Administracinė byla Nr. eA-46-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00801-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja R. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 3R-9 (AG-447/05-2014) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) pareiškėjos skundą dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2014­ m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. BRK-9723(12.4) (toliau – ir Agentūros sprendimas) panaikinimo tenkinti įpareigojant kompensuoti mokėjimo prašyme registracijos Nr. 2IM-KU-12-1-0113S6-MP001 nurodytą paramos sumą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad nesutinka su ginčijamu Komisijos sprendimu, kuriuo atmestas jos skundas dėl Agentūros sprendimo taikyti sankciją bei nekompensuoti 51 589 Lt patirtų išlaidų, panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti pareiškėjai 2014 m. rugpjūčio 11 d. Mokėjimo prašyme registracijos Nr. 2IM-KU-12-1-011386-MP001 (toliau – ir Mokėjimo prašymas) nurodytą visą paramos sumą pagal 2014 m. balandžio 2 d. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį Nr. 21M-KU-12-1-011386-PR001 su vėlesniu 2014 m. rugpjūčio 14 d. pakeitimu (toliau – ir Sutartis). Komisija padarė nepagrįstą išvadą, jog aplinkybė, kad Mokėjimo prašyme deklaruojama investicija neviršija Metodikoje nustatyto didžiausio įkainio, t. y. „rinkos kainų vidurkio“, nereiškia, kad investicija įsigyta už pagristą rinkos kainą ir tinkama finansuoti. Pareiškėjos teigimu, Agentūros taikomas tariamai padidintų kainų skaičiavimas ir „skaičiavimo“ būdas bei forma neatitinka programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ reguliuojančių teisės aktų ir Sutarties. Neigiamos faktinės ir teisinės pasekmės dėl teisės aktų painumo ir jų taikymo teisingumo neturi būti perkeltos pareiškėjai. Pareiškėja pasirašė Sutartį, kurioje numatytas projekto įgyvendinimas dalimis (Sutarties 6 punktas), Mokėjimo prašymas pateiktas už dvi pirmąsias jų, tai yra 94 140 Lt sumai (Sutarties 6.1 ir 6.2 punktai). Vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 56 punkto nuostatomis, Agentūra turėjo pareigą įsitikinti išlaidų tinkamumu ir pagrįstumu dar prieš sudarydama Sutartį su pareiškėja ir patikrinti didžiausiojo dydžio tinkamas finansuoti išlaidas konkrečiam projektui, kurios patvirtinamos paramos sutartyse. Vykdant šią priemonę teisės aktai nereikalauja iš projekto vykdytojų vadovautis mažiausios kainos kriterijumi, tačiau įtvirtina didžiausius leistinus paramos sumos įkainius, kuriuos paraiškos vertinimo metu Agentūra patikrino ir jais vadovaudamasi sudarė Sutartį, todėl Komisija nepagrįstai pritarė Agentūros sprendimui. Pareiškėjos patirtos ir prašomos kompensuoti išlaidos neviršijo Normatyvinių įkainių tinkamoms finansuoti išlaidoms pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 (toliau – ir Metodika) 5 priede „Rekreacinės infrastruktūros įrengimo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Pelno Nesiekiančios Investicijos Miškuose“ didžiausieji įkainiai“ įtvirtintų maksimalių dydžių. Vadovaujantis Metodikos 4 priedo nuostatomis, didžiausi įkainiai nustatyti pagal rinkos kainų vidurkį, o ne maksimumą, todėl pareiškėjos patirtos išlaidos atitinka nustatytų Metodikoje rinkos kainų vidurkį. Projekte numatyti darbai ir tikslai įvykdyti, atlikto patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta, visų darbų kainos atitinka Metodikos 4 priedą, Sutarties vykdymo pažeidimų nenustatyta. Pagal savo nustatytus subjektyvius kriterijus peržiūrėjusi tinkamomis finansuoti pripažintinas išlaidas, Agentūra paneigė Sutarties 6 punkte nurodytų išlaidų teisingumą, patvirtino esant niekinį ir Agentūros nesaistantį projekto įgyvendinimo darbų skaičiavimą prieš sudarant Sutartį ir tuo pažeidė teisėtus pareiškėjos lūkesčius ir teisinio saugumo principą. Žinodama, kad Sutartimi patvirtinta suma nėra Agentūros įsipareigojimas dėl paramos sumos išmokėjimo, pareiškėja nebūtų pradėjusi vykdyti projekto. Pareiškėja nesutinka su Komisijos sprendimo motyvais dėl būtinų projekto įgyvendinimo išlaidų vertinimo ir nurodo, kad teisės aktai turi būti aiškinami taip, jog būtinos išlaidos nereiškia įmanomų mažiausių išlaidų. Iš Komisijos sprendimo neaišku, kokia konkreti darbų ir paslaugų kaina laikoma atskaitos tašku pagal priemonę reglamentuojančius teisės aktus (minimali, rinkos kainų vidurkis, rinkos kaina, faktinė kaina pagal įvykdytas sutartis, kt.). Nesant tinkamos išvados dėl atskaitos kriterijumi esančios kainos, neaišku, kokie požymiai nusako „padidintą kainą“, kuri pritaikyta pareiškėjos atžvilgiu. Be to, Metodikos 15-1 punktuose didžiausios kainos kriterijumi įvardintas „rinkos kainų vidurkis“, o Komisijos sprendime nurodomoje Konsultavimo ataskaitoje paminėta „rinkos vertė“ ir šių kainų vidurkiai žymiai skiriasi. Pareiškėja pažymėjo, kad Konsultavimo ataskaitos vertinimas dėl tariamų darbų trūkumų yra nepagristas, subjektyvus ir prieštarauja Mokėjimo prašymo patikros vietoje ataskaitos išvadoms.

Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Agentūra, atlikdama Mokėjimo prašymo vertinimą ir kilus įtarimams, kad prašomos kompensuoti išlaidos grindžiamos padidintomis kainomis, vadovaudamasi Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės) 5.10 p., atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Ekspertizės metu, siekiant nustatyti investicijų vertės atitiktį rinkos vertei, buvo atlikta kraštovaizdžio formavimo, transporto priemonių parkavimo vietos įrengimo, informacinio stendo, medinių užtvarų, laužaviečių, apžvalgos aikštelės, pavėsinių, suolų, stalų, dekoratyvinių skulptūrų, lauko tualetų, šiukšlių dėžių, vietos žemėlapių įrengimo kainų ekspertinė analizė. Ekspertizės metu nustatyta, kad transporto priemonių parkavimo vietos įrengimo, medinių užtvarų, laužaviečių, suolų, stalų, dekoratyvinių skulptūrų, lauko tualetų, šiukšlių dėžių rinkos kaina su įrengimu yra mažesnė už pareiškėjos įsigytų analogiškų darbų/prekių kainą. Vadovaudamasi ekspertų išvadomis, Agentūra sprendimu netinkamomis finansuoti pripažino 51 589 Lt išlaidų. Atsakovė pabrėžia, kad Metodikos 5 priede įtvirtinti didžiausi įkainiai nustato bendrą tinkamų finansuoti išlaidų dydį visoms konkrečios kategorijos investicijoms, neatsižvelgiant į kokybinius atskirų investicijų požymius. Todėl konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nustatytą konkretaus perkamo objekto rinkos vertę, gali būti pripažinta kaip tinkama finansuoti mažesnė, nei Metodikoje nurodytų įkainių, suma. Metodikoje nustatyti didžiausi įkainiai ir Agentūros atliktos skaičiuojamųjų kainų ekspertizės rezultatai savo pobūdžiu yra skirtingi rodikliai, padedantys nustatyti tinkamų finansuoti išlaidų dydį. Nagrinėjamu atveju Agentūra, atlikusi užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę ir atsižvelgdama į pareiškėjos deklaruojamų investicijų kokybinius požymius, nustatė analogiškų charakteristikų, paskirties naujumo ir kt. požymių investicijų rinkos kainą. Visų Projekto investicijų įsigijimas didžiausiais nustatytais įkainiais nereiškia, kad jos atitinka rinkos kainą ir yra tinkamos finansuoti. Pagal Administravimo taisyklių 3 punkto nuostatas, išlaidos laikomos tinkamomis finansuoti tik tuo atveju, kai tai yra faktiškai padarytos išlaidos, jos yra būtinos Projekto įgyvendinimui ir atitinka paramos paraiškoje ir (ar) paramos sutartyje nurodytas sąlygas. Nagrinėjamu atveju pateikdama Paraišką pareiškėja patvirtino, kad jos prašoma paramos suma yra mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga suma, todėl jos prašomų kompensuoti išlaidų, patirtų įsigyjant Projekto investicijas už padidintą kainą, dalis, kuri viršija vidutinę rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis Projektui įgyvendinti. Atsakovė pažymėjo, kad Projekto pripažinimas tinkamu finansuoti ir galimos finansuoti paramos dydžio nustatymas savaime nereiškia, jog pareiškėjai ir bus išmokėta visa 293 040 Lt paramos suma. Vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 93.1-93.3 p. nuostatomis, tik įvertinus pateiktą mokėjimo prašymą kartu su atliktų investicijų tinkamumą pagrindžiančiais dokumentais gali būti priimtas sprendimas dėl paramos išmokėjimo ir mokėtinos paramos dydžio. Agentūros sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjos deklaruotų išlaidų pagrįstumą, atitiktį teisės aktų ir Paramos sutartyje įtvirtintiems reikalavimams bei jų tinkamumą finansuoti, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, o juo pareiškėjai paskirta sankcija proporcinga padarytam pažeidimui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. liepos 26 d. Agentūrai pateikė paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, kuria pareiškėja siekė panaudoti paramos lėšas projektui „Viešojo naudojimo rekreacinės infrastruktūros ir gerbūvio įrengimas R. B. miške“ (toliau – ir Projektas) įgyvendinti. Agentūra su pareiškėja 2014 m. balandžio 2 d. sudarė Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį Nr. 2IM-KU-12-1-011386-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis).

Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 11 d. pagal Paramos sutartį pateikė Agentūrai mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-12-1-011386-MP001, kuriame prašė kompensuoti pirkimo dokumentuose numatytas išlaidas rekreacinių ir gamtosaugos objektų aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbams bei viešojo naudojimo rekreacinei miško infrastruktūrai, stovyklavietėms, poilsiavietėms įrengti ir gerinti - iš viso prašoma išmokėti paramos suma - 130 140 Lt. Kartu su minėtu prašymu pareiškėja pateikė jos patirtas ir prašomas kompensuoti išlaidas patvirtinančius dokumentus: 2014 m. gegužės 15 d. sutartį Nr. 2014/05/15; 2014 m. gegužės 12 d. sutartį Nr. 2014/05/12; 2014 m. birželio 12 d. sutartį Nr. 2014/06/12; 2014 m. balandžio 23 d. sutartį Nr. 2014/04/23, prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, perdavimo-priėmimo aktus, komercinius pasiūlymus ir kt., kuriuose nurodytos investicijos šios pareiškėjos padarytos investicijos: kraštovaizdžio formavimas (1,0 ha), transporto priemonių parkavimo aikštelė su žvyro danga (250 kv. m), informacinis stendas, užtvarai (6 vnt.), laužavietės (5 vnt.), apžvalgos aikštelė, pavėsinės (25 kv. m; 4 vnt.), suolai (26 vnt.), stalai (5 vnt.), dekoratyvinės skulptūros (5 vnt.), lauko tualetai (3 vnt.), šiukšlių dėžės (18 vnt.), vietovės žemėlapiai (2 vnt.).

Agentūra 2014 m. rugpjūčio 20-25 d. atliko Mokėjimo prašymo patikrą vietoje, kurios rezultatus išdėstė Patikros vietoje ataskaitoje Nr. V-VU-0681125 ir konstatavo, kad visi darbai yra pilnai atlikti ir už atliktus darbus atsiskaityta. Agentūra, įvertinusi Mokėjimo prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus bei papildomus pareiškėjos dokumentus ir paaiškinimus, 2014 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ Nr. BRK-9723(12.4), kuriuo, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 197.1.8 p., Įgyvendinimo taisyklių 111.4 p. nustatė, kad iš prašomos kompensuoti 130 140 Lt paramos sumos 46 430,10 Lt  suma (51 589,00 Lt x 90 proc. paramos intensyvumas)) yra netinkama kompensuoti paramos suma, apskaičiuota, atlikus skaičiuojamąsias kainų ekspertizes, todėl pareiškėjai nekompensuojama 46 430,10 Lt paramos suma ir išmokama 83 709,90 Lt paramos suma, vietoj prašytos 130 140 Lt sumos. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į ekspertų išvadas, kuriomis netinkamomis finansuoti pripažintos 51 589 Lt išlaidos, neįskaitant PVM  (92 600 Lt (pareiškėjos deklaruojama suma Mokėjimo prašyme nurodytoms investicijoms) - 41 011 Lt (tinkamos išlaidos, paskaičiuotos atlikus skaičiuojamąsias kainų ekspertizes).

Pareiškėja, nesutikdama su Agentūros sprendimu, 2014 m. gruodžio 10 d. pateikė skundą Komisijai, kuri 2015 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 3R-9 (AG-447/05-2014) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Administravimo taisyklėmis, nustatė, kad šių taisyklių nuostatos įtvirtina Agentūros teisę, kilus įtarimui dėl padidintų kainų, atlikti skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, pasitelkiant ekspertus. Agentūra, tikrindama Mokėjimo prašyme pateiktos informacijos teisingumą bei nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti ir siekdama nustatyti investicijų vertės atitiktį rinkos vertei, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu atlikta kraštovaizdžio formavimo, transporto priemonių parkavimo vietos įrengimo, informacinio stendo, medinių užtvarų, laužaviečių, apžvalgos aikštelės, pavėsinių, suolų, stalų, dekoratyvinių skulptūrų, lauko tualetų, šiukšlių dėžių, vietos žemėlapių įrengimo kainų ekspertinė analizė. Ekspertizės metu, išnagrinėjus pareiškėjos Projekto pirkimo dokumentus ir ekspertų surinktus faktinius duomenis, nustatyta, kad pirkimo dokumentuose nurodytų dalies investicijų (transporto priemonių parkavimo aikštelės su žvyro danga (250 kv. m), užtvarų (6 vnt.), laužaviečių (5 vnt.), suolų (26 vnt.), stalų (5 vnt.), dekoratyvinių skulptūrų (5 vnt.), lauko tualetų (3 vnt.), šiukšlių dėžių (18 vnt.)) vertė rinkoje yra 41 011,00 Lt, neįskaitant PVM, kai pareiškėjos deklaruojama minėtų investicijų suma yra 92 600, 00 Lt be PVM, t. y.: 1) transporto priemonių parkavimo vietos (250 kv. m) įrengimo investicijų vertė pagal 2014 m. gegužės 15 d. komercinį pasiūlymą yra 15 000 Lt be PVM, o vidutinė rinkos kaina yra 4 051 Lt be PVM (viršijimas 10 949 Lt); 2) medinių užtvarų (6 vnt.) įrengimo investicijų vertė pagal 2014 m. gegužės 15 d. komercinį pasiūlymą yra 6 000 Lt be PVM, o vidutinė rinkos kaina yra 612 Lt be PVM (viršijimas 5 388 Lt); 3) suolų (26 vnt.) įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2014 m. gegužės 12 d. komercinį pasiūlymą yra 15 600 Lt be PVM, o vidutinė rinkos kaina yra 12 844 Lt be PVM (viršijimas 2 756 Lt); 4) stalų (5 vnt.) įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2014 m. gegužės 12 d. komercinį pasiūlymą yra 5 000 Lt be PVM, o vidutinė rinkos kaina yra 4 140 Lt be PVM (viršijimas 860 Lt); 5) dekoratyvinių skulptūrų (5 vnt.) įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2014 m. birželio 12 d. komercinį pasiūlymą yra 25 000 Lt be PVM, o vidutinė rinkos kaina yra 7 500 Lt be PVM (viršijimas 17 500 Lt); 6) lauko tualetų (3 vnt.) įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2014 m. balandžio 23 d. komercinį pasiūlymą yra 12 000 Lt be PVM, o vidutinė rinkos kaina yra 6 447 Lt be PVM (viršijimas 5 553 Lt); 7) šiukšlių dėžių (18 vnt.) įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2014 m. gegužės 15 d. komercinį pasiūlymą yra 9 000 Lt be PVM, o vidutinė rinkos kaina yra 2 502 Lt be PVM (viršijimas 6 498 Lt); 8) laužaviečių (5 vnt.) įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2014 m. gegužės 15 d. komercinį pasiūlymą yra 5 000 Lt be PVM, o vidutinė rinkos kaina yra 2 915 Lt be PVM (viršijimas 2 085 Lt).

Agentūra 2014 m. spalio 22 d. elektroniniu paštu pranešė pareiškėjai, kad atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu išnagrinėti pareiškėjos pateikti Projekto pirkimo dokumentai bei Projekto įgyvendinimo vietoje ekspertų surinkti faktiniai duomenys, ir nustatyta, kad transporto priemonių parkavimo vietos įrengimo, medinių užtvarų, laužaviečių, suolų, stalų, dekoratyvių skulptūrų, lauko tualetų, šiukšlių dėžių rinkos kaina su įrengimu yra mažesnė už pareiškėjos įsigytų, todėl pasiūlė pareiškėjai pateikti papildomą informaciją dėl nustatytų neatitikimų. Pareiškėja 2014 m. spalio 28 d. pateikė Agentūrai papildomus dokumentus (sąmatą dėl suolų ir stalų ir sąmatą dėl parkavimo aikštelės, laužaviečių ir medinių užtvarų) ir paaiškinimą, kuriame nurodė, kad ji atliko Projekte nurodytus darbus ir padarė investicijas, skirtas įgyvendinti aplinkosaugos tikslus, gerinti aplinkos, biologinės įvairovės, kraštovaizdžio kokybę ir pan.; pažymėjo, kad darbai buvo  apmokėti pagal rangovų pateiktas sąmatas, tačiau dalis išlaidų, kurios buvo patirtos (privažiavimo įrengimo išlaidos), nebuvo į jas įtrauktos; pabrėžė, kad sąmatose nurodomas darbo užmokestis buvo nustatytas atsižvelgiant į jo augimo tendencijas, taip pat į tai, kad buvo atlikti darbai su menine išraiška, o darbo sąlygos buvo sunkios; taip pat pažymėjo, kad atliktos investicijos neviršijo Metodikos 5 priede nustatytų didžiausių įkainių.

Teismas pažymėjo, kad Agentūros pasitelktų ekspertų nustatyti rinkos kainų dydžiai apskaičiuoti atsižvelgus į objektyvių faktinių aplinkybių visumą, todėl pagrindo abejoti Ekspertinio konsultavimo ataskaitos išvadomis nėra. Pareiškėjai buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl atliktų investicijų tinkamumo ir išlaidų dydžio pagrįstumo, o 2014 m. spalio 28 d. pareiškėjos paaiškinimas ir kartu su juo pateikti dokumentai nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, pateiktos lokalinės sąmatos sudarytos tiekėjų tik po atitinkamų darbų atlikimo, todėl jos negali būti vertinamos kaip objektyvus įrodymas, pagrindžiantis pareiškėjos atliktų investicijų atitiktį rinkos kainoms.

