Administracinė byla Nr. A-429-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03233-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2008 m. birželio mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Atvykus jam buvo duotas senas čiužinys, pagalvė, antklodė, 2 aliuminės lėkštės ir geležinis puodukas be rankenėlės. Tačiau jam nebuvo išduotas patalynės komplektas, muilas, tualetinis popierius, rankšluostis, dantų pasta ir šepetėlis. Pareiškėjas buvo laikomas šešiavietėje karantino kameroje, kurioje buvo labai mažai vietos, o sąlygos joje buvo antisanitarinės. Karantino kameroje pareiškėjas buvo 24 valandas, po to buvo perkeltas į kamerą Nr. 143, kurios sąlygos taip pat buvo antisanitarinės, joje nebuvo staliukų, todėl nebuvo kur pasidėti maisto. Pabrėžė, kad kamerose buvo didelė drėgmė, sienos pajuodusios nuo pelėsio. Kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sąlygos irgi neatitiko sanitarinių reikalavimų, vienam asmeniui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas. Dalį kamerų užėmė lovos, sanitarinis mazgas, todėl plotas buvo labai mažas. Kamerose nuolat trūkdavo oro, ventiliacija buvo bloga, tvyrojo didelė drėgmė, nebuvo įmanoma pailsėti. Higienos priemones išduodavo 2 asmenims, dušai neveikdavo arba vanduo iš jų tekėdavo labai lėtai. Tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas apie 60 dienų. Apie pusę metų tokiomis pat sąlygomis buvo laikomas ir kameroje Nr. 254. Kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis perpildytose kamerose pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, pablogėjo jo gyvenimo kokybė, tapo dirglus, jautė baimę aplinkai, suprastėjo sveikata.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius, kuris taip pat atstovauja atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų Lukiškių TI-K nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2008 m. birželio mėn., o skundą teismui pateikė tik 2014 m. birželio 23 d., todėl praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lukiškių TI-K senaties terminą pareiškėjo reikalavimui šioje byloje prašė taikyti. Pažymėjo, kad jo kalinimo sąlygos buvo kaip ir kitų įstaigoje laikomų asmenų, jos nebuvo išskirtinai pablogintos. Taip pat nurodė, kad laisvės atėmimo įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo įstatymo 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Visose kamerose yra langai, kurie vėdinami natūraliu būdu. Kamerose taip pat yra sanitariniai mazgai, praustuvės, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o kameras eilės tvarka tvarko patys kalinamieji. Pažymėjo, kad duomenų apie Visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu, nėra, kadangi tokie patikrinimai tuo metu nebuvo atliekami. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilti būtinų sąlygų – žalos padarymo fakto pareiškėjui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2008 m. birželio mėn. Nustatė, kad pareiškėjas minėtam reikalavimui pateikti praleido ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, o Lukiškių TI-K jį prašė taikyti. Pareiškėjas praleisto ieškinio senaties termino neprašė atnaujinti, o, teismo nuomone, jį atnaujinti taip pat nėra pagrindo. Todėl teismas pareiškėjo skundui pateikti trejų metų ieškinio senaties terminą taikė ir bylos detaliau nenagrinėjo.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Nesutinka su visais argumentais, kuriais grįsdamas pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Nurodo, kad Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokių senaties terminų. Tvirtina, kad į teismą ankščiau negalėjo kreiptis dėl to, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nėra išversti į lietuvių kalbą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis – iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis, nes teismas turėjo laikytis pozicijos, jog minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, negali būti mažesnis nei 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Taip pat teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už netinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas pabrėžia, kad daugiau apie kalinimo ypatumus yra nurodyta tarptautiniuose teisės aktuose ir Seimo kontrolieriaus pažymose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo A. Č. galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad nuo 2007 m. rugpjūčio mėnesio iki 2008 m. birželio mėnesio jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų. Pasak pareiškėjo, terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo jis praleido, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nėra išversti į lietuvių kalbą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų.

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio mėnesio iki 2008 m. birželio mėnesio. Skundą pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2014 m. birželio 23 d. (b. l. 9). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 12-15). Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio mėnesio iki 2008 m. birželio mėnesio.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodo objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Tai, kad, pasak pareiškėjo, aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, kadangi teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio mėnesio iki 2008 m. birželio mėnesio.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė