Administracinė byla Nr. A-1069-438/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03493-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 5 d. jis buvo specialiu etapu išvežtas iš Vilniaus PN į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K). Pareiškėjo sesuo J. K. dėl vėliau gauto pareiškėjo laiško su nurodymais kur pervesti jam skirtus pinigus, pervedė 20 Eurų sumą į Vilniaus PN tik 2017 m. gegužės 19 d. t. y. jau po to, kai pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių TI-K. Vilniaus PN asmeninėje sąskaitoje buvusios lėšos, skirtos pareiškėjui, J. K. grąžintos tik 2017 m. rugsėjo 20 d. Pareiškėjas pažymi, kad toks atvejis jam jau buvo įvykęs 2014 m. gruodį, kuomet piniginės lėšos taip pat buvo pervestos ne laiku. Dėl ne laiku pervestų pareiškėjui priklausančių piniginių lėšų į kitoje pataisos įstaigoje esančią asmeninę sąskaitą pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, dvasinus, psichologinius, fizinius išgyvenimus. Pareiškėjas negalėjo įsigyti pačių būtiniausių produktų, negalėjo palaikyti socialinių ryšių su artimaisiais.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam patiekiamas maistas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintų Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (toliau – ir Fiziologinės mitybos normos) reikalavimų. Dėl netinkamo maisto, maisto kalorijų trūkumo pareiškėjui atsirado skrandžio skausmai, dėl kurių kreipėsi į Vilniaus PN gydytojus. Taip pat dėl netinkamo maitinimo jis kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Teigė, kad ne jis vienas, o ir kiti nuteistieji skundėsi dėl netinkamos kokybės maistu Vilniaus PN. Pareiškėjas prašė teismo priteisti jam neturtinę žalą dėl kilusių neigiamų dvasinių išgyvendinimų, sugadintos sveikatos, nepatogumų, kuriuos patyrė dėl netinkamo maitinimo.
4. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. buvo perkeltas į Lukiškių TI-K. Iš Vilniaus PN elektroninės bankininkystės išrašo matyti, kad pareiškėjo Vilniaus PN asmeninėje sąskaitoje esančios lėšos, kurios sudarė 20 Eur, J. K. buvo grąžintos 2017 m. rugsėjo 20 d. Nuteistųjų asmeninėse sąskaitose esančių lėšų siuntimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-372 patvirtintas Nuteistųjų ir suimtųjų asmeninėse sąskaitose esančių lėšų siuntimo tvarkos aprašas, kurio 2.4 p. reglamentuoja, jog „kalinimo įstaigos įskaitos tarnyba sudaro konvojuojamųjų sąrašą 5 egzemplioriais, iš kurių ketvirtasis egzempliorius atiduodamas įstaigos Buhalterinės apskaitos skyriui, kad iš asmeninių sąskaitų būtų persiųsti nuteistųjų ir suimtųjų pinigai. Buhalterinės apskaitos skyrius, gavęs šį sąrašą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas, įskaitant sąrašo gavimo dieną, persiunčia sąraše išvardytų nuteistųjų ir suimtųjų asmeninėse sąskaitose esančias lėšas pagal sąraše nurodytas šių asmenų paskyrimo vietas, esančias Lietuvos Respublikos teritorijoje. Skunde minimos lėšos į Vilniaus PN banko sąskaitą buvo pervestos jau po to, kaip pareiškėjas buvo perkeltas į kitą įkalinimo įstaigą, šios lėšos bendra tvarka nebuvo pervestos į kitos įkalinimo įstaigos banko sąskaitą. Vilniaus PN gavusi pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 6 d. rašytinį kreipimąsi į Vilniaus PN administraciją dėl piniginių lėšų, esančių Vilniaus PN banko sąskaitoje, grąžinimo, šios lėšos buvo grąžintos J. K. į Lietuvos pašto filialą per dešimt darbo dienų. Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas buvo visiškai išlaikomas valstybės, jam buvo garantuojamas ir užtikrinamas būtiniausių poreikių patenkinimas.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.
7. Teismas nurodė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam galimai padarytą žalą kildina iš to, jog J. K. pervestos lėšos, kurios buvo skirtos pareiškėjui, nebuvo laiku pervestos jam.
9. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. buvo perkeltas į Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 19 d. į Vilniaus PN depozitinę sąskaitą J. K. pervedė 20 Eur, kurie buvo skirti pareiškėjui S. V.. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, norėdamas išsiaiškinti, kodėl jam nebuvo pervesti jam skirti 20 Eur. Vilniaus PN 2017 m. rugsėjo 28 d. atsakydamas į pareiškėjo skundą nurodė, kad pinigų gavimo metu nuteistojo S. V. Vilniaus pataisos namuose nebuvo, piniginės lėšos buvo įrašytos į bendrąją Vilniaus pataisos namų depozitinę sąskaitą, o vėliau grąžintos į AB „Lietuvos paštas“. J. K. dėl pinigų grąžinimo turi kreiptis į AB „Lietuvos paštas“.
10. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia byloje nekvestionuojama aplinkybe, jog piniginės lėšos pareiškėjui nebuvo laiku pervestos. Su šiuo faktu pareiškėjas sieja jo nurodytų neigiamų pasekmių (tam tikrų nepatogumų) atsiradimą.
11. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-372 patvirtintu Nuteistųjų ir suimtųjų asmeninėse sąskaitose esančių lėšų siuntimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), nurodė, kad nuteistųjų ir suimtųjų asmeninėse sąskaitose esančios lėšos persiunčiamos ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo konvojuojamų asmenų sąrašo pateikimo Buhalterinės apskaitos skyriui. Teismas nustatė, kad į Vilniaus PN depozitinę sąskaitą 2017 m. gegužės 19 d. J. K. pervedė 20 Eur pareiškėjui jau po to, kai pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. buvo perkeltas į Lukiškių TI-K, t. y. praėjus 14 dienų. Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas buvo visiškai išlaikomas valstybės, jam buvo garantuojamas ir užtikrinamas būtiniausių poreikių patenkinimas.
12. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinti būtiniausi poreikiai (maitinimas, higienos priemonių išdavimas, drabužiai, avalynė). Teismas nurodė, kad nesant duomenų, jog Vilniaus pataisos namų darbuotojai būtų sąmoningai delsę pervesti pareiškėjui jo pinigines lėšas, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, diskomforto ar neigiamų išgyvenimų, tačiau jie nebuvo tokio intensyvumo, jog galėtų būti įvertinti pinigais.
III.
13. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu ir prašo teismo priteisti jam piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
14. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam skirtos lėšos, buvusios Vilniaus PN sąskaitoje, pareiškėjo sesei J. K. buvo grąžintos tik 2017 m. rugsėjo 20 d. Taip pat pažymi, kad toks atvejis jau buvo pareiškėjui įvykęs 2014 m. gruodžio mėn., kai lėšos buvo pervestos taip pat ne laiku, teko prašyti artimųjų, kad atsiųstų čekį ir tada pareiškėją pasiekė jam skirtos lėšos. Todėl dėl ne laiku pervestų ir specialiai uždelstų grąžinti lėšų siuntėjui, t. y. tik parašius skundą buvo lėšos grąžintos, pareiškėjui ir jo artimiesiems buvo padaryta žala – jie patyrė didelius nepatogumus, dvasinius, psichologinius, fizinius išgyvenimus, pareiškėjas negalėjo įsigyti pačių būtiniausių produktų, daiktų, negalėjo palaikyti socialinį ryšį su artimaisiais, kilo nesutarimai su šeima, nes manydavo, kad pareiškėjas juo apgaudinėja dėl pinigų.
15. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju yra visos civilinei atsakomybei atsirasti numatytos sąlygos. Dėl atsakovo padarytų nepatogumų, nepalankų sąlygų, sukeltas kančias ir skausmą, sveikatos sutrikimus, kuriuos pareiškėjas jaučia iki šio, pareiškėjui turi būti priteista kompensacija neturtinei žalai atlyginti. Pažymi, kad Lietuva yra prisijungusi prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), kurios 3 straipsnis draudžia atlikti kankinamą ir žeminantį elgesį.
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
17. Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, o byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą
18. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui ir nepateikia jokių įrodymų ar pagrįstų argumentų dėl skundžiamo sprendimo nepagrįstumo.
19. Pareiškėjas S. V. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik palaikė atsakovo parodymus, o pareiškėjo argumentus vertino kaip nuteistojo, todėl jų neįvertino tinkamai. Pažymi, kad atsakovo atstovo buhalterija gerai žinojo aplinkybę, kad pareiškėjo nėra įstaigoje, todėl sąmoningai delsė nepervesdami lėšų siuntėjui ar pareiškėjui. Atsakovo atstovas apgaudinėjo pareiškėjo artimuosius, kad perves lėšas po mėnesio, tačiau net ir po mėnesio to nepadarė. Pažymi, kad atsakovo atstovas jau antrą kartą pažeidė jo teises tokiu pačiu būdu. Pareiškėjas prašo teismo atmesti atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus argumentus kaip nepagrįstus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl, pasak pareiškėjo, nepagrįstai uždelstų grąžinti lėšų (20 Eur), esančių Vilniaus PN sąskaitoje.
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė, konstatavęs, kad nėra duomenų, jog Vilniaus pataisos namų darbuotojai būtų sąmoningai delsę pervesti pareiškėjui pinigines lėšas, taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo dėl to patirti tam tikrų nepatogumų, diskomforto ar neigiamų išgyvenimų, tačiau jie nebuvo tokio intensyvumo, jog galėtų būti įvertinti pinigais
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, manydamas, kad teismas nepagrįstai palaikė tik atsakovo atstovo poziciją, o pareiškėjo argumentus atmetė vien dėl to, kad jis yra nuteistasis Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad jis patyrė didelius dvasinius ir fizinius išgyvenimus dėl aplinkybės, jog nebuvo laiku pervesti / grąžinti 20 Eur.
23. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
24. Nagrinėjamu atveju ginčo santykius iš esmės reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniai.
25. Pasisakydama dėl žalos atlyginimo, teisėjų kolegija nurodo, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
26. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės). Be to, sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 ir 6.250 straipsnio prasme), kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.
27. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigė, jog jis patyrė neturtinę žalą dėl sąmoningai uždelstų grąžinti jam artimųjų skirtų lėšų (20 Eur), esančių Vilniaus PN sąskaitoje. Neturtinę žalą pareiškėjas grindė dėl nurodytų aplinkybių patirtais neigiamais dvasiniais išgyvendinimais, sveikatos sutrikimais, dideliais nepatogumais (negalėjo įsigyti būtiniausių prekių, daiktų), sukeltu nepasitikėjimu juo prieš artimuosius.
28. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių dokumentų, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. buvo perkeltas iš Vilniaus PN į Lukiškių TI-K. Pareiškėjo sesuo J. K. į Vilniaus PN depozitinę sąskaitą 2017 m. gegužės 19 d. pervedė pareiškėjui skirtus 20 Eur. Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas buvo visiškai išlaikomas valstybės, jam buvo garantuojamas ir užtikrinamas būtiniausių poreikių patenkinimas.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta ir nepaneigta aplinkybė yra ta, jog į Vilniaus PN depozitinę sąskaitą J. K. pervedė 20 Eur 2017 m. gegužės 19 d. (b. l. 16), t. y. praėjus net 14 dienų po to, kai pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. buvo perkeltas į Lukiškių TI-K. Nors byloje konstatuota, kad Vilniaus PN negrąžino lėšų per Apraše nustatytą laiką (b. l. 17), t. y. per tris darbo dienas nuo konvojuojamų asmenų sąrašo pateikimo Buhalterinės apskaitos skyriui, tačiau atsižvelgiant į aplinkybes, kad byloje nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo patirtą realią neturtinę žalą, sveikatos būklę ir jo sveikatos būklės galimą priežastinį ryšį su pareiškėjo nurodytų jo teisių pažeidimu, į laiku negrąžintų lėšų dydį (20 Eur), šiuo aspektu valstybei civilinė atsakomybė nekyla, nenustačius visų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį.
30. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-165-556/2019).
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.
32. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė