Civilinė byla Nr. 2-13600-779/2012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-16665-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 42.11.1.; 63.3.; 116.1.; 116.4.

(S)

VILNIAUS MIESTO 1 APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja Inga Staknienė, sekretoriaujant Vasarei Žilinskienei, dalyvaujant ieškovams T. D. ir L. D., ieškovų atstovui advokatui Rimondui Kuzminui, atsakovo įgaliotam atstovui Stanislav Papijanc, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų L. D. ir T. D. ieškinį atsakovui bankui ,,Swedbank“, AB dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei negaliojančiu,

n u s t a t ė :

ieškovai prašo pripažinti kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1, 11.2.2 ir 11.2.4 punktuose įtvirtintas sąlygas, numatančias atsakovo teisę prieš terminą nutraukti sutartį, esant sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1, 11.2.2.1 punktų pažeidimams, negaliojančiomis ab initio; pripažinti atsakovo vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu nuo nutraukimo momento, t. y. nuo 2011-02-08; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimą grindžia tuo, kad atsakovas pažeidė šalių santykiams galiojančią CK 6.889 straipsnyje numatytą specialiąją teisės normą, nustatančią papildomas garantijas vartojimo kredito gavėjui, kai sutartį ketina vienašališkai nutraukti kredito davėjas, nes ieškovų nesumokėta suma 3704,73 EUR sudaro apie 2,7 proc. nuo bendros kredito sumos 136 711,63 EUR. Kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 punkto ir 11.2.2 punkto sąlygos prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.). Dėl pradelstų 3704,73 EUR mokėjimų atsakovas nepatyrė didelių nuostolių. Priimant sprendimą dėl sutarties nutraukimo atsakovas neturėjo pagrindo manyti, kad sutartis nebus vykdoma ateityje. Sutarties vykdymo terminų praleidimas šiuo atveju nėra esminis sutarties sąlygų pažeidimas. Ieškovai negavo pranešimo apie atsakovo papildomai nustatytą terminą sumokėti 3704,73 EUR įsiskolinimą iki 2011-02-07 bei apie tai, jog bankas vienašališkai nutrauks kredito sutartį nuo 2011-02-08. Kredito sutarties 11.2.1 ir 11.2.2 punktuose numatyta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka prieštarauja imperatyvioms CK 6.218 straipsnio 1 dalies ir 6.166 straipsnio nuostatoms, pagal kurias būtina pranešti tokia forma ir priemonėmis, kad kita šalis gautų pranešimą (b.l. 1-7).

