Administracinė byla Nr. A62-2084/2011
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00378-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Č., V. M., N. N., V. N., B. J. ir S. G. ir atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Č., V. M., E. R., P. S., N. N., V. N., V. Š., B. J. ir S. G. skundą atsakovams Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjai A. Č., V. M., E. R., P. S., N. N., V. N., V. Š., B. J. ir S. G. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 2–9) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovų Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės jiems nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: A. Č. – 2 484,13 Lt, V. M. – 1 137,54 Lt, E. R. – 721,81 Lt, P. S. - 589,06 Lt, N. N. – 1 723,26 Lt, V. N. – 415,11 Lt, V. Š. – 1 166,89 Lt, B. J. – 4 026,14 Lt, S. G. – 625,08 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjai nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjai yra išsaugoję galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Be to, atkreipė dėmesį, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad šioje byloje taikytina civilinė atsakomybė, todėl tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė.
Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 43–46) su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu taikyti bendrąjį trejų metų senaties terminą, skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Atsakovas nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjams, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nurodytu 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Remiantis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu (b. l. 49–52) su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato A. Č. – 1 537,26 Lt, V. M. – 1 038,49 Lt, E. R. – 721,81 Lt, P. S. – 589,06 Lt, N. N. – 1 586,98 Lt, V. N. – 198,93 Lt, V. Š. – 1 166,89 Lt, B. J. – 1 691,39 Lt, S. G. – 575,33 Lt neišmokėtas darbo užmokesčio dalis.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas nustatė, kad atsakovas iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėjais. Teismas pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjai A. Č., V. M., N. N., V. N., B. J. ir S. G. reikalavimų dalyje yra praleidę senaties terminą. Todėl, atsižvelgęs į taikytinus senaties terminus, teismas atitinkamai sumažino pareiškėjams priteistiną sumą. Pareiškėjai E. R., P. S. ir V. Š. senaties termino nėra praleidę, todėl jų reikalavimas tenkintinas pilna apimtimi. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjų prašomos priteisti nepriemokų sumos susidarė už laikotarpį, kuris neviršija DK 298 straipsnyje nustatyto trejų metų apribojimo.
Nurodė, kad tinkamas atsakovas bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tiesioginis pareiškėjų darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo atmetė, nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šį prašymą.
III.
Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 87–90), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti. Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, atsakovas papildomai teigia, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teigiama, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė. Mano, kad pareiškėjų negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai, kuriems atlyginti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis, numatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nurodo, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tuo atveju, jei teismas priteis nepriemokas pareiškėjams, prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Pareiškėjai A. Č., V. M., N. N., V. N., B. J. ir S. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 78–82), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies pareiškėjams nepriteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio mėnesio ir jų reikalavimą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl neteisingai apskaičiavo priteistinų sumų dydžius. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo to momento, kai pareiškėjai sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Teismas privalėjo savo iniciatyva nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, tačiau šios pareigos neįvykdė.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 98–100) mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas, pareiškėjų skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams neišmokėtų darbo užmokesčio dalių, kurios susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo 3 metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš 3 metus iki skundo padavimo teismui dienos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi 2007 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. neteisingai nustatė skundo padavimo teismui dieną. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimai neteisingai buvo pritaikytas senaties terminas bei apskaičiuoti pareiškėjams priteistinų sumų dydžiai teisingumo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas turėtų pašalinti kilusias abejones, nagrinėdamas bylą iš naujo.
Remdamasi nurodytais argumentai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir taikė skundo padavimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra naikintina ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).
Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų išspręsti ir atsakovo apeliaciniame skunde keliamą sprendimo vykdymo atidėjimo klausimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir pareiškėjų A. Č., V. M., N. N., V. N., B. J. ir S. G. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Antanas Ablingis |
| |
| Irmantas Jarukaitis |
| |
| Ričardas Piličiauskas |
| |