Teismas, remdamasis Metodika, nurodė, kad Metodikoje nustatyta būtent didžiausia galima mokėti už atitinkamas investicijas paramos suma, tačiau ne konkreti rinkos kaina, todėl joje nustatytas teisinis reglamentavimas nesudaro pagrindo teigti, kad kiekvienu konkrečiu atveju (atsižvelgiant į nustatytą būtent konkretaus perkamo objekto rinkos vertę) negali būti pripažinta kaip tinkama finansuoti mažesnė, nei Metodikoje nurodytų įkainių, suma. Nagrinėjamu atveju Agentūra, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 5.9 bei 5.10 papunkčiais, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, t. y. atsižvelgdama į pareiškėjos deklaruojamų investicijų kokybinius požymius, nustatė analogiškų charakteristikų, paskirties naujumo ir kt. požymių investicijų rinkos kainą. Metodikoje nustatyti didžiausi įkainiai ir Agentūros atliktos skaičiuojamųjų kainų ekspertizės rezultatai savo pobūdžiu yra skirtingi rodikliai, padedantys nustatyti tinkamų finansuoti išlaidų dydį. Todėl aplinkybė, kad tam tikra pareiškėjos Mokėjimo prašyme deklaruojama investicija neviršija Metodikoje nustatyto didžiausio įkainio, savaime nereiškia, kad ši investicija yra įsigyta už rinkos kainą. Atitinkamai visų Projekto investicijų įsigijimas didžiausiais nustatytais įkainiais nereiškia, kad jos atitinka rinkos kainą ir yra tinkamos finansuoti.

Teismas konstatavo, kad Agentūra turi pareigą pripažinti tinkamomis kompensuoti tik tas išlaidas, kurios yra būtinos, t. y. realiai rinkoje egzistuojančių (ne padidintų) kainų vertę, o išlaidų, patirtų įsigyjant projekto investicijas už padidintą kainą dalis, kuri viršija rinkos kainas, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis Projektui įgyvendinti ir tokios išlaidos negali būti kompensuojamos. Pareiškėja jau Paramos sutarties sudarymo metu ir pirkimų metu žinojo (turėjo žinoti), kad dėl taikytų padidintų kainų Agentūra turi teisę ir pareigą nustatyti netinkamų finansuoti išlaidų dydį. Todėl pareiškėjos teiginius, kad Agentūrai priimant Sprendimą atsisakyti kompensuoti rinkos vertę viršijančią investicijų sumą buvo pažeistas pareiškėjos teisėtų lūkesčių principas, laikė nepagrįstais. Pažymėjo, kad tiek Paramos sutartimi, tiek Paraiška pareiškėja įsipareigojo užtikrinti, jog prašoma paramos suma bus mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga suma, t. y. investicijų išlaidos atitiks realiai rinkoje egzistuojančias kainas, todėl investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas neatitinka nei Paramos sutarties, nei teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos išlaidų, patirtų įsigyjant Projekto investicijas už padidintą kainą, dalis, kuri viršija vidutinę rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis Projektui įgyvendinti. Taip pat tokios išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, nes nėra nulemtos investicijų savybių ar rinkos sąlygų. Investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas, neatitinkančias rinkos kainų, yra nesuderinamas su sąnaudų efektyvumo ir kaštų - naudos principais. Agentūros sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjos deklaruotų išlaidų pagrįstumą, jų atitiktį teisės aktų ir Paramos sutartyje įtvirtintiems reikalavimams bei tinkamumą finansuoti, o ne dėl bendros paramos sumos, kuri galėtų būti skiriama Projektui, sumažinimo. Todėl nepagrįstais laikė pareiškėjos skundo teiginius, kad Agentūra, prieš sudarydama Paramos sutartį, privalėjo „susitarti“ dėl visos pareiškėjai atlygintinos sumos už Projekto įgyvendinimą.

Teismas, vadovaudamasis Administravimo ir Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis konstatavo, kad Agentūra, kaip paramą administruojanti institucija, nustačiusi Paramos sutarties, ES ar nacionalinių teisės aktų pažeidimus, privalo taikyti atitinkamas sankcijas pažeidėjo atžvilgiu, kas ir buvo padaryta Agentūrai priimant 2014­ m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. BRK-9723(12.4). Atitinkamai Komisija 2015 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 3R-9 (AG-447/05-2014) teisėtai ir pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjos 2014 m. gruodžio 10 d. skundą. Teismas priėjo prie išvados, kad teisinio pagrindo panaikinti Komisijos 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 3R-9 (AG-447/05-2014), vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra. Atsisakius patenkinti reikalavimą panaikinti ginčijamą Komisijos sprendimą, pareiškėjos reikalavimą panaikinti Agentūros 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. BRK-9723(12.4) įpareigojant kompensuoti mokėjimo prašyme registracijos Nr. 2IM-KU-12-1-0113S6-MP001 nurodytą paramos sumą, taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad Agentūros sprendime nei skundžiamame sprendime nenurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėja pažeidė teisės aktus. Tai, kad užsakytus projekto įgyvendinimo darbus atlikę subjektai pareiškėjai pateikė sąskaitas, kurias ji apmokėjo, nesudaro teisės akto pažeidimo teisinių elementų, nes nėra jo sudėties. Nenustačius pareiškėjos kaltų veiksmų sankcijos taikymas teisėje yra negalimas, pažeidimas šiuo atveju net neįvardintas, apsiribota vien taisyklių perrašymu be individualaus jų taikymo. Kainos faktas savaime nėra teisės pažeidimas.

Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada dėl Sutartyje su pareiškėja joje įtvirtintos programos priemonių įgyvendinimo kainų, kad jos turi būti suprantamos ir aiškinamos kaip visiškai nesaistančios Agentūros išmokant paramos lėšas. Metodikoje didžiausi įkainiai būtent įtvirtinti ne kaip rinkos kainų maksimumas, o kaip rinkos kainų vidurkis. Metodikoje ir uždarosios akcinės bendrovės „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nurodyta vertė Agentūros aiškinama visai skirtingai, todėl esant identiškoms sąvokoms, liko neatskleistas sąvokos „rinkos kaina“ turinys, o toks neapibrėžtumas viešojoje teisėje negalimas.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad Administravimo taisyklės įtvirtina Agentūrai teisę atlikti tik „skaičiuojamųjų kainų ekspertizę“, o ne perkelti vienam pasirinktam konsultantui (įmonei) nustatyti tariamai tikrąją ir tikslią „rinkos kainą“ konkrečiu atveju. Pažymėjo, kad rinkos sąlygomis tiksli kaina apskritai negali būti nustatyta. Konsultavimo ataskaitą parengusiems privatiems ekspertams pareiškėjos atveju buvo „deleguotas“ Agentūros sprendimo pagrindimas. Tokią išvadą daro dėl to, kad jokių kitų teisinių argumentų ir pagrindų dėl teisės aktų pažeidimo sudėties, be Konsultavimo ataskaitos „rinkos kainos“ fakto kaip savaime reikšmingo, byloje nėra nurodyta, todėl tai neatitinka viešosios teisės principų.

Teismas sprendime netinkamai vertino Paraiškos XII skyriaus 6 punkte įtvirtiną taisyklę, pagal kurią pareiškėja pati patvirtino, jog jos prašoma paramos suma yra mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga suma. Sutartyje nurodyta suma yra mažiausia, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą, su kuria, pabaigus projektą, Agentūra nesutinka. 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ neįtvirtina mažiausios kainos privalomos taisyklės vykdant darbus ir perkant prekes įgyvendinant paramos sutartis. Agentūra pareiškėjai pritaikė minimalią, retrospektyviai ir subjektyviai nustatytą įmanomą mažiausią kainą, kuri nustatyta remiantis vieno šaltinio pateiktais duomenimis. Europos Sąjungos teisės aktai privalo leisti suinteresuotiems asmenims tiksliai žinoti jiems nustatytų pareigų apimtį, todėl mano, kad manipuliavimas „rinkos kainos“ sąvokos aiškinimu ir taikymu viešojo administravimo subjekto individualiame sprendime paneigia programos priemonėje įtvirtintus paramos sąlygas apibrėžiančius kriterijus. Sprendime teisės aktai išaiškinti netinkamai ir suprantami taip, jog būtinos išlaidos tikrai reiškia ne realiai patirtas leidžiamas taisyklėse nustatytas išlaidas, bet konkrečias, subjektyviai nurodytas, retrospektyvias galimai mažiausias įmanomas išlaidas.

Pareiškėja, remdamasi teismų praktika, nurodo, kad Agentūros sprendimas yra individualus administracinis aktas, jis turi atitikti tokiam aktui nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju Agentūra, priimdama ginčijamą sprendimą, jame nurodė teisės aktus, kuriais remdamasi priėmė sprendimą, taip pat faktines aplinkybes, sankcijos apskaičiavimo metodą, tačiau nenurodė aiškių loginių pažeidimo pripažinimo tyčiniu motyvų, nepagrindė tokio savo sprendimo teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti iš esmės atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytais argumentais.

Atsakovas papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Agentūros pasitelktas ekspertas yra nepriklausoma verslo konsultacijos bendrovė, kurios paslaugos buvo įsigytos viešojo konkurso būdu pagal atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus. Ekspertinio vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad ekspertizė atlikta, inter alia, vadovaujantis 2014 m. kovo mėnesio statybų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijomis, kurias rengia ir skelbia kompetentinga valstybės institucija – Statybos produkcijos sertifikavimo centras. Taip pat iš ataskaitos matyti, kad nustatant atitinkamų investicijų rinkos kainas buvo nagrinėtos pareiškėjos sudarytos pirkimo sutartys, komerciniai pasiūlymai, buvo nuvykta į Projekto įgyvendinimo vietą, pateiktas vertintų investicijų charakteristikų detalizavimas ir nurodytos analogiškos kokybės ir charakteristikų investicijų rinkos kainos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad Agentūros pasitelktų ekspertų nustatyti rinkos kainų dydžiai apskaičiuoti atsižvelgus į objektyvių faktinių aplinkybių visumą, todėl nėra pagrindo abejoti Ekspertinio konsultavimo ataskaitos išvadomis.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjai buvo sudarytos visos sąlygos pateikti paaiškinimus dėl atliktų investicijų tinkamumo ir išlaidų dydžio pagrįstumo, tačiau pareiškėjos pateiktos lokalinės sąmatos ir paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Pateiktos lokalinės sąmatos yra sudarytos tiekėjų po atitinkamų darbų atlikimo, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos pateikta sąmatinė dokumentacija nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip objektyvus įrodymas, pagrindžiantis pareiškėjos atliktų investicijų atitiktį rinkos kainoms ar paneigiantis Agentūros pasitelktų ekspertų ataskaitos rezultatus.

Teismas ir Komisija pagrįstai nurodė, kad Metodikos tikslas – supaprastinti finansinės paramos administravimą ir užtikrinti jos skaidrų naudojimą, nustatant tinkamų finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones didžiausiuosius įkainius. Metodikoje įtvirtinti didžiausi įkainiai nustato bendrą tinkamų finansuoti išlaidų dydį visoms konkrečios kategorijos investicijoms, neatsižvelgiant į kokybinius atskirų investicijų požymius (nedetalizuojant dydžio, medžiagų ar kitų požymių) ir joje nustatyta būtent didžiausia galima mokėti už atitinkamas investicijas paramos suma (tačiau ne konkreti rinkos kaina). Tai nereiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju (atsižvelgiant į nustatytą būtent konkretaus perkamo objekto rinkos vertę) negali būti pripažinta kaip tinkama finansuoti mažesnė nei Metodikoje nurodytų įkainių suma. Nagrinėjamu atveju Agentūra atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, t. y. atsižvelgdama į pareiškėjos deklaruojamų investicijų kokybinius požymius, nustatė analogiškų charakteristikų, paskirties naujumo ir kt. požymių investicijų rinkos kainą. Dėl šios priežasties Metodikoje nustatyti didžiausi įkainiai ir Agentūros atliktos skaičiuojamųjų kainų ekspertizės rezultatai yra savo pobūdžiu skirtingi rodikliai, padedantys nustatyti tinkamų finansuoti išlaidų dydį. Todėl tai, kad tam tikra pareiškėjos Mokėjimo prašyme deklaruojama investicija neviršija Metodikoje nustatyto didžiausio įkainio, savaime nereiškia, kad ši investicija įsigyta už rinkos kainą. Atitinkamai visų Projekto investicijų įsigijimas didžiausiais nustatytais įkainiais nereiškia, kad jos atitinka analogiškų investicijų rinkos kainą ir yra tinkamos finansuoti. Teismas tinkamai pažymėjo, kad Metodikoje nustatyta būtent didžiausia galima mokėti už atitinkamas investicijas paramos suma, tačiau ne konkreti rinkos kaina, todėl Metodikoje nustatytas teisinis reglamentavimas nesudaro pagrindo teigti, kad kiekvienu konkrečiu atveju (atsižvelgiant į nustatytą būtent konkretaus perkamo objekto rinkos kainą) negali būti pripažinta kaip tinkama finansuoti mažesnė nei Metodikoje nurodytų įkainių suma.

Atsakovas sutinka su teismo vertinimu, kad Agentūra turi pagrindą pripažinti tinkamomis kompensuoti tik tas išlaidas, kurios yra būtinos, t. y. realiai rinkoje egzistuojančių (ne padidintų) kainų vertę, o išlaidų, patirtų įsigyjant projekto investicijas už padidintą kainą dalis, kuri viršija rinkos kainas, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis Projektui įgyvendinti ir tokios išlaidos negali būti kompensuojamos. Tokios išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, nes nėra nulemtos investicijų savybių ar rinkos sąlygų. Investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas, neatitinkančias rinkos kainų, yra nesuderinamas su sąnaudų efektyvumo ir kaštų–naudos principais.

Agentūra taip pat pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas dėl paramos skyrimo iš dalies priimtas įvertinus pareiškėjos deklaruotų išlaidų pagrįstumą, atitiktį teisės aktų ir paramos sutartyje įtvirtintiems reikalavimams ir jų tinkamumą finansuoti, o ne dėl bendros paramos sumos, kuri galėtų būti skiriama  Projektui, sumažinimo. Nurodo, kad pareiškėjos padarytas pažeidimas detaliai aprašomas Agentūros sprendime, jame taip pat nurodomos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis buvo nustatytas pažeidimas ir apskaičiuota sankcija. Agentūros sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas minėtuose sprendimuose yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, sprendimai pasirašyti įgaliojimus turinčio asmens, patvirtinti antspaudu. Taigi, Agentūros sprendimas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Agentūros 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. BRK-9723(12.4), kuriuo nuspręsta nekompensuoti pareiškėjai R. B. 46 430 Lt paramos sumos bei Komisijos 2015m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 3R-9(AG-447/05-2014), kuriuo paliktas galioti Agentūros sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja R. B. 2012 m. liepos 26 d. Agentūrai pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (toliau – ir Paraiška), kurioje prašė paramos projektui „Viešojo naudojimo rekreacinės infrastruktūros ir gerbūvio įrengimas R. B. miške“ (toliau – ir Projektas) įgyvendinti. Agentūra su pareiškėja 2014 m. balandžio 2 d. sudarė Paramos sutartį Nr. 2IM-KU-12-1-011386-PR001 Projektui įgyvendinti.

Pareiškėja R. B. pagal Paramos sutartį Agentūrai 2014 m. rugpjūčio 11 d. pateikė Mokėjimo prašymą, kuriame prašė kompensuoti pirkimo dokumentuose numatytas išlaidas rekreacinių ir gamtosaugos objektų aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbams bei viešojo naudojimo rekreacinės miško infrastruktūros, stovyklaviečių, poilsiaviečių įrengimui ir gerinimui – iš viso 144 600 Lt (41 879,05 Eur), prašoma išmokėti – 130 140 Lt (37 691,15 Eur).

