšomis, nes šios pajamos dar negautos į biudžetą, todėl pinigai, esantys privačių bendrovių kasose, yra tų įmonių, o ne valstybės, turtas.

Taip pat kasatorius pažymi, kad teismas, pasisakydamas apie turtinės prievolės išvengimą UAB „S“ naudai apgaule nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. teismas visiškai nekreipė dėmesio, kad 1961 m. BK 274 straipsnio (galiojusio iki 2003 m. balandžio 30 d.) sudėtis skyrėsi nuo 2000 m. BK 182 straipsnyje nustatytos sukčiavimo sudėties tuo, kad naujajame įstatyme sukčiavimo objektas suprantamas plačiau nei nuosavybė, t. y. pagal 2000 m. BK 182 straipsnį atsako ne tik tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, bet ir tas, kas apgaule išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Tuo tarpu 1961 m. BK 74 straipsnyje nebuvo požymio „kitų naudai“, todėl taikant kasatoriui naująjį baudžiamąjį įstatymą buvo pritaikytas griežtesnis įstatymas. Kasatorius mano, kad nuosprendžio aprašomoji ir motyvuojamoji dalys dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos surašytos prieštaringai, o teisės terminai vartojami netiksliai.

Teismas nepagrindė, kodėl laikė, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika tęsėsi iki 2004 m. gruodžio 31 d. Paskutinis teismo nustatytas suklastotas dokumentas yra 2004 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita faktūra 162 415 Lt sumai, kuri buvo apmokėta ir įtraukta į įmonės „S“ buhalterine apskaitą. Taip pat nuosprendyje nėra nustatyta, kad nors vienas suklastotas dokumentas būtų buvęs surašytas ir įtrauktas į kurios nors įmonės apskaitą 2004 m. gruodžio mėn. Teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, rėmėsi UAB „V“ ir UAB „S“ patikrinimo aktais ir padarė nepagrįstą išvadą, kad negalima nustatyti įmonių ir 2004 m. ūkinių finansinių metų turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasatorius teigia, kad teismas negalėjo lemtis liudytojo G. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nes šie parodymai buvo gauti pažeidžiant BPK 189 straipsnio 4 dalį, 188 straipsnio 4 dalį ir 179 straipsnio 2 dalį, nes šios apklausos realiai nevyko. Anot kasatoriaus, ikiteisminio tyrimo teisėjas tiesiog perkėlė apklausos, vykusios pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, tekstą, kuris yra identiškas (kartojasi net gramatikos klaidos).

Be to, nuosprendyje remiamasi ne G. U. , kaip įtariamojo, parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, o jo, kaip liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Pažymėtina, kad remtis ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais galima tik siekiant patikrinti kitus įrodymus, todėl jais remdamasis teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalį.

Kasatorius teigia, kad teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bendrininkavimą, t. y. BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, taip neišdėstė, kokie įrodymai pagrindžia bendrininkavimo objektyviuosius ir subjektyvius požymius. Anot kasatoriaus, teismas nenustatė, kada ir kokiais konkrečiais veiksmais S. R. paskyrė statytinius įmonių direktorius ir paskirstė kiekvienos grupės konkrečiam nariui užduotis, taip pat, kada ir kaip S. R. nurodė UAB „S“ direktoriui A. R. ir buhalterei D. V., UAB „V“ direktoriui A. B. , V. N. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), o per jį – UAB „V“ buhalterei B. P. iš įmonių kasų išimti pinigus, išrašyti ir pasirašyti su tuo susijusius dokumentus. Taip pat teismas nepagrindė, kuo remdamasis nustatė, kad neva iš UAB „S“ kasos išimti pinigai buvo pasidalinti.

Kasaciniu skundu nuteistoji B. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jos teisę aiškiai žinoti, kuo yra kaltinama, numatytą BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 7 dalyje. Pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, prokuroras 2012 m. sausio 12 d. pateikė apeliacinį skundą, kuriame buvo suformuluotas pakeistas kaltinimas, kuriuo visiems kaltinamiesiems buvo inkriminuotos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės nei buvo nurodytos kaltinamajame akte. Tačiau apeliacinio proceso metu prokuroras dar kartą pakeitė kaltinimą 2012 m. gegužės 10 d. prašyme ir pasunkino kasatorės padėtį nurodydamas, kad ji veikė ne vienoje, o keliose skirtingų sudėčių organizuotose grupėse, taip pat nurodė, jog kasatorė S. R. nurodymu 2000 m. sausio 10 d. tapo AB „Š. Š. “, nuo 2000 m. lapkričio 14 d. – UAB „L“, o nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. – UAB „V“ buhaltere. Kadangi 2012 m. gegužės 10 d. prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą buvo nurodytos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės nei apeliaciniame skunde ir kaltinamajame akte, todėl toks prokuroro prašymas neatitiko BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tačiau nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas tokį prokuroro prašymą priėmė. Esant šioms aplinkybėms, kasatorė buvo priversta gintis nuo visų suformuluotų skirtingų kaltinimo faktinių aplinkybių modifikacijų. Nors kasatorės gynėjas apeliacinės instancijos teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 256 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijos nuostatoms, tačiau teismas nutartimi atsisakė tenkinti tokį prašymą ir įpareigojo gintis nuo visų prieštaringų kaltinimo modifikacijų. Kasatorė mano, kad BPK 256 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija) nuostatų konstitucingumo klausimas yra neišspręstas ir aktualus iki šiol.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi jos ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nes jie buvo gauti pažeidžiant BPK 189 straipsnio 4 dalies, 188 straipsnio 4 dalies ir 179 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo formali, o protokolas surašytas pagal iš anksto tyrėjo paruoštą tekstą. Tai patvirtina ikiteisminio tyrimo pareigūno ir ikiteisminio tyrimo teisėjo surašytų apklausos protokolų identiškumas. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad tokiomis neteisėtomis apklausomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2006). Taip pat teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais, nes jie buvo gauti naudojant psichologinį spaudimą.

Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, nes išvadų apie tai, kad kasatorė veikė keliose skirtingų sudėčių organizuotose grupėse ir vykdė S. R. nurodymus nepagrindė bylos duomenimis, taip pat nenustatė bendrininkavimo objektyvių ir subjektyvių požymių. Kasatorė pabrėžia, kad AB „Š. Š. “, UAB „L“ ir UAB „V“ inkriminuojamu laikotarpiu dirbo buhaltere, todėl pati jokių sandorių, sąmatų ar darbų priėmimo perdavimo aktų su rangovais nesudarinėjo, tai atlikdavo įmonių direktoriai. Vadovaujantis įmonių direktorių pateikiamais dokumentais buvo išrašomi buhalterinės apskaitos dokumentai, o buhalterinė apskaita kasatorei dirbant šiose bendrovėse buvo tvarkoma laikantis Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų.

Pažymima, kad nors prokuroro apeliaciniame skunde ir pakeistame kaltinime inkriminuojama, kad kasatorė veikė organizuota grupe su J. S. , tačiau teismas, skundžiamajame nuosprendyje aprašydamas kasatorei inkriminuotas veikas, J. S. iš bendrininkų išbraukė nurodydamas, jog kasatorė veikė su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Nors baigiamųjų kalbų metu kiti proceso dalyviai teismui pateikė prokuroro 2013 m. sausio 23 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo prieš J. S. nutraukimo kopiją, tačiau šis dokumentas teismo posėdyje nebuvo ištirtas, proceso dalyviai su juo nesupažindinti. Be to, teismas šiuo dokumentu rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį, todėl pažeidė BPK 242 straipsnio 1alį.

Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nemotyvavo tiesioginės tyčios buvimo jos veikose, o tiesiog lakoniškai nurodė, kad ji iš anksto turėjo žinoti apie neįvykusias ūkines operacijas ir kitų asmenų suklastotas sutartis bei jų pagrindu išrašytus dokumentus. Be to, teismas, aprašydamas tyčią naudojo viena kitai prieštaraujančias formuluotes, nes nurodė, kad kaltininkai turėdami vieningą tyčią siekė tiek įgyti didelės vertės turtą, tiek išvengti didelės vertės turtinės prievolės. Be to, skundžiamame nuosprendyje aprašant kasatorei inkriminuotas nusikalstamas veikas nurodoma, kad ji kartu su kitais grupės panaudodama žinomai suklastotus dokumentus iš UAB „S“ ir UAB „A“ bendrovių išėmė pinigines lėšas ir nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku, nenustatytomis proporcijomis pasidalino tarpusavyje, tačiau tai patvirtinantys įrodymai neišdėstyti taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neteisingai aprašė jos darbo buhalterės pareigose įmonėse AB „Š. Š. “, UAB „L“ ir UAB „V“ laikotarpį, dėl ko ji buvo nuteista net ir už tas jai inkriminuotas veikas, kai ji jau nedirbo tose įmonėse. Antai, skundžiamajame nuosprendyje kasatorei inkriminuotos veikos laikotarpis nurodomas nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., kada ji tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje pati suklastojo AB „Š. Š. “, UAB „L“ ir UAB „V“ dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderių kvitus, kitus dokumentus apie tariamas prekių ir paslaugų pirkimo-pardavimo operacijas. Skunde pažymima, kad kasatorė UAB „V“ vyriausiąja buhaltere dirbo nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. iki 2003 m. lapkričio 13 d., UAB „L“ vyriausiąja buhaltere – nuo 2002 m. kovo 6 d. iki 2003 m. gegužės 22 d., o AB „Š. Š. “ vyriausiąja buhaltere – nuo 2002 m. kovo 6 d. iki 2003 m. gegužės 15 d. Nors teismo nuosprendyje nurodoma, kad kasatorė nusikalstamas veikas padarė nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., tačiau anksčiausias jai inkriminuotas dokumento suklastojimas buvo padarytas 2002 m. birželio 11 d., taigi nesuprantama, kodėl nusikalstamo veikimo pradžios laikas nurodomas 2000 m. liepos 19 d. Tuo tarpu vėliausias kasatorei inkriminuotas nusikalstamas veiksmas buvo padarytas 2003 m. liepos 23 d., todėl nesuprantama, kodėl nuosprendyje veikos pabaiga laikoma 2004 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad netinkamai nustačius nusikalstamos veikos pabaigos laiką, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepritaikė BK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino kai padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas.

Kasatorė pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aprašydamas jai inkriminuotą nusikalstamą veiką nurodė, jog ji buhaltere atitinkamose bendrovėse tapo S. R. nurodymu, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Kadangi ši aplinkybė atsirado tik prokuroro pakeistame kaltinime, todėl apeliacinės instancijos teismas ją inkriminuodamas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalis.

Anot kasatorės, teismas skundžiamame nuosprendyje neatskleidė, kodėl jai inkriminavo 2002 m. liepos 18 d., 2002 m. liepos 22 d., 2002 m. liepos 24 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2002 m. lapkričio 13 d. ir 2002 m. lapkričio 15 d. kasos pajamų orderių suklastojimą ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Taip pat kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nutraukti suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui kai padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas. Anot kasatorės, teismas, konstatuodamas kad sukčiavimo eigą nutraukė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, neteisingai nustatė šios tęstinės veikos padarymo laiką (pabaigos momentą) – 2004 m. gruodžio 31 d. Tai lėmė, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo suėjęs senaties terminas (liko viena diena). Anot kasatorės, vėliausias paskutinis nusikalstamo veiksmo laikas jai inkriminuotas 2003 m. liepos 23 d., todėl būtent nuo šios dienos turėjo būti skaičiuojamas BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurią nutraukė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, senaties terminas. Kasatorės manymu, skundžiamajame nuosprendyje teismas BK 222 straipsnio 1 dalyje nusikaltimą siejo ne su konkrečiam asmeniui inkriminuotų nusikalstamų veiksmų atlikimu, bet su ūkiniais metais, todėl nepagrįstai išplėtė šios tęstinės veikos traktavimą.

Be to, kasatorė pabrėžia, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje galima rasti poziciją, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo laikas yra ataskaitos ar deklaracijos pateikimo valstybinei mokesčių inspekcijai laikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155/2012). Esant šioms aplinkybėms, vėliausias deklaracijos pateikimo laikas byloje galėtų būti 2003 m. rugpjūčio 25 d., nes visos įmonės, kuriose kasatorė vedė buhalterinę apskaitą, teikdavo mėnesines PVM deklaracijas už praėjusį mėnesį iki 25 dienos. Taigi, vėliausias kasatorei inkriminuoto BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo laikas galėtų būti 2003 m. rugpjūčio 25 d., nes vėliausias nusikalstamas veiksmas inkriminuotas 2003 m. liepos 23 d. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu (2014 m. gruodžio 30 d.) jau buvo suėjęs senaties terminams, todėl baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta.

Taip pat kasatorė pažymi, kad suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, teismo sprendime asmens veika negali būti apibūdinama kaip nusikalstama, negali būti net samprotavimų, leidžiančių manyt, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, net ir nutraukdamas bylą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyke ir 300 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo suėjus senačiai, laikė, kad kasatorė minėtas veikas padarė ir taip pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

Kasatorė nurodo, kad teismas, inkriminuodamas jai BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tiesiog konstatavo, jog ji vykdė apgaulingą UAB „L“ apskaitą, tačiau nenurodė nei objektyvių, nei subjektyvių šios veikos požymių ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies l ir 2 punktus. Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Tuo tarpu baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokios UAB „L“ kompetentingos įstaigos veiklos įvertinimo, tai nurodė ir pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Nors skundžiamajame nuosprendyje kasatorei inkriminuoti tokie UAB „V“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai – negalėjimas iš dalies nustatyti UAB „V“ ūkinės-finansinės veiklos rezultatų, patikrinti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo bei įvertinti turto mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, tačiau toks padarinių aprašymas neatitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašyto nusikaltimo sudėties požymio – padarinių.

Kasatorės manymu, teismo išvada, kad nors baudžiamosios bylos procesas užsitęsė, jis laikytinas optimaliu, neatitinka bylos medžiagos. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009, 2K-54/2014). Baudžiamosios bylos procesas iki priimant skundžiamąjį apeliacinės instancijos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį truko daugiau nei 10 metų.

Kasatorė mano, kad per ilgą proceso trukmę lėmė teisėsaugos institucijų veiksmai: visų pirma, netinkamas ir nekokybiškas pirminio kaltinimo surašymas ir jo keitimas apeliacinėje instancijoje, taip pat apeliacinės instancijos teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Byloje nėra duomenų, jog dėl kasatorės ar jos gynėjo veiksmų būtų užsitęsęs procesas ar negalėjo vykti suplanuoti teismo posėdžiai. Be to, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes, ir bausmės tinkamai neindividualizavo, taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorei nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorė nurodo, kad anksčiau nebuvo teista, dabar yra pensininkė, tačiau dėl sunkios vyro sveikatos yra priversta papildomai dirbti buhaltere. Taip pat kasatorė nurodo, kad dirbdama buhaltere niekada nebuvo sulaukusi iš įmonės vadovų nusiskundimų ar pastabų.

Kasaciniu skundu nuteistoji G. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų ir pažymi, jog ji tiek pradiniame, tiek prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytame naujame kaltinime buvo kaltinama veikusi su kitais nuteistaisiais vienoje organizuotoje grupėje, tačiau apeliacinio proceso metu prokuroras dar kartą 2012 m. gegužės 10 d. prašyme dar kartą performulavo prašymą ir pasunkino jos padėtį, kaltindamas, jog kasatorė veikė keliose skirtingų sudėčių organizuotose grupėse. Nors BPK nenumato jokių galimybių paduoto apeliacinio skundo pildyti ar tikslinti, prokuroras to nepaisė ir 2012 m. gegužės 10 d. prašymu peržengė savo paties paduoto apeliacinio skundo ribas, pablogindamas kasatorės padėtį. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalis, tokį prokuroro prašymą priėmė ir kasatorę nuteisė už tai, kad ji veikas padarė veikdamas keliose organizuotose grupėse.

Be to, prokuroras apeliacinio proceso metu pakeitė kaltinimą ir nurodė, kad kasatorė veikė ne vienoje, o keliose organizuotose grupėse ir taip suformulavo naujas tęstines veikas, nors jos sudarė realią nusikaltimų sutaptį. Kasatorė pažymi, kad negali skirtingų sudėčių kelios organizuotos grupės, esant skirtingiems vykdytojams, daryti vieną ir tą pačią veiką. Keičiantis vykdytojams, yra padaromos skirtingos veikos, o organizatorius atsako tik už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Tačiau teismas, užuot atsisakęs priimti tokį prokuroro prašymą kaip prieštaraujantį BPK 256 straipsnio 1 daliai, tokį kaltinimą priėmė ir kasatorę nuteisė kaip veikusią keliose skirtingų sudėčių organizuotose grupėse.

Kasatorės manymu, teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes nuosprendyje veikų padarymo laikas, būdas ir padariniai aprašyti prieštaringai ir netiksliai, dėl ko buvo nepagrįstai nepritaikytas BK 95 straipsnio 1 dalies d punkte numatytas dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

Teismas nuosprendyje konstatavo, kad kasatorei inkriminuotos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos senaties terminus nutraukė 2004 m. gruodžio 31 d. pasibaigusi BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika. Tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje jau teigiama, kad sukčiavimas buvo įvykdytas nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., todėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika negalėjo nutraukti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos senaties termino 2004 m. gruodžio 31 d.

Kasatorė pažymi, kad nuosprendyje nenustatyta, kada teismo laikomi suklastotais dokumentai su išskirtu 1 572 736,36 Lt PVM buvo įtraukti į bendrovių UAB „S“ ir UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir atskaitomybę, kuriose minėtų bendrovių deklaracijose yra neteisingai atvaizduotas jai inkriminuotas 1 572 736,36 Lt dydžio PVM mokestis ir kada šios deklaracijos su neteisingai atvaizduotu PVM buvo pateiktos Vilniaus apskrities VMI, nes deklaracijos pateikimo momentas gali būti laikomas sukčiavimo pabaiga. Kasatorė nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalį, galiojusią kaltinime nurodytu laikotarpiu, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos, tačiau teismas nenustatė, kokie buvo kaltinime nurodytų įmonių PVM mokestiniai laikotarpiai. Kasatorė pabrėžia, kad jos vadovaujamos UAB „S“ PVM mokestinis laikotarpis buvo kalendorinis mėnuo, o kadangi paskutinių nuosprendyje laikomų suklastotomis ir jam inkriminuotų PVM sąskaitų faktūrų datos yra tos pačios – 2003 m. gruodžio 31 d., todėl šių sąskaitų duomenys turėjo būti deklaruoti iki 2004 m. sausio 25 d. Ši data ir turėjo būti laikoma veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, pabaiga. Taip pat, anot kasatorės, nuosprendyje abstrakčiai ir prieštaringai aprašytas UAB „A“ ir UAB „S“ deklaracijų pateikimas.

Kasatorės manymu, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būdas aprašytas prieštaringai, nes ji buvo nuteista ir už tai, kad apgaule UAB „S“ ir UAB „A“ naudai išvengė 1 572 736,36 Lt PVM turtinės prievolės ir savo bei organizuotos grupės narių naudai įgijau didelės vertės svetimą turtą (Lietuvos Respublikos valstybės lėšas) – mokėtiną 1 572 736,36 Lt PVM. Taigi ji buvo nuteista pagal du vienas kitą eliminuojančius BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicijos požymius. Be to, teismo nuosprendžio išvada, kad iš privačių įmonių UAB „S“ ir UAB „A“ kasų išimant pinigines lėšas buvo paimtos ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšos (PVM), prieštarauja mokestinėms teisės normoms. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta mokestinė prievolė valstybei. Nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės biudžete sukauptomis lėšomis, nes šios pajamos dar negautos į biudžetą, taigi jie nėra valstybės turtas, o pinigai, esantys privačių UAB kasose, yra tų įmonių turtas. Kartu kasatorė nurodo, kad teismas, nuteisdamas ją už turtinės prievolės išvengimą apgaule nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. dviejų įmonių naudai visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad 1961 m. BK 274 straipsnio sudėtis skyrėsi nuo 2000 m. BK 182 straipsnyje įtvirtintos sukčiavimo sudėties, tuo, kad naujajame įstatyme sukčiavimo objektas suprantamas plačiau nei nuosavybė, tuo tarpu 1961 m. BK 274 straipsnyje nebuvo požymio ir „kitų naudai“.

Kasatorės manymu, teismas, nustatinėdamas sukčiavimo padarymo mechanizmą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes neišnagrinėjo visų aplinkybių ir neįvertino į bylą VMI pateiktų duomenų apie UAB „S“ ir UAB „A“ kaltinime nurodytu laikotarpiu turėtą virš 2 000 000 Lt PVM permoką, esančią valstybės biudžete. Veikos padarymo metu galiojusi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakcija numatė, kad valstybė, esant biudžete PVM permokai, nustačiusi mokesčių pažeidimus gali mažinti grąžintino PVM sumą, t. y. atlikti įskaitymą. Taip VMI pasielgė su UAB „S“, tačiau ne su UAB „A“, kuri taip pat turėjo mokesčio permoką. Be to, teismas nenagrinėjo, ar sukčiavimas buvo baigtas, ar buvo tik pasikėsinta užvaldyti PVM permoką. Be to, teismas nuosprendyje kasatorei inkriminuodamas 1 554 251,08 Lt žalą neatskleidė, kaip ją suskaičiavo ir iš ko ji susideda, ar į ją įtraukti delspinigiai, kurie nėra pripažįstami BK 182 straipsnyje numatytos veikos padariniais.

Be to, teismas, nuteisdamas kasatorę už turtinės prievolės išvengimą nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. dviejų įmonių naudai nekreipė dėmesio į tai, kad 1961 m. BK 274 straipsnyje įtvirtinta sukčiavimo sudėtis skyrėsi nuo 2000 m. įtvirtintos sukčiavimo sudėties tuo, kad naujajame baudžiamajame įstatyme sukčiavimo objektas suprantamas plačiau nei nuosavybė, t. y. pagal 2000 m. BK 182 straipsnį atsako ne tik tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teise, bet ir tas, kas apgaule išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Tuo tarpu 1961 m. BK 74 straipsnyje nebuvo požymio „kitų naudai“, todėl teismas, pažeisdamas BK 3 straipsnio 3 dalį ir kvalifikuodamas veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, atgal pritaikė griežtesnį baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorė pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas jai bylą dėl BK 25 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje bei 25 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau nuosprendžio aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse nurodė, jog ji šias veikas padarė ir yra kalta. Taip teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

Anot kasatorės, teismo nuosprendyje nėra motyvų, pagrindžiančių, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika tęsėsi iki 2004 m. gruodžio 31 d., nes paskutiniai dokumentai (sąskaitos-faktūros) buvo suklastoti 2013 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu nuosprendyje nėra nustatyta, kad nors vienas suklastotas dokumentas, nurodytas man kaltinime, būtų buvęs surašytas ir įtrauktas į įmonės apskaitą 2004 m. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad skiriant užduotis specialistams klausimai dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių buvo formuluojami ūkinių-finansinių metų tikslumu, todėl veikos padarymo laikas nustatytas netiksliai. Pažymėtina, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 222 ar 223 straipsnius veikos laikas yra nustatinėjamas konkrečiai dienų tikslumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-157/2011, 2K-395/2009) pagal tai, kada atsirado padariniai, o ne metų tikslumu.

Taip pat kasatorė pažymi, kad teismas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką aprašė prieštaringai. Nuosprendyje nurodoma, kad kasatorė žinomai suklastotus dokumentus, kuriais remiantis UAB „S“ tariamai įsigijo prekių ir paslaugų už 10 310 157,36 Lt su išskirtu 1 572 736,36 Lt tariamu pirkimo PVM panaudojo, kartu su organizuotos grupės nariu A. M. įtraukdami juos į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę. Kasatorei neaišku, ar ji buvo nuteista tik už UAB „S“, ar dar ir kitų bendrovių (konkrečiai nenurodant kokių) apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą.

Kasatorė teigia, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 301 straipsnio 1 dalį ir 324 straipsnio 6 dalį, nes rėmėsi tiesiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais, o baigiamųjų kalbų metu paaiškėjus naujiems įrodymams, jų tyrimo neatnaujino. Anot kasatorės, ji tiek pradiniame, tiek pakeistuose kaltinimuose buvo kaltinama veikusi kartu su UAB „L“ direktore J. S. , kurios byla buvo išskirta. Baigiamųjų kalbų metu per teismo raštinę kaltinamojo N. Š. gynėja pateikė į bylą prokuroro 2013 m. sausio 23 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo prieš J. S. nutraukimo kopiją, tačiau kolegija vietoje to, kad, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, būtų atnaujinusi įrodymų tyrimą ir ištyrusį minėtą procesinį dokumentą, jį tiesiog prijungė prie bylos. Kasatorės teigimu, nuosprendis yra prieštaringas, nes teismas, aprašydamas tariamo organizatoriaus S. R. veikas, J. S. pavardę tiesiog pašalino, tuo tarpu aprašydamas kasatorės veiką pažymėjo, jog vis dėlto organizatorius nurodė ir asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (J. S. ), daugkartiniais tęstiniais veiksmais suklastoti dokumentus. Taigi teismas tuos pačius veiksmu aprašė dviem skirtingais būdais. Be to, nuosprendyje nėra jokių motyvų, kaip teismas vertino aplinkybes, dėl kurių prieš J. S. buvo nutraukta byla. Kasatorės manymu, svarbu yra tai, kad jeigu neįrodyta, jog J. S. veikė organizuotoje grupėje ir darė kokius nors nusikaltimus, tai kaip tada teismas galėjo kasatorę nuteisti už tai, jog ji tyčia klastojo dokumentus kartu su J. S. .

Be to, kasatorė nesupranta, už kokios sudėties organizuotos grupės veiklą ji yra nuteista ir ar šiai grupei priklausė I. G. , mirusi ikiteisminio tyrimo metu. Taip teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teismo posėdyje ir 242 straipsnio 1 dalies reikalavimą tiesiogiai apklausti liudytojus, nes rėmėsi liudytojos D. Š. parodymais, nors ši liudytoja nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo apklausta.

Taip pat kasatorė pabrėžia, kad teismas pažeidė BPK 290 straipsnio 1 dalį. Nors minėta teisės norma nustato, kad ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus paskelbia teisiamojo posėdžio pirmininkas, teismas juos perdavė perskaityti prokurorui, dėl ko šis įgijo pranašumą prieš kitus proceso dalyvius ir paskelbė net ne kaltinime nurodytus dokumentus. Be to, teismas netenkino gynybos prašymo supažindinti su skelbiamasi dokumentais kaltinamuosius (su dokumentais leido susipažinti tik teismo saugykloje), nors BPK 290 straipsnio 1 dalis tai numato. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad prokuroras paskelbė tik dalį byloje esančių dokumentų, o gynybai pareiškus prašymą apžiūrėti visus dokumentus, teismas tokį prašymą atmetė motyvuodamas tuo, jog visi dokumentai buvo įvertinti specialisto išvadoje, todėl juos apžiūrėti būtų perteklinis veiksmas. Anot kasatorės, toks teismo sprendimas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Anot kasatorės, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nes rėmėsi įrodymais, kurie buvo gauti pažeidžiant BPK 189 straipsnio 4 dalį, 188 straipsnio 4 dalį, 179 straipsnio 2 dalį, nes B. P., N. Š. ir G. U. pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo realiai apklausti, o protokolo tekstas tiesiog nukopijuotas nuo minėtų asmenų įtariamųjų apklausų protokolų. Be to, apeliacinio proceso metu buvo pažeista kasatorės teisė žinoti, kuo yra kaltinama, nes ji buvo nuteista pagal du vienas kitą eliminuojančius BK 182 straipsnio dispozicijos požymius ir priversta gintis nuo kelių viena kitai prieštaraujančių kaltinimo modifikacijų, t. y. kad veikė vienoje organizuotoje grupėje ir kad veikė keliose skirtingų sudėčių organizuotose grupėse.

Kasatorė nurodo, kad teismas vertindamas specialisto išvadą, kuria nustatyta, jog UAB „G“, „V“, „D“, „A“ ir „T“ realios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, todėl ir rekonstrukcijos darbų UAB „S“ negalėjo atlikti, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes specialistas savarankiškai nevertino aplinkybės, ar išvardintos bendrovės vykdė realią veiklą ar ne, o rėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūnų iškelta versija. Tai patvirtino ir specialistė E. Č. nurodžiusi, jog savarankiškai niekada nenustatinėjo, ar UAB „V“ ūkinės veiklos nevykdė. Be to, teismas nepagrįstai įrodymais nelaikė vertintojo išvadų, patvirtinančių UAB „V“ ūkinę veiklą (2010 m. spalio 19 d. naudotų darbų ir medžiagų vertinimo ataskaita), nes, anot teismo, tyrimas buvo atliktas tik pagal pateiktų pirminių dokumentų kopijas, neturint baudžiamosios bylos medžiagos. Jeigu teismas laikė, kad tyrimas buvo atliktas pagal tikrovės neatitinkančius įmonės dokumentus, jis, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi ir 284 straipsnio 2 dalimi, privalėjo atnaujinti įrodymų tyrimą ir, iškvietęs specialistą, jį apklausti siekiant pašalinti kilusius neaiškumus.

Kasatorė teigia, kad teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnio 4 dalį ir 25 straipsnio 3 dalį bei nenustatė bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių kasatorės veikoje. Nuosprendyje nemotyvuota, kada ir kokiais veiksmais tariamas organizatorius S. R. nurodė jai ir UAB „S“ direktoriui A. M. iš įmonių kasų išimti pinigus, išrašyti ir pasirašyti su tuo susijusius dokumentus. Taip pat nenurodyta, kokie įrodymai patvirtina, jog išimtus pinigus bendrininkai pasidalino. Nors teigiama, kad akcininko F. R. vardu įneštų 15 759 300 Lt UAB „S“ kasą dalis panaudota nusikalstamai veikai daryti, neatskleista, kokia tai dalis ir kaip ji buvo panaudota. Taip pat nenurodyta, kokiais konkrečiais įrodymais nustatyta, kad kasatorė gavo organizatoriaus nurodymus daugkartiniais tęstiniais veiksmais suklastoti tikrus dokumentus, pagrindžiančius žinomai neįvykusias ūkines-finansines operacijas. Taip pat pažeisdamas BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus teismas rėmėsi liudytojų L. V. ir V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotas parodymais, nors šie asmens teisme apklausti nebuvo, be to, nenurodė, kodėl nesivadovavo liudytojų D. J. , G. J. , D. S. , V. Š. ir J. K. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, o vadovavosi šių liudytojų VMI duotais paaiškinimais.

Kasatorė nurodo, kad dėl įtampos pablogėjo jos sveikata, todėl nuo 2014 m. spalio 23 d. ji buvo pradėta gydyti ligonėje, o 2014 m. spalio 22 d. pateikė teismui prašymą daryti byloje patrauką. Nors teismas 2012 m. kovo 20 d. protokoline nutartimi buvo pripažinęs visų išteisintųjų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, tačiau 2014 m. spalio 23 d. vykusi posėdžio metu kolegija, pažeisdama BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 244 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, nutarė bylos nagrinėjimą tęsti ir pačią dieną priėmė nutartį, kuria kasatorei paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pakeitė į suėmimą ir neatsižvelgė į gynėjo prašymą pareikalauti pažymos iš ligoninės apie kasatorės sveikatos būklę. Nors kasatorė gydėsi ligoninėje, į 2014 m. lapkričio 6 d. vykusį teismo posėdį buvo atgabenta konvojumi net nebaigus paskirto gydymo, be to, tą pačią dieną teismas nutartimi kasatorei vietoje suėmimo paskyrė rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Kadangi dėl paskirtų kardomųjų priemonių kasatorė negalėjo tęsti gydymo, todėl 2014 m. lapkričio 6 d. vykusiame posėdyje ji jautėsi blogai. Kasatorė mano, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes teismas neleido susirasti kito gynėjo (advokato K. A. M. sveikata pablogėjo, o advokatė A. Šimkūnienė byloje gynė kitą išteisintąjį – N. Š. , tarp kurio ir kasatorės parodymų galėjo kilti prieštaravimų). Taip pat kasatorė nurodo, kad nuo 2014 m. gruodžio 1 d. ji vėl buvo paguldyta į ligoninę, todėl prašė bylos nagrinėjimą atidėti, tačiau teismas į prašymą neatsižvelgė ir 2014 m. gruodžio 8 ir 9 d. išklausė baigiamųjų kalbų bei priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo paskyrė per griežtą bausmę (neatsižvelgė į kasatorės sveikatos būklę). Taip buvo suvaržyta BPK 324 straipsnio 8 dalyje numatyta kasatorės teisė pasisakyti baigiamosiose kalbose.

Kasaciniu skundu nuteistoji D. V. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui arba taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kasatorė teigia, kad yra nepagrįstai nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Skunde nurodoma, kad pabaigus ikiteisminį tyrimą buvo surašytas kaltinamasis aktas, pagal kurio turinį, apimtį ir ribas pirmosios instancijos teismas kasatorę išteisino nurodydamas, jog kaltinimas yra nesuprantamas ir realiai neatitinka faktinių bylos duomenų. Su tokiu teismo nuosprendžiu nesutikęs prokuroras pateikė apeliacinį skundą, tačiau nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, prokuroras pateikė prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs prokuroro prašymą kaltinime pakeisti faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, išteisinamiesiems teisminio proceso metu nurodė, jog prokuroro prašymas teismo nesaisto ir išteisintieji turi gintis nuo abiejų kaltinimų – tiek išdėstytų kaltinamajame akte, tiek 2012 m. gegužės 10 d.. prokuroro prašyme pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis.

Esant šioms aplinkybėms, kasatorė teigia nesupratusi, nuo kurio kaltinimo turi gintis, nes kaltinamasis aktas bei prokuroro prašymas pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis skyrėsi ir vienas kitam prieštaravo. Taip buvo pažeista BPK 22 straipsnio 3 dalis, kur nurodyta, kad kaltinamasis turi teisę tiksliai žinoti kuo yra kaltinamas ir nuo ko turėtų gintis, o teismas, pagal BPK 45 straipsnio nuostatas turėtų ne tik išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises, bet ir užtikrinti jų realizavimą.

Skunde pažymima, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus teismas motyvuotai turi nuosprendyje aptarti nustatytas ir įrodytas bylos aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl vienos ar kitos aplinkybės yra atmetamos tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal 2010 m. gegužės 10 d. patikslintas faktines bylos aplinkybes, nenurodė, kokiais argumentais vadovaujantis yra paneigtos kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės, kurios buvo skundžiamos apeliaciniame skunde. Be to teismui pasisakius tik dėl vieno iš nagrinėtų kaltinimo versijų, darytina išvada, kad teismas kitos kaltinimo versijos neanalizavo, nuosprendyje dėl jos nepasisakė ir motyvuotų išvadų nepriėmė, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus nenurodė, kokiais motyvais vadovaudamasis atmetė kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes.

Kasatorė nurodo, kad nors apkaltinamajame nuosprendyje nurodoma, kad ji visus veiksmus (tapo steigiamų bendrovių finansininke) atliko vykdydama S. R. nurodymus, tačiau nenurodoma, kuo remiantis daroma tokia išvada. Kasatorė pažymi, kad A. R. ir V. N. buvo atitinkamų bendrovių vadovai. Be to, dabar jau miręs V. N. nebuvo asocialus asmuo, o kvalifikuotas teisininkas. Anot kasatorės, ji bendrovėse dirbo finansininke ir į ūkinę-komercinę bendrovių veiklą nesikišo, todėl kokius darbus atlieka bendrovė, kada ir kaip surašomos sudaromos sutartys ir kiti dokumentai ji negalėjo žinoti. Taip pat nuosprendyje nėra jokių duomenų pagrindžiančių, kad kasatorė iš anksto žinojo apie neįvykusias ūkines operacijas bei suklastotas sutartis. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų dėl tyčios sukčiauti buvimo kasatorės veikoje, o apsiribojo formaliais teiginiais. Todėl nesant teismo motyvuotų išvadų dėl visų nusikalstamos veikos sudėties elementų (tiesioginės tyčios) ir nepašalinus nurodytų prieštaravimų, teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad ji kartu su kitais organizuotos grupės nariais vadovaudamasi žinomai suklastotais dokumentais iš bendrovių išėmus pinigines lėšas, nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku, jas pasidalino tarpusavyje, tačiau iš teismo posėdžio protokolo bei garso įrašo matyti, kad šios aplinkybės nebuvo tiriamos. Taigi ši nuosprendžio dalis (dėl pinigų pasidalinimo) nėra argumentuota, o kasatorė teigia niekada pinigų negryninusi ir su niekuo nesidalijusi.

Taip pat kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nutraukti suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui kai padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „P“ ir UAB „A“ paskutinės PVM deklaracijos, pasirašytos kasatorės, yra pateiktos 2004 m. spalio 12 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nei vienas byloje esantis kaltinimas nesiejo kasatės veiksmų su deklaracijų pateikimu. Paskutinis kasatorės suklastotas dokumentas buvo 2004 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita-faktūra, o paskutinis su sukčiavimu siejamas veiksmas buvo įvykdytas ne vėliau kaip 2004 m. rugsėjo 25 d., todėl dešimties metų senaties terminas priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme jau buvo suėjęs.

Kasatorė teigia, kad teismas jai nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies ir nepaskyrė bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Pažymima, kad baudžiamosios bylos procesas prieš kasatorę tęsiasi jau daugiau kaip dešimt metų, o Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje net 6-7 metų trukmės procesas dažnai pripažįstamas neatitinkančiu „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo. Skunde nurodoma, kad teismo nuosprendyje nėra aiškių motyvų, kodėl kasatorei netaikoma BK 54 straipsnio 3 dalis, nors anksčiau ji nebuvo teista. Pažymėtina, kad baudžiamasis procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai ne dėl kasatorės, o dėl teisėsaugos institucijų veiksmų. Visų pirma, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nekokybiškai, nes apeliacinės instancijos teisme prokuroras pakeitė kaltinimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva kreipėsi į Konstitucinį Teismą, dėl ko procesas taip pat užsitęsė. Esant šioms aplinkybėms, kasatorei paskirta bausmės rūšis ir jos trukmė nebuvo tinkamai individualizuota, taip pat nėra jokių motyvų, kodėl negalima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir paskirti švelnesnę bausmę neizoliuojant kasatorės nuo visuomenės.

Kasaciniu skundu nuteistasis N. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jį nuteisė nepagrįstai, nes jis inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė.

Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies, 326 straipsnio 4 dalies ir 329 straipsnio reikalavimus, nes nenurodyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo motyvai bei nepateiktos išvados, paneigiančios pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat kasatorius pažymi, kad prokurorui bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateikus naujus kaltinimus buvo suvaržyta jo bei kitų nuteistųjų teisė į gynybą. Prokurorui pakeitus kaltinimą naujų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kasatorius sukčiavo, apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą ir klastojo dokumentus neatsirado. Be to, pasak kasatoriaus, prokuroras, pakeisdamas kaltinimą, patvirtino, kad byloje egzistuoja nepašalinami prieštaravimai, kurie turo būti aiškinami kaltinamojo naudai. Antai, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose skirias PVM sąskaitų faktūrų išrašymo datos, be to, neįvardijamos konkrečios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės. Kasatorius pabrėžia, kad jo bei kitų nuteistųjų šioje byloje – G. P., D. V. ir A. M. – parodymai, duoti teisme, nepatvirtina prokuroro naujame kaltinime nurodytų aplinkybių. Be to, pasak kasatoriaus, jis apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kokia buvo jo savijauta apklausų metu (apie tai aprašoma 2005 m. birželio 9 d. specialisto išvadoje), taip pat jis niekada neneigė, kad dirbo prastai ir įmonės apskaitą tvarkė aplaidžiai.

Kasatorius pabrėžia, kad buvo nuteistas tik todėl, jog yra asocialus žmogus ir pažinojo S. R. , nors jo veikoje tiesioginės tyčios, kurią nustatyti privaloma veiką kvalifikuojant pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nėra.

Kasaciniu skundu nuteistojo S. R. gynėjas advokatas Andrius Baranskis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas S. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pažeidė non bis in idem (draudimas du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą). Pažymima, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – toliau Vilniaus apskrities VMI) viršininko 2009 m. birželio 19 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ S. R. buvo paskirtos 298 620 Lt Fizinių asmenų pajamų mokesčio ir 657 445 Lt Gyventojų pajamų mokesčio baudos. Tai patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. 1-637-331/2010 medžiaga, pridėta prie šios baudžiamosios bylos medžiagos. Toks sprendimas nebuvo pakeistas tolesnėje mokestinio ginčo, kuris jau yra pasibaigęs, eigoje. Kasatorius pažymi, kad savo esme tokio dydžio baudos prilygsta ir žymiai viršija baudų, skiriamų net už sunkius nusikaltimus, maksimalias ribas, nustatytas BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte, todėl akivaizdu, jog jos turi aiškų baudžiamąjį poveikį. Tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau jis nesiėmė priemonių nustatyti, kokie administracinėje byloje surinkti duomenys apibūdina S. R. padarytą veiką, už kurią jam buvo skirtos baudos, ir ar ta veika nėra analogiška veikai, aprašytai prokuroro apeliaciniame skunde bei 2012 m. gegužės 10 d. prašyme dėl kaltinimo pakeitimo.

Tiek apeliaciniame skunde, tiek 2012 m. gegužės 10 d. pakeistame kaltinime S. R. veika buvo aprašyta taip: „<...> nuo 2000 m. iki 2004 m. tariamai UAB „S“ akcininko F. R. vardu pagal kasos pajamų orderius iš viso į UAB „S“ kasą grynaisiais pinigais įnešė 15 759 300 Lt <...>“. Šią formuluotę apeliacinės instancijos teismas perkėlė ir į nuosprendžio aprašomąją dalį, aprašydamas S. R. nusikalstamą veiką. Vilniaus apskrities VMI viršininko 2009 m. birželio 19 d. sprendime „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo skirtos baudos, aprašant pareiškėjo S. R. veiksmus, nurodyta: patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2000-2004 m. realiai disponavo lėšomis, kurias įnešė į UAB „S“ (2000 m. – 1 100 000 Lt, 2001 m. – 720 000 Lt, 2002 m. – 5 989 300 Lt, 2003 m. – 3 050 000 Lt, 2004 m. – 4 900 000 Lt). Pažymėtina, kad šių skaičių suma – tie patys kaltinime nurodyti 15 759 300 Lt. Be to, pirminiame Vilniaus apskrities VMI 2009 m. balandžio 3 d. patikrinimo akte S. R. aptariamiems veiksmams aprašyti yra paskirtas net atskiras skirsnis „Dėl į UAB „S“ įneštų grynųjų pinigų, kuriame remiamasi tais pačiais duomenimis ir nustatyti tie patys nuteistojo veiksmai kaip ir skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Todėl, kasatoriaus manymu, įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamuoju nuosprendžiu S. R. paskirta bausmė už tą pačią veiką, dėl kurios jau anksčiau buvo atliktas mokestinis patikrinimas ir paskirtos baudos.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, net neanalizavo VMI patikrinimo akto ir sprendimo turinio ir nenurodė jokių motyvų, kodėl jais nesivadovavo. Kasatorius nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką mokestinė bauda, vertinant Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos vystymąsi, gali prilygti kriminalinei bausmei, kaip ji suprantama EŽTK. Tuo tarpu non bis in idem principas draudžia persekioti ir bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau nubaustas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3046/2012, 2013 m. vasario 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr.A442-703/2013)

Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, nuosprendyje neišdėstė išvadų ir motyvų, kokiais įrodymais remdamasis jis nustatė bendrininkavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius (sudėtis, tyčią ir pan.). Be to, nors teigiama, kad į UAB „S“ kasą įnešti 15 759 300 Lt panaudoti nusikalstamai veikai daryti, tačiau nenurodyta, nei kokia dalis, nei koks pinigų panaudojimo mechanizmas.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, nes dvigubo nubaudimo negalimumą siejo ne tik su BK 182 straipsnio 2 dalyje, bet ir su BK 300 straipsnio 1 dalyje bei 222 straipsnio 1 dalyje numatytomis veikomis, nors dėl jų byla buvo nutraukta dėl senaties. Tai tik patvirtina, kad teismas nesigilino į dvigubo nubaudimo negalimo problemą.

Kasatorius teigia, kad byloje buvo pažeistas proceso greitumo principas, įtvirtintas BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir 176 straipsnio 1 dalyje. Procesas šioje byloje tęsėsi nuo 2004 m. balandžio 19 d. pradėto ikiteisminio tyrimo iki 2014 m. gruodžio 30 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo apeliacinės instancijos teisme, t. y. daugiau nei dešimt metų. Jokių ypatingų, išimtinių atvejų, pateisinančių tokią proceso trukmę, byloje nebuvo. Vien ikiteisminis tyrimas byloje truko nuo 2004 m. balandžio 19 iki 2009 m. gruodžio 30 d. – ilgiau nei penkerius metus. Ilga proceso trukmė lėmė tai, kad ginamasis ilgą laiką buvo netikrumo dėl savo baudžiamosios bylos baigties būsenos, kas taip pat yra nepateisinama. Be to, pažymėtina, kad ginamajam ilgą laiką – daugiau nei penkerius metus – galiojo kardomoji priemonė, buvo suvaržyta jo teisė laisvai judėti, jam teko prašyti leidimų išvykti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. R. dalyvavo visuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, dėl jo ar jo gynėjų neatvykimo nebuvo atidėtas nė vienas iš jų. Tačiau, nepaisant, to, apeliacinės instancijos teismas neindividualizavo kiekvieno iš nuteistųjų elgesio viso proceso metu, į tai neatsižvelgė skirdamas bausmes.

Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad procesas užsitęsė dėl prokuratūros veiksmų, nes ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas kokybiškai, ką patvirtina ir kaltinimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme (pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kaltinimo pakeitimą apeliacinėje instancijoje laiko kaltinamojo akto trūkumų ištaisymu). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl neaiškios kaltinimo keitimo apeliacinėje instancijoje procedūros. Visos išvardytos aplinkybės, susijusios su nepateisinamai ilga proceso trukme, leidžia nuteistajam S. R. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 3 straipsnio 1 dalį (nustatančią, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku) ir neteisingai nustatė veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo laiką – 2004 m. gruodžio 31 d., nes tokių duomenų byloje nėra.

Asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta A. R. , nuteistojo N. Š. , nuteistojo S. R. ir jo gynėjo advokato Andriaus Baranskio kasaciniai skundai atmestini. Nuteistųjų B. P. , A. M. , D. V. , G. P. ir A. B. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

1. Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų ištyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2013, 2K-172/2014, 2K-517-303/2015, 2K-587-697/2015).

Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad juose yra ir teiginių, kuriais apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvados, susijusios su įrodymų vertinimo klausimais, ginčijamos ne teisiniais, o faktiniais aspektais. Didžiąją dalį nuteistųjų S. R. (kartu ir jo gynėjo advokato A. Baranskio), A. M. , G. P. , B. P. , D. V. , A. B. , N. Š. ir asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta A. R. , kasacinių skundų sudaro argumentai, kuriais iš esmės neigiamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir šio teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, skunduose kasatoriai laikosi pozicijos, kad jie neatliko pakeistame kaltinime nurodytų nusikalstamų veiksmų, organizuodami tikrų dokumentų suklastojimą, suklastotų dokumentų panaudojimą bei apgaulingą įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą, ir vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek nuteistųjų, tiek ir nuteistojo S. R. gynėjo advokato A. Baranskio, tiek ir asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta A. R. , kasaciniuose skunduose nemaža apimtimi įrodymų vertinimo trūkumai siejami su esminiais BPK 20 straipsnio ir kitų įrodinėjimą baudžiamajame proceso reglamentuojančių normų pažeidimais, tačiau teiginiai, kuriais argumentuojami šie BPK pagrindai, rodo, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, nesusijęs su esminiais BPK pažeidimais. Pažymėtina ir tai, kad kasacinių skundų argumentai dėl nepašalintų prieštaravimų, šališko, neišsamaus įrodymų vertinimo ir kiti panašūs teiginiai apie įstatymo nustatyta tvarka neįrodytą asmenų kaltumą ne tik yra deklaratyvūs (nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais), bet ir neatitinka bylos medžiagos bei teismų sprendimų turinio. Tokie nurodyti skundų teiginiai, atsižvelgiant į BPK 369 straipsnio, 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju skundžiamas įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Klausimas, ar teisingai įvertinti įrodymai ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2014, 2K-525-648/2015).

2. Dėl S. R. , A. M. , A. B. , B. P. , G. P. , D. V., A. R. , N. Š. kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK 256 straipsnio taikymu apeliacinės instancijos teisme

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo išeidamas už apeliacinio skundo ribų ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalis. Apeliacinio proceso metu prokuroras dar kartą pakeitė kaltinimą 2012 m. gegužės 10 d. prašyme ir pasunkino kasatorių padėtį, kaltindamas, jog S. R. organizavo kelias skirtingų sudėčių organizuotas grupes ir jose veikė kartu su kasatoriais. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 256 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5 ir 8 dalių nuostatas ir juos nuteisė pagal naujai suformuluotus kaltinimus, t. y. visiškai kitus, negu buvo nurodyti apeliaciniame skunde, ir taip nukrypo ne tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos. Kasatoriai taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jų teisę aiškiai žinoti, kuo yra kaltinami, numatytą BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 7 dalyje.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra svarbi patikslintame kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jų vertinimo apeliacinės instancijos teisme chronologija.

2011 metų Vilniaus miesto apylinkės teismo gruodžio 23 dienos nuosprendžiu S. R. (dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje), A. M. , A. R., B. P. , G. P. , D. V. N. Š. ir A. B. (dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje) buvo išteisinti nesant jų veikoje nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). A. B. dėl 2002 m. spalio 4 d. sutarties Nr. 11-0001-65 tarp UAB „V“ ir UAB „T“ klastojimo veika buvo perkvalifikuota iš BK 300 straipsnio 2 dalies į 300 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuosprendį teismas motyvavo tuo, jog iš kaltinimų neaišku, kokia bendra ekonomine veikla vertėsi ir kaip susijusios visos išvardintos įmonės, koks konkretus PVM pasisavinimo mechanizmas ir kiekvienos įmonės vaidmuo šiame procese. Kitaip tariant, buvo netinkamai individualizuotas kaltinimas. Visų pirma,  nenurodytas kaltinime paminėtų dokumentų – nuomos, statybos rangos sutarčių, atliktų darbų priėmimų aktų, jų pagrindu išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų bei šių faktūrų pagrindu surašytų grynųjų pinigų apskaitos dokumentų – tarpusavio ryšys bei sumos. Pagal pateiktus kaltinimus taip pat negalima nustatyti, iš ko susideda ir kokių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu suskaičiuota 1 579 026,08 Lt atskaitos suma. Dėl bendrų visiems kaltinamiesiems kaltinimų veikus organizuota grupe apylinkės teismas pasisakė, kad jokių įrodymų apie S. R. ir kitų kaltinamųjų nusikalstamus ryšius nėra. Taip pat nenustatyta nei organizuotos grupės, nei konkrečiai kaltinamojo S. R. , kaip organizuotos grupės organizatoriaus, veikos požymių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismas, analizuodamas kaltinimą kartu su specialistų išvadomis, VMI patikrinimo aktais, buhalterinės apskaitos dokumentais, kaltinamųjų veiką išimtinai savo iniciatyva suskaidė į šešis atskirus įmonių ekonominės veiklos epizodus.

2012 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pirmojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroras V. Kukaitis pateikė apeliacinį skundą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (T. 37, b. l. 132-166).

Pažymėtina, kad prokuroro apeliacinis skundas buvo paduotas dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dėl BPK 256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo. Šioje konkrečioje byloje prokuroras jau pateiktame apeliaciniame skunde išdėstė savo poziciją dėl kaltinimo pakeitimo aplinkybių, akcentuodamas, jog kaltinimas turėtų būti keistinas jį performuluojant, remiantis BPK 255 ir 256 straipsniuose nustatytais reikalavimais.

Apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae), o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo (lot. de novo) arba pakartotinai (lot. novum judicium). Taigi baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų. Apeliacinės instancijos teismo pareiga atlikti ne tik pirmosios instancijos teismo ištirtų, bet ir naujų įrodymų tyrimą, o galiausiai ir keisti kaltinimą, jei būtų gautas atitinkamas pagrįstas ir motyvuotas prašymas.

Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-94/2013, 2K-P-1/2014). Tačiau šio proceso metu turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Interpretuojant šią nuostatą padaryta išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2007).

Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010).

Taigi prokuroras jau apeliaciniame skunde išdėstė savo poziciją (informavo proceso dalyvius) apie būsimą kaltinimo keitimą. Tokia prokuroro pozicija apeliaciniame skunde informuoti išteisintuosius apie kaltinimo keitimą yra pateisinama ir kartu ja užtikrinama šių asmenų teisė žinoti apie galimą tokį faktinių aplinkybių keitimą. Kita vertus, prokuroras vėliau pateikė teismui atskirus prašymus (papildančius analogišką prašymą išdėstytą apeliaciniame skunde) dėl faktinių kaltinime nurodytos veikos aplinkybių pakeitimo baudžiamojoje byloje, siekiant patikslinti kaltinimo formuluotes bei inkriminuotas veikas tinkamai ir visiškai individualizuoti, laikantis BPK 255-256 straipsniuose įtvirtintų kaltinimo keitimo procedūrų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2012 m. kovo 20 d. teisiamajame posėdyje proceso dalyviai buvo informuoti apie apeliacinio skundo turinį (taip pat ir apie kaltinimo keitimo būtinumą) ir prokuroro poziciją dėl kiekvienam iš kaltinamųjų savarankiško kaltinimo įteikimo privalomumą. Visi proceso dalyviai kitokių nuomonių dėl to nepareiškė (T. 37, b. l. 191).

2012 m. gegužės 10 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pirmojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroras V. Kukaitis Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymus dėl faktinių kaltinime nurodytos veikos aplinkybių pakeitimo baudžiamojoje byloje, siekiant patikslinti kaltinimo formuluotes bei inkriminuotas veikas tinkamai ir visiškai individualizuoti (T. 38. b. l. 3-62). Taigi buvo pateikti patikslinti kaltinimai išteisintiesiems, o klausimas dėl pakeistų kaltinimų prijungimo sprendžiamas nebuvo, nes kaltinamiesiems ir jų gynėjams reikėjo laiko susipažinti su jais (T. 38, b. l. 66). Vėliau 2012 m. rugpjūčio 27 d. teisiamajame posėdyje buvo spręstas patikslinto kaltinimo vertimo į rusų kalbą klausimas išteisintajam A. M. (T. 38, b. l. 71-75). Taigi šioje baudžiamojo proceso stadijoje visi išteisintieji ir jų gynėjai suprato patikslintus kaltinimus, dėl jų neprieštaravo ir palaikė išteisintojo S. R. gynėjo advokato R. Lideikos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Be to, prokuroras, nepažeisdamas BPK 256 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, rašytinius prašymus dėl kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis pateikė iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos.

2013 m. sausio 16 d. S. R. gynėjas advokatas R. Lideika Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (T. 38, b. l. 165-178). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartimi nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria neriboja kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybės pakeisti iš esmės skirtingomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teisme, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 4 dalims,  31 straipsnio 2 ir 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui ( T. 39, b. l. 1-58).

2013 m. lapkričio 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto  atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarė, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7797) tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Kreipimesi į Konstitucinį Teismą buvo iškelta abejonė dėl BPK 256 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, nes, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teisme patenkinus prašymą kaltinime nurodytos veikos aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, proceso dalyviai netenka galimybės apskųsti tų naujų aplinkybių nustatymo ir vertinimo, t. y. pakeistoms iš esmės skirtingoms aplinkybėms nustatyti ir vertinti apeliacinės instancijos teismas tampa pirmąja, vienintele ir neskundžiama teismo instancija, o proceso dalyviai realiai praranda vieną teismo instanciją. Šioje vietoje Konstitucinis Teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, BPK nustatyta tvarka yra pakeičiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, nėra teisinio pagrindo teigti, kad nuteistasis praranda teisę kreiptis į teismą. Pagal BPK 369 straipsnį toks asmuo turi teisę kreiptis į kasacinės instancijos teismą dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo pritaikymo, taip pat dėl esminių BPK pažeidimų, kurie buvo padaryti apeliacinės instancijos teisme nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes.

Anot Konstitucinio Teismo, apeliacinės instancijos teismas, prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymu kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes keisdamas iš esmės skirtingomis, šalina pirmosios instancijos teismų padarytas klaidas, neleidžia įvykdyti neteisingumo ir taip apsaugo asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, o tai atitinka konstitucinę bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtį.

2014 m. vasario 27 d. teisiamajame posėdyje Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutarė prokuroro prašymą tenkinti ir priimti prašymus dėl kaltinimo pakeitimo. Pažymėtina, kad prašymai pagal BPK nuostatas dėl kaltinimo pakeitimo apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami taip pat kaip ir pirmosios instancijos teisme ir jie nesaisto teismo nagrinėjant bylą spręsti kaltės klausimą pagal ankstesnį kaltinimą (T. 39, b. l. 151). Taigi apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bus nagrinėjami abu tiek pirminis, tiek ir patikslintas kaltinimai.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirminis kaltinimas buvo grindžiamas tuo, jog S. R. , nuo 2007 m. liepos 19 d. būdamas UAB „S“ akcininko F. R. įgaliotu asmeniu, laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 25 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. veikdamas organizuota grupe keliems nusikaltimams, tarp jų ir vienam sunkiam nusikaltimui daryti, būdamas nusikalstamos organizuotos grupės, susidedančios iš A. M. , G. P. , B. P. , D. V. , A. B. , A. R. , J. S. , V. N. , N. Š., organizatoriumi ir vadovu, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas vieningą nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą sukčiaujant mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, koordinuodamas organizuotos grupės narių veiksmus, paskirstydamas jų vaidmenis, siekdamas suklaidinti mokesčius skaičiuojančias valstybines institucijas, skirtingais laikotarpiais keisdamas bendrovių statytinius direktorius bei buhalterius, organizavo tikrų dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą bei apgaulingą įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizavo ir vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule, t. y. S. R. buvo kaltinamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, padarymo. A. M. , A. R. , B. P. , G. P. , D. V. N. Š. ir A. B. buvo kaltinami dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Po prokuroro pateiktų patikslintų kaltinimų S. R. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, kad jis laikotarpiu nuo 2000 m. liepos 19 d., būdamas UAB „S“ akcininko F. R. įgaliotu asmeniu, laikotarpiu nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., veikdamas skirtingų sudėčių organizuotomis grupėmis keliems nusikaltimams, tarp jų ir vienam sunkiam nusikaltimui, daryti, susidedančiose iš A. M. , G. P. , B. P. , D. V. , A. B., A. R. , J. S. (kurios atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas į atskirą), V. N. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus), N. Š. , būdamas šių grupių organizatorius ir vadovas, koordinuodamas organizuotų grupių narių veiksmus, paskirstydamas jų vaidmenis, skirtingais laikotarpiais keisdamas bendrovių statytinius direktorius bei buhalterius, organizavo tikrų dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą bei apgaulingą įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizavo ir vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule. A. M. , A. B. , A. R. , B. P. , G. P. , D. V. ir N. Š. buvo kaltinami pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pakeitus kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nusikalstamos veikos mechanizmas buvo suskirstytas į aštuonis atskirus nusikalstamos veikos epizodus ir šiuose epizoduose veikusius asmenis. Visa įmonių UAB „S“, UAB „V“, UAB „T“, UAB „L“, UAB „D“, UAB „A“, UAB „A“, AB „Š. Š.“, UAB „G“, UAB „V“, UAB „S“, UAB „S“ ekonominė veikla buvo susijusi su statyba, patalpų nuoma, remontu bei įmonių tarpusavio atsiskaitymais. Kiekviename atskirame nusikalstamos veikos epizode veikė skirtingos įmonės bei skirtingi asmenys. S. R. veikė visuose aštuoniuose nusikalstamos veikos epizoduose, A. M. , G. P. , V. N. – šešiuose, B. P. –penkiuose, A. B. , D. V. – dviejuose ir N. Š. bei A. R. – po vieną nusikalstamos veikos epizoduose. Be to, kiekviename nusikalstamos veikos epizode buvo įvertinta konkreti tariamai įgytų prekių ir paslaugų suma su išskirtu pirkimo 1 644 311,36 Lt PVM.

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo kiekvieną išteisintiesiems inkriminuojamą epizodą, byloje esančius, taip pat ir apeliacinės instancijos teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus papildomus rašytinius įrodymus, liudytojų ir dalies išteisintųjų parodymus.

Palyginus pirminį ir vėliau patikslintą kaltinimą, matyti, jog kiekvienas patikslintas kaltinimas buvo tik individualizuotas ir jis buvo grindžiamas ne naujomis, o tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios jau buvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Vadinasi, iš esmės kaltinimas buvo tik patikslintas.

BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.). Klausimas, ar bylos nagrinėjimo metu nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, sprendžiamas atsižvelgiant į minėtą normų paskirtį. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Tai, ar, keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008).

Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Taigi tokios faktinės aplinkybės paprastai pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2007).

Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-102/2014). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Taigi darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje prokuroras pasinaudojo jam baudžiamojo proceso įstatymu suteikta galimybe ir patikslino kaltinimą. Išteisintieji turėjo pakankamai laiko susipažinti su patikslintais kaltinimais ir tai nesuvaržė jų teisės į gynybą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturėjo įtakos nei veikos kvalifikavimui, nei bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržė išteisintųjų teisę į gynybą. Todėl atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisminio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu išteisintiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo nurodytųjų kaltinime, teismas užtikrino jų teisę žinoti kaltinimą, jų teisę į gynybą ir teisingą teismą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnyje, ir esminių BPK 7, 10 straipsnių, 44 straipsnio 7 dalies, 255, 256 straipsnių pažeidimų nepadarė.

3. Dėl S. R. , A. M. , G. P. , B. P. , D. V. , A. B., A. R. , N. Š. kasacinių skundų argumentų, susijusių su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumo momentu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atžvilgiu

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes nuosprendyje veikų padarymo laiką ir būdą aprašė prieštaringai ir netiksliai, dėl ko neteisingai nepritaikė BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje numatyto dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino, kai padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas.

Pakeistuose kaltinimuose išteisintiesiems buvo inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. Nagrinėjamu atveju esminė apgaulė reiškėsi fiktyvių dokumentų įtraukimu į įmonių buhalterinę apskaitą siekiant vieningo tikslo – išvengti turtinės prievolės ir įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Ir nors išteisintųjų S. R. , A. M. , A. B. , G. P. , B. P., N. Š. , V. N. (kuris yra miręs), A. R. veiksmuose buvo nustatyti BK 300 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyti nusikalstamos veikos požymiai (tarp atskirų įmonių sudarytos sutartys bei visi šių sutarčių pagrindu išrašyti ir pakeistame kaltinime nurodyti dokumentai buvo fiktyvūs, juose įtvirtintos realiai neįvykę ūkinės operacijos), tačiau jiems dėl šios veikos yra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Pažymėtina, kad BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis, galiojęs nusikalstamų veikų padarymo metu numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas.

Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad išteisintųjų S. R. , A. M., G. P. , D. V. , A. R. , A. B. , N. Š. veiksmuose buvo nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), požymiai, tačiau jiems dėl šios veikos yra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog pakeistame kaltinime nurodyti žinomai suklastoti dokumentai, kurių pagrindu UAB „S“, UAB „A“, UAB „S“ tariamai įsigijo prekes ir paslaugas už bendrą 10 779 372,36 Lt sumą su išskirtu 1 644 311,36 Lt tariamu pirkimo PVM, panaudoti, įtraukiant juos į bendrovių buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę už 2000-2004 metus. Pažymėtina, kad BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis, galiojęs nusikalstamų veikų padarymo metu, numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančias Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistų išvadas bei Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktus, nustatė, jog į įmonių (UAB „S“, UAB „A“, AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „S“, AB „V“) buhalterinę apskaitą buvo įtraukti žinomai netikri dokumentai – PVM sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderių kvitai – ir žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu apgaule užfiksuotos realiai neįvykusios tariamos prekių ir paslaugų operacijos, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti šių įmonių 2002-2004 ūkinių finansinių metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o tai suponuoja išvadą, kad buvo apgaulingai tvarkoma UAB „S“ buhalterinė apskaita, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Išteisintiesiems inkriminuojant BK 182 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas savo motyvus grindė tuo: 1) kad tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamos veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju); 2) apkaltinamo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nustatyti BK 95 straipsnyje, skaičiuojami dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Šie terminai atskirai skaičiuojami ir tuo atveju, kai jų eiga nutrūksta padarius naują nusikalstamą veiką. Tokiu atveju senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. 3) išteisintiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo metu galiojęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495) numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dešimt metų, kai padarytas sunkus nusikaltimas. To paties straipsnio 4 dalis numatė, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga nutrūksta, jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo, kuriam nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis, senaties terminas už pirmą nusikalstamą veiką pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Remiantis pirmiau išvardytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pabaiga buvo įmonių mokestinio 2000-2004 m. laikotarpio pabaiga, t. y. 2004 m. gruodžio 31 d. Taigi, dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, pradedamas skaičiuoti nuo šios dienos.

Tuo tarpu kasatoriai akcentuoja tai, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumo momentas turėtų būti siejamas su šioje baudžiamojoje byloje nustatyta ir buhalterinei apskaitai pateikta paskutine sąskaita-faktūra, t. y. 2004 m. rugpjūčio 12 d. Anot kasatorių, tai ir yra apgaulingos buhalterinės apskaitos baigtumo momentas. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį ir į Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. To paties įstatymo 90 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, t. y. iki kito mėnesio 25 dienos. Taigi šios baudžiamosios bylos kontekste tai būtų 2004 m. rugsėjo 25 d.

Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015) apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose (BK 222, 223 straipsnių taikymas) yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia – BK 222 straipsnio prasme – nusikalstamų padarinių buvimą. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014, 2K-7-176-303/2015).

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Šiame straipsnyje atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą, jei dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies  nustatyti asmens  veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Atkreiptinas dėmesys, kad pati ūkinė operacija nėra buhalterinė apskaita, tačiau ūkinės operacijos įforminimas pinigų apskaitos dokumentu, kuriame nurodyta grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacija, yra finansinė operacija, kuri privalo būti fiksuojama apskaitoje. Reikalavimą įforminti ūkines operacijas ir įvykius įtvirtina Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis, reglamentuojantis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį (kai surašoma buhalterinė pažyma). Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Šį imperatyvą patvirtina ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kuri numato, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2014).

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtinta ūkinių operacijų fiksavimo tvarka ir momentas – pabrėžiama, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Šios įstatymo nuostatos ir jų reikšmė aiškinant BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius parodo, kad šis nusikaltimas padaromas ne vykdant tam tikrą veiklą ar atliekant pavienius veiksmus, kurie yra tokios veiklos epizodai, o tik vėliau, kai kyla pareiga šiuos įvykius ar esamą padėtį užfiksuoti privalomoje tvarkyti buhalterinėje apskaitoje – neįtraukiant į ją tam tikrų faktų, kaip tikrus nurodant faktus, kurių iš tiesų nebuvo, arba pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymėtina ir tai, kad šių nusikaltimų dalykas yra ne turtas, su kuriuo atliekamos vėliau tinkamai neužfiksuojamos operacijos ar kurį siekiama įgyti tokias operacijas atliekant, o buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose daromi melagingi įrašai arba neįrašomi reikiami duomenys. Be to, padariniai, su kuriais siejamas šių nusikaltimų baigtumas, yra ne turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Toks šios nusikaltimo pobūdis leidžia teigti, kad vien iš apgaulingo apskaitos tvarkymo joks turtas nėra gaunamas ir jokie padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (tarp jų – valstybei) nekyla, todėl apgaulingas apskaitos tvarkymas pats savaime nelemia veiklos neteisėtumo ir iš tokios veiklos gaunamo turto statuso. Veiklos neteisėtumą ir turtinės naudos, kuri gaunama darant kitus nusikaltimus ir kartu apgaulingai tvarkant apskaitą, ar jos dalies pripažinimą nusikalstamos veikos rezultatu lemia šių kartu su apgaulingu apskaitos tvarkymu daromų nusikaltimų dalykas ir jais padaryta turtinė žala.

Taigi galima teigti ir tai, kad dažniausiai momentą, nuo kurio asmens veikla laikytina neteisėta, nulemia ne tiek apskaitos tvarkymo trūkumai (kurie savo ruožtu sudaro BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį), kiek tas mechanizmas, per kurį pasisavinamas turtas ar kitaip neteisėtai gaunamos lėšos ir kuris dangstomas apgaulingai tvarkant apskaitą, šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje – būtent sukčiaujant.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BK 222 straipsnio 1 dalies inkriminavimas išteisintiesiems buvo grindžiamas per atskirų įmonių finansinės veiklos rezultatų visiško (UAB „S“, AB „V“) ar iš dalies (UAB „S“, UAB „A“, UAB „Š. Š. “, UAB „V“) nenustatymo, kaip nusikalstamos veikos padarinio, požymį. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tiek UAB „S“, tiek ir AB „V“ atsakingi asmenys sąmoningai neišsaugojo dokumentų ir apskaitos registrų už 2002-2004 ūkinius finansinius metus. Tuo tarpu UAB „S“, UAB „A“, UAB „Š. Š. “, UAB „V“ atsakingi asmenys 2002-2004 ūkinių finansinių metų laikotarpiu įtraukė į buhalterinę apskaitą dokumentus, kuriuose įtvirtinta akivaizdžiai neteisinga informacija (pvz., išmokamos piniginės lėšos grynaisiais pinigais, nors lėšos realiai nebuvo mokamos; įgyjamos prekės ir paslaugos, kurios realiai nebuvo įgytos).

Atsižvelgiant į tai, kad dalis nusikalstamo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymių (tarp jų ir dalykas) yra blanketinio pobūdžio, veikos kvalifikavimo procese, siekiant suvokti nusikaltimo sudėties požymį(ius), būtina analizuoti teisės šaltinių, į kuriuos nukreipta blanketinė norma, turinį. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas. Tačiau šis įstatymas, nustatantis apskaitos tvarką Lietuvoje, ne vienintelis. Atskiruose įstatymuose taip pat įtvirtinta nemažai specialiųjų buhalterinės apskaitos tvarkymo nuostatų. Be to, konkrečias apskaitos tvarkymo taisykles gali nustatyti ir nustato ar (ir) detalizuoja įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindinis apskaitos tikslas – pateikti išoriniams vartotojams teisingą informaciją apie įmonės finansinę būklę ir jos rezultatus, griežčiausiai reglamentuojami buhalterinės apskaitos rezultatai – visos išorinių ataskaitų formos ir jų turinys. Taip finansines ataskaitas reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas ir verslo apskaitos standartai. Todėl buhalterinės apskaitos sistemos dalis, skirta finansinių ataskaitų rinkiniui rengti, yra ne kas kita kaip finansinė apskaita. Taigi darytina išvada, kad praktiškai buhalterinę apskaitą galima būtų vertinti kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistemą, kurią sudaro dvi apskaitos rūšys: skirta informacijai gauti ekonominiams sprendimams priimti (valdymo apskaita) ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (finansinė apskaita). Kitaip tariant, buhalterinė apskaita vertintina kaip buhalterinės apskaitos duomenų pildymo bei apibendrinimo procesas bei sistema, į kurią įeina ir finansinė atskaitomybė, nes realiai ūkinės operacijos fiksuojamos ir einamoji buhalterinė apskaita vedama net ir sudarant finansinę atskaitomybę.  Be to, ir paties Buhalterinės apskaitos įstatymo 17 straipsnyje akivaizdžiai konstatuojama, jog finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas nustato įmonių finansinę atskaitomybę, reikalavimą atlikti finansinių ataskaitų auditą, metinio pranešimo parengimą, atsakomybę už finansinių ataskaitų, metinio pranešimo rengimą ir skelbimą (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje pateikiama finansinių metų samprata. Finansiniai metai – metinis ataskaitinis laikotarpis, kuriam sudaromas įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinys. Finansinių metų konkretų terminą įtvirtina šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalis. Įmonės finansiniai metai trunka 12 mėnesių. Įmonės pasirenka finansinius metus atsižvelgdamos į savo veiklos pobūdį. Tuo tarpu įmonės balansas – finansinė ataskaita, kurioje nurodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną (Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Įstatymo 4 straipsnis nustato bendrųjų apskaitos principų taikymą sudarant finansines ataskaitas. Finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, pinigų srautus (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad visos įmonės, tvarkydamos apskaitą ir sudarydamos finansines ataskaitas, vadovaujasi bendraisiais apskaitos principais. Be to, šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis įtvirtina tai, kad metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams.

Kita vertus, net ir nevertinant Buhalterinės apskaitos įstatyme suformuluotos buhalterinės apskaitos sampratos tinkamumo ir nepaisant to, kad finansinė atskaitomybė nėra nusikalstamo buhalterinės apskaitos tvarkymo dalykas, šis dokumentas vis dėlto svarbus nusikalstamo buhalterinės apskaitos įrodinėjimo procese. Tai aktualu ir šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pasekmių formuluotė: negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų (asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros). Tad ir kyla klausimas, ar galimybė nustatyti įmonės veiklos rezultatus išnyksta nuo to momento, kai tiesą atspindintys duomenys neįtraukiami į buhalterinę apskaitą ar įtraukiami, tačiau jie įtvirtina akivaizdžiai neteisingą informaciją, ar nuo to momento, kai veiklos rezultatų nebegali nustatyti įmonės veiklą vertinantis asmuo.

Pasekmių kilimo momentas turėtų būti sietinas su galimybės nustatyti įmonės veiklos rezultatus, jos ūkinę, komercinę, finansinę būklę arba įvertinti turtą išnykimo momentu. O tas momentas kaip tik ir atsiranda nuo nusikalstamo poveikio šio nusikaltimo dalykams – t. y. apskaitos dokumentams ar (ir) registrams. Apskaitos dokumentai iš esmės yra pirmoji ūkinės veiklos fiksavimo dokumentuose pakopa, kurioje fiksuojami įvykę ūkiniai įvykiai ar ūkinės operacijos. Paprastai šie dokumentai vadinami pirminiais apskaitos dokumentais. Apskaitos registrai – tai privaloma antroji buhalterinės apskaitos duomenų pildymo dalis, kai registruojami esminiai apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys. Tai – buhalterinės apskaitos duomenų sąvadas, kuris yra įstatymo reikalaujamas (tačiau ir pačiam ūkio subjektui naudingas) pildyti, nes jo pagrindu parengiami finansinės atskaitomybės dokumentai – galutinai apibendrinami ūkio subjekto duomenys.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuostatas dėl finansinių ataskaitų rinkinio, kurį sudaro atskiros finansinės ataskaitos: 1) balansas; 2) pelno (nuostolių) ataskaita; 3) pinigų srautų ataskaita; 4) nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita; 5) aiškinamasis raštas. Kartu visos pagal šio įstatymo reikalavimus parengtos finansinės ataskaitos sudaro nedalomą visumą (Įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Šiuo konkrečiu atveju laikytina, kad nusikalstamos buhalterinės apskaitos dalykais laikomi trijų lygių dokumentai – pirminiai apskaitos dokumentai, registrai ir finansinė atskaitomybė. Tai reiškia, jog pripažįstama, kad apgaulingos buhalterinės apskaitos dalyko samprata apima šias tris dokumentų kategorijas. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste buvo vertinami ne tik pirminiai dokumentai, registrai, bet ir visa įmonių finansinė atskaitomybė, t. y. visų įmonių ūkinių operacijų sistema bei jų turinys (patalpų nuomos sutartys, statybos rangos sutartys, remonto darbų sutartys, atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktai, lokalinės sąmatos, PVM sąskaitos-faktūros, kasos pajamų orderių kvitai, pastatų nuosavybės dokumentai, pelno (nuostolio) ataskaitos).

Akivaizdu, kad sugadindamas ar suklastodamas apskaitos dokumentą asmuo suvokia, jog nuo šio momento išnyksta galimybė nustatyti įmonės veiklos rezultatus. Kita vertus, šioje baudžiamojoje byloje apgaulingos buhalterinės apskaitos pabaigos momentas sietinas su visų įmonės ūkinių finansinių operacijų turiniu bei jų sistema, pateikiant ir pelno (nuostolio) ataskaitas pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną. Vadinasi, tam, kad būtų galima nustatyti, kokia įmonės ūkinė-finansinė veikla (jos reali padėtis bei finansiniai rezultatai), būtina įvertinti konkretaus juridinio subjekto rezultatą už konkretų veiklos laikotarpį. Šioje baudžiamojoje byloje buvo vertintas 2000-2004 m. įmonių ūkinių finansinių metų laikotarpis ir konstatuota, kad už minėtą laikotarpį finansinėje atskaitomybėje neteisingai užfiksuotas bendrovių turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimai ir sąnaudos. Dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovių 2000-2004 m. ūkinių finansinių metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog UAB „V“ PVM deklaracijos VMI buvo teikiamos už 2001, 2002, 2003, 2004 m., UAB „L“ taip pat už 2001, 2002, 2003 ir 2004 m. (paskutinė deklaracija buvo pateikta 2004 m. liepos 13 d.), UAB „Š. Š. “ už 2001, 2002, 2003 m. (paskutinė deklaracija pateikta 2003 m. lapkričio 19 d.), UAB „S“ už 2004 m. (paskutinė deklaracija pateikta 2004 m. spalio 12 d.), UAB „S“ už 2000-2004 m. ir 2005 m. (paskutinė deklaracija pateikta 2005 m. kovo 1 d. už 2004 m. liepos mėnesio deklaraciją), UAB „A“ už 2002, 2003, 2004 ir 2005 m. (paskutinė deklaracija pateikta 2005 m. birželio 14 d. už 2004 m. vasario, gegužės, birželio, rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėnesius), UAB „V“ už 2001 m.

Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų buvo pradėtas 2004 m. balandžio 19 d., o pati nusikalstama veika pradėjo  aiškėti tik 2005 m. gegužės-birželio mėnesiais po pirmųjų kratų UAB „S“ priklausančiose patalpose L. Asanavičiūtės g. (kur buvo paimta 112 dėžių buhalterinių dokumentų bei 16 maišų su kasos juostomis) ir Panerių g./Kuršių g. (kur buvo paimtos 4 dėžės buhalterinių dokumentų) (T. 1, b. l. 63-68, 72-74). Vadinasi, iki to laiko UAB „S“ vykdė nusikalstamą veiką toliau, nes pateikė įmonės balansą už 2004 m. (realiai 2005 m sausio 1 d.). Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad metinės pelno mokesčio deklaracijos ir avansinio pelno mokesčio deklaracijos pateikiamos pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 51 straipsnis), t. y. šios bylos kontekste tai būtų 2005 m. spalio 1 d. ir įmonės balanso surašymas yra reikšmingas visiems finansiniams metams, nes pagal jį yra sudaroma pelno mokesčio ataskaita. Taigi reikėtų konstatuoti, jog nusikalstamos veikos baigtumas turėtų būti 2005 m. spalio mėnesį, kai buvo pateikiamos aukščiau nurodytos PVM deklaracijos su tomis pačiomis suklastotomis sąskaitomis-faktūromis. Nesant galimybės šio fakto vertinti šiuo metu ir išeiti už kaltinimo nagrinėjimo ribų bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatas, buvo pasirinktas 2000-2004 m. finansinių metų laikotarpis. Taigi šioje baudžiamojoje byloje yra reikšminga ne paskutinė atlikta buhalterinė operacija, o visi įmonių finansiniai rodikliai per kalendorinius finansinius metus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pakeitus kaltinime nurodytas veikų aplinkybes iš esmės skirtingomis, apeliacinės instancijos nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatuojama, jog skirtingų sudėčių organizuotos grupės turėjo vieningą tikslą: 1) klastoti dokumentus ir suklastotus dokumentus įtraukti į buhalterinę apskaitą; 2) vykdyti apgaulingą įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą ir 3) išvengti prievolės į valstybės biudžetą mokėti PVM bei įgyti į valstybės biudžetą mokėtiną PVM. Kasacinės instancijos teismo kolegija šį požymį laiko pertekliniu, nes į biudžetą dėl apgaulės dar nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybe, ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-322/2013 ).

Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pasirinktas organizuotų grupių narių apgaulės mechanizmas ir jų atliekami veiksmai jau nuo pat nusikalstamos veikos pradžios buvo nukreipti į konkrečių padarinių siekimą: išgryninti pinigines lėšas už nebūtas ūkines operacijas, o po to užfiksuoti visas suklastotas operacijas finansinėje atskaitomybėje.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad, kai tas pats kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 straipsnis), paprastai tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 straipsnis), kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis) ir pan. Nusikaltimai, numatyti BK 222, 300 straipsniuose, tokioje situacijoje iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas), pavyzdžiui – panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą V. B. šis tikslas lemia visų kitų nusikalstamų veikų paskatas (motyvus). Suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenis įtraukus į buhalterinę apskaitą, toliau apskaita vykdoma nustatyta tvarka, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamos PVM deklaracijos. Kadangi į deklaracijas įrašomi duomenys iš suklastotų PVM sąskaitų faktūrų, šie žinomai neteisingi duomenys pateikiami Valstybinei mokesčių inspekcijai ir taip PVM mokėtojas nepagrįstai sumažina mokėtiną į biudžetą PVM sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-78/2012).

Tačiau šioje vietoje ypatingas dėmesys turėtų būti kreipiamas į apgaulės požymį dėl PVM sukčiavimo. Apgaulė PVM sukčiavimo schemoje dažniausiai reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, o ji dėl to taip pat tampa suklastota. Būtent šioje stadijoje galima kalbėti apie dokumentų suklastojimą ir nusikalstamą apskaitą, tačiau sukčiavimui būdingos apgaulės panaudojimas vis dėlto sietinas su suklastotos PVM deklaracijos pateikimu mokesčių inspekcijai, taip šią suklaidinant dėl permokos ar mokestinės prievolės dydžio. Būtent pateiktų PVM deklaracijų

pagrindu mokesčių inspekcijoje fiksuojami ūkio subjektų (PVM mokėtojų) teisių ir prievolių dydžiai, konstatuojamos mokestinės permokos arba nepriemokos. Taigi, pateiktų PVM deklaracijų pagrindu mokesčių inspekcijoje fiksuojami ūkio subjektų (PVM mokėtojų) teisių ir prievolių dydžiai, konstatuojamos mokestinės permokos arba nepriemokos. PVM deklaracijose pateikta informacija pasitikima ir jos neatitikimą tikrovei gali paneigti tik atliktų patikrinimų aktai. Todėl akivaizdu, jog šioje baudžiamojoje byloje buvo vertintas 2000-2004 m. įmonių ūkinių finansinių metų laikotarpis ir konstatuota, jog už minėtą laikotarpį finansinėje atskaitomybėje neteisingai atvaizduotas bendrovių turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimai ir sąnaudos. Todėl dėl to, negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovių nuo 2000 m. iki 2004 m. gruodžio 31 d. ūkinių finansinių metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai vertindamas tai, jog nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje pasibaigė 2004 m. gruodžio 31 d. ir dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje pradėjo skaičiuoti būtent nuo šios dienos.

Pažymėtina, jog  pagal BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Taigi BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo laikas gali būti baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-489-303/2015).

Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, todėl darytina išvada, kad nepradėjus ar nebaigus bylos nagrinėti iš esmės teismo galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai akivaizdžios.

Pagal BK 95 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta ir senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Tai reiškia, kad senaties laikas, praėjęs nuo pirmosios iki antrosios nusikalstamos veikos padarymo momento, anuliuojamas, o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už kiekvieną nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti iš naujo nuo antros nusikalstamos veikos padarymo momento.

