Civilinė byla Nr. e2A-1705-275/2018

                             Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36550-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.5.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos advokatūros ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos priteisimo, ir

n u s t a t ė:

        I.         Ginčo esmė

1.       Ieškovas Lietuvos advokatūra kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo A. V. 1 689,11 Eur skolos, 280,32 Eur palūkanų, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas Lietuvos advokatūros advokatų tarybos sprendimu nuo 2010-12-06 buvo įrašytas į Lietuvos advokatų sąrašą. Pagal Advokatūros įstatymo nuostatas advokatai ir advokato padėjėjai Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti kas mėnesį privalo mokėti nustatytas įmokas. Atsakovas įsipareigojimų Lietuvos advokatūrai tinkamai nevykdė, t. y. nemokėjo/nepilnai mokėjo nustatytų advokatų padėjėjams mėnesinių įmokų, todėl už laikotarpį nuo 2011 m. iki 2017-08-25 susidarė 1 689,11 Eur įsiskolinimas. Ieškovas atsakovui nustatė terminus įsiskolinimui padengti ir paaiškinimui dėl netinkamo pareigų vykdymo pateikti, tačiau atsakovas to nepadarė. Advokatų taryba 2016-08-18 sprendimu nusprendė iškelti atsakovui drausmės bylą. Lietuvos advokatūros advokatų garbės teismas 2017-04-20 sprendimu nutarė A. V. skirti drausminę nuobaudą - išbraukimą iš Lietuvos advokatų sąrašo. Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2017-08-24 sprendimu A. V. nuo 2017-08-25 dienos išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo.

2.       Atsakovas A. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutiko bei prašė taikyti 5 metų ieškinio senatį. Advokatūros nario pareiga mokėti nario mokestį kyla iš narystės teisinių santykių, kurie sukuriami nariui įstojus į Advokatūrą, o Advokatūra įgyja teisę reikalauti, kad narys sumokėtų nario mokestį. Ši pareiga atsiranda savanoriškos Advokatūros narystės pagrindu ir savo teisine prigimtimi yra civilinė teisinė pareiga, kuri nėra absoliuti. Nevykdantis šios pareigos Advokatūros narys advokatūros įstatų nustatyta tvarka gali būti pašalintas iš Advokatūros. Tokia teisinė sankcija numatyta už Advokatūros nario mokesčių (įmokų) nemokėjimą yra pakankama teisinė garantija Advokatūros veiklai ir savanoriškumui užtikrinti, bet nesukuria tarp buvusio Advokatūros nario (advokato) ir pačios Advokatūros finansiniu prievolinių teisinių santykių. Pašalintas iš Advokatūros advokatas, nebeturi pareigos mokėti nesumokėto nario mokesčio nei pagal įstatymą, nei pagal Advokatūros Įstatus. Narystė Advokatūroje atsiranda pareikštine tvarka, savanoriškumo pagrindu. Atsakovo pašalinimas už nario mokesčio nemokėjimą yra pakankama teisinė sankcija ir atsakovas nebeturi pareigos mokėti šio mokesčio, nes kitaip tai pažeistų narystės Advokatūroje savanoriškumo, protingumo ir teisingumo principus. Ieškovas reikalaudamas priteisti iš atsakovo 1 689,11 Eur skolos nepateikė atsakovui jokių įrodymų (buhalterinės apskaitos išrašai, mokėjimo nurodymai, sąskaitos išrašai) nuo kada, už koki laikotarpi yra susidariusi skola, nėra pateikta „įsiskolinimo“ paskaičiavimų. Vadovaujantis palūkanų samprata Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos - mokestis už naudojimąsi kito pinigais. Todėl abejotina, ar atsakovas tikrai naudojasi ieškovo pinigais, pagal kokį dokumentą atsakovui buvo perduoti/paskolinti pinigai. Pažymi, jog reikalavimams dėl palūkanų taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas. Byloje svarbu nustatyti metinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą. Ieškovas nepateikė įrodymų nuo kada atsakovas pradėjo nemokėti įmokų Advokatūrai, todėl neaišku kodėl ieškovė prašo priteisti 5 procentų palūkanos būtent nuo 2012 m. spalio 1 dienos iki 2017 m. rugsėjo 30 dienos. Advokato įmoka priskirtina prie CK 1.125 str. 9 d. nurodytų „kitokių periodinių išmokų“, nes periodiškai mokama įmoką Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti yra ne kas kita, kaip periodinė išmoka, todėl advokato įmokai turi būti taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė ieškovui Lietuvos advokatūrai iš atsakovo A. V. (A. V.)  1 689,11 Eur skolos, 280,32 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 969,43 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-10-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 274,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.       Priimdamas sprendimą, teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog advokato pašalinimas iš Lietuvos advokatūros yra pakankama teisinė garantija Advokatūros veiklai ir savanoriškumui užtikrinti, bet nesukuria tarp buvusio Advokatūros nario (advokato) ir pačios Advokatūros finansinių prievolinių teisinių santykių. Pašalintas iš Advokatūros advokatas nebeturi pareigos mokėti nesumokėto nario mokesčio nei pagal įstatymą, nei pagal Advokatūros įstatus. 

5.       Teismas nurodė, jog atsakovo atsiliepime cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-12 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-201/2011 išaiškinimai neatitinka šios bylos ratio decidendi, kadangi cituojamoje nutartyje kasacinis teismas sprendė ginčą dėl profesinės sąjungos narių mokesčių dalies paskirstymo ir mokėjimo, vertinant narystę profesinėje sąjungoje. Pažymėjo, kad Lietuvos advokatūrai yra būdingas specifinis statusas. Įstatymų leidėjas konstitucinei teisei turėti advokatą įgyvendinti bei kitoms funkcijoms vykdyti priėmė advokatų profesinę veiklą reglamentuojantį specialų Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą, kuriuo remiantis advokatūra turi visas valstybės kontroliuojamai organizacijai būdingus požymius, taip pat ir principinę nuostatą, kad kiekvienas advokatas yra Lietuvos advokatūros narys. Tad teigti, kad tarp Lietuvos advokatūros ir atsakovo (advokato) buvo susiklostę savanoriškos narystės santykiai, kurie paneigia tarp šalių susiklosčiusius prievolinius teisinius santykius, teismo vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo.

6.       Pažymėjo, jog Lietuvos advokatūros nario pareiga mokėti nario mokestį kyla iš įstatymo ir privalomos narystės teisinių santykių. Advokatūros įstatyme imperatyviai nurodyta, kad Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų. Visuotinis advokatų susirinkimas advokatų tarybos teikimu tvirtina advokatų įmokų Lietuvos advokatūrai dydį. Visuotiniame advokatų susirinkimo 2007-04-20 sprendime „Dėl advokatų bei advokatų padėjėjų įmokų“ nustatyta, kad advokatas Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti kas mėnesį moka 100 Lt, 2013-04-12 sprendime nustatytas 100 Lt įmokos dydis, 2016-04-15 sprendime – 30 Eur įmokos dydis. Remdamasis išdėstytu, konstatavo, kad tarp ieškovo (Lietuvos advokatūros) ir atsakovo (buvusio Lietuvos advokatūros nario – advokato) susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai įstatymo pagrindu. Teismas pažymėjo, jog atsakovas neginčija fakto, kad imperatyviai įstatymo nustatytos pareigos mokėti Lietuvos advokatūros nario mokestį Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti tinkamai nevykdė, todėl ieškovo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 1 689,11 Eur skolos laikė pagrįstu ir tenkino.

7.       Tačiau, teismas pastebėjo, jog byloje kilo ginčas dėl to, ar Lietuvos advokatūros nario mokestis laikytinas periodine išmoka, kuriai išieškoti taikytinas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, ar kitokia išmoka (įmoka), kuriai išieškoti taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas. Šioje byloje būtina nustatyti, ar sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, nurodytas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, turi būti taikomas periodiškai mokamam Lietuvos advokatūros nario nustatytam mokesčiui. Teismo vertinimu, kadangi nario mokestis turėjo būti mokamas periodiškai, t. y. už tam tikrą pasikartojantį laikotarpį, vienodomis įmokomis, jis atitinka periodinių išmokų, įtvirtintų CK 1.125 straipsnio 9 dalyje požymius. Taigi, konstatavo, jog reikalavimams dėl periodiškai mokamo nario mokesčio turi būti taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje. Šios teisės normos taikymo išimties Lietuvos advokatūros įstatymas nenustato, todėl sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir reikalavimui dėl periodiškai mokamo nario mokesčio.

8.       Nagrinėjamu atveju ieškovas siekia prisiteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2017-08-25, nors ieškinį (pareiškimą) teismui pareiškė 2017-10-02, todėl teismas sprendė, ar yra pagrindas nuo 2011-01-01 iki 2012-10-01 laikotarpiu atsiradusiai skolai atsakovo reikalavimu taikyti penkerių metų ieškinio senatį. Pagal byloje esančius duomenis, nustatė, kad atsakovas 2013-09-09 geranoriškai sumokėjo 434,41 Eur (1 500 Lt) įmokų sumą. Dėl to, konstatavo, kad 5 metų ieškinio senaties terminas periodinėms įmokoms buvo nutrauktas bei, kad yra pagrindas visą prašomą skolą priteisti. Teismo vertinimu, ieškinio senaties terminas turi būti laikytinas nutrauktu 2013-09-09 ir prasidėjo iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės buvusios pagrindu ieškinio senaties terminą nutraukti. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju penkerių metų ieškinio senaties terminas periodiniams mokėjimams po atlikto atsakovo mokėjimo nėra suėjęs, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pateikus 2017-10-02.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9.       Apeliantas A. V. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti bei ieškinį atmesti ir priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas pateikęs ieškinį ne tik ne nurodo laikotarpio bet apskritai nepateikė jokių įrodymų už kokį laikotarpį susidarė skola, nebuvo pateikta įsiskolinimo paskaičiavimų, todėl akivaizdu, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 689,11 Eur yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas. Prie ieškovo pateikto ieškinio nebuvo pridėta bei atsakovui niekada nebuvo pateikta ieškovo minima Lietuvos advokatūros 2017-10-02 pažyma apie atsakovo įmokų advokatūros funkcijoms vykdyti įsiskolinimą. Todėl atsakovas, teikdamas atsiliepimą į ieškinį, negalėjo tinkamai pasinaudoti teise gintis nuo pareikšto ieškinio.

10.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuo kada atsakovas sustabdė nario mokesčio mokėjimą. Pirmos instancijos teismas netgi neįvertino šios reikšmingos byloje aplinkybes ir bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neobjektyviai bei šališkai, teismas nagrinėjant bylą nesilaikė LR CPK 265 str. reikalavimų.

11.       Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovas už laikotarpį nuo 2011 m. iki 2017-08-25 skolingas ieškovui 1 689,11 Eur bei kad 2013-09-09 atsakovas ieškovui yra sumokėjęs 434,41 Eur. Toks faktų konstatavimas besąlygiškai prieštarauja 2018-01-25 pirmos instancijos teismo sprendimui, kad atsakovas privalo sumokėti 1 689,11 Eur ieškovui nepaisant jau anksčiau 2013-09-09 sumokėtai sumai.

12.       Priimdamas teismo sprendimą, teismas visiškai nepaaiškino kodėl įsiskolinimo laikotarpis skaičiuojamas nuo 2011 m., kodėl įsiskolinimo laikotarpis skaičiuojamas iki 2017-08-25 bet ne iki 2017-01-11 kada atsakovas pateikė prašymą dėl išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo ir nuo tada nebuvo vykdyta atsakovo advokato veikla, kodėl 2013-09-09 mokėjimo nurodymas buvo pateiktas teismo posėdžio metu ignoruojant 2017-11-23 pirmos instancijos teismo nutartį dėl 14 dienų termino nustatymo dėl papildomų įrodymų teikimo bei kodėl minėtas dokumentas laiku nebuvo pateiktas atsakovui. Jeigu pirmos instancijos teismas pripažino, jog atsakovas 2013-09-09 sumokėjo 434,41 Eur, kodėl nepasikeitė bendra įsiskolinimo suma.

13.       Pirmos instancijos teismas sprendime nepagrįstai padarė išvadą, kad ginčo dėl skolos dydžio ir paskaičiavimo byloje nekilo, nors sprendime pats konstatavo, jog atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad nėra ieškinyje pateikta įsiskolinimų paskaičiavimų. Teismas nepaisant atsakovo išsakytų pastabų bei prieštaravimų savo atsiliepime, absoliučiai nereagavo į tai, kad ieškovas savo reikalavime dėl metinių palūkanų skaičiavimo nori priversti atsakovą mokėti palūkanas už laikotarpį, kada atsakovas jau buvo išbrauktas iš asmenų, pripažintų advokatais sąrašo ir Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

14.       Teismas 2018-01-25 sprendimu neteisėtai priteisė iš atsakovo 280,32 Eur metinių palūkanų už laikotarpį iki 2017-09-30, nors 2017-08-24 Advokatų Tarybos sprendimu atsakovas nuo 2017-08-25 išbrauktas iš asmenų, pripažintų advokatais sąrašo ir Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

15.       Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismui buvo būtina išsiaiškinti ir nustatyti, ar tarp Lietuvos advokatūros ir buvusio Lietuvos advokatūros nario (atsakovo) po to kai advokatas buvo pašalintas iš Advokatūros yra prievolinių teisinių santykių požymių bei ar ieškovas turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę dėl nesumokėto nario mokesčių. Pažymėtina tai, kad ieškovas klaidingai nurodė, kad atsakovas buvo pašalintas iš Lietuvos advokatūros už nario mokesčių nemokėjimą. Apelianto teigimu, Advokatūroje už pareigos nevykdymą nario veiksmai, susiję su nario mokesčio nemokėjimu, turėtų būti vertinami pagal Lietuvos advokatūros įstatuose nustatytas normas, numatančias sankcijas, tarp jų ir pašalinimą iš Advokatūros. Lietuvos advokatūros įstatuose 26.4 p. nustatyta, kad narystė Lietuvos advokatūroje panaikinama, jeigu narys miršta arba panaikinamas sprendimas pripažinti asmenį advokatu, kas ir buvo atliktas dėl atsakovo. Tačiau, įstatuose nėra nustatytos pareigos pašalintam nariui sumokėti dar ir nario mokestį už tą laikotarpį, už kurio nesumokėjimą jis pašalintas. Taigi darytina išvada, kad jeigu už įmokų nemokėjimą yra taikoma drausminė nuobauda- išbraukimas iš Lietuvos advokatų sąrašo, atsiskaityti su Advokatūra už nesumokėta įmoka buvusiam nariui neprivaloma. Advokato pašalinimas iš Lietuvos advokatų sąrašo, yra vienintelė teisinio poveikio priemonė už Advokatūros nario mokesčių nemokėjimą ir nesukuria tarp buvusio Advokatūros nario ir pačios Advokatūros jokių finansinių prievolinių teisinių santykių.

16.       Ieškovas Lietuvos advokatūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas 2017-11-16 pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame, be kita ko, nurodė, jog „yra tam tikrų abejonių dėl reikalaujamos sumos pagrįstumo bei atsakovui atsirado kliūtis tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą”, kadangi ieškovas, reikalaudamas priteisti iš apelianto 1 689,11 Eur skolos, nepateikė apeliantui jokių įrodymų nuo kada, už kokį laikotarpį yra susidariusi skola. Kaip minėta, apeliantas žinojo (turėjo žinoti), kad byloje šie dokumentai buvo, tačiau, gindamas savo teises ir teisėtus interesus, buvo pasyvus, nes nesiėmė jokių veiksmų, kad galėtų susipažinti su dokumentais, kuriuos, sprendžiant iš atsiliepimo turinio, laikė esminiais šioje byloje – nei prisijungė prie LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų posistemės, nei susipažino su bylos medžiaga teisme, nei dalyvavo (pats ar per atstovą) žodinio proceso tvarka vykusiame teismo posėdyje, kuriame byla buvo spendžiama iš esmės. Toks apelianto elgesys vertintinas kritiškai, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad apeliantas yra kvalifikuotas teisininkas, buvęs advokatas, kuriam turėjo būti žinoma, kad civiliniame procese, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, šalys turi būti aktyvios. Apeliantui taip pat turėjo būti žinomi teisėti būdai bei priemonės, kaip efektyviai gintis nuo jam teisme pareikštų reikalavimų. Kalbant apie apelianto teiginį, kad buvo apsunkinta jo kaip atsakovo teisė bei galimybė tinkamai atsikirsti į ieškovės reikalavimus, taip pat pažymėtina, kad apeliantui turėjo būti žinomas tiek ieškovės reikalavimo pagrindas, tiek ir šio reikalavimo dydis, todėl klausimas dėl neva suvaržytų apelianto kaip atsakovo teisių keliamas nepagrįstai. Šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog apeliaciniame skunde nėra pateiktas nė vienas pagrįstas argumentas dėl Lietuvos advokatūros 2017-10-02 pažymos apie įmokų Advokatūros funkcijoms vykdyti įsiskolinimą turinio, kuris galėjo lemti, apelianto vertinimu, neteisėto teismo sprendimo priėmimą šioje byloje; dar daugiau – apeliantas neįrodė, kad jo pozicija dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo būtų nors kiek kita, jeigu su aptariamos pažymos turiniu jis būtų susipažinęs. 

17.       Pažymi, kad ieškovo reikalavimo teisė pirmiausiai kyla ne iš paskaičiavimų, pažymų apie įsiskolinimą ir pan., o iš apelianto prievolės mokėti mokas nevykdymo. Prie ieškinio, be kita ko, buvo pridėtas Advokatų tarybos 2016-08-18 sprendimas bei Advokatų garbės teismo 2017-04-20 sprendimas, kuriuose yra išsami informacija apie tai, kad apeliantas tinkamai nevykdė prievolės mokėti įmokas ir kad apeliantas turi įmokų įsiskolinimą. Pažymėtina, jog paminėti sprendimai apelianto nebuvo ginčijami ir jų apskundimo terminai jau yra suėję. Taigi net ir be Lietuvos advokatūros 2017-10-02 pažymos apie įmokų Advokatūros funkcijoms vykdyti įsiskolinimą byloje buvo pakankamai kitų patikimų įrodymų, patvirtinančių ieškinio pagrįstumą. Tuo tarpu apeliantas, neigdamas ieškovės reikalavimus, nepateikė teismui nė vieno įrodymo, galinčio patvirtinti tinkamą prievolės mokėti įmokas vykdymą – net įrodymas, kuris patvirtino, kad apeliantas buvo padengęs dalį įsiskolinimo Lietuvos advokatūrai, teismui pateiktas ne apelianto, o ieškovo. Ieškovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos advokatūros nario pareiga mokėti įmokas kyla iš įstatymo ir privalomos narystės teisinių santykių. Tai, kad įmokų mokėjimas yra advokato pareiga, pripažįstama ir teismų praktikoje, pažymint, kad nors Advokatūros įstatymo 39 straipsnyje įmokų mokėjimas expressis verbis nėra išskirtas kaip advokato pareiga, tačiau sisteminė Advokatūros įstatymo analizė įmokų mokėjimą leidžia priskirti prie advokato pareigų.

18.       Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantui pareiga sumokėti įsiskolinimą už įmokų nemokėjimą nekyla dėl to, kad įstatuose nėra nustatytos pareigos iš Lietuvos advokatūros pašalintam nariui sumokėti įmokas už tą laikotarpį, už kurio nesumokėjimą jis pašalintas. Kaip minėta, Lietuvos advokatūros nario pareiga mokėti įmoką kyla iš įstatymo ir privalomos narystės teisinių santykių. Aplinkybė, kad įstatuose eksplicitiškai nėra nustatytos pareigos iš Lietuvos advokatūros pašalintam nariui sumokėti įmokas už tą laikotarpį, už kurio nesumokėjimą jis pašalintas, nereiškia, kad tokios prievolės nėra, t. y., kad ji pasibaigė Advokatų tarybai priėmus sprendimą panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Paminėtas Advokatų tarybos sprendimas nėra prievolės sumokėti įmokas pabaigos pagrindas vadovaujantis CK 6.123 straipsnio 1 dalimi, prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma; prievolė taip pat baigiasi, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. Be šių pagrindinių prievolės įvykdymo būdų nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ir kitus CK numatytus prievolės pabaigos atvejus, įskaitant: prievolės pabaigą suėjus naikinamajam terminui (CK 6.124 str.), prievolės pabaigą šalių susitarimu (CK 6.125 str.), prievolės pabaigą šalių sutapimu (CK 6.126 str.), prievolės pabaigą, kai neįmanoma jos įvykdyti (CK 6.127 str.), prievolės pabaigą mirus fiziniam asmeniui arba likvidavus juridinį asmenį (CK 6.128 str.), skolininko atleidimą nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 str.). Kadangi apeliantas neįrodė, kad jo prievolė sumokėti Įmokas pasibaigė, spręstina, kad ieškovės reikalavimai pirmosios instancijos teismo buvo tenkinti teisėtai ir pagrįstai.

19.       Apeliantas sutapatina ieškovės reikalavimo teisės į apeliantą dėl įmokų sumokėjimo realizavimą su Lietuvos advokatūros teisės priimti sprendimą panaikinti Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti asmenį advokatu įgyvendinimu. Kitaip sakant, apelianto nuomone, vienos teisės realizavimas pašalina galimybę realizuoti kitą teisę. Su tokia apelianto pozicija negalima sutikti ne vien dėl to, kad, kaip minėta, advokato neįvykdyta prievolė sumokėti įmokas nepasibaigia panaikinus sprendimą pripažinti šį asmenį advokatu, taip pat ir dėl to, kad skiriasi aptariamų Lietuvos advokatūros teisių realizavimo teisinė prigimtis. Sprendimas panaikinti Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti apeliantą advokatu buvo priimtas Advokatų garbės teismo sprendimo pagrindu, apeliantui padarius esminį įsipareigojimų Lietuvos advokatūrai pažeidimą – advokatai, ilgą laiką nemokėdami nustatytų įmokų, negerbia bendrai priimtų sprendimų ir tų advokatų, kurie šią pareigą atlieka laiku, svetima sąskaita tenkina savo profesinės veiklos poreikius. Pačia bendriausia prasme sprendimas pripažinti apeliantą advokatu buvo panaikintas pirmiausiai už apelianto veiksmus, rodančius nepagarbą Advokatų bendruomenei. Tuo tarpu Lietuvos advokatūros reikalavimas apeliantui sumokėti įmokų įsiskolinimą reiškia ieškovės kaip kreditoriaus prievoliniuose santykiuose teisių realizavimą. Taigi yra pagrindas konstatuoti skirtingą sprendimo panaikinti Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti asmenį advokatu priėmimo ir reikalavimo teisės sumokėti įmokas realizavimo teisinę prigimtį, kas patvirtina, kad apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, jog pašalinimas iš Lietuvos advokatūros už įmokų nemokėjimą yra vienintelis gresiantis padarinys. 

20.       Be to, apeliaciniame skunde vėlgi visiškai nepagrįstai teigiama, neva ieškovė nuslėpė, jog apeliantas iš Lietuvos advokatūros buvo pašalintas už įmokų nemokėjimą. Ieškinyje buvo nurodyta, kad apeliantui nevykdant pareigos mokėti įmokas, susidarė 1 689,11 Eur įsiskolinamas Lietuvos advokatūrai, kad apie įsiskolinimą apeliantui buvo ne kartą pranešta, kad Advokatų tarybos 2016-08-18 sprendimu apeliantui buvo iškelta drausmės byla, o Advokatų garbės teismo 2017-04-20 sprendimu apeliantui buvo skirta nuobauda – siūlymas panaikinti Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti apeliantą advokatu. Prie ieškinio, be kita ko, buvo pridėtas tiek Advokatų tarybos 2016-08-18 sprendimas, tiek Advokatų garbės teismo 2017-04-20 sprendimas, kuriuose aprašyti pagrindai, dėl kurių apeliantui buvo iškelta drausmės byla bei paskirta nuobauda. Be to, prie 2017-10-02 pareiškimo buvo pridėtas Advokatų tarybos 2017-08-24 posėdžio protokolo išrašas, kuriame buvo nurodyta, kad sprendimas pripažinti apeliantą advokatu ir išbraukti jį iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo ir Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo buvo panaikintas Advokatų garbės teismo 2017-04-20 sprendimo pagrindu. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė išsamią informaciją apie tai, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu Advokatų taryba panaikino sprendimą pripažinti apeliantą advokatu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė įmokų įsiskolinimą iš apelianto, pagrindžia teismų praktika, suformuota priteisiant įmokų įsiskolinimą analogiškoms, kaip ieškovė, savivaldos organizacijoms iš jose narystės netekusių antstolių ir notarų.

21.       Įsiskolinimo laikotarpis skaičiuojamas nuo 2011 m., kadangi pareiga mokėti įmokas apeliantui kilo nuo 2010-12-06, Advokatų tarybai 2010-11-18 priėmus sprendimą įrašyti apeliantą į praktikuojančių advokatų sąrašą nuo 2010-12-06. Apeliantui 2013-09-09 atlikus mokėjimą buvo padengta tik dalis įsiskolinimo Lietuvos advokatūrai už 2011 m. – įsiskolinimo sumą už 2011 m. sudarė 347,54 Eur (100 Lt x 12 mėn. = 1 200 Lt, kas atitinka 347,54 Eur), o 2013-09-09 pavedimu apeliantas sumokėjo 434,41 Eur (1 500 Lt), taigi šiuo mokėjimu pilnai padengta už 2011 metus ir dalis įmokų už 2012 metus.

22.       Įsiskolinimo laikotarpis skaičiuojamas iki 2017-08-25, kadangi nuo šios dienos Advokatų tarybos 2017-08-24 sprendimu buvo panaikintas sprendimas pripažinti apeliantą advokatu, jis buvo išbrauktas iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo ir Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Pažymėtina, kad apelianto 2017-01-11 prašymas, kuris buvo pateiktas po to, kai Advokatų tarybos sprendimu už sistemingą įmokų nemokėjimą apeliantui buvo iškelta drausmės byla, nėra apelianto prievolės kas mėnesį mokėti įmokas pabaigos pagrindas.

23.       2013-09-09 mokėjimo pavedimas į bylą pateiktas, atsikertant į apelianto teiginius apie ieškinio senaties termino praleidimą. Jis buvo pateiktas teismo posėdžio metu teismui nutarus priimti šį įrodymą į bylą. 2013-09-09 mokėjimo pavedimo teismo 2017-11-23 nutartimi ieškovė nebuvo įpareigota pateikti. Paminėta teismo nutartimi abiem šalims buvo nustatytas 14 dienų nuo nutarties kopijos gavimo dienos terminas pateikti kitus papildomus įrodymus ar prašymus dėl dokumentų išreikalavimo. Pastebėtina, kad 2013-09-09 mokėjimo pavedimas patvirtina aplinkybę, kad apeliantas iš dalies atsiskaitė su ieškove, todėl nesuprantama apelianto pozicija dėl šio dokumento prijungimo prie bylos, juo labiau kad ši pozicija nėra argumentuota, t. y. apeliantas neįrodė, kad 2013-09-09 mokėjimo pavedimo prijungimas prie bylos sąlygojo apelianto teisių ir/ar teisėtų interesų pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei iš apelianto priteisė 1 689,11 Eur, kadangi ieškovė, apskaičiuodama prašomos priteisti skolos dydį, jau buvo įvertinusi 2013-09-09 mokėjimo pavedimo apelianto sumokėtą 434,41 Eur sumą.

24.       Ieškovas nepritaria apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neteisėtai priteisė iš apelianto 280,32 Eur metinių palūkanų už laikotarpį iki 2017-09-30. Atsikertant į šį apelianto teiginį, pažymėtina, kad ieškovė, atsižvelgdama į CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą 5 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo, apskaičiavo prašomas iš apelianto priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2012-10-01 iki 2017-09-30. Apelianto pareiga mokėti 5 procentų dydžio palūkanas kyla pagal įstatymą, t. y. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Aptariama apelianto prievolė mokėti palūkanas yra išvestinė, t. y. priklauso nuo pagrindinės apelianto prievolės sumokėti įsiskolinimą už Įmokų nemokėjimą. Kaip minėta, Advokatų tarybai panaikinus sprendimą pripažinti apeliantą advokatu, jo prievolė Lietuvos advokatūrai sumokėti įsiskolinimą už įmokų nemokėjimą nesibaigė, atitinkamai nesibaigė ir išvestinė prievolė mokėti 5 procentų dydžio palūkanas pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį. Taigi spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė ieškovei iš apelianto 280,32 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2012-10-01 iki 2017-09-30.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

25.       Byloje sprendžiamas klausimas ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo įsiskolinimą ieškovui, susidariusį atsakovui nemokant įmokų, skirtų advokatūros funkcijoms vykdyti.

26.       Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas A. V. Advokatų tarybos sprendimu nuo 2010 m. gruodžio 6 d. buvo įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nurodyta, jog Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų, kurių dydį Lietuvos advokatūros advokatų tarybos teikimu tvirtina visuotinis advokatų susirinkimas ( Advokatūros įstatymo 59 str. 2 d. 5 p.). Lietuvos advokatūros įstatuose numatyta, jog advokatai Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti kas mėnesį privalo mokėti nustatytas įmokas. Visuotinio advokatų susirinkimo 2007 m. balandžio 20 d. sprendimu „Dėl advokatų ir advokatų padėjėjų įmokų“, galiojusiu iki 2013-06-30, advokatams buvo nustatytas 100 Lt (ekvivalentas eurais 28,96 Eur) mėnesinės įmokos dydis, visuotinio advokatų susirinkimo 2013-04-12 sprendimu „Dėl įmokų Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti“, galiojusiu nuo 2013-07-01 iki 2016-04-30- 100 Lt (ekvivalentas eurais 28,96 Eur), mėnesinės įmokos dydis, visuotinio advokatų susirinkimo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu „Dėl įmokų Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti“, galiojančiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki šiol- 30 Eur mėnesinės įmokos dydis. Atsakovas įsipareigojimų ieškovui tinkamai nevykdė, t. y. nemokėjo/nepilnai mokėjo nustatytų advokatams mėnesinių įmokų bei tuo pagrindu dėl nesumokėtų įmokų susidarė skola. Nors atsakovas buvo ne kartą informuojamas apie susidariusį įsiskolinimą, tačiau jis padengtas nebuvo, taip pat atsakovas nepateikė paaiškinimo dėl kokių priežasčių jis nevykdo nustatytos pareigos. 2017-04-20 sprendimu atsakovui buvo skirta drausminė nuobauda- siūlymas panaikinti Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti A. V. advokatu. 2017-08-24 Advokatų tarybos sprendimu atsakovas nuo 2017-08-25 yra išbrauktas iš asmenų, pripažintų advokatais sąrašo ir Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Ieškovas kreipęsis į teismą prašo priteisti iš atsakovo 1 689,11 Eur nesumokėtų įmokų Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti, 280,32 Eur metines palūkanas už laikotarpį nuo 2012-10-01 iki 2017-09-30 bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai pripažinęs, jog atsakovas tinkamai savo pareigų nevykdė.

27.       Apeliantas pateikęs skundą nurodo, kad ieškovas ieškinyje ne tik ne nurodė laikotarpio bet apskritai nepateikė jokių įrodymų už kokį laikotarpį susidarė skola, nebuvo pateikti įsiskolinimo paskaičiavimai, dėl to ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, o pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą visiškai nepasisakė dėl pagrindinių šioje byloje iškeltų klausimų. Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi juos paneigia byloje esantys įrodymai bei teismo nustatytos aplinkybės, todėl apeliacinės instancijos teismas juos atmeta kaip nepagrįstus.

28.       Remiantis Advokatūros įstatymo

29.       Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog ieškovas Lietuvos advokatūra kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo 2017 m. spalio 2 d. Pareiškimas užregistruotas 2017 m. spalio 3 d. ir tą pačią dieną buvo išduotas teismo įsakymas. 2017 m. spalio 4 d. atsakovui buvo išsiųstas ieškovo pareiškimas, teismo pranešimas bei įsakymas, deklaruotu gyvenamosios vietos adresu Viršuliškių g. 19-22, Vilnius ir 2017 m. spalio 6 d. įteiktas. 2017 m. spalio 11 d. teisme buvo gauti atsakovo prieštaravimai dėl išduoto teismo įsakymo, ko pasekoje teismo įsakymas buvo panaikintas, o ieškovui nustatytas terminas ieškiniui pateikti. Iš byloje esančių duomenų, matyti, jog ieškovas prašydamas išduoti teismo įsakymą, kartu su pareiškimu pateikė ir priedus, t. y. pažymą apie įmokų advokatūros funkcijoms vykdyti įsiskolinimą ir pažymą apie priskaičiuotas metines palūkanas,  sudarytas 2017-10-02. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog apeliantas žinojo (turėjo žinoti) apie ieškovo į bylą pateiktus įrodymus, tačiau dėl teismui nežinomų priežasčių, viso bylos proceso metu, nesiėmė jokių veiksmų susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kuriuos laikė esminiais šioje byloje, nei asmeniškai, nei per atstovą nedalyvavo žodinio proceso tvarka vykusiame teismo posėdyje, kuriame byla buvo sprendžiama iš esmės. Nesant byloje priešingiems įrodymams, kuriais remiantis teismas galėtų daryti išvadą, jog ieškovo pateikti paskaičiavimai neatitinka tikrovės, teismas konstatuoja, jog jie yra teisingi ir jais vadovaujasi, spręsdamas klausimą dėl priteistino įsiskolinimo dydžio.

30.       Ieškovas ieškiniu prašo priteisti 1 689,11 Eur dydžio skolą. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas 2013-09-09 sumokėjo 434,41 Eur, todėl įsiskolinimo suma turėjo sumažėti, taip pat nepasisakė, kodėl įsiskolinimo laikotarpis skaičiuojamas nuo 2011 m., bet ne nuo 2013-09-09, o taip pat kodėl įsiskolinimo laikotarpis skaičiuojamas iki 2017-08-25, bet ne iki 2017-01-11, kada apeliantas pateikė prašymą dėl išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo ir nuo tada nebuvo vykdyta apelianto advokato veikla.  

31.       Kaip jau minėta atsakovas A. V. Advokatų tarybos sprendimu nuo 2010 m. gruodžio 6 d. buvo įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Dėl to, pareiga mokėti įmokas apeliantui kilo būtent nuo šios dienos. Iš ieškovo pateiktos pažymos matyti, kad atsakovo įsiskolinimas už 2011 m. sudarė 347,54 Eur, t. y. 100 Lt x 12 mėn. = 1 200 Lt, kas atitinka 347,54 Eur. 2013-09-09 pavedimu apeliantas sumokėjo 434,41 Eur (1 500Lt), taigi šiuo mokėjimu buvo padengtas įsiskolinimas už 2011 metus ir dalis įmokų už 2012 metus. Byloje esančia pažyma taip pat nustatyta, jog iš viso atsakovo įsiskolinimas nuo 2011 m. iki 2017 m. sudarė 2 123,52 Eur, tačiau atsakovui 2013-09-09 sumokėjus dalį įmokų, jis atitinkamai sumažėjo iki 1 689,11 Eur. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, jog įsiskolinimo laikotarpis skaičiuojamas iki 2017-08-25, kadangi būtent nuo šios dienos Advokatų tarybos 2017-08-24 sprendimu buvo panaikintas sprendimas pripažinti apeliantą advokatu ir jis buvo išbrauktas iš sąrašo. Dėl to sutiktina su ieškovo argumentais, jog apelianto 2017-01-11 prašymas, kuriuo atsakovas prašė jį išbraukti iš advokatų sąrašo, nėra apelianto prievolės kas mėnesį mokėti įmokas pabaigos pagrindas, ypač kai įstatai įtvirtina, jog Lietuvos advokatūros narys gali savo noru išstoti iš Advokatūros tik visiškai atsiskaitęs už einamąjį ir praėjusius laikotarpius, o atsakovo narystė Lietuvos advokatūroje baigėsi Advokatų tarybai pritaikius Advokatų garbės teismo 2017-04-20 sprendimu paskirtą drausminę nuobaudą- siūlymą panaikinti sprendimą pripažinti apeliantą advokatu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovas neįrodė, kad tinkamai vykdė savo prievoles ieškovo atžvilgiu.

32.       Nagrinėjamu atveju apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo pašalintam iš Lietuvos advokatūros dėl nesumokėtų nario mokesčių susiklostė (išliko) prievoliniai teisiniai santykiai įstatymo pagrindu. Pažymi, kad įstatuose nėra nustatytos pareigos pašalintam nariui sumokėti dar ir nario mokestį už tą laikotarpį, už kurio nesumokėjimą jis pašalintas. Apelianto teigimu, kad jeigu už įmokų nemokėjimą yra taikoma drausminė nuobauda- išbraukimas iš Lietuvos advokatų sąrašo, atsiskaityti su Advokatūra už nesumokėta įmoka buvusiam nariui neprivaloma. Advokato pašalinimas iš Lietuvos advokatų sąrašo, pagal Advokatūros įstatus yra vienintelė teisinio poveikio priemonė už Advokatūros nario mokesčių nemokėjimą ir nesukuria tarp buvusio Advokatūros nario (advokato) ir pačios Advokatūros jokių finansinių prievolinių teisinių santykių. Su tokiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog Lietuvos advokatūros nario pareiga mokėti įmoką kyla iš įstatymo ir privalomos narystės teisinių santykių (Advokatūros įstatymo 56 str. 1 d., 5 d., 57 str., Etikos kodekso (redakcija galiojusi nuo 2005-11-04 iki 2016-08-31) 12.3 p. Etikos kodekso (redakcija galiojanti nuo 2016-09-01) 13 str. 3 d., Įstatų 26.1 p.). Dėl to, aplinkybė, kad įstatuose nėra nustatytos pareigos iš Lietuvos advokatūros pašalintam nariui sumokėti įmokas už tą laikotarpį, už kurio nesumokėjimą jis pašalintas, nereiškia, kad tokios prievolės nėra ar tai, kad ji pasibaigė. Be to, pažymėtina ir tai, kad LR CK 6.123 str. 1 d. nustato, jog prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad suėjus įmokų sumokėjimo terminui, šalių prievoliniai santykiai nepasibaigia, o įgyja naują kokybę: kreditoriui atsiranda teisė reikalauti grąžinti skolą, o skolininkui – pareiga ją grąžinti. Negrąžinus skolos iki nustatyto termino, tarp šalių atsiranda civilinės atsakomybės santykiai.  Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog tarp šalių buvo susiklostę šalių prievoliniai santykiai, kadangi atsakovas savo valia savanoriškai prisiėmė įsipareigojimus ieškovui, dėl to, jo išbraukimas iš sąrašų, nepaneigia jo pareigos įvykdyti ieškovui prievolę. Šiuo klausimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, jog Lietuvos advokatūros reikalavimas apeliantui sumokėti įmokų įsiskolinimą atitinka ieškovo kaip kreditoriaus prievoliniuose santykiuose teisių realizavimą (LR CK 6.1 str.). Dėl to, konstatuotina, jog apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, jog pašalinimas iš Lietuvos advokatūros už įmokų nemokėjimą yra vienintelis gresiantis padarinys.

33.       Esant išdėstytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju iš apelianto buvo pagrįstai priteistas 1 689,11 Eur dydžio įsiskolinimas.

34.       Apeliantas taip pat ginčija priteistas iš jo 280,32 Eur metines palūkanas už laikotarpį iki 2017-09-30, nurodydamas, kad Advokatų tarybos 2017-08-24 sprendimu apeliantas nuo 2017-08-25 buvo išbrauktas iš asmenų, pripažintų advokato sąrašo ir Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Pažymėtina, jog skolininkui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja teisę – teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o skolininkas pareigą – pareigą atlyginti kreditoriui nuostolius, padarytus prievolės neįvykdymu. Šiuo konkrečiu atveju palūkanos atlieka kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą.  

35.       LR CK 6.261 str. praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Nagrinėjamu atveju ieškovas apskaičiavo prašomas priteisti iš atsakovo palūkanas už laikotarpį nuo 2012-10-01 iki 2017-09-30 (pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo pateiktas teismui 2017-10-02). Byloje nustačius, jog atsakovas tinkamai prievolės nevykdė, ko pasekoje ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą teisminės gynybos, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į teisingumo bei sąžiningumo principus, sprendžia, jog ieškovas turi teisę į kompensuojamąsias palūkanas už visą nemokėjimo laikotarpį, todėl konstatuotina, jog šis ieškinio reikalavimas taip pat buvo pagrįstai pirmosios instancijos teismo patenkintas, o apelianto argumentai, kad palūkanos turėjo būti skaičiuojamos iki jo išbraukimo iš sąrašų dienos atmestini kaip nepagrįsti.

36.       Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

37.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (LR CPK 98 str. 1 d.). Atmetus apelianto apeliacinį skundą iš jo ieškovui Lietuvos advokatūrai priteistinos 400 Eur dydžio išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šias išlaidas patvirtina byloje esanti sąskaitą už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymas. Išlaidų dydis atitinka teisingumo, protingumo principus bei neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, todėl laikytinas pagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Lietuvos advokatūrai, j. a. k. 300099149,  iš atsakovo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą.

     Teisėja                                                                                              Danutė Kutrienė