Administracinė byla Nr. eA-13-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03569-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V. A. (A. V. A.), J. A., T. B., S. B., A. B., D. B., O. C., L. C., R. C., L. J., E. K., L. K. (L. K.), A. A.-K., E. K., M. K., D. K., A. P., A. P., K. P., R. P., R. P., D. S., V. V., R. Ž., V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduota biudžetinė įstaiga Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai A. V. A., J. A., T. B., S. B., A. B., D. B., O. C., L. C., R. C., L. J., E. K., L. K., A. A.-K., E. K., M. K., D. K., A. P., A. P., K. P., R. P., R. P., D. S., V. V., R. Ž. ir V. Ž. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2017 m. spalio 23 d. kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti:

1.1.                      A. V. A. 

1.2.                      J. A. naudai 860,20 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.3.                      T. B. naudai 385,09 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.4.                      S. B. naudai 385,10 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.5.                      A. B. naudai 412,62 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.6.                      D. B. naudai 412,62 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.7.                      O. C. naudai 284,44 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.8.                      L. C. naudai 273,84 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.9.                      R. C. naudai 273,84 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.10.                      L. J. naudai 273,84 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.11.                      E. K. naudai 301,37 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.12.                      L. K. naudai 301,37 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.13.                      A. A.-K. naudai 301,36 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.14.                      E. K. naudai 273,84 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.15.                      M. K. naudai 273,84 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.16.                      D. K. naudai 274,99 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.17.                      A. P. naudai 330,04 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.18.                      A. P. naudai 330,04 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.19.                      K. P. naudai 330,04 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.20.                      R. P. naudai 301,36 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.21.                      R. P. naudai 274,99 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.22.                      D. S. naudai 273,84 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.23.                      V. V. naudai 284,44 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.24.                      R. Ž. naudai 301,37 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.25.                      V. Ž. naudai 301,36 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.26.                      5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

1.27.                      3 025 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (kiekvienam iš pareiškėjų po 121 Eur).

2.       Pareiškėjai paaiškino, jog jie 2014 m. spalio–lapkričio mėn. su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurių pagrindu sumokėjo sutartyse nurodytas sumas, tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemokia, o už keliones sumokėti pinigai buvo grąžinti tik iš dalies. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos
Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva)
7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl jis patyrė turtinę žalą.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 
7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 
7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. 
Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

5.       Atsakovo vertinimu, pareiškėjams A. V. A. ir J. A. negali būti priteisiamas atlyginimas už mokestį už šventinę vakarienę, kadangi tokia vakarienė nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, kadangi turizmo paslaugų teikimo sutartys (išskyrus T. B. ir S. B. pateiktą sutartį) nėra pasirašytos nė vienos iš sutartyje nurodytų šalių, o pinigai už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones buvo mokami į UAB „Cherry Media Lt“ ir UAB „Beta.lt“ banko sąskaitas, nors šios bendrovės nebuvo minėtų turizmo paslaugų teikimo sutarčių šalys ar kelionių organizatorių atstovaujančios agentūros. Be to, pareiškėjai (išskyrus A. B., V. Ž., D. K., L. K. ir L. J.) mokėjimus pagal sutartis atliko anksčiau nei sudarytos sutartys. Pareiškėjai D. B., R. P.,
A. P., A. P., R. Ž., O. C., R. P., A. A.-K., M. K. ir D. S. teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog šie pareiškėjai atliko kokius nors mokėjimus už organizuotas keliones. T. B. ir S. B. savo reikalavimui pagrįstai pateikė mokėjimo per „Perlas“ terminalą dokumentą, tačiau iš šio dokumento nematyti, jog pareiškėjai sumokėjimo pinigus būtent už kelionę. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 mokėjimus atlikę pareiškėjai buvo įtraukti į UAB „Frestravel“ kreditorių sąrašą, ir, tenkinus jų reikalavimus UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, jie įgis teisę į dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas taip pat nesutiko su prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžiu (manė, kad tokią sumą nulėmė išimtinai pareiškėjų skaičius, nors tai neturėtų būti laikoma svarbia aplinkybe) ir pastebėjo, kad dalis pareiškėjų nėra pateikę įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7.       Departamento nuomone, Turizmo įstatyme yra įtvirtinta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Dėl konkrečių prašomų priteisti sumų Departamentas nurodė, kad A. V. A. ir J. A. prašoma atlyginti priemoka už šventinę vakarienę neturėtų būti priteisiama, kadangi tokia vakarienė nėra susijusi su privalomu maitinimu pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį. Manė, kad pareiškėjai reikalavimus turėtų reikšti bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, o ne reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 19 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų skundą, t. y. priteisė:

8.1.                      A. V. A. – 794,75 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.2.                      J. A. – 794,75 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.3.                      T. B. – 385,09 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.4.                      S. B. – 385,10 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.5.                      A. B. – 412,62 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.6.                      D. B. – 412,62 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.7.                      O. C. – 284,44 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.8.                      L. C. – 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.9.                      R. C. – 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.10.                      L. J. – 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.11.                      E. K. – 301,37 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.12.                      L. K. – 301,37 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.13.                      A. A.-K. – 301,36 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.14.                      E. K. – 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.15.                      M. K. – 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.16.                      D. K.

8.17.                      A. P. – 330,04 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.18.                      A. P. – 330,04 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.19.                      K. P. – 330,04 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.20.                      R. P. – 301,36 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.21.                      R. P. – 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.22.                      D. S. – 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.23.                      V. V. – 284,44 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.24.                      R. Ž. – 301,37 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.25.                      V. Ž. – 301,36 Eur turtinei žalai atlyginti;

8.26.                      kiekvienam iš pareiškėjų – 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 2 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

8.27.                      kiekvienam iš pareiškėjų – po 41,92 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjai A. V. A. ir J. A. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. spalio 30 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004026, pagal kurią J. M. (po santuokos – A.) bankiniu mokėjimo nurodymu į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą sumokėjo 2 899 Lt (839,61 Eur), UAB „Freshtravel“ banko sąskaitą – 452 Lt (130,91 Eur), o A. V. A. į UAB „Beta LT“ banko sąskaitą – 2 899 Lt (839,61 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 89,72 Eur. Pareiškėjams liko negrąžinta 1 720,41 Eur, t. y. po 860,20 Eur.

10.       Pareiškėjai L. C. ir R. C. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. spalio 30 d sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004019, pagal kurią R. C. 2014 m. spalio 29 d. bankiniu mokėjimo nurodymu į UAB „Beta LT“ banko sąskaitą sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur), o 2014 m. spalio 30 d. bankiniu mokėjimo nurodymu į UAB „Freshtravel“ banko sąskaitą – 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 30,98 Eur. Pareiškėjams liko negrąžinta 547,68 Eur, t. y. po 273,84.

11.       Pareiškėjai A. B. ir D. B. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. lapkričio 7 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004368, pagal kurią pareiškėjai 2014 m. lapkričio 7 d. bankiniu mokėjimo nurodymu į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą sumokėjo 2 998 Lt (868,28 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 43,04 Eur. Pareiškėjams liko negrąžinta 825,24 Eur, t. y. po 412,62 Eur.

12.       Pareiškėjai S. B. ir T. B. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. spalio 24 d sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003807, pagal kurią pareiškėjai 2014 m. spalio 24 d. per Perlo paslaugas sumokėjo 2 798 Lt (810,36 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 40,17 Eur. Pareiškėjams liko negrąžinta 770,19 Eur, t. y. S. B. – 385,10 Eur ir T. B. – 385,09 Eur.

13.       Pareiškėjai E. K. ir R. P. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. lapkričio 3 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004135, pagal kurią E. K. 2014 m. spalio 31 d. bankiniu mokėjimo nurodymu į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 33,85 Eur. Pareiškėjams liko negrąžinta 602,73 Eur, t. y. E. K. – 301,37 Eur, R. P. – 301,36 Eur.

14.       Pareiškėjai K. P., A. P. ir A. P. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. spalio 20 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003620, pagal kurią K. P. 2014 m. spalio 19 d. bankiniu mokėjimo nurodymu į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą sumokėjo 3 597 Lt (1 041,76 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 51,64 Eur. Pareiškėjams liko negrąžinta 990,12 Eur, t. y. po 330,04 Eur.

15.       Pareiškėjai R. Ž. ir V. Ž. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004607, pagal kurią V. Ž. 2014 m. lapkričio 13 d. bankiniu mokėjimo nurodymu į UAB „Beta LT“ banko sąskaitą sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 33,85 Eur. Jiems liko negrąžinta 602,73 Eur, t. y. R. Ž. – 301,37 Eur, V. Ž. – 301,36 Eur.

16.       Pareiškėjai V. V. ir O. C. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. lapkričio 10 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004406, pagal kurią V. V. 2014 m. lapkričio 9 d. bankiniu mokėjimo nurodymu į Beta LT, UAB banko sąskaitą sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 67,70 Eur. Pareiškėjams liko negrąžinta 568,88 Eur, t. y. po 284,44 Eur.

17.       Pareiškėjos R. P. ir D. K. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004496, pagal kurią D. K. sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjoms grąžino 28,68 Eur. Pareiškėjoms liko negrąžinta 549,98 Eur, t. y. po 274,99 Eur.

18.       Pareiškėjai L. K. ir A. A.-K. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. spalio 16 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003491, pagal kurią L. K. 2014 m. spalio 16 d. bankiniu mokėjimo nurodymu į UAB „Beta LT“ banko sąskaitą sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 33,85 Eur. Pareiškėjams liko negrąžinta 602,73 Eur, t. y. L. K. – 301,37 Eur, A. A.-K. – 301,36 Eur.

19.       Pareiškėjai E. K. ir M. K. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. lapkričio 10 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004441, pagal kurią E. K. 2014 m. lapkričio 9 d. bankiniu mokėjimo nurodymu į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą sumokėjo 1 198 Lt (578,66 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 30,98 Eur. Pareiškėjams liko negrąžinta 547,68 Eur, t. y. po 273,84 Eur.

20.       Pareiškėjos L. J. ir D. S. su kelionių organizatoriumi UAB „Frestravel“ 2014 m. spalio 28 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003932, pagal kurią L. J. 2014 m. spalio 28 d. bankiniu mokėjimo nurodymu į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur). Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjoms grąžino 30,98 Eur. Pareiškėjoms liko negrąžinta 547,68 Eur, t. y. po 273,84 Eur.

21.       Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą,
o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino šį pažymėjimą.

22.       Teismas pirmiausiai akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiškuose ginčuose, kurioje prieita prie išvados, jog nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam,
t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, taigi, Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. Teismas nenustatė pagrindo nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų, todėl pripažino, kad atsakovui kilo pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.).

23.       Teismas ginčo turizmo paslaugų teikimo sutartis laikė sudarytomis. Pažymėjo, jog tokios su UAB „Freshtravel“ sudarytos, bet nepasirašytos sutartys Departamento praktikoje buvo pripažįstamos bei priimamos, asmenims teikiant paraiškas dėl pinigų grąžinimo už neįvykusias keliones, o Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtintas turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančia. Iš ginčo turizmo paslaugų teikimo sutarčių teksto sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, o sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais.

24.       Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog pareiškėjai tinkamais įrodymais nepagrindė ginčo turizmo paslaugų teikimo sutarčių apmokėjimo. Pastebėjo, kad pareiškėjai bankinio mokėjimo nurodymais į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą sumokėjo atitinkamas sumas už keliones, jų pervestos sumos sutampa su minėtų sutarčių kainomis, mokėjimo paskirtyje nurodytos su kelione susijusios aplinkybės sutampa su sutarčių sąlygomis. Teismas, apžvelgęs Juridinių asmenų registre esančius duomenis apie juridinio asmens, kurio kodas 302527342, pavadinimo kaitą, nustatė, kad UAB „Cherry Media Lt“, „Beta.lt“ ir UAB „Beta Media“ yra tas pats juridinis asmuo. Teismo vertinimu, mokėjimo bei ginčo sutarčių sudarymo metu UAB „Cherry Media Lt“ veikė kaip kelionių pardavimo agentas, kuris platino kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ (naudojusios prekinį ženklą Plius Travel) organizuotas turistines keliones, t. y. tarp
UAB „Cherry Media Lt“ ir UAB „Freshtravel“ buvo susiklostę komercinio atstovavimo santykiai (Civilinio kodekso 2.152 str. 1 d.). Pagal Turizmo įstatymą, turizmo paslaugų teikimo sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kitus kelionių pardavimo agentus, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kitiems kelionių pardavimo agentams, kurie, nebūdami šių sutarčių šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

25.       Teismas nurodė, kad ginčo turizmo paslaugų teikimo sutarčių sudarymą tinkama forma bei pagal sutartis atliktų mokėjimų tinkamumą patvirtina ir tai, jog pareiškėjai, pastarųjų sutarčių neįvykdymo iš UAB „Freshtravel“ pusės pagrindu, kompetentingo teismo buvo įtraukti į
UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015). Be to, ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas pareiškėjams išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

26.       Teismas kitus atsakovo (jo atstovo Ministerijos) ir trečiojo suinteresuoto asmens Departamento argumentus laikė neturinčiais esminės įtakos galutinei teismo išvadai, todėl plačiau dėl jų nepasisakė. Konstatavo, jog pareiškėjų reikalavimo priteisti jų naudai iš atsakovo žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas nustatytas.

27.       Teismas sutiko su Departamento pozicija, jog iš pareiškėjų A. V. A. ir J. A. prašomos priteisti sumos turėtų būti išskaičiuojama „priemoka už šventinę vakarienę“, kadangi šios išlaidos sumokėtos už kitas papildomas paslaugas, kurios nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Atsižvelgiant į tai, šiems pareiškėjams priteistina po 794,75 Eur ((1 810,13 - 89,72 - 130,91) / 2).

28.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal teismų praktiką, tokio pobūdžio bylose,
t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, esant pareiškėjo prašymui, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Palūkanos skaičiuotinos nuo skundo priėmimo, nagrinėjamu atveju – 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties.

29.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagrįstumo, nustatė, kad pareiškėjų prašoma priteisti suma skundo parengimo išlaidoms atlyginti – 3 025 Eur – viršija pagal Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo
Nr. 1R-77 redakcija; toliau – ir Rekomendacijos), apskaičiuotą dydį – 2 096,75 Eur, bei atsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes, kad teisme nagrinėjamos kelios vienarūšės bylos
(Nr. eI-4197-171/2016, Nr. eI-4099-171/2016 ir kt.) dėl žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, priteisimo iš valstybės, kuriose pareiškėjus atstovauja tas pats atstovas – advokatas J. V., kurio parengtų skundų turinys nurodytosiose bylose ir šioje byloje yra identiškas. Teismas pripažino, jog šioje byloje sprendžiami teisiniai klausimai yra kartotiniai, ne nauji, todėl pareiškėjams priteistina suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti mažintina iki 1 048 Eur (2 096,75 Eur / 2), kiekvienam iš pareiškėjų priteisiant po 41,92 Eur.

III.

30.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 
2018 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų A. V. A. (A. V. A.), J. A., T. B., S. B., A. B., D. B., O. C., L. C., R. C., L. J., E. K., L. K. (L. K.), A. A.-K., E. K., M. K., D. K., A. P., A. P., K. P., R. P., R. P., D. S., V. V., R. Ž., V. Ž. skundą.

31.       Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, nes nei šiame teismo sprendime, nei jame nurodytuose kituose teismų sprendimuose nėra įvardytos ir kiekviena atskirai pagrįstos būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. 
Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjui galėjo kilti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų (Turizmo įstatymo 
8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjo patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio. 

32.       Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra šalių pasirašytos, ne visi pareiškėjai pateikti atliktą mokėjimą patvirtinančius dokumentus, mokėjimai atlikti ne į
UAB „Freshtravel“ banko sąskaitą ir kt.), teigia, kad UAB „Cherry Media LT“ turizmo paslaugų teikimo sutartyse nėra įvardijama kaip kelionių organizatoriaus agentas. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, jog aplinkybė, kad pareiškėjų finansiniai reikalavimai buvo įtraukti į
UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, patvirtina turizmo paslaugų teikimo sutarčių sudarymo faktą. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjams suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą. Teismas taip pat netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, kadangi, atsakovo vertinimu, pareiškėjams priteista aiškiai per didelė atlyginimo suma (pakartoja, kad bylinėjimosi išlaidų dydis susidarė dėl byloje dalyvaujančių pareiškėjų skaičiaus ir kad šiuo metu administraciniame teisme nagrinėjama daugybė vienarūšių bylų dėl žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, priteisimo ir Lietuvos valstybės),
o bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pareiškėjams A. A., L. C., A. B., S. B., E. K., A. P., A. P., R. Ž., O. C., A. A.-K. ir M. J. priteistas nesant jokių įrodymų apie jų patirtas išlaidas.

33.       Pareiškėjai A. V. A., J. A., T. B., S. B., A. B., D. B., O. C., L. C., R. C., L. J., E. K., L. K., A. A.-K., E. K., M. K., D. K., A. P., A. P., K. P., R. P., R. P., D. S., V. V., R. Ž. ir V. Ž. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

34.       Pareiškėjai iš dalies pakartoja skunde išdėstytus argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais, atsakovo argumentus laiko nepagrįstais (jų teigimu, be kita ko, atsakovas nenurodė, kuo pasireiškia politinis ar ekonominis teismo motyvas nagrinėjamos bylos kontekste), remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškuose ginčuose padarytomis išvadomis. Dėl pateiktų turtinę žalą patvirtinančių įrodymų pakankamumo pareiškėjai tvirtina, jog nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie turizmo paslaugų teikimo sutartyse įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateiktos sutartys ir mokėjimo dokumentai patvirtina jų patirtas išlaidas, Departamentas ir draudimo bendrovės priėmė šiuos dokumentus, pagal juos išmokėjo kompensacijas. Aplinkybė, jog už kelionę tiesiogiai sumokėjo ne kiekvienas turistas, nereiškia, jog pareiškėjai, neatlikę tiesioginio mokėjimo (pvz., mokėtojo vyras arba žmona, nepilnamečiai vaikai) nepatyrė turtinės žalos. Teismui priteisus turtinės žalos atlyginimą, pareiškėjai dėl piniginių lėšų pasidalijimo aiškinsis asmeniškai. Akcentuota, jog sutuoktinių nuosavybė yra bendroji jungtinė nuosavybė, o nepilnamečius vaikus išlaiko jų tėvai. Pareiškėjai atsakovo argumentą, jog jie padarytos žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš žalą padariusio asmens – kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“, laiko atmestinu, nes, jų įsitikinimu, UAB „Freshtravel“ šiuo metu yra akivaizdžiai nemoki ir abejotina, kad bendrovė sugebės bent kažkiek atlyginti pareiškėjams jų patirtą turtinę žalą, o vykstančiuose ikiteisminiuose tyrimuose ir šiandien nenustatyti konkretūs įtariamieji, neaišku, ar bus pradėtos baudžiamosios bylos teismuose. Pareiškėjai taip pat nesutinka su atsakovo pozicija, jog jiems priteistas aiškiai per didelis bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Pažymi, kad ne visi pareiškėjai gyvena Vilniuje (kur yra advokato darbo vieta), todėl advokatui buvo būtinybė vykti į kitus miestus. Kadangi byloje yra 25 pareiškėjai, kiekvieno iš jų reikalavimų aptarimas, reikalingų dokumentų surinkimas ir tvirtinimas, bendravimas su pareiškėjais, skundo surašymas užėmė daug laiko, ir todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio sumažinimas prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Vien aplinkybė, kad pareiškėjų atstovas advokatas J. V. dalyvavo kitose analogiškose administracinėse bylose, kuriose teikė panašaus turinio skundus, nereiškia, jog tokiems procesiniams dokumentams parengti nereikia jokių pastangų ar darbus galima atlikti nemokamai.

35.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

36.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjams galbūt kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

37.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

38.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjams būtų atlyginti visi jų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius, be to, teismo sprendimą priėmus pareiškėjų naudai, jiems priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

39.       Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jis patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos. Atsakovą minėtose bylose atstovavo Ministerija, kuri kai kuriose iš jų dalyvavo ir kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai yra viešai prieinami, taigi, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas turi tam tikrų motyvavimo trūkumų, šie trūkumai nėra esminiai ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro reikšmingų kliūčių atsakovui suprasti, kokiu pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

40.       Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju 
(žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306). 

41.       Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32).

42.       Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Aprašas (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija).

43.       Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (toliau – ir Aprašas), 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

44.       Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

45.       Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo 
(žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

46.       Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą 
(žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą 
Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

47.       Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

48.       Atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra atmestina. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

49.       Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjų turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 9–20 p.; beta.lt kuponus, I t., b. l. 83–84, 85–86; mokėjimo nurodymus, I t., b. l. 87, 101, 108, 116 ir kt.; turizmo paslaugų teikimo sutartis, I t., b. l. 88–91,
95–98, 102–104 ir kt., ir pan.), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjai 2014 m.
spalio–lapkričio mėn. įsigijo turizmo paslaugas iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės beta.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje beta.lt taisyklėmis), už kurias sumokėjo sutartyse nurodytas sumas. Byloje nėra ginčo dėl to, kas sumokėjo sutartyse nurodytas sumas, o atsakovas nepaaiškino, kuo nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti yra reikšmingas faktinis kelionės išlaidų paskirstymas tarp pareiškėjų, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių pareiškėjų D. B., R. P., A. P., A. P., R. Ž., O. C., R. P., A. A.-K., M. K. ir D. S. patirtas kelionės išlaidas, nepateikimu teismui nelaikytini teisiškai reikšmingais. Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjams buvo grąžinta tik dalis jų pagal ginčo turizmo paslaugų teikimo sutartis sumokėtų sumų, jie patyrė turtinę žalą, kurios atlyginimą ir prašė priteisti iš atsakovo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjų patirta turtinė žala buvo įrodyta leistinais įrodymais, tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Pastebėtina, kad teismas pareiškėjų reikalavimų pagrįstumą konstatavo įvertinęs byloje esančius rašytinius dokumentus, o Vilniaus apygardos teismo nutartimi įtraukti pareiškėjus į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bei draudimo išmokų išmokėjimo jiems faktu rėmėsi tik kaip papildoma aplinkybe, patvirtinančia teismui pateiktų įrodymų tinkamumą ir patikimumą.

50.       Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-3461-822/2018, 2019 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-10-502/2019). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio
2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės negu nustatyta Rekomendacijose.

51.       Pareiškėjai skunde prašė priteisti jiems 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (kiekvienam po 121 Eur). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų prašoma priteisti suma viršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotą maksimalų dydį – 2 096,75 Eur, taip pat į tai, kad teisme jau išnagrinėti analogiško pobūdžio ginčai, todėl šioje byloje sprendžiami teisiniai klausimai yra kartotiniai ir nelaikytini naujais, nutarė pareiškėjams priteisti 1 048 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (kiekvienam po 41,92 Eur, arba 1/3 prašytos sumos). Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjams priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis buvo sumažintas nepakankamai (t. y. bylinėjimosi išlaidų atlyginimas išvis neturėjo būti priteistas), savo įsitikinimą, jog pareiškėjams priteistas išlaidų atlyginimas yra aiškiai per didelis, grindžia atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, t. y. kad toks bylinėjimosi išlaidų dydis susidarė išimtinai tik dėl pareiškėjų skaičiaus, be to, administraciniame teisme jau išnagrinėta daug vienarūšių bylų dėl žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, priteisimo iš valstybės, kai kuriose iš jų pareiškėjus atstovavo ir šioje byloje dalyvaujantis advokatas J. V., šio advokato parengtų skundų turinys yra identiškas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu atsakovo įsitikinimu ir pažymi, jog nepaisant to, kad pateiktame skunde išdėstyti teisiniai argumentai yra panašūs ar identiški kitose analogiškose bylose teiktų skundų, kuriuos rengė advokatas J. V., argumentams, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra individualios, jos buvo detaliai atskleistos pateiktame skunde, pridedant jas pagrindžiančius rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog šiuo atveju atstovaujamų bylos proceso dalyvių skaičius – 25 – turėjo objektyvią ir reikšmingą įtaką advokato darbo laiko sąnaudoms (Rekomendacijų 2.9 p.) rengiant skundą, teikiant teismui jį ir įrodymus, kuriais pareiškėjai grindė savo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, kad atstovaujamųjų skaičius nėra svarbi aplinkybė Rekomendacijų 2 punkto prasme, yra atmestini, o atsakovo pozicija, jog tokioje situacijoje bylinėjimosi išlaidų atlyginimas išvis neturėtų būti priteisiamas, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Dėl tvirtinimo apeliaciniame skunde, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pareiškėjams A. A., L. C., A. B., S. B., E. K., A. P., A. P., R. Ž., O. C., A. A.-K. ir M. J. negalėjo būti priteistas, nes nėra jokių įrodymų apie jų patirtas išlaidas, pažymėtina, kad byloje esantys operacijų išrašai (I t., b. l. 41–55) patvirtina, jog likę pareiškėjai advokatui J. V. sumokėjo iš viso 3 025 Eur, t. y. po 121 Eur už kiekvieną pareiškėją, tie pareiškėjai, kurie mokėjo ne tik už save, į advokato banko sąskaitą pervedė arba atitinkamai didesnes sumas (242 Eur ar 363 Eur; pvz., R. P., K. P.), arba tą pačią 121 Eur sumą pervedė du kartus (pvz., R. C.), taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai realiai patyrė prašomas priteisti 3 025 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai, o tai, kaip pareiškėjai atsiskaitė tarp savęs, nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde išreikšta nuomonė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas bylinėjimosi išlaidoms atlyginti priteisti po 41,92 Eur kiekvienam pareiškėjui nėra adekvatus, nepagrįsta tokiais teisiniais ir faktiniais argumentais, kurie sudarytų pagrindą dar labiau mažinti pareiškėjams priteistas sumas.

52.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai taikė materialiosios ir proceso normas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su priimtu galutiniu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas atsakovo apeliacinį skundą atmeta, t. y. sprendimas priimamas pareiškėjų naudai, pareiškėjai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.). Tačiau pareiškėjai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nenurodė, kokios konkrečiai sumos prašo bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, bei nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 str. 1 d. (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 str. 2 d.), todėl jų prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Gintaras Kryževičius

        Ramutė Ruškytė