Civilinė byla Nr. 2A-1736-480/2012
(Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02251-2011-2)
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4.; 73.2.6.1.;
(S)
121.14.; 121.18.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 6 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. B. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-346-358/2012 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro ieškinį atsakovams D. A., K. B., trečiajam asmeniui A. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo teisėja
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu/patikslintu ieškiniu (b.l. 1-2,52-53) prašė priteisti solidariai iš bendraatsakovų 3587,08 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 108,00 Lt žyminį mokestį, bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 2010-03-03 dėl D. A., vairavusio K. B. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės Klaipėdoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta S. D. vairuojama, UAB „Autopunkto reikmenys“ priklausanti transporto priemonė Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėto eismo įvykio metu D. A. civilinė atsakomybė vairuojant transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo UAB „Autopunkto reikmenys“ kreipėsi į ieškovą. UAB DK „PZU Lietuva“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 4 nuostatas (1.1. p.) bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo ir atlygino UAB „Autopunkto reikmenys“ transporto priemone (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą, išmokėdama 3587,08 Lt dydžio draudimo išmoką. Tuo tarpu ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, UAB DK „PZU Lietuva“ kompensavo išmokėtą 3587,08 Lt draudimo išmoką. Ieškovas kaip asmuo, atlyginęs žalą, padarytą kito asmens, pretenzijomis kreipėsi į bendraatsakovus dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau šie padarytų nuostolių neatlygino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu (b.l. 97-99) ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš D. A. ir K. B. solidariai 3587, 08 Lt dydžio išmokėtą draudimo išmoką, 108 Lt žyminio mokesčio, iš viso 3695,08 Lt, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 3587,08 Lt sumos nuo 2011-09-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui bei 23 litus valstybei už procesinių dokumentų įteikimą.
Sprendime nurodyta, kad nustatyta, jog Klaipėdoje 2010-03-03 dėl D. A., vairavusio K. B. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta S. D. vairuojama, UAB „Autopunkto reikmenys“ priklausanti transporto priemonė Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). D. A. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nukentėjęs asmuo UAB „Autopunkto reikmenys“ kreipėsi į ieškovą dėl draudimo išmokos. UADB Draudimo kompanija „PZU Lietuva“, sutinkamai su 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 4 1.1. p., 2.1.3 p., nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo draudimo išmoką 3587,08 litus, ieškovas 2010-06-04 kompensavo draudimo bendrovei „PZU Lietuva“ išmokėtą draudimo išmoką. Ieškovas 2010-06-17 kreipėsi į atsakovus, pateikdamas pretenzijas atlyginti išmokėtą draudimo išmoką. Atsakovas K. B. 2010-03-12 pranešė apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą A. P.. Žalos padarymo momentu automobilio savininkas buvo atsakovas K. B., jo atsakomybė ieškovui atsirado ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Atsakovas K. B. nepateikė teismui įrodymų, kad transporto priemonės nuosavybės teisė buvo perleista tretiesiems asmenimis dar iki žalos padarymo momento. Nagrinėjamu atveju buvo išmokėta išmoka, kuria atlyginta kaltininko – atsakovo D. A., naudojant neapdraustą transporto priemonę, padaryta žala. Dėl žalos padarymo atsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, ir ieškovas reikalavimo teisę įgijo tiek į atsakingą už žalos padarymą asmenį, tiek į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d.). Bendraatsakovų solidarioji atsakomybė kilo dėl to, kad prievolė atlyginti žalą kiekvienam iš šių asmenų atsirado visa apimtimi, ir yra visos sąlygos taikyti solidariąją skolininkų prievolę. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties, pripažino, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių kylantiems reikalavimams, šioje byloje negali būti taikomas. Ieškinio reikalavimas atsirado iš regresinės prievolės, todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.125 straipsnio 4 dalis). Išmoka minėto eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui buvo išmokėta 2010-06-04, ieškinys teismui buvo pateiktas 2011-09-30, todėl teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas šioje civilinėje byloje nepraleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu (b.l. 101-105) prašo pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2012-05-02 sprendimą dalyje, kuria solidariai iš bendraatsakovų priteista išmokėta draudimo išmoka, ir šioje dalyje ieškinį atmesti. Nurodo, kad tuo metu, kai jis trečiajam asmeniui A. P. perleido transporto priemonę, galiojo draudimo sutartis su AB „Lietuvos draudimas“. Faktiškai trečiasis asmuo ir bendraatsakovas D. A. transporto priemonę valdė išperkamosios nuomos sutarties pagrindu, kadangi visiškas atsiskaitymas už parduotą transporto priemonę įvyko tik 2010 m. kovo 12 d., todėl apeliantas negali būti atsakingas pagal pareikštą ieškinį. Teismas bendraatsakove turėjo įtraukti A. P., o ne apeliantą. Teismas netinkamai vertino įrodymus ir nesivadovavo teismui ieškovo pateikta eismo įvykio deklaracija, kurioje pats eismo įvykio kaltininkas D. A. nurodo save kaip turto valdytoją, nurodo ir draudimo bendrovę, kurioje buvo drausta transporto priemonė. Tokiu būdu bendraatsakovas prisiėmė visą riziką, jei draudimo bendrovei pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Apeliantui apie eismo įvyko tapo žinoma tik 2010 m. rugpjūtyje, kuomet gavo draudimo bendrovės pretenziją. Išmokant draudimo išmoką, pastarasis nebuvo turto savininku. Apeliantas eismo įvykio nesukėlė, draudimo sutartis transporto priemonės pardavimui dienai buvo galiojanti, tačiau ši priežastis nesukelia pareigos ieškovui reikšti subrogacinį ieškinį. Teismas pažeidė materialinių ir procesinių teisės normų taikymą ir aiškinimą, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos, kas sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas (b.l. 109-111) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis negali būti laikomas atsakingu už 2010-03-03 jo vardu viešajame registre VĮ „Regitra“ registruota transporto priemone (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą, kadangi minėtą transporto priemonę tariamai iki eismo įvykio pardavė A. P.. Apeliantas net nenurodo tikslios transporto priemonės perdavimo datos ir nepateikia civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo. Eismo įvykio deklaracija yra skirta eismo įvykio aplinkybėms bei atsakingiems asmenims nustatyti ir joje nėra nurodomi transporto priemonių savininkai ar transporto priemonių valdymo teisinis pagrindas. D. A. eismo įvykio deklaracijoje save nurodė tik kaip transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoją bei draudėją, bet ne savininką. Šioje deklaracijoje nėra nurodyta jokių tikslių transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo duomenų. Be to, transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-03-03 įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovo reikalavimas apeliantui kyla TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu. Apelianto nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys šioje civilinėje byloje netaikytinos, kadangi jose išspręsti kitų teisės normų taikymo klausimai, ginčo šalis siejo kitokio pobūdžio teisiniai santykiai.
Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat patikrinti, ar nėra LR CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo teisėja, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Byloje nustatyta, kad 2010-03-03 dėl D. A., vairavusio K. B. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta S. D. vairuojama, UAB „Autopunkto reikmenys“ priklausanti transporto priemonė Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šio autoįvykio metu automobilio savininkas K. B. transporto priemonės nebuvo apdraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl UAB DK „PZU Lietuva“, veikdama ieškovo vardu, nustatė padarytos žalos dydį ir atlygino nukentėjusiajam patirtą žalą, išmokėdama draudimo išmoką, kurią ieškovas kompensavo.
Atsakovas K. B. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu priteisiant iš jo ieškovui solidariai su D. A. draudiko nukentėjusiajam asmeniui atlygintą žalą, nurodydamas, kad jis negali būti laikomas atsakovu ir atsakingu už 2010-03-03 jo vardu viešajame registre VĮ „Regitra“ registruota transporto priemone (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą, kadangi minėtą transporto priemonę išperkamosios nuomos sutarties pagrindu iki eismo įvykio pardavė A. P.. Įvertinus byloje esančius duomenis bei atsakovo K. B. apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai solidariai iš transporto priemonės savininko K. B. ir iš kalto dėl eismo įvykio D. A. ieškovui priteisė nuostolių atlyginimą regreso tvarka, pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 str., 23 str. 1 d. įtvirtintas imperatyvias normas.
TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Be to, transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (TPVCAPDĮ 4 str. 2 ir 3 d.).
Minėto įstatymo 23 str. numato Transporto priemonių draudiko biuro teisę reikalauti, kad transporto priemonės valdytojas ar asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Kadangi TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Transporto priemonių draudikų biuro teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010), todėl ieškovas pagrįstai dėl turėtų nuostolių atlyginimo kreipėsi tiek į transporto savininką K. B., tiek į automobilį vairavusį ir eismo įvykį sukėlusį D. A..
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad K. B., būdamas automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas (b.l. 4), šios transporto priemonės nebuvo apdraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir nesilaikė įstatymo nustatyto įpareigojimo neleisti naudotis neapdrausta transporto priemone kitam asmeniui. Pagal bendrąsias taisykles įrodinėjimo našta tenka asmeniui, kuris remiasi tokiomis aplinkybėmis (CPK 178 str.). Teigdamas, kad transporto priemonės perdavimo A. P. metu ji buvo drausta AB „Lietuvos draudimas“, apeliantas nenurodė, kada tiksliai ši transporto priemonė buvo perduota trečiajam asmeniui A. P., o taip pat nenurodė ir neįrodė šios transporto priemonės draudimo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“ galiojimo laikotarpio bei nepateikė civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (CPK 177 str., 178 str.). Pildydamas eismo įvykio deklaraciją ( b.l. 3), D. A. save nurodė kaip automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudėją ir vairuotoją, tačiau nurodęs draudimo įmonės pavadinimą –Lietuvos draudimas, kitų deklaracijoje privalomų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo duomenų nepateikė, ir kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, tai leidžia daryti išvadą, kad D. A. draudimo liudijimo neturėjo, kaip numato Kelių eismo taisyklių 16 punktas vairuotojo pareigą su savimi turėti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą). Privalomojo draudimo duomenų bazės išrašas, pateiktas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą, išsiųstas apeliantui (b.l. 109-112, 114) ir priimtas į bylą CPK 314 str. tvarka liudija, kad automobilis (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010-03-03, t.y. eismo įvykio metu, nebuvo draustas. Taip pat nepagrįsti apelianto teiginiai, kad eismo įvykio metu automobilio savininkė buvo A. P., kuriai automobilį buvo perleidęs išperkamosios nuomos sutarties pagrindu. Nors apeliantas nepateikia su A. P. sudarytos sutarties dėl automobilio išperkamosios nuomos ir jos sąlygos teismui nėra žinomos, tačiau įstatymui (CK 6.503 str. 1 d.) nuosavybės teisių perėjimą išperkamosios nuomos atveju siejant ne su daikto perdavimu, o su visos sutartyje numatytos kainos sumokėjimu, ir apeliantui pripažįstant, kad visiškas atsiskaitymas už parduotą daiktą įvyko tik 2012-03-12 ( b.l. 103) ir tą pačią dieną jam pranešus VĮ „Regitra“ apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą ( b.l. 46), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žalos padarymo momentu automobilio savininkas buvo atsakovas K. B..
Duomenų, kad eismo įvykio kaltininkas D. A. neteisėtai užvaldė ar savavališkai paėmė K. B. automobilį, ar kad K. B. ėmėsi priemonių neleisti kitam asmeniui vairuoti neapdraustos transporto priemonės, nėra. Pažymėtina, kad transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Todėl automobilio savininko K. B. atsakomybė Transporto priemonių draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Tokiu atveju savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės įstatymo. Kadangi atsakovai pažeidė minėto įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų ieškovas turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-325/2008). Atsakovo K. B., kaip neapdraustos transporto priemonės savininko, neveikimas, neapdraudžiant transporto priemonės bei nesiimant jokių priemonių, kad tokios transporto priemonės negalėtų vairuoti kitas asmuo, nesudaro jokio teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti priimtą teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei atleisti atsakovą K. B. nuo solidariosios atsakomybės.
Apeliantas savo skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose aiškinamos draudiko subrogacijos teisės taikymo taisyklės, nes nagrinėjamu atveju taikytina regresinė prievolė. Kasacinis teismas, aiškindamas subrogacijos ir regresinės prievolės draudimo teisniuose santykiuose skirtumus, yra nurodęs, kad regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).
Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, laikydamas, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje nėra praleistas. Kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, remdamasis Lietuvos Aukščiausioje Teismo 2012-06-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012, jo reikalavimas TPVCAPDĮ 23 str. pagrindu yra regresinis, kyla iš delikto ir jam yra taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėjo 2010-04-28 (b.l. 26), ieškinys teismui buvo pateiktas 2011-09-28 (b.l. 36), todėl bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 str. 8 d., 1.131 str. 1 d.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui ir todėl atmestini.
Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėja, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei proceso teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl atsakovo K. B. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Albina Rimdeikaitė