Baudžiamoji byla Nr. 2K-43-458/2021

                                                                                 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56003-2018-8

                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.3; 2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 12 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,

išteisintajam M. T. (M. T.),

išteisintojo gynėjui advokatui Vladimirui Buslovičiui (Vladimir Buslovič),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 14 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžiu M. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. lapkričio 24 d. iki lapkričio 25 d. (dvi dienos). Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau kaip penkioms paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, mokytis arba dirbti, arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 14 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalis, kuria M. T. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau kaip penkioms paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, mokytis arba dirbti, arba registruotis Užimtumo tarnyboje, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: M. T. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteista L. N.; dėl jos kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       M. T. išteisintas dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 2,828 g psichotropinės medžiagos – MDMA, ją laikė ir gabeno iki 2018 m. lapkričio 23 d. 21.30 val., kol prie namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ištraukė iš kelnių minėtas psichotropines medžiagas, įvyniotas į servetėlę, ir perdavė L. N., susitaręs su ja, kad pardavusi šias psichotropines medžiagas ji M. T. sumokės 120 Eur. L. N. šias medžiagas laikė su savimi iki 2018 m. lapkričio 23 d. 23.30 val., kol prie naktinio klubo, (duomenys neskelbtini), buvo sulaikyta policijos pareigūnų, jie rado ir paėmė iš L. N. minėtas psichotropines medžiagas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimdamas naują nuosprendį – išteisindamas M. T. dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių: nepakankamai patikrino nuteistosios L. N. parodymus, neįvertino jų patikimumo aspektu, todėl nepagrįstai konstatavo, jog M. T. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad nors tam tikros esminės nuteistosios L. N. parodymuose nurodytos aplinkybės nesikeitė viso proceso metu, tačiau L. N. duoti parodymai, visi vertinami bendrai, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Kiekvieną kartą apklausiama L. N. nurodė tam tikras skirtingas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios turi reikšmės sprendžiant, ar M. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apygardos teismo vertinimu, nei paties M. T. parodymai, nei liudytojų parodymai, specialisto išvada ir paaiškinimai, telefoninių kontaktų duomenys bei kiti byloje surinkti duomenys, vertinami kartu ar atskirai, nepatvirtina fakto, jog L. N. psichotropines medžiagas iš tikrųjų įsigijo iš M. T. 

III. Kasacinio skundo argumentai

3.       Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiasis prokuroras E. Motiejūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendį su pakeitimais: M. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams atliekant bausmę pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:

3.1.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: įrodymus vertino atskirai, neišsamiai, selektyviai, fragmentiškai, neanalizavo jų visumos, nepakankamai atsižvelgė į jų tarpusavio santykį.

3.2.                      Tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, šio tyrimo metu esminių papildomų faktinių aplinkybių nenustatė, tačiau surinktus įrodymus įvertino priešingai nei žemesnės instancijos teismas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog M. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

3.3.                      Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kitos nuteistosios L. N. parodymai nepatikimi, nes nesutapimai jos parodymuose nėra reikšmingi ir M. T. kaltės nepaneigia. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant dėl neesminių detalių prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017). L. N., tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją), tiek apklausiama nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, vienodai nurodė disponavimo psichotropinėmis medžiagomis aplinkybes: paprašyta gauti psichotropinių medžiagų, žinodama, į ką kreiptis, nes tai darė jau ne kartą, susisiekė su M. T. ir šis atvežė jai jos prašomų tablečių, kurias ji vėliau turėjo perduoti psichotropinių medžiagų prašiusiam asmeniui, o sutartą sumą atiduoti M. T. Pagal nuteistosios parodymus, M. T. savo automobiliu nuvežė ją ir kartu esančią jos draugę į sutartą vietą, joje L. N., palikusi draugę M. T. automobilyje, išėjo susitikti su psichotropinių medžiagų pirkėju ir buvo sulaikyta policijos pareigūnų. Pažymėtina, kad duomenų apie tai, jog nuteistoji L. N. būtų siekusi melagingai apkaltinti M. T., byloje nėra.

3.4.                      Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, tai, kad M. T. savo kaltę viso proceso metu neigė, pats narkotinių, psichotropinių medžiagų nevartoja (arba sulaikymo metu nebuvo nuo jų apsvaigęs), kratų metu pas jį nebuvo rasta draudžiamų medžiagų, įrankių ar priemonių joms platinti, neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog M. T. jų neplatino. Žinodamas gresiančią atsakomybę, jis galimai laikėsi atsargumo priemonių, siekdamas nuslėpti daromą nusikalstamą veiką.

3.5.                      Tai, kad policijos pareigūnams nepavyko užfiksuoti, kaip ir kokiu momentu M. T. perdavė psichotropines medžiagas L. N., patvirtina tik neužfiksavimo faktą, tačiau nepaneigia paties medžiagų perdavimo. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, kad policijos pareigūnų parodymai nepatvirtina M. T. pareikšto kaltinimo, šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimybėms sekti ir kontroliuoti nusikalstamas veikas darančius asmenis nepagrįstai iškėlė labai aukštus reikalavimus.

3.6.                      Apeliacinės instancijos teismas įžvelgė ikiteisminio tyrimo metu įrodymų rinkimo trūkumų, dėl kurių, teismo vertinimu, nebuvo pašalinti tam tikri esminiai prieštaravimai (nuteistosios L. N. parodymai nebuvo patikrinti akistatos ar parodymų patikrinimo vietoje metu, nepatikrinta, ar L. N. su M. T. iš tikrųjų bendravo žinutėmis per „WICKR Me“ programėlę, nebuvo imtasi veiksmų L. N. nurodytam psichotropinių medžiagų pirkėjui nustatyti ir jam apklausti), ir tuo remdamasis padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje, be L. N. parodymų, nėra surinkta jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad M. T. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis ir savitikslis, įrodymų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų teisingam sprendimui padaryti. Pagal kasacinio teismo praktiką, būtinumas vertinti įrodymų visumą nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Dėl to, pavyzdžiui, aplinkybė, kad tyrimo metu nebuvo nustatomas asmuo, kuriam L. N. turėjo parduoti M. T. jai duotas psichotropines medžiagas, neturi esminės reikšmės M. T. veikos kvalifikavimui, nes jis pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu už šių medžiagų perdavimą ne nenustatytam asmeniui, bet L. N. 

3.7.                      Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje surinktų duomenų visumos visiškai pakanka abejonių nekeliančiai išvadai, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas paremtas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o atskirų detalių vertinimu, tam tikrų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, neįvertinant apklaustų asmenų parodymų santykio su kitais įrodymais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. T., tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (rėmėsi visuma surinktų įrodymų, neteikdamas prioriteto nė vienai įrodymų rūšiai, išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus laikė nepatikimais) ir padarė teisingas bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Motiejūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5.       Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-7-82-699/2018). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, prokuroro kasacinio skundo argumentai nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl įrodymų vertinimo

6.       Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras, nurodydamas esminius BPK 20 straipsnio ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, skundžia apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, argumentuodamas tuo, kad šis teismas, spręsdamas išteisintojo M. T. kaltumo klausimą, sureikšmino kitos nuteistosios L. N. parodymų neesminius nesutapimus, o kitos šio teismo nurodytos aplinkybės ir motyvai vertinant bylos duomenis nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų apie M. T. padarytą nusikalstamą veiką kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

7.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių M. T. kaltumą, pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neteisėtai disponavo (įgijo, laikė, gabeno ir perdavė) psichotropine medžiaga (ne mažiau kaip 2,828 g MDMA) turėdamas tikslą ją platinti, o apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs bylos įrodymus ir pripažinęs juos nepakankamais M. T. kaltumui pagrįsti, remdamasis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, išteisino M. T. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

8.       Tokia teisinė situacija, atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus ir skirtingas teismų išvadas dėl M. T. inkriminuotos veikos padarymo, suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu patikrinti, ar skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus išsamiai ir nešališkai ištirti bei įvertinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, ar šiais aspektais nuosprendis atitinka kitus jam keliamus BPK nustatytus reikalavimus.

9.       Pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018).

10.       Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

11.       Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymu aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad, spręsdamas M. T. baudžiamosios atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgė į byloje aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kai asmens kaltė lemiama apimtimi yra grindžiama kito kaltinamojo parodymais, pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo principu. Šio teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo prokuroras, neturi, priešingai, įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, o nuosprendis atitinka jo turiniui BPK keliamus reikalavimus, kai panaikinamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

12.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429/2010, 2K-365-697/2016, 2K-365-719/2018, 2K-88-303/2020). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą pagal M. T. gynėjo ir prokuroro apeliacinius skundus, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, tačiau padarė kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų faktų tikrumo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, šis teismas vertino visus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bylos duomenis (įrodymus), t. y. išteisintojo M. T., nuteistosios L. N., liudytojų policijos pareigūnų A. S., R. Ž., liudytojos O. S. parodymus, rašytinę bylos medžiagą – specialisto išvadas (dėl psichotropinių medžiagų tyrimo, M. T. rankų nuoplovų, šlapimo tyrimų), kratų, atliktų M. T. naudojamame automobilyje ir jo gyvenamoje vietoje, protokolus, tarnybinį pranešimą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos, telekomunikacinių įvykių išklotinių analizę ir kt., nurodė įrodymus, kurie buvo pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, bei išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. T. nuteisimo yra nepagrįstos, kokius konkrečius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus padarė žemesnės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo išvados argumentuotos, logiškos, paremtos įrodymų palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, įrodymų visumos vertinimu, atsižvelgiant į įrodymų sąsajumą, pakankamumą ir patikimumą. Teismas pripažino ir tai atitinka bylos medžiagą, kad M. T. kaltė iš esmės pagrįsta kitos nuteistosios L. N. parodymais, ir byloje nėra jokių kitų įrodymų (juos teismas išsamiai išanalizavo bendrame bylos duomenų kontekste), kurie patvirtintų jos parodymus, be to, nuteistosios L. N. parodymai, vertinami bendrai, nėra nuoseklūs ir neprieštaringi, taigi nėra patikimi.

13.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgė į L. N., kaip kaltinamosios toje pačioje byloje, parodymų vertinimo ypatumus, suformuotus kasacinės instancijos teismo ir EŽTT jurisprudencijoje. Kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199). Tokio asmens (kito kaltinamojo toje pačioje byloje) parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau jų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų asmenų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-85-976/2018). Taigi, remdamasis aktualia teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nuteistosios L. N. parodymų patikimumą tikrino atsižvelgdamas į tai, kiek jie yra nuoseklūs, neprieštaringi ir ar juos patvirtina kiti įrodymų šaltiniai.

14.       Šioje byloje aktualūs ir kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: ,,Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Konstatuoti in dubio pro reo principo, kuriuo vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, pažeidimą šioje byloje nėra teisinio pagrindo.

15.       Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas bei tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis tinkamai motyvuotas atsižvelgus į įrodymų visumą, yra neprieštaringas, išsamus, atitinka bylos medžiagą, neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo rezultatu. Prokuroro kasaciniame skunde iš esmės pateikiama jo, kaip proceso dalyvio, pozicija dėl bylos duomenų įrodomosios reikšmės, tačiau byloje esančių duomenų vertinimas yra išimtinė teismo, kurioje žinioje yra byla, teisė ir pareiga. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kurie atmestini (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-511/2017, 2K-10-689/2020).

16.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie patikimai patvirtintų M. T. kaltę padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką ir kad būtų teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                 Artūras Ridikas

                                                Alvydas Pikelis

                                                Arvydas Daugėla