Administracinė byla Nr. eI-4360-561/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03401-2014-8

                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

   SPRENDIMAS

                          LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                   2015 m. gegužės 28 d.

           Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjui J. L., pareiškėjo atstovei adv. Inesai Arbočienei, atsakovės atstovui Vincui Zaliauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) Administracijos departamento 2014-05-07 sprendimą Nr. 12-01-773; 2) panaikinti Ministerijos 2014-06-06 sprendimą Nr. 12-01-990; 3) įpareigoti Ministeriją iš naujo spręsti klausimą dėl valstybinės pareigūno ir kario pensijos J. L. skyrimo pagal jo 2014-04-07 prašymą.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 1991-01-03 pareiškėjas tapo tikrosios krašto apsaugos tarnybos kariu, davė kario priesaiką, jam buvo išduota kario uniforma bei iš Krašto apsaugos departamento biudžeto mokamas atlyginimas. 1993-04-28 įsakymu Nr. 26-š „Dėl apsaugos padalinio reorganizavimo“ Šiaulių „Nuklono“ apsaugos būrys buvo reorganizuotas į 616 apsaugos kuopą, o pareiškėjas paskirtas kuopos vadu. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos apsaugos padalinio nuostatų 3.3. punktas nustatė, kad kuopos apsaugos padaliniams vadovauti skiriami kuopos vadai, kurie yra etatiniai darbuotojai, apmokami iš valstybės skirtų SKAT lėšų, o sprendimą dėl jų tarnybos priima SKAT štabo viršininkas rinktinės vado teikimu.  Nors 1994-07-13 įsakymu Nr. 50-š „Dėl 616 apsaugos kuopos likvidavimo“ pareiškėjo vadovaujama kuopa buvo likviduota ir pagal darbo sutartis dirbę pareiškėjo pavaldiniai buvo atleisti, būdamas tikrosios karo tarnybos karys pareiškėjas nebuvo atleistas. Pagal KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 2003-10-08 pažymą Nr. 16 apie draudžiamąsias pajamas akivaizdu, kad pareiškėjo tarnyba tęsėsi iki 1994 m. gruodžio mėn. imtinai. 1995 m. sausio mėn. vadovybė pareiškėjui paaiškino, kad jis turi pereiti tarnauti į budėtojų dalį arba bus išleistas į atsargą, tačiau jokių atleidimą patvirtinančių dokumentų pareiškėjas niekada negavo. Apie atleidimo pagrindą galima spręsti iš su KAM 2005-05-20 rašto priedo – pristatymo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliui, kuriame užfiksuota, kad J. L. išleistas į atsargą pačiam prašant. Tačiau objektyvių tai pagrindžiančių duomenų nėra.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 str. 1 d. 5 punkte nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių ir ištarnavusiems krašto apsaugos sistemoje 5 ir daugiau metų. Įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti krašto apsaugos pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami konkretūs laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo. Remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, pareiškėjas turėjo teisę gauti valstybinę kario pensiją, nes atitinka Įstatymo 3 str. 1 d. 5 punkto nuostatas.

Paaiškino, kad jau 2004 m. kreipėsi į Ministeriją dėl pensijos skyrimo, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT), šalys vedė tris administracines bylas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) galutine neskundžiama nutartimi 2006-12-01 išaiškino, kad neesant pareiškėjo nurodytus faktus patvirtinančių rašytinių įrodymų jo asmens byloje Ministerijoje, būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Atsakovė nepripažino, kad pareiškėjas buvo tikrosios krašto apsaugos tarnybos karys ir būtent šiuo pagrindu buvo atsisakyta skirti valstybinę kario pensiją. Ginčo su Ministerija dėl stažo, kuris skaičiuotinas pensijai gauti iki 1991-01-03 tarp šalių nebuvo, nes, atsisakydama pareiškėjui skirti pensiją, atsakovė nurodė vienintelį pagrindą – pareiškėją su atsakove siejo ne tarnybos, o darbo santykiai.

2013-11-18 Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-6488-641/2013 priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. L. nuo 1991-01-03 iki 1994-12-31 tarnavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas valstybinei kario pensijai gauti. Šiaulių apygardos teismas 2014-04-01 paliko pirmos instancijos teismo sprendimą galioti ir, be kita ko, pasisakė, jog nesutinka su Ministerijos argumentu, kad teismo sprendimas nesuteiks pareiškėjui teisės gauti kario pensiją, kadangi tam būtinas 20 metų darbo stažas.