Agentūra 2014 m. rugpjūčio 20–25 dienomis atliko Mokėjimo prašymo patikrą vietoje ir surašė Mokėjimo prašymo patikros vietovėje ataskaitą, kurioje nurodė, kad už atliktus darbus yra pilnai atsiskaityta. Agentūra 2014 m. spalio 22 d. elektroniniu laišku informavo pareiškėją, kad tikrindama Mokėjimo prašyme pateiktos informacijos teisingumą, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu buvo išnagrinėti pareiškėjos pateikti pirkimo dokumentai bei projekto įgyvendinimo vietoje ekspertų surinkti faktiniai duomenys ir nustatyta, kad transporto priemonių parkavimo vietos įrengimo, medinių užtvarų, laužaviečių, suolų, stalų, dekoratyvių skulptūrų, lauko tualetų, šiukšlių dėžių rinkos kaina su įrengimu yra mažesnė už pareiškėjos įsigytų darbų/prekių kainą, todėl pasiūlė pareiškėjai pateikti papildomą informaciją dėl nustatytų neatitikimų.

Pareiškėja 2014 m. spalio 28 d. pateikė Agentūrai papildomus dokumentus (sąmatą dėl suolų ir stalų ir sąmatą dėl parkavimo aikštelės, laužaviečių ir medinių užtvarų) ir paaiškinimą. Agentūra 2014 m. lapkričio 12 d., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 5.9 ir 5.10, 197.1.8 ir 253.13 papunkčiais, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės)110 ir 111.4 punktais, priėmė sprendimą Nr. BRK-9723(12.4) dėl paramos skyrimo dalies, t. y. skyrė pareiškėjai 83 709,90 Lt, nekompensuojama suma – 46 430,10 Lt. Komisija 2015 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 3R-9(AG-447/05-2014) paliko galioti Agentūros sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiaga nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjos skundą atmetė.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir, remdamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog, spręsdama klausimus dėl sankcijų pareiškėjams taikymo ar netaikymo, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, kaip tam tikras išmokas administruojanti ir už sankcijų taikymą atsakinga institucija, turi tiksliai ir aiškiai apibrėžti padarytus pažeidimus, eliminuoti bet kokias dviprasmybes, faktinę situaciją apibūdinti bei pagrįsti taip, jog ji būtų aiški ne tik valstybės tarnautojams, atsakingiems už teikiamą paramą žemės ūkio sektoriuje, bet ir tiems asmenims, kurie tiesiogiai pretenduoja į išmokas. Tikslus pažeidimų identifikavimas neatsiejamas nuo galbūt taikytinų poveikio priemonių rūšių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, jame aiškiai nurodė teisės aktus, kuriais remdamasis priėmė  sprendimą, taip pat faktines aplinkybes, o konstatuodamas, kad pareiškėjos įsigytų darbų kaina viršija rinkos kainą, t. y. rinkos kaina yra mažesnė už pareiškėjos įsigytų analogiškų darbų/prekių kainą, rėmėsi ekspertų pateiktomis ekspertinio konsultavimo ataskaitos išvadomis. Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėja nesutinka su ginčijamą sprendimą priėmusio atsakovo atliktu jos veiksmų vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu, nėra pagrindas tokį sprendimą laikyti neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėja iš esmės nesutinka su uždarosios akcinės bendrovės „Civitta“ išvadomis, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių ekspertų ataskaitoje pateiktas išvadas, pareiškėja nepateikė, nors tokia galimybė pareiškėjai buvo suteikta. Pareiškėjos Agentūrai pateikti paaiškinimai ir darbų sąmatos negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys  pareiškėjos atliktų investicijų atitiktį rinkos kainoms ir tuo pačiu paneigiantys ekspertinio konsultavimo ataskaitoje padarytas išvadas dėl pareiškėjos įsigytų darbų/prekių kainų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 patvirtinta Tinkamų finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones didžiausiųjų įkainių nustatymo metodika (toliau – ir Metodika), kuria remiasi pareiškėja, reglamentuoja žemės ūkio paskirties žemės, žemės ūkio paskirties statinių ar statinių kaimo vietovėse, kaimo ekonomikos įvairinimą, žemės ūkio technikos, pagrindinės kompiuterinės įrangos, programinės įrangos, biologinio turto, Lietuvos kaimo tinklo (toliau – Tinklas) narių ir asmenų, užsiimančių žemės ir miškų ūkio veikla, konsultavimo, mokymo, seminarų, lauko dienų ir kitų renginių organizavimo didžiausiuosius įkainius ir jų nustatymo tvarką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių numatytas tinkamų finansuoti išlaidų grupes. Šioje Metodikoje nustatyta didžiausia galima mokėti už atitinkamas investicijas paramos suma, todėl aplinkybė, kad pareiškėjos prašoma paramos suma neviršija Metodikoje nustatyto didžiausio įkainio, savaime nereiškia, kad ji atitinka rinkos kainą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė