Civilinė byla Nr. e2A-313-407/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01420-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.29.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.  

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ ieškinį atsakovui G. A. dėl skolos ir palūkanų priteisimo; trečiasis asmuo – A. Č..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo G. A. 149 442,56 Eur skolą, 7 446,03 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 2014-08-01 yra vienas iš penkių ieškovės akcininkų, turintis 25 proc. įmonės akcijų. 2014-01-27 tarp ieškovės (paskolos davėjos) ir atsakovo (paskolos gavėjo)  buvo sudaryta paskolos sutartis. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui 200 000 Lt (57 924 Eur) dydžio paskolą, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2017-01-26. Pasak ieškovės, nors paskolos sutartis buvo sudaryta dėl 200 000 Lt (57 924 Eur)  paskolos suteikimo, tačiau per laikotarpį nuo 2014-03-27 iki 2016-04-01 ieškovė faktiškai išmokėjo atsakovui 206 379 Eur dydžio paskolą. Atsakovas ieškovei grąžino 3 357,44 Eur sumą, todėl likusi negrąžinta paskolos dalis sudaro 203 022,26 Eur. Kadangi 149 442,56 Eur paskolos daliai nėra nustatyta grąžinimo terminas, ieškovė pareikalavo šią sumą grąžinti per 30 d., tačiau atsakovas šios prievolės neįvykdė.
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 200 000 Lt paskolos sumą pagal 2014-01-27 paskolos sutartį ieškovei grąžino, o dėl kitos sumos (152 800 Eur) paskolos santykių tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo. Pasak atsakovo, jo šeima nuosavybės teise valdė sodybą (duomenys neskelbtini), kuri buvo registruota kaip atsakovo sūnaus A. A. nuosavybė. 2008 m. atsakovas su trečiuoju asmeniu A. Č. (kuris taip pat yra ieškovės akcininkas) sulygo dėl minėtos sodybos pardavimo trečiajam asmeniui už 3 700 000 Lt kainą. Trečiojo asmens prašymu atsakovas sutiko, kad pirkimo–pardavimo sutartyje būtų nurodyta mažesnė sodybos kaina (1 700 000 Lt), o likusius 2 000 000 Lt trečiasis asmuo atsakovui grąžins jam perleisdamas nuosavybėn 20 arų sklypą, tuo metu jo formuotame 30 sklypų kvartale (duomenys neskelbtini), arba sumokės pinigais per 2 metus. Toks susitarimas tarp trečiojo asmens ir atsakovo buvo sudarytas, nes jie visiškai pasitikėjo vienas kitu, ilgus metus bendravo asmeniškai, turėjo bendrą verslą, todėl atsakovas visiškai pasitikėjo trečiojo asmens pažadais. Atsakovui ir trečiajam asmeniui susitarus dėl sodybos pardavimo sąlygų ir atsiskaitymų tvarkos, tarp atsakovo sūnaus A. A. ir trečiojo asmens 2008-08-01 buvo pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje, kaip ir buvo sutarta, buvo nurodyta sodybos kaina 1 700 000 Lt. Kadangi tuo metu atsakovas pasitikėjo trečiuoju asmeniu, susitarimas dėl likusios kainos dalies (2 000 000 Lt) mokėjimo pinigais arba žemės sklypu rašytine forma nebuvo įformintas. Dėl administracinių kliūčių trečiajam asmeniui nepavykus suformuoti minėto sklypų kvartalo (duomenys neskelbtini), ir dėl to nesant galimybės atsakovui perduoti sutarto žemės sklypo, trečiasis asmuo savo įsipareigojimus sumokėti 2 000 000 Lt atsakovui vykdė organizuodamas lėšų pervedimus atsakovui iš ieškovės bankinės sąskaitos, nurodydamas ieškovės vadovo pareigas ėjusiems asmenims daryti pavedimus atsakovui. Iš ieškovės sąskaitos atsakovui pervesta 145 500 Eur suma yra ne ieškovės paskola atsakovui, o trečiojo asmens nesumokėtos kainos dalies pagal 2008-08-01 pirkimo–pardavimo sutartį kompensavimas.
4. Trečiasis asmuo A. Č. nurodė, kad visiškai palaiko ieškinio reikalavimus. Paaiškino, kad jokių turtinių asmeninių įsipareigojimų atsakovui neturėjo, todėl nebuvo suinteresuotas rūpintis lėšų jam pervedimu.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 149 442,56 Eur skolą, 7 446,03 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ginčo lėšos buvo pervestos atsakovui kaip trečiojo asmens skolos dengimas ieškovės lėšomis. Vadovaudamasis 2008-08-01 pirkimo–pardavimo sutartimi, kaip rašytiniu įrodymu, teismas konstatavo, kad nei ieškovė, nei atsakovas nebuvo minėtos pirkimo–pardavimo sutarties šalimis, todėl ieškovė neturėjo pagrindo pagal 2008-08-01 sutartį sumokėti 152 800 Eur atsakovui.
7. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad paskolos sutartys tarp ieškovės ir jos akcininkų buvo įforminamos raštu ir žodžiu. Trečiojo asmens ir liudytojais apklaustų I. J. ir L. N. paaiškinimais, klausimus dėl ieškovei priklausančių lėšų panaudojimo spręsdavo įmonės akcininkai, duodami nurodymus dėl lėšų pervedimo žodžiu bendrovės vadovui, buhalterei arba surašydavo paskolos sutartį. Įvertinęs šalių ir trečiojo asmens paaiškinimus apie nusistovėjusią disponavimo ieškovės lėšomis tvarką, teismas laikė tikėtina aplinkybę, kad tiek atsakovas, tiek bet kuris bendrovės akcininkas jam patogiu būdu – raštu arba žodžiu – galėjo susitarti dėl pinigų pervedimo į akcininko nurodytą banko sąskaitą. Teismo vertinimu, reikšminga aplinkybė šalių santykiams aiškinti yra atsakovo galėjimas ginčo lėšomis disponuoti savo nuožiūra, taip pat ir paskolos pinigus grąžinti ieškovei. Atsakovui buvo žinoma, kad į jo sąskaitą iš ieškovės banko sąskaitos nuo 2015-01-22 iki 2016-04-01 yra pervedamos didelės lėšų sumos, ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose lėšų pervedimas suformuluotas kaip atsakovo skola ieškovei. Teismas sprendė, kad atsakovas aiškiai suprato, kad jo vardu pervedami ne trečiojo asmens, o ieškovės pinigai. Todėl atsakovas, kaip apdairus ir turintis patirtį versle asmuo, elgdamasis teisingai ir protingai, privalėjo pasirūpinti tinkamu ginčo lėšų įforminimu, jeigu manė, kad nenori gauti paskolos iš ieškovės, o pinigai pervedami atsakovui kaip trečiojo asmens skolos padengimas, tačiau to nepadarė. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo netikėti ieškove, kad jos įforminti dokumentai dėl pinigų pervedimo atsakovui atitiko atsakovo tikrąją valią gauti paskolą iš ieškovės, o ne kitą tikslą, kaip tai aiškina atsakovas.
8. Teismas sprendė, jog ieškovė įrodė, kad tarp jos ir atsakovo susiklostė paskoliniai santykiai dėl ginčo sumos pervedimo į atsakovo sąskaitą. Pasak teismo, tai patvirtina buhalterinės apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir mokestiniai dokumentai) dėl 152 800 Eur sumos išmokėjimo atsakovui. Atsakovas priėmė ieškovės pinigus, kurių paskirtis paskola, tokiu būdu patvirtindamas savo įsipareigojimą grąžinti paskolą ieškovei. Pasak teismo, įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančiu, kadangi nėra įsakmaus įtvirtinimo dėl paskolos sutarties negaliojimo rašytinės formos nesilaikymo atveju. Mokėjimų pavedimų turinys aiškiai identifikuoja esminius paskolos teisinių santykių elementus.
9. Kadangi atsakovas 2016-07-27 ir 2016-08-05 sumokėjo ieškovei 2 960 Eur sumą (260 Eur + 2 700 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydamas „dalinis paskolos grąžinimas“, todėl ieškovė reikalaujamą grąžinti paskolos sumą sumažino iki 149 442,56 Eur. Atsakovui šios sumos negrąžinus, teismas sprendė, jog yra pagrindas ją priteisti.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Apeliaciniame skunde atsakovas G. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai dėl ginčo sumos. Atsakovas nėra išreiškęs valios skolintis iš ieškovės lėšų ir su ja paskolos sutarties nesudarė. Ieškovė nepateikė jokio paaiškinimo, kokiu tikslu ji atsakovui tariamai skolino lėšas. Teismas nepagrįstai patenkino ieškinį, kadangi ieškovė neįrodė suderintos šalių valios sudaryti paskolos sutartį, kuriai įstatymas, be kita ko, įtvirtina rašytinės formos reikalavimą. Vien tai, kad ieškovė mokėjimo pavedimuose nurodė žodį „paskola“ nesukuria tarp ginčo šalių paskolos teisinių santykių, nes jų atsiradimui yra būtina abipusė suderinta šalių valia. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Atsakovas niekada neprisiėmė prievolės grąžinti ieškovei 145 500 Eur, kaip ir nėra išreiškęs pageidavimo gauti paskolą. Nustačius, kad paskola gavėjui nebuvo suteikta, jam neatsiranda pareiga grąžinti paskolos pinigų sumą. Teismas be pagrindo sprendė, kad mokėjimų pavedimų turinys aiškiai identifikuoja esminius paskolos teisinių santykių elementus. Vien mokėjimo paskirties nurodymas negali būti traktuojamas kaip šalių susitarimas dėl esminių sutarties sąlygų. Be to, ir pačios ieškovės valia sudaryti paskolos sutartį nebuvo tinkamai išreikšta, t. y. nebuvo priimtas ieškovės sprendimas sudaryti paskolos sutartį. Nagrinėjamu atveju mokėjimai atlikti dengiant trečiojo asmens A. Č. įsipareigojimus atsakovui. Tai, kad ginčo suma ieškovės nebuvo traktuojama kaip paskola, patvirtina ir ta aplinkybė, jog šalims derinant skolos likutį pagal 2014-01-27 paskolos sutartį bei sudarius skolų suderinimo aktą, ginčo suma nebuvo nurodyta, kaip atsakovo skola ieškovei. Pasirašydama skolos suderinimo aktą, kuriame nėra nurodyta ginčo skola, ieškovė patvirtino, jog nelaiko šios sumos atsakovo skola. Teismas šių įrodymų nevertino bei dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė, todėl toks sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teismas taip pat ignoravo CK 6.871 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvią nuostatą, kad kai paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis visais atvejais turi būti rašytinės formos. Atsakovą ir trečiąjį asmenį siejo verslo santykiai, pagrįsti pasitikėjimu, todėl nebuvo tinkamai įforminti santykiai, kai trečiasis asmuo, pervesdamas ieškovės lėšas atsakovui, dengė savo asmeninę skolą.
2. Teismas nevertino esminių įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens A. Č. įsiskolinimą atsakovui. Ieškovė ginčo lėšas atsakovui pervedė vykdydama trečiojo asmens nurodymus, t. y. trečiasis asmuo, pasinaudodamas ieškovės lėšomis, vykdė prievoles atsakovui. Nors trečiasis asmuo neigė, kad tarp jo ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas dėl dalies sodybos kainos apmokėjimo, tačiau tokio susitarimo egzistavimą patvirtina trečiojo asmens atsakovui pateiktas 30 sklypų kvartalo (duomenys neskelbtini) planas, kuriame atsakovui buvo siūlyta išsirinkti žemės sklypą tokiu būdu atsiskaitant už neapmokėtą sodybos kainos dalį. Tik dėl administracinių kliūčių sustabdžius šio kvartalo vystymą, trečiasis asmuo turėjo vykdyti įsipareigojimą sumokėti 2 000 000 Lt. Įvertinus šį įrodymą ir aplinkybę, jog trečiasis asmuo yra ieškovę kontroliuojantis akcininkas, spręstina, kad jis davė ieškovei nurodymus atsiskaityti su atsakovu iš ieškovės sąskaitos. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje liudytoju apklaustas R. D., kuris paaiškino, kad atsakovas pardavė sūnaus sodybą, kurios kaina keitėsi nuo 5 mln. iki 3 mln. Be to, šis liudytojas patvirtino, kad atsakovas tarėsi su trečiuoju asmeniu dėl kompensacijos pinigais ar sklypais. Teisės aktai nedraudžia skolininkui prievolę ar jos dalį įvykdyti kreditoriaus paskirtam asmeniui.
3. Teismas sprendimą grindė prielaidomis, neįvertinęs visų į bylą pateiktų įrodymų. Teismas rėmėsi byloje liudytojais apklaustų I. J. ir L. N. paaiškinimais, kad dėl ieškovės lėšų panaudojimo spręsdavo akcininkai, duodami nurodymus dėl lėšų pervedimo žodžiu bendrovės vadovui, buhalterei arba surašydavo paskolos sutartį. Įrodymai, patvirtinantys šiuos teiginius, į bylą nebuvo pateikti, tačiau teismas jais rėmėsi. Ieškovė yra kontroliuojama trečiojo asmens, kuris asmeniškai ir per savo valdomą UAB „Ketonas“ turi daugiau nei pusę ieškovės akcijų, todėl disponuoja ieškovės lėšomis savo nuožiūra ir duoda nurodymus ieškovės vadovui dėl disponavimo įmonės lėšomis. Todėl įvertinus realią faktinę situaciją, labiau tikėtina, kad būtent kontroliuojantis, o ne bet kuris kitas akcininkas galėjo priimti sprendimus dėl ieškovės lėšų skolinimo. Trečiasis asmuo, vykdydamas asmenines prievoles, davė nurodymus ieškovei atlikti mokėjimus atsakovui. Teismas netinkamai kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius, netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą ir dėl šių pažeidimų neteisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą.  

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Teismo išvada, kad atsakovas, priėmęs ieškovės pinigus, kurių paskirtis – paskola, patvirtino savo įsipareigojimą grąžinti paskolą ieškovei, t. y. išreiškė valią sudaryti paskolos sutartį, atitinka kasacinio teismo nuosekliai formuojamą teismų praktiką, kurioje yra išaiškinta, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Atsakovas, pats savo laisvanoriškais konkliudentiniais veiksmais priėmęs paskolos pinigus ir jų nedelsiant negrąžinęs, kartu neabejotinai prisiėmė ir įsipareigojimą grąžinti ieškovei tokią pat pinigų sumą, kokią iš jos gavo. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad ieškovės valia sudaryti paskolos sutartį nebuvo tinkamai išreikšta. Trečiojo asmens A. Č. bei liudytojais apklaustų I. J. ir L. N. parodymai patvirtina, kad ieškovės su jos akcininkais sudaromos paskolos sutartys buvo sudaromos ne tik raštu įformintais susitarimais, bet ir susitariant žodžiu. Ieškovės akcininkus, vadovą bei buhalterę tarpusavyje siejo pasitikėjimas. Būtent dėl šios priežasties atsakovui paskambinus ieškovės buhalterei ir paprašius pervesti tam tikrą pinigų sumą kaip paskolą, šie pinigai be didesnių formalumų buvo pervedami į atsakovo nurodytą sąskaitą. Ieškovės valią sudaryti būtent paskolos sandorį patvirtina faktas, jog ieškovė atliekamo pavedimo paskirtyje nedviprasmiškai nurodė pinigų pervedimo pagrindą – „paskola“.
2. 2017-01-30 šalių atsiskaitymų suderinimo aktas buvo sudarytas tik dėl 2014-01-27 rašytinės paskolos sutarties ir joje nurodytos paskolos sumos suderinimo, jis neapėmė visų atsakovo ieškovei prisiimtų įsipareigojimų. Be to, šis aktas sudarytas praėjus 2 mėn. nuo nagrinėjamos bylos inicijavimo, todėl atsakovo argumentai, kad nurodytas aktas patvirtina, jog šalių nesieja paskolos teisiniai santykiai dėl ginčo sumos, yra nepagrįsti. CK nenumato imperatyvo, įtvirtinančio, jog paskolos sutarties rašytinės formos nesilaikymas daro paskolos sandorį negaliojantį (CK 1.93 str. 1 d., 6.871 str. 2 d.). Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas, nesutikęs su paskolos gavimu, turėjo pasirūpinti tinkamu faktinių santykių įforminimu.
3. Atsakovo argumentai, kad jis iš ieškovės pinigus gavo ne kaip paskolą, bet kaip trečiojo asmens A. Č. asmeninės skolos dengimą, yra neįrodyti. Nei ieškovė, nei atsakovas nebuvo 2008-08-01 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio šalimi, todėl neva iš šio sandorio kilusi pareiga grąžinti likusią kainos dalį negalėjo būti ir nebuvo vykdoma su šiuo sandoriu nesusijusios ieškovės. Atsakovo sūnui A. A. asmeninės nuosavybės teise priklausiusi sodyba negali būti protingai pripažinta šeimos turtu nei teisiniu, nei faktiniu požiūriu. Pagal 2008-08-01 sutartį trečiasis asmuo A. Č. visą sutartyje nurodytą kainą (1 700 000 Lt) sumokėjo pardavėjui A. A., o ne jo tėvui (atsakovui). Atsakovas nepateikė jokio logiško paaiškinimo, kodėl pačioje 2008-08-01 pirkimo–pardavimo sutartyje šalys negalėjo nurodyti neva „tikrosios“ turto kainos, atsiskaitymo tvarkos ir/ar būdo, turto kainą sumokant atsakovui ar jo nurodytiems asmenims. Atsakovo nurodoma neva tikroji sodybos pardavimo kaina (duomenys neskelbtini) ekonominės krizės metais – 3 700 000 Lt – yra protu nesuvokiama ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta. Atsakovo nurodoma neva tariamai tikroji turto kaina yra net 2 000 000 Lt (t. y. daugiau nei dvigubai) didesnė, nei nurodyta pirkimo–pardavimo sandoryje. Ieškovės pervedamos lėšos atsakovui negali būti laikomos susitarimo dėl tariamos likusios kainos dalies (2 000 000 Lt) mokėjimu, nes faktiškai pervesta suma ir pagal tariamai buvusį susitarimą mokėtinos sumos nesutampa, tačiau atsakovas niekuomet nėra A. Č. ar ieškovei teikęs pretenzijų ir (ar) reikalavimų padengti likusią tariamos skolos už įsigytą sodybą dalį. Trečiasis asmuo A. Č. atsiliepime į ieškinį vienareikšmiškai nurodė, kad nei su atsakovu, nei su jo sūnumi niekada nebuvo susitaręs pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą turtą nupirkti už nelogišką 3 700 000 Lt kainą, kaip ir nebuvo susitaręs dėl dalies turto pirkimo kainos neatskleidimo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje. Tai reiškia, kad trečiasis asmuo neturėjo jokio teisinio pagrindo įpareigoti ieškovę jos sąskaita dengti tariamų trečiojo asmens skolų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė mokėjimo pavedimais, atliktais laikotarpiu nuo 2015-01-22 iki 2016-04-01, į atsakovo sąskaitą pervedė bendrą 152 800 Eur sumą. Visuose mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis ,,paskola“. Byloje nėra ginčo, kad šias lėšas ieškovė atsakovui pervedė, o atsakovas jas gavo, tačiau, atsakovo teigimu, jos buvo suteiktos ne kaip paskola, o pervestos kaip trečiojo asmens A. Č. (didžiausio ieškovės akcininko) asmeninės piniginės prievolės atsakovui vykdymas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovę ir atsakovą siejo paskolos teisiniai santykiai dėl 152 800 Eur sumos. Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad tokią skundžiamo sprendimo išvadą lėmė netinkamas byloje esančių įrodymų vertinimas. Su tokia atsakovo pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
13. Vienas iš atsakovo argumentų, kuris, jo nuomone, paneigia buvus paskolos santykius tarp bylos šalių dėl 152 800 Eur paskolos sumos, yra tas, jog nėra sudarytos rašytinės paskolos sutarties, nors toks reikalavimas yra įtvirtintas įstatymo (CK 6.871 str. 2 d.), be to, nėra išreikštos abiejų šalių valios dėl paskolos sutarties dėl ginčo sumos sudarymo. Byloje nėra ginčo, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties dėl 152 800 Eur paskolos suteikimo bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme. Tačiau, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos (CK 1.93 str. 1 d.; 6.875 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Todėl ta aplinkybė, kad šalys nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties, savaime nereiškia, jog šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai.
14. Nagrinėjamu atveju ieškovė paskolos teisinių santykių buvimą įrodinėjo mokėjimo pavedimais, patvirtinančiais, kad ji į atsakovo banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2015-01-22 iki 2016-04-01 pervedė bendrą 152 800 Eur sumą, mokėjimo paskirties laukeliuose nurodydama ,,paskola“. Šie ieškovės pavedimai, jų paskirtyje nurodant, kad pervedamos lėšos atsakovui yra suteikiamos kaip paskola, patvirtina ieškovės valią šias lėšas paskolinti, nepaisant to, kad nėra sudarytos rašytinės paskolos sutarties ir/ar rašytinio ieškovės akcininkų sprendimo paskolinti šias lėšas atsakovui. Ginčo, kad šias lėšas ieškovė atsakovui perdavė, o atsakovas jas gavo, kaip minėta, byloje nėra.
15. Atsakovas nurodo, kad ieškovė neįrodė atsakovo įsipareigojimo grąžinti šias lėšas, kaip būtinos sąlygos paskolos teisiniams santykiams tarp šalių kvalifikuoti. Nors atsakovas tiesiogiai nėra išreiškęs įsipareigojimo grąžinti jam kaip paskolą pervestas pinigines lėšas, tačiau atsakovas šias lėšas priėmė, pretenzijų dėl mokėjimo laukeliuose nurodytos mokėjimo paskirties nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui A. Č., kuris, atsakovo paaiškinimais, iš ieškovės lėšų vykdė savo asmeninę prievolę atsakovui, nereiškė. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 str. 1 d.), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013). Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentu, kad vien dėl to, jog nėra rašytinės paskolos sutarties ir tiesiogiai užfiksuoto atsakovo įsipareigojimo grąžinti ieškovei jam kaip paskolą pervestą sumą, yra neįrodyta abiejų šalių valia dėl 152 800 Eur paskolos suteikimo. Ieškovės valią skolinti lėšas patvirtina mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis (paskola), o atsakovo – šių pinigų, pervedamų kaip paskola, priėmimas.
16. Įrodinėdamas, kad šalių nesiejo paskolos santykiai dėl 152 800 Eur sumos, atsakovas laikosi pozicijos, kad ši suma atsakovui buvo pervesta iš ieškovės sąskaitos vykdant didžiausio ieškovės akcininko A. Č. (trečiojo asmens) prievolę sumokėti atsakovui likusią kainos dalį (2 mln. litų) už sodybą, trečiajam asmeniui parduotą pagal 2008-08-01 pirkimo–pardavimo sutartį. Pasak atsakovo, trečiasis asmuo įsipareigojo likusią kainos dalį atsakovui sumokėti perleisdamas sklypą (duomenys neskelbtini), o to nepadarius – sumokėti 2 mln. litų. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokia atsakovo versija yra neįtikinama ir neįrodyta.
17. Minėta, kad pagal 2008-08-01 pirkimo–pardavimo sutartį trečiasis asmuo A. Č. (pirkėjas) iš atsakovo sūnaus A. A. (pardavėjo) įsigijo pastarajam asmeninės nuosavybės teise priklausiusią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini); sutartyje nurodyta, kad pirkėjas (trečiasis asmuo A. Č.) perka sutartyje nurodytą turtą už 1 700 000 Lt kainą, kurią pardavėjas (atsakovo sūnus A. A.) iš pirkėjo gavo prieš pasirašydamas šią sutartį (sutarties 2.1 p.). Jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad sutarties šalys buvo susitarę dėl didesnės sodybos pardavimo kainos nei nurodyta pačioje sutartyje atsakovas nepateikė.
18. Savo poziciją dėl 152 800 Eur lėšų pervedimo pagrindo atsakovas grindžia savo ir liudytoju apklausto R. D. paaiškinimais bei sklypų kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini), planu, kuris, atsakovo nuomone, patvirtina, kad atsakovui trečiasis asmuo siūlė išsirinkti žemės sklypą, siekdamas visiškai atsiskaityti už 2008-08-01 pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytą sodybą. Atsakovo pateiktas sklypų kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini), planas pats savaime neįrodo, kad atsakovui buvo siūlyta išsirinkti žemės sklypą šiame kvartale, kaip dalies kainos mokėjimą už 2008-08-01 pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytą sodybą. Kitokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui buvo siūlyta išsirinkti žemės sklypą, kaip trečiojo asmens atsiskaitymą už įsigytą sodybą, atsakovas nepateikė. Atsakovui pareiškus prašymą liudytoju apklausti R. D., trečiasis asmuo paaiškino, kad jį (trečiąjį asmenį) su R. D. sieja konfliktiniai santykiai, o tai patvirtina trečiojo asmens Kauno apygardos teisme yra inicijuota civilinė byla Nr. e2-1599-259/2017 R. D. atžvilgiu dėl preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir žalos atlyginimo. Aplinkybę, kad trečiasis asmuo ir R. D. yra inicijavę civilines bylas vienas kito atžvilgiu patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 str. 3 d.), todėl teisėjų kolegija pripažįsta realia trečiojo asmens abejonę dėl liudytoju apklausto R. D. parodymų objektyvumo (CPK 185 str.). Trečiasis asmuo neigia tokio susitarimo egzistavimą (dėl papildomos 2 mln. litų sumos sumokėjimo), pačioje sutartyje nurodyta, kad pagal ją atsiskaityta, be to, atsakovas net nėra šios sutarties šalimi. Taip pat atsakovas nepagrindė, kokie motyvai lėmė tai, kad, pasak jo, šalių sutarta tikroji sodybos kaina, kuri, remiantis atsakovo pozicija, buvo daugiau nei dvigubai didesnė (3 700 000 Lt) nei įrašyta sutartyje (1 700 000 Lt), šioje sutartyje nebuvo nurodyta. Pati 2008-08-01 pirkimo–pardavimo sutartis paneigia buvus šalių susitarimą dėl atsakovo nurodomo papildomo mokesčio už trečiajam asmeniui parduotą sodybą. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, jog atsakovo pozicija dėl ginčo lėšų pervedimo pagrindo, yra neįrodyta, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
19. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovės ir atsakovo 2017-01-30 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame nėra užfiksuota atsakovo 152 800 Eur skola ieškovei, patvirtina, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos santykiai dėl šios sumos. Minėta, kad tarp šalių buvo sudaryta rašytinė 2014-01-27 paskolos sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo dalimis suteikti atsakovui iki 200 000 Lt (57 924 Eur) dydžio paskolą, o atsakovas įsipareigojo suteiktą paskolą grąžinti iki 2017-01-26. Šioje byloje pareikštas reikalavimas dėl paskolos priteisimo nėra kildinamas iš 2014-01-27 paskolos sutarties. Tuo tarpu kaip matyti iš 2017-01-30 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, jame užfiksuota likusi atsakovo negrąžinta paskola pagal 2014-01-27 paskolos sutartį suėjus šios paskolos grąžinimo terminui (kuri apmokėta 2017-02-06). Todėl šis aktas, priešingai nei teigia atsakovas, neįrodo, kad jokie kiti paskolos teisiniai santykiai šalių nesieja.
20. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė teikdavo paskolas savo akcininkams, į bylą pateiktas ieškovės ir AB SEB banko 2015-02-03 susitarimas dėl 2007-11-10 kreditavimo sutarties pakeitimo, pagal kurį AB SEB bankas ieškovei naujai suteikė 900 000 Eur kredito sumą, skirtą perskolinti ieškovės akcininkams. Ginčo pavedimai atlikti nuo 2015-01-22 iki 2016-04-01, mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad lėšos pervedamos atsakovui kaip paskola, šiais pavedimais pervestos sumos ieškovės apyvartos žiniaraščiuose taip pat užfiksuotos kaip skolinamos lėšos, liudytojais apklausti buvę įmonės vadovai I. J. ir L. N. patvirtino, kad paskolos įmonės akcininkams buvo suteikiamos tiek sudarant rašytines paskolos sutartis, tiek pagal akcininkų žodinius nurodymus.
21. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos šalis dėl 152 800 Eur sumos siejo paskolos teisiniai santykiai. Keisti ar naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas.
22. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 771,38 Eur advokato išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, tenkinamas ieškovės prašymas priteisti šias išlaidas iš atsakovo (CPK 98 str.). Pirmosios instancijos teismo 2017-08-01 nutartimi atsakovui buvo atidėtas 2 868,89 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki jo išnagrinėjimo. Apeliacinį skundą atmetus, šis mokestis priteisiamas valstybei iš atsakovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ (įmonės kodas 141888089) iš atsakovo G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 771,38 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 38 euro centus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 868,89 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 89 euro centus) žyminio mokesčio.