Civilinė byla Nr. 3K-3-45/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03716-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 30.6; 42.11.1; 45.10
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo BUAB „Struktus“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Struktus“ dėl privatizavimo sutarties dalies nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutartinių įsipareigojimų įvykdymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalių ginčas kilo dėl asmens, laimėjusio viešą aukcioną dėl valstybei nuosavybės teise priklausiusio turto ir jam priskirtų žemės sklypų pirkimo–pardavimo, prievolės sumokėti žemės sklypų kainą ir pasirašyti jų pirkimo–pardavimo sutartį bei vienašalio privatizavimo sutarties dalies dėl žemės sklypų pirkimo nutraukimo teisėtumo.
Ieškovas VĮ Valstybės turto fondas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu atsakovo UAB „Struktus“ vienašalį 2008 m. kovo 17 d. sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties dalies (8 punkto) nutraukimą; priteisti iš atsakovo 9 430 582 Lt (žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektui, pardavimo kaina), 339 500,95 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų ir įpareigoti atsakovą, sumokėjus žemės sklypų kainą, pasirašyti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį.
Ieškovas nurodė, kad 2007 m. gruodžio 13 d. vyko viešas aukcionas, kuriame buvo parduodamas privatizavimo objektas, t. y. siurblinė, katilinė, pirtis, poilsio namai, sandėlis, administracinis, praėjimo pastatai, kiemo statiniai, ir jam priskirti žemės sklypai. Aukcioną laimėjusiu paskelbtas atsakovas UAB „Struktus“, pasiūlęs didžiausią kainą – 16 000 201 Lt, iš jų – 6 569 619 Lt už privatizavimo objektą ir 9 460 582 Lt už žemės sklypus, o 2008 m. kovo 17 d. sudaryta privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis. Šios sutarties 8 punktu atsakovas įsipareigojo, kai visiškai atsiskaitys už privatizuojamus pastatus, per 30 dienų sumokėti visą žemės sklypų kainą, t. y. 9 430 582 Lt, ir pasirašyti jų pirkimo–pardavimo sutartį. Šis įsipareigojimas turėjo būti įvykdytas iki 2008 m. balandžio 20 d., tačiau atsakovas jo neįvykdė. Jis 2008 m. rugpjūčio 25 d. raštu informavo, kad, rengiant žemės sklypų detaliojo plano dokumentus, paaiškėjo, jog dalis jų patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą ir siūlė arba patikslinti sklypų dokumentus, arba sumažinti jų kainą. Dėl to ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ir Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1219 buvo patikslintos valstybinio miško ribos, t. y. aukcione kartu su privatizavimo objektu parduoti žemės sklypai nebepateko į valstybinio miško teritoriją ir atitiko Nekilnojamojo turto registro duomenis. Atsakovas 2009 m. rugpjūčio 20 d. raštu įspėjo, kad nutrauks privatizavimo sutarties dalį dėl žemės sklypų, jeigu per 30 dienų nebus sudaryta jų pirkimo–pardavimo sutartis ir jeigu ieškovas neįsipareigos atlyginti apie 2 000 000 Lt nuostolių, o 2009 m. rugsėjo 25 d. raštu vienašaliai nutraukė pirmiau nurodytą privatizavimo sutarties dalį. Siekdamas taikiai išspręsti susidariusią situaciją ieškovas surengė susitikimą, kurio metu atsakovas iš esmės neatsisakė sudaryti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau pageidavo ją sudaryti naujomis sąlygomis.
Ieškovas tvirtino, kad privatizavimo sutarties dalis dėl privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų pirkimo vienašališkai nutraukta nesąžiningai ir neteisėtai, nes paskelbus atsakovą viešo aukciono laimėtoju jam buvo parduoti tiek pastatai ir kitas turtas, tiek ir jiems priskirti žemės sklypai, tačiau atsakovas dalies kainos nesumokėjo ir nutraukė tą sutarties dalį, kurios pats nėra įvykdęs (CK 6.421, 6.217 straipsniai). Ta aplinkybė, kad per klaidą dalis valstybinio miško ploto sutapo su atsakovui parduotais žemės sklypais esminės reikšmės neturi, nes ji buvo ištaisyta ir neturėjo jokių neigiamų padarinių, t. y. neribojo atsakovo teisės naudotis jais (rengti šių sklypų detalųjį planą). Atsakovui parduoti žemės sklypai nėra privatizavimo objektai ir apmokėjimas už juos bei nuosavybės teisės perdavimas reglamentuotas Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023 25, 26 punktų, pagal kuriuos visų pirma turi būti sumokėta žemės sklypų kaina, o po to pasirašyta jų pirkimo–pardavimo sutartis. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas laiku neįvykdė Privatizavimo sutarties 8 punktu prisiimtų įsipareigojimų sumokėti žemės sklypų kainą ir pasirašyti jų pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas prašė priteisti 339 500,95 Lt delspinigių (0,02 proc. už 180 dienų) bei procesines palūkanas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės suvestinį žemėlapį dalis privatizavimo dalyku nurodyto 2,73 ha žemės sklypo ir 0,007 ha žemės sklypas yra priskirti miškų ūkio paskirties žemei, kuriuose įregistruoti Nemenčinės miškų urėdijos Liepynės girininkijos taksaciniai miškų sklypai. Teismas sprendė, kad 2008 m. kovo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis savo esme yra dėl dviejų objektų: dėl privatizavimo objekto pardavimo (pagrindinė sutartis) ir dėl žemės sklypų, priskirtų šiam objektui, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje (preliminarioji sutartis), t. y. sprendė, kad šalių 2008 m. kovo 17 d. sudarytos privatizavimo sutarties 8 punktas atitinka visus preliminariosios sutarties požymius. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad miškų ūkio paskirties sklypai, kuriuose įregistruotas valstybinės reikšmės miškas, iki Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo, kuriuo buvo patikslintos valstybinės reikšmės miško ribos, išbraukiant viešo aukciono metu parduotus žemės sklypus, negalėjo būti privatizavimo objektas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnis, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis), todėl sutarties 8 punktas laikytinas negaliojančiu ir negali būti vykdoma teismo tvarka (CK 1.80, 1.181 straipsniai). Be to, teismas konstatavo, kad ieškovas pažeidė savo kaip pardavėjo pareigą patvirtinti pirkėjui, jog nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos nuosavybės teisei į parduodamą valstybės turtą, pareigą atskleisti kitai šaliai informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarčiai sudaryti (CK 6.163 straipsnio 4 dalis, 6.321 straipsnio 4 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Teismas, įvertinęs aukciono sąlygose nurodytą ginčo žemės sklypų paskirtį, atsakovo argumentus, kad jis tikėjosi per metus plėtoti investicinę mažaaukštę gyvenamųjų namų statybą ir gauti ekonominę grąžą, tai, jog tik po aukciono paaiškėjo, kad įsigyti žemės sklypai priklauso valstybinės reikšmės miškams, kad dėl to buvo sustabdytas detalusis žemės sklypų planavimo procesas, o valstybinio miško plotas nebuvo pakoreguotas ilgiau kaip metus, sprendė, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi (CK 6.217 straipsnio 2 dalis) ir pripažino, kad jis pagrįstai ir teisėtai sustabdė priešpriešinį savo prievolės pagal Privatizavimo sutartį įvykdymą ir turėjo teisę vienašališkai nutraukti privatizavimo sutarties dalį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 9 430 582 Lt skolos, 150 889,31 Lt delspinigių bei 5 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Struktus“ buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dienos. Teismas įpareigojo ieškovą ir atsakovą pasirašyti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis po to, kai ieškovas bus įtrauktas į atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Struktus“ kreditorių sąrašą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad Privatizavimo sutartis susideda iš dviejų sutarčių, t. y. pagrindinės sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo ir preliminariosios sutarties dėl privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų, todėl taikytinos CK 6.165 straipsnio nuostatos. Teismas konstatavo, kad valstybei priklausančio turto valdymą, naudojimą, disponavimą juo pirmiausia reglamentuoja viešoji teisė, todėl sandoriai dėl tokio turto turi būti sudaromi tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais. Pagal Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 4 dalį privatizavimo sandoriu laikoma šio įstatymo nustatyta tvarka sudaryta sutartis, pagal kurią privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja jį perduoti potencialiam pirkėjui, o pastarasis – sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus joje nustatytus įsipareigojimus, tarp kurių – nustatytu terminu sumokėti privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo kainą bei pasirašyti jo pirkimo–pardavimo sutartį (Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 34, 35.8, 36 punktai). Žemės sklypas, teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas privatizavimo objektui, nėra savaime laikomas privatizavimo objektu Privatizavimo įstatymo prasme, o jo pardavimo tvarka yra reglamentuota Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 patvirtintomis Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklėmis, kurių 2.1 punkte įtvirtinta, kad, privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius ir įrenginius ar jų dalis pagal Privatizavimo įstatymą, su privatizavimo objektu kartu turi būti parduodamas ir jam priskirtas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai jis negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn pagal Žemės, Žemės reformos įstatymą ir šio nutarimo 2.2 punktą; privatizavimo objekto privatizavimo sąlyga, nustatanti, ar jam priskirtas žemės sklypas parduodamas, ar tik nuomojamas, nurodoma privatizavimo objekto privatizavimo programoje. Be to, Taisyklių 27 punkte nustatyta, kad tokio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti įrašyta sąlyga, jog ji nutraukiama nutraukus privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ir nenumato pagrindų, kuriais aukciono laimėtojas galėtų atsisakyti sudaryti ar nutraukti jau sudarytą tokią sutartį, esant galiojančiai privatizavimo objekto pirkimo sutarčiai.
Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendė, kad privatizavimo objektas ir žemės sklypai dėl įsakmaus teisinio reglamentavimo sudaro vieną sutarties dalyką, nepaisant to, kad viešoji teisė nustato skirtingus tokių objektų nuosavybės (nuomos) perleidimo įgyvendinimo būdus ir tvarką. 2008 m. kovo 17 d. sudarius privatizavimo sutartį abi šalys įgijo priešpriešines teises ir pareigas taip pat ir pagal ginčo Sutarties 8 punktą. Vienašališkai sutartį galima nutraukti tik įstatyme arba sutartyje numatytais atvejais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Privatizavimo sutarties dalis buvo nutraukta ne joje, bet CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais, tačiau teismo vertinimu, Privatizavimo sutarties 8 punkto pažeidimas atsakovo nurodytais pagrindais, nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu pažeidimu, nes paaiškėjus, kad privatizavimo programoje bei VĮ Registrų centre nurodyta tikslinė žemės sklypų naudojimo paskirtis neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestiniame žemėlapyje esančių duomenų, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų – nedelsdamas kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl žemės sklypų tikslinės paskirties patikslinimo taip, kad ji atitiktų nurodytą privatizavimo programoje bei įregistruotą VĮ Registrų centre (CK 6.334, 6.399 straipsniai). Atsakovas, kurio pagrindinė veikla – nekilnojamojo turto prekyba, su tuo sutiko ir iki 2009 m. rugpjūčio 20 d. nereiškė ieškovui jokių pretenzijų.
Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu pašalintos kliūtys privatizavimo sutarties 8 punkte prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti. Ieškovas dar iki privatizavimo sutarties 8 punkte nustatyto termino pabaigos suteikė atsakovui leidimą rengti žemės sklypų detaliojo plano dokumentaciją, 2009 m. sausio 19 d. išdavė įgaliojimą atstovauti ieškovui vykdant detaliojo plano rengimą ir atlikti kitus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus, o atsakovas parengė ir ieškovui pateikė tvirtinti detalųjį planą 2009 m. gruodžio 17 d., t. y. po to, kai pats nutraukė sutartį dėl esminio pažeidimo. Šios aplinkybės paneigia išvadą, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi, o byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo patirtą žalą.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypai faktiškai niekuomet nebuvo priskirti valstybinės reikšmės miškui, o tik per klaidą, t. y. esant netikslioms matavimo technologijoms, buvo įtraukti į valstybinės reikšmės miško plotą, todėl atmetė pirmosios instancijos teismo teiginį, kad šie žemės sklypai iš viso negalėjo būti privatizavimo objekto dalis. Atsakovą paskelbus aukciono laimėtoju, šio sandorio įforminimas bei žemės sklypo kainos sumokėjimas Taisyklėse nustatyta tvarka buvo tik viena iš privatizavimo sutarties sąlygų, o jų neįvykdžius ieškovas įgijo teisę reikalauti įvykdyti sutartinę prievolę – sumokėti privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo kainą bei pasirašyti sutartį (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.213 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad delspinigiai nagrinėjamu atveju pradedami skaičiuoti nuo 2009 m. spalio 9 d., t. y. įsigaliojus Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimui Nr. 1219, ir atsiradus šalių prievolei įforminti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorį. Konstatavęs, kad privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas iki iškeliant atsakovui bankroto bylą, o atsakovo prievolė sumokėti ieškovui žemės sklypų kainą bei pasirašyti sutartį yra tik sandorio įforminimas, bet ne naujo sudarymas, teismas laikė, kad ieškovo reikalavimas Įmonių bankroto įstatymo prasme laikytinas kreditoriaus reikalavimu bankrutuojančiai (bankrutavusiai) bendrovei.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Dėl Privatizavimo sutarties dalies pripažinimo niekine. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsni, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis imperatyviai reglamentuoja, kad žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, ir tokios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklypų priskirtų privatizavimo objektui, pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovą UAB „Struktus“ 2008 m. sausio 15 d. paskelbus aukciono laimėtoju, tačiau valstybinės reikšmės miško plotų ribos buvo patikslintos tik Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1219, todėl tiek kasatorių paskelbus aukciono laimėtoju, tiek šalims sudarant privatizavimo sutartį 2008 m. kovo 17 d., aptariami žemės sklypai negalėjo būti pirkimo–pardavimo objektas. Sprendžiant sandorio negaliojimo klausimą, būtina vertinti sandorio sudarymo metu galiojusias aplinkybes ir vėlesnis aplinkybių pasikeitimas nepadaro sandorio galiojančio, nes tai prilygtų vėlesniam sandorio patvirtinimui, o tai tiesiogiai draudžia CK 1.78 straipsnio 2 dalis. Net pripažinus, kad valstybinės reikšmės miško plotų ribos pateko į ginčo žemės sklypus per klaidą, tai nepašalina draudimo tokius sklypus perleisti privačion nuosavybėn, nes sandorio sudarymo metu nebuvo jokių galimybių spręsti, ar dalis žemės sklypų valstybinės reikšmės miškui priskiriama per klaidą, ar tai yra objektyviai egzistuojanti aplinkybė.
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad į privatizavimo objektų sąrašą negali būti įtrauktas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas. 2005 m. rugsėjo 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1023 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės), detaliai nustato procedūrą bei pareigas, kurias privalo atlikti Valstybės turto fondas, ruošdamas privatizavimo objektą bei jam eksploatuoti skirtą žemės sklypą pardavimui. Taisyklėse akcentuojama, kad žemės sklypas, skirtas privatizavimo objektui eksploatuoti, kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleistas tik tuo atveju, jeigu tokį perleidimą leidžia teisės aktai. Taisyklių 8 punkte yra įtvirtinta, kad Valstybės turto fondas, rengdamas objekto privatizavimo programą, kreipiasi pagal privatizavimo objekto buvimo vietą į savivaldybės administracijos direktorių ir apskrities viršininką su prašymu suformuoti žemės sklypą, priskirtą privatizavimo objektui. Taigi, šios ieškovo pareigos turėjo būti atliktos dar iki privatizavimo sandorio sudarymo ir jo vykdymo. Šiuo atveju būtina konstatuoti, kad būtent ieškovo neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos konkrečių teisės normų nustatytos pareigos nulėmė imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio sudarymą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė imperatyviąsias teisės normas, reglamentuojančias draudimą perleisti kitų asmenų nuosavybėn išimtine valstybės nuosavybe esantį turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnis, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis).
