Civilinė byla Nr. e2-340-553/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01914-2018-1
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „TOKYO“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“, uždarosios akcinės bendrovės „G CAPITAL“, uždarosios akcinės bendrovės „Maisto namai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Azijos skoniai“ pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys V. D. ir uždaroji akcinė bendrovė „EDS PROJECTS“,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.
2. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi UAB „TOKYO“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Notisa“. 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
3. Pareiškėjos kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 – 4 punktų ir 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindais. Nurodė, kad UAB „Čili Holdings“ ir UAB „G CAPITAL“ iki 2016 m. sausio 28 d. buvo bendrovės akcininkės. 2016 m. lapkričio 14 d. ir 2016 m. lapkričio 16 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimis bendrovės akcijos perleistos V. D., kuris buvo bendrovės direktoriumi. Pareiškėjų teigimu, bendrovės bankrotas nebuvo verslo nesėkmė, nes V. D. sąmoningai privedė bendrovę prie bankroto. Bendrovė 2018 m. sausio 1 d. buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, nes jos vykdytinų įsipareigojimų suma mažiausiai sudarė 196 857,17 Eur (A. A. kreditorinis reikalavimas (81 000 Eur + 14 069,60 Eur palūkanų), 56 095,65 Eur įsipareigojimų kreditoriams pagal bankroto administratorės pateiktus duomenis, 45 691,92 Eur skolos pareiškėjoms), o 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovės turto vertė sudarė 249 722 Eur. V. D. 2018 m. sausio 1 d. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau jis iki 2018 m. pabaigos dar labiau pablogino jos turtinę padėtį. Bendrovei esant nemokiai, V. D. nesąžiningai perleido didelę dalį jos turto bei perkėlė visą veiklą į A. A. priklausiusią įmonę UAB „Sidlis“. V. D. skolino bendrovės lėšas su nepagrįsto dydžio (15 proc.) metinėmis palūkanomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą. V. D. savo reikalavimo teisę pagal paskolos sutartį perleido A. A., kuriam Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 10 d. išdavė teismo įsakymą. Antstolis nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2018 m. spalio 26 d. nuo bendrovės sąskaitų nurašė 40 671,81 Eur, iš kurių 31 986,11 Eur sumokėta A. A.. Taip pat antstolis pardavė bendrovės turto už 7 147,21 Eur, iš kurių 4 584,13 Eur suma sumokėta A. A.. V. D. sudarytas reikalavimo perleidimo sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas, be to, jis perleido visą bendrovės verslą UAB „Sidlis“, dalį turto perleidžiant už neadekvačiai mažą kainą ir dalį nemokamai. Turtas buvo antstolio areštuotas pagal A. A. pradėtą išieškojimą ir parduotas bendrovei pasiūlius pirkėją – UAB „Sidlis“. Taip pat V. D., atstovaudamas bendrovę, perleido UAB „Sidlis“ teises į bendrovės verslo vykdymo vietą Forum palace sporto ir pramogų komplekse. 2018 m. spalio 17 d. bendrovė, UAB „Sidlis“ ir UAB „Forumo rūmai“ sudarė susitarimą dėl teisių ir pareigų pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį perleidimo. Bendrovė 2018 m. spalio 22 d. nemokamai perleido UAB „Sidlis“ visą savo verslo vykdymui reikalingą dokumentaciją bei maisto ir gėrimų gamybos receptus. Taigi UAB „Sidlis“ už 7 147,21 sumą perėmė visą bendrovės verslui vykdyti reikalingą materialų ir nematerialų turtą, o visos skolos buvo paliktos bendrovei. Be to, V. D. pardavė bendrovės verslo pagrindą sudarantį „Fit Food Dėl savęs“ prekės ženklą už 605,31 Eur be PVM sumą, kai reali jo vertė perleidimo dieną sudarė apie 34 200 Eur. Prekės ženklas perleistas V. D. sutuoktinės įmonei UAB „Skanu.LT“, kurios vadovu buvo V. D.. Pareiškėjų teigimu, A. A. 36 570,24 Eur suma sumokėta nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. V. D. nesąžiningai pažeidė kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo pirmumo teisę ir didele apimtimi (134 970 Eur) patenkino kitos savo įmonės UAB „DeviKa“ reikalavimą.
4. Bendrovės bankroto administratorė nurodė, kad yra tyčinio bankroto požymių: bendrovės verslo perkėlimas į kitą įmonę UAB „Sidlis“; turto perleidimas susijusioms įmonėms – UAB „Sidlis“, kurios steigėjas bei direktorius buvo A. A.; V. D. skolos pardavimas A. A. (paskolą V. D. suteikė bendrovei su 15 proc. metinėmis palūkanomis); prekės ženklo „Fit Food Dėl savęs“ pardavimas už mažą kainą UAB „Skanu LT“, kurios direktorius yra V. D., akcininkė – jo sutuoktinė; atsiskaitymai su BUAB „DeviKa“, kurios direktorius buvo V. D., pažeidžiant kitų kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo pirmumo teisę.
5. Suinteresuotas asmuo V. D. su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad bendrovės finansinis įsipareigojimas A. A. pradelstu tapo tik nuo 2018 m. balandžio 10 d., kuomet Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymu A. A. priteista 95 069,60 Eur skola. Bendrovė neprivalėjo grąžinti pareiškėjui 45 691,92 Eur bendrą paskolą prieš terminą, t. y. ne 2018 m. lapkričio 18 d., o 2018 m. sausio 1 d. Vien ta aplinkybė, kad prekės ženklas „Fit Food Dėl savęs“ buvo perleistas V. D. sutuoktinės valdomai UAB „Skanu.LT“, nereiškia, jog toks sandoris yra negaliojantis ir (ar) pažeidžiantis bendrovės kreditorių interesus. Nors bendrovė ir pardavė prekės ženklą, tačiau ir toliau faktiškai jį valdė bei naudojo savo veikloje. Prekės ženklo perleidimo sandoris pakeitė tik prekės ženklo nuosavybės teisių turėtoją, tačiau nepakeitė jo valdytojo. Bendrovė 2018 m. sausio 1 d. nebuvo nemoki, todėl neprivalėjo apie tai informuoti pareiškėjų, tokiu būdu 2016 m. lapkričio 18 d. skolų atidėjimo sutarties nepažeidė. Pareiškėjos nereikalavo, kad bendrovė grąžintų 45 691,92 Eur paskolos prieš terminą. Bendrovės veikla į kitą įmonę – UAB „Sidlis“, nebuvo perkelta, o buvo vykdomas priverstinis išieškojimas. Bendrovės turtas buvo ne perduotas / perkeltas, o parduotas ir UAB „Sidlis“ jokių reikalavimo teisių neperėmė. A. A. finansinis reikalavimas patenkintas iš dalies, antstoliui vykdant priverstinį skolos išieškojimą iš bendrovės. Pareiškėjos nepagrindė, kad antstolio nustatyta bendrovės turto pardavimo kaina buvo per maža arba kad turtas realiai galėjo būti parduotas už didesnę kainą. Antstoliui atlikus priverstinio skolos išieškojimo iš bendrovės veiksmus ir pardavus jai priklausantį materialų turtą, bendrovei nebeliko prasmės nuomotis patalpas iš UAB „Forumo rūmai“. Todėl buvo priimtas sprendimas nutraukti nuomos sutartį su UAB „Forumo rūmai“, o siekiant išvengti netesybų mokėjimo, bendrovei pavyko sudaryti trišalį susitarimą, pagal kurį nuomos sutartį perėmė UAB „Sidlis“. 2018 m. spalio 17 d. sudarytas trišalis susitarimas buvo naudingas bendrovei ir sustabdė nuo dar didesnių nuostolių. Bendrovės vykdyti mokėjimai nepažeidė įstatyme įtvirtintos atsiskaitymų eilės, o jeigu ir kažkuria dalimi kreditorių reikalavimų tenkinimas buvo pažeistas, tai buvo padaryta siekiant tęsti bendrovės veiklą.
6. Suinteresuotas asmuo UAB „EDS PROJECTS“ prašo pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad buvusio bendrovės vadovo ir akcininko veiksmai sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu, nes už nepagrįstai mažą kainą buvo perleistas esminis bendrovės turtas bei laiku nesikreipta dėl bankroto bylos iškėlimo. Buvęs bendrovės vadovas, matydamas bendrovės finansinę situaciją, 2017 m. spalio 24 d. perleido jos turėtas teises į prekės ženklą „Fit Food Dėl savęs“ paties vadovaujamai ir jo sutuoktinei priklausančiai bendrovei UAB „Skanu.LT“, o savo turėtą reikalavimą į bendrovę perleido A. A., kuris netrukus pradėjo šio reikalavimo išieškojimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi pareiškimą tenkino – pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu, priteisė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nustatė, kad 2018 m. bendrovės finansinė padėtis atitiko nemokumo būseną. Teismas sutiko su bankroto administratorės argumentais, kurie pagrįsti įrodymais, t. y. kad bendrovė nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. įsipareigojimų kreditoriams nebevykdė, 2018 m. pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 138 802,50 Eur, o turto vertė – 151 888 Eur. 2016 m. lapkričio 18 d. Skolų atidėjimo sutartimi buvo susitarta, kad pareiškėjoms susidariusi 35 691,92 Eur skola bus grąžinta per 24 mėn., bendrovei bus suteikta papildoma 10 000 Eur paskola, kuri turi būti grąžinta per 24 mėn., bei atidedamos bendrovės skolos pareiškėjoms (bendra suma 45 691,92 Eur). Pagal Skolų atidėjimo sutarties 12 punktą šalys susitarė, kad pasibaigus 24 mėn. terminui bendrovė įsipareigoja skolas grąžinti kas mėnesį mokant iš viso po 1 000 Eur. Taip pat šios sutarties 14 punktu susitarta, kad bendrovė privalo raštu informuoti pareiškėjas per 5 darbo dienas apie įvykusius juridinius faktus, kai: a) akcininkas V. D. perleidžia savo turimas akcijas bet kuriam trečiajam asmeniui, nesusijusiam su pareiškėjomis; b) įvyksta verslo perleidimas, perkėlimas, sujungimas, prijungimas, išdalijimas, reorganizavimas ar kitoks pertvarkymas, kuomet bendrovė praranda juridinio asmens statusą ir / arba yra išregistruojama kaip savarankiškas juridinis asmuo, ir / arba nustoja vykdyti ir vystyti veiklą su prekės ženklu „Fit Food“ kaip savarankiškas juridinis asmuo arba bankrutuoja. Šiame punkte taip pat numatyta, kad jeigu bendrovė neįvykdys nurodytos informavimo pareigos, sutarties nuostatos dėl skolos išdėstymo 24 mėn. bei suėjus šiam terminui grąžinimo dalimis (taip pat ir palūkanų skaičiavimo) netenka galios nuo to momento, kai atsirado bendrovės pareiga teikti pareiškėjoms šiame punkte nurodytą informaciją. Bendrovė 2017 m. spalio 24 d. perleido „Fit Food Dėl savęs“ prekės ženklą įmonei UAB „Skanu.LT“. Atsižvelgiant į tai, kad apie šį faktą bendrovė pareiškėjų neinformavo, remiantis Skolų atidėjimo sutarties 14 puntu, teismas sprendė, kad nustojo galioti Skolų atidėjimo sutarties nuostatos dėl skolos išdėstymo. Suinteresuoto asmens argumentas, kad pareiškėjos skolos grąžinimo nereikalavo, nepateisina, jo kaip bendrovės vadovo pareigos, bendrovei turint finansinių sunkumų, elgtis sąžiningai visų kreditorių atžvilgiu. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 7 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi V. D. perleido savo kreditorinį reikalavimą į bendrovę, atsiradusį pagal V. D. ir bendrovės 2016 m. rugsėjo 15 d. paskolos sutartį (81 000 Eur paskola ir 15 proc. metinės palūkanos), A. A.. Paskolą bendrovė turėjo grąžinti iki 2017 m. gruodžio 31 d. Bylos duomenys patvirtina, kad A. A. 2018 m. sausio 8 d. ir 2018 m. sausio 17 d. raštais reikalavo vykdyti įsipareigojimus pagal minėtą paskolos sutartį, o 2018 m. kovo 1 d. pateikė pranešimą apie paskolos sutarties nutraukimą ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Teismo vertinimu, 2016 m. rugsėjo 15 d. paskolos sutartis buvo ekonomiškai nenaudinga bendrovei, nes 15 proc. dydžio palūkanos neatitiko ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinto reikalavimo. Be to, V. D. reikalavimo teisę pagal minėtą paskolos sutartį, baigiantis paskolos grąžinimo terminui, perleido A. A., kuriam Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 10 d. išdavė teismo įsakymą, kurio pagrindu antstolis 2018 m. liepos 5 d. iki 2018 m. spalio 26 d. nuo bendrovės sąskaitų nurašė 40 671,81 Eur, iš kurių 31 986,11 Eur suma sumokėta A. A.. Taip pat antstolis pardavė bendrovės turtą už 7 147,21 Eur, iš kurių 4 584,13 Eur sumokėta A. A.. Visi mokėjimai buvo nukreipti A. A., kuris iš bendrovės įgijo 36 570,24 Eur sumą anksčiau už kitus kreditorius, kurių reikalavimai buvo susidarę 2016 m. rugsėjo 30 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo, žinodamas apie sunkią bendrovės turtinę padėtį, toliau vykdė veiklą ir atlikinėjo veiksmus, kurie dar labiau blogino jos turtinę padėtį. Bendrovei esant sunkioje finansinėje padėtyje, buvo sudaromi nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai, kuriais iš esmės buvo mažinamas turtas, be to, sandoriai sudaryti su susijusiais asmenimis, taip pat nebuvo laikomasi atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo (CK 6.9301 straipsnis).
9. Bendrovė 2018 m. liepos 16 d. perleido antstolio areštuotą bendrovės turtą UAB „Sidlis“ pagal A. A. pradėtą išieškojimą. 2018 m. spalio 17 d. bendrovė, UAB „Sidlis“ ir UAB „Forumo rūmai“ sudarė susitarimą dėl teisių ir pareigų pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį perleidimo, pagal kurią UAB „Sidlis“ buvo perleista ir teisė vykdyti veiklą bendrovės verslo vykdymo vietoje – Forum palace sporto ir pramogų komplekse. 2018 m. spalio 22 d. bendrovė perleido UAB „Sidlis“ dokumentaciją (meterologijos tarnybos Patikros sertifikatą, geriamo vandens Tyrimų protokolą, savikontrolės tyrimų protokolus) bei maisto ir gėrimų gamybos receptus. Tokiu būdu UAB „Sidlis“ už 7 147,21 Eur sumą, nurodytą 2018 m. rugsėjo 10 d. antstolio Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akte, perleido bendrovės verslui vykdyti reikalingą materialų ir nematerialų turtą. Turtas perleistas UAB ,,Sidlis”, kuri su bendrove buvo susijusi per valdymo organus, o ir šių įmonių veikla yra tokia pati. Taip pat UAB ,,Sidlis” perėmė ir nebaigtą vykdyti bendrovės ir UAB ,,Forumo rūmai” sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Teismas sprendė, kad bendrovės bankrotas yra tyčinis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.
10. 2017 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre įrašytas teisių perdavimas, kuriuo bendrovė perdavė teises UAB „Skanu.LT“ į prekių ženklą „Fit Food Dėl savęs“. UAB „Skanu.LT“ vadovas nuo 2016 m. gruodžio 13 d. yra V. D., o akcininkė – V. K. - D. Taigi, jau 2017 m. spalio 24 d. suinteresuotas asmuo ėmėsi nesąžiningų veiksmų, perleisdamas bendrovės turtą, bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į jos turtą buvo apribotos, o vykdant atsiskaitymus, pirmenybė sąmoningai buvo teikiama susijusioms įmonėms. Bylos duomenys patvirtina, kad V. D. nesąžiningai pažeidė kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo pirmumo teisę, didele apimtimi tenkindamas reikalavimą UAB „DeviKa“, kurios vadovu ir akcininku buvo pats. Teismas sprendė, kad bendrovė, būdama nemoki, pažeidinėjo CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų pinigais eiliškumą, nes, nepaisydama esamų pradelstų piniginių įsipareigojimų, atsiskaitinėjo su pasirinktais kreditoriais. Bendrovės finansinė būklė ir nurodytų nuostolingų sandorių sudarymo aplinkybės, jų kiekis ir mastas pinigine išraiška, sąlygos ir turinys, sandoriuose dalyvavusių fizinių ir juridinių asmenų sąsajos rodo, kad sandoriai buvo sudaryti ne verslo rizikos sąlygomis, o siekiant patenkinti su nemokia bendrove susijusių asmenų interesus. Teismas sprendė, kad yra priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo arba nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Bendrovės vadovo veiksmai nėra mažareikšmiai, o aplinkybių visuma patvirtina, kad suinteresuotas asmuo sąmoningais veiksmais siekė bendrovės bankroto, kas sudaro teisinį pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Suinteresuotas asmuo (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčinius atmesti; skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, kviesti liudytojus D. V., S. S., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai vertino šalių nurodomas aplinkybes bei pažeidė lygiateisiškumo ir rungimosi principus, nepagrįstai atsisakė skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir į teismo posėdį kviesti apeliantą bei liudytojus D. V., A. A., kurie galėjo paaiškinti bylai svarbias aplinkybes. Teismas nevertino buvusios bendrovės vadovės A. D. K. veiksmų.
11.2. Teismas neteisingai taikė ir aiškino tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas bei suformuluotą teismų praktiką, todėl nepagrįstai bankrotą pripažino tyčiniu. Nei vienas iš teismo nurodytų apelianto veiksmų negali būti laikomas sąmoningu siekiu bendrovę privesti prie bankroto. Apeliantui vadovaujant bendrovei, visi jo sudaryti sandoriai nėra pripažinti sudarytais neteisėtai ar kitaip nuginčyti, jų ekonominis nenaudingumas yra grindžiamas deklaratyviais pareiškimas.
11.3. Teismas nenustatė, nuo kada bendrovė tapo faktiškai nemoki, o rėmėsi bankroto administratorės pateiktais prieštaringais duomenimis. Dar iki to momento, kai apeliantas tapo vieninteliu bendrovės akcininku ir perėmė vadovavimą, bendrovės padėtis buvo sunki. Apeliantui tapus vieninteliu bendrovės akcininku ir vadovu, bendrovės finansinė padėtis 2017 ir 2018 metais gerėjo. Apeliantas suteikė bendrovei 81 000 Eur paskolų, UAB „DeviKa“ buvo pagrindine bendrovės tiekėja, kuri kreditavo bendrovę. Bendrovė iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo realiai vykdė veiklą ir atsiskaitinėjo su kreditoriais. Apelianto veiksmuose nebuvo sąmonino blogo bendrovės valdymo, bendrovės vadovas siekė visais įmanomais būdais išsaugoti bendrovę ir tęsti jos veiklą.
11.4. Teismas neįvertino fakto, kad bendrovės turtas UAB „Sidlis“ buvo perleistas priverstine tvarka, antstoliui vykdant priverstinį skolos išieškojimą. Nepagrįsta teismo išvada dėl bendrovės verslo perkėlimo UAB „Sidlis“. Bendrovė turėjo 5 barus, o priverstine tvarka buvo parduotas tik vienas, todėl nėra pagrindo konstatuoti verslo perkėlimo. Teismas nepagrįstai sutapatino pirkimo–pardavimo sandorį su išieškojimu vykdymo procese bei su sąmoningu blogu bendrovės valdymu.
11.5. Antstolis išieškojo sumas A. A. naudai pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. įsakymą, todėl visos išieškotos lėšos pervestos teisėtai. Antstolio atliktas priverstinis skolos išieškojimas nenuginčytas bei jo teisėtumas nepaneigtas. Apeliantas negalėjo kontroliuoti antstolio vykdomo išieškojimo, neturėjo įtakos nustatomai turto kainai ir negalėjo sustabdyti vykdomo išieškojimo. Nei bendrovė, nei apeliantas neturėjo įtakos parduodamo turto kainos nustatymui, nes išieškojimą vykdo antstolis ir turtas, iš kurio išieškoma, įkainojamas CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka.
11.6. Teismas suklydo, sutapatindamas prekės ženklo „Fit Food Dėl savęs“ perleidimą su veiklos nevykdymu. Skolų atidėjimo sutarties 14 punkte nėra draudimo perleisti prekės ženklą, o yra suformuluota pareiga informuoti pareiškėjus, kuomet bendrovė nustoja vykdyti veiklą su minėtu prekės ženklu kaip savarankiškas juridinis asmuo. Šis prekės ženklas nebuvo perleistas ir bendrovė su juo veiklos vykdyti nenustojo. Po 2017 m. spalio 24 d. prekės ženklo perleidimo sandorio bendrovė ir toliau juo naudojosi iki bankroto bylos iškėlimo dienos, t. y. tiek bendrovės sulčių ir sveiko maisto barai, tiek bendrovės gaminama produkcija buvo žymimi prekės ženklu „Fit Food Dėl savęs“.
11.7. Sandoris dėl prekės ženklo „Fit Food Dėl savęs“ perleidimo negalėjo būti vertinamas kaip sąmoningas apelianto veiksmas, siekiant privesti bendrovę prie bankroto, sudarant ekonomiškai nenaudingą sandorį, nes jis nebuvo įtrauktas į bendrovės turto apskaitą. Bendrovės turto struktūroje šis prekės ženklas nesudarė esminės reikšmės, todėl minėtas sandoris negalėjo pažeisti kitų kreditorių teisių.
11.8. Nepagrįsta teismo išvada dėl mokėjimo eiliškumo pažeidimo. Teismas nevertino, ar nustatytas atsiskaitymų tvarkos su UAB „DeviKa“ pažeidimas buvo sąmoningas veiksmas. Iš bendrovės banko išrašo matyti, kad bendrovė sąžiningai vykdė savo pareigą atsiskaityti su kreditoriais, o jei kažkuria dalimi kreditorių reikalavimų tenkinimas buvo pažeistas, tai dėl to, kad buvo siekiama atsiskaityti su kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė bendrovės veikla, o ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Teismo konstatuotų aplinkybių nepakanka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytam tyčinio bankroto požymiui pagrįsti.
11.9. Neskyrus žodinio bylos nagrinėjimo, apeliantas neturėjo galimybės išsamiai paaiškinti teismui aplinkybių, susijusių su santykiais tarp pareiškėjų, kurios tarpusavyje susijusios ir kontroliuojamos vieno asmens – T. K., bei pastarojo susitarimų su apeliantu. Šiuo atveju yra pagrindas prijungti prie bylos su skundu teikiamus įrodymus, kurie pagrindžia apelianto argumentus dėl žodinio bylos nagrinėjimo skyrimo, nes tik tokiu būdu galima pašalinti abejones dėl apelianto ir pareiškėjų grupės susitarimų.
12. Pareiškėjos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, atmesti prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojų kvietimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas bei priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį.
12.2. Teismas tinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą, t. y. kad 2018 m. sausio 1 d. bendrovė tapo nemoki. Nemokumo momentas nulemtas tuo, kad 2017 m. gruodžio 31 d. suėjo 81 000 Eur skolos ir 15 proc. metinių palūkanų A. A. grąžinimo terminas. Šiai sumai prisidėjus prie jau esamų bendrovės vykdytinų įsipareigojimų, bendrovė tapo nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus nemokumo kriterijus. Apeliantas iki 2018 m. pabaigos neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, o tai dar labiau pablogino bendrovės turtinę padėtį.
12.3. Apeliantas 2018 m. sausio 1 d. bendrovės bankroto neinicijavo ne dėl aplaidumo, o tyčia, nes bendrovei tapus nemokia, jis pradėjo aktyviai vykdyti veiklos ir turto perkėlimą į kitas įmones, tarp jų ir bendrovės lėšų pervedimą į kitą savo įmonę UAB „DeviKa“.
12.4. Apeliantas sąmoningai blogino bendrovės finansinę būklę, jai esant sunkioje finansinėje situacijoje, bendrovės vardu atliko nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus veiksmus. Teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto suteikta 81 000 Eur paskola su 15 proc. metinėmis palūkanomis buvo nenaudingas sandoris bendrovei ir nesąžiningai išieškota. Apeliantas nesąžiningai perleido bendrovės verslą A. A. įmonei UAB „Sidlis“.
12.5. Teismas pagrįstai įvertino, kad prekės ženklo Fit Food Dėl savęs“ perleidimas už 56 kartus mažesnę nei rinkos kainą apelianto sutuoktinės įmonei buvo nesąžiningas. Taip pat apeliantas, veikdamas bendrovės vardu, neteisėtai pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo pirmumo eilę, nes didžiulėmis sumomis atsiskaitinėjo su kita savo įmone UAB „Devika“, kai tuo tarpu su kitais kreditoriais atsiskaitoma nebuvo.
12.6. Bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos, o vykdant atsiskaitymus, pirmenybė sąmoningai buvo teikiama susijusioms įmonėms.
12.7. Teismas pagrįstai neatsižvelgė į apelianto prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir kviesti liudyti D. V.. Byloje nagrinėjami apelianto veiksmai, kuriais buvo siekiama tyčinio bendrovės bankroto, nesusiję su apelianto ir UAB „Čili Holdings“ santykiais. Byloje pateikti išsamūs rašytiniai įrodymai apie apelianto nesąžiningus veiksmus, o D. V. negalėtų paaiškinti jokių bylai reikšmingų aplinkybių.
13. Bendrovės bankroto administratorė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas tinkamai taikė teismų praktiką tyčinio bankroto bylose. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, nes juos apeliantas galėjo raštu pateikti atsiliepime į pareiškimą, tačiau tuo nepasinaudojo.
13.2. Bendrovė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus nemokumo kriterijus buvo nemoki nuo 2018 m. sausio 1 d., nemokumas nustatytas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, pagal apelianto pateiktą informaciją.
13.3. Antstolis bendrovės turtą pardavinėjo skolininkės (bendrovės), direktoriaus (apelianto) pasiūlytam pirkėjui UAB „Sidlis“. UAB „Sidlis“ taip pat buvo parduotas ir kitas bendrovės turtas (2018 m. spalio 26 d. PVM sąskaita faktūra ir 2018 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaita faktūra). Turtas parduotas mažesnėmis kainomis nei likutinė balansinė jo vertė.
13.4. Prekės ženklo „Fit Food Dėl savęs“ savininkė nuo 2014 m. liepos 4 d. yra UAB „Skanu.LT“, todėl su šiuo prekės ženklu bendrovė veiklos vykdyti negalėjo. Be to, bendrovės apskaitoje visi prekės ženklai apskaityti prie nematerialaus turto.
14. Suinteresuoto asmens UAB „EDS PROJECTS“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti. Teismas tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, turto perleidimą susijusiems asmenims, kreditorinių reikalavimų dengimą, nesilaikant nustatytos imperatyvios kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilės, nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai jau buvo aišku, kad bendrovė yra nemoki, bei padarė pagrįstą išvadą dėl tyčinio bankroto.
14.2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas nenustatė bendrovės nemokumo momento, nes teismas nurodė, kad apeliantas jau 2018 m. sausio 1 d. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovės iškėlimo.
14.3. Pagrįsta teismo išvada, kad apeliantas savo veiksmais pablogino bendrovės finansinę situaciją. 2017 m. spalio 24 d. perleido bendrovės turėtas teises į prekių ženklą „Fit Food Dėl savęs“ jo paties vadovaujamai ir jo sutuoktinei priklausančiai UAB „Skanu.LT“, o savo turėtą reikalavimą į bendrovę perleido A. A., kuris netrukus pradėjo šio reikalavimo išieškojimą iš bendrovės turto. Taip pat UAB „Sidlis“ buvo perleistas ir visas bendrovės verslui vykdyti reikalingas materialus ir nematerialus turtas.
14.4. Apeliantas turėjo galimybę teismui pateikti visus norimus dokumentus, elektroninius laiškus ir paaiškinimus raštu. Nesant ypatingų aplinkybių skirti žodinį bylos nagrinėjimą, teismas pagrįstai klausimą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
16. Apeliacijos dalyką sudaro, pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „TOKYO“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Byloje nustatyta, kad Juridinių asmenų registro duomenimis apeliantas bendrovės vadovu buvo nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. ir nuo 2017 m. birželio 21 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, taip pat apeliantas nuo 2016 m. lapkričio 25 d. tapo vieninteliu bendrovės akcininku. Pareiškėjos – bendrovės kreditorės, prašė bankrotą pripažinti tyčiniu, teikdamos, kad bendrovės nemokumą (bankrotą) nulėmė sąmoningi jos vadovo (apelianto) veiksmai (neveikimas) ir savo pareigų tinkamas nevykdymas, t. y. nesikreipimas į teismą laiku dėl bankroto bylos iškėlimo; nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų bendrovei sandorių sudarymas; bendrovės veiklos ir turto perleidimas susijusiems asmenims; CK 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymų tvarkos pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, konstatavęs, kad bendrovės buvęs vadovas (apeliantas) sąmoningais veiksmais siekė bendrovės bankroto, blogino bendrovės finansinę padėtį, apribojo kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą, sudarė bendrovei nenaudingus (nuostolingus) sandorius, pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais tvarką. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą
18. Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, nes: (1) teismas tinkamai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, priėmė nemotyvuotą nutartį, nepagrįstai neskyrė žodinio bylos nagrinėjimo ir neapklausė liudytojų; (2) nenustatė momento, kada bendrovė tapo faktiškai nemoki; (3) apeliantas sąmoningai neblogino bendrovės finansinės padėties, nes nesudarinėjo nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių; (4) bendrovės veikla nebuvo perkelta į kitą įmonę – UAB „Sidlis“; (5) faktiškai prekės ženklas „Fit Food Dėl savęs“ nebuvo perleistas ir bendrovė su juo veiklos vykdyti nenustojo; (6) CK 6.9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymų eiliškumas nepažeistas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, su apelianto argumentais sutikti neturi pagrindo.
Dėl procesinių prašymų
19. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausiant liudytojus D. V., kuris paaiškintų aplinkybes, susijusias su susitarimais tarp UAB „Čili Holdings“ ir apelianto, bei S. S., kuris paaiškintų aplinkybes, susijusias su susitarimais su UAB „Čili Holdings“ dėl atleidimo nuo skolų. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teisme neskyrus žodinio bylos nagrinėjimo, apeliantas neturėjo galimybės išsamiai paaiškinti teismui reikšmingų aplinkybių.
20. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apelianto prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka bei būtinumo apklausti liudytojus, pažymėjo, kad bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, apeliantas buvo tinkamai informuotas apie pareiškimą, jis pasinaudojo galimybe teikti atsiliepimą, paaiškinimus bei įrodymus, todėl apelianto prašymai netenkinti. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su šiais pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentais, juo labiau kad byloje dalyvaujantys asmenys bylai reikšmingas aplinkybes išsamiai yra išdėstę pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat ir atskirajame skunde bei atsiliepimuose į jį, kurie bus įvertinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Be to, apeliantas nenurodė, kokias naujas, jo procesiniuose dokumentuose, be kita ko, ir atskirajame skunde nenurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisme galėtų paaiškinti jo prašomi apklausti liudytojai, juo labiau kad byloje nagrinėjami būtent apelianto veiksmai (neveikimas), susiję su bendrovės valdymu, o ne su apelianto ir UAB „Čili Holdings“ santykiais. Tokiu būdu teisėjų kolegija apelianto prašymo dėl liudytojų apklausos netenkina.
21. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Šalies prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teismo nesaisto, o atskirojo skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka galimas išimtiniais atvejais, todėl šalys, teikdamos tokį prašymą, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (CPK 321, 322 ir 338 straipsniai).
22. Nagrinėjamu atveju apeliantas žodinio proceso būtinumą iš esmės sieja su teisingu bylos išnagrinėjimu, tačiau, kaip jau minėta, byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai yra išdėstę pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį, kurie kartu su juos pagrindžiančiais įrodymais gali būti tinkamai įvertinti ir bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo tam tikras faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teisme priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos. Tokiu atveju apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas (CPK 336 straipsnio 1 dalis). Be to, atskirasis skundas iš esmės grindžiamas netinkamu įrodymų vertinimu, todėl apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai gali būti išnagrinėti ir rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad dėl minėtų priežasčių, pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti būtinu žodinį bylos nagrinėjimą, todėl, bylą išnagrinėjęs rašytinio proceso tvarka bei netenkinęs prašymų dėl apelianto ir liudytojų apklausos, procesinės teisės normų nepažeidė.
23. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – apelianto ir UAB „Čili Holdings“ bendravimą patvirtinančius elektroninius laiškus ir 2016 m. gruodžio 20 d. straipsnį naujienų portale 15min.lt „Teismas atmetė T. K. skundą papirkimo byloje“. Apelianto teigimu, būtinybė šiuos įrodymus pateikti iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo.
24. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). Pagal bendrąją taisyklę įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Be to, CPK 180 straipsnis numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes, t. y. vadovaudamasis įrodymų sąsajumo taisykle. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės nenurodė priežasčių, kodėl jis savo teisės teikti įrodymus nerealizavo pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, kad apelianto apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nenurodytos svarbios priežastys, kliudžiusios tai padaryti savalaikiai, apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).
25. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. vasario 6 d., t. y. prieš pat teismo posėdį, gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai, kuriuos prašo pridėti prie bylos bei prijungti naujai teikiamus įrodymus – 2020 m. sausio 23 d. bendrovės kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 5 su lydimąja medžiaga.
26. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tai realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. CPK 323 straipsnyje numatyta, kad pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 338 straipsnis). Taigi, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių.
27. Apeliantas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodo argumentus, susijusius su nagrinėjamu ginču, t. y. iš esmės papildomai argumentuoja savo atskirąjį skundą, praplečia jame nurodomus argumentus, kas pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui nėra galima (CPK 323, 338 straipsniai). Be to, bendrovės kreditorių susirinkime priimti nutarimai dėl pritarimo taikos sutarties sudarymui kitose civilinėse bylose iš esmės neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui ir apelianto veiksmų (neveikimo) vertinimui. Todėl 2020 m. vasario 6 d. pateiktus apeliantės rašytinius paaiškinimus bei su jais pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti.
Dėl tyčinio bankroto požymių
28. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos ginčo klausimo sprendimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) nuostatos.
29. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
30. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
31. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 19 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
32. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 29 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas).
33. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, netinkamai vykdė savo pareigas, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sudarinėjo nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, perleido bendrovės veiklai vykdyti reikalingą materialų ir nematerialų turtą susijusiems asmenims bei pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-4 punktų bei 3 dalies 1 punkto pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bendrovės tyčinio bankroto požymių egzistavimo.
34. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir kt.). Taigi, įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
35. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pareiškėjos tokiu požymiu, be kita ko, laikė bendrovės vadovo (apelianto) pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, nes 2018 metais bendrovės finansinė padėtis atitiko nemokumo būseną, todėl apeliantas jau 2018 m. sausio 1 d. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau apeliantas toliau vykdė veiklą ir dar labiau blogino bendrovės turtinę padėtį. Nors apeliantas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau pagrindo priešingai išvadai apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
36. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, visų pirma, yra siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).
37. Visų pirma, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrovės nemokumo momento (žr. šios nutarties 32 punktas). Antra, apelianto argumentai, susiję su bendrovės finansine padėtimi iki jis tapo vieninteliu bendrovės akcininku ir perėmė vadovavimą bendrovei, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, nes sprendžiama, ar būtent apelianto veiksmai (neveikimas) sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Trečia, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, išsamiai išanalizavęs tiek bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2016 – 2018 metus, tiek kitus byloje esančius duomenis apie bendrovei priklausiusį turtą bei turimus įsipareigojimus, kurių apeliacinės instancijos teismas nekartoja, pagrįstai nustatė, kad bendrovės finansinė padėtis jau 2018 metų pradžioje atitiko nemokumo būseną ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, nes 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto už 249 733 Eur, o vykdytini įsipareigojimai mažiausiai sudarė 196 857,17 Eur (skundžiamos nutarties 31, 32 punktai). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos bendrovės turto vertės ir turimų įsipareigojimų dydžio minėtu laikotarpiu apeliantas atskirajame skunde iš esmės nekvestionuoja, tik teigia, kad iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovė realiai vykdė veiklą ir atsiskaitinėjo su kreditoriais bei pateikia bendrovės veiklos finansinius rodiklius, kurie nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl bendrovės nemokumo 2018 metais. Šios išvados niekaip nepaneigia ir apelianto deklaruojamas siekis visais įmanomais būdais išsaugoti bendrovę ir tęsti jos veiklą.
38. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad apeliantas jau 2018 m. pradžioje privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau šios savo pareigos nevykdė. Kaip minėta, nors vien šios pareigos pažeidimas nėra pakankamas pagrindas tyčiniam bankrotui konstatuoti, tačiau apelianto veiksmus per 2017-2018 metus yra pagrindas vertinti kaip nukreiptus bendrovės finansinės padėties pabloginimui, kas suponuoja išvadą dėl sąmoningo kreditorių teisių ir / ar teisėtų interesų pažeidimo. Šias išvadas patvirtina žemiau nurodyti argumentai.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2-3 punkte nurodytų tyčinio bankroto požymių
39. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje numatyti tyčinio bankroto požymiai – buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas); taip pat jei turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis (3 punktas).
40. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs tiek bendrovės, atstovaujamos apelianto, tiek ir apelianto sudarytus sandorius (2016 m. rugsėjo 15 d. paskolos sutartis, 2017 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartis, 2017 m. spalio 24 d. prekės ženklo perleidimo sutartis, 2018 m. spalio 17 d. bendrovės, UAB „Sidlis“ ir UAB „Forūmo rūmai“ susitarimą ir kitus bendrovės turto perleidimo sandorius), juos pripažino nuostolingais ir ekonomiškai nenaudingais, nustatęs, kad jais buvo mažinamas bendrovės turtas bei jie sudaryti su susijusiais asmenimis. Nors apeliantas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau pagrindo priešingai išvadai apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
41. Sutiktina tiek su pareiškėjų argumentais, tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas ir A. A., kuris buvo ir UAB „Sidlis“ vadovas, veikė nesąžiningai, ko pasekoje buvo sumažintas bendrovės turtas ir apribotos bendrovės kreditorių galimybės nukreipti į jį išieškojimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto pagal 2016 m. rugsėjo 15 d. paskolos sutartį suteikta 81 000 Eur paskola bendrovei su nepagrįstai didelėmis 15 proc. metinėmis palūkanomis, prieštaraujančioms ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktui, buvo ekonomiškai nenaudingas sandoris bendrovei, be to, ji buvo nesąžiningai išieškota. Šią išvadą patvirtina tai, kad apeliantas 2017 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartimi prieš pat paskolos grąžinimo terminą (2017 m. gruodžio 31 d.) perleido A. A. reikalavimo teisę į bendrovę pagal minėtą paskolos sutartį, kuriam Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 10 d. išdavė teismo įsakymą. Antstolis, vykdydamas priverstinį skolos išieškojimą, iš bendrovės sąskaitų nurašytų lėšų, 31 986,11 Eur pervedė A. A., taip pat antstolis, pardavęs bendrovės turtą, A. A. sumokėjo 4 584,13 Eur, t. y. 36 570,24 Eur paskolos ir palūkanų dalis buvo išieškota iš bendrovės anksčiau už kitus kreditorius, kurių reikalavimai buvo susidarę 2016 m. rugsėjo 30 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.
42. Apelianto ir A. A. nesąžiningus veiksmus (susitarimus) taip pat patvirtina ir tai, kad pagal A. A. pradėtą išieškojimą antstolis areštuotą bendrovės turtą pardavė bendrovės pasiūlytam pirkėjui – UAB „Sidlis“, kurio vadovu tuo metu buvo A. A.. Antstolis 2019 m. birželio 5 d. pranešime nurodė, kad turtas buvo įkainuotas pagal likutinę turto vertę. Vien tai, kad bendrovės turtas UAB „Sidlis“ buvo perleistas priverstine tvarka, antstoliui vykdant skolos išieškojimą, visų bylos aplinkybių kontekste nesuponuoja išvados dėl apelianto veiksmų sąžiningumo bei nepateisina apelianto kaip bendrovės vadovo pareigos elgtis sąžiningai visų kreditorių atžvilgiu. Juo labiau kad bendrovės turtas perleistas A. A. arba jo vadovaujamai įmonei UAB „Sidlis“ pagal A. A. pradėtą priverstinio išieškojimo procesą pagal iš apelianto įsigytą reikalavimo teisę į bendrovę.
43. Apeliantas nepaneigė pareiškėjų argumentų, su kuriais sutiko ir pirmosios instancijos teismas, kad dalis bendrovės turto buvo perleista UAB „Sidlis“ už likutinę turto vertę (o ne rinkos kainą), taip pat dalis turto – nemokamai. Byloje nustatyta, kad nemokamai 2018 m. spalio 22 d. bendrovė perleido UAB „Sidlis“ savo verslo vykdymui reikalingą dokumentaciją bei maisto ir gėrimų gamybos receptus, kurie neabejotinai turi vertę. Prieš tai, t. y. 2018 m. spalio 17 d. bendrovė, UAB „Sidlis“ ir UAB „Forumo rūmai“ sudarė susitarimą dėl teisių ir pareigų pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį perleidimo, pagal kurį buvo perleista teisė į bendrovės verslo vykdymo vietą. Pažymėtina ir tai, kad šiame nutarties punkte nurodyti sandoriai buvo sudaryti jau po apelianto 2018 m. spalio 11 d. kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Taigi, UAB „Sidlis“ buvo perleistas bendrovės versle naudojamas materialus turtas bei teisė vykdyti veiklą bendrovės prekybos vietoje Forum palace sporto ir pramogų komplekse, taip pat ir visi bendrovės sukurti gėrimų ir maisto receptai, kas paneigia apelianto argumentus dėl siekio visais įmanomais būdais išsaugoti bendrovę ir tęsti jos veiklą.
44. Pirmiau minėtą išvada taip pat patvirtina ir kita byloje nustatyta aplinkybė – 2017 m. spalio 24 d. bendrovės turėtų teisių į prekės ženklą „Fit Food Dėl savęs“ perleidimas apelianto vadovaujamai ir sutuoktinei priklausančiai įmonei UAB „Skanu.LT“. Vien šis faktas suponuoja išvadą dėl nesąžiningų ir sąmoningų apelianto veiksmų, juo labiau kad šis bendrovės nematerialus turtas parduotas už 605,31 Eur be PVM, kai pareiškėjų teigimu, reali jo vertė perleidimo metu buvo apie 34 200 Eur. Apelianto argumentus, kad šis prekės ženklas nebuvo perleistas, paneigia 2019 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro raštas, kuriame nurodoma, kad 2017 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre buvo įrašytas teisių perdavimas, kuriuo bendrovė perdavė teises UAB „Skanu.LT“ į prekių ženklą „Fit Food Dėl savęs“; teisių perdavimas įsigaliojo nuo jo įrašymo į minėtą registrą dienos. Tokiu būdu, apelianto nurodomos aplinkybės, kad bendrovė su minėtu prekės ženklu veiklą vykdė iki bankroto bylos iškėlimo, nepatvirtina jo teisėto priklausymo bendrovei.
45. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad bendrovės turtas buvo perleistas susijusiems asmenims. Taip pat apeliantas iš esmės neginčija ir kitos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad bendrovės turtas buvo perleistas ne rinkos kainomis, o mažesnėmis kainomis net nei likutinė jo vertė. Tokiu būdu šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Byloje nesant atitinkamų įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad bendrovės turto perleidimas mažesnėmis nei likutinė jų vertė kainomis susijusiems asmenims bendrovei buvo naudingi sandoriai (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Vien tai, kad sudaryti sandoriai nėra pripažinti negaliojančiais ir (ar) sudaryti neteisėtai, nepaneigia jų ekonominio nenaudingumo bendrovei.
46. Pažymėtina ir tai, kad bendrovės perleistas turtas buvo būtinas veiklos tęstinumui. Tokiu būdu, apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, sąmoningai perleidinėjo bendrovei priklausantį turtą, taip dar labiau blogindamas nemokios bendrovės padėtį bei pažeisdamas kreditorių interesus, apribojant jų teises į reikalavimų patenkinimą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuostolingų ir bendrovei nenaudingų sandorių sudarymą, ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, todėl nepagrįsti apelianto argumentai dėl netinkamo šalių nurodomų aplinkybių vertinimo bei lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimo.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
47. Minėtu pagrindu bendrovės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo pradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, jog tyčinis bankrotas preziumuojamas, kai bendrovėje atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
48. Pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nustatęs, kad apeliantas nesąžiningai pažeidė kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo pirmumo teisę ir didele apimtimi 2018 metais tenkindamas UAB „DeviKa“ reikalavimą, kurios vadovu ir akcininku buvo apeliantas (skundžiamos nutarties 44 punktas), t. y. apeliantas atliko bendrovės lėšų pervedimą į kitą savo įmonę – UAB „DeviKa“. Apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo bendrovė pervedė UAB „DeviKa“ 134 970 Eur sumą, tačiau kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo. Su šiuo apelianto argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
49. Apeliantas deklaratyviai nurodo, kad CK 6.9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymo eiliškumo nebuvo pažeistas, šiuos teiginius taip pat paneigia tiek šalių pateikti paaiškinimai, tiek byloje esantys įrodymai. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad UAB „DeviKa“ buvo pagrindine bendrovės tiekėja, kuri kreditavo bendrovę, nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo.
50. Pažymėtina, kad ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių. Nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pastarųjų aplinkybių konstatavimui, nes apeliantas, žinodamas apie sudėtingą bendrovės finansinę būklę (šios nutarties 37 punktas), nesiėmė veiksmų bendrovės veiklos išsaugojimui ir tęstinumui, o dar labiau pablogino jos finansinę padėtį, taip sumažindamas kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą. Taigi, pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantas veiklą bendrovėje organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą būtų apribotos arba panaikintos.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
51. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Taigi, sprendžiant dėl nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos nepakanka nustatyti vien tai, kad į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą, bendrovę perėjo dirbti bendrovės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Šios prezumpcijos taikymui turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises.
52. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Nors apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priešingos išvados konstatavimui.
53. Byloje iš esmės neginčytina, kad bendrovės ir UAB „Sidlis“ veiklos tapačios, taip pat iš esmės neginčijamos aplinkybės, kad bendrovės turtas buvo perleistas UAB „Sidlis“, kuri su bendrove susijusi per valdymo organus. Byloje nustatyta, kad 2018 m. spalio 17 d. UAB „Sidlis“ perėmė ir nebaigtą vykdyti bendrovės ir UAB „Forumo rūmai“ sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, t. y. apeliantas, atstovaudamas bendrovę, perleido UAB „Sidlis“ teises į bendrovės verslo vykdymo vietą Forum palace sporto ir pramogų komplekse. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesutiko su apelianto argumentu dėl minėto 2018 m. spalio 17 d. susitarimo naudingumo bendrovei, nes visų byloje pirmiau nustatytų aplinkybių kontekste šio sandorio sudarymo faktas negali būti vertinamas atskirai nuo tuo metu buvusios bendrovės sunkios finansinės padėties (nemokumo) ir prieš tai atliktų bendrovės vadovo (apelianto) veiksmų, susijusių su bendrovės turto perleidimo tai pačiai įmonei – UAB „Sidlis“. Pažymėtina ir tai, kad būtent pastarajai įmonei buvo perleistas bendrovės verslui vykdyti reikalingas materialus ir nematerialus turtas, be kita ko, 2018 m. spalio 22 d. neatlygintinai perleista visa bendrovės veiklos vykdymui reikalinga dokumentacija bei bendrovės sukurti gėrimų ir maisto receptai. Be to, nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, kad apeliantas 2018 m. spalio 11 d. jau buvo pasikreipęs į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų bei nustatytų aplinkybių pakanka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytam tyčinio bankroto požymiui konstatuoti.
Dėl bylos procesinės baigties
54. Pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų išvadai, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų (neveikimo) ir bendrovės nemokumo bei nemokios bendrovės esminio pabloginimo. Konstatavus, kad apeliantas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius, kuriais buvo mažinamas bendrovės turtas, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymo eiliškumą, nėra pagrindo spręsti, kad bendrovės bankrotą lėmė verslo nesėkmė, o ne jos vadovo aptarti veiksmai / neveikimas. Tokiu būdu sprendžiama, kad pirmiau nustatytų aplinkybių visuma patvirtina egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose ir 3 dalies 1 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius.
55. Apibendrinęs išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
56. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
57. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
58. Atskirojo skundo netenkinus, į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę priešinga šalis. Pareiškėjos pateikė prašymą priteisti iš apelianto 1 500 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti (už atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimą), kiekvienai pareiškėjai priteisiant po 375 Eur, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.
59. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – rekomendacijos) už atsiliepimą į atskirąjį skundą taikomas 0,4 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (8.16 papunktis). Tokiu būdu pareiškėjoms priteistinas maksimalus užmokestis už advokato teikiamą paslaugą, surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą, sudaro 527 Eur (1317.6 x 0,4). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose numatytą sumą, pareiškėjų prašymas tenkinamas iš dalies ir iš apelianto pareiškėjoms priteisiama po 131,75 Eur advokato išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimui (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens V. D. uždarajai akcinei bendrovei „Čili Holdings“, uždarajai akcinei bendrovei „G Capital“, uždarajai akcinei bendrovei „Azijos skoniai“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Maisto namai“ po 131,75 Eur (vieną šimtą trisdešimt vieną eurą 75 cnt) kiekvienai apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.
Teisėja Aldona Tilindienė