Pažymėjo, kad Ministerija neatsižvelgė į teismų sprendimus ir skundžiamais sprendimais atsisakė pareiškėjui skirti pensiją. Atsisakymas skirti pareiškėjui pareigūno ir kario valstybinę pensiją iš esmės motyvuojamas vieninteliu argumentu – jog pareiškėjas, remiantis iki 1994-12-31 galiojusiu teisiniu reglamentavimu, neturėjo teisės aktuose nustatyto pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti tarnybos stažo. Nesutiko su Ministerijos manymu, kad pareiškėjui netaikytinas 1995-01-01 įsigaliojęs Įstatymas, pagal kurį pareiškėjas vienareikšmiškai turi pakankamą tarnybos stažą. 

Rėmėsi LVAT 2012-06-05 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-143-1971-12, kurioje teismas konstatavo, jog Įstatymo 3 str. 2 dalies nuostatų taikymas turi būti siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija. Tvirtino, kad Įstatymo 3 str. 1 d. 5 puntas numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių ir ištarnavusiems krašto apsaugos sistemoje 5 ir daugiau metų. Įstatymo 16 straipsnis numato, kad asmenims, priimtiems tarnauti krašto apsaugos pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami konkretūs laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pareiškėjo teigimu, atsakovė, priėmė sprendimus, iš esmės motyvuodama nauju savarankišku pagrindu, kas sukėlė dideles neigiamas pasekmes, nes įsiteisėjus teismo sprendimui, kuris skirtas pensijai gauti, paneigė pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir reiškė teisinį netikrumą. Tokia situacija reiškia, kad iš esmės atsakovė gali dar daug kartų atsisakyti pareiškėjui skirti pensiją, nurodydama kiekvieną kartą naują pagrindą, kurio iki tol nebuvo pateikusi. Pareiškėjo manymu, atsakovė neteisingai nurodo ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl neteisingai taiko materialinės teisės normas.

Nurodė, kad 1995-01-01 įsigaliojusio Įstatymo 3 str. 1 dalis numato, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams. Įstatymo 12 str. 2 dalis detalizuoja, jog skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas institucijos vadovaujasi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Įstatymo 11 straipsnis numato, jog tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos  nemokamos. 13 str. 1 dalis numato, jog Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismas sprendimu nustatė, jog pareiškėjas nuo 1991-01-03 iki 1994-12-31 tarnavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje. Tvirtino, kad 1994-12-31 dar būdamas tarnybos santykiuose ir gaudamas už tai atlyginimą, pareiškėjas neturėjo teisės gauti pareigūno ir kario valstybinę pensiją. Šią teisę gauti pareigūno ir kario pensiją tiek pagal iki 1995 m. galiojusį, tiek vėliau įsigaliojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjas įgijo tik pasibaigus tarnybos santykiams, reiškia ne anksčiau kaip 1995-01-01. Visiškai nelogiška laiko atsakovės poziciją, jog teisę į pensiją įgijus 1995-01-01, pareiškėjui turėtų būti taikomas įstatymas, kuris nustojo galioti 1994-12-31.

Pareiškėjas ir pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti visą.

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydama, kad išnagrinėjusi pareiškėjo 2014-04-07 prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, 2014-05-07 sprendimu atsisakė skirti pareiškėjui minėtą pensiją, kadangi pareiškėjas atleidimo iš tarnybos metu neturėjo teisės aktuose nustatyto pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti tarnybos stažo, t. y. neatitiko sąlygų, reikalingų šiai pensijai skirti.

Atsakovės nuomone, sprendžiant pareiškėjo pensijos skyrimo klausimą, pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl Įstatymo, kuris paskutinę pareiškėjo tarnybos dieną (t. y. 1994-12-31) dar negaliojo, taikymo arba taikymo teisės aktų, reglamentuojančių pensijos skyrimą, kurie galiojo pareiškėjo paskutinę tarnybos dieną. Atsakovės teigimu, pareiškėjui pensijos skyrimo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal teisės aktus, galiojančius jo tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiu, t. y. iki 1994-12-31. Pareiškėjo tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiu nuo 1991-01-03 iki 1994-12-31 valstybinių karių pensijų skyrimą reglamentavo Vyriausybės 1991-07-17 nutarimas Nr. 281 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarkos“, Vyriausybės 1992-04-30 nutarimas Nr. 315 „Dėl bendrojo darbo stažo įskaitymo į krašto apsaugos tarnybos stažą“ ir Vyriausybės 1992-11-19 nutarimas Nr. 865 „Dėl krašto apsaugos sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“. Pažymėjo, kad vadovaujantis šiais teisės aktais karių pensija gali būti skiriama kariams, turintiems ne mažiau kaip 20 metų tarnybos stažo. Pareiškėjas reikalaujamo tarnybos stažo pensijai skirti neturėjo. Pastebėjo, kad visas bendrasis darbo stažas buvo įskaitomas į krašto apsaugos tarnybos stažą taikant koeficientą 0,8 tik karininkams, pradėjusiems dirbti krašto apsaugos sistemoje iki 1991-12-31, todėl priimant sprendimus dėl karių pensijų skyrimo teisiškai reikšminga aplinkybė yra ir kario statusas (karininkas, kareivis ir kt.), nes nuo jo priklauso tarnybos bendrojo darbo (civilinio) stažo įskaitymas.

Pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismas 2013-11-18 sprendimu, kurį Šiaurių apygardos teismas 2014-04-01 nutartimi paliko nepakeistą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nuo 1991-01-03 iki 1994-12-31 tarnavo krašto apsaugos sistemoje, tačiau nenustatė, kad šiuo tarnybos laikotarpiu turėjo karininko statusą. Vadovaudamasi minėtų teisės aktų nuostatomis, Šiaulių apygardos teismo nutartimi ir išdėstytais argumentais, laikė, kad Ministerijos sprendimuose padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas atleidimo iš tarnybos metu neturėjo teisės aktuose nustatyto pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti tarnybos stažo, tai yra neatitiko sąlygų, reikalingų šiai pensijai skirti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014-04-07 su prašymu kreipėsi į Ministeriją. Prašyme pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismui 2014-04-01 priėmus nutartį, kuria paliktas 2013-11-18 Šiaulių apylinkės teismo sprendimas, pareiškėjas, remiantis Įstatymo nuostatomis, prašo skirti pareigūno ir kario valstybinę pensiją.

2014-05-07 Ministerija sprendimu Nr. 12-01-773 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“ atsisakė paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes pareiškėjas atleidimo iš tarnybos metu neturėjo teisės aktuose nustatyto pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti tarnybos stažo, t. y. neatitiko sąlygų, reikalingų šiai pensijai skirti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, 2014-05-19 padavė skundą Ministerijos ministrui.

Ministras 2014-06-06 priėmė sprendimą Nr. 12-01-990 „Dėl atsisakymo skirti pareigūno ir kario valstybinę pensiją“, kuriuo nusprendė, kad 2014-05-07 Ministerijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra pagrindo.

Byloje ginčas kilo dėl Ministerijos 2014-05-07 ir 2014-06-06 sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Šiaulių apylinkės teismas 2013-11-18 sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nuo 1991-01-03 iki 1994-12-31 tarnavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas valstybinei kario pensijai gauti. Šiaulių apygardos teismas 2014-04-01 nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-18 sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo paskutinė tarnybos diena laikytina 1994-12-31.

Pažymėtina, kad tarp šalių dėl to ginčo nėra, tačiau šalys nesutaria dėl santykiams taikytinų teisės normų, t. y., pareiškėjo teigimu, teisę į valstybinę pareigūnų ir karių pensiją jis įgijo 1995-01-01, nes 1994-12-31 buvo jo paskutinė tarnybos diena. Atsakovė tvirtina priešingai – pareiškėjo pensijos skyrimo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal teisės aktus, galiojančius jo tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiu, t. y. iki 1994-12-31.

Laikotarpiu nuo 1991-01-03 iki 1994-12-31 (ginčo laikotarpiu) valstybinių karių pensijų skyrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-17 nutarimas Nr. 281 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarkos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 281), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-30 nutarimas Nr. 315 „Dėl bendrojo darbo stažo įskaitymo į krašto apsaugos tarnybos stažą“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-11-19 nutarimas Nr. 865 „Dėl krašto apsaugos sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 865).

Nutarimo Nr. 281 1 punkte buvo nustatyta, kad kol bus priimtas ir įsigalios Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos darbuotojams, pareigūnams ir kariams, išeinantiems į pensiją nuo 1991-07-01, pensijos skiriamos tokio dydžio: 1.1. už ištarnautus metus: darbuotojams, pareigūnams ir kariams, kurių darbo ar tarnybos laikas prokuratūroje, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose bei Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje yra 20 metų, – 50 procentų darbuotojo, pareigūno arba kario darbo užmokesčio dydžio. Už kiekvienus virš 20 metų išdirbtus metus pensija didinama 3 procentais darbo užmokesčio, bet negali būti didesnė kaip 75 procentai darbo užmokesčio.