Teismas pripažino, kad kasatorius žemės sklypų kainos sumokėti neprivalėjo ir negalėjo, nes nuo 2008 m. balandžio 20 d. (terminas žemės sklypų kainai sumokėti) iki 2009 m. rugsėjo 30 d. buvo šalinamos kliūtys žemės sklypų perleidimui apskritai. Taigi, nors Privatizavimo sutarties 8 punktas įpareigojo atsakovą sumokėti žemės sklypų kainą iki 2008 m. balandžio 20 d., skundžiamą sprendimą priėmęs teismas iš esmės pripažino, jog ši pareiga atsakovui persikėlė į 2009 m. spalio 9 d. (kai išnyko kliūtys žemės sklypams perleisti). Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad šalys gali ir privalo privatizavimo sandorį vykdyti (tiksliau – tęsti jo vykdymą) po 2009 m. spalio 9 d., yra pakeičiamos aukciono sąlygos ir suteikiamos išskirtinės sąlygos privatizavimo sutarties šalims tęsti privatizavimo sandorio vykdymą, praleidus imperatyviosiomis teisės normomis įtvirtintus privatizavimo sandorio įvykdymo terminus.
- Dėl Privatizavimo sutarties dalies pripažinimo preliminariąja sutartimi, esminio jos pažeidimo ir netesybų priteisimo. Privatizavimo objektą ir jam eksploatuoti skirtus žemės sklypus, kaip du atskirus pirkimo–pardavimo objektus, atriboja Privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalis, taip pat privatizavimo sąlygų bei Privatizavimo sutarties tekstas. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekyla ginčo, kad nuosavybės teisė į žemės sklypus atsakovui niekada nebuvo perėjusi. Privatizavimo sutarties 2.12 punkto 2 pastraipoje, 8 punkte suformuotos nuostatos aiškiai atitinka preliminarųjį šalių susitarimą dėl sutarties dėl žemės sklypų pardavimo sudarymo ateityje, kaip tai teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Be to, Taisyklių 25 punkte įtvirtinta, kad prieš pasirašydamas žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjas turi atvykti į Turto fondą suderinti sutarties projektą, sutarties pasirašymo laiką ir vietą. Manytina, jog tokių teisių ir galimybių pirkėjas neturėtų, jeigu žemės sklypo pardavimas jau faktiškai būtų įvykęs aukciono laimėtojo pripažinimo momentu.
Be to, Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai nustatė, kad Privatizavimo sutartis iš esmės nebuvo pažeista, nes esminis sutarties pažeidimas šiuo atveju vertintinas atsižvelgiant į griežtą šalis siejusių santykių teisinį reglamentavimą: septyniolikos mėnesių žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo vėlavimas privatizavimo teisiniuose santykiuose neabejotinai reiškia esminį sutarties pažeidimą. Pažymėtina, jog žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis per Privatizavimo sutartyje nustatytą terminą negalėjo būti pasirašyta dėl ieškovo kaltės, šiam neįvykdžius savo pareigų privatizavimo procese. Teismo išvada, kad po Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo priėmimo atsakovui atsirado pareiga sumokėti žemės sklypo kainą, prieštarauja elementariems sąžiningumo ir protingumo principams, nes praėjus 1,5 metų nuo Privatizavimo sutarties sudarymo ir iš esmės pasikeitus situacijai nekilnojamojo turto rinkoje, atsakovas net nebūtų gavęs banko finansavimo žemės sklypų įsigijimui, kaip tokį finansavimą turėjo iki 2008 m. rugsėjo 2 d. (tai pagrindžia 2008 m. rugsėjo 2 d. Akcinės bendrovės banko „Snoras“ Vilniaus filialo raštas Nr. V01534/08, kuris yra pateiktas į bylą). Kasatoriaus nuomone, jis neturėjo pareigos mokėti žemės sklypų kainos, nes: 1) Privatizavimo sutarties dalis dėl žemės sklypų pardavimo prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms jau sandorio sudarymo metu; 2) ši sutartie dalis buvo netekusi galios pagal Privatizavimo įstatymą ir Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisykles, nesudarius jos per 30 dienų nuo privatizavimo objekto kainos sumokėjimo; 3) Privatizavimo sutartį dėl šios dalies buvo vienašališkai nutraukęs pats atsakovas; 4) Privatizavimo sutarties dalis dėl žemės sklypų pardavimo buvo nutraukta kaip iš esmės pažeista ieškovo. Taigi, delspinigių skaičiavimas ieškovo reikalavimui šioje byloje taikytas nepagrįstai ir neteisėtai.
3. Dėl sąlyginio teismo sprendimo negaliojimo. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė įpareigoti ieškovą ir atsakovą pasirašyti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį po to, kai teismas įtrauks ieškovą į atsakovo kreditorių sąrašą. Šis teismo įpareigojimas galėtų būti įvykdytas tik įvykus šioms sąlygomis: 1) ieškovui pateikus atsakovo bankroto administratoriui finansinį reikalavimą; 2) atsakovo bankroto administratoriui tokį reikalavimą pripažinus pagrįstu ir pateikus teismui tvirtinti; 3) teismui ieškovo finansinį reikalavimą patvirtinus. Pažymėtina tai, kad nors pirmosios dvi sąlygos yra priklausančios nuo vienos ar kitos ginčo šalies valios, trečioji sąlyga nuo šalių valios yra visiškai nepriklausanti – ji priklauso nuo ieškovo kreditorinį reikalavimą (jeigu toks būtų pateiktas) tvirtinančio teismo. Dar daugiau, ši teismo sprendimo dalis negalėtų būti įvykdoma ir tuo atveju, jeigu ieškovas apskritai nepateiktų kreditoriaus reikalavimo (kasacinio skundo rengimo dieną toks reikalavimas atsakovo bankroto administratoriui nėra pateiktas). CPK 267 str. draudžia teismui priimti sprendimą, kurio įvykdymas priklausytų nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo. Šiuo atveju teismo sprendimo dalis dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo priklauso net nuo trijų atskirų sąlygų, todėl toks sprendimas yra aiškiai sąlyginis ir todėl negali būti paliktas galioti.
- Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176, 178 straipsniuose įtvirtintą bei kasacinio teismo suformuotą praktiką, susijusią su įrodinėjimu, įrodymų vertinimu, aiškinimu ir taikymu, nes skundžiamame sprendime pažymėjo, kad nėra pagrindo išvadai, jog buvo suvaržyti atsakovo interesai, pažeisti jo teisėti lūkesčiai, kol buvo tikslinamos valstybinės reikšmės miškų ribos, nes 2009 m. sausio 12 d. ieškovas išdavė atsakovui įgaliojimą žemės sklypų detaliajam planui rengti. Šią faktinę aplinkybę teismas įvertino netinkamai, neatsižvelgdamas į kasatoriui išduoto įgaliojimo esmę ir tekstą, nes atsakovui nebuvo išduotas įgaliojimas žemės sklypų detaliojo plano sprendinių derinimui, todėl atsakovo galimybės pritaikyti žemės sklypus privatizavimo projekto įgyvendinimui buvo itin ribotos – be teisės derinti ir tvirtinti parengtą teritorijos detalųjį planą, plano parengimas netenka prasmės.
- Dėl įpareigojimų bankrutuojančiai įmonei nustatymo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kasatoriui 2011 m. lapkričio 11 d. buvo iškelta bankroto byla. 2011 m. gruodžio 22 d. pranešimu kasatorius, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB CONSULTING ART, informavo ieškovą, jog BUAB „Struktus“ sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, visos sutartys laikomos pasibaigusiomis, dėl šios priežasties visi kreditoriaus reikalavimai bus tenkinami Bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 ir 5 punktuose nustatyta, kad po bankroto bylos įmonei iškėlimo, draudžiama reikalauti iš šio subjekto finansinių prievolių ar sutarčių vykdymo. Apeliacinis teismas skundžiamu sprendimu įpareigojo atsakovą pasirašyti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, po to, kai teismas įtrauks ieškovą į bankrutuojančios BUAB „Struktus“ kreditorių sąrašą. Kasatoriaus nuomone, tokiu sprendimu teismas pažeidė bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, kurios yra specialiosios privatizavimo institutą reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, tą patvirtina ir kasacinio teismo praktika, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas kasacine tvarka.
Ieškovas su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio ir Žemės statymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies normos, kuriose nustatyta, kad žemė, priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei ir tokios žemės negalima perleisti savivaldybės ar privačion nuosavybėn, yra imperatyvios. Tačiau byloje esantys įrodymai rodo, kad 2007 m. gruodžio 13 d. viešo aukciono metu atsakovui parduotuose žemės sklypuose iš tikrųjų nebuvo valstybinės reikšmės miško, todėl laikyti privatizavimo sandorio dalį negaliojančia nėra teisinio pagrindo. Atsakovas už privatizavimo objektą atsiskaitė 2008 m. kovo 20 d., todėl iki 2008 m. balandžio 20 d. turėjo pareigą sumokėti žemės sklypų kainą ir pasirašyti jų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau šių įsipareigojimų laiku neįvykdė, teigdamas, jog ieško tinkamiausio finansavimo būdo. 2008 m. rugpjūčio 25 d. raštu atsakovas pasiūlė ieškovui pakoreguoti žemės sklypų planus taip, kad jų ribos sutaptų su valstybinės reikšmės miškų ribomis, tai ieškovas padarė. Be to, atsakovas pagal 2009 m. sausio 12 d. ieškovo išduotą įgaliojimą ir 2009 m. sausio 15 d. Detaliojo teritorijų organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį organizavo detaliojo plano parengimą, ir tai užtruko iki 2009 m. lapkričio mėn. Ieškovui derinti atsakovo pateiktame detaliojo plano brėžinyje valstybinių miškų ribos yra pakoreguotos, ir ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovui buvo suteiktos visos galimybės net nesumokėjus kainos rengti žemės sklypų detaliojo plano dokumentaciją, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl ieškovo kaltės buvo sustabdytas detalusis žemės sklypų planavimo procesas ir atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi gauti.
Įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį. Nagrinėjamu atveju atsakovas nutraukė sutarties dalį, kurioje nustatyti jo paties neįvykdyti įsipareigojimai, t. y. per 30 dienų sumokėti visą žemės sklypo kainą, pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, bei dar pareikalavo iš ieškovo sumokėti 2 mln. esą patirtų nuostolių, nors iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovui dėl valstybinio miško ploto ribų netikslumo neatsirado jokių neigiamų padarinių. Atsakovo vienašališkas sutarties dalies nutraukimas yra neadekvati reakcija, neatitinka CK 6.217 straipsnio taikymo kriterijų ir galėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas siekis išvengti įsipareigojimų, nustatytų Privatizavimo sutartimi.
Kasatorius klaidingai teigia, kad Privatizavimo sutartis vienu metu yra pagrindinė privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis ir preliminarioji žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis. Tiek teisės doktrinoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų, skiriančių ją nuo pagrindinės sutarties, yra tai, kad preliminariosios sutarties, nurodytos CK 6.165 straipsnyje, negalima reikalauti įvykdyti natūra. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnio 4 punktą valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, reiškiančiu, kad sandoriai dėl tokio turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Vienas iš valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdų – turto pardavimas viešame aukcione (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktas). CK 6.421 straipsnio, reglamentuojančio pirkimo–pardavimo aukciono būdu sutarties sudarymo momentą, 1 dalyje nustatyta, kad tokia sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitokiu įprastu veiksmu. Įrašas aukciono vedėjo registre apie pasiūlymą ir laimėtojo pavardė (pavadinimas) yra sutarties sudarymo įrodymas (CK 6.421 straipsnio 2 dalis). CK 6.421 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu aukcione parduotas nekilnojamasis daiktas, tai per dešimt dienų nuo pardavimo pardavėjas ir pirkėjas turi sudaryti įstatymų reikalaujamos formos sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006, aiškinant CK 6.421 straipsnio nuostatas, nurodyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimas–pardavimas aukciono būdu pripažįstamas įvykusiu nuo to momento, kai CK 6.421 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu paskelbiamas laimėtojas, o įstatymo reikalaujamos formos sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas. Taigi, jokie ikisutartiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo organizuojant ir vykdant viešą aukcioną nesusiklostė ir jokia preliminarioji sutartis (ar atskira sąlyga dėl žemės sklypo įsigijimo) negalėjo būti sudaroma. Priešingu atveju viešas aukcionas prarastų prasmę, nes aukciono laimėtojas turėtų galimybę papildomai derėtis dėl turto įsigijimo sąlygų, taip pat būtų laisvas apsispręsti, sumokėti ieškovui dalį privatizuojamo turto kainos ar ne.
Kadangi žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis laikytina sudaryta, tai kasatoriaus argumentai, susiję su bankroto administratoriaus teise nutraukti tokią sutartį prieštarauja ir imperatyviosioms CK 6.394 straipsnio normoms. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta – yra negaliojanti. Akivaizdu, kad kasatorius siekė išvengti prievolės įsigyti žemės sklypus, priskirtus privatizavimo objektui, kurių rinkos kaina nuo 2008 m. labai sumažėjo, todėl jis inicijavo Privatizavimo sutarties dalies vienašalį nutraukimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl asmens, laimėjusio viešą aukcioną dėl valstybei nuosavybės teise priklausiusio turto ir jam priskirtų žemės sklypų pirkimo–pardavimo, prievolės sumokėti žemės sklypų kainą ir pasirašyti jų pirkimo–pardavimo sutartį bei vienašalio privatizavimo sutarties dalies dėl žemės sklypų pirkimo nutraukimo teisėtumo.
Dėl Privatizavimo sutarties dalies pripažinimo niekine
Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad, atsižvelgiant į valstybinės reikšmės miškų, parkų ypatingą išliekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos išsaugoti, jiems, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).
Toks režimas, apribojantis galimybes šiuos miškus perleisti privačion nuosavybėn, nėra savitikslis – jis nustatytas siekiant apsaugoti ekologinę socialinę ir ekonominę miško reikšmę aplinkai bei viešiesiems interesams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis ribojimas nustatytas ne bet kokiam miškui (ar žemei), o būtent valstybinės reikšmės miškui.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo sklypas valstybinės reikšmės miškui buvo priskirtas per klaidą, nes neatitiko miškui keliamų reikalavimų, ir ši klaida buvo ištaisyta. Taigi, nagrinėjamu atveju įstatymo saugoma vertybė – valstybinės reikšmės miškas – de facto neegzistavo, todėl draudimas perleisti sklypą privačion nuosavybėn nesudarytų prielaidų pasiekti šio draudimo tikslo. Nors, kaip teigia kasatorius, valstybinės reikšmės miškui priskirtas sklypas negalėjo būti pirkimo–pardavimo objektas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju negalima apsiriboti vien tik formaliuoju situacijos vertinimu, tačiau turi būti atsižvelgiama į bylos aplinkybių visumą, taip pat įvertinama, kad vienašalis sutarties nutraukimas – kraštutinė priemonė, taikytina tais atvejais, kai viena iš šalių iš esmės pažeidžia sutartį. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus, kurie kiekvienu sutarties pažeidimo atveju yra vertinamojo pobūdžio, todėl kita šalis turi galimybę įrodinėti priešingas aplinkybes, t. y. kad sutarties pažeidimas yra neesminis. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kiekvienu ginčo atveju, sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Sutartinių teisinių santykių stabilumą būtina užtikrinti, nes nuo to priklauso sutartinių santykių šalių subjektinių teisių apsauga, asmenų tikrumas dėl jų teisinio saugumo, teisinės padėties apibrėžtumo. Galiojantys įstatymai bei sutarties šalių įsipareigojimų vykdymo privalomumas riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį. Net ir sutarties pažeidimo atveju turi būti dedamos maksimalios pastangos sutarčiai išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB ,,Baldras” ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas iki 2008 m. balandžio 20 d. turėjo pareigą sumokėti žemės sklypų kainą ir pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau šių įsipareigojimų laiku neįvykdė, teigdamas, jog ieško tinkamiausio finansavimo būdo, o 2008 m. gegužės 26 d. nurodė, kad neatsisako ir neketina atsisakyti iš sutarties sąlygos kylančių prievolių. Ieškovas 2008 m. balandžio 18 d. davė sutikimą atsakovui inicijuoti teritorijos užstatymo projektavimo sąvado rengimą ir detaliojo plano sprendinių projektus, tą atsakovas ir darė. 2008 m. rugpjūčio 25 d. atsakovas ieškovui nurodė, kad privatizavimo programoje bei VĮ Registrų centro duomenų banke nurodyta tikslinė žemės sklypų naudojimo paskirtis neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestiniame žemėlapyje esančių duomenų, pagal kuriuos beveik pusė 2,73 ha ploto ir visas 0,007 ha plotas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą ir pasiūlė ieškovui arba su suinteresuotomis ir kompetentingomis institucijomis pakoreguoti žemės sklypų planus taip, kad jų ribos sutaptų su valstybinės reikšmės miškų ribomis, arba sumažinti jų kainą. Ieškovas kreipėsi į kompetentingas institucijas ir Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1219 šios ribos buvo patikslintos. Šios aplinkybės atskleidžia, kad atsakovas, žinodamas, kad ginčo sklypai per klaidą yra priskirti valstybinės reikšmės miškui, sutarties nenutraukė, o siekė ribas patikslinti arba sumažinti sklypų kainą, taigi, šios klaidos jis nelaikė esminiu sutarties pažeidimu. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą žalą. Jo teiginiai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, t. y. neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovas išdavė įgaliojimą atsakovui tik detaliajam planui rengti, bet ne jam derinti ir tvirtinti, per se nesuponuoja išvados, kad atsakovo turtiniai interesai buvo pažeisti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, jog privatizavimo santykių specifika, kad valstybės turtas būtų parduotas kuo palankiausiomis sąlygomis, nulemia tai, kad, privatizuojant valstybės turtą, turi būti vadovaujamasi ne tik privatizavimą reglamentuojančiais specialiaisiais aktais – Privatizavimo įstatymu, Privatizavimo nuostatais, bet iš privatizavimo santykių atsiradusiems padariniams turi būti taikomos ir CK nuostatos: CK 1.5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, CK 2.36 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė ir jos institucijos yra civilinių teisinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, taip pat CK 6.158 straipsnio nuostata, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. VĮ Turto fondas, bylos Nr. 3K-7-470/2006).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, nesant esminio sutarties pažeidimo, atsakovas neturėjo pagrindo sutartį vienašališkai nutraukti. Jo argumentai dėl sutarties dalies pripažinimo niekine taip pat atmestini, nes kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju įstatymo saugomas objektas de facto neegzistavo, todėl sutarties dalies pripažinimas niekine vien dėl formalių pagrindų pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).
Dėl Privatizavimo sutarties dalies pripažinimo preliminariąja sutartimi
Kasatorius teigia, kad Privatizavimo sutarties 2.12 punkto 2 pastraipos 8 punkto nuostatos atitinka preliminarųjį šalių susitarimą dėl sutarties dėl žemės sklypų pardavimo sudarymo ateityje, taigi, privatizavimo objektas ir jam eksploatuoti skirti žemės sklypai laikytini dviem atskirais pirkimo–pardavimo objektais.
Teisėjų kolegija tokius teiginius laiko nepagrįstais. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, privatizavimo objektas – tai turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į privatizavimo objektų sąrašą. Privatizavimo įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems objektams ir įrenginiams, pardavimo, nuomos ar kitokio perleidimo tvarką nustato žemės santykius reglamentuojantys teisės aktai. Taigi, žemės sklypas, teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas nustatytam privatizavimo objektui, pats savaime nėra laikomas privatizavimo objektu Privatizavimo įstatymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011).
Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės, 2.1 punkte nustatyta, kad, perleidžiant privatizavimo objektą, kartu turi būti parduodamas ir šiam objektui priskirtas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai šis žemės sklypas negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn. Privatizavimo objekto privatizavimo sąlyga, nustatanti, ar jam priskirtas žemės sklypas parduodamas, ar tik nuomojamas, nurodoma privatizavimo objekto privatizavimo programoje. Šiuo nutarimu patvirtintų Taisyklių 25 ir 26 punktuose nustatyta, kad kai pagal teisės aktus privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas gali būti perleidžiamas kitų asmenų nuosavybėn ir tai buvo numatyta objekto privatizavimo programoje, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo (perleidimo) sutartyje įrašoma, kad pirkėjas per trisdešimt dienų nuo to momento, kai sumoka visas pagal šią sutartį priklausančias mokėti sumas (kainą, palūkanas ir delspinigius), privalo sumokėti visą žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, kainą ir pasirašyti privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011).
Pažymėtina tai, kad Privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui yra taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip. Kadangi Privatizavimo įstatymas nereglamentuoja žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tvarkos, vadovaujamasi CK XXIII skyriaus dvyliktojo skirsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis daiktų pardavimą aukciono būdu, spręsdami apie privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo tokiu būdu sutarties sudarymo momentą. Pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo aukciono būdu sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitu įprastu veiksmu. Tačiau jeigu aukcione parduotas nekilnojamasis daiktas, per dešimt dienų nuo pardavimo pardavėjas ir pirkėjas turi sudaryti reikalaujamos formos sutartį (CK 6.421 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.421 straipsnio nuostatas, yra konstatvęs, kad nekilnojamojo daikto pirkimas aukciono būdu laikomas įvykusiu nuo to momento, kai CK 6.421 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu paskelbiamas aukciono laimėtojas, o įstatymo reikalaujamos formos sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Molesta“ v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-501/2006). Dėl CK šeštosios knygos dvyliktajame skirsnyje įtvirtintų sutarčių sudarymo aukciono būdu pagrindinių taisyklių taikymo valstybinės žemės naudojimo ir disponavimo santykiuose pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Artapolas“ v. Utenos rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-78/2007).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal privatizavimo programą buvo privatizuojami objektai – administracinis pastatas, siurblinė, katilinė, pirtis, poilsio namai ir kt. objektai su ilgalaikiu ir trumpalaikiu turtu, ir jiems priskirtais valstybinės žemės sklypais. Privatizavimo santykius reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ir šių santykių subjektai negali savarankiškai nuspręsti dėl sutarties turinio. Vadinasi, aukciono sąlygose nustačius, kad parduodamas objektas yra pastatai su žemės sklypu, nėra galimybės parduoti tik pastatus, o žemės sklypą išnuomoti. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad aukcione parduodamo objekto kaina ir planuojamos gauti pajamos nustatytos, norint gauti didžiausias įplaukas. Tai atitinka Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo įtvirtintą efektyvumo principą: sprendimais, susijusias su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Jurgio valda“ v. VĮ „Turto bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-53/2012).
Šioje byloje atsakovas buvo paskelbtas viešo aukciono laimėtoju ir su juo Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka sudaryta sutartis, t. y. privatizavimo sandoris yra įvykęs (Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 4 dalis). Jau buvo minėta kad, valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo sandoriai yra sudaromi pagal Privatizavimo įstatyme bei jo lydimuosiuose teisės aktuose nustatytą specialią tvarką. Taigi, žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, kainos sumokėjimas nustatytu terminu bei tokio sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas yra sutartiniai pirkėjo įsipareigojimai, atsiradę privatizavimo sandorio pagrindu (Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 4 dalis).
Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus bei kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl dalies privatizavimo sutarties kvalifikavimo preliminariąja sutartimi atmestini.
Dėl įpareigojimų bankrutuojančiai įmonei
Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jam buvo iškelta bankroto byla, todėl apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas pasirašyti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 ir 5 punktų, kuriuose nustatyta, jog po bankroto bylos įmonei iškėlimo, draudžiama reikalauti iš šio subjekto finansinių prievolių ar sutarčių vykdymo.
Teisėjų kolegija tokius kasatoriaus teiginius laiko nepagrįstais. Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje jau išaiškino, kad įstatymo reikalaujamos formos sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas, taigi, šis veiksmas nepatenka į Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 ir 5 punktų taikymo sferą. Pagal Bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalį visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, proceso įstatymo nustatytais atvejais perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui, o tais atvejais, kai byla nėra perduodama bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, apie šioje byloje priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą teismas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas informuoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą. Bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
Teisėjų kolegijos nuomone, sisteminis šių normų vertinimas suponuoja išvadą, kad žemės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas, kaip jau įvykusio sandorio įforminimas, gali būti atliekamas nepriklausomai nuo to, ar ieškovas yra įtrauktas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašus ir ar jo finansinį reikalavimą yra patvirtinęs teismas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas įpareigojimas pasirašyti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį konkrečiu laiku – po to, kai teismas įtrauks ieškovą į atsakovo kreditorių sąrašą – naikintinas. Patikslinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir išbraukus pirmiau nurodytą laiko aplinkybę, kasatoriaus argumentai dėl sąlyginio sprendimo tampa nebeaktualūs, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 15,92 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartį patikslinti, išbraukiant iš rezoliucinės dalies žodžius: „po to, kai teismas įtrauks ieškovą valstybės įmonę Valstybės turto fondą į atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Struktus“ kreditorių sąrašą“.
Priteisti iš kasatoriaus BUAB „Struktus“ (duomenys nesklebtini) 15,92 Lt (penkiolika litų 92 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Egidijus Laužikas
Vincas Verseckas