Atsakovas su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, kadangi ieškovai nesilaikė kredito sutarties sąlygų, t. y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Mokėjimai buvo pradelsti daugiau nei 30 dienų, t. y. skolininkai pradelsė 94 dienas. Ieškovų skola prieš nutraukiant sutartį buvo 3704,73 EUR. Ieškovai praleido ne vieną ar kelis kredito dalių mokėjimus, o nuolat pažeidinėjo kredito sutartį laiku neatlikdami mokėjimų, be to, nepateikė bankui jokių įrodymų apie realių pajamų atsiradimą. Kredito dalių ir palūkanų mokėjimas pagal sutartyje nustatytą grafiką buvo viena iš esminių kredito sutarties sąlygų, todėl termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas. Bankas, atsižvelgdamas į ieškovų prašymus, tris kartus restruktūrizavo kredito sutartį, atidėdamas mokėjimus. Skolininkams buvo nustatytas protingas terminas kredito sutarties pažeidimams pašalinti, tačiau skolininkai per nustatytus terminus nepašalino kredito sutarties pažeidimų. Pagal sutarties 15.2 punktą, paštu išsiųsta korespondencija laikoma gauta penktą kalendorinę dieną nuo jos išsiuntimo dienos. Registruotas laiškas skolininkams buvo siunčiamas sutartyje nurodytu adresu. Pranešimas apie kredito sutarties nutraukimą buvo išsiųstas 2011-01-17. Bankas negavo pranešimo, kad registruotas laiškas adresatui nebuvo įteiktas, todėl laikytina, kad šį laišką skolininkai gavo 2011-01-21 arba 22 d. Ieškovai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jie negavo pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą. Pranešimas apie kredito sutarties nutraukimą skolininkams buvo išsiųstas prieš 22 dienas, todėl bankas nepažeidė CK 6.218 str., kadangi apie sutarties nutraukimą skolininkams pranešė iš anksto per sutartyje nustatytą terminą. Įrodymus apie sutarties nutraukimo aplinkybes bankas pateikė teismui kartu su prašymais dėl priverstinio skolos išieškojimo. Teismas šiuos įrodymus ištyrė ir 2011-05-09 priimdamas dvi nutartis (civilinėje byloje Nr. 2-6965-144/2011 ir Nr. 2-6966-144/2011) nustatė, kad kredito sutartis vienašališkai nutraukta iki kreipiantis į teismą dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Tiek minėtos teismo nutartys, tiek ir 2011-06-26 teismo nutartis dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytynių civilinėje byloje Nr. 2-6966-144/2011 nebuvo apskųstos. Įsiteisėjusios teismo nutartys turi prejudicinę galią. Šalys laisva valia, įvertindamos visas rizikas, susitarė dėl sąlygų, kuriomis buvo išduodamas ir grąžinamas kreditas, tačiau ieškovai prisiimtų įsipareigojimų nevykdė. Bankas išnaudojo visas įmanomas galimybes bendrai su skolininkais išspręsti prievolės nevykdymo klausimus, tačiau skolininkai tuo nepasinaudojo. Po sutarties nutraukimo bankas dar laukė skolininkų pasiūlymų daugiau kaip du mėnesius ir dėl priverstinio skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2011-04-14. Nuo kredito sutarties nutraukimo praėjo daugiau nei metai, tačiau skolininkai visiškai nepadengė skolos ir nemokėjo palūkanų. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų gebėjimą tiek prieš nutraukiant kredito sutartį, tiek dabar vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankui. Vartotojai negali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Ginčijamos kredito sąlygos nustatytos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Finansinių įstaigų įstatyme finansinėms įstaigoms numatytus reikalavimus, susijusius su kredito rizikos mažinimu ir finansų sistemos stabilumo užtikrinimu, ir yra palankesnės, nei nustatyti minimalūs reikalavimai. Paskolos vertės sumažėjimas yra įtraukiamas į specialiųjų atidėjinių sąskaitą ir kredito rizikai mažinti yra atliekama visa eilė operacijų, tokių kaip kredito sąlygų keitimas didinant palūkanų normą, restruktūrizuojant (pertvarkant) kredito sutartį ir kt. Nesant galimybių taikyti šių priemonių arba skolininkams atsisakant bendradarbiauti, bankas privalo imtis priemonių atgauti kreditą prieš terminą ir panaudoti visas turimas užtikrinimo priemones (b.l. 101-104).

Teismo posėdyje ieškovai ir jų atstovas palaikė ieškinį ir papildomai paaiškino, kad mokėjimus nustojo vykdyti, nes pablogėjo šeimos finansinė padėtis. Ieškovas T. D. šiuo metu gauna nuolatines pajamas, tačiau bankui įmokų nemoka, nes kredito sutartis nutraukta. Ieškovai suinteresuoti išsaugoti įkeistą turtą – du žemės sklypus ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą. Pranešimas apie kredito sutarties nutraukimą ieškovams buvo įteiktas 2011-01-25. Ieškovai mano, kad atsakovas pažeidė sutarties nutraukimo vienašališkai procedūrą. Ieškovai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012 (b.l. 143-144).

Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepimą į ieškinį ir papildomai paaiškino, kad pagal pašto pažymą banko pranešimas apie kredito sutarties nutraukimą adresatus pasiekė 2011-01-18 darbo metu, ieškovai faktiškai jį gavo 2011-01-25, tačiau pagal kredito sutarties nuostatas pranešimas laikomas įteiktu penktą dieną po išsiuntimo, t. y. 2012-01-22. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009. Ieškovai nepasinaudojo pranešime nustatytu terminu, nors žinojo apie susidariusį įsiskolinimą. Sutarties nutraukimas yra teisėtas ir pagrįstas, hipotekos teisėja du kartus patikrino, ar sutartis nutraukta teisėtai. Kredito sutarties nutraukimas neatleidžia nuo pareigos sumokėti skolą. Ieškovai elgiasi nesąžiningai, nes teigia, kad gali mokėti, bet skolos nesumoka, nepateikia įrodymų, patvirtinančių gaunamas pajamas, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad ieškovai kreipėsi su pasiūlymais į banką po sutarties nutraukimo. Ieškovų skola didėja, per 1,5 metų jie nesugebėjo ištaisyti kredito sutarties vykdymo pažeidimų (b.l. 144).

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad 2006-06-21 ieškovai su atsakovu sudarė kredito sutartį Nr. 06-045058-FA, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovams 500 000,00 Lt dydžio kreditą dviejų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimui, projektavimo darbų atlikimui ir gyvenamojo namo statybai viename iš šių sklypų, su sąlyga, kad kredito sutartyje nurodytas nekilnojamasis turtas bus įkeistas pagal hipotekos sutartis kredito gavėjų prievolių pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti, o ieškovai įsipareigojo grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas dalimis pagal kredito sutartyje nustatytą grafiką (b.l. 15-23). 2008-02-11 šalys pasirašė susitarimą Nr. 06-045058-FA/08-012178-FA-1 Dėl 2006-06-21 kredito sutarties Nr. 06-045058-FA pakeitimo, kuriuo buvo konvertuota ieškovų paimto ir negrąžinto kredito valiuta iš litų į eurus bei padidinta bendra kredito suma (b.l. 24-34). 2009-08-27 šalys pasirašė susitarimą Nr. 06-045058-FA/08-012178-FA/09-069634-FA-2 Dėl 2006-06-21 kredito sutarties Nr. 06-045058-FA pakeitimo, kuriuo ieškovams buvo atidėtas palūkanų mokėjimas ir atitinkama suma padidinta negrąžinto kredito suma (b.l. 35-42). 2009-11-13 šalys pasirašė susitarimą Nr. 06-045058-FA/08-012178-FA/09-069634-FA/09-093102-FA-3 Dėl 2006-06-21 kredito sutarties Nr. 06-045058-FA pakeitimo, kuriuo ieškovams buvo suteiktas papildomas kreditas, atidėtas palūkanų mokėjimas ir atitinkama suma padidinta negrąžinto kredito suma (b.l. 43-50). 2010-04-19 šalys pasirašė susitarimą Nr. 06-045058-FA/08-012178-FA/09-069634-FA/09-093102-FA-4 Dėl 2006-06-21 kredito sutarties Nr. 06-045058-FA pakeitimo, kuriuo ieškovams buvo atidėtas palūkanų mokėjimas ir atitinkama suma padidinta negrąžinto kredito suma (b.l. 51-58). 2011-01-17 pranešimu atsakovas įspėjo ieškovus, kad jiems iki 2011-02-07 nesumokėjus 3704,73 EUR įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks kredito sutartį nuo 2011-02-08 (b.l. 64). Ieškovai per nustatytą terminą skolos nesumokėjo, atsakovas 2011-02-08 vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo (b.l. 61-63, 73-75, 80). Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011-05-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6966-144/2011 buvo areštuotas skolininkų T. D. ir L. D. įkeistas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), ir skolininkams buvo nustatytas vieno mėnesio terminas skolai grąžinti (b.l. 67-68). Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011-08-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6966-144/2011 ir 2011-09-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6965-144/2011 buvo nutarta išieškoti kreditoriui ,,Swedbank“, AB iš skolininkų T. D. ir L. D. skolą, susidariusią dėl 2006-06-21 kredito sutarties Nr. 06-045058-FA nevykdymo, išieškojimą nukreipiant į įkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), šį turtą priverstinai parduodant iš varžytynių (b.l. 76-79). Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs skolininkų atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011-09-19 nutarties, skundo netenkino ir minėtą nutartį paliko nepakeistą (b.l. 118).

Ieškovai yra fiziniai asmenys, sudarę kredito sutartį su banku, t. y. kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Kreditas ieškovams suteiktas žemės sklypams įsigyti, projektavimo darbams atlikti ir gyvenamojo namo statybai. Ieškovai nurodo, kad kreditas buvo paimtas šeimos poreikiams tenkinti. Esant nustatytoms aplinkybėms, šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Dėl kredito sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties ginčo tarp šalių nėra.

Atsakovas teisingai nurodo, kad hipotekos teisėjas, priimdamas nutartį dėl priverstinio skolos išieškojimo, patikrina kredito sutarties nutraukimo teisėtumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (nagrinėjamoje byloje – sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Iš byloje pateiktų Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos nutarčių, priimtų civilinėse bylose Nr. 2-6966-144/2011 ir Nr. 2-6965-144/2011 bei Klaipėdos apygardos teismo nutarties, kuria buvo palikta nepakeista Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6965-144/2011, matyti, kad priimdami minėtas nutartis, teismai nekvalifikavo šalių sudarytos kredito sutarties kaip vartojimo sutarties ir netikrino sutarties nutraukimo sąlygų sąžiningumo aspektu. Dėl to atmestinas atsakovo argumentas, kad minėtos įsiteisėjusios teismo nutartys turi prejudicinę galią šioje byloje.

Ieškovai ginčija 2006-06-21 kredito sutarties Nr. 06-045058-FA su vėlesniais pakeitimais bendrosios dalies 11.2.1, 11.2.2 ir 11.2.4 punktuose įtvirtintas sąlygas, numatančias atsakovo teisę prieš terminą nutraukti sutartį, esant sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1, 11.2.2.1 punktų pažeidimams. Pagal šalių sudarytos kredito sutarties 11.2.1.1 punktą, bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Kredito sutarties 11.2.2.1 punkte numatyta, kad bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu paaiškėja konkrečios aplinkybės, leidžiančios numatyti, kad kredito gavėjai sutartyje numatytais terminais negrąžins kredito ar jo dalies ir/ar nesumokės kitų mokėjimų. Pagal kredito sutarties 11.2.4 punktą, jeigu sutartyje numatyta, kad paaiškėjus sutarties 11.2.1, 11.2.2 punktuose numatytoms aplinkybėms bankas turi teisę atlikti kelis veiksmus (nutraukti sutartį prieš terminą ir reikalauti grąžinti visą kreditą, reikalauti sumokėti baudą ir pan.), bankas savo nuožiūra pasirenka, kokį ar kokius sutartyje numatytus veiksmus atlikti konkrečiu atveju.

Kasacinio teismo praktikoje kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra pripažįstamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys), todėl negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2012). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, jog kredito sutartis yra ilgalaikė, ieškovams suteikto kredito grąžinimo terminas yra 30 metų, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, darytina išvada, jog ginčo sutarties 11.2.1.1 punkto sąlyga ta apimtimi, kuria suteikta atsakovui teisė, jei kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, ir 11.2.4 punkto sąlyga ta apimtimi, kuria suteikta atsakovui teisė, paaiškėjus sutarties 11.2.1 punkte numatytoms aplinkybėms, atlikti kelis veiksmus (nutraukti sutartį prieš terminą ir reikalauti grąžinti visą kreditą, reikalauti sumokėti baudą ir pan.), savo nuožiūra pasirenkant, kokį ar kokius sutartyje numatytus veiksmus atlikti konkrečiu atveju, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojų (kredito gavėjų) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl pripažintina negaliojančia ab initio (CK 6.188 str. 7 d.). Įvertinus ginčo sutarties 11.2.2 punkto ir 11.2.4 punkto dalies, kuri susijusi su 11.2.2 punktu, sąlygas sąžiningumo aspektu, darytina išvada, kad šios sąlygos iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojų (kredito gavėjų) nenaudai, todėl nėra pagrindo jas pripažinti negaliojančiomis. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog sprendžiant dėl ginčijamų kredito sąlygų teisėtumo būtina atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos Finansinių įstaigų įstatyme finansinėms įstaigoms numatytus reikalavimus, susijusius su kredito rizikos mažinimu ir finansų sistemos stabilumo užtikrinimu. Sutarties sąlygos, tam tikrais kredito gavėjų įsipareigojimų nevykdymo atvejais numatančios banko teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį anksčiau laiko ir pareikalauti iš kredito gavėjų grąžinti visą kredito sumą, yra viena iš priemonių kredito rizikai mažinti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Šiuo atveju sprendžiant atsakovo vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, atsižvelgtina į šalių tarpusavio elgesį visą sutarties galiojimo laikotarpį. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, kredito sutartis buvo pakeista keturi kartus, visi sutarties pakeitimai sudaryti kredito gavėjų, t. y. ieškovų iniciatyva. Atsakovas, bendradarbiaudamas su ieškovais bei siekdamas išsaugoti sutartį, kelis kartus ieškovams atidėjo kredito ir palūkanų mokėjimą, tačiau ieškovai nuolat pradelsdavo laiku atlikti mokėjimus, tokiu būdu pažeisdami savo sutartinius įsipareigojimus. Atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį, kadangi atsakovai 94 dienas vėlavo sumokėti eilinę įmoką. Ieškovai patys pripažino, kad per 1,5 metų laikotarpį iš viso neatliko nei vieno mokėjimo pagal kredito sutartį. Nors ieškovas nurodė, kad šiuo metu turi finansinių galimybių vykdyti savo prievoles pagal kredito sutartį, tačiau nei bankui, nei teismui šioje byloje nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Be to, iš pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovai nei iki kredito sutarties nutraukimo, nei po to nesumokėjo atsakovui nei dalies susidariusios skolos (b.l. 107-113). Pagal atsakovo pateiktas skolos skaičiavimo dokumentus, nustatyta, kad ieškovų skola nuolat didėja, 2012-11-30 bendra susidariusios skolos suma – 21 022,37 EUR (b.l. 138-139).

Ieškovai teisingai nurodo, kad kredito sutarties nutraukimo momentu galiojo CK 6.889 straipsnis (CK redakcija, galiojusi iki 2011-04-01), kuriame buvo numatyta vartotojų teisių apsaugą užtikrinanti imperatyvi nuostata, jog kredito davėjas turi teisę nutraukti sutartį tik esant šioms sąlygoms: 1) mokėjimas yra uždelstas daugiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip dešimt procentų bendros kredito sumos; 2) nebuvo sumokėta per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gavėjui. Ieškovų nesumokėta suma 3704,73 EUR sudaro apie 2,7 proc. nuo bendros kredito sumos 136 711,63 EUR, todėl bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl tokios dalies įsipareigojimų nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau, kaip yra pažymėjęs Kasacinis teismas, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovai per atsakovo įspėjime nustatytą terminą nesumokėjo net dalies susidariusios skolos, po sutarties nutraukimo 2011-02-08 atsakovas su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2011-04-14, t. y. po daugiau nei dviejų mėnesių, tačiau ir per šį laikotarpį ieškovai skolos nesumokėjo ir nesikreipė į banką su pasiūlymu dėl skolos apmokėjimo. Dėl ieškovų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo jų skola atsakovui nuolat augo. Sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.

Ieškovai kaip vieną iš argumentų nurodo tai, kad kredito sutarties 11.2.1 ir 11.2.2 punktuose numatyta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka prieštarauja imperatyvioms CK 6.218 straipsnio 1 dalies ir 6.166 straipsnio nuostatoms, pagal kurias būtina pranešti tokia forma ir priemonėmis, kad kita šalis gautų pranešimą. Teismas su šiuo ieškovų argumentu nesutinka, kadangi CK 6.166 straipsnio nuostatos taikomos sutarčių sudarymo atveju, o CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą. Ieškovai teigia, kad negavo atsakovo pranešimo apie nustatytą terminą dėl skolos sumokėjimo bei įspėjimo apie sutarties nutraukimą, jei skola nebus sumokėta iki nurodytos datos. Iš atsakovo pateiktos pašto pažymos nustatyta, kad 2011-01-17 pranešimas ieškovams buvo išsiųstas tą pačią dieną, t. y. 2011-01-17, ieškovams siunta buvo pristatyta kitą dieną, t. y. 2011-01-18, tačiau neįteikta, kadangi pristatymo metu gavėjas nerastas, faktiškai pranešimas įteiktas 2011-01-25 ieškovui T. D. (b.l. 134-135). Pagal šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 15.2 punktą, paštu išsiųsta korespondencija laikoma gauta penktą kalendorinę dieną nuo jos išsiuntimo dienos. Vadovaujantis šia sutarties nuostata, banko pranešimas ieškovams turėtų būti laikomas tinkamai įteiktu 2011-01-22. Kredito sutartis buvo nutraukta 2011-02-08, t. y. po 14 kalendorinių dienų nuo faktinio pranešimo įteikimo ieškovui dienos. Kadangi ieškovas per dvi savaites nuo pranešimo gavimo dienos nesumokėjo skolos, konstatuotina, kad atsakovas nepažeidė sutarties nutraukimo metu galiojusios imperatyvios CK 6.889 straipsnyje numatytos sąlygos dėl sutarties nutraukimo.

CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismui pripažinus ginčo sutarties 11.2.1.1 punkto sąlygą ir atitinkamą 11.2.4 punkto dalies sąlygą kaip prieštaraujančią bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir dėl to negaliojančia ab initio, lieka galioti kitos sutarties sąlygos, numatančios banko teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį anksčiau laiko. Įvertinus atsakovo pateiktus argumentus, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nebesitikėjo, kad ieškovai sutartyje numatytais terminais vykdys kredito grąžinimo mokėjimus, todėl teisėtai vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukė sutartį prieš terminą ir pareikalavo, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą (kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.2.1 p.). Taigi ieškovų reikalavimas pripažinti atsakovo vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu nuo nutraukimo momento yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškinį patenkinus iš dalies, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Šioje byloje pagal pateiktus rašytinius įrodymus bylinėjimosi išlaidas patyrė tik ieškovai, jų patirtas išlaidas sudaro 139 Lt sumokėtas žyminis mokestis. Kadangi bylose vartotojai dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių, nuo žyminio mokesčio atleidžiami, ieškovams grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 83 str. 1 d. 1 p.). Ieškovai pareiškė neturtinio pobūdžio reikalavimus, iš kurių tik dalis pagrįsti, todėl atmetus didesnę dalį ieškinio reikalavimų, žyminio mokesčio dalis valstybei iš atsakovo nepriteistina.

Kadangi ieškovų reikalavimas dėl atsakovo vienašališko kredito sutarties nutraukimo neteisėtu ir negaliojančiu nuo nutraukimo momento atmestinas kaip nepagrįstas, yra pagrindas panaikinti 2012-07-26 teismo nutartimi šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – priverstinio skolos išieškojimo veiksmų sustabdymą (CPK 150 str. 2 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti tarp ieškovų L. D. ir T. D. bei atsakovo banko ,,Swedbank“, AB 2006-06-21 sudarytos kredito sutarties Nr. 06-045058-FA su vėlesniais pakeitimais 11.2.1.1 punkto sąlygą ta apimtimi, kuria suteikta atsakovui teisė, jei kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, ir 11.2.4 punkto sąlygą ta apimtimi, kuria suteikta atsakovui teisė, paaiškėjus sutarties 11.2.1 punkte numatytoms aplinkybėms, atlikti kelis veiksmus (nutraukti sutartį prieš terminą ir reikalauti grąžinti visą kreditą, reikalauti sumokėti baudą ir pan.), savo nuožiūra pasirenkant, kokį ar kokius sutartyje numatytus veiksmus atlikti konkrečiu atveju, neteisėtomis ir negaliojančiomis ab initio.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Grąžinti ieškovams T. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 139 Lt (vieną šimtą trisdešimt devynis litus) žyminį mokestį, sumokėtą pagal 2011-10-12 mokėjimo nurodymą banke ,,Swedbank“, AB.

Panaikinti 2012-07-26 teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – priverstinio skolos išieškojimo pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos 2011-09-19 nutartį c.b. Nr. 2-6965-144/2011 (hipotekos lakštas Nr. 03120060006914)  ir pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos 2011-08-26 nutartį c.b. Nr. 2-6966-144/2011 (hipotekos lakštas Nr. 03120080002319) iš ieškovams T. D. ir L. D. nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), veiksmų sustabdymą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.

Teisėja                                                                       Inga Staknienė