Nutarimo Nr. 865 1 punkte nustatyta, kad iki bus priimtas Lietuvos Respublikos karių pensijų įstatymas: 1.1. krašto apsaugos sistemos pareigūnams ir kariams nuo 1992-09-01 į tarnybos stažą, kurio reikia pensijai už ištarnautus metus skirti, įskaitomas <...>.

Taigi, galiojusios teisės aktų nuostatos, teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jos nustatė teisinį reguliavimą iki tol, kol bus priimtas ir įsigalios Įstatymas. Galima būtų sutikti su atsakovės poziciją, kad minėtos nutarimų nuostatos galimai galėtų būti taikytinos asmenims (spręstina kiekvienoje situacijoje individualiai), kurie teisę į valstybinę karių pensiją įgijo iki įsigaliojant Įstatymui, tačiau, teismo įsitikinimu, jos negali būti taikomos asmeniui, kuris teisę į valstybinę kario pensiją įgijo galiojant Įstatymui, kaip ir yra nagrinėjamoje byloje. Akivaizdu, kad esant nustatytai aplinkybei, jog paskutinė pareiškėjo tarnybos diena yra 1994-12-31, tą dieną jis teisės į valstybinę kario pensiją neturėjo. Teisę į valstybinę kario pensiją pareiškėjas įgijo tik sekančią dieną po tarnybos pasibaigimo, todėl sutiktina su pareiškėjo pozicija, kad nagrinėjamojoje situacijoje dėl valstybinės kario pensijos skyrimo spręstina pagal Įstatymo nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios pozicijos laikosi ir teisės aktų leidėjas, Įstatymo 3 str. 1 dalyje nustatydamas, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams. Dar daugiau, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu, atsakydamas į pareiškėjo atstovės klausimą, patvirtino, kad teisė gauti valstybinę kario pensiją įgyjama kitą dieną, kuomet yra baigiama tarnyba.

Pareiškėjas remiasi Įstatymo 3 str. 1 d. 5 punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams: sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų (5 punktas). Vertinant šios normos konstrukciją, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas nustatė galimybę nesant įstatymų ar statutų nustatyto amžiaus, gauti valstybinę pensiją sulaukus senatvės pensijos amžiaus. LVAT 2012-06-05 nutartyje rėmėsi jau pateiktais šio teismo aiškinimais, nurodydamas, kad Įstatymo 3 str. 1 d. 5 punkto aiškinimo jame nurodyto amžiaus suėjimo momento reikšmės nustatymo kontekste negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad nurodytas pareigūno amžius turi sukakti pareigūno atleidimo iš tarnybos momentu. Teismas vertino, kad Įstatymo 3 str. 1 d. 5 punkto ir šio straipsnio 2 dalies panašumus ir padarė išvadą, kad šių nuostatų taikymas turi būti siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija.

Sutiktina su pareiškėjo argumentu, kad 2004 metais nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo, atsakovė įvardijo vienintelį atsisakymo skirti pareiškėjui valstybinę kario pensiją – pareiškėją su atsakove siejo ne tarnybos, o darbo santykiai, todėl priimdama skundžiamus sprendimus nauju savarankišku pagrindu – stažo trūkumu, išreiškė teisinį netikrumą, nes dėl stažo ginčo tarp šalių nebuvo.

Taigi, konstatuotina, kad atsakovė, priimdama ginčijamus sprendimus, netinkamai taikė materialines teisės normas, t. y. taikė teisės aktus, galiojančius pareiškėjo tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiu, o ne teisės aktus, galiojusius pareiškėjo teisės įgijimo į valstybinę kario pensiją metu. Todėl skundžiami sprendimai naikintini, o pareiškėjo skundas tenkintinas pilnai.

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 2 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo J. L. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Administracijos departamento 2014-05-07 sprendimą Nr. 12-01-773.

Panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014-06-06 sprendimą Nr. 12-01-990.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją iš naujo spręsti klausimą dėl valstybinės pareigūno ir kario pensijos J. L. skyrimo pagal jo 2014-04-07 prašymą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                        Arūnas Kaminskas

Margarita Stambrauskaitė

Halina Zaikauskaitė