Senaties terminai pagal tas pačias taisykles skaičiuojami tiek sprendžiant klausimą dėl proceso pradėjimo, tiek jį tęsiant ir bylą nagrinėjant teisme, tame pačiame įstatyme, t. y. BK 95 straipsnyje vartojamai sąvokai „asmuo, padaręs nusikalstamą veiką“ skirtinga reikšmė nėra suteikta ir ši sąvoka negali būti, taikant šio straipsnio atitinkamos dalies nuostatas, aiškinama skirtingai. Todėl tais atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, iš kurių antroji padaryta nepasibaigus senaties terminui dėl pirmosios nusikalstamos veikos ir, skaičiuojant pagal BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles, senaties terminas dėl jos nėra pasibaigęs, tęsti bylos nagrinėjimo procesą kliūčių nėra. Jeigu nustatoma, kad asmuo iki BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto termino pabaigos padarė nusikalstamą veiką, tačiau jam dėl šios veikos negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tai negali būti laikoma kliūtimi tęsti bylos nagrinėjimą, nes BK 95 straipsnio 4 dalies taikymas nėra susietas tik su apkaltinamojo nuosprendžio už naują nusikalstamą veiką priėmimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008).

Suklastojant apskaitos dokumentus ir jų pagrindu sudarant finansinę atskaitomybę, kuri yra neatsiejama buhalterinės apskaitos dalis, bei ją pateikiant VMI asmuo jau suvokia, jog nuo šio momento išnyksta galimybė nustatyti įmonės veiklos rezultatus. Nusikalstamos veikos padarymo laiką šiuo atveju apibrėžia BK 3 straipsnio 1 dalis, kur pasakyta, kad tai yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku.

Nagrinėjamoje byloje šis teismas pagrįstai nustatė, jog BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nusikalstamos veikos požymiai yra visų nuteistųjų veikoje ir šios nusikalstamos veikos pabaiga yra 2004 m. gruodžio 31 d. Tai konstatuodamas ir nepasisakydamas dėl paskutinės nusikalstamos veikos – sukčiavimo, ir laikydamas paskutinę nusikalstamą veiką padarytą 2004 m. gruodžio 31 d., teismas pagrįstai nuo šios dienos skaičiavo dešimties metų senaties terminą BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamos veikos požymių atžvilgiu.

4. Dėl S. R. , A. M. , A. R. , B. P. , G. P. , A. B., S. R. advokato A. Baranskio kasacinių skundų argumentų, susijusių su BK 24 ir BK 25 straipsnių nuostatų taikymu kasatorių atžvilgiu

Kasatorių manymu apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 24 ir 25 straipsnių nuostatas, nes nuosprendyje neišdėstė motyvų dėl bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo. Tokie kasatorių argumentai yra nepagrįsti.

Vienas iš PVM sukčiavimo ypatumų yra tai, kad nusikalstama veika atliekama pagal tam tikrą ekonominę schemą, kurioje dalyvauja ne vienas asmuo. Šiame procese, be įmonių vadovų, vienaip ar kitaip gali būti panaudojami buhalteriai, vežėjai, sandėlininkai, kitų įmonių vadovai, realios veiklos nevykdančių įmonių atstovai ir t.t. Esminis momentas, leidžiantis pripažinti tokio asmens atliktus veiksmus bendrininkavimu PVM sukčiavime, yra bendra tyčia, apimanti neteisėtą PVM lėšų įgijimą iš valstybės biudžeto arba PVM prievolės valstybės biudžetui panaikinimą arba išvengimą. Nenustačius atskiro schemos dalyvio tyčios gauti sau ar kitam asmeniui turtinės naudos apgaule, jis gali atsakyti tik už tuos nusikalstamus veiksmus, kuriuos jo tyčia apėmė, pavyzdžiui, dokumentų suklastojimą, apgaulingą ar aplaidžią apskaitą ir kt.

PVM sukčiavimo bylose svarbu yra ne tik įrodyti patį bendrininkavimą, bet ir atsakyti į klausimą, koks nusikalstamos schemos dalyvis pripažintinas vykdytoju, koks – padėjėju ar kitos rūšies bendrininku. Tiek teorijoje, tiek praktikoje laikomasi nuostatos, kad, pripažįstant asmenį vykdytoju, pakanka, kad jis bent iš dalies realizuotų objektyvius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį. Taikant šią nuostatą sukčiavimui, vykdytoju laikytinas tas, kuris atlieka veiksmus, realizuojančius turtinės naudos gavimo ir / ar apgaulės požymius. Tačiau pažymėtina, kad PVM sukčiavimo specifika pasireiškia tuo, kad neteisėtos PVM naudos įgijėjas formaliai yra juridinis asmuo (įmonė), taigi nusikalstama veika pirmiausia reiškiasi kaip juridiniai veiksmai vadovaujant, kontroliuojant ar atstovaujant juridiniam asmeniui. Todėl PVM sukčiavimo vykdymu laikytini ne tik fiziniai veiksmai įgyjant suklastotas sąskaitas faktūras, jas apskaitant, įrašant melagingus duomenis į PVM deklaracijas, pateikiant jas VMI, disponuojant neteisėtai gautais pinigais ir pan., bet ir vadovaujančias pareigas einančių asmenų atitinkamų sprendimų taip veikti priėmimas, nurodymų davimas pavaldiems asmenims ir pan. Taigi kaltieji asmenys, kurie atsakingi už juridinio asmens veiklą ar eina jame vadovaujančias pareigas, koks bebūtų jų dalyvavimas PVM nusikalstamoje schemoje, laikytini vykdytojais. Ir visai nesvarbu, ar jie asmeniškai dalyvavo klastojant ar įgyjant suklastotas sąskaitas faktūras, jas apskaitant, įrašant melagingus duomenis į PVM deklaracijas, pateikiant jas VMI, ar davė nurodymus tai daryti kitiems, ar tiesiog dalyvavo priimant sprendimą naudoti įmonę PVM sukčiavimo nusikalstamoje schemoje.

Apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nustatė itin sudėtingo mokestinio sukčiavimo nusikalstamos veikos mechanizmo suburtą organizuotą asmenų grupę, susijusią su apgalvota paruošiamąja ir organizacine veikla bei jos organizatoriumi S. R. . Nagrinėjamoje byloje šiam tikslui buvo pasitelktos tiek veikiančios, tiek fiktyvios įmonės, į nusikalstamą veiką buvo įtraukta daug fizinių asmenų, kurie, priklausomai nuo einamų pareigų, skirtingais laikotarpiais atliko jiems skirtus vaidmenis. Kiekvienas organizuotos grupės narys nusikalstamos veikos shemoje turėjo aiškų vaidmenį, t. y. buvo fiktyvūs ar statytiniai direktoriai (A. M., A. B. , A. R. , V. N. , N. Š. , J. S. ); dokumentus surašantys vyr. finansininkai, buhalteriai, kasininkai (B. P. , G. P. , D. V.); įmonių direktoriai, finansininkai, kasininkai (B. P. , G. P. , D. V., N. Š. , V. N. ). Tarp organizuotos grupės narių buvo nusistovėję aiškūs, ilgalaikiai tarpusavio ryšiai (nusikalstama veika tęsėsi 4 metus – nuo 2000 m. iki 2004 m.) buvo pasidalinimas konkrečiomis pareigomis į nusikalstamą veiką įtraukiant naujas fiktyvias įmones ir atitinkamai užimant fiktyvias pareigas, organizuotų grupių narių vaidmuo reiškėsi aktyviais veiksmais. Šis teismas nustatė, jog įmonių finansininkės D. V. , G. P. , B. P. dirbo toje pačioje vietoje; nors ir žinodamos, kad tam tikros ūkinės operacijos realiai nevyko, bet už jas pasirašydavo. N. Š. , V. N. buvo asocialūs asmenys, ateidavo į tą pačią vietą pasirašyti fiktyvių dokumentų, kurių pagrindu jiems neva buvo mokėtos didelės grynųjų pinigų sumos. A. B. , A. M. , kaip UAB „S“ ir UAB „V“ vadovai, patys pasirašydavo ūkines operacijas patvirtinančius bei kasos dokumentus. Finansininkė G. P. , trūkstant UAB „S“ apyvartinių lėšų, pati kreipdavosi į S. R. dėl pinigų įnešimo. Bylos duomenys patvirtina, jog tarpinė nusikalstamos veikos grandinė (AB „Š. Š. “, UAB „V“, UAB „S“, UAB „L“, UAB „S“) buvo valdoma per fiktyvius direktorius (asocialius asmenis N. Š. ir V. N. ), o ūkines finansines operacijas aptarnaudavo finansininkės, vyr. buhalterės D. V. , G. P. , B. P. . Byloje taip pat nustatyta, kad buvo disponuojama didelėmis grynųjų pinigų sumomis (nuo 100 000 iki 500 000 Lt), kurios būdavo perduodamos nusikalstamos veikos bendrininkams – A. M. , A. B., A. R. .

Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas tai, jog S. R. ir kiti nuteistieji veikė organizuota grupe, pagrįstai nurodė, jog visi organizuotos grupės nariai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, yra laikomi nusikaltimo vykdytojais. Tokia teismo išvada neprieštarauja ir kasacinio teismo praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2013, 2K-322-697/2015 ir kt.). Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2011, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013). Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, kuriam būdingas nevienalaikiškumas. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirmiau paminėtos aplinkybės rodo akivaizdžius organizuotų grupių narių tarpusavio santykius ir pastovius tarpusavio ryšius, ilgai trunkančią nusikalstamą veiką.

Inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę būtina, kad šis suprastų priklausęs tokiai grupei. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog visų organizuotos grupės narių pastangos veikiant pagal išankstinį susitarimą dėl dokumentų klastojimo, jų panaudojimo buhalterinėje apskaitoje bei dėl PVM sukčiavimo buvo kryptingos, siekiant bendrų neteisėtų padarinių. Taigi šioje baudžiamojoje byloje kiekvienas organizuotos grupės dalyvis suprato ir norėjo, kad jo įnašas būtų bendro veikimo dalis. Kartu kiekvienas iš jų norėjo, kad jo įnašas į bendrą nusikalstamą veiką papildytų kitų organizuotos grupės narių veikimą, ir atvirkščiai – kad kitų organizuotos grupės narių veikimas papildytų jo paties nusikalstamų veiksmų dalį.

Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Esminis šio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendri­ninkų pastangas, nustato tarpusavio ryšius, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus ir priemones.

Organizatoriumi paprastai negali būti pripažįstamas asmuo, į nusikalstamą veiką įsitraukęs nusikalstamai veikai jau įpusėjus, tačiau asmens veiksmus kvalifikuoti kaip organizavimą nėra jokių kliūčių tais atvejais, kai organizatorius prisideda prie nusikalstamos veikos jai tik prasidėjus ir savo veiksmais perima, pratęsia veikos koordinavimą ar vadovavimą jai. Taigi ypač tais atvejais, kai nusikalstama veika yra sudėtinga, reikalaujanti ilgo laiko, įvairių parengiamųjų, derinamųjų veiksmų, organizatoriumi gali būti pripažintas ir asmuo, kuris įsitraukia į nusikalstamą veiką ne nuo pačių pirminių idėjų ar planų apie nusikalstamą sumanymą. Tokiais atvejais svarbu nustatyti, kad asmens indėlis įgyvendinant esminius nusikalstamos veikos požymius, organizuojant ir plėtojant nusikalstamą sumanymą buvo svarbus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2012).

Iš šios apibrėžties matyti, kad išvardyti organizatoriaus požymiai yra alternatyvūs ir nebūtina jų visų nustatyti kaltininko veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas S. R. veiksmuose nustatė, kad jo, kaip organizatoriaus, vaidmuo pasireiškė organizuotų grupių narių veiksmų koordinavimu bei nurodymų davimu jiems; piniginių įnašų į UAB „S“ kasą įnešimu; įvairių ūkinių operacijų atlikimu; pinigų pervedimais, fiktyvių buhalterinės apskaitos dokumentų sudarymu; jų įtraukimu į buhalterinę apskaitą; asmenų, ėjusių įmonių statytinių direktorių pareigas, suradimu ir jų įtraukimu į nusikalstamą veiką Be to, S. R. , disponuodamas didelėmis grynųjų pinigų lėšomis, jas skirstydavo (prisidengiant akcininko F. R. tariamais piniginiais įnašais) kitiems organizuotų grupių bendrininkams, vykdant neteisėtas ūkines operacijas. Taigi, jis buvo vykdytojų veiksmų, nusikaltimo padarymo bei atsiradusių padarinių jungiamoji grandis.

Kasaciniuose skunduose keliamas klausimas ir dėl to, kad pakeitus kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kasatoriai buvo kaltinami ir apeliacinės instancijos teismo nuteisti dėl to, jog nusikalstamas veikas padarė veikdami ne vienoje, bet skirtingų sudėčių organizuotose grupėse. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamų veikų padarymo mechanizmas nagrinėjamoje byloje buvo itin sudėtingas – ilgalaikis daugkartinių ir įvairių nusikalstamų ūkinių-finansinių operacijų padarymas skirtingais nusikalstamais laikotarpiais ir skirtingomis nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų sudėtimis: 1) suklastojant patalpų nuomos, statybų darbų atlikimo sutartis tarp įmonių; 2) suklastojant atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas-faktūras; 3) netikras PVM sąskaitas-faktūras įtraukiant į įmonių buhalterines apskaitas; 4) melagingai deklaruojant PVM deklaracijose bei pelno mokesčio deklaracijose žinomai nepatirtą mokėtiną PVM bei nepatirtas sąnaudas; 5) pagamintų netikrų kasos pajamų orderių kvitų pagrindu imituojant įmonių atsiskaitymus už tariamai atliktus darbus, grynais pinigais tariamai sumokant įvairioms įmonėms už tai; 6) išgryninant pinigines lėšas ir pasidalijant jas.

Baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė visus būtinus organizuotos grupės požymius. Organizuotos grupės susitarimą daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kartu šiai organizuotai grupei buvo būdingas ne laikinas, o nuolatinis susitarimas. Susitarimas svarbus tuo, jog susitariama padaryti ne kai kuriuos nusikaltimus, o apskritai užsiimti bendra nusikalstama veikla. Akivaizdu, kad tokiai organizuotai grupei būdingos išankstinio susitarimo aplinkybės lemia organizacinį susitarimo pobūdį, kuris jai suteikia naują kokybę. Susitarimas daryti PVM sukčiavimus klastojant dokumentus ir apgaulingai vedant buhalterinę apskaitą rodo nusikalstamų veikų sudėtingumą, reikalaujantį atlikti ne vieną, o daug įvairių nusikalstamų veiksmų. Be to, kiekvienas organizuotos grupės narys turėjo aiškų savo vaidmenį, ryšiai tarp organizuotos grupės narių buvo ilgalaikiai, organizuotos grupės nariai buvo pasidaliję vaidmenimis.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pirmiau išdėstytas aplinkybes, atkreipia dėmesį į tai, jog organizuota grupė gali būti formuojama keliems nusikaltimams daryti (BK 25 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju visų bendrininkų veika buvo tęstinė ir nors jų vaidmenys buvo skirtingi, tačiau jie visi buvo susiję (persipynę) darant vieną nusikalstamą veiką. Todėl sudėtingas nusikalstamos veikos darymo mechanizmas, ilgas nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis (2000-2004 m.), organizuotos grupės narių kaita, keitimasis užimamais vaidmenimis bei funkcijomis, į nusikalstamą veiką įtrauktos vis naujos fiktyvios įmonės nulėmė apeliacinės instancijos teismo poziciją išskirti atskirus organizuotos grupės narių nusikalstamos veiklos epizodus (išskirti aštuoni atskiri epizodai) ir konstatuoti, jog visi organizuotos grupės nariai veikė skirtingose organizuotose grupėse. Toks atskirų įmonių nusikalstamos ekonominės veiklos epizodų išskyrimas leido tik detalizuoti šiuose atskiruose epizoduose veikusias įmones bei su jomis susijusius asmenis ir niekaip nepasunkino nuteistųjų teisinės padėties bei nepažeidė jų teisių į gynybą. Juolab, kad skiriant bausmę buvo atsižvelgta į tai, jog S. R. , A. M. , G. P., B. P. , D. V. , N. Š. nusikaltimus padarė organizuota grupe.

Taigi darytina išvada, jog šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog padarant šias nusikalstamas veikas veikė skirtingos įmonės, skirtingų sudėčių organizuotos grupės, įsitraukdamos į nusikalstamą veiką skirtingais laikotarpiais.

5. Dėl S. R. gynėjo advokato A. Baranskio kasacinio skundo argumentų, susijusių su principo non bis in idem taikymu

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas S. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pažeidė non bis in idem (draudimas du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą). Pažymima, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių viršininko 2009 m. birželio 19 d. sprendimu S. R. buvo paskirtos 298 620 Lt Fizinių asmenų pajamų mokesčio ir 657 445 Lt Gyventojų pajamų mokesčio baudos. Toks sprendimas nebuvo pakeistas tolesnio mokestinio ginčo, kuris jau yra pasibaigęs, metu. Kasatorius pažymi, kad savo esme tokio dydžio baudos prilygsta ir gerokai viršija baudų, skiriamų net už sunkius nusikaltimus, maksimalias ribas, nustatytas BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte, todėl akivaizdu, kad jos turi aiškų baudžiamąjį poveikį. Tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau jis nesiėmė priemonių nustatyti, kokie administracinėje byloje surinkti duomenys apibūdina S. R. padarytą veiką, už kurią jam buvo skirtos baudos, ir ar ta veika nėra analogiška veikai, aprašytai prokuroro apeliaciniame skunde bei 2012 m. gegužės 10 d. prašyme dėl kaltinimo pakeitimo.

Kasatoriaus manymu, įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamuoju nuosprendžiu S. R. paskirta bausmė už tą pačią veiką, dėl kurios jau anksčiau buvo atliktas mokestinis patikrinimas ir paskirtos baudos.

Principas non bis in idem pažodine prasme reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas pakartotinai už tą patį pažeidimą. Platesne procesine prasme – asmuo negali būti persekiojamas dėl to paties pažeidimo pakartotinai, jei pirmajame procese buvo priimtas galutinis sprendimas (išskyrus atvejus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių). Šį principą Lietuvos nacionaliniu lygmeniu įtvirtina Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, BK 2 straipsnio 6 dalies, 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 91 straipsnio 3 dalies 7 punkto ir kai kurios kitos nuostatos, o tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad non bis in idem principas turi būti aiškinamas kaip žmogaus persekiojimo ar teisminio proceso dėl antro pažeidimo draudimas, jei jis pradedamas dėl tų pačių arba labai panašių faktų, neatskiriamai susijusių su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-788/2015).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiek apeliaciniame skunde, tiek ir pakeistame kaltinime S. R. veika buvo aprašyta taip, kad jis laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2004 m. tariamai UAB „S“ akcininko F. R. vardu pagal kasos pajamų orderius iš viso į UAB „S“ kasą grynaisiais pinigais įnešė 15 759 300 Lt dydžio įnašus. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog ši nurodyta kaltinamojo akto formuluotė nesudaro pagrindo teigti, kad S. R. yra baudžiamas ar baudžiamasis procesas jo atžvilgiu kartojamas dėl identiškų ar iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-637-331/2010 buvo sprendžiamas klausimas dėl pajamų mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimo.

Taigi, mokestinės baudos S. R. buvo paskirtos vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu. Šis Įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo ir mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). S. R. , įnešdamas pinigus į UAB „S“ kasą savo tėvo (UAB „S“ akcininko) F. R. vardu, siekė, kad nereikėtų šių lėšų deklaruoti. Tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymo nuostatomis, asmuo privalo deklaruoti  įstatymo nustatyta tvarka šį turtą. Jeigu asmuo nedeklaruoja turto, reiškia, jog šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad administracinis teismas sprendė pinigų deklaravimo ir jų kilmės klausimą. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje kaltinimas buvo grindžiamas šių piniginių lėšų panaudojimu vykdant nusikalstamas veikas, todėl principo non bis in idem taikymas nebuvo pažeistas.

6. Dėl S. R. , A. M. , D. V. , A. B. , B. P. , G. P., A. R. , N. Š. , S. R. gynėjo advokato A. Baranskio kasacinių skundų argumentų, susijusių su pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukme

Kasatoriai teigia, kad byloje buvo pažeistas proceso greitumo principas, įtvirtintas BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir 176 straipsnio 1 dalyje. Procesas šioje byloje tęsėsi nuo 2004 m. balandžio 19 d. pradėto ikiteisminio tyrimo iki 2014 m. gruodžio 30 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo apeliacinės instancijos teisme, t. y. daugiau nei dešimt metų. Jokių ypatingų, išimtinių atvejų, pateisinančių tokią proceso trukmę, byloje nebuvo. Vien ikiteisminis tyrimas byloje truko nuo 2004 m. balandžio 19 iki 2009 m. gruodžio 30 d. – ilgiau nei penkerius metus.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013).

Pagal EŽTT sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pabrėžtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005 ir kiti).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas savo motyvuose dėl bausmių skyrimo kasatoriams atkreipė dėmesį į tai, jog ši baudžiamoji byla yra sudėtinga, finansinio-ekonominio pobūdžio, didelės apimties, nagrinėta aštuonių asmenų atžvilgiu. Šis teismas taip pat akcentavo, jog ilgą bylos nagrinėjimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose lėmė pačių kasatorių ir jų gynėjų dažnas neatvykimas į teismo posėdžius dėl ligų, užimtumo kitose bylose. Be to, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, jog atsižvelgiant į gynybos prašymą buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, kur buvo spręstas klausimas dėl Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nors procesas ir užsitęsė, jis laikytinas optimaliu ir tai nesudaro pagrindo skirti bausmes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje. Anot teismo, vien ta aplinkybė, jog nuo nusikalstamų veikų padarymo momento praėjo beveik dešimtmetis, nesudaro pagrindo spręsti, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė pernelyg ilgai.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad proceso greitumo principas baudžiamajame procese yra ypač svarbus. Nustačius, kad valstybės subjektai šios pareigos tinkamai neatliko, konstatuojamas proceso greitumo principo ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės į proceso užbaigimą per kiek įmanomai trumpiausią (protingą) laiką pažeidimas. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog tinkamiausiu reagavimo į pernelyg ilgą proceso trukmę būdu pripažįstamas taikomų teisinių sankcijų švelninimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-314/2007). Taip pat ilga proceso trukmė gali lemti ne vien tik švelnesnės už sankcijos vidurkį bausmės taikymą, bet gali būti pagrindas skirti švelnesnę už sankcijoje numatytą minimalią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Be to, pernelyg ilga proceso trukmė gali būti pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, numatančią švelnesnės už sankcijoje numatytą bausmės skyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje procesas nebuvo užbaigtas per protingą laiką. Vien ikiteisminis tyrimas byloje truko nuo 2004 m. balandžio 19 d. iki 2009 m. gruodžio 30 d., t. y. ilgiau nei penkerius metus ir septynis mėnesius; prokuratūros veiksmai nebuvo kokybiški nei ikiteisminiame tyrime, nei pirmos instancijos teisme, nes neatitiko BPK reikalavimų (dėl kaltinamojo akto trūkumų reikėjo keisti kaltinimą apeliacinės instancijos teisme); dėl ilgo proceso kaltinamiesiems galiojo kardomosios priemonės, sukeliančios įvairias procesinių prievartos priemonių taikymo pasekmes. Taigi darytina išvada, kad ilgą baudžiamojo proceso trukmę lėmė ne vien tik bylos apimtis bei sudėtingumas, kaltinamųjų ir jų gynėjų elgesys, bet ir baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusių pareigūnų veiksmai. Todėl šios konkrečios baudžiamosios bylos laikas (daugiau nei dešimt metų) vertintinas kaip neadekvatus ir į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo.

7. Dėl A. M. , D. V. , A. B. , B. P. , G. P. , N. Š., S. R. gynėjo advokato A. Baranskio kasacinių skundų argumentų, susijusių su BK 75 straipsnio taikymu

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija leidžia asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

Aiškinant šiuo metu galiojančios BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos taikymo ribas laiko atžvilgiu, pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, nuteistiems net už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma. Tačiau baudžiamieji įstatymai paprastai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Tai svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą.

Kartu būtina atsižvelgti ir į besiklostančią kasacinę praktiką taikant šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją. Pagal kasacinę jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (bei esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio tokią baudžiamąją bylą, iniciatyva (bet kurios instancijos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015).

Paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirma – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais.

Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015).

Visi šie ir kiti bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Taigi BK 75 straipsnio 1 dalis, dabar leidžianti atidėti bausmės vykdymą ir asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, gali būti taikoma ir šioje baudžiamojoje byloje.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir vertinant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes: A. M. , B. P. , D. V. , A. B. , G. P. yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai: 1) kad jau vien dėl nepateisinamai ilgo proceso trukmės nuteistiesiems, galiojusių kardomųjų priemonių, kurios sukėlė jiems įvairias procesinių prievartos priemonių taikymo pasekmes, yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą; 2) visi asmenys nuteisti pirmą kartą už sunkaus nusikaltimo padarymą, psichiatrinėse įstaigose nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašyti; 3) visi sudėtingo nusikalstamo PVM sukčiavimo schemoje atliko antraeilius vaidmenis, buvo tik organizatoriaus S. R. valios vykdytojai, nepriimantys savarankiškai savo sprendimų.

A. M. , B. P. , D. V. , A. B. ir G. P. yra turintys darbus. A. M. yra sulaukęs senyvo amžiaus, prastos sveikatos būklės, patyręs galvos smegenų infarktą. B. P. yra pensinio amžiaus, proceso metu prarado sutuoktinį (mirtis). D. V. yra prastos sveikatos būklės, jai reikalinga širdies veiklos operacija. G. P. yra prastos sveikatos būklės (diagnozuota vidutinio sunkumo depresija). A. B. teigiamai apibūdinamas, gyvena vienas su neįgalia motina, sergančia psichikos liga.

Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas A. M. , B. P. , D. V. , A. B. , G. P. taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, paskiriant jiems šio straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamojo poveikio priemones.

S. R. gynėjas advokatas A. Baranskis, atsižvelgdamas į pernelyg ilgą procesą, į tai, kad jo ginamasis S. R. nėra asocialus asmuo ar linkęs nusikalsti, prašė jo ginamojo atžvilgiu svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymą ir neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės.

Pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) taikymas yra teismo diskrecinė teisė, todėl pagal įstatymą teismui nekyla pareiga kiekvieną kartą teismo baigiamajame akte pateikti argumentus, kodėl bausmės vykdymas neatidedamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-386-746/2015).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje kriminaliniu reiškiniu (PVM sukčiavimu) valstybei buvo padaryti didžiuliai finansiniai nuostoliai. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad S. R. 2000-2004 m. organizavo itin sudėtingo PVM sukčiavimo nusikalstamos veikos mechanizmą, koordinavo skirtingų sudėčių organizuotų grupių nusikalstamas veikas, buvo jų organizatoriumi. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys rodo, kad S. R. 2014 m. kovo 6 d. yra pareikšti įtarimai dėl 2013 m. gruodžio 6 d. padarytos nusikalstamos veikos, be to, jis pasislėpė nuo teismo. Taigi darytina išvada, jog S. R. bausmės vykdymo atidėjimo taikymas yra negalimas. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismas S. R. paskyrė laisvės atėmimo bausmę nustatant mažesnę nei BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas sankcijos vidurkis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4 punktais,

n u t a r i a:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį.

Pritaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam A. M. pagal 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti nuteistąjį A. M. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pritaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajai G. P. pagal 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti nuteistąją G. P. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pritaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajai D. V. pagal 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti nuteistąją D. V. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pritaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajai B. P. pagal 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti nuteistąją B. P. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pritaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam A. B. pagal 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti nuteistąjį A. B. tęsti darbą.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį palikti galioti be pakeitimų.

Teisėjai                                                                                                                                                           Eligijus Gladutis

Viktoras Aidukas

Olegas Fedosiukas

Vytautas Piesliakas

Audronė Kartanienė

Vladislovas Ranonis

Aurelijus Gutauskas