Administracinė byla Nr. A-220-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00849-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. kovo 10 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (11.1E) 1-922 (toliau – ir Sprendimas), kuriame buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, kadangi ji praleido terminą skundui paduoti, o jos nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo atnaujinti terminą, bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 19 d. skundą.

2.       Pareiškėjos nuomone, atsakovas 20 darbo dienų apskundimo terminą nepagrįstai skaičiuoja nuo VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 6-24-8359 ir 2014 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 6-24-11188 (toliau – ir Vilniaus skyriaus sprendimai), kuriuose pareiškėjai buvo skirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, gavimo per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą dienos, t. y. nuo 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. liepos 28 d. Nagrinėjamoje situacijoje yra reali, individualiai pareiškėjos teises lemianti, nuo jos valios nepriklausanti aplinkybė, pateisinanti termino praleidimo priežastis – 2016 m. kovo 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas (toliau – ir Konstitucinio Teismo nutarimas). Apie tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai yra neteisėti, pareiškėja sužinojo tik 2017 m. sausio 2 d., kai Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo ir buvo oficialiai paskelbtas. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarime nėra numatytas joks kompensavimo mechanizmas, apskundimo termino atnaujinimas yra vienintelis būdas apginti akivaizdžiai pažeistas pareiškėjos teises. Pareiškėja taip pat kėlė abejones dėl VSDFV Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vyriausiųjų specialisčių kompetencijos rengti ir pasirašyti Sprendimą, kartu su Sprendimu nebuvo pateikti jokie jų teisę spręsti, ar pareiškėjos nurodytos priežastys sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, patvirtinantys dokumentai. Toks Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, todėl turi būti panaikintas.

3.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas pažymėjo, kad apie Vilniaus skyriaus sprendimais paskirtos motinystės pašalpos dydį pareiškėja sužinojo, kai gavo minėtus sprendimus per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą (EGAS), t. y. 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. liepos 28 d. Pareiškėja šiuos sprendimus apskundė praleidusi 20 darbo dienų terminą skundui paduoti. Atsakovo nuomone, terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimo (neatlikimo) ar sprendimo priėmimo faktą, bet ne apie teisės aktų nuostatų, kuriais vadovaujantis buvo priimtas sprendimas, prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai faktą. Be to, pareiškėja nenurodė aplinkybių, dėl kurių ji laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 7 d. iki 2014 m. liepos 7 d. ir nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. negalėjo pateikti skundo VSDFV, bei jas patvirtinančių įrodymų, o ateityje (2017 m. sausio 2 d.) įvykusi aplinkybė negali būti pripažinta svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad Konstitucinio Teismo nutarime nėra numatytas motinystės pašalpų kompensavimo mechanizmas, nėra susijusi su VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, priimto vadovaujantis teisės aktais, teisėtumo klausimu. Dėl galimybės pareiškėjai savo pažeistas teises ginti teisme atsakovas pabrėžė, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė ir privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos vertinimu, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų, ir paaiškino, jog Sprendimą pasirašė VSDFV Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėja. Kadangi dokumentas buvo pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu, jame nematyti pasirašančiojo asmens pareigos, vardas ir pavardė. Pareiškėjos 2017 m. sausio 19 d. skundas buvo perduotas VSDFV direktoriaus pavaduotojui pagal kuravimo sritį. VSDFV direktoriaus pavaduotojas, susipažinęs su skundo turiniu, rezoliucijos forma davė nurodymą atsakyti pareiškėjai atitinkamo padalinio vadovui (šiuo atveju – VSDFV Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjai). Direktoriaus pavaduotojo rezoliucijoje įrašytas pavedimo turinys – „neatnaujinti termino“. Taigi, Sprendimas yra priimtas (pasirašytas) padalinio vadovo, vykdant direktoriaus pavaduotojo pavedimą.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendime pareiškėjos J. M. skundą atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. birželio 6 d. sprendimu skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 14 d., o 2014 m. liepos 28 d. sprendimu – už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 28 d. Pareiškėja, nesutikdama su tokiais sprendimais, 2017 m. sausio 19 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, tvirtindama, jog ji nepraleido termino skundui paduoti. VSDFV ginčijamu 2017 m. vasario 15 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kadangi pareiškėja praleido apskundimo terminą, o jos nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo atnaujinti terminą.

7.       Teismas pažymėjo, kad apie Vilniaus skyriaus sprendimus pareiškėja sužinojo, kai gavo šiuos sprendimus per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą (EGAS), t. y. 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. liepos 28 d. Pareiškėja turėjo teisę Vilniaus skyriaus sprendimus apskųsti per 20 darbo dienų nuo minėtų sprendimų paskelbimo Elektroninėje gyventojų aptarnavimo sistemoje, tačiau ji skundą VSDFV pateikė 2017 m. sausio 19 d. Teismas, apžvelgęs aktualų teisinį reglamentavimą, pabrėžė, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), tarp jų – motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja praleido terminą VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijai, paduoti skundą dėl Vilniaus skyriaus sprendimų.

8.       Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos termino paduoti skundą praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo jos valios. Pareiškėja apie motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą turėjo sužinoti 2014 m. birželio mėn., t. y. gavusi pirmąją sumažintą pašalpą, išmokėtą už 2014 m. gegužės mėn. Gavus pirmąją sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas tą patį mėnesį ar per kitą protingą laiko tarpą kreiptis į pašalpą mokantį VSDFV teritorinį skyrių, reikalaujant suteikti informaciją apie pašalpos sumažinimo priežastis ir pagrindą bei pateikti atitinkamus administracinius aktus, kuriais sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūrai iki jam sueis 2 metai, o gavus atitinkamus duomenis ir nesutinkant su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais ar sprendimais – neatidėliojant kreiptis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į VSDFV. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, dėl ko laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 7 d. iki 2014 m. liepos 7 d. ir nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. negalėjo pateikti skundo dėl Vilniaus skyriaus sprendimų VSDFV, o Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., negali būti pripažintas svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

9.       Teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatas. Jame yra nurodytos faktinės aplinkybės, argumentai ir konkrečios teisės normos, kuriomis vadovaujantis jis priimtas. VSDFV direktoriaus pavaduotojas, susipažinęs su skundo turiniu, rezoliucijos forma – „neatnaujinti termino“ – pavedė atsakyti pareiškėjai atitinkamo padalinio vadovui, todėl Sprendimas priimtas (pasirašytas) padalinio vadovo, vykdant direktoriaus pavaduotojo pavedimą. Sprendime nurodyta apskundimo tvarka, kuria pareiškėja pasinaudojo.

10.       Teismas priėjo išvadą, kad VSDFV Sprendime teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti bei paliko nenagrinėtu jos skundą. Pripažinus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 19 d. skundą iš naujo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas buvo atmestas.

III.

11.       Pareiškėja J. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

12.       Pareiškėjos nuomone, priimant teismo sprendimą buvo pažeisto proceso teisės normos, todėl byla buvo neteisingai išspręsta. Teismas nenurodė jokių įstatymo normų ar teismų praktikos, nepagrindė jokiais argumentais, kuriais vadovaudamasis jis priėjo išvadą, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviomis termino praleidimo priežastimis, kurios nepriklausė nuo jos valios. Teismas, vertindamas pareiškėjos nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, turėjo įvertinti kelias pagrindines sąlygas: 1) ar dėl to, kad Konstitucinio Teismo nutarimas nebuvo įsiteisėjęs ir oficialiai paskelbtas laikraščiuose ir per nacionalines žinias, pareiškėjai buvo užkirstas kelias laiku pasikreipti su skundu į VSDFV dėl Vilniaus skyriaus sprendimų; 2) ar, įsiteisėjus Konstitucinio Teismo nutarimui ir jį oficialiai paskelbus, t. y. dingus aplinkybei, kuri pareiškėjai trukdė laiku kreiptis į VSDFV, ji nedelsė kreiptis į VSDFV; 3) ar aplinkybės, dėl kurios pareiškėja negalėjo kreiptis į VSDFV, egzistavimas priklausė nuo pareiškėjos valios. Pareiškėja tvirtina iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (sužinojimo apie šį nutarimą) maniusi, kad Vilniaus skyriaus sprendimai neprieštarauja Konstitucijai. Pažymi, kad ji į VSDFV dėl Vilniaus skyriaus sprendimų kreipėsi per 17 dienų nuo sužinojimo apie Konstitucinio Teismo nutarimą 2017 m. sausio 2 d. Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, jog Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimas, jo oficialus paskelbimas ir pareiškėjos sužinojimas apie egzistuojantį jos teisių pažeidimą nelaikytini nuo jos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis. Pareiškėja nurodo, kad ji anksčiau nejautė būtinybės kreiptis į teisininkus dėl Vilniaus skyriaus sprendimų. Pareiškėja ne pati pasirinko neginti Vilniaus skyriaus sprendimais pažeistų savo teisių, bet tiesiog neturėjo pakankamo teisinio išsilavinimo, kad galėtų suprasti, jog šie sprendimai pažeidžia jos teises. Kita vertus, iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo net patyrę teisininkai nebūtų vienareikšmiškai konstatavę, kad Vilniaus skyriaus sprendimais yra pažeidžiamos pareiškėjos teisės. Pareiškėja pakartotinai pabrėžia, kad termino paduoti skundą dėl Vilniaus skyriaus sprendimų atnaujinimas yra vienintelis būdas apginti pažeistas jos teises.

13.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14.       Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja nuo pat Vilniaus skyriaus sprendimų priėmimo žinojo, jog jos atžvilgiu yra pritaikytas maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis, tačiau per įstatymų nustatytą terminą jokių pretenzijų dėl to nepareiškė ir į VSDFV nesikreipė. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad, neatnaujinus termino, ji praranda galimybę apginti savo teises, taip atsirasdama nelygiavertėje padėtyje su kitais asmenimis, yra nepagrįsti. Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas būtent dėl to, kad kiti motinystės pašalpų gavėjai, būdami atidūs ir rūpestingi, laiku ėmėsi ginti savo teises. Be to, apie Konstitucinio Teismo nutarimą buvo paskelbta viešai (per radiją, televiziją, populiariausiose interneto svetainėse) jo priėmimo dieną – 2016 m. kovo 15 d. Teisės aktų registre (TAR) šis nutarimas buvo paskelbtas vėliau – 2017 m. sausio 2 d., tačiau apie teisės akto paskelbimą Teisės aktų registre (TAR) nėra viešai pranešama. Dauguma suinteresuotų asmenų skundus VSDFV ir teismui teikė po 2016 m. kovo 15 d. Kol Konstitucinio Teismo nutarimas nebuvo įsigaliojęs, tokių skundų nagrinėjimas buvo sustabdytas, o nagrinėjimą atnaujinus, visiems asmenims, laiku ėmusiems ginti savo teises, motinystės (tėvystės) pašalpos buvo perskaičiuotos vadovaujantis šio nutarimo nuostatomis.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16.       VSDFV Vilniaus skyrius sutinka su teismo išvadomis ir motyvais, mano, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, priimtas vadovaujantis teismų praktika. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjos argumentai, kad ji apie Vilniaus skyrius sprendimų neteisėtumą sužinojo tik 2017 m. sausio 2 d., įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pareiškėja, nesutikdama su minėtais sprendimais, nepasirinko tinkamo savo teisių gynimo būdo, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, elgėsi pasyviai, ji nei atsakovui, nei teismui nenurodė objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių savalaikiai apskųsti Vilniaus skyriaus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VSDFV 2017 m. vasario 15 d. sprendimo 
Nr. (11.1E) 1-922 teisėtumo ir pagrįstumo.

18.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos pretenzijų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti dėl Vilniaus skyriaus sprendimų ir nenustatytos svarbios, objektyvios ir nuo jos valios nepriklausiusios aplinkybės šiam praleistam terminui atnaujinti. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie nepakankamą teismo sprendimo motyvavimą, subjektyvia pareiškėjos nuomone apie termino paduoti skundą pradžią ir pagrindą atnaujinti šį praleistą terminą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl termino paduoti skundą dėl Vilniaus skyriaus sprendimų.

20.       Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ)
37 straipsnis reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir Fondo) administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarką, kurios privalo laikytis visų socialinio draudimo išmokų gavėjai, taip pat ir motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su jo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Šio straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad skundai Fondo valdybai dėl jos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundai dėl sprendimų pensijų, rentų ir kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

21.       Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 6 punktą, skundai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ar kitų Fondo įstaigų sprendimų (išskyrus šio punkto antrojoje ir trečiojoje pastraipose nurodytus sprendimus) ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti Fondo valdybai per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą.

22.       Teismų praktikoje VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas (sužinojimas arba turėjimas sužinoti) yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kurį nors iš jo teises ar įstatymų saugomus interesus galbūt pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų, t. y. atitinkamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jos teises galbūt pažeidžiantį VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, kuriuo jai paskirta sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, laikytina ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iš kurios pareiškėja gavo (turėjo gauti) informaciją apie šios pašalpos sumažėjimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai – VSDFV (VSDĮ 37 str. 1 d.) – yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos
2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232-2013, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį
Nr. A143-790/2014, 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. A-721-146/2016).

23.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo apskaičiuota ir išmokėta motinystės (tėvystės) pašalpa, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, įsiteisėjimo
2017 m. sausio 2 d., todėl, kreipdamasi su skundu į VSDFV, ji nepraleido termino skundui paduoti, yra nepagrįsti.

24.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad VSDFV, nagrinėdama pareiškėjos 2017 m. sausio 19 d. skundą dėl Vilniaus skyriaus sprendimų panaikinimo, įvertinusi šiame skunde nurodytas aplinkybes, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl šių sprendimų paduoti, o pareiškėjos nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys nelaikytinos objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo jos valios, pakankamai svarbiomis šiam praleistam terminui atnaujinti, todėl VSDFV pagrįstai Sprendime nutarė nenagrinėti pareiškėjos skundo.

25.       Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl termino skundui VSDFV paduoti skaičiavimo (nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos), kadangi nagrinėjamu atveju teisės aktai nustato aiškią VSDFV teritorinių skyrių priimtų sprendimų ar veiksmų apskundimo tvarką, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (paskelbimo) nepripažįstami termino praleidimą pateisinančia priežastimi, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais termino praleidimo svarbias priežastis (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-143/2015.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad ji nepraleido termino skundui dėl Vilniaus skyriaus sprendimų paduoti, yra atmestini.

26.       Pažymėtina, kad pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jai buvo kilusios objektyvios kliūtys paduoti skundą per įstatymo nustatytą 20 darbo dienų terminą. Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis tikėtino valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju – pareiškėjos) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas paprastai patys savaime taip pat nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2294-602/2015, 2017 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-55-602/2017).

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Šiuo atveju pareiškėja į VSDFV su skundu kreipėsi akivaizdžiai ir žymiai praleidusi teisės aktuose nustatytą terminą skundui paduoti, nenurodė objektyvių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jai per įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl galbūt pažeistų teisių gynimo. Nors pareiškėja tvirtina, kad termino paduoti skundą dėl Vilniaus skyriaus sprendimų atnaujinimas yra vienintelis būdas apginti pažeistas jos teises, tokie teiginiai jos neatleidžia nuo pareigos laikytis materialiosios ir proceso teisės normų. Be to, pareiškėja tokią poziciją grindžia tik subjektyvia savo nuomone ir nepaaiškina, ar ji iš tiesų įvertino galimybes pasinaudoti visais savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdais, tarp jų – įtvirtintaisiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje (atsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. įtvirtintus ieškinio senaties terminus ir galbūt kitokį jų skaičiavimo pradžios momentą).

28.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodytos sąlygos, kurių egzistavimu neva turėjo įsitikinti teismas, spręsdamas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nėra pagrįstos jokiomis teisės normomis ar teismų praktika. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles ir sprendime aiškiai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius
ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nuo jos nenukrypo. Teisėjų kolegija paaiškina, kad teisės aktai detaliai nereglamentuoja kiekvieno klausimo, teismų praktika nėra (ir, atsižvelgiant į teisinių santykių įvairovę bei dinamiškumą, negali būti) suformuota kiekvienu teisės taikymo aspektu. Teismas, nagrinėdamas bylą, analizuoja individualias ginčo aplinkybes, įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). 
Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas
detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas
(žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-209-552/2016). Remiantis šiais argumentais, pareiškėjos teiginiai dėl nepakankamų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendime, neįvertinų visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių yra atmetami.

29.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė